2022-03-09 Nr. AB-5472-3-62-3-02494-2020-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-128-756/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02494-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas J. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, Pataisos namai, atsakovas), priteisti 5 000 Eur dydžio neturtinę žalą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad į Marijampolės PN buvo pristatytas atlikti laisvės atėmimo bausmę 2018 metais ir šioje įstaigoje buvo 2019 m. Atvykus į Pataisos namus buvo paskirtas į 1-ojo būrio 123 kambarį, o vėliau perkeltas į 1-ojo būrio 124 kambarį. Minėtuose kambariuose laisvės atėmimo bausmės atlikimo laikotarpiu buvo apgyvendinti dar 11 – 12 nuteistųjų. Nurodyti gyvenamieji kambariai buvo perpildyti, juose buvo ankšta, nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus kiekvienam nuteistajam būtinas gyvenamasis plotas, todėl dėl vietos trūkumo nuolat kildavo konfliktinės situacijos su kitais nuteistaisiais. Dėl nuolatinių konfliktų su kitais nuteistaisiais jautė stresą, baimę, bijojo dėl savo sveikatos arba gyvybės.

3. Pareiškėjas paaiškino, jog Pataisos namuose esančio bendrojo naudojimo dušo patalpa buvo kritinės būklės, joje nuolat trūko inventoriaus, ilgą laiką nebuvo net veidrodžio, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės skųstis barzdos. Bendrojo naudojimo dušuose nebuvo užtikrinamas privatumas prausiantis po dušu, kadangi juose neįrengtos pertvaros. Minėtais pažeidimais buvo padaryta žala pareiškėjo savigarbai ir orumui, jis patyrė diskomfortą bei neigiamus išgyvenimus, todėl mano, kad jam priklauso neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

4. Atsakovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog nesutinka su jame pateiktais argumentais, ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas Marijampolės PN laisvės atėmimo bausmę atliko nuo 2018 m. gegužės 4 d. iki 2019 m. rugpjūčio 12 d. ir visą ginčo laikotarpį buvo laikomas 1-ojo būrio 122 bei 124 kambariuose.

6. Atsakovas nurodė, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nuostatas, pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis nei 3,1 kv. m. Pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose nuo 2018 m. gegužės 4 d. iki 2019 m. rugpjūčio 12 d. vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas svyravo nuo 2,77 kv. m. iki 5,12 kv. m. Atsakovas neneigė, jog tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tekdavęs gyvenamasis plotas buvo mažesnis nei nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, tačiau laikėsi pozicijos, kad šis pažeidimas yra tik formalaus pobūdžio ir negalėjo pareiškėjui sukelti tokio lygio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima vertinti kaip neturinę žalą. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko bendrabučio tipo patalpose, todėl didžiąją dalį dienos galėjo laisvai judėti pataisos įstaigos teritorijoje, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką ir t.t.

7. Nurodė, kad teisės aktai, reglamentuojantys pataisos įstaigų patalpų buitinį aprūpinimą, numato, jog dušo prieškambario patalpose privalo būti suolas, kilimėlis, veidrodis ir sieninė pakaba drabužiams, o dušo patalpa aprūpinama dušo sieteliais lentynėle higienos priemonėms ir guminiais kilimėliais. Teisės aktai nenumato pataisos įstaigoms pareigos įrengti dušo patalpose pertvaras, tačiau pertvaros Marijampolės PN dušuose buvo įrengtos.

8. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas, teigdamas, jog patyrė neturtinę žalą, nepateikė įrodymų, kaip pasireiškė ir kokia konkrečiai neturtinė žala, jei tokia buvo, jam buvo padaryta. Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (sveikatos pablogėjimo, išgyvenimų) ir priežastinio ryšio tarp tariamų neteisėtų Pataisos namų pareigūnų veiksmų ir patirtos žalos. Nesant įrodymų, jog pareiškėjas patyrė reikšmingų neturtinių praradimų, atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, jog būtų įvertinti pinigais, ir šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2021 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjo J. A. skundą patenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 600 Eur neturtinės žalos atlyginimą; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas Marijampolės PN bausmę atliko nuo 2018 m. gegužės 4 d. iki 2019 m. rugpjūčio 12 d.

11. Teismas pažymėjo, kad žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

12. Teismas nurodė, kad byloje yra aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Teismas pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą konstatavęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl gyvenamųjų patalpų ploto, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės), galiojusių iki 2020 m. sausio 22 d., 111.1 punkto nuostatomis, išanalizavęs atsakovo pateiktą informaciją, nustatė, jog pareiškėjas nuo 2018 m. gegužės 4 d. iki 2018 m. spalio 16 d. buvo apgyvendintas Marijampolės PN 1 būrio 122 kambaryje, kurio bendras plotas siekia 36,00 kv. m. Pareiškėjas 2018 m. spalio 16 d. buvo perkeltas į 1 būrio 124 kambarį, kurio bendras plotas – 35,82 kv. m. Taip pat pareiškėjas laikotarpiui nuo 2019 m. vasario 1 d. iki 2019 m. kovo 1 d. buvo perkeltas į 1 būrio 123 kambarį, kurio bendras plotas yra 36,00 kv. m., tačiau 2019 m. kovo 1 d. pareiškėjas grąžintas į 124 kambarį, kuriame atliko laisvės atėmimo bausmę iki ginčo laikotarpio pabaigos.

14. Teismas iš atsiliepime į skundą pateiktų duomenų nustatė, kad laikotarpiais: 1) nuo 2018 m. gegužės 4 d. iki 2018 m. gegužės 15 d.; 2) nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2018 m. birželio 1 d.; 3) nuo 2018 m, liepos 10 d. iki 2018 m. liepos 24 d.; 4) nuo 2018 m. liepos 27 d. iki 2018 m. rugsėjo 6 d.; 5) nuo 2018 m. rugsėjo 11 d. iki 2018 m. rugsėjo 21 d.; 6) nuo 2018 m. spalio 2 d. iki 2018 m. spalio 4 d.; 7) nuo 2018 m. spalio 10 d. iki 2018 m, spalio 16 d.; 8) nuo 2018 m. gruodžio 31 d. iki 2018 m. sausio 3 d.; 9) nuo 2019 m. sausio 22 d. iki 2019 m. vasario 1 d.; 10) nuo 2019 m. vasario 26 d. iki 2019 m. kovo 1 d.; 11) nuo 2019 m. kovo 5 d. iki 2019 m. kovo 6 d.; 12) nuo 2019 m. balandžio 16 d. iki 2019 m. balandžio 17 d.; 13) nuo 2019 m. balandžio 23 d. iki 2019 m. gegužės 2 d.; 14) nuo 2019 m. birželio 18 d. iki 2019 m. birželio 26 d. pareiškėjui tekdavęs gyvenamųjų patalpų plotas neatitiko Taisyklių 111.1 punkto reikalavimų, ir svyravo nuo 2,77 kv. m. iki 3,00 kv. m. Teismas vertino, kad iš viso ginčo laikotarpiu pareiškėjui 132 paras nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamųjų patalpų plotas, todėl šioje apimtyje pareiškėjo skundo argumentus pripažino pagrįstais.

15. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl dušo patalpų, vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir Norma) 13 punkto nuostatomis dėl dušo patalpų inventoriaus ir jų įrengimo, konstatavo, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos įstaigų dušo patalpose įrengti pertvarų. Teismas, vadovaudamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, pažymėjo, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaras dušuose, nesudaro pagrindo atleisti pataisos įstaigą nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais; pagal EŽTT praktiką nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą.

16. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovas atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą nurodė, kad nuteistųjų dušuose pertvaros yra įrengtos, tačiau nepateikė jokių dokumentų ar kitų įrodymų patvirtinančių, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad dušo patalpose pertvaros nėra įrengtos, todėl teismas konstatavo, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu buvo pažeista.

17. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui 132 paras nebuvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma ir visą ginčo laikotarpį (465 paros) buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą prausiantis duše.

18. Teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsniu ir aktualia teismų praktika, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad dėl neteisėtų Marijampolės PN pareigūnų veiksmų jis patyrė daug nepatogumų (perpildytose gyvenamosiose patalpose tarp nuteistųjų nuolat tvyrojo įtampa, kildavo konfliktinės situacijos, todėl jautė įtampą, pergyveno dėl savo sveikatos bei gyvybės; prausdamasis po dušu dėl neužtikrintos teisės į privatumą jautėsi nejaukiai, suvaržytas), pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo ir minimalaus teisės aktuose nustatyto gyvenamojo ploto neužtikrinimo; o byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys, taip pat nenustatyta, kad Pataisos namai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

19. Teismas, atsižvelgdamas į byloje konstatuotus pažeidimus, jų trukmę, padarė išvadą dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija, kadangi pareiškėjas buvo kalinamas Marijampolės PN pažeidžiant jo teisę į teisės aktais garantuotą minimalų gyvenamąjį plotą ir privatumą naudojantis dušu pakankamai ilgą laiką.

20. Teismas, įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, nenustatęs, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilę ypač neigiamų padarinių, atsižvelgęs į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 600 Eur, kuriuos priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų.

III. 21. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantys Marijampolės pataisos namai pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. vasario 8 d. sprendimą (nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu).

22. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

22.1. Atsakovas nesutinka su Regionų apygardos administracinio teismo priimto sprendimo dalimi dėl nustatyto pažeidimo vertinimo pinigais, bei teigia, kad teismas neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes. Atsakovas pripažįsta, jog pareiškėjui gyvenamojo ploto norma nebuvo užtikrinta trumpalaikiais laikotarpiais, bet akcentuoja, jog neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, kadangi asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais: teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginti pinigine kompensacija. Atsakovo teigimu, pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, jog būtų įvertinti pinigais; pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos, nepateikė jokių žalą patvirtinančių įrodymų.

22.2. Atsakovas akcentuoja, kad skundui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui ne visada buvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas, nustatytas Taisyklėse, tačiau šis pažeidimas yra tik formalaus pobūdžio ir objektyviai negalėjo sukelti tokio lygio neigiamų pasekmių (išgyvenimų ir pan.), kurias būtų galima vertinti kaip neturtinę žalą Konvencijos 3 straipsnio prasme, ir negali būti įvardintas kaip asmens kankinimas, nes objektyviai negalėjo pasiekti minimalaus žiaurumo lygio, todėl šiuo aspektu negali egzistuoti valstybės civilinės atsakomybės sąlygos CK 6.271 straipsnio prasme.

22.3. Atsižvelgiant į teismų praktikoje suformuotus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, tais atvejais, kai siekiama nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą, būtina tinkamai ir išsamiai įvertinti įrodymus, kurie leistų pagrįsti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, o ne prielaidas. Esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį ir pažeidimo aplinkybes, pažeidimo sunkumą.

22.4. Atsakovas teigia, kad skunde pareiškėjas nurodė, kad patyrė neturtinę žalą, tačiau nepateikė įrodymų, kaip pasireiškė ir kokia konkrečiai neturtinė žala, jei tokia buvo, jam buvo padaryta. Pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (sveikatos pablogėjimo, išgyvenimų) taip pat ir priežastinio ryšio. Nesant įrodymų, jog dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjas patyrė reikšmingų neturtinių praradimų, vertintina, jog pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, jog būtų įvertinti pinigais, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 23. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su netinkamomis gyvenimo sąlygomis Marijampolės pataisos namuose, atlyginimo pagrįstumo.

24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui 132 paras nebuvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma ir visą ginčo laikotarpį (465 paras) buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą prausiantis duše, priteisė pareiškėjui 600 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

25. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo konstatuoti tinkamų kalinimo sąlygų pažeidimai buvo tik formalūs, nesukėlę pareiškėjui tiesioginių neigiamų pasekmių, todėl nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

26. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama atsakovo apeliacinio skundo ribų.

27. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde neginčija fakto, jog jis neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos pirmosios instancijos teismo nustatytu laikotarpiu, tačiau mano, kad šis pažeidimas yra formalaus pobūdžio, objektyviai negalėjo sukelti tokio lygio neigiamų pasekmių (išgyvenimų ir pan.), kurias būtų galima vertinti kaip neturtinę žalą Konvencijos 3 straipsnio prasme. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo taikytu neturtinės žalos atlyginimo būdu, teigdamas, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti apsiribota teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu.

28. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas skunde nurodė netinkamas ir jo teises pažeidžiančias kalinimo sąlygas: neužtikrintą tinkamą minimalų gyvenamąjį plotą, taip pat privatumo neužtikrinimą naudojantis dušu. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs pareiškėjo nurodytus kalinimo sąlygų pažeidimus, pripažino neteisėtus pataisos įstaigos veiksmus dėl minimalios gyvenamojo ploto normos Marijampolės PN bendrabučio tipo patalpose neužtikrinimo bei dėl privatumo naudojantis dušu neužtikrinimo. Atsižvelgęs į konstatuotus neteisėtus pataisos įstaigos veiksmus dėl minėtų pažeidimų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog institucijos veiksmai buvo neteisėti CK 6.271 straipsnio prasme, o pareiškėjo teisės buvo pažeistos, todėl jam turi būti atlyginta patirta neturtinė žala.

29. Vertindama atsakovo atstovo argumentus dėl teismo netinkamai parinkto neturtinės žalos kompensavimo būdo, teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra nurodęs (žr., pvz., 2017 m. spalio 17 d. sprendimą byloje Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13)), jog tuo atveju, jeigu kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m ploto pataisos namuose (nagrinėjamu atveju pareiškėjui trūko 0,23 kv. m ploto), tai taip pat reiškia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, net jei asmenims, laikomiems pataisos namuose, ir suteikiama judėjimo laisvė. Atsižvelgiant į tai, atmestini atsakovo atstovo argumentai, jog pareiškėjo kalinimo įstaigos režimo pobūdis šiuo atveju lemia tai, kad už nustatytą teisės pažeidimą pareiškėjui negali būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas.

30. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

31. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016; 2021 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-265-629/2021; kt.).

33. Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl to, kad pareiškėjui 132 paras nebuvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma (trūko nuo 0,10 iki 0,33 kv. m ploto), ir dėl to, kad visą ginčo laikotarpį (465 paras) buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu, kuris nebuvo atskirtas pertvaromis. Teisėjų kolegija sutinka, jog nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pareiškėjo pažeistai teisei apginti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo dėl nustatytų pažeidimų patirtai neturtinei, žalai atlyginti priteisė piniginę kompensaciją.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų naudojantis dušu, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos vertinimu dėl šio pažeidimo trukmės, t. y. kad pareiškėjo privatumas naudojantis pertvarų neturinčiu dušu buvo pažeidžiamas visą ginčo laikotarpį – 465 paras. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui suteikiama teisė ne rečiau kaip kartą per savaitę iki 15 minučių praustis duše, teismas nepagrįstai skaičiavo pažeidimo laikotarpį už kiekvieną dieną (žr., pvz., LVAT 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019, 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-735-624/2021 ir kt.). Šiuo atveju darytina išvada, kad pareiškėjo privatumo teisė naudojantis dušu galėjo būti pažeista 61 dieną (kartą).

35. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptartais CK 6.250 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį (minimalaus gyvenamojo ploto nesuteikimas ir privatumo naudojantis dušu nesuteikimas), mastą ir trukmę (minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjui nebuvo užtikrinta 132 dienas, tam tikrais laikotarpiais pažeistas ir Konvencijos 3 straipsnis, o privatumas naudojantis dušu nebuvo užtikrintas 61 dieną / kartus), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tai, jog nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų bei nenustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui 600 Eur piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą, kurios mažinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, net ir nustačius, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo privatumas naudojantis dušu buvo pažeidžiamas visą pareiškėjo buvimo Marijampolės PN laiką, tai nesudaro pagrindo mažinti pirmosios instancijos teismo priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio, kadangi, kaip minėta, kartu su privatumo naudojantis dušu pažeidimu buvo nustatytas ir minimalaus ploto pažeidimas, o tam tikrais laikotarpiais pažeistas ir Konvencijos 3 straipsnis, todėl konstatuotina, jog pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai, kurių intensyvumas šiuo atveju viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, yra nesuderinami su Konvencijos 3 straipsniu.

36. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Marijampolės PN sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą, ir priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos

Rasa Ragulskytė-Markovienė Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė