2025-01-15 Nr. AB-743-3-61-3-06573-2024-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-182-624/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06573-2024-2

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. A. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas S. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. 24S25011 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą (toliau – ir SIS) dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.

Pareiškėjas skunde prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – neišsiųsti pareiškėjo iš Lietuvos Respublikos, kol vyksta teisminis procesas ir kol nepriimtas galutinis teismo sprendimas, t. y. neuždrausti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje arba Šengeno zonoje, iki kol bus priimtas galutinis sprendimas šioje administracinėje byloje dėl skundžiamo Sprendimo.

Grįsdamas šį prašymą, pareiškėjas teigė, kad bet kada gali būti išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, savo ilgalaikės nuolatinės gyvenamosios vietos. Tokiu atveju komplikuotųsi susiklostę bet kokie jo socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika, tuo labiau, jog pareiškėjas sunkiau komunikuoja lietuvių ar rusų kalba. Pareiškėją atskyrus nuo gyvenamosios aplinkos, bus ypatingai pažeistos jo teisės. Pareiškėjas taip pat teigė, kad tikisi, jog greitu metu pateiks prašymą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo ir jam šis leidimas bus išduotas laiku, todėl jis Lietuvos Respublikoje liks legaliai.

Pareiškėjo įsitikinimu, jo, pasak atsakovo, neva keliama grėsmė valstybės saugumui, atsižvelgiant į Sprendime nurodomas šios grėsmės faktines aplinkybes, nėra kelianti didelį pavojų, kad reikėtų vykdyti Sprendimą. Pareiškėjas tvirtino, jog, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, dėl ko jis neteks darbo, praras nuomojamą būstą. Pareiškėjas nurodė, kad jis pagrindė savo reikalavimą dėl Sprendimo neteisėtumo. Pareiškėjo teigimu, yra akivaizdu, jog prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nurodytos pasekmės yra realios – jos numatytos Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 124 straipsnio 1 dalyje, 125 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 127 straipsnio 2 dalyje.

Nors atsakovo Sprendimas, kuriuo yra panaikinamas pareiškėjo leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, iš tiesų savaime neįpareigoja jo išvykti iš Lietuvos Respublikos, tačiau galiojant tokiam sprendimui, pareiškėjas nebegali ne tik teisėtai likti Lietuvos Respublikoje, bet ir prašyti bent laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas laikosi pozicijos, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, jis iš tiesų gali būti išsiųstas iš Lietuvos Respublikos bei tuo jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. nutrūktų arba itin komplikuotųsi susiklostę jo ilgalaikiai socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika, darbo santykiais.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nėra grindžiamas vien jam kilsiančiais socialiniais nepatogumais. Iš Pakistano Islamo Respublikos pareiškėjas seniai yra išvykęs, nutraukęs visus ryšius, kilmės valstybėje jis neturi giminių, jį grąžinus į Pakistano Islamo Respubliką, jis geriausiu atveju turėtų kreiptis į socialines įstaigas dėl labdaros bei paramos teikimo, kas nėra laikoma oriu asmens gyvenimu, ir (arba) tapti benamiu. Pareiškėjas nurodo, jog neturint teisėto statuso Lietuvos Respublikoje, jį grąžinus į kilmės valstybę, jis neturėtų galimybės teisme duoti paaiškinimų dėl savo atsakymo bei paaiškinti, todėl prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad galėtų likti Lietuvos Respublikoje legaliai.

II. Regionų administracinis teismas 2024 m. lapkričio 21 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą, tačiau netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teismas įvertino Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šių nuostatų aiškinimo ir taikymo aspektu.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumento, jog, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas neturėtų galimybės teisme duoti paaiškinimų, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas šioje administracinėje byloje yra atstovaujamas profesionalaus teisininko, todėl sprendė, jog netgi tuo atveju, jei pareiškėjui nepavyktų dalyvauti bylos nagrinėjime (posėdžiuose), ši aplinkybė per se (savaime) nelaikytina pagrindu konstatuoti teisės į teisingą teismą pažeidimą.

Teismas akcentavo, kad atsakovo Sprendimas, kuriuo yra panaikinamas pareiškėjo leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, savaime neįpareigoja pareiškėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos, todėl atmetė pareiškėjo argumentus, sietinus su galimomis neigiamomis išsiuntimo pasekmėmis pareiškėjui.

Teismas konstatavo, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad dėl užtikrinimo priemonės netaikymo jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, ir sprendė, jog nėra pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 21 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymo ir pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo tenkinti.

Pareiškėjas iš esmės pakartoja skunde išdėstytus argumentus dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir papildomai akcentuoja ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, būtinas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui.

Pareiškėjas pažymi, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstytais argumentais ir nurodo, jog teismas padarė nepagrįstas išvadas, kadangi šioje byloje su skundu buvo pateikti visi įrodymai, patvirtinantys neteisėtus atsakovo veiksmus.

Pareiškėjas akcentuoja, kad iš Pakistano Islamo Respublikos jis yra seniai išvykęs, nutraukęs visus ryšius, čia neturi giminių, todėl jį grąžinus į Pakistano Islamo Respubliką, jis geriausiu atveju turėtų kreiptis į socialines įstaigas dėl labdaros bei paramos teikimo, kas tikrai nėra laikoma oriu asmens gyvenimu, ir (arba) tapti benamiu. Pareiškėjas pabrėžia, jog neturint teisėto statuso Lietuvos Respublikoje, jį grąžinus į kilmės valstybę, pareiškėjas neturėtų galimybės teisme duoti paaiškinimų dėl savo atsakymo bei paaiškinti, kas turi lemiamą reikšmę nagrinėjamoje byloje. Pareiškėjo teigimu, yra akivaizdu, kad prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nurodytos pasekmės yra realios – jos numatytos Įstatymo 124 straipsnio 1 dalyje, 125 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 127 straipsnio 2 dalyje.

Pareiškėjas tvirtina, jog jis pagrindė savo reikalavimą dėl Sprendimo neteisėtumo ir nurodo ABTĮ nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl įrodymų vertinimo administracinėse bylose; Įstatymo nuostatas, susijusias su Europos Sąjungos valstybių narių piliečių teisiniu statusu Lietuvos Respublikoje ir Europos Sąjungos valstybės narės piliečio arba jo šeimos nario keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai vertinimu; Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką, susijusią su Europos Sąjungos piliečio statusu, teise laisvai judėti bei šios teisės ribojimu.

Pareiškėjas nurodo, kad nėra padaręs jokio pažeidimo, nesislėpė nuo pareigūnų, aktyviai bendradarbiauja ir atsako į visus atsakovo skambučius ar klausimus, todėl, pareiškėjo teigimu, atsakovas piktnaudžiauja savo diskrecijos teise, siekdamas neįsileisti pareiškėjo į Lietuvos Respubliką ar kitą Europos Sąjungos valstybę, tiksliai nenurodydamas pagrindo.

Pareiškėjo įsitikinimu, Migracijos departamento Sprendimas yra neteisėtas, prieštarauja Įstatymui ir viešajai tvarkai bei yra per griežtas.

Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta, priimta neįvertinus, jog su pradiniu skundu buvo pateikti visi pareiškėjo statusą pagrindžiantys dokumentai ir duomenys. Pareiškėjo teigimu, teismas nevertino įrodymų, kuriais buvo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėjas tvirtina, kad jis byloje nebuvo išklausytas.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį.

Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymi, jog asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra abstraktūs, prieštaraujantys faktinėms aplinkybėms, todėl nėra pakankami reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti nagrinėjamoje byloje.

Atsakovas pažymi, jog Sprendimas dėl pareiškėjo grąžinimo ar išsiuntimo į jo kilmės valstybę nėra priimtas. Akcentuoja, kad pareiškėjo skundo argumentai nesudaro pagrindo manyti, jog ginčijamas Sprendimas yra nepagrįstas ar neteisėtas.

Atsakovas paaiškina, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais ir 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais 2024 m. rugsėjo 5 d. sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, nes buvo nustatyta, jog pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Prašyme išduoti leidimą gyventi nurodytos pragyvenimo lėšos pareiškėjui nebuvo mokamos, t. y. pareiškėjas neturi pakankamai lėšų (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas, gavęs leidimą gyventi darbo uždaroje akcinėje bendrovėje „Trasis“ pagrindu, bendrovėje nebuvo įdarbintas, t. y. darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta. Pareiškėjui 2024 m. rugsėjo 5 d. sprendimas buvo įteiktas 2024 m. spalio 1 d., tačiau jis jo neskundė. Atsakovas, įvertinęs, kad pareiškėjo atžvilgiu yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi dėl jo pateiktų duomenų neatitikimo tikrovei, ginčijamame Sprendime konstatavo, jog pareiškėjas gali ir ateityje nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, todėl ginčijamu Sprendimu pareiškėjui uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus ir į SIS įtraukė perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas savo skundu nepaneigia imperatyvių pagrindų, kuriais remiantis buvo priimtas ginčijamas Sprendimas. Taip pat pažymi, kad pareiškėjas savo skunde tikėtinai nepagrindė skundo reikalavimo pagrįstumo, o nesant šios būtinosios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygos, šios priemonės negali būti pritaikytos.

Atsakovo vertinimu, nėra ir antros būtinosios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygos – pareiškėjas nepagrindė, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Atsakovas pažymi, jog pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, nutrūks jo ilgalaikiai socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika bei darbo santykiai, neatitinka tikrovės, kadangi pareiškėjui anksčiau nebuvo išduota nei nacionalinė viza, nei leidimas laikinai gyventi, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje nėra duomenų apie pareiškėjo darbą Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, o tai, atsakovo nuomone, leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas neturi ryšių Lietuvos Respublikoje.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, jog leidimo laikinai gyventi panaikinimas neįpareigoja pareiškėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos yra nepagrįsti. Atsakovas, remiasi Įstatymo 28 straipsnio 2 dalies, Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto, Įstatymo 124 straipsnio 2 dalies nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei ESTT praktika ir pažymi, kad tam, jog pareiškėjas įteisintų savo buvimą Lietuvos Respublikoje, jis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas neįrodė būtinumo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nėra pažeistas viešasis interesas. Pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo taikymo būtinybę, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog šiuo atveju egzistuoja pagrindas taikyti nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjimo dalykas – Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 21 d. nutarties dalies, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas dėl administracinėje byloje skundžiamo Sprendimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, konstatavęs, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad dėl užtikrinimo priemonės netaikymo jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, priimta neįvertinus aplinkybės, kad pareiškėjas su pradiniu skundu pateikė visus jo statusą pagrindžiančius dokumentus ir duomenis. Nurodo, jog teismas nevertino įrodymų, kuriais remiantis prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėjas tvirtina, kad byloje nebuvo išklausytas.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje inter alia (be kita ko) įtvirtinta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (iš pirmo žvilgsnio), reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo. Teismas, atlikęs preliminarų prima facie reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, galėtų atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (pavyzdžiui, pareiškėjas pasirinko tokį savo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynybos būdą, kuris pagal teisės aktų reikalavimus yra neleistinas ar aiškiai neįmanomas; prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tam, kad būtų užtikrintas reikalavimas, kuris visiškai nėra pagrįstas skunde (prašyme) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir panašiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-190-492/2024, 2023 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-212-822/2023; kt.).

Sprendžiant dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos) buvimo teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017).

Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019; kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010; kt.). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019; kt.).

Nagrinėjamu atveju, sprendžiant bylos ginčo dalyko (panaikinti Sprendimą) ir prašymo turinio (neišsiųsti iš Lietuvos Respublikos, kol vyksta teisminis procesas ir kol nepriimtas galutinis teismo sprendimas, t. y. neuždrausti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje arba Šengeno zonoje, iki kol bus priimtas galutinis sprendimas šioje administracinėje byloje dėl skundžiamo Sprendimo), pareiškėjas prašo laikinai sustabdyti byloje ginčijamo Sprendimo galiojimą (ABTĮ 70 str. 3 d. 3 p.).

Prašymą taikyti nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, jis neteks darbo, praras nuomojamą būstą, o grįžęs į kilmės valstybę, turėtų kreiptis dėl socialinės paramos, kadangi su šia valstybe yra nutraukęs visus ryšius, joje neturi giminių, be to, jis neturėtų galimybės teisme duoti paaiškinimų nagrinėjamoje byloje.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, ginčo esmę, pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį ir jo tiek skunde, tiek atskirajame skunde nurodytus argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei (laikinai sustabdyti Sprendimo galiojimą) taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos: pareiškėjas nėra išvykęs ar išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, jo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir atskirajame skunde nurodyti argumentai vertintini kaip susiję su tikėtinais atsakovo veiksmais, todėl nesudaro pagrindo šioje bylos nagrinėjimo stadijoje konstatuoti, kad pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, jog pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Prielaida, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Nr. eAS-236-502/2024; kt.).

Šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, teisėjų kolegijos vertinimu, reikštų, jog galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir neproporcingai, nes pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pažymėtina, jog iš esmės panašios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2024 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-190-492/2024; 2024 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-221-525/2024; 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-236-502/2024; 2024 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-475-815/2024; 2024 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-535-525/2024).

Pagal ABTĮ 47–48 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus. Atstovai, vesdami bylą teisme, atstovaujamojo vardu turi teisę atlikti iš esmės visus procesinius veiksmus. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjui byloje atstovauja advokatas bei jo padėjėjas, kurie teismui padavė skundą, atskirąjį skundą bei kitus procesinius dokumentus, todėl net ir pareiškėjo nedalyvavimas teismo posėdyje savaime nebūtų kliūtis bylą išnagrinėti iš esmės ir nereikštų pareiškėjo teisės į teisminę gynybą pažeidimo. Atkreiptinas dėmesys, kad jeigu byla teisme nagrinėjama žodinio proceso tvarka, byla yra vedama elektronine forma, todėl pareiškėjas gali dalyvauti procese ne tik per savo atstovą, bet ir tiesiogiai, asmeniškai prisijungęs prie elektroninių paslaugų portalo, teikti prašymą dėl teismo posėdžio organizavimo nuotoliniu būdu. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo išvadai, kad nepritaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, nebūtų užtikrinta jo teisė į veiksmingą teisinę gynybą (galimybė teisme duoti paaiškinimus). Be to, kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų, Regionų administraciniame teisme 2025 m. sausio 8 d. vykusiame teismo posėdyje pareiškėjas dalyvavo. Taigi, pareiškėjas turėjo galimybę būti išklausytas teisme.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria :

Pareiškėjo S. A. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 21 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė