2017-02-23 Nr. AB-4548-3-64-3-02099-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-112-822/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02099-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 28 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2015 m. vasario 9 d. iki 2015 m. liepos 21 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu, pareiškėjui teko mažiau kameros ploto, nei numatyta teisės aktuose. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas neatitiko higienos normų reikalavimų. Gyvenamosiose kamerose nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas, o tai labai pakenkė pareiškėjo akims. Kamerose buvo šalta, drėgna, nešvaru, tamsu, nebuvo vėdinimo. Atvykus ar išvykstant etapu, darant asmens apžiūras – tai daroma antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina), esant žemai temperatūrai būdavo verčiamas nusirengti, daiktus dėti į nešvarias dėžes. Karantino kamerose nebuvo langų, šviesos, ten tekdavo valgyti vakarienę, tačiau nebuvo nei stalo, nei kėdžių. Nebuvo duodama valymo priemonių, tik soda. Nebuvo kur pasikabinti rankšluosčius, nebuvo galimybių skalbti ir džiovinti išskalbtus rūbus. Į dušą vedama tik vieną kartą per savaitę ir tik 15 minučių. Higienos priemonės (skutimosi peiliukai ir dantų pasta) duodami su pasibaigusiu galiojimo terminu. Pareiškėjui buvo suteikta galimybė tik 1 valandą per parą pasivaikščioti lauke, kur nebuvo pakankamai vietos. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui sutriko sveikata, jis yra priverstas kasdien naudoti vaistus nuo skausmo. Taigi pareiškėjas patyrė didžiulę emocinę psichologinę neturtinę žalą – dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Taip pat nurodė, jog pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 3,06 kv. m iki 10,1 kv. m. Atsakovas atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi metu pareiškėjas nebūdavo gyvenamojoje kameroje, kas rodo, jog asmens buvimas kamerose nebuvo nepertraukiamas.

Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato, kad taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Atsakovas pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl sanitarinio mazgo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas įrengtos pagal Higienos normos reikalavimus. Kitos pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl sąlygų Šiaulių TI yra nepagrįstos. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.

Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Šiaulių TI akcentavo, kad pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, Šiaulių TI manė, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Papildomai nurodė, kad Šiaulių TI pagal galimybes įgyvendino ir siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus, nagrinėjamu atveju nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į atsakovo atsiliepimą, kuriame papildomai detalizavo aplinkybes, nurodytas skunde.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo R. L. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista.

Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2015 m. sausio 26 d. iki 2015 m. liepos 21 d., tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2015 m. vasario 9 d. iki 2015 m. liepos 21 d. Kadangi pareiškėjas, skundu reikšdamas reikalavimus, pats apibrėžė skundo ribas, todėl teismas pareiškėjo apibrėžtose skundo ribose nagrinėjo jo iškeltus reikalavimus.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2015 m. vasario 9 d. iki 2015 m. liepos 21 d. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas kamerose Nr. 89 (plotas 18,73 kv. m), Nr. 65 (plotas 22,6 kv. m), Nr. 95 (plotas 17,52 kv. m), Nr. 66 (plotas 22,6 kv. m), Nr. 7 (plotas 21,98 kv. m), Nr. 43 (plotas 18,33 kv. m), Nr. 93 (plotas 18,23 kv. m), Nr. 100 (plotas 20,14 kv. m), Nr. 22 (plotas 20,29 kv. m).

Iš byloje esančios pažymos matyti, kad pareiškėjas tam tikru metu buvo laikomas kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos, tačiau iš pateiktos pažymos ne visais atvejais galima nustatyti kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, kameros ploto normos. Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai. Kadangi įrodyti aplinkybes kada pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, pareiga tenka atsakovui, todėl šios aplinkybės aiškintinos pareiškėjo naudai. Konstatuotina, jog laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 9 d. iki 2015 m. liepos 21 d., iš viso 6 dienas, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje teko mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Remiantis Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais nustatyta, kad karantino kamera Nr. 5 (į kamerą pareiškėjas buvo patalpintas 2015 m. gegužės 28 d.) neatitiko higienos normos HN 76:2010 22, 26, 28, 62 punktų reikalavimų (per žema oro temperatūra, per mažas dirbtinis apšvietimas, dangos nelygios, nėra lengvai valomos ir dezinfekuojamos, reikalingas paprastasis remontas) (Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo aktas Nr. EP-153); kratos atlikimo patalpa neatitinka higienos normos HN 76:2010 54, 59 punktų reikalavimų (4 vonelės daiktams sudėti labai nešvarios, (tiek vidus, tiek išorė), nepateikti pagrindinio valymo registro dokumentai) (Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 13 d. patikrinimo akto Nr. EP-84).

Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad Šiaulių TI neužtikrina valymo inventoriaus ir valymo priemonių išdavimo.

Teismas konstatavo, kad Šiaulių TI suimtiesiems ir nuteistiesiems asmenims sudarytos sąlygos apatinius drabužius skalbti ir džiovinti įstaigoje veikiančioje skalbykloje (vykdoma registracija), o viršutinius drabužius skalbti ir valyti yra galimybė viešojoje skalbykloje (sudaryta sutartis su skalbykla). Pareiškėjas kreipėsi su skundu į Šiaulių TI direktorių dėl higienos priemonių suteikimo. Šiaulių TI į pareiškėjo skundą atsakė, kur paaiškino kokia tvarka yra išduodamos higienos priemonės. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad higienos priemonės būtų išduotos netinkamos kokybės.

Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po šiltu dušu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pareiškėjo šie teiginiai atmestini, kaip nepagrįsti.

Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Iš pareiškėjo skundo matyti, kad jam buvo suteikta teisė kiekvieną dieną po 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kad jis turėjo teisę į ilgesnį, nei vienos valandos pasivaikščiojimą gryname ore, todėl šie argumentai atmestini, kaip nepagrįsti. Iš byloje esančio pasivaikščiojimų kiemelių plano matyti, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra nuo 17,31 kv.m. iki 23,43 kv. m. dydžio. Iš atsakovo atsiliepimo matyti, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi toje kameroje esantys asmenys, todėl pareiškėjo teiginiai, kad buvo per mažai vietos pasivaikščioti atmestini, kaip nepagrįsti.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo sveikatos istoriją darė išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu.

Teismas atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI, buvo kalinamas pažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos reikalavimus, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, konstatavo, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Tačiau nagrinėjamu atveju pažeidimas buvo trumpalaikis: pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktais nustatyto kameros ploto vienam asmeniui tik 6 dienas, higienos normos pažeidimai buvo nustatyti tik kamerose, kuriose pareiškėjas buvo patalpinamas laikinai atvykus ar išvykstant etapu.

Byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, pareiškėjas buvimo Šiaulių TI laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Kartu pabrėžtina, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai, įvertinus byloje esančią jo asmens sveikatos istoriją, būtent dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI nenustatyti. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Teismas, atsižvelgdamas į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, konstatavo, kad minėti byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III. Pareiškėjas R. L. su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Nurodo, kad Lietuvos teisė prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai, todėl konkrečiu atveju netaikytina. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Vertinant, ar nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą, turi būti taikomas 5 kv. m vienam asmeniui standartas. Pažymi, kad EŽTT yra nustatęs orientacinius kompensacijų dėl netinkamų kalinimo sąlygų dydžius, tačiau priimant skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą į juos atsižvelgta nebuvo. Pareiškėjo vertinimu, pažeidimo pripažinimas konkrečiu atveju nėra tinkama ir pakankama satisfakcija.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas sutinka su teismo sprendimu ir jame pateiktomis išvadomis. Atsakovo manymu, byla išnagrinėta visapusiškai ir teisingai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Šiaulių apygardos administracinis teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista šiais aspektais – pareiškėjui 6 dienas teko kalėti kamerose, kuriose jam teko mažiau nei teisės aktais nustatytas (3,6 kv. m) kameros plotas; Šiaulių TI laikino laikymo (atvykimo) kratos atlikimo patalpoje esančios vonelės daiktams sudėti buvo nešvarios; karantino kamera Nr. 5 (į kamerą pareiškėjas buvo patalpintas 2015 m. gegužės 28 d.) neatitiko higienos normos HN 76:2010 22, 26, 28, 62 punktų reikalavimų (per žema oro temperatūra, per mažas dirbtinis apšvietimas, dangos nelygios, nėra lengvai valomos ir dezinfekuojamos, reikalingas paprastasis remontas).

Įvertinęs nustatytus pažeidimus, pirmosios instancijos teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad R. L. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Iš pareiškėjo pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis iš esmės nesutinka su tuo, kad teismas nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Be to, apelianto manymu, teismas turėjo jam tekusį kameros plotą skaičiuoti vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika bei taikyti 5 kv. m kameros ploto standartą.

Prieš pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija pažymi, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo teisė būti kalinamam kamerose, kuriose jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto buvo pažeista tik 6 dienas. Šias išvadas patvirtina į bylą pateikti duomenys (I t., b. l. 78–82). Atkreiptinas dėmesys, kad šiuos duomenis paneigiančių argumentų ar įrodymų pareiškėjas nepateikė. Taip pat teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Šiaulių TI laikino laikymo (atvykimo) kratos atlikimo patalpoje esančios vonelės daiktams sudėti buvo nešvarios, karantino kamera Nr. 5 (į kamerą pareiškėjas buvo patalpintas 2015 m. gegužės 28 d.) neatitiko higienos normos HN 76:2010 22, 26, 28, 62 punktų reikalavimų (per žema oro temperatūra, per mažas dirbtinis apšvietimas, dangos nelygios, nėra lengvai valomos ir dezinfekuojamos, reikalingas paprastasis remontas).

Teisėjų kolegija papildomai dėl nustatytų aplinkybių nepasisako (žr. EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Pasisakydama dėl apelianto argumentų, kad vertinant, ar nebuvo pažeista jo teisė į minimalų kameros plotą, turi būti taikomas 5 kv. m vienam asmeniui standartas, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalį, teisėjai nagrinėdami bylas klauso tik įstatymo, o EŽTT savo praktikoje yra ne kartą akcentavęs, jog teisių apsaugos sistema, nustatyta Konvencijoje, grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta vienam asmeniui turinčio tekti minimalus kameros ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje norma (3,6 kv. m). Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kvadratinių metrų turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr. EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją).

Iš pareiškėjo teismui pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad, jo manymu, sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo sumos, turi būti atsižvelgiama į EŽTT analogiškose bylose priteisiamas sumas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad EŽTT praktikoje nurodoma, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr. 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Svarbu tai, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, o skirtingų neturtinės žalos sumų priteisimas (skirtingose to paties teismo priimtuose sprendimuose) pats savaime nepagrindžia aplinkybės, jog asmuo buvo diskriminuojamas, nes neturtinė žala patiriama individualiai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiribojo pažeistų teisių konstatavimu. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į šioje teismo nutartyje konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, galima teigti, kad pareiškėjas, kalėdamas nurodytomis sąlygomis, t. y. neužtikrinus jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamojo ploto (6 dienas), atsižvelgus į tai, kad Šiaulių TI laikino laikymo (atvykimo) kratos atlikimo patalpoje esančios vonelės daiktams sudėti buvo nešvarios, karantino kamera Nr. 5 (į kamerą pareiškėjas buvo patalpintas 2015 m. gegužės 28 d.) neatitiko higienos normos HN 76:2010 22, 26, 28, 62 punktų reikalavimų (per žema oro temperatūra, per mažas dirbtinis apšvietimas, dangos nelygios, nėra lengvai valomos ir dezinfekuojamos, reikalingas paprastasis remontas), patyrė nepatogumų ir išgyvenimų, kurie viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Tai konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą). Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo kalinamas nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Taigi šiuo atveju, atsižvelgus į administracinės bylos aplinkybes, yra pagrindas teigti, kad dėl tokių laikymo sąlygų Šiaulių TI pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Atitinkamai, vertintina, kad egzistuoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, žala – pareiškėjas dėl to patyrė tam tikrų nepatogumų, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Atsižvelgus į šioje byloje konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, pareiškėjui patirtiems nepatogumams atlyginti priteistina 100 Eur neturtinės žalos suma. Ši pareiškėjui priteistina suma, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į įstatymuose (Konstitucijos 30 str. 2 d., CK 6.250 str.) bei teismų praktikoje suformuluotus neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, yra pakankama kompensuoti pareiškėjo patirtus nepatogumus.

Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas – pareiškėjui priteisiamas 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo R. L. prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo, pakeisti ir pareiškėjui R. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė