2017-01-24 Nr. AB-1871-3-61-3-05379-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-243-143/2017 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05379-2014-4 Procesinio sprendimo kategorija 34.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 24 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo MAXIMA LT, UAB apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo MAXIMA LT, UAB skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas MAXIMA LT, UAB (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–3) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2014 m. lapkričio 6 d. nutarimą Nr. ATK2-139/14 taikyti ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas skundžiamu nutarimu už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio

4 dalies 2 punkto reikalavimų pažeidimus paskyrė jam 1 250 Lt baudą, t. y. už tai, jog 2014 m. rugsėjo 26 d. apie 20.34 val. priklausančioje parduotuvėje „Maxima“, adresu: (duomenys neskelbtini), darbuotoja S.

M. pardavė akivaizdžiai neblaiviam P. Š., kuriam nustatytas 2,17 promilės girtumas (įvertinus prietaiso paklaidą – 2,06 promilės), alkoholinį gėrimą – vieną butelį alaus „Gintarinis Švyturio alus“ (alk. 4,6 tūrio proc.). Nesutiko su šiuo nutarimu, kadangi atsakovas taikė sankciją nesant veikoje inkriminuojamo teisės pažeidimo sudėties subjektyviosios pusės elemento – kaltės. Atsakovas nustatė ir vertino tik objektyviuosius pažeidimo sudėties elementus, o kaltės nenustatė ir neįrodinėjo. Pareiškėjas pažymėjo, jog administracinio teisės pažeidimo sudėtį, įskaitant patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę, turi patikimai įrodyti kaltinančioji šalis, t. y. administracinį protokolą surašiusi institucija ir (ar) administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjantis organas. Ir, priešingai, administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo neturi pareigos įrodinėti, kad jis nekaltas dėl jam inkriminuojamo teisės pažeidimo padarymo. Tokią taisyklę suponuoja nekaltumo prezumpcijos principas, pagal kurį paskirstyta įrodinėjimo našta administracinių teisės pažeidimų nagrinėjimo procese. Taigi šiuo atveju atsakovas turėjo pareigą įrodyti, kad dėl inkriminuoto pažeidimo yra pareiškėjo

kaltė. MAXIMA LT, UAB atsakomybėn patraukta už jos darbuotojos – S. M. – veiksmus, todėl atsakovas privalėjo neginčijamai

įrodyti, kad ši darbuotoja, parduodama alkoholinius gėrimus, atsižvelgiant į visas faktines aplinkybes, žinojo arba turėjo realią galimybę (pagrindą) numatyti, kad alkoholinius gėrimus perkantis asmuo yra neblaivus. Pareiškėjas pabrėžė, jog byloje nėra surinkta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad parduotuvėje ir juolab atsiskaitydamas prie kasos P. Š. buvo akivaizdžiai matomais neblaivumo požymiais. Alkoholio kontrolės įstatymo nustatytas imperatyviąsias pareigas prekybininkas gali įgyvendinti tik leistinomis priemonėmis.

Prekybininkui įstatymais nėra suteikta teisė ir įgalinimai specialiomis priemonėmis tikrinti ir nustatinėti alkoholinius gėrimus perkančių asmenų neblaivumą. Tad toks faktas (neblaivumas) gali būti nustatomas tik vizualiai, prekybininko darbuotojui įvertinant pirkėjo būklę pagal jo elgesį ir išorinius požymius. Jokios kitos kontrolės priemonės pareiškėjui nėra leistinos ir nėra įmanomos objektyviai. Pareiškėjas nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog P. Š. parduotuvėje ar atsiskaitydamas prie kasos šlitinėjo, neišlaikė pusiausvyros ar kitaip neadekvačiai elgėsi, iš ko S. M. būtų galėjusi spręsti, kad pirkėjas neblaivus.

Atsakovo motyvuojamoje dalyje dėstomi pasvarstymai, jog bendrovės valioje buvo identifikuoti asmenį kaip neblaivų pagal išorinius požymius, tėra tik prielaidos, nepagrįstos jokiais įrodymais. Juolab nepagrįsti atsakovo teiginiai, kad bendrovės darbuotojai ir ypatingai kasininkai su pirkėjais bendrauja, tarp jų nėra didelio atstumo, kad apsunkintų pardavėjų galimybes įtarti, jog asmuo yra neblaivus. Pirkėjai prie kasos yra statiški, jie atsiskaitydami nevaikšto ir neatlieka kitų aktyvių judesių, kurių metu būtų galima pastebėti sutrikusią koordinaciją ar kitus išorinius galimą neblaivumą rodančius požymius.

Atsiskaitymo operacijos metu taip pat nevyksta verbalinis kontaktas, t. y. atsiskaitymo operacija nereikalauja jokio dialogo tarp pardavėjo ir pirkėjo. Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 20–24) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad, vadovaujantis Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio 2014 m. spalio 9 d. raštu Nr. 30-78-S-10420 atsiųsta ir Departamento surinkta medžiaga, nustatyta, jog pareiškėjas parduoda alkoholinius gėrimus neblaiviems asmenims: 2014 m. rugsėjo 26 d. 20.34 val. pareiškėjui priklausančioje parduotuvėje, adresu: (duomenys neskelbtini), jo darbuotoja S. M., veikdama pareiškėjo naudai ir interesais, už 4,49 Lt pardavė akivaizdžiai neblaiviam P. Š., kuriam 2014 m. rugsėjo 26 d. 20.36 val. alkotesteriu „Lion alcolmeter 500“ Nr. 19131 buvo nustatytas 2,17 promilės neblaivumas, vieną butelį alaus „Gintarinis Švyturio alus“.

Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies

2 punkte nustatyta, kad parduoti alkoholinius gėrimus neblaiviems asmenims draudžiama. Atsakovas nurodė, kad Departamentas nutarime pažymėjo, jog šiuo atveju pareiškėjo kaltė yra normatyvinė, t. y. jai konstatuoti pakanka pažeidimo fakto. Pabrėžė, jog pareiškėjas nurodė tą pačią poziciją, kurią buvo pateikęs Departamentui nagrinėjant aptariamą bylą. Departamento nuomone, skundas parengtas vadovaujantis subjektyvia nuomone, todėl darytina išvada, kad jis yra nepagrįstas ir atmestinas, neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos panašaus pobūdžio bylose. Išsami Departamento pozicija yra išdėstyta ginčijamame nutarime, kuriame pareiškėjo argumentai yra išsamiai aptarti ir įvertinti. Atsakovo teigimu, tai, kad alkoholiniai gėrimai buvo parduoti neblaiviam asmeniui, patvirtina byloje esantys duomenys, asmens blaivumo testo duomenys (2,17 promilės girtumas, įvertinus galimą prietaiso paklaidą – 2,06 promilės), byloje esanti kita medžiaga. Pareiškėjo valioje buvo identifikuoti tokį asmenį kaip neblaivų pagal išorinius požymius. Juolab kad pareiškėjo samdomi darbuotojai su pirkėjais bendrauja, tarp jų nėra didelio atstumo, kas apsunkintų pardavėjų galimybes įtarti, kad asmuo yra neblaivus. Atsakovas vertino kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus, kad jo veiksmuose nėra kaltės. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnyje yra įtvirtintos objektyviai pasireiškiančios faktinės aplinkybės, kurias konstatavus atsakomybė kyla subjektui ne dėl jo subjektyvaus ryšio su pažeidimu, bet dėl konkretaus subjekto valios aspekto konstatavimo, t. y. vertinant, ar konkretus subjektas išreiškė savo valią, kad būtų įgyvendintos faktinės aplinkybės, kuriomis nesilaikoma Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų visa šių reikalavimų apimtimi. Todėl kiekvienu atveju Departamentas turi visapusiškai įvertinti, ar konkretus subjektas savo veiksmais prisidėjo prie tokių faktinių aplinkybių sukūrimo, kai yra pažeidžiamas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies

2 punkte numatyto reikalavimo draudimas. Alkoholiniai gėrimai buvo parduoti neblaiviam asmeniui pareiškėjo vardu ir interesais. Tą patvirtina byloje esantys duomenys, neginčijo ir pareiškėjas. Vadinasi, pareiškėjas yra tinkamas subjektas, kuriam taikoma ekonominė sankcija. Atsakovas taip pat vertino kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus dėl Administracinių teisės pažeidimų kodekse (toliau – ir ATPK) įtvirtintų nuostatų, kadangi šiuo atveju pažeidimą padarė juridinis asmuo nesilaikydamas Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų ir jam taikoma atsakomybė pagal to paties įstatymo nuostatas. ATPK numato fizinių asmenų atsakomybę, todėl šioje byloje netikslinga vadovautis teisės aktu, kuris šiomis aplinkybėmis netaikytinas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pardavėjos S. M. atžvilgiu Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. priimtas nutarimas, kuriuo pardavėja S. M. pripažinta padariusi administracinį teisės pažeidimą ir jai paskirta administracinė nuobauda – 50 Lt bauda, kaip fiziniam asmeniui. Šis nutarimas apskųstas nebuvo ir yra įsiteisėjęs. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas netinkamai įvertino byloje esančias aplinkybes ir įrodomąją galią turinčius duomenis, todėl skunde vadovaujasi argumentais ir motyvais, kurie pažeidžia teisinio tikrumo principus. Atsakovas akcentavo, kad, priimant skundžiamą nutarimą, nei materialinės, nei procesinės teisės normos nebuvo pažeistos, šis nutarimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, yra motyvuotas ir argumentuotai priimta išvada.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu (b. l. 107–112) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Teismas nustatė, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2014 m. lapkričio 6 d. nutarimo Nr. ATK2-139/14, kuriuo pareiškėjui už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punkto pažeidimą paskirta 1 250 Lt bauda, teisėtumo ir pagrįstumo. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punktas nustato, kad Lietuvos Respublikoje draudžiama parduoti alkoholinius gėrimus neblaiviems asmenims. Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio

6 dalimi, padarė išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Teismas įvertino tyrėjo M. B. 2014 m. rugsėjo 26 d. tarnybinį pranešimą, tyrėjos G. P. 2014 m. rugsėjo 30 d. tarnybinį pranešimą, pardavėjos–kasininkės S. M. 2014 m. spalio 9 d. rašytinį paaiškinimą. Nustatė, kad Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjas 2014 m. spalio 9 d. S.

M. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už ATPK 164 straipsnio

3 dalyje nustatyto pažeidimo padarymą. Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. įsiteisėjusiu nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.8-793-225/2014 S. M. už pažeidimo, nustatyto ATPK 164 straipsnio 3 dalyje, padarymą, t. y. už tai, kad 2014 m. rugsėjo 26 d. apie 20.30 val. MAXIMA LT, UAB parduotuvėje, adresu: (duomenys neskelbtini),

dirbdama kasininke–pardavėja, pardavė alkoholinius gėrimus neblaiviam asmeniui P. Š., kuriam nustatytas 2,17 promilių girtumas, paskirta

administracinė nuobauda – 50 Lt bauda. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyto reikalavimo įgyvendinimas užtikrinamas nustatant pareigą ūkio subjektui, kaip prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojui, imtis reikiamų priemonių tam, kad nebūtų pažeistas paminėtas Alkoholio kontrolės įstatymo draudimas. Konkretus pareigos užtikrinti, jog nebūtų pažeidžiamas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punkto reikalavimas, turinys nėra atskleistas. Todėl ūkio subjektas, turintis licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, turi tam tikrą laisvę pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą, tačiau jis turi imtis tokių priemonių, kokių tam tikromis aplinkybėmis imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo. Taigi, nors aptariamoje teisės normoje įstatymų leidėjas nepateikė konkretaus elgesio modelio, kaip turi būti užtikrintas paminėtos Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatos įgyvendinimas, ūkio subjektas, siekdamas įgyvendinti Alkoholio kontrolės įstatymo numatytą imperatyvią pareigą neparduoti alkoholinių neblaiviems asmenims, turi tam tikrą diskreciją pasirinkti, kokiais būdais įvykdyti šią pareigą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymima, jog Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtintas imperatyvas, turint galvoje alkoholinių gėrimų, kaip specifinių civilinės apyvartos objektų, pobūdį, suponuoja ūkio subjekto pareigą imtis visų reikiamų organizacinių ir kitų (pavyzdžiui, darbuotojų mokymai, vidaus teisės aktai, numatantys darbuotojų pareigą įsitikinti, ar pirkėjas nėra neblaivus, esant abejonei alkoholinių gėrimų neparduoti) priemonių, kad toks įstatyme įtvirtintas reikalavimas būtų veiksmingai užtikrintas. Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, konstatavo, kad yra pagrindas teigti, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas: bylos medžiaga patvirtino, kad pareiškėjui priklausančioje parduotuvėje, adresu: (duomenys neskelbtini), 2014 m. rugsėjo 26 d. apie 20.34 val. kasininkė–pardavėja S.

M. pardavė neblaiviam P. Š., kuriam nustatytas 2,17 promilės girtumas (įvertinus prietaiso paklaidą – 2,06 promilės), alkoholinį gėrimą – vieną butelį alaus „Gintarinis Švyturio alus“ (alk. 4,6 tūrio proc.). Alkotesteriu „Lion alcolmeter 500“ P. Š. 2014 m. rugsėjo 26 d. 20:36:08 val. nustatytas 2,17 promilės girtumas (testo Nr. 0664). Paminėtų aplinkybių visuma, teismo vertinimu, patvirtino, kad pardavėja, atsižvelgiant į tai, jog P. Š. nustatytas girtumo laipsnis (2,67 prom.), objektyviai turėjo ir galėjo nustatyti, kad alkoholinius gėrimus siekiantis įsigyti P. Š. yra neblaivus.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo teiginys, kad Departamentas nenustatė jo kaltės, yra nepagrįstas. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtinta formali pažeidimo sudėtis, todėl pažeidimui nustatyti pakanka nustatyti tik pažeidimo, numatyto normos dispozicijoje, faktą, kad kiltų atsakomybė už pažeidimą, t. y. nustatyto draudimo pažeidimo faktas yra pakankamas pagrindas taikyti ekonomines sankcijas. Ekonominės sankcijos, kaip ir administracinės nuobaudos (baudos), paskirtis yra nubausti pažeidimą padariusį asmenį sukeliant jam turtinio pobūdžio padarinius.

Veika, už kurios padarymą ekonominė sankcija buvo pritaikyta pareiškėjui ir paskirta administracinė nuobauda pardavėjai S. M., visais savo požymiais sutampa. Juridinis asmuo yra dirbtinai sukurtas teisės subjektas ir pats negali padaryti įstatyme uždraustos veikos, todėl jis visuomet atsako už savo atstovo ar darbuotojo (fizinio asmens) padarytą pažeidimą. Pažymėtina ir tai, kad situacija, kai už tą patį teisės pažeidimą atsakomybėn patraukiamas fizinis ir juridinis asmuo, pati savaime ne bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principo nepažeidžia, tačiau byloje nustačius neteisėtos veikos, už kurios padarymą buvo taikytos sankcijos formaliai skirtingiems asmenims, tapatumo faktą, būtina patikrinti, ar atsakomybėn traukiami fizinis ir juridinis asmenys realiai nėra tapatūs, t. y. ar skiriant nuobaudą juridiniam asmeniui šios nuobaudos pasekmės neteks tam pačiam asmeniui, kuris už tą patį pažeidimą jau buvo nubaustas kaip fizinis asmuo.

Šiuo atveju ekonominė sankcija yra paskirta MAXIMA LT, UAB, o administracinė nuobauda taikyta fiziniam asmeniui S. M. Taigi nagrinėjamoje byloje atsakomybėn patraukti asmenys nėra tapatūs. Teismas vadovavosi Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 3, 7, 8 dalimis. Nurodė, kad, skiriant baudą, nebuvo nustatyta aplinkybių, lengvinančių ar sunkinančių pareiškėjo atsakomybę, dėl to buvo paskirtas baudos vidurkis – 1 250 Lt. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, padarė išvadą, kad Departamento 2014 m. lapkričio 6 d. nutarimas Nr. ATK2-139/14 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo panaikinti nebuvo pagrindo.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 114–116) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-351/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-678/2009, 2011 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2732/2011, 2014 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-331/2014) aiškiai ir vienareikšmiškai atskleidžia, jog kaltės, kaip būtinojo pažeidimo sudėties elemento, nustatymas ir įrodymas būtinas ir taikant ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus. Nei atsakovas, nei teismas netyrė ir nenurodė, kaip ir kuo pasireiškė bendrovės kaltė, o tik apsiribojo teiginiu, jog tam, kad būtų nustatytas aptariamos įstatymo nuostatos pažeidimas, pakanka nustatyti Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio

4 dalies 2 punkte įtvirtinto draudimo pažeidimo faktą, t. y. kad alkoholiniai gėrimai buvo parduoti neblaiviam asmeniui, kuriam nustatytas girtumo laipsnis. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl skunde nurodytų parduotuvėse vykdomų alkoholinių gėrimų pardavimo kontrolės ir prevencijos priemonių. Bendrovė buvo atidi ir rūpestinga, įgyvendino protingas ir objektyviai įmanomas prevencijos priemones. Teismas nenurodė, kokių dar konkrečiai veiksmų neatliko pareiškėjas, kuriuos turėjo ir galėjo atlikti, kaip atidus ir protingas subjektas ir licencijos turėtojas, išvengdamas pažeidimo ir užkirsdamas jam kelią. Pažymi, jog, nepaisant

P. Š. alkotesteriu nustatyto neblaivumo, jo aptarnavimo kasoje metu vizualiai nebuvo matyti jokių išorinių požymių, iš kurių būtų galima spręsti apie pirkėjo neblaivumą. Prekybininkui įstatymais nėra suteikta teisė ir įgalinimai specialiomis priemonėmis tikrinti ir nustatyti alkoholinius gėrimus perkančių asmenų neblaivumą. Byloje nėra duomenų, patikimai patvirtinančių, jog P. Š. atsiskaitydamas prie kasos šlitinėjo, neišlaikė pusiausvyros, kitaip neadekvačiai elgėsi, iš ko jį aptarnavusi S. M. būtų galėjusi spręsti, kad pirkėjas neblaivus. Akcentuoja, kad atsakomybė be kaltės yra negalima. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 122–123) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodo, kad teismo sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-123/2013, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-481/2014, 2014 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1141/2014, 2014 m. rugsėjo

22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-891/2014, 2015 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-913-858/2015, 2015 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-581-822/2015). Pareiškėjas nenurodė motyvų, kodėl teismo išvados ir sprendimas yra nepagrįstas ir naikintinas. Visi apeliacinio skundo argumentai jau yra įvertinti ir detaliai išnagrinėti bei motyvuotai atmesti teismo sprendime, o pareiškėjas nepagrįstai pateikia tuos pačius argumentus dėl Departamento nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas. Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas ginčas dėl Departamento 2014 m. lapkričio 6 d. nutarimo Nr. ATK2-139/14 taikyti ekonominę sankciją už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimą, kuriuo pareiškėjui už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies

2 punkto pažeidimą buvo paskirta 1 250 Lt (362 Eur) dydžio bauda, teisėtumo ir pagrįstumo. Kolegija pirmiausia pažymi, kad alkoholiu prekiaujantis ūkio subjektas yra licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turėtojas ir yra atsakingas už tai, jog ši prekyba vyktų nepažeidžiant Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų. Ūkio subjektas turi pareigą imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimai. Be to, sprendžiant dėl Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų pažeidimo, juridinio asmens teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie šio įstatymo požiūriu laikytini paties ūkio subjekto veiksmais (padarytais pažeidimais). Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punkte (bylai aktuali 2013-04-25 įstatymo Nr. XII-264 redakcija) nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje draudžiama parduoti alkoholinius gėrimus neblaiviems asmenims. Konkretus pareigos užtikrinti, jog nebūtų pažeidžiamas šis Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimas, turinys nėra atskleistas. Todėl ūkio subjektas, turintis licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, turi tam tikrą laisvę pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą, tačiau jis turi imtis tokių priemonių, kokių tam tikromis aplinkybėmis imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo. Be to, Alkoholio kontrolės įstatymas nereikalauja, kad prekybos alkoholiu atveju turėtų būti atliekamas neblaivumo patikrinimas ar nustatomas neblaivumo sunkumas, todėl vien tik neblaivumo požymių nustatymas (pvz., iš burnos sklindantis alkoholio kvapas, neadekvati elgsena, nerišli kalba, nekoordinuoti judesiai) yra pakankamas pagrindas atsisakyti tokiam asmeniui parduoti alkoholinius gėrimus. Pasisakydama dėl nagrinėjamos situacijos, kolegija pažymi, kad administracinėje byloje iš

esmės nėra ginčo dėl alkoholinių gėrimų pardavimo fakto neblaiviam asmeniui P. Š., tačiau ginčijama, ar pareiškėjo darbuotojos –

kasininkės-pardavėjos S. M., kuri pardavė alkoholinį gėrimą (alų) P. Š., o kartu ir pareiškėjo veiksmuose yra kaltė. Atsižvelgiant į tai, yra būtina įvertinti byloje esančius įrodymus, parodančius kasininkės-pardavėjos S. M. elgesį pirmiau aptartoje (bylos šalių iš esmės nekvestionuojamoje) situacijoje. Tai darydama, kolegija pažymi, kad (kaip buvo paminėta) pardavėjui nėra nustatyta pareiga tikrinti asmens, perkančio alkoholinius gėrimus, girtumo. Jis gali, o, žinodamas apie įstatymo nustatytą draudimą parduoti alkoholinius gėrimus neblaiviems asmenims, ir privalo tik stebėti pirkėjo elgesį, kuris leistų daryti prielaidą, kad šis yra neblaivus. Šiuo atveju, remiantis administracinėje byloje esančiu S. M. paaiškinimu, kad dėl didelio kiekio žmonių ji nepastebėjo, jog pardavė alkoholinį gėrimą neblaiviam asmeniui, galima daryti prielaidą dėl jos nepakankamo atidumo aptariamo draudimo taikymo

prasme. Iš byloje esančių policijos pareigūnų M. B. ir G. P. tarnybinių pranešimų matyti, kad, būdami paminėtoje

parduotuvėje, jie pastebėjo akivaizdžiai girtą asmenį (P. Š.), kuris, pasiėmęs 1 l talpos butelį alaus, nuėjo prie kasos ir, užmokėjęs už jį, praėjo pro kasą (b. l. 28, 29). Vėliau nustatyta aplinkybė, kad P. Š. buvo nustatytas 2,17 promilės girtumo laipsnis, patvirtina šių pareigūnų paaiškinimus apie jo (P. Š.) neblaivumo akivaizdumą. Svarbu pažymėti, kad įsiteisėjusiu Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 24

d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.8.-793-225/2014 S. M. buvo pripažinta kalta pagal ATPK 164 straipsnio 3 dalį

ir patraukta administracinėn atsakomybėn. Išvardytų aplinkybių visuma, kolegijos manymu, neabejotinai patvirtina, kad byloje aptariamas alkoholinių gėrimų pardavimas neblaiviam asmeniui (P. Š.) įvyko dėl pareiškėjo darbuotojos (S. M.) netinkamo savo pareigų atlikimo. Tai leidžia daryti išvadą, kad nurodytas pardavimas įvyko dėl pareiškėjo pardavėjos, o, atsižvelgiant į pirmiau aptartą ūkio subjekto ir jo darbuotojo veiksmų sąsają, ir paties pareiškėjo kaltės. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl pareiškėjo skundo reikalavimo nepagrįstumo. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo MAXIMA LT, UAB apeliacinį skundą atmesti. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė