2016-12-27 Nr. AB-24682-3-61-3-00981-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-4803-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00981-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. Y. (K. Y.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. Y. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. Y. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2016 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. (15/6-3)-12PR-13 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad į Lietuvos Respubliką atvyko teisėtai, turėdamas ilgalaikę C tipo daugkartinę Šengeno valstybės vizą, galiojusią nuo 2013 m. rugsėjo 9 d. iki 2015 m. sausio 1 d. Pareiškėjas 2014 m. liepos 24 d. pirmą kartą pateikė atsakovui prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje; antrąjį prašymą pateikė 2015 m. spalio 15 d. Skundžiamas Sprendimas priimtas išnagrinėjus 2015 m. spalio 15 d. prašymą. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad kilmės valstybėje jam gresia pavojus, o baimę būti persekiojamu grindžia tikimybe būti pašauktam į (duomenys neskelbtini) kariuomenę mobilizacijos metu.

Už vengimą atvykti esant šaukiamam į kariuomenę asmuo yra baudžiamas nuo 2 iki 5 metų laisvės atėmimo bausme. Be to, Lietuvos Respublikoje gyvena du pareiškėjo nepilnamečiai vaikai, su kuriais jis nori palaikyti ryšius. (duomenys neskelbtini) pareiškėjas neturi jokių ekonominių, socialinių ryšių ir yra išsiregistravęs, t. y. deklaravęs išvykimą. Pareiškėjas pažymėjo, kad negali grįžti į kilmės valstybę, nes jo buvusi gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini) yra okupuotas Rusijos Federacijos ir ten šiuo metu galioja Rusijos Federacijos įstatymai.

Prieštaraudamas Sprendimo teisėtumui pareiškėjas nurodė, kad Departamentas nepagrįstai remiasi jo išsakyta pozicija dėl mobilizacijos nerūpėjimo. Apie tokios pozicijos išsakymą byloje duomenų nėra, todėl tuo pagrindu daryti išvadą, kad prašymas prieštaringas, nebuvo pagrindo. Be to, pareiškėjas nesutinka su Departamento pozicija, kad jo nenoras atlikti karinę tarnybą yra nepagrįstas. Pareiškėjas yra šventikas, o jo religija propaguoja taiką ir kitas vertybes, todėl ginkluoti susidūrimai prieštarauja jo įsitikinimams.

Pareiškėjas negali grįžti į kilmės valstybę, kur jis bus persekiojamas bei teisiamas baudžiamąja tvarka dėl savo įsitikinimų. Šiuo atveju yra pagrindas jam suteikti papildomą apsaugą, nes šiuo metu (duomenys neskelbtini) vyksta ginkluotas konfliktas, o pareiškėjui grįžus į kilmės valstybę, jam kyla reali grėsmė patirti sveikatos sužalojimus, ar grėsmę gyvybei. Taip pat pareiškėjas neturi ir galimybės apsigyventi kitose (duomenys neskelbtini) srityse, nes neturi jokių socialinių ryšių, išskyrus seserį, neturi sąskaitos banke, o kadangi yra dvasininkas, jam būtų sunku surasti darbą, be to, yra išsiregistravęs iš kilmės valstybės. (duomenys neskelbtini) nėra pasirengusi tinkamai užtikrinti pareiškėjo vidinio persikėlimo galimybės.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Apibendrinęs pareiškėjo pateiktą ir surinktą informaciją, atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas savo nenuosekliais pasisakymais dėl požiūrio į įvykius (duomenys neskelbtini), bažnyčios vaidmenį jo gyvenime, klaidinančiais faktais apie tapimą ir ketinimą tapti šventiku, nepagrindė subjektyvaus nenoro atlikti karinę prievolę. Taip pat nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, pagrindžiančių pareiškėjo vengimą atlikti tarnybą mobilizacijos atveju (duomenys neskelbtini). Taigi nėra pagrindo pareiškėją pripažinti pabėgėliu pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio nuostatas. Departamentas, atsižvelgęs į visą bylos medžiagą, taip pat nusprendė, kad nėra pagrindo pareiškėją priskirti pažeidžiamų asmenų grupei, o argumentas, jog pareiškėjas yra dvasininkas, todėl jam būtų pernelyg sunku pačiam įsitvirtinti ar susirasti darbą, yra nesuprantamas, nes nėra aišku, kuo remdamasis pareiškėjas save priskiria dvasininkams. Taigi šiuo atveju nėra ir pagrindo pareiškėjui suteikti papildomą apsaugą. Be to, nors pareiškėjas savo argumentus ir grindžia socialiniais ryšiais su Lietuva, tačiau įvertinus Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateiktą išvadą Nr. 5-IL-30(RN) (per 2013-2015 metus padaryta 14 administracinių teisės pažeidimų), Departamentui šie teiginiai sukėlė abejonę dėl tikrųjų pareiškėjo tikslų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pirmą kartą pateikė dar 2014 m. liepos 25 d. Pareiškėjo atvykimo į Lietuvą priežastys (2014 m. liepos 25 d. prašymo suteikti prieglobstį pagrindas) – (duomenys neskelbtini) jautė įžeidinėjimus, Rusijos kareivių žeminimą dėl kilmės, pavardės, buvo apklaustas Rusijos gynybiniame štabe. Su Lietuva pareiškėją taip pat sieja šeimyniniai ryšiai, nes Lietuvoje gyvena du jo vaikai (pagrindas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendimas Nr. I-5776-580/2015). Šio prašymo nagrinėjimas Departamente buvo nutrauktas 2015 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. (15/6-8)-14PR-78. Pirmojo prašymo nagrinėjimo nutraukimo teisinis pagrindas – Įstatymo 85 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 2 dalies bei Vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. IV-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 70.2 punktas.

Pareiškėjas 2015 m. spalio 14 d. pateikė naują prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo (šioje byloje nagrinėjamo Sprendimo pagrindas). Esminė aplinkybė, kuria pareiškėjas grindė 2015 m. spalio 14 d. prašymą – gresiantis persekiojimas dėl priklausymo socialinei grupei, t. y., kaip asmeniui, kuris nesutinka būti mobilizuotas ir atsisako atvykti į karinę tarnybą. Departamentas skundžiamu Sprendimu nusprendė pareiškėjui nesuteikti prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjo prašyme pateiktos priežastys, kuriomis grindžiamas 2015 m. spalio 14 d. prašymas, prieštaringos, paviršutiniškos ir nepagrįstos baime būti persekiojamu. Atsisakymą suteikti papildomą apsaugą Departamentas motyvavo tuo, kad, net ir darant prielaidą dėl pareiškėjo pašaukimo į karo tarnybą, pareiškėjo atžvilgiu diskriminacinio pobūdžio reiškinių nenustatyta; pareiškėjas, kaip buvęs (duomenys neskelbtini) gyventojas, turi galimybių pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva tokioje (duomenys neskelbtini) vietovėje, kur nevyksta ginkluotas konfliktas.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Įstatymo 86 straipsnio 1 dalimi, kuri yra identiška 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Ženevos konvencija) 1 straipsnio A dalies 2 papunkčio antroje sakinio dalyje išdėstytai taisyklei, pažymėjo, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prašytojas grįžęs į kilmės šalį gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai biologinei teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Galimas persekiojimas dėl nurodytų priežasčių turi būti pakankamai pagrįstas faktinių duomenų visuma, o ne hipotetinė prielaida. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio.

Teismas nurodė, kad Įstatymo 87 straipsnis reglamentuoja papildomos apsaugos suteikimą užsieniečiui. Iš šios nuostatos darytina išvada, kad viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą, yra „visiškai pagrįstos baimės“ prieglobsčio prašytojui egzistavimas, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, kurie yra numatyti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje (bus persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų), ar 87 straipsnio 1 dalyje (bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir prieglobsčio prašytojo suvokiama individualiai, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-901/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-686/2010).

Pareiškėjas 2015 m. spalio 14 d. prašymą suteikti jam prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje motyvavo tuo, kad iš kilmės valstybės turėjo išvykti dėl baimės būti pašauktam į karinę tarnybą (būti mobilizuotam). Pareiškėjo teigimu, jis atitinka į kariuomenę šaukiamų asmenų amžiaus grupę, nes (duomenys neskelbtini) į mobilizaciją šaukiami visi (duomenys neskelbtini) piliečiai iki 45 metų amžiaus. Pareiškėjas taip pat baiminasi baudžiamosios atsakomybės, nes už vengimą atvykti į mobilizaciją asmuo pagal (duomenys neskelbtini) Baudžiamąjį kodeksą yra baudžiamas nuo dviejų iki penkerių metų laisvės atėmimo bausme, todėl vengiant mobilizacijos, pareiškėjo atžvilgiu galėtų būti pradėtas net persekiojimas ar laisvės atėmimas. Pareiškėjas akcentavo, kad būtent dėl jo priklausymo tam tikrai socialinei grupei – asmenims, kurie nesutinka su mobilizacija, turėtų būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Tuo tarpu skunde teismui pareiškėjas, kaip papildomą motyvą nenorui atlikti karinę prievolę pagrįsti, nurodė tai, kad pareiškėjo, kaip šventiko, tarnavusio cerkvėje, supratimas apie karinius veiksmus yra smerktinas ir pareiškėjo bendražmogiškos vertybės prieštarauja pareiškėjo, kaip didžiąją gyvenimo dalį vykdžiusio religinę tarnystę, įsitikinimams. Būtent dėl asmeninių išgyvenimų, įsitikinimų pareiškėjas negalintis atlikti karinės tarnybos. Pareiškėjo teigimu, vidinio persikėlimo galimybe, apsigyvenant kitose (duomenys neskelbtini) srityse, jis negali pasinaudoti, nes jam, kaip dvasininkui, būtų sunku įsitvirtinti ir susirasti kokį nors darbą ir tinkamai integruotis (duomenys neskelbtini).

Sprendžiant, ar galimybė, jog pareiškėjui teks atlikti karo tarnybą, kaip teisinė priemonė, gali būti laikoma persekiojimu Įstatymo ir Ženevos konvencijos prasme, atsižvelgtina į tai, ar tokia priemonė yra savaime diskriminacinė arba taikoma diskriminuojant dėl priežasčių, susijusių su rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politinėms pažiūromis; ar pareiškėjas patiria baudžiamąjį persekiojimą ar baudimą dėl atsisakymo atlikti konflikto metu karo tarnybą, kurią atliekant reikėtų daryti nusikaltimus, įskaitant nusikaltimus taikai, nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus ir genocidą, arba kitus veiksmus, prieštaraujančius Jungtinių Tautų Organizacijos tikslams ir principams (LVAT 2011 m. lapkričio 28 d. nutartis Nr. A-662-3300/2011). LVAT praktikoje yra išaiškinęs, kad karinė tarnyba savaime nėra laikoma prieštaraujančia žmogaus teisių apsaugos principams ir prievolė atlikti karinę tarnybą ar bausmė už vengimą atlikti karinę tarnybą, net jei ji būtų reali, negali būti vertinama kaip individualaus poveikio priemonė, nukreipta asmeniškai prieš pareiškėją ir prilyginama veiksmui, pažeidžiančiam Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įtvirtintas nuostatas (LVAT 2015 m. liepos 16 d. nutartis Nr. A-2273-822/2015). Europos Sąjungos Tarybos 1996 m. kovo 4 d. „Bendros pozicijos dėl suderinto 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnyje įtvirtintos pabėgėlio sąvokos taikymo“ 6 punkte taip pat numatyta, kad pilietinis karas, vidaus ar bendri ginkluoti konfliktai ir su tuo susiję pavojai savaime nėra pakankamas pagrindas pabėgėlio statusui suteikti.

Vertinant pareiškėjo argumentus, kad dėl galimos prievolės atlikti karinę tarnybą jam turi būti suteikiamas prieglobstis ir (ar) papildoma apsauga, pažymėtina, kad pareiškėjo nurodytų argumentų kontekste, nėra pagrindo teigti, kad prievolė atlikti karo tarnybą būtų susijusi su pareiškėjo teisių pažeidimu. Europos Žmogaus Teisių Teismas 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94 taip pat yra pažymėjęs, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Taigi, nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į nacionalinės ir tarptautinės teismų praktikos išaiškinimus, pritartina Departamento išvadai, kad pareiškėjas pagal jo nurodytus prašymo ir skundo teismui argumentus neatitinka kriterijų, kuriems egzistuojant būtų realus pagrindas prieglobsčiui suteikti. Byloje surinkta medžiaga nepatvirtina, jog pareiškėjas į kilmės valstybę ((duomenys neskelbtini)) negalėtų grįžti dėl Įstatymo 86–87 straipsniuose nurodytų aplinkybių, todėl yra pagrindas skundžiamą Departamento sprendimą pripažinti teisėtu ir pagrįstu. Tokia išvada darytina atsižvelgiant ir į tai, kad, kaip nustatyta bylos medžiaga, pareiškėjui joks šaukimas į mobilizaciją nebuvo/nėra įteiktas, pareiškėjas yra išvykęs iš kilmės valstybės, todėl nėra pagrindo argumentams, kad jam galimai reikėtų daryti nusikaltimus nurodytus Įstatymo 88 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose. Taip pat, nors, kaip nustatyta Aprašo 66.1 punkte, kuriame nurodyta, kad persekiojimo veiksmai inter alia gali būti – baudžiamasis persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti konflikto metu karo tarnybą, kurią atliekant reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, nurodytus Įstatymo 88 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose, tačiau, kaip jau minėta, įrodymų apie tai, kad pareiškėjui realiai grėstų, kaip jis teigia, baudžiamasis persekiojimas ar baudimas už neatvykimą į mobilizaciją (byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui būtų įteiktas šaukimas/pranešimas atvykti į kariuomenę), byloje nėra. Šiuo pagrindu darytina išvada, kad pareiškėjo baimė būti persekiojamu siekiant jį nubausti baudžiamąją atsakomybe taip pat negali būti vertinama, kaip įrodyta.

Nustatyta, kad Departamentas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo prašymo ir skundo argumentus, juos detaliai patikrindamas. Departamentas nustatė, kad pareiškėjo nurodyti duomenys apie ypatingą padėtį (duomenys neskelbtini), atitinkamus asmenis, kuriuos prašyme mini pareiškėjas (per daug neindividualizuojant), atitinka viešojoje erdvėje esančią objektyvią ir bendrą informaciją. Todėl pagrįstai vertino, kad vien bendro pobūdžio duomenys negali būti pagrindu prieglobsčiui Lietuvoje gauti. Departamentas taip pat surinko duomenis ir apie (duomenys neskelbtini) vykdomą mobilizaciją, jos etapus, asmenų parengimo mobilizacijai organizavimą, apmokėjimą, priimdamas išvadą, kad surinkti duomenys nekelia abejonių (duomenys neskelbtini) valdžios veiksmų teisėtumu.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad ginkluoti susidūrimai, kurie būtų neišvengiami grįžus į kilmės valstybę, prieštarauja jo, kaip šventiko, propaguojančio taiką ir kitas vertybes, įsitikinimams. Kaip nustatyta bylos medžiaga, pareiškėjas į bylą nėra pateikęs jokių įrodymų apie tai, kad jis yra šventikas. Byloje pateiktas 2011 m. raštas, pasirašytas Apaštalinės provoslavų bažnyčios (duomenys neskelbtini) ir visos (duomenys neskelbtini) metropolito, tvirtina, kad pareiškėjas yra įrašytas į sąrašą kandidatų į šventikus Apaštalinės provoslavų bažnyčios jurisdikcijoje, registruotoje Rusijos Federacijoje. Taip pat šiame rašte nurodoma, kad suderinus su Šventuoju Sinodu, yra laiminami pareiškėjo ketinimai steigti Apaštalinės provoslavų bažnyčios padalinį Kaune. Kaip pagrįstai nusprendė Departamentas, tokio pobūdžio dokumentas nepatvirtina pareiškėjo, kaip šventiko statuso. Be to, kaip matyti iš pokalbio su Departamento darbuotojais fragmentų, pareiškėjo pasakojimas apie jo kelionės faktus į Lietuvą (karių palaiminimas ir kt. veiksmai), nesustiprina pareiškėjo pozicijos šiuo aspektu, o priešingai, kelia abejones dėl jo akcentuojamų tikrųjų įsitikinimų, kuriems būtų verčiamas nusižengti jei būtų grąžintas į kilmės valstybę.

Nustačius, kad pareiškėjo paaiškinimai negali būti vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir laikytini pagrįstais, nėra pagrindo pareiškėjo atžvilgiu taikyti ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjamu atveju nenustatyta priežasčių, dėl kurių pareiškėjui būtų reikalinga tokia apsauga ir nėra realių duomenų dėl galimo pavojaus jo gyvybei ar sveikatai grįžimo į kilmės valstybę atveju. Tuo tarpu pareiškėjo akcentuojama jam galimai gręsianti bausmė už vengimą atlikti karinę tarnybą, savaime negali būti laikoma žmogaus teisių pažeidimu bei nelaikytina aplinkybe, sąlygojančia Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies taikymą.

Priežasčių manyti, kad ši menama bausmė bus netinkamai individualizuota ir neproporcingai per griežta padarytos veikos (tuo atveju jei tokia veika būtų padaryta) atžvilgiu pagrindo taip pat nėra. Kaip nustatyta bylos medžiaga, karinės tarnybos (duomenys neskelbtini) atlikimas reglamentuotas įstatymais, o šios pareigos nevykdymas atitinkamai laikytinas įstatymo pažeidimu, už kurio (vengimas atlikti karo tarnybą mobilizacijos metu) padarymą asmeniui gręsia laisvės atėmimas nuo 2 iki 5 metų, už neatvykimą į karinį komisariatą numatyta piniginė bauda.

Tačiau, kaip nustatyta Departamento surinktais objektyviais duomenimis (skelbtais viešojoje erdvėje apie padėtį (duomenys neskelbtini)), už vengimą atlikti karo tarnybą mobilizacijos metu realios laisvės atėmimo bausmės asmenims nėra skiriamos. Atitinkamai pareiškėjo baimė šiuo aspektu nelaikytina pagrįsta. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad, atsižvelgus į byloje surinktą medžiagą, nėra priežasčių išvadai, jog prievolė atlikti karinę tarnybą arba galima bausmė už atsisakymą atlikti tokią tarnybą, yra savaime kaip nors diskriminacinė dėl priežasčių, susijusių, kaip nurodo pareiškėjas, su jo priklausymu tam tikrai socialinei grupei, t. y., kaip asmeniui, kuris nesutinka būti mobilizuotas ir atsisako atvykti į karinę tarnybą.

Pareiškėjas nei prašyme Departamentui, nei skunde teismui nepateikė jokių duomenų, kurie leistų pagrįstai manyti, jog prievolė atlikti karo tarnybą jo kilmės valstybėje sudarytų sąlygas jo teisių pažeidimams, kurie galėtų būti laikomi pagrindu tenkinant pareiškėjo reikalavimus. Sutiktina, kad karo tarnybos atlikimas yra neišvengiamai susijęs su didesniu pavojumi ją atliekančio asmens sveikatai, gyvybei, tačiau, kaip jau buvo minėta, pagal tarptautinės ir nacionalinės teisės nuostatas, tai savaime nelaikoma pagrindu suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą.

Pareiškėjas taip pat nesutiko su atsakovo argumentais, kad pastarasis turintis galimybę įsikurti kitoje kilmės valstybės vietoje, kur galioja (duomenys neskelbtini) įstatymai ir kur nevyksta ginkluotas konfliktas. Pareiškėjo teigimu, tokios galimybės jis neturintis, nes su (duomenys neskelbtini) jo nesieja jokie socialiniai ar ekonominiai ryšiai. (duomenys neskelbtini), kur gyvena tik pareiškėjo sesuo, vis dar vyksta kariniai neramumai, todėl jis neturintis kur grįšti. Pareiškėjas taip pat neturi sąskaitos banke, neturi jokio turto, yra išsiregistravęs iš (duomenys neskelbtini).

Kitoje (duomenys neskelbtini) vietoje pareiškėjui būtų sudėtinga įsitvirtinti dėl to, kad yra dvasininkas, be to, nėra aišku, į kokią konkrečiai vietą pareiškėjas būtų perkeliamas. (duomenys neskelbtini) ne visi rajonai yra saugūs. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai vidinis karinis konfliktas vyksta ne visoje šalies teritorijoje, būtina įvertinti, ar asmeniui yra prieinama vidinio persikėlimo alternatyva. Svarbu nustatyti, ar asmuo gali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva, todėl turi būti nustatyta ar asmuo kitoje valstybės dalyje galės gyventi pakankamai normalų gyvenimą, atitinkantį tos šalies standartus.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad asmuo turi turėti galimybę į tam tikrą šalies dalį saugiai ir teisėtai keliauti, į ją atvykti ir, pagrįstai manoma, kad jis joje įsikurs, turi būti nustatyta, ar asmuo galės susirasti darbą, turės galimybę susirasti būstą, pasinaudoti medicinine pagalba ar gauti kitas socialines paslaugas tam tikroje šalies dalyje. Departamentas byloje pateikė duomenis, kad pagal Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgelių komisaro gairių dėl prašymų suteikti pabėgelio statusą, susijusių su karine tarnyba pagal Konvencijos 1 straipsnio A skrsnio 2 punktą ir/arba 1967 m.

Protokolą dėl pabėgelių statuso naujausius dokumentus, (duomenys neskelbtini) vyriausybė nuo 2015 m. kovo mėn. yra išplėtusi finansinės paramos asmenims programą, kuri buvo priimta dar 2014 m. Šalies valdžia taip pat yra priėmusi papildomus teisės aktus (susijusius su bedarbystės pašalpos mokėjimu, bei kitus teisės aktus, susijusius su persikėlusiųjų teisėmis ir laisvėmis), siekdama padėti viduje persikėlusiems asmenims, palengvinant jų integraciją. Tuo tarpu pareiškėjas šiuo aspektu tik abstrakčiais argumentais (viešai skelbiamais) apibūdino sunkią ekonominę kilmės valstybės padėtį, konkrečiais įrodymais nepagrįsdamas savo išvados apie (duomenys neskelbtini) nepakankamą pasirengimą siekiant tinkamai užtikrinant asmeniui vidinio persikėlimo galimybes.

Pažymėtina, kad teismų praktikoje, tokio pobūdžio bylose, laikomasi nuostatos, kad sunki ekonominė padėtis kilmės vietovėje negali būti pagrindu asmeniui suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Iš bylos medžiagos nenustatyta, kad pareiškėjas priklausytų mažumoms, ar turėtų sudėtingų medicininių poreikių, taip pat nėra duomenų, kad dėl negalėjimo savęs išlaikyti materialiai (dirbti) anksčiau būtų naudojęsis socialinėmis garantijomis, todėl šios aplinkybės tik patvirtina, kad iš esmės nėra jokių priežasčių dėl kurių pareiškėjui negalėtų būti taikomi vidinio persikėlimo alternatyvos kriterijai.

Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kaip išsiregistravimas iš kilmės valstybės, sąskaitos banke, turto neturėjimas, nagrinėjamu atveju esminės reikšmės taip pat neturi. Šių faktinių aplinkybių nebuvimas nėra kliūtis pareiškėjui grįžti į kilmės šalį pasinaudojant vidinio persikėlimo galimybe. Pareiškėjo kilmės valstybėje gyvena jo sesuo, todėl socialiniai ryšiai su kilmės valstybe, priešingai, nei teigia pareiškėjas, nėra išnykę. Taigi, įvertinus šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes, priežasčių, leidžiančių manyti, kad pareiškėjas negalėtų pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva (Aprašo 66.3 p.), nenustatyta.

Byloje nėra ginčo, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjo vaikai, todėl socialiniai ryšiai su Lietuva egzistuoja, šios aplinkybės, be kita ko, neneigia ir Departamentas. Tačiau, šią faktinę aplinkybę Departamentas, vertindamas surinktų duomenų apimtyje (Policijos departamento išvada ir kt. įrodymai), pagrįstai darė išvada, kad pareiškėjo teiginiai apie jo socialinius ryšius su Lietuva, rūpinimąsi vaikais, jų socialine gerove, kėlia rimtą abejonę.

Apibendrinant darytina išvada, kad Departamentas skundžiamu sprendimu pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjui nėra pagrindo suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Departamentas pareiškėjo prašymą išnagrinėjo tinkamai vadovaudamasis teisės aktais, reglamentuojančiais prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo tvarką, todėl pagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nesuteikti papildomos apsaugos ir, įsigaliojus sprendimui, priimti sprendimą dėl jo grąžinimo į (duomenys neskelbtini), todėl nėra pagrindo skundžiamo sprendimo naikinti skunde nurodytais argumentais.

Skundžiamą sprendimą pripažinus teisėtu, reikalavimas dėl įpareigojimo Departamentui suteikti pareiškėjui prieglobsį Lietuvoje negali būti tenkinamas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti arba, teismui nustačius, kad byloje buvo neišsamiai ir nevisapusiškai ištirti įrodymai, grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia šiais argumentais:

1. Pareiškėjo manymu, bylą nagrinėjęs teismas tik formaliai įvertino jo išdėstytus argumentus dėl baimės būti pašauktam atlikti karinę tarnybą. Be to, teismas nepagrįstai nusprendė, kad jis nepateikė duomenų, jog yra šventikas. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas yra išvykęs iš kilmės valstybės ir negali į ją grįžti, gauti visų galimų įrodymų. Šios kategorijos bylos ir faktų įrodinėjimas jose pasižymi tam tikra specifika, t. y. daugelio atveju prieglobsčio prašytojas neturi objektyvių galimybių gauti ir pateikti jo pasakojimą patvirtinančius įrodymus. Tačiau pareiškėjas yra pateikęs dokumentus, kurie rodo, jog jo religiniai įsitikinimai yra tvirti. Byloje buvo pateiktas 2011 m. raštas, pasirašytas Apaštalinės provoslavų bažnyčios (duomenys neskelbtini) ir visos (duomenys neskelbtini) metropolito, kuris patvirtina, kad pareiškėjas yra įrašytas į sąrašą kandidatų į šventikus Apaštalinės provoslavų bažnyčios jurisdikcijoje, registruotoje Rusijos Federacijoje. Šis dokumentas datuotas 2011 m. tačiau pareiškėjas prašymą suteikti jam prieglobstį pateikė 2014 m. liepos mėnesį. Natūralu, kad per šį laikotarpį pareiškėjas objektyviai galėjo tapti šventiku. Nei atsakovas, nei bylą nagrinėjęs teismas neįvertino laiko aspekto vertinant pareiškėjo pasakojimą ir vertinant jo nurodytus faktus. Pareiškėjo nuomone, nėra pagrindo abejoti jo religiniais įsitikinimais, tuo pačiu ir negatyviu požiūriu į jo kilmės valstybėje vykstantį ginkluotą konfliktą, mobilizaciją.

2. Pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu pateikė aktualių publikacijų, patvirtinančių, kad ginkluotas konfliktas jo kilmės valstybėje ne tik tebevyksta, tačiau kariniai veiksmai yra linkę intensyvėti. Tačiau teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, akivaizdžiai nesusipažino ir šių įrodymų neanalizavo ir nevertino. Tokiu būdu buvo priimtas aiškiai neišsamus ir nepagrįstas teismo sprendimas, kuris dėl padarytų materialiosios ir proceso teisės pažeidimų naikintinas.

3. Pareiškėjas nesutinka su teismo nuomone, kad nėra pagrindo teigti, jog prievolė atlikti karo tarnybą būtų susijusi su pareiškėjo teisių pažeidimu. Pareiškėjo baimė būti pašauktam atlikti karinę tarnybą, o atsisakius ją atlikti – patirti baudžiamąjį persekiojimą, yra individualaus pobūdžio, grįsta tuo, kad pareiškėjo religiniai įsitikinimai neleidžia jam dalyvauti kariniuose veiksmuose. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo persekiojimo baimė kyla būtent dėl to, kad jis kilmės valstybėje būtų baudžiamas kriminaline bausme ne dėl ko kito, o dėl religinių įsitikimų, atsisakymo atlikti karinę tarnybą. Dėl šių priežasčių, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, yra Įstatymo 86 straipsnyje numatytas pagrindas suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

4. Bylą nagrinėjęs teismas nepagrįstai atsisakė suteikti jam papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje ir nepagrįstai pripažino, kad pareiškėjui nėra kliūčių pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva. Pareiškėjo į bylą pateikti įrodymai rodo, kad vidaus persikėlėliai (duomenys neskelbtini) negali tikėtis normalių šios šalies gyvenimo sąlygų užtikrinimo. Svarbu ir tai, kad pareiškėjas yra išsiregistravęs iš (duomenys neskelbtini) dėl ko jam nebūtų suteikta jokia valstybės pagalba kilmės šalyje. Šios aplinkybės tinkamai neįvertino nei atsakovas, nei bylą nagrinėjęs teismas, nors sprendžiant vidaus persikėlimo alternatyvos taikymo perspektyvas ji yra esminė.

5. Pareiškėjo manymu, sprendžiant, ar papildomos apsaugos prašytojo asmeniui ar jo gyvybei iš tikrųjų yra pavojus patirti rimtą ir asmeninę grėsmę, neturi būti reikalaujama, kad jis pateiktų įrodymus, jog pavojus jam kyla dėl konkrečiai su jo situacija susijusių priežasčių. Taigi šiuo atveju grėsmė asmeniui siejama su bendra nestabilia ir pavojinga situacija atitinkamoje valstybėje. Pareiškėjas byloje pateikė pakankamai duomenų, kad (duomenys neskelbtini) tebevyksta ginkluotas konfliktas, to neneigia ir atsakovas. Taigi, tai, kad pareiškėjas negalėtų kilmės valstybėje jaustis saugiu nei fiziškai, nei socialiai, patvirtina, jog jam turėjo būti suteikta papildoma apsauga Lietuvoje. Byloje yra pateikti medicininiai dokumentai, patvirtinantys, kad pareiškėjas kenčia nuo potrauminio sindromo, gydomas medikamentais, jam būtina stabili socialinė aplinka, t. y. pareiškėjas turi sudėtingų medicininių poreikių, į kuriuos teismas neatkreipė dėmesio ir motyvuotai nenurodė, kodėl nesivadovauja pareiškėjo pateiktais medicininiais dokumentais. Šiame kontekste akivaizdu, kad grąžinus jį į kilmės valstybę, pareiškėjui nebūtų suteikta reikiama gydytojų priežiūra, sukurta saugi socialinė aplinka. Tokiomis aplinkybėmis pareiškėjas negali būti grąžintas į kilmės valstybę, jam suteiktina papildoma apsauga.

6. Teismas neišsamiai ir netinkamai įvertino byloje pareiškėjo pateiktus įrodymus dėl jo baimės patirti persekiojimą kilmės valstybėje, baimę patirti sveikatos sutrikdymą dėl vykstančių ginkluotų susirėmimų. Iš teismo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas palaikė atsakovo poziciją, nekvestionavo atsakovo surinktos informacijos aktualumo, pagrįstumo, nesiaiškino, jų ryšio su pareiškėjo pateikta informacija apie padėtį (duomenys neskelbtini). Teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad tik abstrakčiais argumentais (viešai skelbiamais) apibūdino sunkią ekonominę kilmės valstybės padėtį, konkrečiais įrodymais nepagrįsdamas savo išvados apie (duomenys neskelbtini) nepakankamą pasirengimą siekiant tinkamai užtikrinti asmeniui vidinio persikėlimo galimybes. Pareiškėjo pateikti dokumentai yra oficialūs, konkretūs, todėl neaišku, kaip pirmosios instancijos teismas galėjo JTVPK ataskaitą, medicininius dokumentus, internetinių tinklalapių publikacijas apie ginkluotus susirėmimus laikyti abstrakčiais. Šie įrodymai ne tik patikimi, bet ir atspindi, patvirtina pareiškėjo skundo motyvus dėl negalėjimo grįžti į kilmės valstybę, pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva. Taip pat pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjui palankių įrodymų. Skundžiamas teismo sprendimas byloje nebuvo pagrįstas įrodymų analize, nemotyvuotas pagal ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus, faktinių aplinkybių vertinimas nebuvo susietas su konkrečių teisės normų taikymu.

Atsakovas Migracijos departamentas su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymi, kad, išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktas priežastis, kurias prašyme dėl prieglobsčio suteikimo jis įvardijo kaip naujas, nustatė, kad jos buvo prieštaringos, paviršutiniškos ir nepagrindžiančios baimės būti persekiojamu: mobilizacijos vengimas, asmeninis nenoras atlikti prievolę nebuvo pagrįstas jokiomis objektyviomis aplinkybėmis. Be to, pareiškėjo pasisakymai, jog jam mobilizacija nerūpi, nes jis tarnavo cerkvėje, dėl tokio akivaizdaus nenuoseklumo sukėlė pagrįstų abejonių visų prieglobsčio prašymo motyvų pagrįstumu. Prieglobsčio prašymo motyvų nenuoseklumas taip pat akivaizdus vertinant pareiškėjo poziciją provoslavų bažnyčios atžvilgiu: remiantis pareiškėjo pasakojimu, iš (duomenys neskelbtini) jam padėjo išvykti aukščiau minėtas 2011 m. raštas. Apklausos metu pareiškėjas taip pat papasakojo, kaip jam sėkmingai pavyko išskristi iš (duomenys neskelbtini) apsimetus šventiku. Pasak jo, jis, apsimetinėdamas palaimino rusų kareivius, pasakė jiems, jog meldžiasi už juos, o atvykęs į Maskvą, dar oro uoste nusivilko „tą velnio sutaną“ ir čia pat išmetė į šiukšlių dėžę, nusiskuto ir su tokiu „holivudiniu variantu“ tęsė kelionę į Lietuvą. Tokie pareiškėjo teiginiai sudaro rimtą pagrindą abejoti ir apeliaciniame skunde deklaruojamomis jo išpažįstamomis bendražmogiškomis vertybėmis, taikos propagavimu ir didelę gyvenimo dalį vykdyta religine tarnyste. Apibendrinus išdėstytą informaciją galima pagrįstai teigti, kad pareiškėjas savo nenuosekliais pasisakymais dėl požiūrio į įvykius (duomenys neskelbtini), bažnyčios (cerkvės) vaidmens jo gyvenime, klaidinančiais faktais apie tapimą ar ketinimą tapti šventiku, nepagrindė savo subjektyvaus nenoro atlikti karinę prievolę jokiomis objektyviomis aplinkybėmis.

Vis dėlto, padarius prielaidą, kad pareiškėjas galėtų būti pašauktas į karinę tarnybą, ir išanalizavus kilmės šalies informaciją mobilizacijos ir karinės prievolės vykdymo aspektu, nebuvo nustatyta priežasčių, kad tokia tarnyba būtų pareiškėjo atžvilgiu diskriminacinio pobūdžio ar ją atlikdamas jis turėtų daryti veiksmus, prilygstančius karo nusikaltimams ar nusikaltimams žmoniškumui. Kalbėdamas apie nenorą būti mobilizuotas, jis savo subjektyvaus išgyvenimo nepagrindė jokiomis objektyviomis priežastimis, kurios leistų konstatuoti persekiojimo tikimybę dėl Ženevos konvencijoje išvardytų priežasčių. Nesant persekiojimo tikimybę pagrindžiančių priežasčių, asmuo negali būti pripažintas pabėgėliu, kaip ši tarptautinės apsaugos forma yra apibrėžta Įstatymo 86 straipsnyje. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, sprendžiant, ar galimybė, jog pareiškėjui teks atlikti karo tarnybą, kaip teisinė priemonė, gali būti laikoma persekiojimu Įstatymo ir Ženevos konvencijos prasme, atsižvelgtina į tai, ar tokia priemonė yra savaime diskriminacinė arba taikoma diskriminuojant dėl priežasčių, susijusių su rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politinėmis pažiūromis; ar pareiškėjas patiria baudžiamąjį persekiojimą ar baudimą dėl atsisakymo atlikti konflikto metu karo tarnybą, kurią atliekant reikėtų daryti nusikaltimus, įskaitant nusikaltimus taikai, nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus ir genocidą, arba kitus veiksmus, prieštaraujančius Jungtinių Tautų Organizacijos tikslams ir principams (LVAT 2011 m. lapkričio 28 d. nutartis Nr. A662-3300/2011). LVAT praktikoje yra išaiškinęs, kad karinė tarnyba savaime nėra laikoma prieštaraujančia žmogaus teisių apsaugos principams ir prievolė atlikti karinę tarnybą ar bausmė už vengimą atlikti karinę tarnybą, net jei ji būtų reali, negali būti vertinama kaip individualaus poveikio priemonė, nukreipta asmeniškai prieš pareiškėją ir prilyginama veiksmui, pažeidžiančiam Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas nuostatas (LVAT 2015 m. liepos 16 d. nutartis Nr. A-2273-822/2015).

Atsakovas pažymi, kad nors pareiškėjas ir nurodo apeliaciniame skunde, kad teismas neįvertino, jog jis iki prašymo dėl prieglobsčio sutekimo objektyviai galėjo tapti šventiku, tačiau pats tokių aplinkybių nepagrindė jokiais dokumentais. Migracijos departamento vertinimu, teiginių, kad pareiškėjas turi tvirtus religinius įsitikinimus, nepatvirtina ir teismui pateikta 2016 m. rugsėjo 26 d. Vilniaus Arkivyskupijos Šv. Apaštalų Petro ir Povilo parapijos nuomonė.

Dėl apeliacinio skundo teiginio, kad teismas neįvertino visų byloje pateiktų įrodymų (būtent pareiškėjo pateiktos medicininės pažymos), atsakovas pažymi, kad LVAT praktikos, taikant ABTĮ normas, apibendrinime nurodyta, jog konstituciniai imperatyvai, kad teismingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog esminiai reikalavimai, keliami teismo sprendimui, yra jo teisėtumas ir pagrįstumas, todėl teismas, priimdamas sprendimą, nėra ribojamas motyvų kiekybe. Dar daugiau, kai pareiškėjo argumentai, kuriais jis grindžia savo skundą, yra akivaizdžiai nepagrįsti arba neturintys lemiamos reikšmės šiai bylai, teismas iš principo neturi pareigos į juos išsamiai atsakyti (2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-2277/2011). Skundžiamo sprendimo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas šį sprendimą, įvertino tiek Migracijos departamento, tiek ir pareiškėjo argumentus bei surinktus duomenis ir nurodė, kad surinkta medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas neatitinka prieglobsčio suteikimo sąlygų. Taigi Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė suteikti prieglobstį pareiškėjui. Migracijos departamento vertinimu, skundžiamo sprendimo motyvai yra pakankami šio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui pagrįsti, o pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad skundžiamas sprendimas yra nemotyvuotas, neatitinka tikrovės, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jo teismui pateikti medicininiai dokumentai įrodo, kad grąžinus jį į jo kilmės valstybę, jam nebūtų suteikta reikiama gydytojų priežiūra, sukurta saugi socialinė aplinka, o tai, pareiškėjo manymu, yra pagrindas suteikti jam papildomą apsaugą. Su tokiais teiginiais atsakovas nesutinka, nes šios aplinkybės savaime nesudaro pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Migracijos departamentas, reaguodamas į pareiškėjo teismui pateiktą gydytojos D. J. medicinos dokumentų išrašą, 2016 m. rugsėjo 8 d. kreipėsi į minėtą gydytoją, prašydamas patikslinti šiame išraše nurodytus duomenis apie potrauminio sindromo atsiradimą pareiškėjui. 2016 m. rugsėjo 13 d. Migracijos departamentui buvo atsiųstas gydytojos D. J. paaiškinimas, kuriame teigiama, kad potrauminis sindromas pareiškėjui buvo nustatytas paciento pateiktais anamnezės duomenimis, įvertinus ligos kliniką, objektyvią apžiūrą bei gydytojo neurologo išvadą. Paaiškinime taip pat yra nurodyta, kad pats pareiškėjas teigė, jog 2014 m. vasario 21 d. jis (duomenys neskelbtini) dalyvavo masiniame susišaudyme, patyrė galvos traumą su sąmonės netekimu. Taigi teismui pateiktas medicinos dokumentų išrašas buvo grindžiamas iš esmės vien tik paties pareiškėjo paaiškinimais ir, Migracijos departamento vertinimu, nesudaro pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2016 m. sausio 29 d. sprendimo Nr. (15/6-3)-12PR-13, kuriuo (duomenys neskelbtini) piliečiui K. Y. buvo nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo. Skundžiamas sprendimas motyvuotas tuo, kad pareiškėjo prašyme pateiktos priežastys, kuriomis grindžiamas 2015 m. spalio 14 d. prašymas, prieštaringos, paviršutiniškos ir nepagrįstos baime būti persekiojamu, ir, net darant prielaidą dėl pareiškėjo pašaukimo į karo tarnybą, pareiškėjo atžvilgiu diskriminacinio pobūdžio reiškinių nenustatyta; pareiškėjas, kaip buvęs (duomenys neskelbtini) gyventojas, turi galimybių pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva tokioje (duomenys neskelbtini) vietovėje, kur nevyksta ginkluotas konfliktas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, konstatavęs, kad atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su skundžiamame Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime padarytomis išvadomis ir šias išvadas pagrindžiančiais argumentais, todėl, vadovaudamasi LVAT bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, kurioje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), jų iš naujo nekartoja.

Kiek tai susiję su pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais dėl netinkamo byloje surinktų duomenų vertinimo, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apibrėžia ABTĮ 86 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus, kuriais vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d. 2-4 p.). ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu (ABTĮ 140 str.), šių taisyklių nagrinėjamu atveju buvo laikytasi tinkamai. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą, atsižvelgė į jo skunde išdėstytus bei posėdžių metu patikslintus argumentus ir šioje byloje nagrinėjamo administracinio ginčo ribas, pagal įrodymų vertinimo taisykles ir Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ kontekste išsamiai patikrino Migracijos departamento sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti ir tai, kad pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, jog jis nepateikė duomenų, jog yra šventikas. Šiuo aspektu apeliantas paaiškina, kad per laikotarpį nuo 2011 metų rašto, pasirašyto Apaštalinės provoslavų bažnyčios (duomenys neskelbtini) ir visos (duomenys neskelbtini) metropolito, išdavimo dienos iki 2014 metų, kai jis kreipėsi į atsakovą dėl prieglobsčio suteikimo, jis galėjo tapti šventiku.

Atmesdama šiuos apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog 2015 m. gruodžio 13 d. prieglobsčio prašytojo apklausos dėl prieglobsčio suteikimo metu pareiškėjas nurodė, jog „Man labai padėjo visos (duomenys neskelbtini) metropolitas V. A. V. <...>. Jis man padarė dokumentą, pats pasirašė, padėjo antspaudą, kad galėčiau saugiai išvykti į Lietuvą be jokių kliūčių. <...> apsivilkau sutaną, kryžių – kitos išeities nebuvo. Taigi, (duomenys neskelbtini) oro uostas, palaiminau kovotojus, pasakiau, kad mes už juos meldžiamės. Turėjau bilietus (duomenys neskelbtini)-Maskva, Maskva-Vilnius. Maskvoje išmečiau lauk tą velnio sutaną, nusiskutau <...>“ (žr., 2015 m. gruodžio 13 d. Prieglobsčio prašytojo apklausos dėl prieglobsčio suteikimo metu protokolą Nr. (15/6-3) 39PR-38RN, taip pat Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2016 m. sausio 28 d. išvadą „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui K. Y.“ Nr. (15/6-3)-13PR-13RN). Be to, iš byloje surinktų duomenų matyti, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje ne kartą baustas administracine tvarka: Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. gruodžio 3 d. išvadoje „Dėl K. Y. grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei“ Nr. 5-IL-30(RN nurodyta, kad pareiškėjas 2013-2015 m. padarė 14 administracinių teisės pažeidimų, kuriais kėsinamasi į viešąją tvarką ir teisingumą – pavyzdžiui, 2013 m. rugsėjo 10 d., būdamas girtas, viešajame transporte elgėsi įžūliai ir agresyviai, užkabinėjo kitus keleivius, trukdė vairuotojui vairuoti transporto priemonę, įžeidinėjo ir keikė policijos pareigūną, grasino jam fiziniu susidorojimu; 2013 m. rugsėjo 14 d. viešoje vietoje, būdamas girtas, turėjo peilį; 2013 m. spalio 29 d. pasirodė viešoje vietoje girtas, vėlai vakare įkyriai skambino į buvusios sutuoktinės namų duris ir trikdė vaikų ramybę; už buvimą neblaiviu ir (ar) viešosios rimties trikdymą pareiškėjas sulaikytas taip pat ir 2014 m. kovo 2 d., 2014 m. kovo 3 d., 2014 m. kovo 4 d., 2014 m. liepos 19 d., 2014 m. rugpjūčio 11 d., 2014 m. rugpjūčio 14 d., 2014 m. spalio 17 d., 2014 m. gruodžio 20 d. ir kt.

Taigi pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktų duomenų visumą, pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad byloje esantys duomenys ne tik kad nepatvirtina fakto, kad pareiškėjas yra šventikas (ir būtent dėl to jis negali grįžti į kilmės valstybę ir būti pašauktas į kariuomenę), bet ir kelia abejones dėl pareiškėjo akcentuojamų gilių religinių įsitikinimų, kuriems jis būtų verčiamas nusižengti, jei būtų grąžintas į kilmės valstybę.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo K. Y. (K. Y.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė