2020-12-09 Nr. AB-23255-3-63-3-02588-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4545-968/2020

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02588-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Ž. (M. Ž.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. gegužės 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas M. Ž. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos–namų atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 15 555 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK atliko nuo 2014 m. vasario 2 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. Bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose jam nuolat trūko ploto, be to, dalį ploto užėmė baldai ir asmeniniai daiktai, taip pat buvo prastas apšvietimas ir ventiliacija, veisėsi blakės. Gyvenamojo pastato stogai padengti šiferio lakštais. Sanitariniuose mazguose trūko inventoriaus, todėl tekdavo stovėti eilėse. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži. Praustis po dušu buvo galima tik vieną kartą per savaitę. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinių išgyvenimų, papildomų nepatogumų, sumažėjo pasitikėjimas savimi ir bendravimo galimybės. Pareiškėjo nuomone, teismas neturėtų taikyti trejų metų ieškinio senaties termino.

3. Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti, taip pat pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pritaikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas pataisos įstaigoje bausmę atliko nuo 2014 m. vasario 4 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kuriose minimali gyvenamojo ploto norma, turinti tekti vienam asmeniui, nebuvo pažeista. Atsakovo atstovas negali pateikti duomenų, kiek ginčo laikotarpiu minėtose patalpose buvo laikoma asmenų, nes tokie duomenys nekaupiami. Be to, ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka ir daugiau. Pareiškėjas turėjo galimybę judėti po visą lokalinį sektorių nuo kėlimosi iki gulimo. Pastatų stogo dangoje buvo asbestinio šiferio, tačiau ginčo laikotarpiu įstaigoje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių. Pataisos įstaigos 5 ir 7 būrių kiemo plotas 1 550 kv. m, 4 būrio kiemo plotas 21 775 kv. m. Pataisos įstaiga yra sudariusi kenkėjų kontrolės paslaugų sutartį, informacija apie suteiktas paslaugas registruojama Atliktų kenkėjų kontrolės darbų ataskaitoje, be to, patalpose pastebėjus kenkėjų, jų naikinimas atliekamas papildomai. Gyvenamosios patalpos, kuriose bausmę atliko pareiškėjas, buvo vėdinamos per langus. Teisės aktai reikalauja, kad gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas valytų patys nuteistieji, jei nuteistieji gerai atliktų savo pareigas, patalpose neatsirastų blakių ir parazitų. Pareiškėjo argumentai ir reikalavimai yra nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. gegužės 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 2 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, įvertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą nuo įkalinimo pradžios, nes, patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Pravieniškių PN-AK administraciją, kitas kompetentingas institucijas. Teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Pravieniškių PN-AK ar kitų institucijų reikiamą informaciją. Taigi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo galimybę sužinoti nuo kalinimo pradžios 2014 m. vasario 2 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2019 m. lapkričio 27 d., t. y. praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareikšti. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą, nepateikė įrodymų, kuriais remdamasis teismas privalėtų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, konstatavo, kad šiuo atveju nėra pagrindo netaikyti ieškinio senaties termino. Teismas apibendrino, kad tenkina atsakovo atstovo prašymą ir pareiškėjo skundo reikalavimui taiko ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 2 d. iki 2016 m. birželio 27 d. atmetė kaip nepagrįstą. Teismas laikė, kad sprendžiant dėl pareiškėjo skundo reikalavimo pagrįstumo, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos, buvusios laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 28 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d., kai pareiškėjas atliko bausmę Pravieniškių PN-AK 2 sektoriaus 5, 7 ir 4 būriuose.

6. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl jam tekusio per mažo bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų ploto, rėmėsi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktu, kuriame nustatyta, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie gyvenamųjų patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą, taip pat įrengtų miegamųjų vietų skaičių, nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko 3,13–3,17 kv. m ploto. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima abejoti atsakovo atstovo pateiktais rašytiniais įrodymais apie ginčo patalpų plotą ar įrengtų miegamųjų vietų skaičių. Teismas apibendrino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į minimalią gyvenamųjų patalpų ploto normą nebuvo pažeista, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.

7. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl parazitų, rėmėsi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 20 punktu, kuriame nustatyta, jog laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad Pravieniškių PN-AK yra sudarę sutartį su UAB „Utenos deratizacija“ dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo, ši bendrovė reguliariai atlieka vabzdžių ir graužikų kontrolės bei naikinimo darbus Pravieniškių PN-AK patalpose. Iš to teismas padarė išvadą, jog Pravieniškių PN-AK aktyviai veikia, kad patalpose, kuriomis naudojasi laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys, nebūtų vabzdžių ir graužikų, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo pripažinti neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų ar neveikimo. Teismas taip pat pažymėjo, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, tuo tarpu higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigos personalas, bet ir nuteistieji.

8. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl prastos ventiliacijos, rėmėsi Higienos normos HN 134:2015 17 punktu, kuriame nustatyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas nurodė, jog patalpos yra vėdinamos per langus, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui nebūtų sudaryta galimybė išvėdinti patalpas per atidarytą langą, todėl teismas analizuojamus pareiškėjo skundo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl prastos apšvietos, rėmėsi Higienos normos HN 134:2015 14 punktu, kuriame numatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė nei 200 lx. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie apšvietą, tačiau nagrinėjamu atveju aktualu, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė į Pravieniškių PN-AK administraciją ar Visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjui ginčo laikotarpiu nesiskundus dėl netinkamų sąlygų, atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius. Teismas nurodė, kad pareiškėjas savo teiginių dėl netinkamos apšvietos nedetalizavo ir nekonkretizavo, todėl teismas juos laikė deklaratyviais ir atmetė kaip nepagrįstus.

10. Teismas nurodė, kad Higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau nei vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Šiuo atveju pareiškėjas neneigė, kad vieną kartą per savaitę turėjo galimybę pasinaudoti dušu.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl sanitarinių įrenginių trūkumo, rėmėsi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis ir nustatė, kiek ginčo būriuose buvo nuteistųjų ir kiek bei kokių buvo įrengta sanitarinių įrenginių, taip pat teismas pažymėjo, kad pataisos įstaigos administracija neturi duomenų, kad nuteistieji būtų neturėję galimybės pasinaudoti sanitariniu mazgu. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog trūko sanitarinių įrenginių, tačiau nenurodė kokiame būryje ir kokių sanitarinių įrenginių trūko, taip pat nedetalizavo, kokias neigiamas pasekmes jam sukėlė būtent jo nurodyti neatitikimai. Taip pat teismas akcentavo, kad pareiškėjas skunde nenurodė ir nepateikė duomenų, jog dėl sanitarinių įrenginių trūkumo jis kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją ar kitas atsakingas įstaigas, o šie į tokias pretenzijas nereagavo. Nesant pareiškėjo kreipimosi ir duomenų, jog į pareiškėjo skundus nebuvo reaguojama arba buvo reaguojama netinkamai, teismas nenustatė teisinio pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.

12. Teismas nustatė, kad Taisyklėse nereglamentuoti lokalinio sektoriaus kiemelių dydžiai, taip pat pažymėjo, jog nuteistieji pagal pataisos įstaigos direktoriaus nustatytą dienotvarkę gali būti ne tik pasivaikščiojimo kiemeliuose, bet judėti po visą lokalinį sektorių.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl stogo dangoje esančio asbesto, rėmėsi atsakovo atstovo tvirtinimu, kad stogai dengti šiferiu, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant, apdorojant. Teismas nenustatė pagrindo abejoti atsakovo atstovo duomenimis. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie pataisos įstaigoje ginčo laikotarpiu vykdytus remonto darbus, taip pat nėra jokių konkrečių įrodymų (rašytinių duomenų, susijusių su tam tikrais pareiškėjo susirgimais, diagnozėmis ar kt.) dėl asbesto tiesioginės įtakos pareiškėjo sveikatai. Teismas įvertino analizuojamus pareiškėjo argumentus kaip deklaratyvius, todėl juos atmetė – vien deklaratyvus teiginys, jog yra pažeidžiamos teisės, neišdėstant konkrečių jų pažeidimų, negali būti pagrindu žalos atlyginimo priteisimui.

14. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo, jog gyvenamosiose patalpose nebuvo ventiliacijos, buvo netinkama apšvieta, veisėsi blakės, pastato konstrukcijose yra asbesto ir kt., tačiau nepagrindė tiesioginio priežastinio ryšio tarp šių faktinių aplinkybių ir jo nurodytų subjektyvių pasekmių, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto bei neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.

15. Teismas akcentavo, kad nors pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų jam teko patirti didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, pažeminimą ir pan., tačiau nepateikė jokių įrodymų, jog, būdamas Pravieniškių PN-AK, jis būtų kreipęsis į Sveikatos priežiūros įstaigą. Pareiškėjas nepateikė ir jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio; byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Teismas nurodė, kad šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog dėl laikymo netinkamomis sąlygomis pareiškėjo sveikatai būtų atsiradę neigiamų pasekmių. Teismas taip pat nenustatė, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

16. Teismas konstatavo, kad atsakovo atstovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės kilimo sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK.

III. 17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti (netaikant ieškinio senaties termino).

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškinio senaties terminas šiuo atveju neturi būti taikomas, nes atsakovo atstovo daromi pažeidimai yra tęstiniai ir atliekami sąmoningai, be to, pareiškėjas bijojo skųstis netinkamomis kalinimo sąlygomis, kol buvo laikomas Pravieniškių PN-AK, todėl skundą teismui pateikė tik išėjęs iš įkalinimo įstaigos. Pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo jam tekusį bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų plotą, nes nepagrįstai iš bendro patalpų ploto neatėmė baldų užimamo ploto – tokiu atveju būtų konstatuota, kad pareiškėjui teko apie 1 kv. m patalpų ploto. Asbestinio šiferio naudojimas Lietuvoje uždraustas nuo 2005 m., šiuo šiferiu buvo uždengtas gyvenamojo pastato stogas, tuo tarpu yrantis ir dulkantis šiferis gali turėti įtakos jo sveikatai ateityje.

19. Atsakovas atstovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes jis yra teisingas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui už kalinimą Pravieniškių pataisos namuose–atvirojoje kolonijoje laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 2 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

21. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, susijusiu su ieškinio senaties taikymu, aktualia teismų praktika, ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 2 d. iki 2016 m. birželio 27 d. atmetė konstatavęs, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2019 m. lapkričio 27 d. (b. l. 5), t. y. praleidęs ieškinio senaties terminą. Teismas pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2016 m. birželio 28 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. atmetė, be kita ko, nenustatęs atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai jo skundo reikalavimui už dalį ginčo laikotarpio pritaikė ieškinio senaties terminą, nes atsakovo atstovo atliekami neteisėti veiksmai yra tęstiniai, sąmoningi, be to, pareiškėjas bijojo skųstis; teismas neteisingai apskaičiavo jam tekusį bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų plotą, nes neatėmė baldų užimamo ploto iš bendro patalpų ploto; teismas nepagrįstai nenustatė pareiškėjo teisių pažeidimo dėl stogo dangoje buvusio asbesto.

23. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ieškinio senaties termino taikymu, nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015). CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. LVAT nagrinėjamos kategorijos bylose paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017; 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013).

25. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, jog pareiškėjas kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, be kita ko, už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 2 d. iki 2016 m. birželio 27 d., kuriam jau buvo pasibaigęs ieškinio senaties terminas.

26. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

27. LVAT praktikoje ne kartą konstatuota, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑301‑858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose nenurodo jokių objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą, taip pat atitinkamai nepateikia ir jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Nors pareiškėjas teigia, kad anksčiau bijojo skųstis dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau šios aplinkybės niekaip nedetalizuoja ir įrodymais nepagrindžia (pvz., kad jam kas nors būtų grasinęs ar pan.), priešingai, kaip matyti iš byloje esančių duomenų (b. l. 24), pareiškėjas jo bausmės atlikimo laikotarpiu buvo net 16 kartų skatintas, o baustas tik vieną kartą (paskirta nuobauda buvo panaikinta nesuėjus nustatytam terminui). Pareiškėjas taip pat teigia, kad atsakovo atstovo neteisėti veiksmai yra tęstiniai ir sąmoningi. Teisėjų kolegija nurodo, kad šios aplinkybės nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, be to, jos yra abstrakčios ir nepagrįstos. Kaip jau buvo minėta prieš tai, o taip pat yra nurodyta ir pareiškėjo procesiniuose dokumentuose, pareiškėjas savo teisių pažeidimą patyrė kiekvieną dieną apie 5 metus, taigi turėjo suprasti, kad jo teisės yra pažeidžiamos, bei jas atitinkamai ginti kreipdamasis į teismą. Byloje nėra jokių duomenų, to nenurodo ir pareiškėjas, kad buvo apribotos jo galimybės gauti informaciją apie jo teises ir pareigas, rašyti ir teiki skundus ar prašymus. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Tai konstatavęs teismas pagrįstai vadovavosi CK 1.131 straipsnio 1 dalimi ir pareiškėjo skundą už atitinkamą laikotarpį atmetė. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog toks skundo atmetimo pagrindas yra savarankiškas ir pakankamas netenkinti skundo reikalavimų.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas skundžiamame sprendime neteisingai apskaičiavo jam tekusį bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų plotą, nes iš bendro patalpų ploto neatėmė baldų užimamo ploto. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą įrodymų vertinimo, teisės taikymo ir teismų praktikos aspektais, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į minimalią patalpų ploto normą nebuvo pažeista. LVAT praktikoje proceso šalių argumentai, kad apskaičiuojant vienam asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą būtina išskaičiuoti baldų užimamą plotą, vertinami kaip nepagrįsti (žr. 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1691-525/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1175-492/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018; 2018 m. gegužės 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1401-438/2018). Šiuo atveju nėra jokio pagrindo kitaip vertinti analogiškus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, todėl jie atmetami.

30. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su asbestu stogo dangoje, pažymi, kad pagal LVAT formuojamą praktiką tokiu atveju yra vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai ar bent tai, ar buvo tam kilusi reali rizika, o ne pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas (žr., pvz., 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018; 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1694-624/2018; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑2061‑520/2017). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą minėtu aspektu grindžia tik nurodydamas teisės aktų nuostatas bei pačiu faktu dėl asbesto buvimo stogo dangoje, tačiau nenurodo jokių konkrečių aplinkybių bei nepateikia jas patvirtinančių įrodymų, kad dėl asbesto buvo pakenkta jo sveikatai ar kad tam buvo kilusi reali rizika. Iš to darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisėtai ir pagrįstai nenustatė atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo analizuojamu aspektu.

31. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis LVAT suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo M. Ž. (M. Ž.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Rytis Krasauskas Ramutė Ruškytė