2018-11-28 Nr. AB-21758-3-61-3-03561-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1082-438/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03561-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 12.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Č. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas M. Č. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, kurį patikslino, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2016 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-5031 ir VMI 2016 m. rugsėjo 28 d. nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31‑08)467-189894.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2011 m. liepos 7 d. su atsakovu sudarė mokestinės paskolos sutartį Nr. (14.5)-163-187, pagal kurią 5 metų laikotarpiui buvo išdėstyta mokestinė nepriemoka. Atsakovas 2016 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu nutraukė paskolos sutartį remdamasis tuo, kad baigėsi mokestinės nepriemokos išdėstymo terminas. Pareiškėjo manymu, toks sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Mokestinės nepriemokos išdėstymo terminas baigėsi 2016 m. birželio 3 d., todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo priimti sprendimo nutraukti pasibaigusią sutartį.

Toks sutarties nutraukimo pagrindas nei sutartyje, nei teisės aktuose nenumatytas. Buvo pažeistas reikalavimas apie ketinimą nutraukti sutartį įspėti pareiškėją. Atsakovas 2016 m. rugsėjo 28 d. priėmė nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose esančių pareiškėjo sąskaitų. Visa suma iš pareiškėjo atsiskaitomosios sąskaitos buvo nurašyta 2016 m. spalio 3 d. Pareiškėjo manymu, atsakovo reikalavimas sumokėti tariamą skolos sumą neteisėtas ir nepagrįstas. Mokestinės paskolos sutarties 10 punkte numatyta, kad nutraukus sutartį, sumokėta palūkanų suma perskaičiuojama atsižvelgiant į faktiškai pasinaudotą mokestinės paskolos sutartį.

Šie skaičiavimai nei sprendime, nei nurodyme nepateikti. Pareiškėjas visus mokėjimus, priklausančius sumokėti pagal mokestinės paskolos sutartį, yra sumokėjęs. Nurodyme atsakovas nenurodė tinkamo ir konkretaus teisinio pagrindo, kuriuo remdamasis reikalauja sumokėti 922,46 Eur sumą, o nurodo tik bendro pobūdžio teisės normas. Iš prievolių ataskaitoje pateiktų duomenų nėra aišku, kaip susidarė ir kodėl nurodoma skirtinga suma, nėra nuorodos į sutartį, kt. Vertinant nurodymo turinį akivaizdu, kad jame nepateikiama aiški informacija apie nurodomas nurašyti pareiškėjo lėšas, iš kurios pareiškėjas suprastų mokestinių prievolių atsiradimo pagrindą, mokesčių administratoriaus reiškiamų reikalavimų pagrįstumą ir nekeltų abejonių šių reikalavimų teisėtumu.

Atsakovas nurodyme nepateikė jokių pagrįstų paaiškinimų ar išsamių apskaičiavimų, pagrindžiančių nurodymą priverstinai išieškoti 922,46 Eur. Visiškai neaišku, kokiu pagrindu ir kodėl reiškiamas reikalavimas būtent tokiai sumai, nors sutartis yra įvykdyta. Pareiškėjas neturėjo galimybės patikrinti skaičiavimų teisingumo. Toks reikalavimas pažeidžia Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – ir MAĮ) įtvirtintą mokesčių (apskaičiavimo) aiškumo principą, 36 straipsnyje numatytą mokesčių mokėtojo teisę iš mokesčių administratoriaus gauti nemokamą informaciją apie mokesčius.

Jis vykdė sutartį ir mokėjo visus pagal sutartį priklausančius mokėjimus. Sutarties priede išdėstytos mokėtinos sumos ir jų grafikas apima ir mokestinės nepriemokos sumą, ir palūkanas. Pareiškėjui, kaip fiziniam asmeniui, neįtvirtinta pareiga pačiam apsiskaičiuoti palūkanas ar bet kokias kitas sumas, ši pareiga tenka mokesčių administratoriui. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas manė, kad visus mokėjimus pagal sutartį yra atlikęs, o atsakovo reikalavimas mokėti 922,46 Eur sumą yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjas nurodė, kad sutartis buvo vykdoma ilgiau kaip 3,5 metų, kai atsakovas pirmą kartą 2014 m. spalio 2 d.

įspėjimu kreipėsi į pareiškėją dėl tariamai nemokamų palūkanų. Pirmą ir vienintelį kartą atsakovas pareiškėjui paaiškino sutarties vykdymo aspektus 2015 m. gegužės 20 d. raštu, atsakydamas į pareiškėjo prašymą. Atsakovas, matydamas kokius nors sutarties vykdymo pažeidimus, privalėjo ne vėliau kaip kitą mėnesį informuoti pareiškėją, tačiau tą padarė tik praėjus daugiau kaip 3,5 metų nuo sutarties vykdymo pradžios. Tokiu būdu atsakovo netinkamo pareigų vykdymo pasekmės buvo perkeltos pareiškėjui, o tai negali būti laikoma sąžiningais ir teisėtais atsakovo veiksmais.

Pareiškėjas kaip analogija rėmėsi teismų praktika dėl administracinių nuobaudų vykdymo, pagal kurią sprendžiant, ar nėra pasibaigęs nutarimo skirti administracinę nuobaudą – baudą – vykdymo senaties terminas, turi būti nustatyta, ar vykdymo laikotarpiu nėra dvejų metų laikotarpio, kai valdžios institucijos dėl aplaidumo ar kitų priežasčių nieko neatliko dėl nuobaudos įvykdymo. Todėl pareiškėjas nurodė, kad jam negali būti taikoma atsakomybė už atsakovo netinkamai vykdytas pareigas. Taip pat pareiškėjas pažymėjo, kad sutartis tarp jo ir atsakovo buvo sudaryta pagal FR0284 formą, patvirtintą VMI viršininko 2001 m. spalio 3 d.

įsakymu Nr. 236. Šis įsakymas prieštarauja MAĮ 9 straipsnyje įtvirtintam apmokestinimo aiškumo principui, 88 straipsnio 5 dalyje įtvirtintai palūkanų skaičiavimo tvarkai, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsniui. Sutarties formoje (priede) neišskiriamas palūkanų dydis, nedaroma nuoroda į teisės aktą, nustatantį palūkanas, jų dydį, jeigu palūkanos keičiasi, nenurodyta, nuo kokios sumos skaičiuojamos palūkanos. Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 patvirtintos Mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį teisės pažeidimą mokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklės (toliau – Taisyklės) ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2001 m. rugsėjo 7 d.

įsakymu Nr. 260 patvirtinta Mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimo tvarka reglamentuoja tuos pačius klausimus, todėl tai pažeidžia MAĮ 9 straipsnyje įtvirtintą apmokestinimo aiškumo principą. Todėl pareiškėjas prašė ištirti šių norminių teisės aktų teisėtumą.

3. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui netinkamai vykdant mokestinės paskolos sutartį, teikė jam 2014 m. spalio 2 d. ir 2015 m. balandžio 14 d. įspėjimus. Pareiškėjui tinkamai neįvykdžius mokestinės paskolos sutarties ir pasibaigus mokestinės nepriemokos išdėstymo terminui, priėmė ginčijamą sprendimą nutraukti sutartį. Atsakovas rėmėsi Taisyklių 52 punktu, kuris, jo nuomone, tokiu atveju leidžia nutraukti sutartį. Mokesčių administratorius negalėjo nustatyti papildomo termino mokestinės paskolos sutarties įvykdymui, nes mokestinės paskolos sutarties galiojimo laikotarpis buvo pasibaigęs 2016 m. birželio 3 d.

Pareiškėjo teiginys, kad jis buvo tinkamai įvykdęs paskolos sutartį, nepagrįstas. VMI ne kartą įspėjo pareiškėją apie netinkamą sutarties vykdymą, 2015 m. gegužės 20 d. rašte nurodytos pradelstos sumos, nesumokėtų palūkanų ir padidintų palūkanų sumos. Pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad sutarties priede išdėstytos sumos ir jų grafikas apima ir mokestinės nepriemokos sumą, ir palūkanas. Iš sutarties priedo akivaizdu, kad jame yra tik išdėstyta mokestinė nepriemoka, o palūkanų dydis nėra nurodytas. Pareiškėjui sudarant mokestinės paskolos sutartį, jam buvo žinoma, kad už suteiktą paskolą reikės mokėti palūkanas, tai nurodyta sutarties 4 punkte.

Palūkanų dydis mokestinės paskolos sutartyje negali būti nurodomas dėl to, kad jų dydis apskaičiuojamas ketvirčiui. Kitam ketvirčiui taikomą palūkanų dydį skelbia finansų ministras iki einamojo ketvirčio trečiojo mėnesio pabaigos. Pareiškėjas nevykdė mokestinės paskolos sutarties 4 punkto ir papildomai nemokėjo palūkanų už suteiktą mokestinę paskolą, todėl iš jo sumokėtų įmokų buvo įskaitomos palūkanos, taigi pareiškėjas nesumokėdavo visos išdėstytos mokestinės nepriemokos dalies. Už pavėluotai sumokamas mokestinės nepriemokos įmokas buvo skaičiuojamos padidintos palūkanos.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas kreipėsi į mokesčių administratorių, prašydamas jį atleisti nuo palūkanų ir padidintų palūkanų mokėjimo, tačiau Vilniaus AVMI 2015 m. liepos 8 d. sprendimu prašymą atmetė. Teisės aktai ir sutartis nenumato termino, per kurį mokesčių administratorius privalo įspėti mokesčių mokėtoją apie mokestinės paskolos sutarties pažeidimus. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepagrįstai rėmėsi teismų praktika dėl administracinių nuobaudų vykdymo, nes palūkanos už suteiktą mokestinę nepriemoką nėra administracinė nuobauda.

Pareiškėjas, sudarydamas sutartį, žinojo (turėjo žinoti) apie pareigą mokėti palūkanas, jokie VMI veiksmai neapribojo pareiškėjo galimybės tinkamai vykdyti mokestinės paskolos sutartį. Pareiškėjas galėjo kreiptis į mokesčių administratorių dėl mokestinės paskolos sutarties vykdymo išaiškinimo, tačiau to nepadarė. Nutraukusi sutartį, VMI 2016 m. rugpjūčio 11 d. surašė raginimą pareiškėjui sumokėti nurodytas sumas per 20 dienų nuo raginimo įteikimo dienos. MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiranda, jeigu mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų raginime.

VMI 2015 m. gegužės 20 d. rašte pareiškėjui nurodė, kodėl mokestinės paskolos sutartis yra netinkamai vykdoma, nurodytos nesumokėtos palūkanų ir padidintų palūkanų sumos. Pareiškėjas, žinodamas, jog tinkamai nevykdė mokestinės paskolos sutarties, kad mokestinės paskolos sutartis yra nutraukta, o jis raginamas sumokėti sumas, likusias pagal nutrauktą mokestinės paskolos sutartį, turėjo suprasti mokestinių prievolių atsiradimo bei mokesčių administratoriaus reiškiamų reikalavimų pagrindą.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad byloje kyla ginčas dėl VMI 2016 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo nutraukti mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-5031 ir 2016 m. rugsėjo 28 d. nurodymo nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31‑08)467‑189894 pagrįstumo ir teisėtumo.

7. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl pareigos mokėti palūkanas pagal 2011 m. liepos 7 d. sudarytą mokestinės paskolos sutartį Nr. (14.5)-163-187, pažymėjo, kad pagal MAĮ 88 straipsnio 5 dalyje ir Taisyklių 39, 40–43 punktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, mokesčių administratoriui priėmus sprendimą išdėstyti mokestinę nepriemoką ir pareiškėjui su VMI sudarius mokestinės paskolos sutartį, pareiškėjui kilo įstatyminė pareiga mokėti palūkanas, kurios, remiantis Taisyklėmis, privalėjo būti mokamos kiekvieną mėnesį. Nagrinėjamu atveju mokestinės paskolos sutartyje aiškiai nurodytas įsipareigojimas už suteiktą mokestinę paskolą mokėti palūkanas (4 p.). Priede prie sutarties „Mokestinės nepriemokos ir palūkanų sumokėjimo grafikas“ aiškiai nurodyta, kad į grafike nurodytas mokėtinas kas mėnesį sumas nėra įskaičiuotos palūkanos, kadangi bendra mokėtinų kas mėnesį įmokų suma yra lygi išdėstytos mokestinės nepriemokos sumai. Grafike yra aiškiai nurodyti palūkanų mokėjimo terminai („E“ stulpelis). Iš to teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas žinojo ar turėjo žinoti apie prievolę kas mėnesį mokėti ne tik mokestinės nepriemokos sumas, nurodytas grafike, bet ir grafike nustatytais terminais mokėti palūkanas už suteiktą mokestinę paskolą, todėl teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad mokestinės paskolos sutarties priede išdėstytos mokėtinos sumos ir jų grafikas apima ir mokestinės nepriemokos sumą, ir palūkanas.

8. Teismas laikė nepagrįstais pareiškėjo argumentus, kad jam, kaip fiziniam asmeniui, neįtvirtinta pareiga pačiam apskaičiuoti palūkanas ar bet kokias kitas sumas, ši pareiga tenka mokesčių administratoriui, todėl visus mokėjimus pagal sutartį jis yra atlikęs. Teismas nurodė, kad pareiškėjo pareiga mokėti palūkanas sudarius mokestinės paskolos sutartį įtvirtinta tiek teisės aktuose, tiek sudarytoje sutartyje. Būtent mokesčių mokėtojui tenka pareiga laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę (MAĮ 40 str. 1 p.). Tiksli palūkanų suma mokestinės paskolos sutarties priedo grafike negali būti nurodoma, nes palūkanų dydį nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį vidurkį (MAĮ 88 str. 5 d.), taigi palūkanų dydis kinta. Pareiškėjas, siekdamas laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę (mokėti palūkanas), turėjo teisę iš mokesčių administratoriaus gauti informaciją, reikalingą šios mokestinės prievolės įgyvendinimui (MAĮ 36 str. 1 p.).

9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas iš esmės neneigė fakto, jog jis (daugeliu atvejų) mokėjo tik mokestinės paskolos sutarties priede esančiame grafike nurodytas pagrindinės prievolės sumas ir nemokėjo palūkanų (ši aplinkybė matoma ir iš pareiškėjo pateiktų į bylą mokėjimo dokumentų). VMI 2015 m. gegužės 20 d. rašte pareiškėjui yra išaiškinta, kad 2015 m. gegužės 15 d. buvo nesumokėta sutarties įmokų 1 001,55 Eur, nes jo atlikti mokėjimai buvo pirmiausia užskaitomi palūkanoms dengti, vėliau padidintoms palūkanoms, apskaičiuotoms už nepilnai sumokėtas pagrindinės skolos sumas, dengti (Taisyklių 43 p.). Teismas iš sutarties grafiko nustatė, kad nuo 2015 m. gegužės 15 d. iki 2016 m. birželio 3 d. pareiškėjui dar buvo reikalinga sumokėti 8 922 Lt einamųjų įmokų bei mokėti palūkanas. Pareiškėjas nuo 2015 m. gegužės 15 d. sumokėjo 2 767,62 Eur (arba 9 556,03 Lt) įmokų. Taigi pareiškėjas nesumokėjo visų privalomų mokėjimų – nuo 2015 m. gegužės 5 d. buvo reikalinga sumokėti 1 001,55 Eur tuo metu buvusios skolos ir 8 922 Lt einamųjų įmokų bei sumokėti palūkanas, taigi mažiausiai buvo reikalinga sumokėti 12 380,15 Lt (net neįskaičiavus palūkanų). Tuo tarpu pareiškėjas nuo 2015 m. gegužės 15 d. sumokėjo tik 9 556,03 Lt. Taigi pareiškėjo argumentas, kad jis visus mokėjimus pagal sutartį yra atlikęs, nepagrįstas.

10. Teismas įvertino kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius dėl pavėluoto jo informavimo apie sutarties vykdymo pažeidimus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pareiga mokėti palūkanas sudarius mokestinės paskolos sutartį įtvirtinta tiek teisės aktuose, tiek sudarytoje sutartyje. Pareiškėjas, žinodamas ar turėdamas žinoti apie šią pareigą, privalėjo ją laiku ir tiksliai įvykdyti. Šios pareigos vykdymui negalėjo turėti įtakos aplinkybė, kad mokesčių administratorius tuoj pat neįspėjo pareiškėjo apie netinkamą sutarties vykdymą. Teisės aktuose nėra įtvirtinta termino, per kurį mokesčių administratorius privalo informuoti mokesčių mokėtoją apie netinkamai vykdomą mokestinės paskolos sutartį. Pareiškėjas 2015 m. birželio 15 d. kreipėsi į Vilniaus AVMI, prašydamas atleisti jį nuo palūkanų ir padidintų palūkanų mokėjimo, motyvuodamas tuo, kad nebuvo informuotas apie netinkamai vykdomą sutartį. Vilniaus AVMI 2015 m. liepos 8 d. sprendimu neatleido pareiškėjo nuo palūkanų mokėjimo, o pareiškėjas šio sprendimo teismui neskundė. Nors pareiškėjas net du kartus buvo įspėtas apie netinkamą sutarties vykdymą, be to, atsakovo 2015 m. gegužės 20 d. raštu buvo informuotas apie pareigą mokėti palūkanas, tačiau sutarties tinkamai nevykdė ir toliau. Pareiškėjas šiuo atveju kaip analogija nepagrįstai remiasi teismų praktika dėl administracinių nuobaudų vykdymo, nes nagrinėjamoje situacijoje mokestinės nepriemokos išdėstymo ir su tuo susiję palūkanų mokėjimo ir kiti klausimai yra sureguliuoti MAĮ ir Taisyklėse, todėl nėra pagrindo remtis įstatymo analogija ir taikyti administracinių nuobaudų vykdymą reglamentuojančius įstatymus ir jų aiškinimo praktiką (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 str. 7 d.).

11. Teismas nurodė, kad VMI 2016 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. (23.24‑08)‑327‑5031, vadovaudamasi MAĮ 88 straipsniu bei Taisyklėmis, nutraukė mokestinės paskolos sutartį. Teismas vertino, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas nesilaikė mokestinės paskolos sutarties sąlygų ir ši sutartis per mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo laikotarpį nebuvo nutraukta, ji pagrįstai ir teisėtai buvo nutraukta ginčijamu VMI 2016 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. (23.24-08)-327-5031, jau pasibaigus sutartyje numatytam mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo laikotarpiui.

Toks atsakovo sprendimas iš esmės neprieštarauja MAĮ įtvirtintam teisiniam reglamentavimui ir niekaip nepažeidžia pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų. Pareiškėjui per mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo laikotarpį neįvykdžius įsipareigojimų, likusios mokestinės nepriemokos sumos bet kuriuo atveju turi būti sumokamos. Šiuo atveju mokesčių administratorius mokestinės paskolos sutarties galiojimą, pasibaigus mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo laikotarpiui, nutraukė, siekdamas įvykdyti Taisyklių 52 punktą bei įteikti pareiškėjui raginimą mokestinę prievolę įvykdyti geruoju (MAĮ 89 str. 1 d. 3 p.) ir tik po to pradėti priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą (MAĮ 105 str. 1 d. 1 p.).

Tai iš esmės atitinka paties pareiškėjo interesus, nes iš karto, pasibaigus mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo laikotarpiui, priverstinis išieškojimas dar nepradedamas. Be to, mokesčių administratoriui priėmus sprendimą išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, mokestinės paskolos sutartimi yra keičiami bendrieji mokesčių įstatymuose ar mokesčių administratoriaus sprendimuose, pagal kuriuos mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, nurodyti mokesčių sumokėjimo terminai.

Taigi, esant situacijai, kai pasibaigus mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo laikotarpiui lieka nepilnai įvykdyta mokestinė prievolė, tampa neaiškus momentas, nuo kurio pagal MAĮ 105 straipsnio 1 dalį mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką, nes MAĮ 105 straipsnio 1 dalis teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimą sieja su mokesčių nesumokėjimu įprastiniais terminais, t. y. terminais, nurodytais atitinkamų mokesčių įstatymuose arba mokesčių administratoriaus sprendimuose, pagal kuriuos apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis.

MAĮ 105 straipsnio 1 dalyje nėra įtvirtinta, kad mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiranda pasibaigus mokestinės nepriemokos atidėjimo ar išdėstymo terminui (skirtingai nuo atvejo, nurodyto MAĮ 105 straipsnio 3 dalyje, pagal kurį teisę priverstinai išieškoti nesumokėtą baudą už administracinį teisės pažeidimą mokesčių administratorius įgyja kitą dieną po to, kai nutraukiama mokestinės paskolos sutartis arba pasibaigia baudos už administracinį teisės pažeidimą mokėjimo, atidėjimo ar išdėstymo terminas).

Todėl mokesčių administratoriaus veiksmais, kuomet tokioje situacijoje nutraukiama mokestinės paskolos sutartis ir šiuo pagrindu mokesčių mokėtojui išsiunčiamas raginimas sumokėti mokestinę nepriemoką, siekiama užtikrinti teisinį apibrėžtumą susiklosčiusiose teisiniuose santykiuose. Tik mokesčių mokėtojui nesumokėjus mokestinės nepriemokos per raginime nustatytą terminą, mokesčių administratorius įgyja teisę į priverstinį nepriemokos išieškojimą MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

12. Šiuo atveju atsakovas, prieš nutraukdamas mokestinės paskolos sutartį, pareiškėjui pagrįstai neįteikė įspėjimo, nes mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo laikotarpis jau buvo pasibaigęs ir naujo termino mokestinei nepriemokai sumokėti nustatymas tokiu atveju nebūtų galimas, nes reikštų mokestinės paskolos sutarties pakeitimą (Taisyklių 46 p.). Esant tokioms aplinkybėms, teismas laikė VMI 2016 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-5031 pagrįstu ir teisėtu, juo nepažeistos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai, todėl skundo reikalavimą šį sprendimą panaikinti atmetė kaip nepagrįstą.

13. Teismas teigė, jog atsižvelgiant į tai, kad, kaip buvo nustatyta, pareiškėjas pagal mokestinės paskolos sutartį nesumokėjo visų privalomų mokėjimų, mokestinės nepriemokos sutartis buvo nutraukta, todėl VMI pagrįstai 2016 m. rugpjūčio 12 d. raginimu paragino pareiškėją sumokėti atsiradusią skolą. Tokie atsakovo veiksmai atitiko MAĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Pareiškėjui neįvykdžius raginimo ir nesumokėjus jame nurodytos sumos, atsakovas ginčijamu 2016 m. rugsėjo 28 d. nurodymu nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31-08)467-189894 pagrįstai ir teisėtai, vadovaudamasis MAĮ 105 ir 106 straipsniais, nurodė nurašyti mokestinę nepriemoką iš kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose esančių mokesčių mokėtojo sąskaitų.

14. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo teiginiai, kad ginčijamame VMI 2016 m. rugsėjo 28 d. nurodyme nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) nenurodytas tinkamas ir konkretus teisinis pagrindas, neatitinka tikrovės. Iš aptariamo nurodymo turinio aiškiai matyti, kad jame yra nurodytas teisinis pagrindas, suteikiantis atsakovui vykdyti priverstinį išieškojimą ir taikyti konkretų mokestinės nepriemokos išieškojimo būdą.

15. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad ginčijamame VMI 2016 m. rugsėjo 28 d. nurodyme nepateikiama aiški informacija apie nurodomas nurašyti pareiškėjo lėšas, iš kurios pareiškėjas suprastų mokestinių prievolių atsiradimo pagrindą. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju iš prie nurodymo pridėtoje Prievolių ataskaitoje pateiktų duomenų matyti, jog mokestinę nepriemoką, kurią nurodyta priverstinai išieškoti, sudaro nesumokėtos pagal pareiškėjo pateiktas deklaracijas pridėtinės vertės mokesčio sumos.

Pareiškėjas, žinodamas, kad buvo sudaryta mokestinės paskolos sutartis, kad ji buvo netinkamai vykdoma, gavęs raginimą sumokėti mokestinę nepriemoką bei VMI 2016 m. rugpjūčio 18 d. pranešimą apie skolą pagal 2016 m. rugpjūčio 18 d. apskaitos duomenis, turėjo aiškiai suvokti mokestinių prievolių atsiradimo pagrindą. Pareiškėjo teiginiai, kad ginčijamame VMI nurodyme nepateikti išsamūs apskaičiavimai, pagrindžiantys 922,46 Eur sumą, šiuo atveju nesudaro pagrindo vertinti šį nurodymą kaip neteisėtą ir jį panaikinti.

Teismas pastebėjo, kad pareiškėjo prašymu VMI 2015 m. gegužės 20 d. rašte pateikė išsamią informaciją apie įmokėtas pagal mokestinės paskolos sutartį įmokas, jų užskaitymą, susidariusį skolos likutį. Pareiškėjui iš įspėjimų apie netinkamą mokestinės paskolos sutarties vykdymą ir minėto VMI 2015 m. gegužės 20 d. rašto buvo žinoma, kad jis netinkamai vykdo mokestinės paskolos sutartį ir kad yra susidariusi mokestinė nepriemoka. Pareiškėjas, gavęs sprendimą dėl mokestinės paskolos sutarties nutraukimo, raginimą, pranešimą apie skolą pagal 2016 m. rugpjūčio 18 d. apskaitos duomenis, turėjo teisę mokesčių administratoriui paduoti prašymą pateikti priskaičiuotų mokesčių sumų išklotines (aritmetinius skaičiavimus), pasinaudoti VMI viršininko 2013 m. gruodžio 17 d.

įsakyme Nr. VA-91 numatyta teise susipažinti, suderinti ir patvirtinti VMI parengtą suderinimo aktą, susipažinti su mokestinių ir/ar baudų už ATP prievolių likučių suderinimo ataskaita (detalia) arba prievolių, delspinigių ir įplaukų žiniaraščiu. Tačiau pareiškėjas jokių veiksmų, siekdamas gauti detalią informaciją apie mokestinės nepriemokos apskaičiavimą, neatliko. Teismas pareiškėjo teiginį, kad jis neturėjo galimybės patikrinti skaičiavimų teisingumo, vertino kaip deklaratyvų, nes teisės aktai jam suteikė teisę gauti iš VMI išsamią informaciją apie reikalaujamos sumos skaičiavimus, tačiau pareiškėjas tokia teise nepasinaudojo.

16. Teismas darė išvadą, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės turėjo ir galėjo suvokti (suprasti) VMI nurodymo nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) priėmimo teisinį bei faktinį pagrindą, priėmimo motyvus. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė, kad atsakovas būtų pažeidęs pareiškėjo teises. Esant tokioms aplinkybėms, teismas pareiškėjo reikalavimą panaikinti ginčijamą nurodymą atmetė kaip nepagrįstą.

17. Teismo vertinimu, mokestinės paskolos sutarties forma FR0284, patvirtinta VMI viršininko 2001 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. 236, neprieštarauja MAĮ 9 straipsnyje įtvirtintam apmokestinimo aiškumo principui, 88 straipsnio 5 dalyje įtvirtintai palūkanų skaičiavimo tvarkai, VAĮ 8 straipsniui. Sutarties formoje (priede) neišskiriamas palūkanų dydis, kadangi jis, kaip minėta, yra kintantis. Pagal MAĮ mokesčių mokėtojui nustatyta pareiga laiku ir tinkamai vykdyti mokestines prievoles. Mokesčių mokėtojas turi teisę reikalauti iš mokesčių administratoriaus visos reikiamos informacijos, siekdamas tinkamai apskaičiuoti palūkanas. Teismui nekilo abejonių ir dėl byloje taikytinų Taisyklių atitikties MAĮ 9 straipsnyje įtvirtintam apmokestinimo aiškumo principui, todėl pareiškėjo prašymą pradėti šio norminio teisės akto tyrimą, atmetė. Byloje finansų ministro 2001 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 260 patvirtinta Mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimo tvarka nebuvo taikoma, todėl teismas pareiškėjo prašymą pradėti šio norminio teisės akto tyrimą taip pat atmetė (ABTĮ 113 str. 2 d.).

III. 18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

19. Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad atsakovas teisėtai nutraukė pasibaigusią mokestinės paskolos sutartį ir tokie veiksmai niekaip nepažeidžia pareiškėjo interesų. Pareiškėjas pažymi, kad ginčijamu sprendimu buvo nutraukta nebegaliojanti sutartis, sutartyje nenumatytas atsakovo nurodytas jos nutraukimo pagrindas (baigėsi mokestinės nepriemokos išdėstymo terminas), taigi sutarties nutraukimas nebuvo siejamas su pareiškėjo galimai netinkamai vykdoma sutartimi. Atsakovo nurodyto sutarties nutraukimo pagrindo nenumato jokie teisės aktai.

20. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino atsakovo veiksmus ir nepagrįstai nenustatė atsakovo atsakomybės pažeidžiant pareiškėjo teises. Pirmą ir vienintelį kartą atsakovas pareiškėjui paaiškino sutarties vykdymo aspektus 2015 m. gegužės 20 d. rašte Nr. (23.1.08)-RNA-17724, atsakydamas į pareiškėjo prašymą dėl informacijos pateikimo, nuo sutarties sudarymo praėjus 4 metams. Teismas sprendime palaikė atsakovo argumentą, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta termino, per kurį mokesčių administratorius privalo informuoti mokesčių mokėtoją apie netinkamai vykdomą mokestinės paskolos sutartį. Tačiau tokiu atveju nėra aišku, kodėl tuomet atsakovas kreipėsi į pareiškėją dėl netinkamai vykdomos sutarties po 3,5 metų. Atsakovui teisės aktuose numatyta pareiga tinkamai administruoti mokestinės paskolos sutartis. Atsakovas privalo užtikrinti valstybės interesus, kad skolos valstybei būtų sumokėtos, tačiau nepažeisti skolininkų teisių. Šiuo atveju atsakovui nevykdant savo pareigos tinkamai administruoti sutartį, pareiškėjas nežinojo apie netinkamai vykdomą sutartį. Jis buvo įsitikinęs, kad ją vykdo tinkamai. Dėl šios priežasties jis neturėjo jokio pagrindo kreiptis į atsakovą su siekiu išsiaiškinti, ar sutartis yra vykdoma tinkamai. Dėl atsakovo aplaidžių veiksmų pareiškėjas patyrė žalą – tariamai nesumokėtas įmokas pagal sutartį, kurios susidarė nemokant palūkanų. Šiuo pagrindu teismas neįvertino atsakovo atsakomybės, o sprendė, kad vienintelė pareiga ir atsakomybė tenka pareiškėjui. Dėl šių priežasčių pareiškėjas teikė teismui prašymą vadovautis teismų suformuota praktika dėl valstybės institucijų pareigūnų pareigų nevykdymo ir/ar netinkamo vykdymo. Pareiškėjas turi teisėtą ir pagrįstą lūkestį, kad jam nebūtų taikoma atsakomybė už atsakovo netinkamai vykdytas pareigas nuo sutarties sudarymo iki įspėjimo gavimo dienos 2014 m. spalio 21 d. (iki sužinojimo momento apie netinkamai vykdomą sutartį) ir būtų atleistas nuo palūkanų mokėjimo.

21. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino mokestinės paskolos sutarties nuostatų prieštaravimo MAĮ 9 straipsniui ir 88 straipsnio 5 daliai, VAĮ 8 straipsniui. Pagal patvirtintą formą šalių pasirašytos sutarties 4 punkte numatyta, kad palūkanos mokamos pagal patvirtintą grafiką. Atitinkamai pareiškėjas mokėjo palūkanas pagal sutarties priede patvirtintą grafiką. Sutartyje bei sutarties priede nenurodyta, kad pareiškėjas (mokestinės paskolos gavėjas) turėtų pats paskaičiuoti palūkanas, pareiškėjui privalomos mokėti palūkanos neišskiriamos sutarties priede (pareiškėjas buvo įsitikinęs, kad jas mokėjo pagal sutarties nuostatas), nenurodytas bei atskirai neišskirtas palūkanų dydis, neduodamos nuorodos į teisės aktą, nustatantį palūkanas, jų dydį. Tiek teismas, tiek atsakovas nurodė, kad palūkanų dydis yra kintamas, tačiau nenurodė konkretaus teisės akto, nustatančio palūkanų dydį už naudojimąsi mokestine paskola. Atitinkamai patvirtintoje formoje (sutartyje ir/ar sutarties priede) turėtų būti pateikiama visa konkreti informacija, kurios pagrindu mokesčių mokėtojui, nepaisant jo išsilavinimo ar socialinių įgūdžių, būtų užtikrinta galimybė aiškiai suvokti savo mokestines prievoles ir tinkamai jas vykdyti, užkertant kelią nesuprantamam palūkanų ar kitų netesybų skaičiavimo būdui, galimybę mokesčių administratoriui piktnaudžiauti ar klysti.

22. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

23. Atsakovas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvacija ir kartodamas savo atsiliepimo į pareiškėjo patikslintą skundą argumentus, akcentuoja, kad nenutraukus mokestinės paskolos sutarties, VMI negalėtų pradėti mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmų, remiasi Taisyklių 52 punktu, pažymi, jog VMI ne kartą įspėjo pareiškėją apie netinkamą mokestinės paskolos sutarties vykdymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 24. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo nutraukti mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-5031 (I t., b. l. 17) ir 2016 m. rugsėjo 28 d. nurodymo nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31‑08)467‑189894 (I t., b. l. 120–121), teisėtumas ir pagrįstumas.

25. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

26. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde akcentuoja, kad atsakovas negalėjo nutraukti pasibaigusios mokestinės paskolos sutarties; nurodo, jog atsakovas, nekontroliuodamas, kaip jis vykdo mokestinės paskolos sutartį, pažeidė jo teises, todėl jam neturi būti taikoma atsakomybė už laiku nesumokėtas įmokas; teigia, kad mokestinės paskolos sutartyje turėjo būti aiškiai nurodytas ir išskirtas palūkanų dydis, kad jis būtų aiškus bet kuriam asmeniui.

27. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Teisėjų kolegija, taikydama ABTĮ nustatytas procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, patikrino nagrinėjamą administracinę bylą analizuojamus teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų bei suformuotos teismų praktikos kontekste ir konstatuoja, kad iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, jog ginčijami mokesčių administratoriaus sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl, vengdama motyvų kartojimo, iš naujo jų neperrašo.

29. Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia nustatė, kad 2011 m. liepos 7 d. buvo sudaryta mokestinės paskolos sutartis Nr. (14.5)-163-187 (I t., b. l. 12–13). Sutartyje nurodyta, kad pareiškėjo mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminas išdėstomas laikotarpiui nuo 2011 m. birželio 3 d. iki 2016 m. birželio 3 d. Sutartyje nenurodyta, kad ji baigiasi pasibaigus mokestinės nepriemokos išdėstymo laikotarpiui. Nagrinėjamu atveju nėra iš esmės tarp šalių ginčo dėl to, kad pareiškėjas 2016 m. birželio 3 d. dar nebuvo sumokėjęs visos nustatytos mokestinės nepriemokos sumos ir su ja susijusių sumų. Taigi mokestinės paskolos sutartis 2016 m. birželio 3 d. nebuvo pasibaigusi.

30. MAĮ 88 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad jeigu mokesčių mokėtojas nesilaiko mokestinės paskolos sutarties sąlygų, ji nutraukiama.

31. Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 patvirtintų Mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį nusižengimą mokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių (akto redakcija, galiojusi nuo 2015 m. liepos 4 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) 47 punkte įtvirtinta, kad sprendimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį priima mokesčių administratorius; jis gali priimti sprendimą nutraukti su mokėtoju sudarytą mokestinės paskolos sutartį, jeigu mokėtojas nesilaiko mokestinės paskolos sutarties sąlygų.

32. Vertinant ginčijamą VMI sprendimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį su pareiškėju, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog prieš priimdamas sprendimą dėl mokestinės paskolos sutarties nutraukimo, mokesčių administratorius neprivalo atsižvelgti į priežastis, dėl kurių susidarė mokestinė nepriemoka bei nebuvo vykdoma mokestinės paskolos sutartis – esminė sąlyga mokestinės paskolos sutarčiai nutraukti yra pats sutarties sąlygų nevykdymo faktas (žr., pvz., 2005 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-871/2005; 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-962/2011).

33. Kaip jau buvo minėta, nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas 2016 m. birželio 3 d. dar nebuvo sumokėjęs visos nustatytos mokestinės nepriemokos sumos ir su ja susijusių sumų, todėl atsakovas turėjo teisę priimti ginčijamą sprendimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį, ką ir padarė, todėl priešingi pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai yra nepagrįsti.

34. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su neaiškia mokestinės paskolos sutartyje nurodyta palūkanų mokėjimo tvarka bei jų dydžiu, taip pat, jog mokesčių administratorius turėjo jį informuoti apie netinkamai vykdomą sutartį, o to nepadarius – netaikyti pareiškėjui dėl to atsakomybės, pažymi, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais šiais aspektais (žr. šio procesinio sprendimo 7–10 p.), taip pat akcentuoja, kad iš mokestinės paskolos sutarties ir jos grafiko aiškiai matyti, jog šiame grafike yra išdėstyta tik mokestinės nepriemokos suma, nurodytos įmokų sumos ir jų mokėjimo terminai. Grafike taip pat nurodytas palūkanų mokėjimo terminas, o sutarties 4 ir 5 punktuose nurodyta mokesčių mokėtojo prievolė mokėti palūkanas, kas šias palūkanas nustato bei kaip jos mokamos pasikeitus jų dydžiui. Prievolė mokėti palūkanas taip pat įtvirtinta MAĮ 88 straipsnio 5 dalyje ir Taisyklių 39–41 punktuose. Šie teisės aktai nurodyti mokestinės paskolos sutarties 1 punkte. Pareiškėjas mokestinės paskolos sutartį pasirašė, kartu įsipareigodamas ją tinkamai vykdyti. Mokesčių administratorius buvo pateikęs pareiškėjui du įspėjimus apie ketinimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį (I t., b. l. 65 ir 90), 2015 m. gegužės 20 d. rašte Nr. (23.1‑08)‑RNA‑17724 „Dėl prašymo“ (I t., b. l. 96–98) detaliai atsakė į visus pareiškėjo pateiktus klausimus apie sutarties vykdymą bei sąlygas, nepaisant to, 2016 m. rugpjūčio 18 d. pareiškėjo nesumokėtos mokestinės prievolės suma buvo 922,46 Eur ir 19,20 Eur delspinigių (I t., b. l. 24).

35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008; 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA520-70/2012). Sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai siejami su reikalavimu aktyviai siekti įgyvendinti savo teises.

36. Taigi pareiškėjas turėjo ir galėjo suprasti, kad jis privalo apskaičiuoti ir mokėti palūkanas grafike nurodytais terminais, kilus abejonių ar klausimų dėl sutarties vykdymo, pareiškėjas galėjo kreiptis paaiškinimo į mokesčių administratorių, juo labiau, kad pareiškėjo sutuoktinė yra teisininkė (I t., b. l. 165–167), todėl pareiškėjas turėjo realią galimybę gauti atitinkamą teisinį įvertinimą nagrinėjamais klausimais. Teisėjų kolegija pažymi, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) palūkanų, padidintų palūkanų, palūkanų delspinigių ar jų dalies MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais (MAĮ 88 str. 6 d.). Dėl nurodytų priežasčių analizuojami pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra atmetami kaip nepagrįsti.

37. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, todėl jis neįgijo teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

38. Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, tuo tarpu pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo M. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Romanas Klišauskas Gintaras Kryževičius