847dd69077ba11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-1971/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00684-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjai O. S.,

atsakovo atstovui Arūnui Sodoniui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja O. S. (toliau – pareiškėja, apeliantė) skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – atsakovas, Vidaus reikalų ministerija) 2011 m. vasario 24 d. raštą Nr. 1D-1483-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo“ ir įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti klausimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos jai skyrimo.

Pareiškėja nurodė, kad sprendime atsakovas pažymėjo, jog jos tarnybos laikas pensijai skirti yra 7 metai 5 mėnesiai ir 8 dienos. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro (toliau – Vidaus reikalų ministras) 1999 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 300 t/e jai buvo suteiktas kapitono laipsnis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 patvirtinto Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto (toliau – Tarnybos statutas) 43.2 punkte buvo nustatyta, kad visi pareigūnai tarnauja: nuo eilinių ar policininkų iki pulkininkų ar vyriausiųjų komisarų įskaitytinai – iki 50 metų.

Atšaukimo iš Vidaus reikalų ministerijos kadrų rezervo dieną jai buvo 45 metai. Akcentavo, kad su skundžiamu sprendimu nesutinka, laiko jį neteisėtu bei nepagrįstu, todėl naikintinu. Tvirtino, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime (byla Nr. 09/06-30/06-01/07-30/08) pasisakė dėl Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – Įstatymas) 3 straipsnio 2 dalies („Pareigūnams ir kariams, dėl pačių kaltės pašalintiems iš vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių, muitinės sistemos (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), valstybinė pensija skiriama tik tada, kai jie yra ištarnavę 20 ar daugiau metų ir sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas, - senatvės pensijos amžių“)) taikymo.

Teismas pažymėjo, kad pareigūnas ar karys, ištarnavęs 20 ar daugiau metų ir pašalintas iš tarnybos dėl paties kaltės, jei ta kaltė neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, tačiau nesukakęs įstatymų nustatyto išleidimo į atsargą amžiaus (jei toks amžius nenustatytas, - senatvės pensijos amžiaus), teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją įgyja tada, kai sulaukia įstatymų nustatyto išleidimo į atsargą amžiaus (jei toks amžius nenustatytas, - senatvės pensijos amžiaus). Taip pat teigė, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija jiems yra skiriama arba pašalinimo iš tarnybos metu, jei jie yra sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas, - senatvės pensijos amžių), arba vėliau, sukakus įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas, - senatvės pensijos amžių).

Pareiškėjos nuomone, Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto normos konstrukcija yra tokia pati, kaip ir teismo išaiškintos Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies normos. Priešingas aiškinimas pažeistų asmenų lygiateisiškumą, nes nėra teisinių argumentų, kodėl pareigūnas, tarnavęs būdamas vyresnis, pavyzdžiui 5 metus, turėtų gauti pensiją už tarnybą, o pareigūnas, tarnavęs net 19 metų, bet būdamas jaunesnis – negautų jos visai. Be to, pabrėžė, kad vėlesniu įstatymu įtvirtinta kita valstybinė pensija – teisėjų valstybinė pensija mokama už bent 5 darbo teisėju metus, taip pat nereikalaujant, kad atleidžiant iš pareigų teisėjas būtų sukakęs senatvės pensijos amžių.

Be kita ko, nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. vasario 19 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-177/2010, kurioje buvo kilęs ginčas dėl Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies taikymo (kai pareigūnas, dėl paties kaltės pašalintas iš tarnybos, pensija skiriama tik tada, kai jis yra ištarnavęs 20 ar daugiau metų ir sukakęs nustatytą išleidimo į atsargą amžių). Šiame sprendime teismas konstatavo, kad sisteminis bei loginis <...> teisės normų aiškinimas suponuoja išvadą, kad pareiškėjas pagal prašymo padavimo metu galiojusias teisės normas, kurios ir turi būti taikomos nagrinėjamam ginčui spręsti, teisę į pareigūnų valstybinę pensiją gali įgyti sukakęs 60 metų amžiaus, kaip yra nustatyta Vidaus tarnybos statuto 54 straipsnio 1 dalyje.

Iš paminėto teismo sprendimo motyvų pareiškėja padarė išvadą, kad teismas jau nekelia klausimo dėl išleidimo į atsargą amžiaus sutapimo su atleidimo iš tarnybos momentu, t. y. teismas mano, kad jie nebūtinai turi sutapti. Teismas pažymėjo ir tai, kad, sprendžiant klausimą dėl išleidimo į atsargą amžiaus nustatymo, reikia vadovautis ne priėmimo į tarnybą ar atleidimo iš jos galiojusiais teisės aktais, nustatančiais išleidimo į atsargą amžių, o prašymo skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją padavimo metu galiojančiais teisės aktais.

Pagal Vidaus reikalų ministerijos Įstatymo aiškinimą, prokuroras, atleistas anksčiau, nei senatvės pensijos amžiaus, neturėtų gauti pensijos, kad ir kiek būtų ištarnavęs (3 str. 2 p.). Atsakovas 2010 m. balandžio 15 d. rašto Nr. 1D-2858(3) 2 punkte Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai (toliau – Teisingumo ministerija) pats teigė, kad pareigūnai, perkelti į karjeros valstybės tarnautojo pareigas ar atleisti dėl statutinio valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo, nepraranda teisės į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, jie gali tęsti tarnybą kitose statutinėse įstaigose ir ištarnauti trūkstamą valstybinei pensijai skirti tarnybos laiką, arba ši pensija pareigūnams bus skiriama, kai jie atitiks Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto sąlygas, t. y. kai sukaks įstatymų ar statutų nustatytą išleidimo į atsargą arba senatvės pensijos amžių ir bus ištarnavę atitinkamoje sistemoje 5 ir daugiau metų.

Tačiau atsakovas šios taisyklės jai netaikė.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 28–29) nesutiko su skundu.

Atsakovas nurodė, kad atleidimo iš vidaus tarnybos metu 2000 m. rugsėjo 29 d. pareiškėja buvo 45 metų amžiaus, t. y. nesulaukusi tuo metu galiojusio Tarnybos statuto 43.2 punkte nustatyto išleidimo į atsargą amžiaus – 50 metų. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punktą, pensija skiriama išėjusiam iš tarnybos pareigūnui: (1) sukakusiam įstatymų arba statutų nustatytą išleidimo į atsargą amžių ir (2) ištarnavusiam vidaus reikalų sistemoje tarnybos sistemos 5 ir daugiau metų. Atsakovo nuomone, lingvistinis šios nuostatos aiškinimas reiškia, kad abi pensijos atsiradimo sąlygos (išleidimo į atsargą amžius ir minimalus tarnybos stažas) turi būti atsiradusios atleidimo iš tarnybos metu.

Tai įrodo įstatymų leidėjo vartojamas jungtukas „ir“, kuris pabrėžia abiejų sąlygų lygybę laiko atžvilgiu. Vadovaujantis pareiškėjos logika, kad sąlyga dėl atsargos amžiaus gali atsirasti ir vėliau, įstatymų leidėjas tai aiškiai būtų ir nurodęs, pvz., pensija skiriama išėjusiam iš tarnybos pareigūnui, ištarnavusiam vidaus reikalų sistemoje tarnybos sistemos 5 ir daugiau metų, kai (jam) sukanka įstatymų arba statutų nustatytas išleidimo į atsargą amžius. Būtent taip Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas aiškino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinėje byloje Nr. A4-882/2006):

„Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata suformuluota pakankamai aiškiai. Iš jos turinio akivaizdu, kad norimai pensijai gauti šios dvi sąlygos (išleidimo į atsargą amžius ir minimalus tarnybos stažas) turi sutapti. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pareiškėja neatitinka nei vienos iš šių sąlygų: atleidimo iš tarnybos metu nors ir turėjo minimalų Pareigūnų pensijų įstatyme nustatytą stažą, tačiau neturėjo Tarnybos statuto 32 straipsnyje nustatyto amžiaus (50 metų). Tiek metų jai sukako jau nebūnant pareigūne“.

Akcentavo, kad skunde pareiškėja nepagrįstai remiasi Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime pateiktu Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies išaiškinimu. Ginčo atveju yra aktualios Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos, kurių teismas paminėtame nutarime netyrė ir dėl jų nepasisakė, be to, jos reguliuoja skirtingus teisinius santykius. Taigi, atsakovo nuomone, Konstitucinio Teismo pateiktais teisės normų išaiškinimais galima ir turi būti remiamasi tik taikant tas pačias teisės normas, o ne pagal analogiją juos pritaikyti teismo netirtoms normoms.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimu (b. l. 48–50) atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. vasario 24 d. rašto Nr. 1D-1483-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo“. Taigi nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas yra paminėto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, o ginčo objektas – pareigūnų pensijų skyrimo pagrindai. Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalimi. Teismas įvertino rašytinius įrodymus. Nustatė, kad pareiškėjos stažas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti atleidimo iš vidaus tarnybos metu 2000 m. rugsėjo 29 d. buvo 7 metai 5 mėnesiai 8 dienos.

Vidaus reikalų ministro 1999 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 300 t/e pareiškėjai suteiktas kapitono laipsnis. Teismas pažymėjo, jog ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas ir kiti teisės aktai, susiję su jo įgyvendinimu. Teismas vadovavosi Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktais, Tarnybos statuto 43.2 punktu. Teismas akcentavo, kad iš esmės byloje ginčas kilo dėl Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto aiškinimo. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 13 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A4-882/2006 pateiktą Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto aiškinimą.

Pabrėžė, jog šios nuostatos galiojo pareiškėjos kreipimosi dėl pensijos metu, jos nepakitusios ir šiuo metu. Pensijos atskaitos taškas yra teisės gauti pensiją atsiradimo momentas, t. y. tokia teisė atsiranda tada, kai atsiranda visos įstatyme nustatytos būtinos sąlygos: būtinas amžius ir stažas. Ginčo atveju atšaukimo iš Vidaus reikalų ministerijos kadrų rezervo dieną pareiškėja buvo 45 metų amžiaus. Pareiškėjos stažas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti atleidimo iš vidaus tarnybos metu 2000 m. rugsėjo 29 d. buvo 7 metai 5 mėnesiai 8 dienos.

Teismas, atsižvelgdamas į ABTĮ 57 straipsnį, 86 straipsnio 2 dalį, objektyviai ir visapusiškai ištyręs bei įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, remdamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, padarė išvadą ir konstatavo, kad Vidaus reikalų ministerija padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto nustatytos sąlygos: atleidimo iš vidaus tarnybos dieną pareiškėja nebuvo sulaukusi nustatyto išleidimo į atsargą amžiaus, todėl jai pagrįstai atsisakė skirti pensiją nesant tam įstatymo numatyto pagrindo.

Teismas, be kita ko, atkreipė dėmesį į Lietuvių kalbos instituto išvadą dėl Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto kalbinės raiškos. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, teismas pažymėjo, jog neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo nustatytas faktines aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino atsakovas. Todėl, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatavo, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Vidaus reikalų ministerija tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, procesinių pažeidimų nepadarė, neveikė ultra vires, todėl jos, vadovaujantis ABTĮ 89 straipsnio nuostatomis, nurodytais motyvais ir kitais motyvais naikinti ir įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti klausimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareiškėjai skyrimo nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Teismas atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 54–55) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo vadovavimasis nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika yra nepateisinamai formalus. Teismas neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimą ir jo pagrindu pakeistą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-793/2011).

2. Teismas Lietuvių kalbos instituto išvadai dėl Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto suteikė tokią prasmę, kuri prieštarauja logikai.

3. Teismas nieko nepasisakė dėl kitų skundo motyvų (lygiateisiškumo principo pažeidimas; teisėjų valstybinės pensijos mokėjimas; prokuroro teisė gauti pensiją; Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. balandžio 15 d. rašto Nr. 1D-2858(3) Teisingumo ministerijai 2 p.).

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 59–60) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Pareigūnų valstybinei pensijai gauti yra būtina atleidimo iš vidaus tarnybos metu atitikti abi sąlygas – išleidimo į atsargą amžių ir minimalų tarnybos stažą. Pareiškėja šių sąlygų neatitiko, todėl jai pagrįstai buvo atsisakyta skirti pensiją už tarnybą (Įstatymo 3 str. 1 d. 5 p., Tarnybos statuto 43.2 p.).

2. Pareiškėja nepagrįstai remiasi Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime pateiktu Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies išaiškinimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracine byla Nr. A444-793/2011. Šio ginčo atveju yra aktualios Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos, kurių Konstitucinis Teismas paminėtame nutarime netyrė ir dėl jų nepasisakė. Apeliantės nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje teismas taip pat nagrinėjo ginčą dėl Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo. Įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 dalys reglamentuoja skirtingus teisinius santykius, todėl šių teismų išaiškinimai pagal analogiją netaikytini nagrinėjant ginčą dėl Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymo.

3. Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A4-882/2006 suformuotu precedentu dėl Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymo. Teismo pateiktas šios normos išaiškinimas neprieštarauja analogiškose bylose priimtiems teismų sprendimams (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2295-171/2008).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Iš bylos matyti, kad pareiškėja, siekdama gauti Įstatymo numatytą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, 2010 m. rugsėjo 22 d. padavė atsakovui (kompetentingai spręsti šį klausimą viešojo administravimo institucijai) prašymą dėl tokios pensijos jai paskyrimo. Šioje administracinėje byloje skundžiamu atsakovo 2011 m. vasario 24 d. raštu pareiškėja buvo informuota apie atsisakymą patenkinti šį jos prašymą. ABTĮ taikymo požiūriu nurodytas atsakovo atsisakymas laikytinas paminėtu raštu įformintu administraciniu sprendimu. Todėl, sprendžiant pareiškėjos teismui paduoto skundo pagrįstumo klausimą, nustatytina, ar pareiškėjos skundžiamas atsakovo atsisakymas paskirti jai paminėtą pensiją gali būti pripažintas pagrįstu administraciniu sprendimu Įstatymo taikymo prasme. Kolegija pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymo 3 straipsnis (bylai aktuali 2007-01-18 įstatymo Nr. X-1027 redakcija). Pastebėtina, kad abi ginčo šalys, siekdamos pagrįsti savo pozicijas dėl šio ginčo, remiasi būtent šia materialinės teisės norma. Tačiau ši teisės norma šalių yra traktuojama (aiškinama) skirtingai. Todėl nagrinėjamai bylai yra aktualus nurodytos materialinės teisės normos aiškinimo klausimas.

Įstatymo 3 straipsnis yra speciali materialinės teisės norma, skirta apibrėžti pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo sąlygas. Šio straipsnio 1 dalyje yra išvardinti penki atvejai, kai pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir kariams. Kiekvienas iš šių atvejų yra savarankiškas pagrindas paskirti išėjusiam iš tarnybos pareigūnui nurodytą valstybinę pensiją. Tai reiškia, kad, aiškinant kiekvieną iš Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje išvardintų atveju (kurie suformuluoti atitinkamų punktų pavidalu) nėra būtinumo sieti juos vieną su kitu, t. y. kiekvienas iš Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies punktų gali būti taikomas (ir atitinkamai aiškinamas) atsietai nuo kitų šios teisės normos 1 dalies punktų.

Nagrinėjamai bylai yra aktualus ir aiškintinas Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punktas, pagal kurį pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams, sukakusiems įstatymų arba statutų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas, - senatvės pensijos amžių) ir ištarnavusiems vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 5 ir daugiau metų. Iš nurodyto punkto matyti, kad teisės į nurodytą valstybinę pensiją atsiradimas sąlygojamas dviejų aplinkybių visumos: kai pareigūnui (kariui) sueina teisės aktų nustatytas išleidimo į atsargą amžius ir kai jis turi 5 ir daugiau metų tarnybos atitinkamose institucijose (nagrinėjamai bylai aktualiu klausimu - tarnybos vidaus reikalų sistemoje) stažą. Kalbant apie nagrinėjamos bylos situaciją, pažymėtina, kad paminėto stažo buvimo prasme pareiškėja atitinka aptariamo straipsnio 1 dalies 5 punkto aprašytą situaciją, nes (kaip byloje neginčijamai nustatyta) turi ir atleidimo iš tarnybos metu (2000-09-29) turėjo virš 7 metų reikalaujamą valstybinei pensijai paskirti tarnybos stažą.

Nagrinėjamo ginčo ir šalių pozicijų skirtumo, aiškinant Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punktą, esmė – antrosios iš paminėtų sąlygos (atitinkamo amžiaus suėjimo) atsiradimo momento reikšmės nustatymas ta prasme, ar toks (aptariamame punkte nurodytas) amžius pareigūnui turi sueiti jo atleidimo iš tarnybos momentu (pagal atsakovą, būtent taip turi būti aiškinama aptariamo punkto nuostata dėl atitinkamo amžiaus suėjimo), ar atitinkamo amžiaus suėjimas niekaip neturi būti siejamas su pareigūno atleidimo iš tarnybos momentu, o nustato tik laiką, nuo kurio išėjusiam iš tarnybos pareigūnui (esant pirmajai iš aukščiau nurodytų sąlygų) atsiranda teisė į pareigūnų valstybinės pensijos gavimą (tokios pozicijos laikosi pareiškėja). Kalbant apie bylai reikšmingas aplinkybes šios teisės aiškinimo problemos kontekste, pažymėtina: 1) kad paminėto atleidimo iš tarnybos metu (2000-09-29) pareiškėjai nebuvo sukakęs tuo metu galiojusio Tarnybos statuto 43.2 punkto nustatytas atleidimo iš tarnybos 50 metų amžius (pareiškėjai tuo metu buvo 45 metai); 2) aukščiau nurodyto prašymo atsakovui padavimo metu (2010-09-22) galiojo ir iki šiol galioja Vidaus tarnybos statuto 54 straipsnio (2010-04-29 įstatymo Nr. XI-795 redakcija) nuostata, kad vidurinės grandies (kuriai, pagal bylos duomenis, priklausė pareiškėja) pareigūnų vidaus tarnybos trukmė - kol sukaks 55 metai.

Grįždama prie Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto aiškinimo jame nurodyto amžiaus suėjimo momento reikšmės nustatymo kontekste, kolegija pirmiausia pažymi, kad, aiškinant šį punktą lingvistiniu teisės aiškinimo metodu, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad jame nurodytas pareigūno amžius turi sukakti pareigūno atleidimo iš tarnybos momentu. Šiuo aspektu kolegija sutinka su byloje esančia (b. l. 40-41) lietuvių kalbos specialisto 2011 m. gruodžio 8 d. išvada Nr. E-11-18 ir jai pritaria. Antra vertus, aptariamo punkto konstrukcija leidžia daryti prielaidą, kad jis gali būti aiškinamas ir taip, kaip nurodyta aukščiau atskleistoje pareiškėjos pozicijoje.

Todėl, kolegijos manymu, tik lingvistinio teisės aiškinimo metodo taikymo nepakanka daryti vienokią arba kitokią išvadą bylai aktualiu klausimu. Taikydama sisteminį teisės aiškinimo metodą, kolegija pažymi, kad aptariamas Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punktas savo konstrukcija yra panašus į šio straipsnio 2 dalį, kurioje kalbama apie pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimą dėl pačių kaltės pašalintiems iš vidaus reikalų sistemos pareigūnams. Pagal šią straipsnio dalį (2007-01-18 įstatymo Nr. 1027 redakcija), pareigūnams ir kariams, dėl pačių kaltės pašalintiems iš vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių, muitinės sistemos (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), valstybinė pensija skiriama tik tada, kai jie yra ištarnavę 20 ar daugiau metų ir sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas, - senatvės pensijos amžių).

Abiejų šių aptariamos teisės normos dalių konstrukcijų panašumas pasireiškia tuo, kad jose pateiktos nuorodos į įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių suformuluotos iš esmės vienodai: ir vienu, ir kitu atvejais kalbama apie atitinkamo amžiaus sukakimą, bet nėra nuorodų, leidžiančių daryti vienareikšmišką išvadą dėl nustatyto amžiaus suėjimo sąsajos su atleidimo iš tarnybos momentu. Todėl, esant tokiam panašumui, nagrinėjamai bylai yra aktualus ir reikšmingas Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies aiškinimas.

Toks, aukščiau nurodytai pareiškėjos pozicijai palankus, aiškinimas yra pateiktas pareiškėjos nurodytame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 14 d. sprendime (administracinėje byloje Nr. A444-793/2011) aptartame Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime. Šio aiškinimo pagrindu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (nurodytame 2011-08-14 sprendime) pateikė kitokį, negu pirmosios instancijos teismo nurodytame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. balandžio 13 d. sprendime (administracinėje byloje Nr. A4-882/2006) pateiktą, nagrinėjamai bylai aktualios teisinės problemos aiškinimą.

Pažymėtina, kad pastarąjį aiškinimą iš esmės atitinka ir (pareiškėjos taip pat nurodytoje) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 19 d. nutartyje (administracinėje byloje Nr. A756-177/2010) nagrinėjamai bylai aktualios teisinės problemos aiškinimas. Taip pat pažymėtina, kad abiejuose nurodytuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniuose sprendimuose (2011-08-14 sprendime ir 2010-02-19 nutartyje) buvo nurodyta, kad Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymas turi būti siejamas su prašymų dėl valstybinės pensijos paskyrimo padavimo metu, o ne su pareigūno atleidimo iš tarnybos metu buvusia situacija.

Atsižvelgdama į aukščiau aptartą Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir šio straipsnio 2 dalies panašumą, kolegija daro išvadą, kad nurodytuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniuose sprendimuose (2011-08-14 sprendime ir 2010-02-19 nutartyje) nustatytos Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies aiškinimo taisyklės bylai aktualiu aspektu turi būti taikomos ir šio straipsnio 1 dalies 5 punkto aiškinimui. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies (2008-07-03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija) taikymo požiūriu (pagal ją, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...> Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina) tai reiškia, kad, nagrinėjant šią bylą, turi būti laikomasi kitokio, negu paminėtoje administracinėje byloje Nr. A4-882/2006, materialinės teisės normos aiškinimo.

Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą - Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Todėl teismo priimtas sprendimas naikintinas (ABTĮ 143 str.), o pareiškėjos teismui paduotas skundas tenkintinas (ABTĮ 88 str. 2 p.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimą panaikinti. Įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją iš naujo spręsti klausimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo pareiškėjai O. S. pagal jos 2010 m. rugsėjo 22 d. prašymą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Anatolijus Baranovas

Dalia Višinskienė