2020-01-29 Nr. AB-2088-3-63-3-01571-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3095-492/2020

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01571-2019-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 28.2; 28.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. S. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja S. S. (toliau – ir pareiškėja) 2019 m. liepos 29 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), kuriame prašė panaikinti atsakovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2019 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. 2.3-(NTP-2)-19-NT-1471-11974 (toliau – ir Sprendimas). Taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą nustatyti, ar Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

2. Pareiškėja nurodė, kad 2019 m. birželio 15 d. kreipėsi į Tarnybą su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2YT-7857-618/2019, tačiau Tarnyba teikti antrinę teisinę pagalbą atsisakė. Tokiais veiksmais, pareiškėjos manymu, Tarnyba pažeidė konstitucinę teisę turėti kvalifikuotą teisinę pagalbą minėtoje civilinėje byloje. Ginčijamas Sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuotai praktikai, Europos Sąjungos chartijai ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai.

3. Pareiškėja akcentavo, kad nuo 2000 metų jai nesudaroma galimybė gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, ji yra diskriminuojama.

4. Atsakovas Tarnyba atsiliepime (b. l. 15–17) su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktą, antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016, kurioje teismas konstatavo, kad Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas taikomas nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu remiantis asmeniui kitoje byloje buvo nustatytos apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidos arba jų dalis, kurių asmuo neapmokėjo. Taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3742-525/2016, kurioje teismas pažymėjo, kad, nagrinėjant klausimą dėl sprendimo atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu teisėtumo ir pagrįstumo, reikšminga aplinkybė yra tik tai, ar valstybės patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma buvo iki galo apmokėta sprendimo atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą priėmimo metu.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja nebuvo sumokėjusi visų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurias ji buvo įpareigota sumokėti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, Sprendimu atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą.

7. Atsakovas taip pat nurodė, kad pagal 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojusius Įstatymo pakeitimus, pareiškėja turi teisę pakartotinai kreiptis į Tarnybą su prašymu papildomai įvertinti jos individualią situaciją ir išimties tvarka jai suteikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, tačiau tokio prašymo ir jį pagrindžiančių dokumentų pareiškėja Tarnybai nepateikė.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimu (b. l. 40–43) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nustatė, kad:

9.1. Pareiškėja 2019 m. liepos 15 d. kreipėsi į Tarnybą su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2YT-7857-618/2019.

9.2. Tarnyba 2019 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. 2.3-(NTP-2)-19-NT-1471-11974 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ atsisakė pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu. Tarnyba sprendimą grindė 2015 m. rugpjūčio 19 d. įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-880-243/2015, kuriuo patvirtinta pareiškėjos prievolė sumokėti antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidas, t. y. minėtu teismo sprendimu iš pareiškėjos priteista 983,94 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

9.3. Antstolės L. N. 2019 m. liepos 2 d. rašte Nr. S-19-65-3528 „Dėl informacijos pateikimo“ pateikta informacija patvirtina, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-880-243/2015 nėra įvykdytas.

10. Teismas vadovavosi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, pagal kurį antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Teismas nurodė, kad ši teisės norma aiškiai apibrėžia antrinės teisinės pagalbos teikimo apribojimo pagrindą, kuris gali būti taikomas esant dviem sąlygoms: pirma, pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje ir, antra, iki nurodyto termino jis neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies.

11. Teismas taip pat nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2018 m. spalio 11 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ Nr. KT20-N11/2018, kuriuo pripažino, kad Įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija; Žin., 2013, Nr. 54-2675) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies, tais atvejais, kai asmeniui tokia pagalba yra itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių ir ją užtikrinti baudžiamojoje byloje būtina teisingumo interesais, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Teismo nuomone, nors minėtoje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis teismas ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį tyrė tiek, kiek pagal jį antrinė teisinė pagalba neteikiama baudžiamojoje byloje, o nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl antrinės teisės pagalbos teikimo civilinėje byloje, tačiau šiame nutarime pateikti išaiškinimai dėl taikytino teisinio reguliavimo aktualūs ir šioje administracinėje byloje.

12. Teismas nurodė, kad pagal Įstatymo 11 straipsnio 10, 11 dalyse (2018 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIII-1437 redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, Tarnybai atsisakius suteikti antrinę teisinę pagalbą (inter alia (be kita ko) vadovaujantis šio straipsnio 7 dalies 11 punktu), pareiškėjas gali kreiptis į Tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo, o Tarnyba, įvertinusi jo individualią situaciją (gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, pareiškėjo procesinę padėtį byloje ir galimus neigiamus padarinius pareiškėjui), išimtiniais atvejais turi teisę suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisydama to, kad pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje ir jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies.

13. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėja nėra sumokėjusi Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-880-243/2015 priteistų antrinės teisinės pagalbos išlaidų (983,94 Eur), o ginčijamas Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, sprendė, kad nėra pagrindo Sprendimą panaikinti. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėja pasinaudojo teise kreiptis į Tarnybą su prašymu įvertinti individualią pareiškėjos situaciją ir suteikti antrinę teisinę pagalbą, todėl nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjos konstitucinė teisė gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą yra pažeista.

14. Teismui nekilo abejonių dėl ginčui aktualaus teisinio reglamentavimo, todėl prašymo ištirti normino administracinio teisės akto teisėtumą netenkino.

III. 15. Pareiškėja S. S. apeliaciniame skunde (b. l. 46) prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

16. Pareiškėja pakartoja skunde teismui nurodytas aplinkybes, kad jai reikia kvalifikuotos teisinės pagalbos civilinėje byloje Nr. 2YT-7857-618/2019, tačiau Tarnyba atsisakė ją suteikti. Pareiškėja papildomai nurodo, kad kitose bylose jos analogiški skundai tenkinami, tačiau šiuo atveju teismas skundą atmetė kaip nepagrįstą. Tokia teismo pozicija prieštarauja Konstitucijai ir Konstitucinio Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarime suformuotai praktikai.

17. Pareiškėjos įsitikinimu, teismas nevertino aplinkybių, kad pareiškėjos pragyvenimo lygis yra žemiau skurdo ribos, kad nepagrįstai priteista skola yra išieškoma per antstolius. Taip pat teismas ignoravo pareiškėjos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.

IV. 18. Atsakovas Tarnyba atsiliepime (b. l. 50) su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

19. Tarnyba palaiko atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. 20. Ginčas byloje kilo dėl Sprendimo, kuriuo Tarnyba atsisakė pareiškėjai teikti antrinę teisinę pagalbą, teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Tarnyba skundžiamu Sprendimu pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo, nes pareiškėja nėra apmokėjusi antrinės teisinės pagalbos, teiktos kitoje byloje, išlaidų, pareiškėja papildomai nesikreipė į Tarnybą dėl individualios situacijos įvertinimo, t. y. nepasinaudojo Įstatymo 11 straipsnio 11 dalyje įtvirtinta teise, todėl nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjos teisė gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą yra pažeista.

22. Pareiškėja su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Pareiškėjos manymu, pirmosios instancijos teismo išvados prieštarauja Konstitucijai ir Konstitucinio Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarime suformuotai praktikai, teismas nevertino aplinkybių, kad pareiškėjos pragyvenimo lygis yra žemiau skurdo ribos, kad nepagrįstai priteista skola yra išieškoma per antstolius.

23. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

25. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės normų taikymo aspektu, su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių tyrimu, įrodymų vertinimu ir to pagrindu padarytomis išvadomis sutinka, todėl iš naujo jų nekartoja, tik papildo motyvus, atsižvelgdama į apeliacinio skundo esminius argumentus.

26. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, nustato Įstatymas. Ginčui aktuali Įstatymo 11 straipsnio 7 dalis (2018 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIII-1437 redakcija, įsigaliojusi nuo 2019 m. sausio 1 d.), kurioje įtvirtinti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai, vienas iš jų – jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies (Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas).

27. Konstitucinis Teismas 2018 m. spalio 11 d. nutarimu pripažino, kad Įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies, tais atvejais, kai asmeniui tokia pagalba yra itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių ir ją užtikrinti baudžiamojoje byloje būtina teisingumo interesais, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

28. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pastarajame Konstitucinio Teismo nutarime pateiktus išaiškinimus ir padarytas išvadas ne kartą pritaikė savo jurisprudencijoje, be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-4732-822/2019, konstatuodamas, kad Tarnybos sprendimas atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu, neatsižvelgiant į jokias aplinkybes, t. y. nei į asmens turtą ir pajamas, nei į teisingumo interesus, inter alia bylos ar taikomos teisės sudėtingumą, tam tikrus asmens socialinės ir asmeninės padėties ypatumus, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Akcentuotina, kad minėta Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pozicija reiškia ne tai, kad valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba turi būti teikiama, neatsižvelgiant į pareiškėjo skolą Tarnybai (Lietuvos valstybei), o tai, kad, sprendžiant dėl atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu, asmens įsiskolinimo Tarnybai (Lietuvos valstybei) faktas savaime nėra pakankamas ir turi būti vertinamos papildomos aplinkybės (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2398-662/2020).

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad po Konstitucinio Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarimo priėmimo įsigaliojo ginčui aktualių Įstatymo nuostatų pakeitimai. Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo Nr. VIII-1591 2, 11, 12, 13, 14, 15, 18, 19, 21, 22, 23, 24, 29, 30, 31, 32, 34 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymu (2018 m. birželio 30 d. Nr. XIII-1437), įsigaliojusiu 2019 m. sausio 1 d. (to paties įstatymo 19 str. 1 d.), Įstatymo 11 straipsnio 10 dalis buvo pakeista, ją išdėstant taip: „Tarnyba turi teisę išimtiniais atvejais, atsižvelgdama į šio straipsnio 11 dalyje nurodytą pareiškėjo prašymą ir įvertinusi konkretaus pareiškėjo individualią situaciją, suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisydama to, kad yra šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 punktuose nustatyti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai“. Be to, Įstatymo 11 straipsnis papildytas 11 dalimi, pagal kurią „Kai tarnyba, vadovaudamasi šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 punktais, priima sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, pareiškėjas turi teisę kreiptis į tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo ir pateikti šį prašymą pagrindžiančius dokumentus ir (ar) informaciją. Individuali pareiškėjo situacija vertinama atsižvelgiant į gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, pareiškėjo procesinę padėtį byloje ir galimus neigiamus padarinius pareiškėjui. Šiuo atveju tarnyba sprendimą priima teisingumo ministro nustatyta tvarka.“

30. Sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priėmimo tvarką, kai pareiškėjas kreipiasi į Tarnybą dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo, nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 1R-121 patvirtintas Sprendimų priėmimo, įvertinus individualią pareiškėjo situaciją, tvarkos aprašas (2019 m. sausio 7 d. įsakymo Nr. 1R-16 redakcija, įsigaliojusi 2019 m. sausio 8 d.). Tarnyba individualią pareiškėjo situaciją papildomai vertina gavusi jo rašytinį prašymą ir atsižvelgdama į pateiktus prašymą pagrindžiančius dokumentus ir (ar) informaciją (4 punktas). Tarnyba individualiai pareiškėjo situacijai įvertinti sudaro komisiją, kurios sudėtį ir darbo reglamentą tvirtina tarnybos direktorius (10 punktas).

31. Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2019 m. liepos 15 d. kreipėsi į Tarnybos Klaipėdos skyrių su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą (b. l. 18–22). Prašymą grindė aplinkybėmis, kad Klaipėdos apylinkės teisme yra užvesta civilinė byla Nr. 2YT-7857-618/2019 dėl antstolės L. N. veiksmų, tačiau pareiškėja neturi kompetencijos pati vesti bylą. Iš byloje pateiktos Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties (b. l. 27–28) ir Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad pareiškėja toje byloje prašė panaikinti antstolės procesinius dokumentus, priimtus vykdymo procese, bei priimti atskirą patvarkymą pagal kiekvieną vykdomąją bylą, 2019 m. gegužės 24 d. procesinį dokumentą Nr. S-19-65-3083.

32. Byloje ginčo nėra, kad pareiškėja skundžiamo teismo sprendimo priėmimo metu nebuvo visiškai apmokėjusi antrinės teisinės pagalbos, teiktos kitoje byloje, išlaidų ar jų dalies. Byloje taip pat nėra duomenų, tokių argumentų pareiškėja nenurodė ir skunde, kad ji, siekdama gauti antrinę teisinę pagalbą minėtoje civilinėje byloje Nr. 2YT-7857-618/2019, Tarnybai pateikė motyvuotą prašymą kartu su pagrindžiančiais įrodymais dėl pareiškėjos individualios situacijos įvertinimo. Taigi teismui nebuvo pagrindo vertinti pareiškėjos pragyvenimo lygio ar pan. aplinkybių.

33. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei tai, kad pagal Įstatymo 11 straipsnio 11 dalį, pareiškėja turėjo teisę kreiptis į Tarnybą, kad pastaroji pakartotinai įvertintų situaciją, neatsižvelgiant į pareiškėjos skolą Tarnybai (Lietuvos valstybei), tačiau šia teise pareiškėja nesinaudojo, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad šiuo atveju Tarnybos Klaipėdos skyrius skundžiamu sprendimu pagrįstai atsisakė pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu.

34. Priešingai nei teigia pareiškėja, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime atkreipė į ginčui aktualios Įstatymo normos pakeitimus nuo 2019 m. sausio 1 d., t. y. įstatymų leidėjo priimtus po Konstitucinio Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarimo priėmimo, todėl nepagrįsti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nepaisė Konstitucinio Teismo išaiškinimų.

35. Pareiškėja skunde prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą nustatyti, ar Įstatymo 11 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas šį jos prašymą ignoravo.

36. ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Vadinasi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas bylos nagrinėjimo metu suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Ši teismo teisė nėra siejama su atitinkamais proceso dalyvių prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-548-858/2015, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016; 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1650-502/2018). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui nekilo abejonių dėl Įstatymo 11 straipsnio atitikties Konstitucijai, tai teismas pažymėjo ir sprendimo motyvuojamoje dalyje. Be to, pareiškėja skunde nenurodė jokių argumentų dėl minėtos teisės normos prieštaravimo Konstitucijai (konkrečioms Konstitucijos nuostatoms), t. y. nepateikė teismui motyvuoto prašymo, todėl atmestini pareiškėjos argumentai, kad teismas ignoravo pareiškėjos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.

37. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos S. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė