2023-01-11 Nr. AB-1186-3-61-3-03421-2022-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1019-520/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03421-2022-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. sausio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Y. V. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja Y. V. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2022 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. 22S107819 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas pareiškėjai išduotas Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje Nr. 760087361 (toliau – ir leidimas nuolat gyventi Nr. 760087361).

2. Pareiškėja paaiškino, kad jos tėvas P. V. 2017 m. sausio 17 d. gavo Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (toliau – ir leidimas nuolat gyventi) tuo pagrindu, kad jo tėvas V. V. yra lietuvių tautybės. Atsakovas, atlikęs pakartotinį P. V. pateiktų dokumentų vertinimą, nustatė, kad P. V. gimimo liudijime esantis įrašas, jog jo tėvo tautybė – lietuvis, neatitinka tikrovės, kadangi gimimo akto įraše Nr. 1012, kuris nurodytas gimimo liudijime, pažymėta tėvo tautybė – ukrainietis, ir todėl 2021 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. 21S2455 panaikino P. V. išduotą leidimą nuolat gyventi, tačiau šis atsakovo sprendimas buvo panaikintas (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI2-4209-426/2021; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-853-552/2022). Atsakovas tuo pačiu pagrindu priėmė 2022 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. 22S65439, kuriuo pakartotinai panaikino P. V. išduotą leidimą nuolat gyventi, bet P. V. skundai dėl šio sprendimo buvo atmesti (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI2-3420-331/2022; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2944-1047/2022).

3. Pareiškėja nurodė, kad leidimas nuolat gyventi jai buvo išduotas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 7 dalimi, 53 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. dėl to, kad ji atvyko gyventi kaip P. V., kurio kilmė – lietuvių, nepilnametė dukra. Atsakovas, panaikinęs P. V. išduotą leidimą nuolat gyventi ir vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 3 dalimi, Sprendimu panaikino ir pareiškėjai išduotą leidimą. Pareiškėja teigė, kad toks Sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas, be teisinio ir faktinio pagrindų, neatitinkantis iš Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio kylančių reikalavimų (pvz., atsakovas neatskleidė, kokiu būdu prieita prie išvados, jog jokie kiti pagrindai pareiškėjai gyventi Lietuvos Respublikoje nenustatyti (galbūt atsakovas tai nurodė deklaratyviai ir nė nebandė nustatyti tokių pagrindų)), priimtas nesilaikant gero administravimo ir atsakingo valdymo principų (pareiškėjai nesudaryta galimybė realizuoti teisę būti išklausytai, nes atsakovas, prieš priimdamas Sprendimą, nesusiekė nei su ja, nei su jos tėvais).

4. Pareiškėja teigė, kad Ukrainos Lvovo miesto Sychivskyj rajono teismas 2022 m. gegužės 17 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad Ukrainos registruose, nurodant P. V. senelio tautybę, yra padaryta klaidų ir kad P. V. senelis P. I. V. yra lietuvių, o ne ukrainiečių tautybės, ir pakeitė įrašą P. V. tėvo gimimo akto įraše, nurodant, jog tėvo tautybė yra lietuvis, o ne ukrainietis. Leidimas nuolat gyventi P. V. buvo išduotas ne dėl jo neteisėtų veiksmų, o jo tėvas iš tikrųjų yra lietuvių tautybės. Kadangi pareiškėjos tėvas leidimo nuolat gyventi galiojimo laikotarpiu Lietuvoje gyveno teisėtai, pripažintina, kad ir pareiškėja Lietuvoje gyvena teisėtai. Pareiškėjos pirmasis leidimas nuolat gyventi buvo išduotas 2017 m. kovo 20 d., vėliau jai išduotas naujas leidimas, todėl pareiškėja Lietuvos Respublikoje teisėtai pragyveno jau daugiau nei penkerius metus, t. y. ji galbūt turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintu pagrindu. Pareiškėja atkreipė dėmesį taip pat į tai, jog ji yra moksleivė ir nuo rugsėjo mėnesio lankys mokyklą Lietuvoje. Kadangi Ukrainoje vyksta karas, tai ji galbūt turi teisę gyventi Lietuvoje ir Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 ir 8 punktuose numatytais pagrindais.

5. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

6. Atsakovas nurodė, kad 2022 m. vasario 8 d. sprendimas Nr. 22S65439 dėl P. V. išduoto leidimo nuolat gyventi panaikinimo yra įsigaliojęs, todėl, vadovaujantis Įstatymo 54 straipsnio 3 dalimi, naikintini ir jo šeimos nariams išduoti leidimai nuolat gyventi. Priešingai nei teigiama skunde, atsakovas, prieš konstatuodamas, jog nėra kitų pagrindų pareiškėjai gyventi Lietuvoje, patikrino duomenis apie pareiškėjos ryšius Lietuvos Respublikoje ir nustatė, jog ji nėra registruota Lietuvos Respublikos mokinių registre, todėl laikytina, kad pareiškėja, kuri yra nepilnametė, nesimoko pagal jokias Lietuvos Respublikoje registruotas švietimo programas ir todėl nėra prielaidų manyti, jog ji galėtų gauti leidimą gyventi mokymosi pagrindu. Atsakovas neturėjo duomenų, pagrindžiančių pareiškėjos teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme įtvirtintu pagrindu, tokių duomenų teismui nepateikė ir pati pareiškėja.

7. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos pozicija dėl galimybės išduoti jai leidimą Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje 6 punkte įtvirtintu pagrindu, nes pareiškėja nepateikė prašymo dėl leidimo nuolat gyventi tokiu pagrindu; atsižvelgiant į P. V. išduoto leidimo nuolat gyventi panaikinimo aplinkybes, negalima pripažinti, kad pareiškėja teisėtai gyveno Lietuvoje nuo 2017 m. kovo 20 d., t. y. pareiškėjos tėvas leidimą nuolat gyventi gavo apgaulės būdu, todėl pareiškėjai negalėjo būti išduotas leidimas nuolat gyventi. Pareiškėjos teiginiai apie Ukrainoje vykstantį karą nėra susiję su ginčo dalyku, kadangi Sprendimu pareiškėja nėra grąžinama ar išsiunčiama į kilmės valstybę. Atsakovo įsitikinimu, jokie teisės aktai neįpareigoja jo apklausti užsienietį prieš priimant sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, be to, nagrinėjamu atveju atsakovas turėjo pakankamus ir objektyvius duomenis Sprendimui priimti, o pareiškėja nepateikė įrodymų, paneigiančių Sprendime padarytas išvadas.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. lapkričio 3 d. sprendimu tenkino pareiškėjos skundą, t. y. panaikino Sprendimą, ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo 22,50 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjos motina 2022 m. kovo 8 d. pateikė Departamentui prašymą pakeisti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu. 2022 m. kovo 14 d. pareiškėjai išduotas leidimas nuolat gyventi Nr. 760087361, galiojantis iki 2027 m. kovo 14 d. Pirmasis leidimas nuolat gyventi pareiškėjai buvo išduotas 2017 m. kovo 20 d. Įstatymo 53 straipsnio 7 dalies pagrindu. Pareiškėjos motina kartu su prašymu išduoti leidimą nuolat gyventi pateikė sutuoktinio P. V. (pareiškėjos tėvo) prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje jo šeimos nariams: sutuoktinei ir nepilnametei dukrai (pareiškėjai), nes jos atvyksta gyventi kartu su juo, o P. V. turi leidimą nuolat gyventi, išduotą Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu. Departamentas 2017 m. kovo 8 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 7 dalyje nustatytu pagrindu. Šio sprendimo pagrindu buvo išrašytas ir pareiškėjai įteiktas leidimas nuolat gyventi Nr. LT7406360, kuris galiojo nuo 2017 m. kovo 20 d. iki 2022 m. kovo 20 d.

10. Teismas nurodė, kad Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punktu, tuo pagrindu, kad leidimas nuolat gyventi gautas apgaulės būdu, leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindui pagrįsti pateikus tikrovės neatitinkančius duomenis, 2022 m. vasario 8 d. priėmė sprendimą Nr. 22S65439, kuriuo panaikino P. V. Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje Nr. LT7403405. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gegužės 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-3420-331/2022 atmetė P. V. skundą dėl šio sprendimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. birželio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2944-1047/2022 atmetė P. V. apeliacinį skundą. Departamentas Sprendimu nusprendė panaikinti pareiškėjos leidimą nuolat gyventi Nr. 760087361, vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 3 dalimi, įvertinęs tai, kad pirmasis leidimas nuolat gyventi buvo išduotas pareiškėjai Įstatymo 53 straipsnio 7 dalyje įtvirtintu pagrindu, kaip P. V. šeimos narei, bet P. V. leidimas nuolat gyventi yra panaikintas ir jokie kiti pagrindai pareiškėjai gyventi Lietuvoje nėra nustatyti.

11. Teismas taip nurodė, jog pareiškėja pateikė teismui išrašą iš Vilniaus tarptautinio prancūzų licėjaus tinklalapio, kuriame nurodyta, kad 2002 metais mokykla buvo pripažinta Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos (šiuo metu – Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija); Vilniaus tarptautinio prancūzų licėjaus 2022 m. rugsėjo 8 d. pažymą, kuria patvirtinama, kad pareiškėja mokosi Vilniaus tarptautiniame prancūzų licėjuje 10 klasėje; 2020 m. liepos 3 d. pažymą Nr. (2020-2-PD)-4807 apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą, patvirtinančią, kad pareiškėjos motina ir pareiškėja 2020 m. liepos 3 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą adresu: (duomenys neskelbtini); 2020 m. spalio 21 d. pažymą Nr. (2020-2-PD)-8566 apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą, patvirtinančią, kad P. V. 2020 m. spalio 21 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą adresu: (duomenys neskelbtini); P. V. V. gimimo liudijimo ir V. P. V. gimimo liudijimo nuorašus; Ukrainos Lvovo miesto Sychivskyj rajono teismo 2022 m. gegužės 17 d. sprendimo nuorašą; 2022 m. liepos 10 d. tarp Vilniaus tarptautinio prancūzų licėjaus, Vilniaus tarptautinio prancūzų licėjaus mokinių tėvų asociacijos ir pareiškėjos motinos sudarytos mokymosi sutarties Nr. LIFV13935S6854 kopiją. Departamentas pateikė teismui Lietuvos Respublikos mokinių registro duomenis, iš kurių matyti, kad šiame registre duomenys buvo tikrinti 2022 m. rugpjūčio 4 d. ir 2022 m. rugsėjo 20 d., tačiau duomenų pagal pareiškėjos vardą, pavardę, gimimo datą nebuvo rasta.

12. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą (įskaitant Įstatymo 40, 53, 54 ir 1301 str., VAĮ 10 str. nuostatas) ir teismų praktiką (be kita ko, praktiką, kurioje pabrėžta Departamento pareiga atlikti reikiamų duomenų rinkimą, aplinkybių tyrimą bei faktų patikrinimą, vadovautis ir VAĮ, taip pat akcentuota, kad skundžiamo individualaus akto priėmimo motyvų nurodymas teisminio proceso metu (jei jie nėra nurodyti priimtame akte) negali būti vertinamas ir neturi įtakos nemotyvuoto akto teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui), taip pat ginčo šalių argumentus ir Sprendimo turinį. Teismas pažymėjo, kad atsakovas Sprendime nurodė, jog jokie kiti pagrindai pareiškėjai gyventi Lietuvoje nėra nustatyti, tačiau atsakovas plačiau nepasisakė šiuo klausimu, nenurodė tokios išvados motyvų. Atsižvelgiant į Sprendimą, taip pat į atsakovo atsiliepime į skundą, papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytą poziciją, atsakovo atstovo teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, nėra neaišku, ar atsakovas, priimdamas Sprendimą, tyrė ir aiškinosi, ar buvo kiti Įstatyme nustatyti pagrindai pareiškėjai gyventi Lietuvos Respublikoje. Neaiški ir atsakovo pozicija šiuo klausimu, t. y. ar atsakovas pats savarankiškai turėjo nagrinėti, ar yra kiti Įstatyme nustatyti pagrindai pareiškėjai gyventi Lietuvoje, ar jis tai būtų nagrinėjęs tik tokiu atveju, jeigu būtų turėjęs informaciją, kad pareiškėja turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu, ar atsakovas išvis neturi savarankiškai nagrinėti minėtą klausimą, nes pareiškėja (jos tėvas ir (arba) motina) turėjo pateikti naują prašymą išduoti pareiškėjai leidimą (laikinai arba nuolat) gyventi Lietuvos Respublikoje pasirinktu Įstatyme nustatytu pagrindu.

13. Teismas priėjo prie išvados, kad iš Sprendimo (taip pat atsiliepime į skundą, rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytų paaiškinimų) neaišku, ar atsakovas pareiškėjos atveju nustatinėjo tai, ar yra kitų Įstatyme numatytų pagrindų, suteikiančių pareiškėjai teisę gyventi Lietuvoje, nes atsakovas Sprendime deklaratyviai konstatavo, kad nenustatė jokių kitų pagrindų, suteikiančių pareiškėjai teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Toks administracinis sprendimas negali būti vertinamas kaip atitinkantis VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Tačiau teismas, vadovaudamasis teismų praktika, kurioje akcentuota, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Departamento besąlyginės pareigos, nagrinėjant užsieniečio bylą, kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų, atmetė pareiškėjos pretenzijas dėl gero administravimo ir atsakingo valdymo principų nesilaikymo, konstatuodamas, jog nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas, prieš priimdamas Sprendimą, turėjo papildomai apklausti pareiškėją (jos tėvą ir (arba) motiną).

14. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjos skundas yra tenkintinas, padarė išvadą, jog ji įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, ir jai priteisė 22,50 Eur.

III. 15. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą.

16. Atsakovas iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą nurodytus argumentus ir teigia, kad teismo išvados yra neteisėtos ir nepagrįstos, teismas neatliko faktinių aplinkybių sisteminio vertinimo, pažeidė pareigą visapusiškai išnagrinėti visą bylos medžiagą ir tuo pažeidė proceso teisės normas, dėl ko byla buvo išspręsta neteisingai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 str. 1 d.).

17. Atsakovas tvirtina, kad šeimos narių teisė gauti leidimą̨ nuolat gyventi yra išvestinė̇ ir priklauso nuo pagrindinio užsieniečio, kuriam išduotas leidimas nuolat gyventi, leidimo nuolat gyventi galiojimo. Vadovaujantis Įstatymo 54 straipsnio 3 dalimi, panaikinus leidimą̨ nuolat gyventi užsieniečiui, turi būti panaikinti ir leidimai nuolat gyventi, išduoti jo šeimos nariams šeimos susijungimo su šiuo užsieniečių pagrindu. Ši nuostata netaikoma tik tuo atveju, kai užsieniečio, kurio leidimas nuolat gyventi panaikintas, šeimos narys turi leidimą̨ gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotą̨ kitu savarankišku Įstatyme nustatytu pagrindu. Atsakovas pabrėžia, kad „teisė gyventi Lietuvos Respublikoje kitu šio Įstatymo nustatytu pagrindu“ nėra tapati teisei pateikti prašymą̨ dėl leidimo gyventi išdavimo. Tai patvirtina Įstatymo 28 straipsnio 2 dalis, pagal kurią užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, prašymą̨ išduoti leidimą̨ gyventi pateikia Departamentui, tačiau tokio prašymo pateikimas nesuteikia teisės užsieniečiui būti Lietuvos teritorijoje, iki bus išnagrinėtas jo prašymas išduoti leidimą̨ gyventi ir priimtas sprendimas.

18. Atsakovas, nesutikdamas su teismo vertinimu, kad Sprendimas yra nemotyvuotas, teigia, jog iš Sprendimo turinio matyti, kad Departamentas konstatavo, jog jokie kiti pagrindai pareiškėjai gyventi Lietuvos Respublikoje nėra nustatyti, t. y. ji neturi leidimo gyventi, išduoto kitu savarankišku Įstatyme nustatytu pagrindu. Pareiškėja teismui nepateikė duomenų, paneigiančių šią išvadą, o jos noras mokytis Lietuvoje savaime nesuteikia teisės gyventi Lietuvos Respublikoje, kaip tai numatyta Įstatymo 54 straipsnio 3 dalyje. Atsakovas taip pat pastebi, kad užsieniečiui, ketinančiam mokytis Lietuvoje, yra išduodamas ne leidimas nuolat gyventi, o leidimas laikinai gyventi (Įstatymo 40 str. 1 d. 6 p. ir 46 str. 1 d. 2 p.). Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėja nėra pateikusi prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punktą̨ ir 46 straipsnio 1 dalies 2 punktą̨, be to, tokio prašymo pateikimas nesuteikia nei teisės būti Lietuvos teritorijoje, nei teisės išlaikyti turimą leidimą̨ nuolat gyventi arba teisę gyventi Lietuvoje.

19. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

20. Pareiškėja iš esmės pakartoja skunde nurodytus argumentus (be kita ko, kad ji turi teisę gyventi Lietuvoje kitais Įstatyme nustatytais pagrindais: Lietuvoje teisėtai pragyveno daugiau nei penkerius metus; yra moksleivė ir lanko mokyklą Lietuvoje; Ukrainoje vyksta karas), sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu.

21. Pareiškėja pažymi, kad atsakovas Sprendime apsiribojo tik nurodymu, kad nenustatyti jokie kiti pagrindai pareiškėjai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir tik per teismo procesą nurodė aplinkybes, susijusias su pareiškėjos teise gyventi Lietuvoje kitu Įstatyme įtvirtintu pagrindu. Pats atsakovas neturi aiškios pozicijos dėl šiuo atveju nagrinėtinų aplinkybių, o apeliaciniame skunde iškelia dar vieną naują versiją, t. y. kad Įstatymo 54 straipsnio 3 dalies nuostata galėtų būti netaikoma tik jeigu pareiškėja turėtų leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotą savarankišku Įstatyme nustatytu pagrindu. Pareiškėja tokią atsakovo poziciją laiko nepagrįsta ir neracionalia, nes asmuo vienu metu negali turėti kelių leidimų gyventi Lietuvoje, o jei tokia galimybė ir būtų numatyta, tai nebūtų pagrindo Įstatymo 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti išimtį, kai išduotas leidimas negali būti panaikintas. Be to, Įstatymo 54 straipsnio 3 dalyje kalbama apie teisės, o ne apie leidimo turėjimą. Minėtoje teisės normoje taip pat nenurodytas reikalavimas užsieniečiui būti pateikus prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvoje kitu Įstatyme numatytu pagrindu. Iš Įstatymo 54 straipsnio 3 dalies formuluotės matyti, kad ne asmuo, kuris net nežino, jog dėl jo bus priimtas atitinkamas sprendimas, turi prieš tokio sprendimo priėmimą̨ teikti vienokio ar kitokio turinio prašymus, bet Departamentas, siekiantis panaikinti leidimą̨ šeimos nariui Įstatymo 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, privalo patikrinti, ar yra kitų Įstatyme nustatytų pagrindų, kurių nustatymas užkirstų̨ kelią šeimos nariui išduoto leidimo panaikinimui.

22. Pareiškėja atkreipia dėmesį ir į atsakovo veiksmų nenuoseklumą, pavyzdžiui, nors leidimas nuolat gyventi jos tėvui buvo panaikintas 2022 m. vasario 8 d., tačiau atsakovas 2022 m. kovo 14 d. išdavė pareiškėjai leidimą nuolat gyventi ir nepaaiškino, kas pasikeitė per laikotarpį nuo naujojo leidimo išdavimo iki Sprendimo priėmimo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 23. Bylos dalykas – atsakovo Departamento 2022 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo Nr. 22S107819, kuriuo panaikintas nepilnametei Ukrainos pilietei Y. V. 2022 m. kovo 14 d. išduotas leidimas nuolat gyventi Nr. 760087361, pagrįstumas ir teisėtumas.

24. Byloje nustatyta, kad pareiškėja, kuri yra nepilnametė (gimė (duomenys neskelbtini)) į Lietuvos Respubliką atvyko ir gyvena su tėvais (atstovais pagal įstatymą), kurie yra Ukrainos piliečiai, 2017 m. vasario 6 d. jos motina pateikė atsakovui prašymą išduoti jai ir pareiškėjai Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje Įstatymo 53 straipsnio 7 dalyje nustatytu pagrindu, ir atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjos tėvui P. V. buvo išduotas leidimas nuolat gyventi, galiojantis nuo 2017 m. sausio 27 d. iki 2022 m. sausio 27 d., pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaip lietuvių kilmės asmeniui, pareiškėjai 2017 m. kovo 20 d. buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 7 dalyje nustatytu pagrindu, galiojantis iki 2022 m. kovo 20 d.

25. Įstatymo 53 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jie yra šeimos nariai, atvykstantys gyventi kartu su užsieniečiu, nurodytu šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose (jis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nustatyta tvarka (1 p.); jis yra lietuvių kilmės asmuo (2 p.)).

26. Pareiškėjos motina 2022 m. kovo 8 d. pateikė atsakovui prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi jos dukteriai (pareiškėjai) Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu. Atsakovas 2022 m. kovo 14 d. pareiškėjai išdavė leidimą nuolat gyventi Nr. 760087361, galiojantį iki 2027 m. kovo 14 d. Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečio prašymu gali būti pakeistas, jeigu pasibaigia leidimo nuolat gyventi galiojimas.

27. Atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nustatančiu, jog leidimas panaikinamas, kai jis gautas apgaulės būdu, leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindui pagrįsti pateikus tikrovės neatitinkančius duomenis, 2022 m. vasario 8 d. priėmė sprendimą Nr. 22S65439, kuriuo panaikino P. V. (pareiškėjos tėvo) leidimą nuolat gyventi. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos tėvo skundą dėl atsakovo 2022 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 22S65439 panaikinimo, 2022 m. gegužės 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-3420-331/2022 skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. birželio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2944-1047/2022 paliko galioti minėtą sprendimą.

28. Šioje byloje ginčijamu Sprendimu nuspręsta panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą nuolat gyventi Nr. 760087361 dėl to, kad asmens šeimos nariui panaikinus leidimą nuolat gyventi, asmuo neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu. Sprendimas grindžiamas Įstatymo 54 straipsnio 3 dalimi, priimtas įvertinus, kad pareiškėjai pirmas leidimas nuolat gyventi buvo išduotas Įstatymo 53 straipsnio 7 dalyje įtvirtintu pagrindu, kaip P. V. šeimos nariui, o P. V. leidimas nuolat gyventi yra panaikintas ir jokie kiti pagrindai pareiškėjai gyventi Lietuvos Respublikoje nėra nustatyti.

29. Pažymėtina, kad Įstatymo 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog jeigu užsieniečio leidimas nuolat gyventi panaikinamas, jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo, leidimas nuolat gyventi taip pat panaikinamas, išskyrus atvejus, kai jie turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatymo nustatytu pagrindu.

30. Pirmosios instancijos teismas panaikino Sprendimą, nustatęs, kad Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nes Sprendime tik deklaratyviai konstatuota, jog atsakovas nenustatė jokių kitų pagrindų, suteikiančių pareiškėjai teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tiek iš Sprendimo, tiek ir iš byloje teiktų atsakovo paaiškinimų nėra aišku, ar atsakovas tyrė ir aiškinosi, ar pareiškėjos atveju buvo kiti Įstatyme nustatyti pagrindai gyventi jai Lietuvos Respublikoje; nėra aiški ir paties atsakovo pozicija šiuo klausimu, t. y. ar atsakovas pats savarankiškai turėjo nagrinėti, ar yra kiti Įstatyme nustatyti pagrindai pareiškėjai gyventi Lietuvos Respublikoje, ar būtų nagrinėjęs tik tokiu atveju, jeigu būtų turėjęs informaciją, kad pareiškėja turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu, ar atsakovas apskritai savarankiškai neturi nagrinėti minėto klausimo, nes pareiškėja (jos tėvas ir (arba) mama) turėjo teikti naują prašymą išduoti pareiškėjai leidimą (laikinai ar nuolat) gyventi Lietuvos Respublikoje pasirinktu Įstatyme nustatytu pagrindu.

31. Atsakovas apeliaciniame skunde, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų atmestas pareiškėjos skundas, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2944-1047/2022 nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjos tėvas P. V. leidimą nuolat gyventi gavo apgaulės būdu, t. y. ir pareiškėja neturėjo teisės gauti leidimą nuolat gyventi pagal Įstatymo 53 straipsnio 7 dalį, todėl vadovaujantis Įstatymo 54 straipsnio 3 dalimi pagrįstai ir teisėtai panaikintas pareiškėjai išduotas leidimas nuolat gyventi Nr. 760087361. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjai nebuvo išduotas leidimas nuolat gyventi kitu Įstatyme įtvirtintu savarankišku pagrindu, todėl Sprendime pagrįstai konstatuota, jog jokie kiti pagrindai pareiškėjai gyventi Lietuvos Respublikoje nėra nustatyti.

32. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nurodo aplinkybes apie Ukrainos Lvovo miesto Sychivskyj rajono teismo 2022 m. gegužės 17 d. priimtą sprendimą ir teigia, jog pareiškėjos tėvas nuo 2017 m. sausio 17 d. iki 2022 m. birželio 29 d. gyveno Lietuvoje teisėtai, todėl ir ji pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 6 punktą galimai turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja nurodo, kad ji galimai turi teisę gyventi Lietuvoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina mokytis Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 46 straipsnio nuostatas) ir 8 punkte nurodytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu nelydimas nepilnametis užsienietis negrąžinamas į užsienio valstybę, užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos arba negali grįžti į kilmės valstybę dėl šio Įstatymo 1301 straipsnyje nurodytų aplinkybių, arba užsieniečio negalima grąžinti į užsienio valstybę, arba išsiųsti iš Lietuvos Respublikos šio Įstatymo 130 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nurodytais atvejais).

33. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėmis taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo teisės yra nustatytos ABTĮ.

34. Materialiųjų teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą (ABTĮ 147 str.). Proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas taip pat yra pagrindas panaikinti sprendimą, jei dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, yra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teisme apskritai nebuvo tinkamo proceso (ABTĮ 146 str. 1 d.). Taip pat pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti panaikintas dėl sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs apskųstą teismo sprendimą, turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo, jeigu: 1) sprendimas panaikinamas dėl ABTĮ 146 straipsnyje nurodytų pagrindų; 2) bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų; 3) pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus.

35. Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kad byloje dalyvavo bylos šalys – nepilnametė pareiškėja ir atsakovas Departamentas, ir byla išnagrinėta, nedalyvaujant pareiškėjos atstovams pagal įstatymą. Byloje dalyvauja pareiškėjos atstovė pagal pavedimą (advokatė), kuri nėra pareiškėjos atstovė pagal įstatymą.

36. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.5 straipsnio 1 dalimi, fizinio asmens gebėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir susikurti civilines pareigas (civilinis veiksnumas) atsiranda visiškai, kai asmuo sulaukia pilnametystės, t. y. kai jam sueina 18 metų. Iki kol vaikams sueina 18 metų, tėvai yra savo neveiksnių nepilnamečių vaikų atstovai pagal įstatymą (Civilinio kodekso 3.157 str. 1 d.). ABTĮ 47 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad jeigu proceso šalis yra nepilnametis ar asmuo, įstatymų nustatyta tvarka pripažintas neveiksniu tam tikroje srityje arba ribotai veiksniu tam tikroje srityje, jų interesams turi teisę atstovauti jų atstovai pagal įstatymą (tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai). Pagal ABTĮ 48 straipsnio 1 dalį, atstovai pagal įstatymą atlieka atstovaujamųjų vardu visus procesinius veiksmus, kuriuos atlikti priklauso atstovaujamiesiems; atstovai pagal įstatymą gali pavesti bylą vesti teisme kitam asmeniui, jų pasirinktam atstovui.

37. Teismų praktikoje konstatuota, kad nustačius, jog proceso šalis yra nepilnametis asmuo į bylos nagrinėjimą turi būti įtraukiami jo atstovai pagal įstatymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-14-492/2019; kt.).

38. Dėl nurodyto proceso pažeidimo, kuris negali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo tinkamo proceso, pažeistos nepilnametės pareiškėjos teisės bei užkirstas kelias išsiaiškinti visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su Sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu. Pažymėtina, kad byloje įrodinėjama, jog nepilnametė pareiškėja Sprendimo priėmimo metu turėjo teisę gyventi Lietuvos Respublikoje atskirai nuo tėvų kitais Įstatymo nustatytais pagrindais, nagrinėjamos aplinkybės, susijusios su tuo, kad jos tėvai neteikė naujo prašymo išduoti pareiškėjai leidimą (laikinai ar nuolat) gyventi Lietuvos Respublikoje pasirinktu Įstatyme nustatytu pagrindu.

39. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, todėl panaikinamas, o byla perduodama nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 3 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Beata Martišienė

Dalia Višinskienė