2025-07-23 Nr. AB-11941-3-64-3-01131-2025-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-752-520/2025

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01131-2025-1

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. liepos 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą (pareiškimą) atsakovui Mažeikių rajono savivaldybės administracijai dėl administracinių aktų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su procesiniu dokumentu, pavadintu pareiškimu, prašydamas: 1) panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2024 m. birželio 11 d. įsakymo Nr. A1-837 39 punktą, kuriuo pareiškėjas yra skiriamas / pavedamas / įpareigojamas pirkimų organizatoriumi (toliau – ir 2024 m. birželio 11 d. įsakymas) ir atnaujinti praleistą terminą dėl šios įsakymo dalies panaikinimo; 2) panaikinti Administracijos 2024 m. rugpjūčio 20 d. Nr. A1-1221 „Dėl atsakingo asmens paskyrimo“ (toliau – ir 2024 m. rugpjūčio 20 d. įsakymas) arba įpareigoti atsakovą įgyvendinti / vykdyti įstatymų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.230 str.1 ir 3 d., Lietuvos Respublikos darbo kodekso 45 str.1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 d., 4, 6, 8–10 str.) nuostatas arba išspręsti ginčą kitu įstatymų nustatytu būdu; 3) panaikinti Administracijos 2024 m. rugsėjo 3 d. įsakymą Nr. P1-970 „Dėl pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos paskyrimo“ (toliau – ir 2024 m. rugsėjo 3 d. įsakymas) (toliau kartu – ir skundžiami įsakymai).

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. gegužės 29 d. nutartimi neatnaujino pareiškėjui P. V. termino skundui paduoti ir jo procesinį dokumentą, pavadintą pareiškimu, atsisakė priimti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu (skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas, prašydamas panaikinti skundžiamu įsakymus, skundą teismui pateikė praleidęs įstatymo nustatytus terminus nurodytiems aktams ginčyti.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas, prašydamas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, nurodo, kad „fakto nežinojimas, savalaikis darbdavio (atsakovės) nesupažindinimas su juo“, ir pažymėjo, kad detaliau pareiškėjas nepaaiškina termino praleidimo priežasčių, nenurodo ir nepateikia jokių įrodymų, pagrindžiančių termino praleidimo priežastis (nenurodė aplinkybių, sutrukdžiusių anksčiau kreiptis į teismą), neprašo atnaujinti praleistą terminą apskųsti Administracijos direktoriaus 2024 m. rugpjūčio 20 d. įsakymą Nr. A1-1221 ir 2024 m. rugsėjo 3 d. įsakymą Nr. P1-970, nenurodo svarbių priežasčių, dėl kurių praleido terminą apskųsti šiuos įsakymus, nepateikia įrodymų, pagrindžiančių termino praleidimo priežastis.

Teismas, remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, nustatė, kad 2024 m. spalio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I3-15812-614/2024 Regionų administracinis teismas pareiškėjo analogišką skundą laikė nepaduotu nepašalinus trūkumų, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. vasario 5 d. nutartimi paliko 2024 m. spalio 17 d. nutartį nepakeistą. Dėl to teismas sprendė, kad apie skundžiamus įsakymus pareiškėjas žino nuo 2024 m. spalio mėnesio, ir nurodė, kad net vertinant, jog darbdavys (atsakovas) laiku pareiškėjo nesupažindino su įsakymu, ši aplinkybė nepaneigia to, kad skundą šioje byloje pareiškėjas pateikė tik 2025 m. gegužės 20 d. – praleidęs įstatymo nustatytą 30 dienų apskundimo terminą daugiau kaip šešis mėnesius, skaičiuojant nuo 2024 m. spalio mėnesio, kai apie skundžiamus įsakymus jis neabejotinai žinojo.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas po 2024 m. spalio 17 d. nutarties administracinėje byloje Nr. I3-15812-614/2024 priėmimo nuolat teikia analogiškus skundus, tačiau nepagrindžia termino skundui paduoti praleidimo priežasčių ir šiuo pagrindu analogiški jo skundai jau yra atsisakyti priimti (pvz., Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eI3-11806-426/2025; 2025 m. gegužės 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eI3-10188-931/2025; 2025 m. gegužės 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eI3-12334-931/2025; 2025 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje eI3-12828-402/2025; 2025 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eI3-12945-780/2025).

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklaususių aplinkybių, sutrukdžiusių jam per įstatymo nustatytą terminą dėl galbūt pažeistų teisių gynimo kreiptis į administracinį teismą dėl skundžiamų įsakymų.

III. Pareiškėjas P. V. atskirajame skunde prašo: „Idant teismui/teisėjui, nedviprasmiškai taptų aišku (dėl įstatyminės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo/realizavimo) – kreiptis į Konstitucinį teismą (ABTĮ 4 str.). Pripažinti, kad teiginiai, pateikti – LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO, 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021 išaiškinta: Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai. – čia, šiuo atveju – prasilenkia ne tik su tiesa, bet ir morale – neatitinka faktinės čia (žr. Teisėjo etikos kodeksas), tikrovės. Panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025-05-29 nutartį ir grąžinti pareiškėjo skundo (Pareiškimo) priėmimo klausimą nagrinėti / spręsti (ne) tam pačiam (teisėjui) teismui. LVAT kolegijų: 2025-03-19 nutarties (eAS-251-520/2025), 2025-04-09 nutarties (eAS-397-968/2025), 2025-05-07 nutarties (eAS-538-492/2025) ir 2025-05-21 nutarties (eAS-517-662/2025) 2025-05-28 nutarties (eAS-584-629/2025) ir 2025-05-28 nutarties (eAS-573-821/2025) pagrindu, formuojant vieningą teisinę praktiką – sustabdyti tą (pagaliau gi, laikas SUAUGTI), absurdiškai tuščią maratoną (06-04 yra paskirti šeši, 06-11 – dešimt, 06-18 – penki kolegijų posėdžiai ir, deja, pabaigos [kai – ABTĮ 5 str. 3 d. – „Teismas imasi nagrinėti administracinę bylą.“] tam, dar nesimato ...), priimti atskirąją nutartį (dėl: teisės – į teisminę gynybą, neva – praleisto termino, pareigos – pradėti ir išnagrinėti (ABTĮ 10-11 str.) bylą ir pan.), ją pateikiant Regionų administracinio teismo rūmų pirmininkui (ABTĮ 110 str. 1 d.) ir Aukščiausiojo Teismo Pirmininkui (TĮ 59 str. 1 d. 2-3 p., 2 d.), Teisėjų Garbės teismui.“

Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus, faktus ir įstatymo nuostatas bei neįvertino aplinkybės, kad nutartyje minimose bylose dar nebuvo įvykęs bylos nagrinėjimas. Teismo nutartyje esantys teiginiai neatitinka tikrovės ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų. Terminas skundui paduoti nebuvo praleistas, pareiškėjui tinkamai kreiptis į teismą sutrukdė force majeure (įvykis, nepaprastos aplinkybės, kurių negalima nei numatyti arba išvengti) aplinkybės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 29 d. nutarties, kuria pareiškėjo P. V. skundą (pareiškimą) atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido terminą skundui dėl skundžiamų įsakymų panaikinimo paduoti ir nenurodė svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, kodėl šis terminas turėtų būti atnaujintas. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas su analogiškas reikalavimais jau yra kreipęsis į teismą, tačiau jo skundus taip pat buvo atsisakyta priimti, neatnaujinus termino skundui paduoti.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pabrėžia, kad asmuo, įgyvendindamas teisę kreiptis į teismą, turi pareigą laikytis įstatymo nustatytų sąlygų ir tvarkos, inter alia (be kita ko), įstatymo įtvirtintų skundo (pareiškimų, prašymo) padavimo teismui terminų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-450-575/2024; kt.).

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktas nustato, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jis, kreipdamasis į teismą, nepraleido įstatymo nustatyto pareiškimo (skundo) padavimo termino.

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad, jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad, nagrinėdamas skundo priėmimo klausimą, kiekvienu atveju teismas nustato skundo padavimo termino eigos pradžią, o nustatęs skundo padavimo termino eigos pradžią, įvertina, ar, paduodamas teismui skundą, pareiškėjas nepraleido skundo padavimo termino (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-289-1047/2025; kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie administracinį aktą, kai jis įgijo galimybę susipažinti su informacija apie minėto akto turinį sudarančius esminius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), akto priėmimo datą, asmeniui nustatomas teises ar pareigas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-26-822/2020; kt.).

Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, nepateikė jokių duomenų, sudarančių galimybę nustatyti skundžiamų įsakymų įteikimo pareiškėjui momentą. Tačiau, remdamasi Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas dar 2024 m. rugsėjo 18 d. kreipėsi į teismą su skundu (pareiškimu), prašydamas panaikinti skundžiamus įsakymus, kartu pridėdamas jų kopijas (administracinė byla Nr. I3-15812-641/2024, teisminio proceso Nr. 3-64-3-01425-2024-6). Regionų administracinis teismas 2024 m. spalio 17 d. nutartimi pareiškėjo skundą laikė nepaduotu ir nutarčiai įsiteisėjus grąžino pareiškėjui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. vasario 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-75-662/2025 minėtą Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad skundžiami įsakymai buvo įteikti pareiškėjui ir apie šiuos įsakymus bei jų turinį pareiškėjas žinojo (galėjo žinoti) dar 2024 m. rugsėjo 18 d. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu (skundu) tik 2025 m. gegužės 20 d. Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, praleido įstatymo nustatytą terminą skundui dėl skundžiamų įsakymų panaikinimo paduoti.

Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, prašė atnaujinti praleistą terminą skundui dėl 2024 m. birželio 11 d. įsakymo paduoti.

ABTĮ 30 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. ABTĮ 30 straipsnio 2 dalis numato, kad prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami jas patvirtinantys įrodymai. Kartu su prašymu atnaujinti terminą administraciniam teismui turi būti paduotas skundas (prašymas, pareiškimas).

Pažymėtina, kad svarbiomis termino skundui paduoti praleidimo priežastimis laikytinos objektyvios, nuo asmens valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios jo galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-48/2012). Praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Pareiškėjai visus teiginius dėl termino praleidimo privalo pagrįsti objektyviais duomenimis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011).

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomas rūpestingumo, sąžiningumo ir atidumo standartas. Sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Greta rūpestingumo, sąžiningumo ir aktyvumo reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas yra kliūtis atnaujinti praleistą terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-697/2011).

Pažymėtina, jog savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymuose įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai inter alia (be kita ko) yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą.

Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, prašė atnaujinti terminą tik skundo reikalavimui dėl 2024 m. birželio 11 d. įsakymo panaikinimo paduoti ir neprašė atnaujinti terminą skundo reikalavimams dėl 2024 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo ir 2024 m. rugsėjo 3 d. įsakymo panaikinimo paduoti. Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti terminą skundo reikalavimui dėl 2024 m. birželio 11 d. įsakymo paduoti, nenurodė jokių išskirtinių, objektyvių priežasčių, sudariusių jam kliūtis kreiptis į teismą per įstatymo nustatytą terminą, o argumentai dėl force majeure yra išskirtinai hipotetinio, subjektyvaus pobūdžio, neparemti konkrečiais, pagrįstais, išsamiais argumentais bei įrodymais. Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė atnaujinti pareiškimo (skundo) padavimo terminą ir priimti pareiškėjo pareiškimą (skundą) nagrinėti iš esmės.

Apibendrindama aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei teisėtai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl praleisto skundo (pareiškimo) padavimo termino atnaujinimo ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą (pareiškimą), todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Pareiškėjas atskirajame skunde ir 2025 m. liepos 21 d. paduotame prašyme prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas).

ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai; kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo dėl kokio konkretaus įstatymo (jo dalies), kuris yra taikytinas šioje byloje, prieštaravimo Konstitucijai turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

Pareiškėjas atskirajame skunde ir 2025 m. liepos 21 d. paduotame prašyme prašo teismo priimti atskirąją nutartį.

ABTĮ 110 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos ir asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą pagal atskirajame skunde apibrėžtas ribas, nenustatė faktinio ir teisinio pagrindų priimti atskirąją nutartį dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių. Dėl to prašymas priimti atskirąją nutartį netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė