2016-10-26 Nr. AB-20520-3-64-3-00478-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3695-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00478-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. E. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. E. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas E. E. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–4), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių AVPK), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2013 m. kovo mėn. iki 2016 m. sausio 1 d. buvo laikomas Raseinių rajono policijos komisariato (toliau – ir Raseinių r. PK) areštinėje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis, antisanitarinėmis, kankinančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose buvo šalta, drėgna, nebuvo langų, visą parą švietė dieninis apšvietimas, šildymas neveikė, tualetas atviras, trūko oro, buvo bloga ventiliacija, gamtinius reikalus jis buvo priverstas atlikti kitų kameroje laikomų asmenų akivaizdoje ir stebint pareigūnams, kadangi kamerose įrengtos vaizdo stebėjimo kameros, taip pat tualetas buvo matomas pro kameros durų langelį. Be to, pareiškėjas teigė, jog nebuvo jokių sąlygų išsimaudyti ir pasišildyti vandens, nes kamerose nebuvo rozečių, rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančias asmenimis, o dėl ploto trūkumo jis buvo priverstas nuolat sėdėti arba gulėti. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad dėl minėtų netinkamų laikymo sąlygų jis patyrė didelę neturtinę žalą, kadangi pablogėjo jo sveikata, jis jautė diskomfortą, pažeminimą, patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sukrėtimą, emocinę depresiją.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 12–14) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Šiaulių AVPK teigė, jog pareiškėjas ilgalaikio sulaikymo patalpose buvo laikomas laikantis teisės aktų reikalavimų. Pažymėjo, kad kameros durys nėra priešais tualetą, o filmavimo kamera yra nustatyta taip, jog nesimatytų tualete esantis asmuo, be to, yra pertvara, skirianti tualetą nuo likusio kameros ploto, todėl pareiškėjas galėjo privačiai naudotos tualetu. Taip pat paaiškino, kad nors kameroje nėra langų, yra įrengta ventiliacija.

Kartu nurodė, kad pareiškėjas periodiškai laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. gruodžio 22 d. buvo laikomas ne Šiaulių AVPK Raseinių r. PK areštinėje, bet ilgalaikio sulaikymo patalpose. Tuo tarpu trumpalaikio ir ilgalaikio sulaikymo patalpų įrengimą reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-553 patvirtinta Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcija (toliau – ir Instrukcija), kurios 2 punkte nustatyta, kad: „Sulaikymo patalpos – specialiai įrengta patalpa, skirta nustatyta tvarka laikinai asmenims, pristatytiems į policijos įstaigą, uždaryti.

Sulaikymo patalpos, atsižvelgiant į jų įrengimą, skirstomos į laikino ir ilgalaikio sulaikymo patalpas“. Instrukcijos 38 punkte reglamentuota, kad: „Asmenys, pristatyti iš policijos areštinių ar kitų laisvės atėmimo vietų procesiniams veiksmams atlikti, gali būti pristatomi į operatyvaus valdymo padalinio laikino ar ilgalaikio sulaikymo patalpas, kol neatliekami procesiniai veiksmai arba atlikus procesinius veiksmus, iki tol, kol bus išvežti į policijos areštinę ar kitas laisvės atėmimo vietas, bet ne ilgiau kaip nustatyta šioje instrukcijoje“.

Instrukcijos 43 punkte nustatyta asmenų paskirstymo į sulaikymo patalpas tvarka. Šiame kontekste Šiaulių AVPK pažymėjo, kad atsižvelgiant į ilgalaikio sulaikymo patalpų paskirtį, į tai, jog jose asmenys laikomi ne ilgiau kaip 48 val., šioms patalpoms yra keliami kitokie reikalavimai, nei areštinėms ar įkalinimo įstaigoms. Atitinkamai ilgalaikio sulaikymo patalpoms nėra numatytas dušas, elektros lizdai bei langai, taip pat nėra taikomos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-24 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 22 d.

įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nuostatos. Kita vertus, nors teisės aktų, reglamentuojančių asmens laikymo sąlygas areštinėse ir įkalinimo vietose, reikalavimai nėra taikomi ilgalaikio sulaikymo patalpoms, asmenų, laikomų tokiose patalpose, laikymo sąlygos, atsižvelgiant į asmenų laikymo trukmę šiose patalpose, taip pat privalo atitikti bendruosius asmens sveikatos saugos bei kasdienio poreikio tenkinimo reikalavimus. Šiuo aspektu Šiaulių AVPK pabrėžė, kad teismui pateikti dokumentai patvirtina, jog šalia ilgalaikio sulaikymo patalpų yra įrengtas dušas, kuriuo įstaigoje laikomi asmenys gali pasinaudoti, vienos ilgalaikio sulaikymo patalpos, kurioje laikomi ne daugiau kaip 2 asmenys, plotas yra 8,0975 kv. m, sulaikymo patalpose yra ventiliacija ir jose drėgmė nesikaupia.

Taip pat iš teismui pateiktų fotonuotraukų matyti, kad ilgalaikio sulaikymo patalpose yra įrengta pertvara, kuri atitinka Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. V-492 (2010 m. kovo 31 d. įsakymo Nr. 5-V-263 redakcija) patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimų (toliau – ir Reikalavimai) 33.6 punktą ir atskiria sanitarinį mazgą nuo gyvenamųjų patalpų, todėl pareiškėjo teiginys, jog jis gamtinius reikalus buvo priverstas atlikti kitų asmenų akivaizdoje, yra nepagrįstas.

Be to, pagal Reikalavimų 33.15 punktą, uždarytų asmenų elgesiui stebėti ilgalaikio sulaikymo patalpose įrengiamos vaizdo stebėjimo kameros ir pamainos pareigūnams sudaromos sąlygos nuolat stebėti uždarytų asmenų elgesį; vaizdo stebėjimo kameros neturi fiksuoti sanitarinio mazgo teritorijos žemiau kaip 150 cm nuo grindų. Taigi, Šiaulių AVPK manymu, pareiškėjo teisės dėl sanitarinio mazgo bei vaizdo stebėjimo kameros įrengimo pažeistos nebuvo. Šiaulių AVPK kartu akcentavo, kad pareiškėjas, būdamas Raseinių r. PK ilgalaikio sulaikymo patalpose, jokių skundų dėl laikymo sąlygų, sveikatos sutrikimų nebuvo pareiškęs, prašymų dėl atskyrimo nuo rūkančių asmenų ir perkėlimo nebuvo pateikęs. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, Šiaulių AVPK tvirtino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisės dėl laikymo Šiaulių AVPK Raseinių r.

PK ilgalaikio sulaikymo patalpose sąlygų pažeistos nebuvo.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 31 d. sprendimu (b. l. 105–112) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista jo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis Šiaulių AVPK Raseinių r. PK ilgalaikio sulaikymo patalpose, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas Šiaulių AVPK Raseinių r. PK ilgalaikio sulaikymo patalpose laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. gruodžio 22 d. buvo laikomas 16 kartų iki 48 val., patalpose, kurių plotas 8,0975 kv. m, ne daugiau kaip po 2 asmenis. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad sulaikymo patalpų įrengimo reikalavimai nustatomi atskiru Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu (Instrukcijos 53 p.), tai yra Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. kovo 31 d.

įsakymu Nr. 5-V-263 patvirtintais Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimais. Tačiau minėti Reikalavimai nenumato normų ilgalaikio sulaikymo kamerų oro temperatūrai, drėgmei, ventiliacijos įrengimo. Reikalavimų 33.12.3 punkte įtvirtinta, kad esant poreikiui natūraliam vėdinimui gali būti atidaromas langas. Pagal Reikalavimų 33.9 punktą, ilgalaikio sulaikymo patalpose virš durų įrengiama niša apšvietimui, taip pat užtikrinama dirbtinio apšvietimo norma (Reikalavimų 33.10.1 p.).

Tuo tarpu Šiaulių AVPK Raseinių r. PK Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio specialistės 2016 m. vasario 29 d. tarnybiniame pranešime Nr. 40-PR2-7167-(1.19) nurodyta, kad nei vienoje ilgalaikio sulaikymo patalpoje nėra įrengta langų, tačiau yra įrengta dirbtinė ventiliacija, virš durų įrengta niša apšvietimui, elektros instaliacija įmontuota taip, kad ji nesimatytų, kai kamerose nėra asmenų, jos vėdinamos ir natūraliu būdu, t. y. atidarant išorines ilgalaikio sulaikymo patalpų duris ir kamerų duris. Šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad pagal Reikalavimų 33.12 punktą, ilgalaikio sulaikymo kameroje langus įrengti neprivaloma, be to, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas ilgalaikio sulaikymo patalpose, būtų prašęs policijos pareigūnų įjungti dirbtinę ventiliaciją ar atidaryti patalpos duris.

Taigi, teismas sprendė, jog pareiškėjo argumentai dėl minėtų aspektų atmestini kaip nepagrįsti. Teismas taip pat nurodė, kad Reikalavimų 33.6 punkte nurodyta, jog patalpoje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas su 120–130 cm aukščio atskiriamąja pertvara. Sanitariniame mazge įrengiama metalinė praustuvė ir grindyse montuojamas unitazas. Sanitarinio mazgo sienos ir grindys turi būti padengtos lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcinėms medžiagomis bei mechaniniams pažeidimams atsparia danga; Reikalavimų 33.7 punkte įtvirtinta, kad patalpoje turi būti lova (vieno arba dviejų aukštų), prie sienų pritvirtinamos pakabos drabužiams.

Atsižvelgiant į vietų skaičių, prie kiekvienos lovos turi būti spintelė be stalčių, suolas arba taburetė ir vienas stalas. Baldai, esantys ilgalaikio sulaikymo patalpoje, tvirtinami prie grindų ar sienų. Atitinkamai iš atsakovo atstovo atsiliepimo, policijos pareigūnės tarnybinio pranešimo matyti, jog ilgalaikio sulaikymo patalpose yra visi pagal reikalavimus būtini baldai (dviejų aukštų lova, prie lovos spintelė be stalčių, 2 taburetės ir vienas stalas, baldai pritvirtinti prie grindų), taip pat tinkamai įrengtas sanitarinis mazgas.

Nors pareiškėjas nurodė, kad tualetas atviras, yra filmavimo kameros, todėl gamtinių reikalų atlikti neįmanoma, nes pareigūnai stebi per kameras ir per durų langelį, teismas atkreipė dėmesį, jog vadovaujantis Reikalavimų 33.15 punktu, uždarytų asmenų elgesiui stebėti ilgalaikio sulaikymo patalpose įrengiamos vaizdo stebėjimo kameros ir pamainos pareigūnams sudaromos sąlygos nuolat stebėti uždarytų asmenų elgesį. Vaizdo stebėjimo kameros turi būti apsaugotos nuo tyčinio sugadinimo. Vaizdo stebėjimo kameros neturi fiksuoti sanitarinio mazgo teritorijos žemiau kaip 150 cm nuo grindų.

Tuo tarpu Šiaulių AVPK Raseinių r. PK Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio specialistės 2016 m. vasario 29 d. tarnybiniame pranešime Nr. 40-PR2-7167-(1.19) nurodyta, kad kiekvienoje ilgalaikio sulaikymo kameroje yra įrengta vaizdo stebėjimo kamera, kuri pakabinta sienos viršutiniame kampe, prie lubų. Į šių kamerų stebėjimo lauką nepatenka patalpos dalis, kurioje įrengtas unitazas, todėl nėra galimybės stebėti asmenis, besinaudojančius tualetu. Ilgalaikio sulaikymo patalpose esančių kamerų duryse įrengtas stebėjimo langelis, stebint pro jį nepatenka patalpos dalis, kurioje įrengtas unitazas, todėl nėra galimybės stebėti asmenis, besinaudojančius tualetu.

Taip pat yra užsklendžiamas langelis maistui paduoti. Duryse įrengtas ribotuvas. Teismas akcentavo, kad tai patvirtina ir byloje esančios fotonuotraukos. Taigi, teismas pažymėjo, jog atsakovo atstovas, patalpoje įrengdamas vaizdo kamerą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, taip pat pareiškėjo privatumo, garbės ir orumo, nes sanitarinio mazgo teritorijos žemiau kaip 150 cm nuo grindų kameros nefiksuoja. Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo įrengimas jį atskiriant 120–130 cm aukščio sienele, atitinkamas vaizdo stebėjimo kamerų įrengimas nepažeidė pareiškėjo teisių.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad kameroje nebuvo elektros lizdų, todėl jis negalėjo atsigerti arbatos, teismas nurodė, kad Šiaulių AVPK Raseinių r. PK Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio specialistės 2016 m. vasario 29 d. tarnybiniame pranešime Nr. 40-PR2-7167-(1.19) paaiškinta, jog ilgalaikio sulaikymo kamerose nėra įrengta rozečių lizdų, nes tai nėra reglamentuota teisės aktuose, pagal Reikalavimus, ilgalaikio sulaikymo kameroje elektros lizdai neturi būti įrengti. Todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jis negalėjo atsigerti arbatos.

Teismas kartu pažymėjo, kad pagal Instrukcijos 42–42.4 punktus, į ilgalaikio sulaikymo patalpas uždaryti asmenys maitinami 3 kartus per dieną, asmenims, kurie negali pavalgyti laiku, maistas gaminamas ar pašildomas ir patiekiamas atskirai. Sulaikytiesiems tiekiamas karštas pagal sudarytą valgiaraštį maistas. Tuo tarpu į bylą pateiktas Raseinių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2013 m. birželio 28 d. Maisto tvarkymo subjekto patikrinimo aktas Nr. 0213423 įrodo, jog ilgalaikio sulaikymo kamerose laikomi asmenys yra maitinami.

Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog atsakovo atstovas, neįrengdamas elektros lizdų kameroje, nepažeidė teisės aktų, o pareiškėjui buvo sudaryta galimybė atsigerti arbatos. Teismas kaip neįrodytą vertino ir aplinkybę, jog pareiškėjas neturėjo galimybės apsiprausti ar išsimaudyti duše, kadangi pačioje kameroje yra praustuvė, be to, prie ilgalaikio sulaikymo patalpų yra įrengtas dušas, o pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jis būtų kreipęsis į pareigūnus dėl nusiprausimo ir jam nebūtų leista tai padaryti.

Tuo tarpu visas nurodytas aplinkybes patvirtina atsakovo atstovo pateiktos fotonuotraukos. Teismas kartu nurodė, kad ilgalaikio sulaikymo patalpose rūkantys asmenys nuo nerūkančiųjų laikomi atskirai, esant asmenų susižeidimams ir skausmams kviečiama greitoji. Tačiau pareiškėjas, būdamas Raseinių r. PK ilgalaikio sulaikymo patalpose, jokių skundų ar prašymų dėl atskyrimo ir perkėlimo nuo rūkančių asmenų, sveikatos sutrikimų ar laikymo sąlygų pateikęs nebuvo, o iš byloje esančių asmens sveikatos istorijų nuorašų matyti, jog pareiškėjas tiek 2013 m. lapkričio 8 d. pirminės gydytojų apžiūros Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu, tiek 2015 m. spalio 26 d. pirminės gydytojų apžiūros Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu prie savo žalingų įpročių, be kita ko, nurodė rūkymą.

Kita vertus, teismas pabrėžė, kad šiuo atveju atsakovo atstovas nepaneigė, jog pareiškėjas aptariamu laikotarpiu visą laiką (iki 48 val.) buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą ilgalaikio sulaikymo patalpos plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam ilgalaikio sulaikymo patalpoje, teko mažiau kaip 5 kv. m ploto, t. y. atsakovo atstovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Kadangi atsakovo atstovas nepašalino abejonių dėl to, kada pareiškėjas kameroje buvo vienas, teismas šias abejones vertintino pareiškėjo naudai.

Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką analogiškose bylose, teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas, įvertinus jo trukmę, mastą bei intensyvumą, laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Šiame kontekste teismas akcentavo, kad iš pateiktų asmens sveikatos istorijų nuorašų matyti, jog nėra užfiksuota jokių įrašų, kad pareiškėjas būtų skundęsis sveikatos sutrikimais Raseinių r. PK ilgalaikio sulaikymo kamerose. Tuo tarpu privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laikymo sulaikymo patalpose pasekmė. Taigi, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo laikymas ilgalaikio sulaikymo patalpose dėl jo nurodytų argumentų sukėlė pareiškėjui rimtas neigiamas kančias, stresą, dvasinius išgyvenimus, baimę, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, pareiškėjas nepatyrė tokių didelių kančių ar nepatogumų bei dvasinė skriauda nėra tokia didelė, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas E. E. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 116–120), prašydamas panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, priteisiant jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių AVPK, 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas teigia, kad atsižvelgiant į jo dėl laikymo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis patirtus nepatogumus, kurie viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino jo orumą, sukėlė dvasines kančias, jis patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą, kadangi vien pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nėra pakankama satisfakcija jo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas, pateiktas pirmosios instancijos teismui.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 125) prašo jį atmesti ir palikti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 31 d. sprendimą nepakeistą. Šiaulių AVPK mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė visas esmines bylos aplinkybes, visapusiškai ištyrė byloje esančius duomenis ir pateikė teisėtą, teisingą bei pagrįstą teisinį įvertinimą, todėl skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas tik subjektyvia pareiškėjo nuomone.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2013 m. kovo mėn. iki 2016 m. sausio 1 d. jis periodiškai buvo laikomas Šiaulių AVPK Raseinių r. PK ilgalaikio sulaikymo patalpose neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Visų pirma, pabrėžtina, kad šiuo atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nekelia ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių dėl jo laikymo sąlygų Šiaulių AVPK Raseinių r. PK ilgalaikio sulaikymo patalpose, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu dėl byloje nustatytų netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjo patirtų neigiamų pasekmių vertinimu ir neturtinės žalos atlyginimo būdu bei mano, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Tuo tarpu atsakovas, atstovaujamas Šiaulių AVPK, apeliacinio skundo nepateikė. Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliaciniame skunde neginčijamų pirmosios instancijos teismo išvadų ir sprendimo motyvų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Juolab kad juos patvirtina byloje esantys duomenys (b. l. 15–29, 34–54, 60–90). Tuo tarpu, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Taigi, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02).

Taigi, darytina išvada, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99).

Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas Šiaulių AVPK Raseinių r. PK ilgalaikio sulaikymo patalpose ginčui aktualiu laikotarpiu periodiškai iš viso 16 kartų buvo laikomas iki 2 parų, t. y. gana trumpais laikotarpiais, ir byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas minėtu laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi įstaigos administracijai būtent dėl netinkamų jo laikymo sąlygų. Be to, byloje nenustatyta, jog Šiaulių AVPK būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istoriją ir kitus medicininius duomenis (b. l. 34–54, 60–90), pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo laikymo sąlygų Šiaulių AVPK Raseinių r. PK ilgalaikio sulaikymo patalpose taip pat nenustatyti ir byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Taigi teisėjų kolegija, papildomai įvertinusi byloje esančią medžiagą ir pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, dėl kurių, kaip minėta, šiuo atveju ginčo iš esmės nėra, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpiu pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui.

Kita vertus, šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas dėl byloje nustatytų pažeidimų patyrė neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tačiau atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, pažeidimų mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

Atkreiptinas dėmesys, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 31 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo E. E. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius

Virginija Volskienė