2013-07-01 Nr. AB-3130-3-64-3-00790-2011-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedrašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Raseinių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. P. skundą atsakovams Raseinių rajono savivaldybės administracijai ir Raseinių rajono savivaldybei dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į ankstesnes valstybės tarnautojos pareigas, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir neturtinės žalos priteisimo.
Legislator headnote
AI generated2013-07-01 Nr. AB-3130-3-64-3-00790-2011-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: Paaiškino, kad nuo 2011 m. spalio 31 d. yra atleista iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiosios specialistės A lygio 9 kategorijos pareigų. Manė, jog atleista neteisėtai. Nurodė, kad faktiškai jos pareigybė nebuvo panaikinta, nes atleidus pareiškėją į sujungtą Bendrųjų reikalų ir informacinių technologijų skyrių buvo perkelta dirbti darbuotoja R. B., kuri rajono savivaldybėje buvo įdarbinta 2011 metų vasaros pabaigoje pakaitine tarnautoja ir po pareiškėjos atleidimo pradėjo dirbti vyriausiąja specialiste pagal darbo sutartį.
Full text
Administracinė byla Nr. A662-272/2013
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00790-2011-6
Procesinio sprendimo kategorija 16.6
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. liepos 1 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo, Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Raseinių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. P. skundą atsakovams Raseinių rajono savivaldybės administracijai ir Raseinių rajono savivaldybei dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į ankstesnes valstybės tarnautojos pareigas, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir neturtinės žalos priteisimo.
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Pareiškėja A. P. (toliau – ir pareiškėja) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama:
panaikinti Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 24 d. įsakymą Nr. (5.4)A2-453P „Dėl A. P. atleidimo“ (toliau – ir Įsakymas), priteisiant vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;
priteisti iš Raseinių rajono savivaldybės 6 000 Lt neturtinės žalos;
priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškino, kad nuo 2011 m. spalio 31 d. yra atleista iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiosios specialistės A lygio 9 kategorijos pareigų. Manė, jog atleista neteisėtai. Nurodė, kad faktiškai jos pareigybė nebuvo panaikinta, nes atleidus pareiškėją į sujungtą Bendrųjų reikalų ir informacinių technologijų skyrių buvo perkelta dirbti darbuotoja R. B., kuri rajono savivaldybėje buvo įdarbinta 2011 metų vasaros pabaigoje pakaitine tarnautoja ir po pareiškėjos atleidimo pradėjo dirbti vyriausiąja specialiste pagal darbo sutartį.
Šiuo metu R. B. dirba Administracijos Bendrųjų reikalų ir informacinių technologijų skyriuje vyriausiąja specialiste ir atlieka dalį pareiškėjos vykdytų funkcijų, t. y. protokoluoja įvairių komisijų posėdžius. Pareiškėja dirbo ne tik Raseinių rajono taryboje, ji dirbo ir su savivaldybės archyvu, rašė dokumentacijos planus, derino, dirbo su archyvais susijusį darbą, konsultavo darbuotojus šiais klausimais. Atleidus pareiškėją šis darbas atiteko kitai darbuotojai, turinčiai labai mažą darbo stažą, neturinčiai išsilavinimo.
Nurodė, jog 2011 m. liepos 1 d. ji gavo Administracijos direktoriaus pasirašytą įspėjimą Nr. 103, kuriuo buvo įspėta, kad nuo 2011 m. spalio 31 d. panaikinamas Bendrųjų reikalų skyrius ir šio skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 9 kategorijos valstybės tarnautojo pareigybė. Šiuo įspėjimu buvo informuota, kad per įspėjamąjį laikotarpį, t. y. iki 2011 m. spalio 31 d., jai bus siūlomos to paties lygio ir kategorijos karjeros tarnautojo pareigos, o jei tokių nebus – žemesnės kategorijos pareigos. Taip pat, jai sutikus, galėtų būti paskirta į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių nebūtų ir ji sutiktų, būtų paskirta į žemesnės kategorijos pareigas, atitinkančias turimus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus.
Jei iki pareigybės panaikinimo, t. y. 2011 m. spalio 31 d., ji nebus paskirta į kitas karjeros valstybės tarnautojo pareigas, tai iš užimamų pareigų bus atleista nuo 2011 m. spalio 31 d. Įspėjime vadovaujamasi Administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. (l.l)TS-60 „Dėl Raseinių rajono savivaldybės administracijos struktūros patvirtinimo įgyvendinimo“. Minėtas įsakymas Administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-396P buvo pakeistas. Šiuo įsakymu buvo pakeistas Administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašas.
Bendrųjų reikalų ir informacinių technologijų skyriaus pareigybių sąrašas taip pat buvo pakeistas, todėl, pareiškėjos nuomone, 2011 m. spalio 17 d. jai turėjo būti įteiktas naujas keturis mėnesius galiojantis įspėjimas dėl pareigybės panaikinimo, kadangi pasikeitė pagrindas, kuriuo buvo remtasi 2011 m. liepos 1 d. įspėjime apie pareigybės panaikinimą. Nurodė, kad iš valstybės tarnybos buvo atleista 2011 m. spalio 31 d., kuri buvo ne darbo diena, todėl jos atleidimas yra neteisėtas.
Teigė, jog jai nebuvo suteikta galimybė dalyvauti pareigybės panaikinimo procese, kadangi atsakovas jai nesuteikė išsamios informacijos. Dalį informacijos apie pertvarką pareiškėja žinojo, tai yra naująją Administracijos struktūrą ir pareigybes, bet nežinojo pareigybių aprašymų, kaip bus perskirstytos funkcijos tarp darbuotojų ir padalinių. Ji nebuvo supažindinta su atsakovo 2011 m. spalio 19 d. įsakymu, todėl manė, jog pareigybių aprašymai buvo paruošti po jos atleidimo. Visą įspėjimo laikotarpį jai nebuvo siūlomos jokios kitos karjeros valstybės tarnautojo pareigos – nei tos pačios, nei žemesnės kategorijos, nebuvo teikiama informacija apie bendruosius ir specialiuosius reikalavimus pareigybėms. Nurodė, jog atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 135 straipsnį, nes pareiškėjai nebuvo suteikta pirmenybės teisė būti paliktai dirbti. Pareiškėja turėjo ne mažesnį kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą, prižiūrėjo specialiosios nuolatinės slaugos poreikių turinčią mamą O. D. T., gyvenančią kartu su pareiškėja (duomenys neskelbtini). Atleidžiant nebuvo atsižvelgta į pareiškėjos kvalifikaciją, išsilavinimą, nes jos kvalifikacija nebuvo žemesnė už kitų Bendrųjų reikalų ir informacinių technologijų skyriuje dirbusių specialistų kvalifikaciją. Pareiškėja nurodė, jog neteisėtas atleidimas pakenkė jos neturtiniams interesams, nes ją atleidžiant nebuvo laikytasi teisės aktų reikalavimų ir suformuotos teismų praktikos, neatsižvelgta į tai, jog pareiškėja Administracijos Bendrųjų reikalų skyriuje išdirbo daugiau nei 21 metus, prižiūrėjo ir slaugė kartu gyvenančią neįgalią savo mamą, turėjo kvalifikaciją ir išsilavinimą, atitinkantį jos užimtas pareigas, pakankamai praktinių įgūdžių ir patirties dirbti šį darbą. Teigė, jog dėl didžiulės įtampos, kuri įsivyravo gavus atleidimo lapelį, taip pat palaipsniui atimant iš jos darbą, turėjo sveikatos problemų (teko gulėti ligoninėje, pasijutus blogai darbe buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba). Dėl neteisėto atleidimo patyrė didelį dvasinį sukrėtimą, išgyveno dėl savo ateities, nes dėl netekto pajamų šaltinio tapo socialiai pažeidžiama. Patyrė nepatogumų, išgyvenimų, neigiamų emocijų, todėl teismo prašė atlyginti neturtinę žalą iš atsakovo priteisiant 6 000 Lt.
Atsakovas Raseinių rajono savivaldybės administracija prašė pareiškėjos patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad šioje byloje DK 135 straipsnis netaikytinas. Socialinės garantijos numatytos specialiajame Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, Įstatymas), jokio papildomo reglamentavimo, kad reikėtų vadovautis DK tuo atveju, kai yra naikinama pareigybė, nėra. Įstatyme numatytas tam tikras specialus mechanizmas, kad gali būti siūlomos pareigos, jei yra galimybė. Byloje yra pakankamai duomenų, įrodančių, jog tokios galimybės siūlyti tam tikros kategorijos arba žemesnes pareigas nebuvo ir manė, kad pareiškėja neįrodė, jog atsakovas turėjo galimybę objektyviai pasiūlyti tam tikras pareigas, į kurias ji galėjo pretenduoti. Atstovas nurodė, jog pareiškėjai nebuvo pasiūlyta pareigybė, nes ji neatitiko specialiųjų reikalavimų. Nurodė, kad pareigybės naikinimo procedūra vyko tinkamai, pareiškėja galėjo dalyvauti pareigybės naikinimo procese. Nesutiko su pareiškėjos argumentu, kad ji turėjo būti įspėta pakartotinai papildžius pirmąjį įsakymą po Administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 17 d. įsakymo Nr. (5.4)A2-396 P. Manė, kad reformos pagrindas – pirminis įsakymas, todėl pakartotinai įspėti nereikėjo. Dėl neturtinės žalos nurodė, jog pareiškėjos reikalavimas yra neteisėtas vien dėl to, kad nėra atsakovo neteisėtų veiksmų, nėra neturtinės žalos kilimo pagrindo. Pareiškėjos reikalavimas dėl grąžinimo į valstybės tarnautojo vyriausiojo specialisto pareigas nepagrįstas, nes jį tenkinus reikėtų sukurti naują pareigybę, atitinkančią bendruosius ir specialiuosius pareiškėjos reikalavimus ir taip sudaryti galimybę grįžti jai į tarnybą. Pažymėjo, kad teismų praktikoje yra pasisakyta, jog esant įmonės reorganizacijai, reikalavimas dėl grąžinimo į pareigas netenkinamas.
II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies: pripažino pareiškėjos atleidimą iš Administracijos Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiosios specialistės A lygio 9 kategorijos karjeros valstybės tarnautojos pareigų neteisėtu, panaikino Administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 24 d. įsakymo Nr. (5.4)A2-453P „Dėl A. P. atleidimo“ dalį, kuria pareiškėja iš valstybės tarnybos atleista nuo 2011 m. spalio 31 d., ir pripažino, kad pareiškėja iš karjeros valstybės tarnautojo pareigų atleista teismo sprendimu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteisė pareiškėjai iš Administracijos vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011 m. spalio 31 d. iki 2012 m. spalio 26 d. imtinai 26 592,03 Lt bei po 105,86 Lt už kiekvieną dieną nuo 2012 m. spalio 26 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, taip pat priteisė iš Raseinių rajono savivaldybės pareiškėjai 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Pirmosios instancijos teismas nurodė Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, 2 straipsnio 14 dalį, 43 straipsnio 2 dalį. Visų pirma, teismas vertino, ar yra realiai įvykęs valstybės tarnautojos pareigybės panaikinimo faktas. Nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A556-904/2008, A662-684/2010, A62-340/2011, Nr. A62-1367/2011). Teismas nustatė, Administracijos direktorius 2011 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-245 P patvirtino Administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašą nuo 2011 m. lapkričio 1 d., kurį 2011 m. spalio 17 d.
įsakymu Nr. (5.4)A2-396 P pakeitė ir išdėstė nauja redakcija. Minėtais įsakymais Administracijoje vietoj Bendrųjų reikalų skyriaus, kuriame dirbo pareiškėja, ir Informacinių technologijų ir komunikacijų skyriaus įsteigtas Bendrųjų reikalų ir informacinių technologijų skyrius su 4 valstybės tarnautojų pareigybėmis (skyriaus vedėjo A lygio 13 kategorijos, dviejų vyriausiojo specialisto A lygio 10 kategorijos, vieno vyriausiojo specialisto A lygio 8 kategorijos). Administracija nurodė, kad panaikintos dvi skyrių vedėjų valstybės tarnautojų A lygio 14 kategorijos ir A lygio 13 kategorijos pareigybės, įsteigta viena A lygio 13 kategorijos skyriaus vedėjo pareigybė.
Vietoj buvusių abiejuose skyriuose 6 valstybės tarnautojų (įskaitant skyrių vedėjus) ir 15 darbuotojų pareigybių naujame skyriuje įsteigtos 4 valstybės tarnautojų (įskaitant vedėją) ir 9 darbuotojų pareigybės. Iš skyriaus atimtos viešųjų ryšių vyriausiojo specialisto funkcijos. Darbo su savivaldybės taryba, komitetais, komisijomis ir kt. funkcijos perkeltos iš administracijos į tarybos įsteigtą tarybos sekretoriatą, todėl buvo panaikinta A lygio 9 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigybė, kurios pagrindinės funkcijos ir buvo dirbti su taryba, jos komitetais ir kt.
Skyriui priskirta valstybinės kalbos vartojimo priežiūros funkcija, civilinės ir darbų saugos funkcija, perskirstytos darbo su archyvu funkcijos. Administracijos direktorė A. L., teismo posėdžio metu apklausiama kaip liudytoja, nurodė, kad Bendrųjų reikalų ir informacinių technologijų skyriuje įsteigtai A lygio 8 kategorijos pareigybei priskirtos valstybės deleguotos funkcijos, tai yra darbas su likviduotu archyvu ir šiuo metu šias pareigas eina R. B.. Pareiškėjai šios pareigos nebuvo siūlomos, nes pareiškėja šioje srityje neturėjo darbo patirties.
Kitos dvi A lygio 10 kategorijos pareigybės yra kalbininkas ir ūkvedys. Pareiškėjos pareigybės neliko, nes didžioji dalis funkcijų atiteko tarybos sekretoriatui.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjos eitos pareigybės paskirtis buvo apibrėžta Administracijos direktoriaus 2009 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-530 P patvirtinto pareigybės aprašymo 4 punkte, veiklos sritis – dokumentų valdymas (5 punktas). Pareiškėja iš esmės neginčijo aplinkybių, jog dalis jos vykdytų funkcijų, susijusių su savivaldybės tarybos posėdžių, tarybos komitetų, mero aptarnavimu, mero potvarkių, kitų dokumentų, tarybos sprendimų projektų rengimu, buvo perduotos Raseinių rajono savivaldybės tarybos sekretoriatui. Šias aplinkybes patvirtino ir byloje esantys dokumentai – Raseinių rajono savivaldybės tarybos sekretoriato nuostatai, Raseinių rajono savivaldybės tarybos sekretoriaus pareigybės aprašymas. Kita pareiškėjos vykdytų funkcijų dalis, susijusi su savivaldybės administracijos bylų dokumentacijos plano sudarymu, taikymo kontroliavimu bei kt., perduota Bendrųjų reikalų ir informacinių technologijų skyriaus vyresniajam specialistui, kuris yra darbuotojas, dirbantis pagal darbo sutartį. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog pareiškėjos eitos Administracijos Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 9 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigos buvo realiai panaikintos, nes dalis pareiškėjos vykdytų funkcijų buvo eliminuotos iš valstybės tarnybos ir perduotos vykdyti darbuotojui, dirbančiam pagal darbo sutartį, kita dalis perduotos Raseinių rajono savivaldybės tarybos sekretoriatui.
Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose Nr. A2‑1791/2005, A146‑2643/2011 ir kt. Teismas nustatęs valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo faktą, tikrino, ar atsakovas tinkamai užtikrino Įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatytą pareiškėjos garantiją dėl paskyrimo į kitas pareigas. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A143-1371/2011. Teismas nustatė, jog pareiškėjai apie pareigybės panaikinimą buvo pranešta 2011 m. liepos 1 d., įteikiant 2011 m. birželio 27 d. įspėjimą Nr. 103. Teismo nuomone, atsakovas nepažeidė Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies, nes pareiškėjai apie pareigybės panaikinimą pranešė laiku, pranešime aiškiai nurodydamas pareigybės panaikinimo faktą, teisinį pagrindą. Pareiškėjos argumentai, jog pasikeitus Administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 16 d. įsakymui Nr. (5.4)A2-245 P, pareiškėja apie pareigybės panaikinimą turėjo būti informuota nauju pranešimu ir įspėjimo terminas skaičiuotinas iš naujo, vertinti kritiškai. Teismo nuomone, pareiškėjos pareigybė buvo naikinama Raseinių rajono savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 31 d. sprendimu Nr. (1.1)TS-60 „Dėl Raseinių rajono savivaldybės administracijos struktūros patvirtinimo“. Administracijos direktorius 2011 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-245 P bei vėlesniu jo pakeitimu, priimtu 2011 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-396 P, patvirtino naujai įsteigiamų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašus, o tai, teismo nuomone, pareiškėjos pareigybės panaikinimo fakto bei su juo susijusių aplinkybių nepakeitė.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovas pareiškėjai nesiūlė užimti kitų to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigų ar žemesnės kategorijos pareigų. Atsakovas nurodė, kad Administracijoje etatų skaičius sumažintas, todėl kitų pareigų pasiūlyti pareiškėjai neturėjo galimybės. Nagrinėjamoje byloje taip pat nebuvo duomenų, jog atsakovas naikindamas pareiškėjos užimtą pareigybę ir pareiškėjai siūlydamas užimti kitas to paties lygio ir kategorijos ar žemesnės kategorijos (valstybės tarnautojo sutikimu) karjeros valstybės tarnautojo pareigas, būtų vertinęs pareiškėjos pirmumo teisę būti paliktai valstybės tarnyboje. Todėl, teismo nuomone, nagrinėjant tokio pobūdžio ginčą teismas neturi teisinio pagrindo nustatinėti naujų aplinkybių dėl pareiškėjos pretendavimo į tam tikras pareigas ar pirmumo teisės likti valstybės tarnyboje, nes toks teisminis nagrinėjimas būtų laikomas administracinės procedūros (atleidimo iš valstybės tarnybos naikinat pareigybę) dalimi (jos tąsa), o teismo užduotis yra kitokia – patikrinti ir teisės taikymo požiūriu įvertinti jau priimto administracinio sprendimo (tuo pačiu ir šio sprendimo priėmimo procedūros) teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A62-1367/2011). Teismas atmetė pareiškėjos argumentus, jog atsakovas jai turėjo pasiūlyti užimti kitas naujame skyriuje įsteigtas pareigas, kadangi naujai įsteigtoms 4 A lygio 13, 10, ir 8 kategorijos pareigybėms buvo nustatyti specialieji reikalavimai, kurių pareiškėja neatitiko. Pažymėta, kad pareigybių, užimamų pagal darbo sutartį, pareiškėjai atsakovas neprivalėjo siūlyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2643/2011).
Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose Nr. A62-1367/2011, Nr. A143-1371/2011. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d. pareiškėjai nebuvo suteikta visa informacija. Byloje nustatyta, kad pareiškėja nebuvo supažindinta su Administracijoje įsteigiamų pareigybių aprašymais, o taip pat ir su Bendrųjų reikalų ir informacinių technologijų skyriuje naujai įsteigtų pareigybių aprašymais, patvirtintais Administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 19 d.
įsakymu Nr. (5.4) A2-425P. Pažymėta, jog atsakovas pateikė minėtą įsakymą, ant jo nėra rašytinio patvirtinimo, jog pareiškėja su šiuo teisės aktu susipažino, kitų įrodymų, jog nuo 2011 m. liepos 1 d. (kai pareiškėjai buvo įteiktas pranešimas apie jos užimamos pareigybės numatytą panaikinimą) iki 2011 m. spalio 31 d. (kai nurodyta pareigybė buvo panaikinta) pareiškėjai buvo pateikta ankščiau minėta informacija, nepateikė, teismui neįrodė, kad ši informacija būtų paskelbta visiems prieinamu būdu viešai. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog atsakovas pareiškėjai nesuteikė informacijos, kaip naikinant pareiškėjos pareigybę bus perskirstytos jos vykdytos funkcijos (kokiam valstybės tarnautojui perduotos, visiškai eliminuotos iš valstybės tarnybos ar kt.), informacijos apie Administracijoje naujai steigiamų pareigybių turinį, tuo pažeidė pareiškėjos teisę dalyvauti jos užimamos pareigybės panaikinimo procedūroje, iš šios procedūros visiškai eliminuodama pareiškėją.
Dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėja objektyviai neturėjo galimybės pretenduoti į naujai steigiamas Administracijos pareigybes nei pateikti savo argumentus dėl tokio pretendavimo. Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies požiūriu tai reiškia, kad pareiškėjai nebuvo tinkamai užtikrinta minėtoje normoje įtvirtinta garantija. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą (toliau – ir ABTĮ) tai yra pagrindas pripažinti, kad buvo pažeistos pagrindinės procedūros – taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei administracinio sprendimo pagrįstumą, o tai yra pakankamas pagrindas panaikinti skundžiamą įsakymą dėl pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A62-1367/2011, Nr. A143-1371/2011).
Byloje nustatyta, jog atsakovas apie numatomą grupės darbuotojų atleidimą Kauno teritorinės darbo biržos Raseinių skyriui pranešė 2011 m. birželio 17 d. raštu Nr. (5.35)R5-1153. Apie pareigybės panaikinimą pareiškėja įspėta 2011 m. liepos 1 d., todėl teismas konstatavo, jog atsakovas DK 1301 straipsnio nuostatų nepažeidė. Apibendrindamas nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teismas konstatavo, jog pareiškėjos atleidimas iš Administracijos Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 9 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigų pripažintinas neteisėtu.
Teismas nurodė DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalis. Pareiškėja teismo prašė ją grąžinti į karjeros valstybės tarnautojo vyriausiojo specialisto pareigas. Teismas, atsižvelgdamas ir į tai, jog pareiškėjos eitos pareigos panaikintos realiai, atsakovas duomenų, jog pareiškėja gali būti grąžinta į kitas pareigas, teismui nepateikė, sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja į valstybės tarnybą negrąžinama, o jos pažeistos teisės turi būti ginamos DK 297 straipsnio 4 dalyje numatytu alternatyviu pažeistų darbuotojo teisių gynybos būdu. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad Administracijos direktoriaus Įsakymo dalis, kuria pareiškėja atleista iš karjeros valstybės tarnautojos pareigų nuo 2011 m. spalio 31 dienos, naikintina, nustatant, kad A. P. iš valstybės tarnybos atleidžiama teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Atitinkamai pareiškėjai priklauso išeitinė išmoka, apskaičiuojama pagal DK 140 straipsnio 1 dalies taisykles, ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos (2011 m. spalio 31 d.) iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Teismas nustatė, jog pareiškėjai buvo išmokėta išeitinė išmoka, todėl ji pareiškėjai nepriteista. Iš Administracijos 2011 m. gruodžio 15 d. pažymos apie vidutinį darbo užmokestį matyti, kad vidutinis pareiškėjos darbo užmokestis už vieną darbo dieną yra 105,86 Lt. Taigi pareiškėjai už priverstinės pravaikštos laiką iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos (imtinai iki 2012 m. spalio 26 d.), priteistina vidutinio darbo užmokesčio suma iš viso sudaro 26 592, 03 Lt (2 mėn. x 21,1 d. d. x 105,86 Lt + 9 mėn. x 21 d. d. x 105,86 Lt + 20 d. d. x 105,86 Lt). Be to, pareiškėjai priteistinas iš atsakovo vidutinis darbo užmokestis po 105,86 Lt už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną iki šio sprendimo įsiteisėjimo dienos, pradedant skaičiuoti nuo 2012 m. spalio 27 d.
Teismas, įvertinęs pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos aplinkybes, pripažino, kad pareiškėja dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, tai yra neteisėto atleidimo iš valstybės tarnybos, patyrė neturtinę žalą, tai yra dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją. Tačiau, teismo nuomone, pareiškėja neįrodė, jog jos sveikata sutriko dėl neteisėto atleidimo, todėl pareiškėjos reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies. Teismas nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo pinigais dydį atsižvelgė į teismų praktikoje suformuluotus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, taip pat kitas aplinkybes ir sprendė, kad pareiškėjai priteistina 2 000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-1806/2012). Teismas pareiškėjos prašymo dėl teismo išlaidų priteisimo nenagrinėjo, palikdamas pareiškėjai teisę prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.
III. Atsakovas Raseinių rajono savivaldybės administracija apeliaciniame skunde (II t., b. l. 86-90) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.
Apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nebuvo tinkamai užtikrintos Įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos bei buvo pažeistos pagrindinės procedūros – taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei administracinio sprendimo pagrįstumą. Visų pirma, tokia teismo pozicija prieštarauja tikrosioms faktinėms aplinkybėms, kadangi nuo pranešimo pareiškėjai apie jos užimamos pareigybės numatomą panaikinimą įteikimo dienos iki šiame pranešime nurodytos pareigybės panaikinimo datos jai, kaip ir kitiems atleidžiamiems valstybės tarnautojams, buvo suteikta visa (išsami) informacija apie esamas laisvas pareigas, taip pat pareigybes, kurias numatoma įsteigti vykdant struktūrinius pertvarkymus, buvo rengiamos konsultacijos su profesiniu sąjungų atstovais, visi tarnautojai buvo kviečiami į pokalbius, šnekamasi, organizuojami susirinkimai. Be to, kiekvienas tuometinio skyriaus vedėjas ruošė pareigybių aprašymus, tai reiškia, kad tarnautojas buvo susipažindintas su po reorganizacijos būsiančiais aprašymais ir galėjo sužinoti specialiuosius juose numatytus reikalavimus, t. y. pareiškėjai buvo sudarytos sąlygos dalyvauti jos užimamos pareigybės panaikinimo procese, šiame procese pareiškėja objektyviai turėjo galimybę pretenduoti į naujai steigiamas pareigas, jeigu būtų atsiradusi tokia pareigybė, kurios visus reikalavimus pareiškėja atitiktų. Teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai pripažino, jog atsakovas pareiškėjai nesuteikė būtinos informacijos apie laisvas pareigas, taip pat pareigas, kurias numanoma įsteigti vykdant pertvarkymą. Antra, teismas skundžiamame sprendime klaidingai aiškino darbdavio pareigos informuoti atleidžiamą valstybės tarnautoją turinį, t. y. teismas formaliai pacitavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.
Mano, jog sistemiškai aiškinant Įstatymo 43 straipsnį numatytos informavimo pareigos turinį, galima spręsti, jog teisės aktų pažeidimas, sudarantis teisinį pagrindą atleidimo procedūrą pripažinti neteisėta, galėtų būti konstatuojamas tik tuomet, kai įrodoma, jog per minėtą laikotarpį valstybės tarnautojas neinformuojamas apie tas laisvas ar planuojamas sukurti pareigas, kurias jis objektyviai galėjo užimti, nes pagal Įstatymo 43 straipsnyje įtvirtintas garantijas, valstybės tarnautojas gali būti perkeltas tik į tas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas, kurias tarnautojo dalykinės savybės atitinka pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus.
Taigi teisiškai reikšmingos šiuo atveju būtų tik tos faktinės aplinkybės, kurios leistų spręsti, jog pareiškėjai buvo apribotos teisės užimti atitinkamas valstybines pareigas. Tačiau anksčiau minėta, jog teismas skundžiamame sprendime konstatavo, jog po įstaigos pertvarkymo tokių pareigų, į kurias galėjo būti priimta pareiškėja, neišliko ir nebuvo sukurta, todėl tai, ar ji buvo ar nebuvo informuota apie esančias ar būsimas pareigas, kurių ji negalėjo užimti, jokios teisinės reikšmės šiuo atveju neturi. Iš to išplaukia, jog teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas privalėjo pareiškėją formaliai informuoti apie visas esamas laisvas pareigas, taip pat visas pareigas, kurias numatoma įsteigti vykdant su tokiu pareigybės panaikinimu sietiną struktūrinį arba atitinkamos institucijos reorganizavimą.
Tokiu atveju nėra aišku, kaip tokia darbdavio pareiga galėtų būti įgyvendinama (pagal teismo argumentaciją, reiktų visus pareigybių aprašymus teikti pareiškėjai, papildomai informuoti ją žodžiu, tai fiksuoti, jog vėliau būtų galima įrodyti ir pan.). Tokiu būdu susidarytų teisiškai ydinga situacija, jog darbuotojas galėtų absoliučiai nesirūpinti savo teisių įgyvendinimu, o dėl to nukentėtų darbdavys, nes sunku objektyviai apibrėžti, koks yra tos visos ir išsamios informacijos turinys ir ribos. Iš skundžiamame sprendime pateikiamos argumentacijos nėra aišku, kokios informacijos nepateikimą pirmosios instancijos teismas laiko pagrindu pripažinti, jog atsakovas pažeidė Įstatymo 43 straipsnį, tačiau atsakovas laiko, jog formalaus net ir galimai padarytos administracinės procedūros pažeidimas yra nepakankamas atleidimo procedūrą pripažinti neteisėta, nes pareiškėjos teisės ir teisėti interesai tokiu atveju nėra pažeidžiami, o teisės nėra siaurinamos.
Pažymi, jog panaikinus skundžiamą teismo sprendimo dalį dėl pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos ir skundžiamo Įsakymo teisėtumo, atmestinas ir reikalavimas priteisti vidutinį darbo užmokestį už kiekvieną priverstinės pravaikštos dieną. Be to, teismas skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje klaidingai nurodė, jog pareiškėjai priteisiama po 105,86 Lt už kiekvieną dieną nuo 2012 m. spalio 26 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Dėl neturtinės žalos pažymi, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenustatė teisiškai reikšmingų aplinkybių, sudarančių pagrindą pareiškėjai priteisti neturtinę žalą. Teismas skundžiamame sprendime formaliai nurodė, kad pareiškėja dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, tai yra neteisėto atleidimo iš valstybės tarnybos patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją. Teigia, jog šioje byloje nėra pareiškėjos neturtinės žalos atsiradimui būtinų atsakovų neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Nenustačius neteisėtos veikos ir pareiškėjos patirtos žalos, civilinė atsakomybė šiuo atveju nekyla. Antra, sprendimas yra nemotyvuotas, nes neaišku, kokiais kriterijais vadovaujantis nustatytas žalos dydis, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, jog būtent dėl atsakovo veiksmų ji patyrė neturtinę žalą, todėl pirmosios instancijos teismas neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjai priteisė nepagrįstai.
Pareiškėja A. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 94-97) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Pažymi, jog byloje nustatyta, kad pareiškėja nebuvo supažindinta su Administracijoje steigiamų pareigybių aprašymais, tarp jų su Bendrųjų reikalų ir informacinių technologijų skyriuje naujai įsteigtų pareigybių aprašymais, patvirtintais Administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-425 P. Pareiškėjai nebuvo suteikta informacija apie šio skyriaus funkcijas, uždavinius, todėl pareiškėja nežinojo, kaip skyriuje bus perskirstytos pareigybių funkcijos, kurios konkrečiai pareigybės bus panaikintos. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija, teisingai aiškino Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatytos garantijos pobūdį ir pagrįstai konstatavo, jog atsakovas pareiškėjai nesuteikė informacijos, kaip naikinant pareiškėjos pareigybę bus perskirstytos jos vykdomos funkcijos (kokiam valstybės tarnautojui perduotos, visiškai eliminuotos iš valstybės tarnybos ar kt.), informacijos apie Administracijoje naujai steigiamų pareigybių turinį, tuo pažeidė pareiškėjos teisę dalyvauti jos užimamos pareigybės panaikinimo procedūroje, iš šios procedūros visiškai eliminuodama pareiškėją. Pareiškėjos atleidimas iš tarnybos pagrįstai pripažintas neteisėtu. Teismas pagrįstai priteisė pareiškėjai iš Administracijos vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011 m. spalio 31 d. iki 2012 m. spalio 26 d. imtinai 26 592,03 Lt bei po 105,86 Lt už kiekvieną dieną nuo 2012 m. spalio 26 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Mano, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas pagrįstai pripažino, jog pareiškėja dėl neteisėto atleidimo iš valstybės tarnybos patyrė neturtinę žalą.
Išplėstinė teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. Atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 24 d. įsakymo Nr. (5.4)A2-453 P (I t., b. l. 53), kuriuo pareiškėja nuo 2011 m. spalio 31 d. atleista iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiosios specialistės A lygio 9 kategorijos valstybės tarnautojo pareigų. Skundą dėl šio atsakovo įsakymo nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pripažino pareiškėjos atleidimą iš pareigų neteisėtu, panaikino minėtą įsakymą, teismo sprendimo įsiteisėjimo dieną pripažino pareiškėjos atleidimo iš tarnybos dieną, pareiškėjos naudai priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį bei 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovas apeliaciniu skundu kvestionuoja tokį Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimą ir nesutinka su šio teismo vertinimu, kad A. P. iš pareigų buvo atleista neteisėtai.
Nustatyta, kad pareiškėja iš užimamų pareigų buvo atleista Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija) pagrindu. Pagal šią teisės normą valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai „<...> valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama“. Nustatyta, kad pareiškėjos užimta pareigybė nuo 2011 m. spalio 31 d. buvo panaikinta Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 16 d. įsakymo Nr. (5.4)A2-245 P „Dėl 2011 m. gegužės 31 d. Raseinių rajono savivaldybės tarybos sprendimo Nr. (1.1)TS-60 „Dėl Raseinių rajono savivaldybės administracijos struktūros patvirtinimo“ įgyvendinimo ir Raseinių rajono savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, sąrašo tvirtinimo“ 2 punktu (I t., b. l. 43, 44).
Dėl šio tarnybos santykių nutraukimo pagrindo pirmiausia primintina, kad, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas ir ne kartą yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje, šios bei to paties įstatymo 43 straipsnio 1 dalies (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija) nuostatų taikymas pirmiausia reikalauja, kad atitinkama pareigybė būtų realiai (faktiškai) (pa)naikinama. Tai lemia, jog sprendžiant šių nuostatų taikymo klausimą pirmenybė turi būti teikiama su pareigybės (pa)naikinimu susijusių teisinių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (formai), šiuo tikslu, be kita ko, išsiaiškinant (nustatant) atitinkamos pareigybės panaikinimo faktą, t. y. būtina nustatyti, ar naikinamos pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis išlieka toliau arba jų realiai atsisakoma ir ši pareigybė tampa nebereikalinga (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143‑247/2010, 2011 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63‑2053/2011, 2012 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2330/2012 ir kt.).
Susipažinusi su Raseinių rajono savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 31 d. sprendimu Nr. (1.1)TS-60 (I t., b. l. 30), Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-245 P, 2011 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. (5.4)A2‑396 P (I t., b. l. 43–51), pateiktais pareiškėjos užimtų (II t., b. l. 40–42) ir naujai įsteigtų valstybės tarnautojų pareigybių aprašymais (I t., b. l55–184), liudytojų paaiškinimais (I t., b. l. 233, 234; II t., b. l. 16–18) bei kitais byloje esančiais duomenimis, juos vertinant pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles, išplėstinė teisėjų kolegija, nekartodama tų pačių pirmosios instancijos teismo argumentų, kurie, be kita ko, yra išdėstyti ir šio baigiamojo teismo akto aprašomojoje dalyje, sutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo vertinimu, kad iki atleidimo pareiškėjos užimta valstybės tarnautojo pareigybė iš tiesų buvo panaikinta.
Tačiau taip pat pastebėtina, kad vien tik formalus Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkte (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija) numatyto pagrindo egzistavimas savaime nesudaro prielaidos valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų visais atvejais pripažinti pagrįstu ir teisėtu. Darbdavio (valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens) veiksmai, susiję su valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų vykdymu, turi atitikti teisės aktų reikalavimus, nepažeisti inter alia tokių Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos principų, kaip įstatymų viršenybės, teisėtumo, skaidrumo, karjeros bei tarnybinio bendradarbiavimo (Valstybės tarnybos įstatymo 3 str. 1 d. (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI‑286 redakcija), užtikrinti visas teises ir garantijas, kurios įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų yra garantuojamos atleidžiamiems asmenims. Iš tiesų tarnybos santykių nutraukimo teisėtumą lemia ne tik Valstybės tarnybos įstatyme numatyto pagrindo buvimas, bet ir tinkamai atlikta (įstatyme nustatyta) valstybės tarnautojo atleidimo iš užimamų pareigų procedūra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A662‑1966/2012, Administracinė jurisprudencija Nr. 24, 2012, p. 243–264).
Šiuo aspektu pažymėtina, kad, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismui pateiktuose skunde ir patikslintame skunde išdėstytų argumentų (I t., b. l. 2–6, 219–229), savo subjektinių teisių pažeidimą pareiškėja iš esmės kildina iš aplinkybės, jog vykdant jos atleidimo iš tarnybos Raseinių rajono savivaldybės administracijoje procedūrą buvo pažeisti Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija) reikalavimai.
Ši įstatymo nuostata įtvirtina, kad „<...> karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo. Neįgaliajam, nėščiai moteriai (kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), moteriai ir (ar) vyrui, auginantiems vaikus (vaiką) iki 14 metų, asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius“.
Pareiškėja, be kita ko, teigia, kad nuo pranešimo apie jos užimamos pareigybės panaikinimą įteikimo (2011 m. liepos 1 d.) iki jos pareigybės panaikinimo ir atleidimo iš tarnybos dienos (2011 m. spalio 31 d.) ji nebuvo supažindina su visa su pareigybės panaikinimu ir kitais vykdytais struktūriniais (organizaciniais) pertvarkymais susijusia informacija. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad A. P. iš tiesų nebuvo supažindinta su Raseinių rajono savivaldybės administracijoje įsteigiamų pareigybių aprašymais (ši informacija nebuvo paskelbta visiems prieinamu būdu viešai), ji nebuvo informuota, kaip naikinant pareiškėjos pareigybę bus perskirstytos jos vykdytos funkcijos, sprendė, kad taip buvo pažeista pareiškėjos teisė dalyvauti jos užimamos pareigybės (pa)naikinimo procedūroje, ji objektyviai neturėjo galimybės pretenduoti užimti naujai steigiamas karjeros valstybės tarnautojų pareigas Raseinių rajono savivaldybės administracijoje, pateikti savo argumentus dėl tokio pretendavimo. Atitinkamai Šiaulių apygardos administracinis teismas šias aplinkybes vertino kaip Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija) pažeidimą, sudariusį pagrindą pareiškėjos atleidimą pripažinti neteisėtu.
Išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija), be kita ko, yra įtvirtinama karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė yra naikinama, garantija tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje, jei laikotarpiu nuo pranešimo apie naikinamą pareigybę įteikimo iki šios pareigybės panaikinimo dienos (imtinai) yra (atsiranda) laisva karjeros valstybės tarnautojo pareigybė. Įstatymų leidėjas imperatyviai įpareigoja darbdavį (Valstybės tarnybos įstatymo 2 str. 14 d. (2003 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. IX-1747 redakcija) (valstybės tarnautoją į pareigas priimantį asmenį) karjeros valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, siūlyti kitas (laisvas) pareigas, o šiam tarnautojui sutikus – paskirti į to paties lygio ir kategorijos, o jei tokių nėra – žemesnės kategorijos, pareigas, kurias jis yra tinkamas užimti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A662‑1966/2012, Administracinė jurisprudencija Nr. 24, 2012, p. 243–264). Kitaip tariant, aptariamoje Valstybės tarnybos įstatymo nuostatoje įtvirtinama institucijos (įstaigos) pareiga būti aktyviai teikiant aptariamam tarnautojui siūlymus užimti tokias laisvas karjeros valstybės tarnautojo pareigas, kurias šis tarnautojas, atsižvelgiant į pareigybės aprašyme nustatytus tarnautojo bendruosius ir specialiuosius reikalavimus galėtų užimti. Šios darbdavio (valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens) pareigos nevykdymas, t. y. siūlymo užimti laisvas (esamas ar numatomas) karjeros valstybės tarnautojo pareigas, kurias jis yra tinkamas užimti, nepateikimas ir (ar), esant šio tarnautojo sutikimui, jo nepaskyrimas į šias pareigas, paprastai yra savarankiškas pagrindas tokio tarnautojo atleidimą pripažinti neteisėtu.
Tačiau nagrinėjamu atveju, susipažinusi su bylos medžiaga, išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti atsakovo teiginiais bei pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nuo pranešimo apie naikinamą pareigybę įteikimo dienos iki atleidimo iš tarnybos dienos (imtinai) Raseinių rajono savivaldybės administracijoje nebuvo laisvų karjeros valstybės tarnautojo pareigų, į kurias pareiškėja galėjo būti paskirta. Tokių karjeros valstybės tarnautojų pareigų teismui nenurodė ir pareiškėja, kuriai inter alia tenka pareiga suformuluoti reikalavimą (skundo dalyką) bei nurodyti aplinkybes, kuriomis šis reikalavimas grindžiamas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 str. 2 d. 6 ir 7 p.).
Atskirai pastebėtina, kad su pareiškėjos atleidimu susijusiems ginčo teisiniams santykiams Darbo kodekso 129 straipsnio 1 dalis nėra taikoma, t. y. atsakovas neprivalėjo pareiškėjai siūlyti užimti laisvų (steigiamų) darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigų (šiuo klausimu, pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2643/2011; 2011 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑3380/2011). Nekartojant pirmosios instancijos teismo argumentų, byloje nėra pagrindo konstatuoti ir Darbo kodekso 1301 straipsnio (2008 m. gegužės 13 d.
įstatymo Nr. X-1534 redakcija) pažeidimo buvimo. Be to, atmetant pareiškėjos argumentus, susijusius su Darbo kodekso 135 straipsniu (dėl pirmenybės teisės būti paliktam dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius), pakanka pastebėti, kad atvejais, kai yra naikinamos visos tos pačios specialybės ir tos pačios pareigos, kaip yra nagrinėjamoje byloje, sprendžiant klausimą dėl karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, paskyrimo į laisvas pareigas (Valstybės tarnybos įstatymo 43 str. 1 d. (2005 m. gruodžio 22 d.
įstatymo Nr. X-464 redakcija), ši Darbo kodekso nuostata (atsižvelgiant į šio straipsnio turinį bei jo (straipsnio) nuostatas aiškinant ginčo teisiniams santykiams taikytinų Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų kontekste) taikytina tik tuomet, kai yra keli pareigybės aprašyme numatytus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus atitinkantys pretendentai šias pareigas užimti. Šiuo aspektu pastebėtina, kad, kaip minėta, nagrinėjamu atveju nebuvo jokių laisvų (steigiamų) karjeros valstybės tarnautojo pareigų, į kurias pareiškėja galėjo būti skiriama (perkeliama).
Pabrėžtina, jog rengiant konkrečios pareigybės aprašymą, be kita ko, atsižvelgiant į prieš tai paminėtus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos principus, būtų neteisėta remtis turimais konkretaus asmens duomenimis apie jo kvalifikaciją, atitiktį atitinkamiems reikalavimams, nes šie aprašymai rengiami ne konkrečiam asmeniui, o įvertinus teisės aktuose nustatytus institucijos (įstaigos) ir (ar) jos struktūrinio padalinio uždavinius bei funkcijas. Todėl atsakovas nagrinėjamu atveju neprivalėjo steigti tokių pareigybių, kurioms nustatytus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus pareiškėja atitiktų.
Toliau pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija) eksplicitiškai nenumato aktyvios, t. y. be atskiro valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, prašymo, darbdavio (valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens) pareigos laikotarpiu nuo pranešimo apie naikinamą pareigybę įteikimo iki šios pareigybės panaikinimo dienos teikti tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, visą (išsamią) informaciją apie esamas laisvas pareigas, taip pat pareigas, kurias numatoma įsteigti vykdant su tokiu pareigybės panaikinimu sietiną struktūrinį (organizacinį) arba kitokį atitinkamos institucijos (įstaigos) arba jos padalinio pertvarkymą, t. y. šiam tarnautojui teikti informaciją ir apie tas (esamas ir numatomas) pareigybes, kurių objektyviai jis (pvz., dėl neatitikimo bendriesiems ir specialiesiems reikalavimams) negalėtų užimti.
Šiuo aspektu pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad aptariamoje įstatymo nuostatoje, be darbdavio (valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens) pareigos valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, siūlyti užimti minėtas laisvas karjeros valstybės tarautojo pareigas, taip pat įtvirtinama šio subjekto pareiga nustatytais terminais įteikti pranešimą apie naikinamą pareigybę. Įteikiant tokį pranešimą, be kita ko, yra siekiama informuoti karjeros valstybės tarnautoją apie būsimą jo užimamos pareigybės panaikinimą bei galimą atleidimą iš tarnybos, jei jis nebus perkeltas į kitas pareigas, pareigybės panaikinimo laiką, atsiskaitymo tvarką ir kita, t. y. suteikti tarnautojo teisėms įgyvendinti jam reikalingą informaciją. Po šio pranešimo įteikimo, kaip minėta, darbdavys (valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo) įgyja pareigą siūlyti šiam valstybės tarnautojui laisvas pareigas, suteikti jam laisvo nuo tarnybos laiko naujo darbo paieškoms, o karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, įgyja teisę sutikti su siūlymais užimti kitas pareigas ar jų atsisakyti, naudotis įstatymo nustatytos trukmės tarnybos laiku savarankiškoms kito darbo paieškoms, pranešti darbdaviui (valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui) apie turimas (socialines) garantijas ir pirmenybės teisę būti paliktam dirbti, teikti tai patvirtinančius dokumentus. Iš byloje pateikto Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pasirašyto 2011 m. birželio 27 d. įspėjimo Nr. 103 (I t., b. l. 52) turinio matyti, kad šiuo dokumentu pareiškėjai buvo tinkamai pranešta apie naikinamą jos užimamą pareigybę, įteikus šį pranešimą A. P. buvo sudarytos pirminės prielaidos suprasti jos užimamos pareigybės naikinimo pagrindus ir priežastis, žinoti apie šios pareigybės naikinimo procedūrą, sąžiningai naudotis jai teisės aktų garantuojamomis teisėmis šios procedūros metu.
Pirmosios instancijos teismo vertinimo, kad minėtas pranešimas A. P. buvo įteiktas laiku, negali paneigti ir pareiškėjos argumentai, susiję su Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-396 P, kuriuo buvo pakeistos Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-245 P patvirtintos naujai steigiamos karjeros valstybės tarnautojų pareigybės. Šiuo aspektu pakanka pažymėti, kad 2011 m. spalio 17 d. įsakymu nebuvo keičiamos 2011 m. birželio 16 d. įsakymo nuostatos, kuriomis buvo nutarta panaikinti inter alia pareiškėjos šio įsakymo priėmimo metu užimtą karjeros valstybės tarnautojo pareigybę. Iš tiesų aptariamoje Valstybės tarnybos įstatymo nuostatoje minimas pranešimo apie naikinamą valstybės tarnautojo pareigybę termino atskaitos tašku yra darbdavio (valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens) sprendimo panaikinti atitinkamą pareigybę įsiteisėjimo momentas, kuris suponuoja ir į kitas pareigas neperkelto valstybės tarnautojo atleidimą iš tarnybos (šiuo klausimu, žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1966/2012, Administracinė jurisprudencija Nr. 24, 2012, p. 243–264). Atitinkamai, kiek tai yra susiję su šio termino skaičiavimu, paprastai nėra reikšmingi aptariamu laikotarpiu priimti sprendimai (jų pakeitimai) dėl struktūros pertvarkymo, naujų pareigybių steigimo ir kitų organizacinių klausimų, jei tokiais sprendimais (a) nėra keičiama pareigybės panaikinimo data sutrumpinant terminą (laikotarpį) nuo pranešime dėl pareigybės panaikinimo įteikimo iki pareigybės panaikinimo (sprendimo dėl valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo įsigaliojimo) momento, arba (b) nėra nutraukiama valstybės tarnautojo pareigybės (pa)naikinimo procedūra (t. y. nauja tos pačios pareigybės naikinimo procedūra negali būti objektyviai pripažinta tąsa ankstesnės procedūros, kurios metu valstybės tarnautojui buvo įteiktas pranešimas apie naikinamą pareigybę). Tačiau šių aplinkybių nagrinėjamu atveju nenustatyta, todėl atsakovas negali būti pripažintas pažeidusiu Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija) nuostatų, susijusių su pranešimo apie naikinamą pareigybę įteikimo terminu.
Toliau būtina pabrėžti, kad valstybės tarnybos ir darbo teisinius santykius (Valstybės tarnybos įstatymo 5 str.) reglamentuojančios įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų nuostatos numato valstybės tarnautojo teisę dalyvauti su jo pareigybės panaikinimu susijusiose (administravimo) procedūrose tik tiek, kiek tai susiję su jo garantija būti paskirtam (perkeltam) į kitas (laisvas) pareigas. Tačiau institucijos (įstaigos) vidinės organizacinės struktūros projektavimas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, atitinkamai yra šios institucijos (įstaigos) steigėjo arba jo vadovo diskrecijos teisė, kuri, be kita ko, naudojama siekiant efektyviai įgyvendinti institucijai (įstaigai) priskirtas funkcijas. Kitaip tariant, valstybės tarnautojo, kurio pareigybė dėl tokių pertvarkymų yra naikinama, dalyvavimas tokioje procedūroje (pvz., pasiūlymų dėl steigiamų naujų pareigybių, struktūrinių (organizacinių) pertvarkymų teikimas ir pan.), kiek tai nėra susiję su jo perkėlimu į laisvas (steigiamas) karjeros valstybės tarnautojo pareigas, nėra garantuojama įstatymų, ši teisė negali būti kildinama ir iš aptariamos Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija). Atitinkamai tokios galimybės valstybės tarnautojui neužtikrinimas negali būti vertinamas, kaip pastarosios įstatymo nuostatos pažeidimas.
Kita vertus jau minėta, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnyba, be kita ko, grindžiama lygiateisiškumo, skaidrumo, karjeros ir tarnybinio bendradarbiavimo principais (Valstybės tarnybos įstatymo 3 str. 1 d. (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-286 redakcija). Šių principų kontekste aiškinant Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija) numatytą valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantiją būti perkeltam į kitas pareigas, neabejotina, kad ji (garantija), be kita ko, apima asmens teisę disponuoti atitinkama informacija, kuri jam yra reikalinga šiai garantijai realizuoti.
Tai pirmiausiai implikuoja valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, teisę domėtis institucijoje esančiomis laisvomis ar naujai steigiamomis karjeros valstybės tarnautojų pareigomis, susipažinti su vykdomais struktūriniais (organizaciniais) pertvarkymais bei kita informacija, susijusia su užimamos pareigybės naikinimu. Turi būti užtikrinama ir sąžiningai savo teisėmis besinaudojančio tokio valstybės tarnautojo galimybė teikti visą informaciją (duomenis) apie turimą išsilavinimą, bendruosius ir specialiuosius gebėjimus, specialiąsias teises ir pan., jei šis tarnautojas žino (ar gali žinoti), kad darbdavys (valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo) tokių duomenų neturi. Iš tiesų paprastai institucija (įstaiga) disponuoja tokia informacija apie karjeros valstybės tarnautoją, kokią jai šis pateikia, todėl tarnautojas, kurio pareigybė naikinama ir kuriam buvo tinkamai apie tai (pareigybės naikinimą) pranešta, turi būti aktyvus teikdamas minėtus duomenis.
Dėl šių reikalavimų pažeidimų atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl valstybės tarnautojo atleidimo iš tarnybos (pareigų) teisėtumo ir pagrįstumo, kiekvienu atveju vertindamas nustatytus atleidimo procedūros pažeidimus, turėtų atskirai įvertinti tokio pažeidimo reikšmę bei jo sukeltus teisinius padarinius konkrečiam valstybės tarnautojui, ir tik po to, vadovaudamasis, be kita ko, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, spręsti, ar toks pažeidimas konkrečiu atveju sudaro savarankišką pagrindą pripažinti atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu, ar tokiu pažeidimu atsiradusios neigiamos pasekmės gali būti šalinamos kitu būdu. Kitaip tariant, minėtų reikalavimų, susijusių su karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, teisės gauti ir teikti informaciją įgyvendinimu, pažeidimas savaime nesudaro (savarankiško) pagrindo atleidimą iš valstybės tarnybos pripažinti neteisėtu. Išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, jog byloje nėra nustatyta duomenų, kad aptariami reikalavimai nagrinėjamu atveju buvo pažeisti.
Iš minėto vertinimo dėl valstybės tarnybos principų taikymo ginčo teisiniams santykiams taip pat gali būti kildinama ir šiame baigiamajame teismo akte jau konstatuota darbdavio (valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens) pareiga valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, teikti informaciją apie visas laisvas ir naujai steigiamas pareigybes, kurias, paisant nustatytų bendrųjų ir specialiųjų reikalavimų, šis karjeros valstybės tarnautojas galėtų užimti. Tačiau nei viena valstybės tarnybos ir darbo teisinius santykius reglamentuojanti įstatymo nuostata nenumato darbdavio (valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens) aktyvios, t. y. be atskiro valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, prašymo, pareigos supažindinti šį tarnautoją su informaciją apie tokias laisvas (steigiamas) karjeros valstybės tarnautojų pareigybes, kurioms keliamų bendrųjų ir specialiųjų reikalavimų šis (tarnautojas) neatitinka, taip pat bet kokią kitą su struktūriniais (organizaciniais) pertvarkymais susijusią informaciją, kuri nėra tiesiogiai susijusi su Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija) numatytos garantijos būti perkeltam į kitas pareigas įgyvendinimu.
Apibendrindama išdėstytą, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog pagal minėtą Valstybės tarnybos įstatymo nuostatą darbdavys (valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo), veikdamas sąžiningai ir įvertinęs turimą informaciją apie tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, išsilavinimą, kvalifikaciją, bendruosius ir specialiuosius gebėjimus, pirmenybės teisę būti paliktam tarnauti bei kitas reikšmingas aplinkybes, turi pareigą teikti tik siūlymą užimti tokias laisvas (steigiamas) to paties lygio ir kategorijos (jų nesant – žemesnės kategorijos) karjeros valstybės tarnautojo pareigas, kurioms keliamus reikalavimus šis tarnautojas atitinka. Tačiau, nesant tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, atskiro prašymo, institucija (įstaiga) neprivalo šiam (tarnautojui) teikti informacijos (jo supažindinti) apie visas, t. y. ir tas, į kurias jis objektyviai negali būti paskirtas, laisvas (steigiamas) karjeros valstybės tarnautojų pareigas, taip pat teikti kitus duomenis apie struktūrinius (organizacinius) pertvarkymus, kiek tai nėra tiesiogiai susiję su Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija) numatytos garantijos būti perkeltam į kitas pareigas įgyvendinimu. Iš tiesų, aplinkybės, ar valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, disponuoja tokia informacija, ar ne, niekaip nenulemia (ir negali lemti) minėtoje įstatymo nuostatoje numatytos šio tarnautojo garantijos būti perkeltam į kitas pareigas bei darbdavio (valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens) pareigos realiai užtikrinti šią garantiją. Šios aplinkybės nėra reikšmingos ir kitoms aptariamam tarnautojui garantuojamoms teisėms įgyvendinti. Be to, kaip minėta, pats valstybės tarnautojas, jei jam minėtos informacijos reikia, gali jos paprašyti.
Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, pastarosios informacijos teikimas (skelbimas) tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, individualiai ar (ir) visam kolektyvui viešai (pvz., paskelbiant interneto svetainėje, skelbimų lentoje ir pan.) darbdavio (valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens) iniciatyva prisideda prie minėtų Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos principų užtikrinimo. Tačiau, nesant atitinkamų įstatymų ir (ar) juos lydinčių teisės aktų, įskaitant kolektyvines sutartis (Valstybės tarnybos įstatymo 51 str. (2008 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. X-1535 redakcija), nuostatų, kaip minėta, tokios informacijos teikimas savo iniciatyva, t. y. nesant atskiro prašymo, yra darbdavio (valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens) teisė, o ne pareiga, kiek tai susiję su karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, šioje vidaus administravimo procedūroje numatytų teisių ir garantijų užtikrinimu.
Atsižvelgdama į tai, kas paminėta pirmiau, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisiniams santykiams aktualias materialinės teisės normas, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas naikintinas priimant naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundas atmetamas, kaip nepagrįstas.
Papildomai pasisakant dėl pareiškėjos ir pirmosios instancijos teismo nurodytuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ir sprendimuose pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo pavyzdžių, pastebėtina, kad administracinėse bylose, kuriose buvo priimti šie sprendimai, ginčo faktinė situacija nebuvo tapati nagrinėjamai, šie procesiniai sprendimai neturi res judicata galios nagrinėjamoje administracinėje byloje, o ir pati teismų praktika nėra ir negali būti visiškai statiška. Ji gali būti vystoma, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, kaip yra nagrinėjamu atveju, šį būtinumą tinkamai motyvuojant. Siekis stiprinti žmogaus teisių apsaugą, valstybės tarnybos santykių aiškumą, teisingumą ir protingumą yra svarbus tikslas, galintis pateisinti teismų praktikos kitimą. Tinkamai motyvuota teismų praktikos kaita, kai ji nėra atsitiktinė, atitinka teisinės valstybės imperatyvą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A143‑67/2009, Administracinė jurisprudencija Nr. 7(17), 2009, p. 289–303; 2008 m. rugsėjo 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A556‑984/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 6(16), 2008, p. 224–239 ir kt.).
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Atsakovo Raseinių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos A. P. skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Anatolijus Baranovas
Ramūnas Gadliauskas
Stasys Gagys
Irmantas Jarukaitis