84a4ff47-0fbd-4b7e-a9dd-9ca948d7ccc3 · Vilniaus apygardos administracinis teismas

                                                                                        Administracinė byla Nr. I-401-244/2016                                                                               Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04007-2013-0Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21 (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. birželio 29 d.Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo P. J. skundÄ atsakovui Vilniaus apygardos teismui dėl neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.Teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ , n u s t a t ė :PareiÅ¡kėjas P. J. kreipėsi į teismÄ su skundu, praÅ¡ydamas priteisti iÅ¡ atsakovo 52 173,26 Lt neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio nepriemokÄ , susidariusiÄ nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 9 d.PareiÅ¡kėjas nurodė, kad neteisėtas atlyginimų sumažinimas pasireiÅ¡kė tuo, jog buvo pakeisti Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigÅ«nų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais įstatymas ir Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis.

PareiÅ¡kėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymu, atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimÄ . PareiÅ¡kėjas pabrėžė, kad yra pažeidžiamas Konstitucinio Teismo doktrinoje įtvirtintas teisėjų socialinių garantijų (atlyginimų) mažinimo laikinumo principas.Atsakovas Vilniaus apygardos teismas atsiliepime su skundu nesutiko.Atsakovas paaiÅ¡kino, kad Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimÄ , 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymÄ Nr. XII-523, kuriuo pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ reglamentuojančio įstatymo projektÄ . 2013 m. rugsėjo 28 d.

įsigaliojus minėtam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigÄ nustatyti kompensavimo tvarkÄ ir geruoju iÅ¡mokėti pareiÅ¡kėjos reikalaujamÄ sumÄ . Atsakovas darė iÅ¡vadÄ , kad įstatymų leidėjas įvykdė Konstitucinio Teismo nustatytÄ pareigÄ . Prievolės, dėl kurios kilo ginčas Å¡ioje byloje, įvykdymas sureguliuotas teisės aktu, todėl, atsakovo manymu, nėra pagrindo reikalavimÄ tenkinti teismine tvarka.              Skundas netenkintinas.  Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiÅ¡kėjui, Vilniaus apygardos teismo teisėjui, neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 9 d.

Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl įstatymo, pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu taikyto neproporcingai sumažinto teisėjų pareiginės algos dydžio koeficiento. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 9 d. neišmokėta 52 173,26 Lt teisėjo atlyginimo. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjui 2009-2011 metų laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio.

Ginčo Å¡alys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi bÅ«ti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.Å iame kontekste teismas pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimÄ , kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieÅ¡taraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ â€œ, iÅ¡ Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti Å¡ių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ ; tai, be kita ko, reiÅ¡kia, kad turi bÅ«ti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingÄ laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo.

Taigi Å¡iuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimÄ , kuriame buvo iÅ¡aiÅ¡kintos minėtos nuostatos.Minėto Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos buvo iÅ¡aiÅ¡kintos Konstitucinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime. Jame Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad:

1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymÄ ir (ar) jo įgyvendinimÄ protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusiÄ ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės iÅ¡gales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir iÅ¡laidų subalansavimo imperatyvu;

2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimÄ turėtų bÅ«ti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytÄ mechanizmÄ , kuris užtikrintų teisingÄ kompensavimÄ per protingÄ laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ arba jį nustačius neteisingÄ , asmenys, patyrę Å¡iuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.Be to, Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime iÅ¡aiÅ¡kino, kad asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal KonstitucijÄ , inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvÄ , gali bÅ«ti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016).

Å ios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiÅ¡kėjo reikalavimai, yra labai panaÅ¡ios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiÅ¡kėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiÅ¡kėjo teisinė padėtis ar jo teikiami argumentai Å¡ioje byloje nėra itin iÅ¡skirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiÅ¡kinimo taisyklių.IÅ¡plėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligÅ¡iolinę Konstitucinio Teismo jurisprudencijÄ dėl asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad:

1) įstatymų leidėjas turi pareigÄ nustatyti asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ ;

2) kompensavimo mechanizmas turi bÅ«ti nustatytas per protingÄ laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, bÅ«tinas tokiam kompensavimui);

3) asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali bÅ«ti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais;

4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieÅ¡tarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimÄ , 2014 m. balandžio 16 d. sprendimÄ bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimÄ , iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė iÅ¡vadÄ , kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieÅ¡tarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ â€œ, kartu nustatė konkretų Å¡io prieÅ¡taravimo pasekmių Å¡alinimo bÅ«dÄ â€“ įpareigojimÄ Ä¯statymų leidėjui nustatyti mechanizmÄ , kuris užtikrintų teisingÄ kompensavimÄ per protingÄ laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grÄ Å¾inimo įstatymÄ Nr. XII-1927 (toliau – ir GrÄ Å¾inimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

IÅ¡ Å¡io įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 8 punkto nuostatų matyti, kad GrÄ Å¾inimo įstatymas taikomas ir teisėjams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo iÅ¡aiÅ¡kinimus, aktualiÄ Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikÄ ir GrÄ Å¾inimo įstatymÄ , teismas konstatuoja, kad pareiÅ¡kėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiÅ¡kėjo reikalavimų priteisti neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintÄ darbo užmokestį (atlyginimÄ ) mokėjusiai institucijai (Å¡iuo atveju – Vilniaus apygardos teismui) GrÄ Å¾inimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sÄ lygomis kompensuoti pareiÅ¡kėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi.

Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingÄ patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiÅ«riu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiÅ¡kėjas neteikė argumentų, kad GrÄ Å¾inimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų iÅ¡mokėjimo terminas yra per ilgas.Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo                       85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str., n u s p r e n d ž i a:

Atmesti pareiÅ¡kėjo P. J. skundÄ kaip nepagrįstÄ .Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali bÅ«ti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundÄ tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ . Teisėja                                                                                        Liudmila Zaborovska