844e54d5-e45d-4feb-b8e9-c73d757100b5 · Lietuvos apeliacinis teismas

? Baudžiamoji byla Nr. 1A-91-658/2023 Teisminio proceso Nr. Nr. 1-01-1-05332-2017-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.2; 2.4.6.4.4; 1.1.8.1.1; 1.1.8.6.2; 1.1.8.6.3; 1.2.1.4.5.1; 1.2.6.2.2 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U O S P R E N D I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2022 m. kovo 14 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Justo Namavičiaus ir Ernesto Rimšelio, sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei, dalyvaujant prokurorui Egidijui Keriui, nuteistajam G.

D. ir jo gynėjui advokatui Linui Belevičiui, nukentėjusiųjų E. T. ir E. P. atstovui advokatui Daliui Poviliui, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos bÅ«du iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal Å iaulių apygardos prokuratÅ«ros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Egidijaus Kerio (toliau ir – prokuroro) ir nukentėjusiųjų E. T. ir E. P. atstovo advokato Daliaus Poviliaus apeliacinius skundus dėl Å iaulių apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendžio, kuriuo G.

D. pripažintas kaltu ir nuteistas: - pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo P. G. atžvilgiu) 55 MGL (2 071,30 Eur) dydžio bauda; - pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo P. G. atžvilgiu) 53 MGL (1995,80 Eur) dydžio bauda; - pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo E. P. atžvilgiu) 51 MGL (1920,66 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir nustatyta galutinė bausmė 100 MGL (3 766 (trijų tūkstančių septynių šimtų šešiasdešimt šešių) Eur) dydžio bauda.

Nustatyta, kad paskirtÄ baudÄ G. D. turi sumokėti per vienerius metus nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į pasirinktÄ Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto pajamų surenkamÄ jÄ sÄ skaitÄ , įmokos kodas 6801. Iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta galioti kardomoji priemonė – 8000 Eur užstatas, kurį, nuosprendžiui įsiteisėjus, nustatyta grÄ Å¾inti užstato davėjui. IÅ¡ nuteistojo G. D. nukentėjusiajam P. G. priteistas 4 911,95 Eur (keturių tÅ«kstančių devynių Å¡imtų vienuolikos eurų 95 centų) turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas, nukentėjusiajam P. G. priteistas 4 982,28 Eur (keturių tÅ«kstančių devynių Å¡imtų aÅ¡tuoniasdeÅ¡imt dviejų eurų 28 centų) turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas, nukentėjusiajam E. P. priteistas 2 857,18 Eur (dviejų tÅ«kstančių aÅ¡tuonių Å¡imtų penkiasdeÅ¡imt septynių eurų 18 centų) turtinės ir neturtinės žalos atlyginimui.

Nukentėjusiojo E. T. ieÅ¡kinys dėl 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmestas. G. D. dėl kaltinimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį iÅ¡teisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Skundžiamu nuosprendžiu iÅ¡spręstas ir daiktų, turinčių reikÅ¡mės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas. Teisėjų kolegija, n u s t a t ė : I. Bylos esmė 1. G. D. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį už tai, kad, įgijęs nukentėjusiojo P. G. pasitikėjimÄ , laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 4 d. iki 2013 m. lapkričio 15 d., apgaule, savo naudai įgijo svetimÄ turtÄ .

G. D., 2013 m. spalio 4 d. susipažinęs ir vėliau bendraudamas su tuometiniu (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų auklėtiniu P. G., įgijo jo pasitikėjimÄ , ir pasinaudodamas jo, kaip vaikų globos namų gyventojo, socialinių įgÅ«džių stoka, jo jaunu amžiumi bei naivumu, panaudodamas apgaulę – pažadėdamas jam padėti įsitvirtinti, pradedant savarankiÅ¡kÄ gyvenimÄ , t. y. įsikurti jo surastame nuolatiniame bÅ«ste, surasti darbÄ bei jį įdarbinti, tokiu bÅ«du įtikino jį paraÅ¡yti praÅ¡ymÄ iÅ¡eiti iÅ¡ (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų, tam, kad įgytų teisę gauti vienkartinę iÅ¡mokÄ Ä¯sikurti.

Tęsdamas savo nusikalstamÄ sumanymÄ , 2013 m. spalio 30 d. (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės administracijos patalpose deklaravo P. G. gyvenamÄ vietÄ savo tuometinėje gyvenamoje vietoje (duomenys neskelbtini), bei nurodė P. G. kreiptis į (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės administracijos socialinės paramos skyrių 9 750 Lt (2 823,80 Eur) vienkartinei iÅ¡mokai įsikurti gauti, o P. G. gavus iÅ¡mokÄ patvirtinančius dokumentus, jis 2013 m. lapkričio 4 d. savo naudai, už P. G. skirtÄ vienkartinę iÅ¡mokÄ Ä¯sikurti, įgijo svetimÄ , P. G. turtÄ â€“ minkÅ¡tÄ jį kampÄ â€žEliot“ už 2 445 Lt; stalÄ â€žCol102“ už 1 997 Lt; pufÄ už 600 Lt; dangtį su garų reguliatoriumi už 37,90 Lt; keptuvę už 83,80 Lt; grindų Å¡epetį už 73 Lt;

Å¡aldytuvÄ â€žDaewoo“ už 659,99 Lt; televizorių „Sony“ už 1 399 Lt; sulčiaspaudę „Kuvings“ už 1 249 Lt; trintuvÄ â€žPhilips“ už 229 Lt, mikrobangų krosnelę „Samsung“ už 399 Lt, dulkių siurblį „Philips“ už 555 Lt, dulkių maiÅ¡elį „Electrolux“ už 19 Lt, kurių bendra vertė 9 746,19 Lt (2 822,69 Eur), tačiau duoto pažado apgyvendinti P. G. nuolatiniame bÅ«ste bei jį įdarbinti neįvykdė. Tęsdamas savo nusikalstamÄ veikÄ , panaudodamas apgaulę – pažadėdamas investuoti P. G. vaikų globos namuose sutaupytas pinigines lėšas, laikytas jo bankinėje sÄ skaitoje, ir melagingai nurodydamas, kad tokiu bÅ«du uždirbs jam dar daugiau pinigų, iÅ¡ kurių jis galės gyventi, įtikino P. G. iÅ¡ savo sÄ skaitos iÅ¡imti sukauptus pinigus ir juos perduoti jam.

P. G. 2013 m. lapkričio 5 d. ir 2013 m. lapkričio 15 d. prekybos ir pramogų centre „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), esančiame banke (duomenys neskelbtini), iÅ¡ savo sÄ skaitos Nr. (duomenys neskelbtini) per tris kartus iÅ¡grynino savo sukauptas asmenines pinigines lėšas – 3 400 Lt, 552,97 Lt ir 1 534,41 Lt, kuriuos perdavė G. D., o G. D. tokiu bÅ«du savo naudai įgijo svetimÄ turtÄ â€“ nukentėjusiam P. G. priklausančias pinigines lėšas – 5 487,38 Lt, (1 589,25 Eur) ir jas nusavino.

Šiais veiksmais G. D., panaudodamas apgaulę, savo naudai iš viso įgijo svetimo, nukentėjusiajam P. G. priklausančio turto už 15 234,07 Lt (4 412,09 Eur).

2. Be to, G. D. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir už tai, kad įgijęs nukentėjusiojo P. G. pasitikėjimÄ , laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 4 d. iki 2013 m. gruodžio 9 d., apgaule, savo naudai įgijo svetimÄ turtÄ . 2013 m. spalio 4 d. susipažinęs ir vėliau bendraudamas su tuometiniu (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų auklėtiniu P. G. įgijo jo pasitikėjimÄ ir, pasinaudodamas jo, kaip vaikų globos namų gyventojo, socialinių įgÅ«džių stoka, jo jaunu amžiumi bei naivumu, panaudodamas apgaulę – pažadėdamas investuoti P. G. vaikų globos namuose gyvenamojo laikotarpio metu sutaupytas pinigines lėšas, laikytas jo bankinėje sÄ skaitoje ir melagingai nurodydamas, kad tokiu bÅ«du uždirbs jam dar daugiau pinigų, iÅ¡ kurių jis galės gyventi, įtikino P. G. iÅ¡ savo sÄ skaitos iÅ¡imti sukauptus pinigus ir juos perduoti jam.

P. G. 2013 m. lapkričio 29 d. banko (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), iÅ¡ savo sÄ skaitos Nr. (duomenys neskelbtini) iÅ¡grynino savo sukauptas asmenines pinigines lėšas – 4 000 Lt (1 158,48 Eur), kurias perdavė G. D., o G. D. tokiu bÅ«du savo naudai įgijo svetimÄ turtÄ â€“ nukentėjusiajam P. G. priklausančias pinigines lėšas – 4 000 Lt (1 158,48 Eur) ir jas nusavino. Tęsdamas savo nusikalstamÄ veikÄ , panaudodamas apgaulę – pažadėdamas P. G. padėti įsitvirtinti, pradedant savarankiÅ¡kÄ gyvenimÄ , t. y.

įsikurti jo surastame nuolatiniame bÅ«ste, surasti darbÄ bei jį įdarbinti, tokiu bÅ«du įtikino jį paraÅ¡yti praÅ¡ymÄ iÅ¡eiti iÅ¡ (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės vaikų globos namų, tam kad įgytų teisę gauti vienkartinę iÅ¡mokÄ Ä¯sikurti. Tęsdamas savo nusikalstamÄ veikÄ , 2013 m. gruodžio 2 d. (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės administracijos patalpose deklaravo P. G. gyvenamÄ vietÄ savo tuometinėje gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), bei nurodė P. G. kreiptis į (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės administracijos socialinės paramos skyrių 9 750,00 Lt (2 823,80 Eur) vienkartinei iÅ¡mokai įsikurti gauti, o P. G. gavus iÅ¡mokÄ patvirtinančius dokumentus, jis nuo 2013 m. gruodžio 4 d. iki 2013 m. gruodžio 9 d. savo naudai, už P. G. skirtÄ vienkartinę iÅ¡mokÄ Ä¯sikurti, įgijo svetimÄ , P. G. turtÄ â€“ lovÄ â€žR-Baldparpa“ už 1 100 Lt, komodÄ â€žR-Baldparpa“ už 800 Lt, lentynų spintÄ â€žR- aldparpa“ už 350 Lt, čiužinį „Classic“ už 799 Lt, darbo stalÄ â€žR-Baldparpa“ už 1 200 Lt, darbo spintelę „R-Baldparpa„ už 1 000 Lt, mobiliojo ryÅ¡io telefonÄ â€žSamsung“ už 1 749 Lt, kėdes 6 vnt. už 2 278,02 Lt, kurių bendra vertė 9 276,02 Lt (2 686,52 Eur), tačiau duoto pažado apgyvendinti P. G. nuolatiniame bÅ«ste bei jį įdarbinti neįvykdė.

Tokiu būdu G. D., panaudodamas apgaulę, savo naudai iš viso įgijo svetimo, nukentėjusiajam P. G. priklausančio turto už 13 276,02 Lt (3 845 Eur).

3. Be to, G. D. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir už tai, kad įgijęs nukentėjusiojo E. P. pasitikėjimÄ , laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo mėnesio, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos dienos, iki 2014 m. lapkričio 21 d., apgaule, savo naudai įgijo svetimÄ turtÄ . Nuo 2014 metų rugsėjo mėnesio iki tiksliai nenustatytos dienos, susipažinęs ir vėliau bendraudamas su tuomečiu (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų auklėtiniu E. P. įgijo jo pasitikėjimÄ , pasinaudodamas jo, kaip vaikų globos namų gyventojo, socialinių įgÅ«džių stoka, jo jaunu amžiumi bei naivumu, panaudodamas apgaulę – pažadėdamas iÅ¡gryninti pinigus, skiriamus už vienkartinę paÅ¡alpÄ Ä¯sikurti, daiktams įsigyti ir toliau tuos pinigus jam perduoti, įtikino jį paraÅ¡yti praÅ¡ymÄ iÅ¡eiti iÅ¡ (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės vaikų globos namų, tam kad įgytų teisę gauti vienkartinę iÅ¡mokÄ Ä¯sikurti.

Tęsdamas savo nusikalstamÄ veikÄ , 2014 m. lapkričio 11 d. nuvežė E. P. į (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės administracijÄ , kur E. P. deklaravo savo gyvenamÄ vietÄ (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybėje bei 2014 m. lapkričio 12 d. įtikino E. P. kreiptis į (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės administracijos socialinės paramos skyrių 9 750 Lt (2 823,80 Eur) vienkartinei iÅ¡mokai įsikurti gauti, o E. P. gavus iÅ¡mokÄ patvirtinančius dokumentus, jis nuo 2014 m. lapkričio 13 d. iki 2014 m. lapkričio 21 d. savo naudai, už E. P. skirtÄ vienkartinę iÅ¡mokÄ Ä¯sikÅ«rimui įgijo svetimÄ , E. P. turtÄ â€“ lovÄ už 3 420 Lt, komodÄ už 860 Lt, mobiliojo ryÅ¡io telefonÄ â€žSamsung Note 4“ ir mobiliojo ryÅ¡io telefono „Samsung Note 4“ dėklÄ už 2 495 Lt, dėklÄ â€žApple iPad“ už 129,99 Lt, planÅ¡etinį kompiuterį „iPad Air 2“ už 2 460 Lt, kurių bendra vertė 9 364,99 Lt (2 712,29 Eur), tačiau pažadėtų iÅ¡gryninti pinigų E. P. neperdavė.

Tokiu būdu G. D., panaudodamas apgaulę, savo naudai iš viso įgijo svetimo, nukentėjusiajam E. P. priklausančio turto už 9 364,99 Lt (2 712,29 Eur).

4. Taip pat G. D. buvo kaltinamas pagal BK 147 straipsnio 2 dalį už tai, kad pasinaudodamas nukentėjusiųjų asmenų pažeidžiamumu, jų priklausomumu, panaudodamas apgaulę, verbavo ir gabeno du asmenis į Jungtinę Karalystę, siekdamas, kad nukentėjusieji būtų išnaudojami iš jų darbo gautų pajamų neteisėtam pasisavinimui. G. D., pasinaudodamas E. T. ir E. P. materialiniu priklausomumu, kilusiu dėl iš pastarųjų, kaip buvusių (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų auklėtinių, apgaulės būdu įgytų vienkartinių socialinės paramos išmokų įsikūrimui, bei pažeidžiamumu, t. y. jų sunkia materialine padėtimi, socialinių įgūdžių stoka, jų gyvenimišku nepatyrimu ir jaunu amžiumi, panaudodamas apgaulę – melagingai E. T.

žadėdamas padėti jam viskuo Jungtinėje Karalystėje bei rÅ«pintis juo kaip savo vaiku, susiraÅ¡inėjimų internetinės programos „Facebook Messenger“ metu, laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 18 d. iki 2015 m. spalio 28 d. kalbino E. T., o per pastarÄ jį ir E. P. atvykti į Jungtinę Karalystę dirbti, tokiu bÅ«du juos verbavo, turėdamas tikslÄ juos iÅ¡naudoti iÅ¡ jų Jungtinėje Karalystėje dirbamo darbo gautų pajamų neteisėtam pasisavinimui. Tęsdamas savo nusikalstamÄ veikÄ , G.

D. organizavo Å¡ių dviejų nukentėjusiųjų asmenų gabenimÄ Ä¯ Jungtinę Karalystę, t. y., G. D. surado iÅ¡ (duomenys neskelbtini) į X miestÄ Jungtinėje Karalystėje vykstantį mikroautobusÄ bei pranešė E. T. apie jo iÅ¡vykimo laikÄ ir vietÄ , t. y., 2015 m. spalio 29 d. apie 15–16 val. prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ aikÅ¡telėje, (duomenys neskelbtini), kur E. T. ir E. P. įsėdo į mikroautobusÄ ir iÅ¡vyko į Jungtinę Karalystę. 2015 m. spalio 31 d. apie 5 val.

E. T. ir E. P. atvykus į Jungtinę Karalystę, X miestÄ , ten juos pasitiko G. D. bei mikroautobuso vairuotojui sumokėjo už kelionę, t. y., tokiu bÅ«du G. D. gabeno du nukentėjusiuosius – E. T. ir E. P. iÅ¡ Lietuvos Respublikos į Jungtinę Karalystę, turėdamas tikslÄ juos iÅ¡naudoti iÅ¡ jų Jungtinėje Karalystėje dirbamo darbo gautų pajamų neteisėtam pasisavinimui. Tęsdamas savo nusikalstamÄ sumanymÄ , G. D. į Jungtinę Karalystę atvykusius E. T. bei E. P. įdarbino tiksliai nenustatytose auto plovyklose, statybų ir konteinerių krovos darbuose bei nurodė, kad jie jam yra skoloje už kelionės iÅ¡laidas, bÅ«sto nuomÄ ir maistÄ , bei tokiu bÅ«du jiems tapus finansiÅ¡kai priklausomais nuo G.

D., jis reikalavo už Å¡ias jo nurodytas skolas perduoti jam jų uždirbamas pinigines lėšas, kurių didžiÄ jÄ , tiksliai nenustatytÄ dalį, neadekvačiÄ jo nurodytam įsiskolinimui, tiek E. T. laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 31 d. iki 2016 m. gegužės mėn., tiek E. P. laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 31 d. iki 2016 m. birželio mėn. atiduodavo G. D..

5. Å iaulių apygardos teismo nuosprendžiu G. D. dėl kaltinimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį iÅ¡teisintas, konstatavus, kad jis nepadarė veikos, turinčios Å¡io nusikaltimo požymių. Pirmosios instancijos teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog nukentėjusieji E. T. ir E. P. buvo verbuojami vykti į Jungtinę Karalystę, taip pat nenustatyta, kad prieÅ¡ nukentėjusiuosius buvo panaudota apgaulė, G. D. turint tikslÄ , nukentėjusiesiems atvykus į Jungtinę Karalystę, juos iÅ¡naudoti, neteisėtai pasisavinant jų gautas darbo pajamas.

II. Apeliacinių skundų argumentai, proceso dalyvių praÅ¡ymai 6. Apeliaciniame skunde Å iaulių apygardos prokuratÅ«ros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Egidijus Kerys praÅ¡o Å iaulių apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendį pakeisti: (1) panaikinti nuosprendžio dalį, kuria G. D. iÅ¡teisintas dėl kaltinimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, ir Å¡ioje dalyje priimti naujÄ nuosprendį – pripažinti G. D. kaltu pagal BK 147 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam 7 metų laisvės atėmimo bausmę; (2) pakeisti nuosprendžio dalį ir panaikinti teismo pripažintas G.

D. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose; (3) pakeisti nuosprendžio dalį, kuria G. D. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (3 nusikalstamos veikos) paskirtos baudos ir paskirti G. D. už Å¡ias nusikalstamas veikas laisvės atėmimo bausmes: už nusikalstamÄ veikÄ dėl sukčiavimo P. G. atžvilgiu – 1 metų ir 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmę; už nusikalstamÄ veikÄ dėl sukčiavimo P. G. atžvilgiu – 1 metų ir 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmę; už nusikalstamÄ veikÄ dėl sukčiavimo E. P. atžvilgiu – 1 metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo bÅ«du, ir G. D. paskirti galutinę subendrintÄ bausmę – laisvės atėmimÄ 7 metams. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais esminiais argumentais: 6.1. Pirmosios instancijos teismas, iÅ¡teisindamas G. D. dėl kaltinimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, vieniems byloje esantiems įrodymams nepagrįstai teikė prioritetÄ , t. y., kaip patikimus ir teisingus iÅ¡skirtinai vertino savo kaltės dėl minėto kaltinimo nepripažinusio nuteistojo parodymus bei pagal nuteistojo ir jo gynėjo praÅ¡ymus kviestų, teisme apklaustų liudytojų parodymus, motyvuodamas, jog Å¡ių liudytojų parodymai atitinka G.

D. parodymus ir juos patvirtina. Tuo tarpu kaip neteisingus bei nenuoseklius teismas nepagrįstai vertino nukentėjusiųjų E. T. bei E. P. parodymus bei liudytojo A. L. teisme duotus nuteistajam nepalankius parodymus apie nukentėjusiųjų iÅ¡naudojimÄ , pasisavinant jų iÅ¡ darbo santykių gautÄ atlygį, ir Å¡iais parodymais nepagrįstai nesivadovavo. Be to, teismas nevertino ir neaptarė duomenų bei faktinių bylos aplinkybių, pagrindžiančių G. D. kaltę dėl kaltinimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį.

Taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių – verbavimo ir apgaulės panaudojimo, todėl nepagrįstai konstatavo, kad G. D. nesiekė nukentėjusiųjų iÅ¡naudoti, turėdamas tikslÄ neteisėtai pasisavinti iÅ¡ jų darbo gautas pajamas. 6.2. Teismas nuosprendyje detalizavo nukentėjusiųjų ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duotus parodymus ir dėl neesminių aplinkybių, nesusijusių su inkriminuota nusikalstama veika, nesutapimo nepagrįstai pripažino juos nepatikimais.

Tačiau vertindamas G. D. parodymus, nuosprendyje paminėjo tik jo teisme duotus parodymus ir juos nepagrįstai vertino kaip teisingus, bet neatsižvelgė į jo ikiteisminio tyrimo metu duotus nenuoseklius, faktinių bylos aplinkybių neatitinkančius parodymus. Nuteistasis 2019 m. sausio 29 d. ikiteisminio tyrimo metu vykusioje apklausoje parodė, kad „važiuodami iÅ¡ Lietuvos jie žinojo, kur dirbs, kad darbas bus viÅ¡tų fabrike. Jis juos apie tai buvo informavęs, nurodęs adresÄ , o jie patys ten darbinosi.

Pradžioje jie atvykę dirbo vištų fabrike, bet po savaitės buvo išmesti“, tačiau byloje nustatyta, kad nukentėjusieji iš anksto nieko nežinojo apie būsimo darbo pobūdį, vištų fabrike nedirbo ir patys nesidarbino nei šiame, nei kitame darbe ir iš ten išmesti nebuvo, nes tokiame darbe nedirbo. Kitoje 2019 m. lapkričio 29 d. vykusioje apklausoje G. D. parodė, kad „jie savo noru darbinosi, kur norėjo“, tačiau byloje nustatyta, kad darbus jiems surado ir įsidarbinti padėjo G.

D.. Juolab, kad 2020 m. liepos 21 d. apklausos metu nuteistasis parodė, kad „jiems padėjo įsidarbinti automobilių plovyklose, nes jie nežinojo anglų kalbos, taip pat nebÅ«tų žinoję, nuo ko reikia pradėti darbinantis“. Tuo tarpu proceso metu nukentėjusieji visÄ laikÄ nuosekliai teigė, kad dirbdami konteinerių krovos darbus jie niekada negavo darbo užmokesčio, nes G. D. su darbdaviais buvo sutaręs jį pervesti G. D.. G. D. ikiteisminio tyrimo metu tokias aplinkybes neigė, aiÅ¡kino, jog nukentėjusieji patys gaudavo atlygį ir patys juo laisvai disponavo. 2020 m. liepos 21 d. vykusioje apklausoje G.

D. parodė, jog „kol jie dirbdavo prie konteinerių krovos, pas juos atvažiuodavo pasiimti skolos, gal kartÄ Ä¯ savaitę ar kas dvi savaites. Pinigus jie gaudavo grynais į rankas. Jam atvykus, E. T. paduodavo po 100 svarų, o kartÄ yra buvę, kad ir 150 svarų skolos. E. P. jam padavė gal 200 svarų skolos, per visÄ buvimo Y mieste laikotarpį. Teisme G. D. parodymus davė po visų proceso dalyvių apklausų, žinodamas tiek apie nukentėjusiųjų parodymus, kad jie atlygio dirbdami konteinerių krovos darbus negaudavo, pinigai buvo pervedami tiesiai G.

D., kuris jiems atveždavo tik maisto ir apmokėdavo už jų nuomÄ . IÅ¡girdęs Å¡iuos nukentėjusiųjų parodymus patvirtinančius liudytojo D. L. parodymus, o taip pat liudytojo E. V. parodymus, kad darbo užmokestis buvo pervedamas ir į nuteistojo sÄ skaitÄ , liudytojo J. L. parodymus apie atsiskaitymÄ už darbÄ ir pinigų pervedimÄ ir į G. D. sÄ skaitÄ , nuteistasis teisme parodė, kad „E. su E. buvo paprašę, kad jų atlyginimÄ pervestų pas jį į sÄ skaitÄ , nes jie tuo metu, neturėjo sÄ skaitų.

Buvo padaryti kokie trys mokėjimai į jo sÄ skaitÄ , t. y. P., T., L. ir V. atlyginimai. Tuo laiku P. ir T. paprašė nupirkti maisto produktų. Supirkęs maistÄ , jį nuveždavo, paduodavo sÄ skaitÄ , o likusius pinigus, kuriuos pervesdavo į jo sÄ skaitÄ , perduodavo jiems“. Taigi, teismas nuoseklius, objektyviai pagrįstus nukentėjusiųjų parodymus, susijusius su aplinkybėmis apie atlygio ne gavimÄ asmeniÅ¡kai, o jo pervedimÄ G. D., nepagrįstai vertino kaip nepatikimus, o nenuoseklius G. D. parodymus vertino kaip patikimus ir akivaizdžiai teisingus. 6.3.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstais kaip teisingus vertino nuteistojo bei jo gynėjo iniciatyva kviestų liudytojų parodymus, kuriais vadovaudamasis paneigė visus nukentėjusiųjų E. P. ir E. T. parodymus bei faktines bylos aplinkybes dėl BK 147 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo. Visi minėti liudytojai apklausti praėjus beveik Å¡eÅ¡eriems metams po nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo, kas objektyviai apsunkina prisiminti ir teisingai nurodyti aplinkybes apie tiems liudytojams nereikÅ¡mingų asmenų – nukentėjusiųjų E. T. bei E. P. – elgesį, gyvenimo bÅ«dÄ (kokius gėrimus ar medžiagas vartojo, kiek pinigų turėjo, kaip juos leido ir pan.) Pirmosios instancijos teismas turėjo skirti iÅ¡skirtinį dėmesį aptartų parodymų analizei, jų patikimumui, gretinti Å¡iuos parodymus su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir nustatytus prieÅ¡taravimus vertinti kritiÅ¡kai, tačiau to nepadarė ir visus Å¡ių liudytojų parodymus iÅ¡skirtinai vertino kaip teisingus, kaip papildančius nuteistojo duotus parodymus ir kaip paneigiančius nukentėjusiųjų parodymus ir kaltinimo aplinkybes, o tai lėmė neteisingas iÅ¡vadas dėl G.

D. nekaltumo padarymÄ . Taip pat teismas turėjo atsižvelgti ir į tai, kad G. D. praÅ¡ymu apklaustas liudytojas A. L. teisme parodė, kad jis buvo gavęs praÅ¡ymÄ duoti G. D. palankius parodymus, nurodant, kad E. ir E. blogai elgėsi, iÅ¡laidavo, kÄ iÅ¡ esmės parodė minėti nuteistojo ir jo gynėjo iniciatyva teisme apklausti liudytojai. Be to, pirmosios instancijos teismas vadovavosi liudytojo A. B. parodymais, kuris su nukentėjusiaisiais nei kartu dirbo, nei gyveno viename kambaryje, nei su jais bendravo, nes, kaip parodė minėtas liudytojas, jis buvo vyresnio amžiaus ir tik kažkuriuo trumpu laikotarpiu su nukentėjusiaisiais gyveno viename vieÅ¡butyje („hostelyje“).

Tačiau Å¡is liudytojas parodė apie nukentėjusiuosius tokias aplinkybes, kaip „prigerdavo sidro, užsigerdavo degtine“, net įvardijo alkoholinio gėrimo pavadinimÄ - „Rasputin“, teigė, kad „po to žolės parÅ«kydavo, savaitgalį gaudavo pinigus, „užbaliavodavo“, pirmadieniais nebeidavo į darbÄ â€œ; „jiems netrÅ«kdavo pinigų, nes jie pirkdavo maistÄ , rÅ«kalus, alkoholį“; „E. su E. prie tų konteinerių dirbo apie mėnesį, paskui prisiskolino pinigų ir pabėgo“, nors byloje objektyviai nustatyta, jog E. P. konteinerių krovos darbus dirbo tik kelias savaites, o E. T. apie 3 mėnesius, ir byloje nėra duomenų apie nukentėjusiųjų turėtas skolas, pabėgimÄ iÅ¡ darbo.

Ir Å¡iuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tokiems neobjektyviems liudytojo A. B. (kaip ir kitų liudytojų) parodymams suteikė iÅ¡skirtinę reikÅ¡mę, juos vertino kaip teisingus, paneigiančius nukentėjusiųjų parodymus. 6.4. Aplinkybę, kad nukentėjusysis E. P. konteinerių krovos darbus dirbo gana trumpÄ laikÄ (iki kelių savaičių), patvirtina jo paties ir nukentėjusiojo E. T. parodymai bei E. T. žinutės broliui. Byloje nustatyta, kad nukentėjusieji dirbti konteinerių krovos darbus buvo nuvežti po 2015 m.

Å¡v. Kalėdų, o jau 2016 m. sausio 10 d. E. T. kreipėsi į G. D., kad Å¡is paimtų E. P. atgal į X miestÄ . Taip pat byloje nustatyta, kad dirbant konteinerių krovos darbus buvo du darbdaviai: J. L. ir vėliau D. L.. Liudytojas E. V. teisme parodė, kad jis konteinerių krovos darbus kartu komandoje dirbo su A. L. ir E. T.. KeletÄ dienų padirbo pas J. L., po to persikėlė dirbti pas D. L., ir tuo metu E. P. konteinerių krovos darbų jau nedirbo, su juo susipažino tik po Å¡ių darbų iÅ¡ Y miesto atvykęs į X miestÄ .

Taigi Å¡ios aplinkybės patvirtina, kad E. P. konteinerių krovos darbus dirbo trumpÄ laikÄ , ir jo darbdavys buvo tik J. L., pas kitÄ darbdavį – D. L. jis nedirbo. IÅ¡ E. T. susiraÅ¡inėjimo turinio akivaizdu, jog pas darbdavį D. L. jis pradėjo dirbti nuo 2016 m. sausio 17 d., ir tai patvirtina tÄ dienÄ jo raÅ¡yta žinutė broliui, kad iÅ¡sikrausto į kitus namus prie uosto laivų. Liudytojai, kurie buvo apklausti nuteistojo ir jo gynėjų iniciatyva, D. L. ir T. Ž. parodė, kad E. T. ir E. P. jiems žinomi, kad jie dirbo pas D.

L., kad T. Ž. apie mėnesį laiko su jais dirbo vienoje komandoje ir darbdavio D. L. praÅ¡ymu apmokė juos dirbti. T. Ž. parodė ir tai, kad nukentėjusiuosius vadino „žolėdžiais“, nes jie nuolat „rÅ«kydavo žolę“, be to, nukentėjusieji turėjo pinigų nusipirkti ir alkoholio, maisto. D. L. parodė, kad E. T. ir E. P. pas jį įmonėje dirbo apie porÄ mėnesių vasaros laikotarpiu nuo birželio iki rugpjūčio, kad su jais, kaip ir su kitais dirbusiais, atsiskaitydavo kiekvienÄ penktadienį po darbo, atlygis jiems bÅ«davo iÅ¡mokamas grynaisiais „į rankas“, nes jie neturėjo angliÅ¡kos sÄ skaitos banke.

Ä® kitų paÅ¡alinių asmenų sÄ skaitas jis pinigų niekada nepervedinėdavo ir tikrai G. D. pinigų nevedė. Taigi ir Å¡iuo atveju minėti liudytojai parodė apie su nukentėjusiojo E. P. gyvenimo bÅ«du susijusias aplinkybes, tačiau realiai jie jo nepažinojo, nes byloje nustatyta, kad nukentėjusysis pas D. L. nedirbo. Be to, liudytojas D. L. parodė, jog jis E. T. ir E. P. (kuris, kaip minėta, pas jį net nedirbo) atlygį iÅ¡mokėdavo grynaisiais, asmenų uždarbio į kitų asmenų sÄ skaitÄ nevesdavo ir tikrai G.

D. jų pinigų nevedė. Tačiau nukentėjusysis E. T., liudytojai A. L., E. V. parodė, kad ir E. T., ir jų pačių atlyginimai, dirbant pas D. L., buvo pervedami į G. D. sÄ skaitÄ . Å ių parodymų pirmosios instancijos teismas neanalizavo, neaptarė ir vadovavosi prieÅ¡taringais bei neteisingais liudytojo D. L. parodymais. Be to, kad atlygis, dirbant pas D. L., buvo mokamas pavedimu, patvirtino ir pas jį dirbęs liudytojas T. Ž.. Liudytojas J. L. parodė, kad pas jį įmonėje konteinerių krovos darbus vienu metu dirbdavo apie 50 žmonių, darbuotojai nuolat keisdavosi, ir iÅ¡ viso pasikeitė keli tÅ«kstančiai darbuotojų.

Tačiau paklaustas apie nukentėjusiuosius, kurie jo įmonėje dirbo prieš šešerius metus ir tik mažiau nei tris savaites, jis parodė, kad jie, kaip ir dauguma jaunimo, rūkydavo, vartodavo alkoholį, teigė, kad jis gerai prisimena kambarį, kuriame jie gyveno, nes kai jie išvažiavo, išnešė iš to kambario tris maišus šiukšlių, butelių, skardinių. 6.5. Pirmosios instancijos teisme 2022 m. kovo 9 d. vykusiame teisiamajame posėdyje papildomai buvo apklaustas nukentėjusysis E. T..

Tačiau skundžiamame nuosprendyje Å¡ie jo parodymai neaptarti ir neįvertinti. 6.6. Teismas nuosprendžio 5.5. ir 5.5.1. punktuose nepagrįstai, vien tik dėl neesminių aplinkybių kaip neteisingus ir nenuoseklius vertino nukentėjusiųjų parodymus. Viso proceso metu nukentėjusieji kategoriÅ¡kai patvirtino esmines, su jų iÅ¡naudojimu Jungtinėje Karalystėje susijusias aplinkybes. 6.7. Teismas, kaip nepatikimus, nukentėjusiųjų parodymus vertino dar ir todėl, kad nukentėjusieji tariamai turėjo pagrindÄ duoti neteisingus parodymus bei bandyti save pristatyti kaip aukas, nes G.

D. yra apgavęs E. P., iÅ¡ kurio pasisavino įsikÅ«rimui skirtÄ paÅ¡alpÄ , o E. T. tokiu pat bÅ«du nukentėjo nuo G. D. pažįstamo asmens, ir tai turėjo įtakos nukentėjusiųjų neigiamam nusistatymui. Tačiau apgaule nukentėjusiojo E. P. turtas buvo užvaldytas 2014 m., o nukentėjusiojo E. T. – 2015 m., ir jie dėl prieÅ¡ juos padarytų nusikalstamų veikų į teisėsaugos institucijas nesikreipė. Nukentėjusieji, kaip prekyba žmonėmis aukos, buvo iÅ¡naudojami nuo 2015 m. spalio 31 d. iki 2016 m. birželio mėnesio, ir ikiteisminis tyrimas dėl Å¡ių neteisėtų veiksmų buvo pradėtas praėjus daugiau nei pusei metų po nukentėjusiųjų grįžimo į LietuvÄ , kai ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nai vaikų globos namuose skaitydami praneÅ¡imÄ apie prekybÄ Å¾monėmis, sužinoję galimas nukentėjusių iÅ¡naudojimo aplinkybes, atliko procesinius veiksmus.

Tai patvirtina, kad nukentėjusieji neturėjo jokio tikslo apkalbėti G. D., ant jo nepyko ir patys į teisėsaugos institucijas nesikreipė. Be to, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl G. D. nusikalstamų veiksmų, susijusių su sukčiavimu, vadovavosi nukentėjusiųjų parodymais, o dėl kaltinimo, susijusio su prekyba žmonėmis, tų pačių nukentėjusiųjų parodymus vertino kaip nepatikimus ir neteisingus. Tuo tarpu nuteistojo, kuris 2019 m. sausio 29 d. ir 2019 m. vasario 5 d. ikiteisminio tyrimo metu vykusiose apklausose savo kaltę dėl sukčiavimo neigė, parodymais vadovavosi ir jais pagrindė iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį. 6.8.

Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodyta ir kita nukentėjusiųjų parodymų vertinimo, kaip nepatikimų, priežastis – namui X mieste, kuriame gyveno nukentėjusieji, buvo padaryta pakankamai didelė – virÅ¡ 2000 svarų žala. Tačiau nors proceso metu nuteistasis siekė pagrįsti, kad Å¡i žala atsirado dėl nukentėjusiųjų veiksmų, tačiau nukentėjusieji kategoriÅ¡kai tokiÄ galimybę neigė. Be to, liudytojas E. V. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis ir kiti gyvenantys name nieko nesulaužė ir nesugadino, jam iÅ¡vykstant namas buvo toks kaip ir atvykus.

Teisme liudytojas M. M. ne tik parodė apie minėtam namui padarytÄ Å¾alÄ , tačiau teismui pateikė dokumentus, susijusius su sutarties sudarymu, jos nutraukimu bei su žalos nustatymu. IÅ¡ jų matyti, kad namo nuomos sutartis buvo sudaryta 2015 m. spalio 19 d. su R. P., o nutraukta 2017 m. kovo 11 d. Namui padaryta žala užfiksuota 2017 m. kovo 9 d., kuriÄ atlygino G. D.. Teisme apklausti nukentėjusieji bei Å¡iame name gyvenę liudytojai patvirtino, kad name nuolat gyveno 5-6 asmenys. Byloje nustatyta, kad E. T. iÅ¡ Jungtinės Karalystės iÅ¡vyko 2016 m. gegužės mėnesį, o E. P. - 2016 m. birželio mėnesį, o tai reiÅ¡kia, kad nuo Å¡ių laikotarpių nukentėjusieji name, esančiame X mieste, negyveno.

Tuo tarpu žala namui buvo užfiksuota tik 2017 m. kovo mėnesį, t. y., po 9–10 mėnesių po nukentėjusiųjų iÅ¡vykimo, ir tai patvirtina, kad jie ne tik nepadarė, bet ir neturėjo galimybės padaryti žalos, dėl kurios teismas visiÅ¡kai nepagrįstai, kaip nepatikimus, vertino jų parodymus. 6.9. Teismas motyvuojamoje nuosprendžio dalyje padarė iÅ¡vadÄ , kad nukentėjusiųjų parodymus iÅ¡ esmės atitinka teisiamajame posėdyje duoti liudytojo A. L. parodymai, kuris be kitų aplinkybių parodė ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai neteisingi, nes G.

D. prašė duoti jam palankius parodymus, žadėdamas už tai sumokėti. Tačiau teismas nuosprendžio 5.6.1. bei 5.6.2. punktuose minėto liudytojo teisme duotus parodymus vertino kaip nenuoseklius ir prieÅ¡taringus ir jais nesivadovavo, o kaip iÅ¡samius ir nuoseklius vertino jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Nuosprendyje nurodyta, kad „liudytojas A. L. pripažino, kad prieÅ¡ apklausÄ Å¡iame teisme jis G. D. draugų prašė 1000 Eur, bet jų negavo“, ir dėl Å¡ių aplinkybių konstatavo, kad „A.

L. yra akivaizdžiai prieÅ¡iÅ¡kai nusiteikęs kaltinamojo atžvilgiu, yra reikalavęs iÅ¡ jo pinigų už parodymų davimÄ , tačiau jų negavęs, galimai nusiteikęs duoti prieÅ¡iÅ¡kus, kaltinamajam nepalankius parodymus“. Tačiau Å¡ioje nuosprendžio dalyje yra netinkamai pacituoti liudytojo A. L. teisme duoti parodymai. 2022 m. kovo 31 d. vykusio teismo posėdžio metu A. L. parodė, kad pinigų iÅ¡ G. D. prašė ne už parodymų davimÄ (parodymų turinį), o prašė jo gražinti skolÄ , kuri buvo 1 000 svarų.

Be to, liudytojo A. L. parodymų nuoseklumÄ patvirtina ir tai, kad jis su nukentėjusiaisiais ryÅ¡io nepalaikė, todėl konstatavus, kad jo parodymai atitinka nukentėjusiųjų parodymus, darytina ir iÅ¡vada, kad liudytojas su nukentėjusiais dėl parodymų turinio nesitarė, jie visi teismui nurodė objektyviai teisingas jiems žinomas aplinkybes, pagrindžiančias G. D. kaltę. Be to, liudytojas teisme parodė ir tai, kad buvo sulaukęs praÅ¡ymo duoti nuteistajam palankius parodymus ir neteisingai parodyti, kad nukentėjusieji elgėsi blogai, iÅ¡laidavo, leisdavo pinigus, tačiau iÅ¡ tikrųjų nukentėjusieji galvodavo, iÅ¡ kur gauti pinigų, buvo skundęsi, kad G.

D. neduoda pinigų. 6.10. Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai neaptarti ir nevertinti nukentėjusiųjų parodymus patvirtinantys liudytojų T. R. (t. 6, b. l. 176–178), V. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kurie buvo perskaityti pirmosios instancijos teisme, liudytojo E. B. teisme duoti parodymai. Taip pat netinkamai vertintos nukentėjusiojo E. T. broliui E. B. 2015 m. lapkričio 14 d. ir 2016 m. vasario 8 d. „Facebook“ paskyroje raÅ¡ytos žinutės, nes nukentėjusysis teisme paaiÅ¡kino, kad bÅ«tent 2016 m. vasario 8 d. jis broliui rašė tiesÄ , o pirmoje žinutėje nurodyta informacija iÅ¡galvota, nes buvo gėda prisipažinti, jog bÅ«damas Anglijoje nieko neturi.

Be to, vertinant 2015 m. lapkričio 14 d. žinutės turinį, akivaizdu, kad E. T., gaudamas 35 svarų per dienÄ darbo užmokestį, per dvi savaites niekaip nebÅ«tų galėjęs sutaupyti 900 svarų sumos. 6.11. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad nukentėjusieji nebuvo verbuojami vykti dirbti į Jungtinę Karalystę. PrieÅ¡ingai, bÅ«tent G. D., susiraÅ¡inėdamas su nukentėjusiuoju E. T., pasiÅ«lė Å¡iam vykti į Jungtinę Karalystę, žadėdamas jam padėti, rÅ«pintis kaip savo vaiku ir pan., ir tai nulėmė nukentėjusiojo apsisprendimÄ iÅ¡vykti.

Taip pat byloje esantys duomenys patvirtina ir tai, kad prieÅ¡ nukentėjusiuosius, kaip valios palenkimo bÅ«das, buvo panaudota apgaulė, kuri pasireiÅ¡kė melagingais pažadais jiems viskuo padėti bei jais rÅ«pintis (turėti gerÄ darbÄ ir gerai gyventi), tačiau nuteistojo tikslas buvo iÅ¡naudoti nukentėjusiuosius ir pasipelnyti, nusavinant iÅ¡ jų darbo gautas pajamas. Taip pat apgaulės požymiu laikytinas ir sÄ moningas G. D. nutylėjimas nukentėjusiesiems apie bÅ«simas jų skolas bei skolos dydžio didinimÄ , kai Å¡ie atvyks į Jungtinę Karalystę. 6.12.

IÅ¡naudojimas, turint tikslÄ pasisavinti kitų asmenų (nukentėjusiųjų) iÅ¡ darbo gautas pajamas (kas ir buvo inkriminuota G. D.), nėra tradicinis įstatymo leidėjo BK 147 straipsnio dispozicijoje nurodytas iÅ¡naudojimo bÅ«das, todėl jis priskirtinas prie kitų iÅ¡naudojimo tikslų. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas kaltininko galimai turėtÄ iÅ¡naudojimo tikslÄ , pasisakė visai apie kitus iÅ¡naudojimo tikslus – iÅ¡naudojimÄ vergijai ar panaÅ¡iomis į vergijÄ sÄ lygomis bei iÅ¡naudojimÄ priverstiniam darbui, nors Å¡ie iÅ¡naudojimo tikslai G.

D. nebuvo inkriminuoti. Nukentėjusiųjų, liudytojo A. L. parodymai, taip pat minėtas nukentėjusiojo E. T. susiraÅ¡inėjimo su broliu turinys bei kiti prokuroro baigiamojoje kalboje nurodyti duomenys patvirtina, kad nukentėjusiesiems atvykus į Jungtinę Karalystę buvo praneÅ¡ta apie jų turimus įsiskolinimus G. D. už kelionę, kambario nuomÄ ir užstatÄ už Å¡iÄ nuomÄ bei buvo nurodytas reikalavimas, kaip skolos grÄ Å¾inimÄ , ateityje atiduoti visas jų gautas darbo pajamas. Atidavus uždirbtus pinigus, vėliau tariamos skolos dydis buvo didinamas.

Å i situacija lėmė, kad nukentėjusieji, nuolat dirbdami ir gaudami už tai darbo užmokestį, negalėjo savarankiÅ¡kai disponuoti uždirbtais pinigais, nes dėl G. D. veiksmų jie užsidirbtų pinigų arba iÅ¡ viso negaudavo, arba gaudavo ženkliai mažesnę sumÄ , ir tokiu bÅ«du buvo suvaržyta bei apribota jų laisvė, jie buvo visiÅ¡kai priklausomi nuo G. D. (jie savarankiÅ¡kai negalėjo įsigyti maisto, susimokėti už nuomÄ , pirkti prekių bei paslaugų). 6.13. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad G.

D. padarė BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ , turėtų bÅ«ti sprendžiamas klausimas dėl bausmės paskyrimo, taip pat turėtų bÅ«ti iÅ¡ naujo nagrinėjami ir patenkinti nukentėjusiųjų E. T. ir E. P. ieÅ¡kiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo. 6.14. G. D. savo kaltę dėl trijų nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, pripažino tik iÅ¡ dalies, t. y. jis prisipažino užvaldęs nukentėjusiems priklausiusį, kaltinime iÅ¡vardintÄ turtÄ , tačiau neigė turėjęs tyčiÄ Å¡Ä¯ nukentėjusių turtÄ užvaldyti apgaule ir teigė, kad nukentėjusiems pinigų negražino tik todėl, kad turėjo finansinių sunkumų.

Be to, nuteistasis proceso metu nė karto neišreiškė nuoširdaus gailesčio dėl sukčiavimo nukentėjusiųjų atžvilgiu. Taip pat G. D. proceso metu neigė ir faktines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, parodydamas, kad nukentėjusieji patys kreipėsi į jį dėl valstybės skiriamų įsikūrimo pašalpų išgryninimo, jie patys savo iniciatyva ruošėsi išeiti iš vaikų globos namų. Tačiau byloje nustatyta, kad nuteistasis ieškojo vaikų globos namuose gyvenančių greitai pilnametystės sulauksiančių vaikų ir siūlė išgryninti jų gautas įsikūrimo pašalpas, aiškino jiems, kokia šios procedūros tvarka ir eiga. 6.15.

Pirmosios instancijos teismas G. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepagrįstai pripažino ir tai, kad jis nukentėjusiesiems E. P. ir P. G. atlygino dalį žalos. Ikiteisminio tyrimo metu atlyginta tik nežymi turtinės žalos dalis (apie 12,5 procento), turtinė žala nukentėjusiajam P. G. iÅ¡ viso neatlyginta, o per beveik dvejus metus vykusį teisminį bylos nagrinėjimÄ nuteistasis likusios turtinės žalos dalies nukentėjusiesiems neatlygino. 6.16. Pirmosios instancijos teismas už nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje, G.

D. paskyrė per Å¡velnios rÅ«Å¡ies bausmes, nes nepagrįstai pripažino jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, neįvertino, kad nusikalstamos veikos padarytos prieÅ¡ paties jautriausio socialinio sluoksnio asmenis – vaikų globos namų auklėtinius, iÅ¡ kurių sukčiavimo bÅ«du buvo įgytos ne tik valstybės skiriamos vienkartinės socialinės paÅ¡alpos, bet nukentėjusiųjų P. G. ir P. G. per visÄ gyvenimo vaikų globos namuose laikotarpį sukauptos lėšos. Be to, skirdamas bausmes, teismas nevertino po padarytų nusikalstamų veikų kilusių pasekmių, t. y., kad dėl G.

D. apgaulės P. G. ir P. G. buvo įtikinti iÅ¡eiti iÅ¡ vaikų globos namų, iÅ¡ kurių išėję, jie neturėjo susitaupytų ir iÅ¡ valstybės gautų piniginių lėšų, gyvenamosios vietos, todėl, neturėdami į kÄ kreiptis pagalbos, jie darė nusikalstamas veikas ir buvo nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis. Taip pat skundžiamame nuosprendyje neįvertintas nuteistojo elgesys po nusikalstamų veikų P. G. ir P. G. atžvilgiu padarymo. Nukentėjusiesiems išėjus iÅ¡ vaikų namų, G.

D. kelias savaites su jais bendravo, o po to, kai nukentėjusieji paprašė pinigų, Å¡is davė 20 Lt, pasakė daugiau nesirodyti, o pareikalavus grÄ Å¾inti jiems pasisavintas lėšas, nuteistasis pagrasino ir leido suprasti, kad pinigų nukentėjusiesiems grÄ Å¾inti jis neketina.

7. Nukentėjusiųjų E. T. ir E. P. atstovas advokatas Dalius Povilius apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti Å iaulių apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendžio dalį, kuria G. D. iÅ¡teisintas dėl kaltinimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį ir Å¡ioje dalyje priimti dėl G. D. apkaltinamÄ jį nuosprendį; paskirti G. D. už nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje, straipsnio sankcijos vidurkį virÅ¡ijančias laisvės atėmimo bausmes. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais esminiais argumentais: 7.1.

G. D. ir nuketėjusiųjų niekada nesiejo jokie draugystės ar Å¡eiminiai santykiai, todėl nuteistojo elgesys, kai po kurio laiko, nuvykęs į Jungtinę Karalystę, jis vėl prisiminė asmenis, iÅ¡ kurių be jokių pasekmių jam pavyko gauti neteisėtos naudos, gali bÅ«ti vertinamas tik kaip dar vienas jo sumanymas Å¡iuos asmenis iÅ¡naudoti. Byloje nėra jokių duomenų, kad G. D. per laikotarpį po padaryto sukčiavimo iki nukentėjusiųjų atvykimo į Jungtinę Karalystę bÅ«tų pakeitęs gyvenimo bÅ«dÄ ir pradėjęs padėti sunkiai visuomenėje besiadaptuojantiems asmenims. 7.2.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi nuteistojo G. D. ir su juo susijusių asmenų parodymais, o nukentėjusiųjų parodymus vertino kaip nepatikimus. Byloje yra duomenų, kad G. D. darė įtakÄ liudytojų parodymų turiniui, todėl Å¡ie davė neteisingus parodymus. Liudytojas A. L. teisme patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis jam pasakė, kokius parodymus reikia duoti apklausos metu, tačiau pirmosios instancijos teismas vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu duotais Å¡io liudytojo parodymais, nevertindamas priežasčių, kodėl pirmosios instancijos teisme liudytojas davė kitokius parodymus.

Be to, kaip patikimi buvo įvertinti G. D. parodymai, neatsižvelgiant į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistojo parodymai kito, taip pat skyrėsi jo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai. 7.3. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusieji E. T. ir E. P. būtų įtakoję kokius nors asmenis duoti jiems palankius parodymus. Nepriklausomai nuo to, kad nukentėjusieji teisme parodymus davė apie įvykius, buvusius prieš daugiau nei 7 metus, jų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai apie esmines byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes yra nuoseklūs. 7.4.

Pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai nepagrįstai nurodė, kad nukentėjusiųjų E. T., E. P., taip pat ir liudytojo A. L. parodymai yra vertintini kritiÅ¡kai, nes nuteistasis nukentėjusiesiems yra padaręs žalos. Pirmosios instancijos teismas tokioje savo iÅ¡vadoje pasisako apie žalÄ , atsiradusiÄ dėl sukčiavimo, dėl ko G. D. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu. Be to, E. T., kuris G. D. siÅ«lymu vyko į Jungtinę Karalystę ir vėliau nuo jo nukentėjo, atžvilgiu nuteistasis nesukčiavo, todėl minėtas nukentėjusysis neturėjo jokios priežasties duoti G.

D. nepalankius parodymus. Taip pat minėta teismo išvada reiškia, kad visais atvejais nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai turėtų būti vertinami kaip nepatikimi, nes nuteistieji nukentėjusiųjų atžvilgiu padarė nusikalstamas veikas, o liudytojai, nepritardami nusikalstamam asmens elgesiui, jau savaime yra nusiteikę neigiamai prieš kaltininkus. 7.5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, kaip patikimus, vertino G. D. prašymu apklaustų liudytojų V. D., T. R., E. V., T. Ž., A. B., R.

M., J. L., D. L., R. B. parodymus. Kai kurie iÅ¡ Å¡ių liudytojų yra nuteistojo giminaičiai, beveik visi jų gyvena Jungtinėje Karalystėje kaip ir pats nuteistasis, todėl galėjo bÅ«ti jo įtakojami. Byloje nėra jokių duomenų, to nepatvirtina ir liudytojų teismui pateikti raÅ¡ytiniai dokumentai, kad minėti liudytojai nusikalstamos veikos padarymo metu turėjo kokį nors kontaktÄ su nukentėjusiaisiais E. T. ir E. P., t. y., kartu dirbo, kokia nors forma valdė gyvenamÄ jį plotÄ , kur gyveno nukentėjusieji ir pan.

Be to, patys liudytojai pripažino, kad per daugiau nei 7 metų laikotarpį nuo nusikalstamos veikos padarymo iki bylos nagrinėjimo teisme, jie dirbo ir su panašiais kaip nukentėjusieji asmenimis susitiko šimtus ar net tūkstančius kartų. Tačiau duodami parodymus, jie puikiai prisiminė nukentėjusiuosius ir davė apie juos išsamius parodymus, palankius nuteistajam, nors kitų tuo pat metu kartu su nukentėjusiaisiais gyvenusių, dirbusių asmenų liudytojai prisiminti negalėjo, o jei ir prisiminė – jų parodymai apie tai skiriasi. 7.6.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nuteistojo veiksmų, susijusių su padarytu sukčiavimu, vadovavosi nukentėjusiųjų parodymais, tačiau logine tÄ sa susijusioje situacijoje, kai nukentėjusiaisiais ir vėl buvo pasinaudota, nukentėjusiųjų parodymai vertinami kaip nepatikimi. 7.7. Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai konstatuota, kad byloje nebuvo nustatytas apgaulės, kaip bÅ«tino nusikaltimo, numatyto BK 147 straipsnyje, požymis. Nukentėjusiesiems, juos kviečiant atvykti į Jungtinę Karalystę, tikrai niekas nenurodė, kad iÅ¡ jų sistemingai bus paimamas jų darbo užmokestis.

Teismo posėdyje nukentėjusieji taip pat parodė, kad jeigu jie bÅ«tų žinoję, kokios sÄ lygos jų laukia Jungtinėje Karalystėje, jie tikrai nebÅ«tų ten vykę. 7.8. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad G. D. prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje, ir nuoÅ¡irdžiai gailisi nusikaltęs. Nuteistasis savo kaltę dėl sukčiavimo pripažino tik bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kai byloje buvo surinkti visi jo kaltę patvirtinantys įrodymai.

Be to, 2022 m. balandžio 25 d. vykusiame teismo posėdyje nuteistasis pareiÅ¡kė, kad jokio sukčiavimo jis nepadarė, nes nukentėjusieji P. G., P. G., E. P. jam pinigus paskolino. Nuteistasis taip pat pareiÅ¡kė, kad likusių pinigų E. P. jis negrÄ Å¾ins, nes Å¡is jam taip pat yra padaręs žalos. Kad nuteistojo prisipažinimas nebuvo nuoÅ¡irdus, patvirtina ir tai, kad į dalį jam teisiamajame posėdyje užduodamų klausimų jis atsisakė atsakyti. Be to, viso proceso metu G. D. nesigailėjo nusikaltęs. 7.9.

Skundžiamu nuosprendžiu G. D. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį paskirtos per švelnios rūšies bausmės. Jis yra linkęs nusikalsti, sistemingai darydamas nusikalstamas veikas prieš labiausiai pažeidžiamus visuomenės asmenis naudojo apgaulę, jiems melavo. Švelnių bausmių paskyrimas nesustabdo G. D. nuo pakartotinio nusikalstamų veikų darymo.

8. Atsiliepimų į apeliacinius skundus nepateikta.

9. Nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka teismo posėdžio metu prokuroras ir nukentėjusiųjų E. T. ir E. P. atstovas prašė apeliacinius skundus patenkinti, o nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti. II. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Å iaulių apygardos prokuratÅ«ros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Egidijaus Kerio ir nukentėjusiųjų E. T. ir E. P. atstovo advokato Daliaus Poviliaus apeliaciniai skundai tenkinami iÅ¡ dalies.

10. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagÄ , apeliacinių skundų argumentus, pirmosios instancijos teismo iÅ¡tirtus įrodymus ir iÅ¡klausiusi proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iÅ¡teisino G. D. dėl kaltinimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, nustatęs, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tačiau teisėjų kolegijos įsitikinimu, skundžiamo nuosprendžio dalis dėl G.

D. paskirtų bausmių pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nėra teisinga. Å ioje nuosprendžio dalyje, nepagrįstai nustačius G. D. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose, netinkamai įvertinus G. D. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumÄ , pobÅ«dį, taip pat jo asmenybę, jam už BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų padarymÄ buvo paskirtos pernelyg Å¡velnios bausmės. Taip pat skundžiamu nuosprendžiu netinkamai iÅ¡spręstas E. T. civilinis ieÅ¡kinys.

Todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtų bausmių ir netinkamai iÅ¡spręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 1, 2, 4 punktai). Dėl BK 147 straipsnio 2 dalies taikymo 11. Pagal BK 147 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pardavė, pirko, kitaip perleido ar įgijo, verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtÄ ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę prieÅ¡intis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba priimdamas ar sumokėdamas pinigus, arba gaudamas ar suteikdamas kitokiÄ naudÄ asmeniui, kuris faktiÅ¡kai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo, nesvarbu, ar jis sutiko, bÅ«tų iÅ¡naudojamas vergijos ar panaÅ¡iomis į vergijÄ sÄ lygomis, prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio iÅ¡naudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimÄ , nusikalstamai veikai daryti arba kitais iÅ¡naudojimo tikslais.

Pagal BK 147 straipsnio 2 dalį atsakomybė kyla tam, kas, be kita, BK 147 straipsnio 1 dalyje numatytÄ veikÄ padarė dviem ar daugiau nukentėjusiems asmenims (įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2012 m. liepos 13 d.).

12. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodyta, kad BK 147 straipsnyje nustatyta prekybos žmonėmis veika – tai įvairÅ«s sandoriai, kurių objektas yra žmogus (pardavimas, pirkimas, kitoks perleidimas ar įgijimas, verbavimas, gabenimas ar laikymas nelaisvėje žmogaus) ir kurie sudaromi siekiant iÅ¡naudoti tÄ Å¾mogų. Prekybos žmonėmis atveju svarbu, kad su asmeniu yra elgiamasi lyg su daiktu, juo disponuojama kaip preke, varžoma jo laisvė ir valia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-13-719/2020, 2K-165-976/2022).

13. AiÅ¡kinant prekybÄ Å¾monėmis pagal BK 147 straipsnį, pabrėžtini tokie esminiai Å¡ios nusikalstamos veikos sudėties elementai: prieÅ¡ingumas asmens laisvei; bent vienos iÅ¡ alternatyvių veikų padarymas (verbavimas, pardavimas, pirkimas, gabenimas ir kt.); bent vieno iÅ¡ alternatyvių veikos padarymo ir nukentėjusiųjų laisvės pažeidimo bÅ«dų panaudojimas (fizinis smurtas, grasinimai, apgaulė, pasinaudojimas priklausomumu ar pažeidžiamumu ir kt.); tyčinis veikos pobÅ«dis ir jos padarymo tikslas – įtraukti kitÄ asmenį į tam tikrÄ iÅ¡naudojimo sritį.

14. G. D. šioje baudžiamojoje byloje buvo kaltinamas tuo, kad pasinaudodamas nukentėjusiųjų asmenų pažeidžiamumu, jų priklausomumu, panaudodamas apgaulę, verbavo ir gabeno du asmenis į Jungtinę Karalystę, siekdamas, kad nukentėjusieji būtų išnaudojami iš jų darbo gautų pajamų neteisėtam pasisavinimui.

15. Verbavimas teismų praktikoje suprantamas kaip kito žmogaus skatinimas (įtikinėjimas, pažadai, siÅ«lymai) iÅ¡naudojimo tikslais atlikti veiksmus (duoti sutikimÄ , vykti į užsienį ir pan.), kurie leistų vėliau tÄ Å¾mogų iÅ¡naudoti laisvę varžančios kontrolės sÄ lygomis. Tai iÅ¡ esmės aktyvÅ«s kaltininko veiksmai, kuriais siekiama palenkti nukentėjusiojo valiÄ ir jį perimti savo ar kito asmens kontrolėn. Verbavimas gali pasireikÅ¡ti kaltininko pasiÅ«lymais ir pažadais dėl materialinio atlyginimo, gero, viskuo aprÅ«pinto gyvenimo, nulėmusiais nukentėjusiųjų valios palenkimÄ bei sprendimÄ atlikti veiksmus, kurie lemtų jų iÅ¡naudojimÄ . Verbavimu kaltininkai siekia sutelkti potencialias aukas bet kuriai iÅ¡ galimų iÅ¡naudojimo formų. Asmens verbavimas gali vykti tiek slepiant, tiek neslepiant fakto, jog jis bus iÅ¡naudojamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43-942/2016, Nr. 2K-13-719/2020).

16. Kaltinime buvo nurodyta, kad nagrinėjamu atveju verbavimas pasireiškė tuo, kad G. D. susirašinėjimų internetinės programos „Facebook Messenger“ metu, laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 18 d. iki 2015 m. spalio 28 d. kalbino E. T., o per jį ir E. P., atvykti į Jungtinę Karalystę dirbti.

17. IÅ¡ byloje esančio apžiÅ«ros protokolo, kuriame perraÅ¡yti E. T. paskyros, esančios www.facebook.com, duomenys, matyti, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu E. T. susiraÅ¡inėjo su G. D. taip pat ir apie vykimÄ ir darbÄ Jungtinėje Karalystėje. 2015 m. rugpjūčio 18 d. G. D. rašė E. T. „Nu pakentek greit į uk atleksi; sule gali net nesirasyti“. 2015 m. rugpjūčio 21–22 d. G. D. rašė „Ka tu waikinas?“, „Ruosies pas mane i Anglija“, į kÄ E. T., kaip nurodyta apžiÅ«ros protokole, atsakė, kad ruoÅ¡iasi, o G.

D. papraÅ¡o niekam apie tai nepasakoti („Nk tik nekalbek“) ir paraÅ¡o, kad „Tu atleksi pas mane as turiu jau tau kambariuka“. E. T. paklausus, ar Å¡is padės jam „dėl teisių“, G. D. atraÅ¡o, kad „Wiskuom cia, Tu busi mano waikas“. TÄ pačiÄ dienÄ G. D. taip pat rašė E. T. „Bet sutwarkom tawe ir pas mane ok mazyli?“. 2015 m. rugpjūčio 26 d. E. T. rašė G. D. klausdamas „Ta ko nepasuki tetuk ;)“. TÄ pačia diena E. T. ir G. D. taip pat susiraÅ¡inėjo apie E. T. išėjimÄ iÅ¡ vaikų globos namų, kad jam bus reikalinga kita gyvenamoji vieta, o G.

D. pažada jam surasti „kur prisiglausti“, liepia neiÅ¡leisti turimų pinigų, nes pažįsta asmenis, kurie nuomoja butus. 2015 m. rugpjūčio 30 d. E. T. informavo G. D., kad E. P. „taip pat nori į UK“. Kitas jų susiraÅ¡inėjimas apie vykimÄ Ä¯ Jungtinę Karalystę užfiksuotas po beveik 3 savaičių, kai 2015 m. rugsėjo 18 d. G. D. parašė E. T. klausdamas „Kada i uk atleksi? Darbai laukia“. Ä® šį klausimÄ E. T. neatsakė ir rašė apie kitus dalykus, susijusius su gautos vienkartinės iÅ¡mokos realizavimu per kitÄ asmenį. 2015 m. rugsėjo 28 d.

G. D. parašė E. T., kad „Yra draugas gryzes“ (ikiteisminio tyrimo metu E. T. patikslino, kad pokalbis vyko apie R. P.; t. 5, b. l. 182–183), o į tai E. T. atsako, kad „jo mes jau viska surasem ka reikia sendien nuvezu lapa ir jai viskas ok si penktadieni turetume jau atvaryt i uk“. Dar po beveik mėnesio 2015 m. spalio 23–24 d. G. D. teiravosi, kaip E. T. sekasi, taip pat klausė, ar kas nors moka anglų kalbÄ („Tai anglu kalbas turit kas is jusu 3ieju“; iÅ¡ bylos medžiagos žinoma, kad į Jungtinę Karalystę su E. T. ir E. P. vyko ir T.

R.) bei paraÅ¡o, kad kitÄ savaitę gali atvykti („atlekit kita savaite“). E. T. pasidomėjus, kaip jiems nusipirkti kelionės bilietÄ , G. D. atsako, kad jie atvyks su mikroautobusu. Taip pat E. T. pasakius, kad jis neturi pinigų, G. D. atraÅ¡o „Tai kodel neturit 4tadieni mikras“ ir paraÅ¡o, kad už kelionę jis sumokės „Tai ...<>...as sumokesiu wel pasiduosit“ ir dar kartÄ pasidomi, ar vaikai moka anglų kalbÄ . 2015 m. spalio 27–28 d. G. D. informuoja, kad ketvirtadienį suplanuotas iÅ¡vykimas į Jungtinę Karalystę, kur jis juos atvykusius pasitiks (t. 5, b. l. 98–104).

18. Teisėjų kolegija, įvertinusi Å¡ių susiraÅ¡inėjimų turinį, sutinka, kad iniciatyva bendrauti apie vykimÄ Ä¯ Jungtinę Karalystę beveik visais užfiksuotais atvejais kilo iÅ¡ G. D.. Tačiau pats susiraÅ¡inėjimų turinys, iÅ¡ esmės tik paklausiant, ar E. T. planuoja vykti į Jungtinę Karalystę, kada ten atvyks, bei nurodant, kad G. D. turės jį kur apgyvendinti, įdarbinti, kas, be kita ko, ir buvo įgyvendinta, tačiau aktyviai neskatinant ir neįtikinėjant atvykti, taip pat susiraÅ¡inėjimų apie atvykimÄ Ä¯ Jungtinę Karalystę intensyvumas, o tiksliau – jo nebuvimas, kai tarp Å¡ių susiraÅ¡inėjimų užfiksuotas ir kelių savaičių ar beveik mėnesio laikotarpis (ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme E. T. parodė, kad su G.

D. apie vykimÄ Ä¯ Jungtinę Karalystę kalbėjosi ir telefonu, bet daugiau apie tai susiraÅ¡inėjo Facebook paskyroje; t. 6, b. l. 6–12; t. 12, b. l. 177–186), neleidžia konstatuoti, kad E. T. buvo verbuojamas vykti į Jungtinę Karalystę dirbti, G. D. turint tikslÄ jį iÅ¡naudoti.

19. Byloje esantys įrodymai taip pat nepatvirtina ir kitų kaltinime nurodytų aplinkybių, kad minėtų Facebook Messenger internetinėje programoje vykusių susirašinėjimų su E. T. metu G. D. vykti į Jungtinę Karalystę per E. T. verbavo ir E. P.. Iš aukščiau aptarto byloje esančio tarp G. D. ir E. T. vykusio susirašinėjimo turinio yra žinoma, kad E. T. tik informavo G. D., kad vykti į Jungtinę Karalystę taip pat nori ir E. P., ir šiame susirašinėjime nėra jokių duomenų, kad G.

D. įtikinėjo ir skatino, jog į Jungtinę Karalystę kartu su E. T. vyktų ir E. P.. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teisme E. P. parodė, kad vykti į Jungtinę Karalystę jam pasiÅ«lė G. D., tačiau tuo pačiu teigė, kad „dėl tos kelionės jis Å¡iaip ne su manimi bendravo, paskui tik pradėjo man žinutes raÅ¡yti per Facebook mesendžerį“ (t. 10, b. l. 163–168). Tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad G. D. Facebook Messenger internetinėje programoje apie vykimÄ Ä¯ Jungtinę Karalystę bÅ«tų bendravęs ir su E. P..

E. T. pirmosios instancijos teisme taip pat parodė, kad G. D. jo klausė, gal Å¡is norėtų, kad ir E. P. važiuotų kartu, tačiau tuo pačiu kelis kartus parodė ir tai, kad „aÅ¡ ir pats E. buvau pasakęs, kad G. man siÅ«lo važiuoti į AnglijÄ ir pasiÅ«liau jam važiuoti kartu. Kadangi mes nuo vaikystės buvome draugai, jis sutiko ir mes važiavome kartu“; „kaip jau minėjau, E. vykti kartu pasiÅ«liau aÅ¡, kai G. paskambinęs man pasiÅ«lė atvažiuoti pas jį į AnglijÄ .

AiÅ¡ku, E. nenorėjo palikti manęs, geriausio draugo, todėl jis sutiko vykti kartu“ (t. 10, b. l. 177–187). Taigi, spręstina, kad nukentėjusysis E. P. apie galimybę vykti į Jungtinę Karalystę sužinojo ne iÅ¡ G. D., kuris, bendraudamas su E. T. neatliko jokių aktyvių veiksmų, turėjusių įtakos E. P. apsisprendimui vykti į minėtÄ valstybę. Pirmosios instancijos teisme E. P. taip pat parodė, kad dėl vykimo į Jungtinę Karalystę jam įtakos niekas, taip pat ir E. T., nedarė, nieko nežadėjo (t. 10, b. l. 163–168).

20. Esant Å¡ioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad net ir nustačius, jog G. D. Facebook Messenger internetinėje programoje bendravo su E. T. apie jo atvykimÄ Ä¯ Jungtinę Karalystę, o apie jų bendravimÄ ir galimybę vykti į minėtÄ valstybę iÅ¡ E. T. sužinojo ir E. P., tačiau vien tik minėto pobÅ«džio bendravimas nagrinėjamu atveju negali bÅ«ti pripažintas pakankamu pagrindu konstatuoti, jog abu nukentėjusieji buvo verbuojami, turint tikslÄ juos iÅ¡naudoti iÅ¡ jų Jungtinėje Karalystėje dirbamo darbo gautų pajamų neteisėtam pasisavinimui.

21. Sprendžiant klausimÄ dėl kitos kaltinime nurodytos ir BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytos alternatyvios veikos pagrįstumo – nukentėjusiųjų gabenimo – galima daryti iÅ¡vadÄ , kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog E. T. ir E. P. į Jungtinę Karalystę nuvyko G. D. jiems surastu mikroautobusu, už kurį jis ir sumokėjo. Å ių aplinkybių pirmosios instancijos teisme neneigė ir nuteistasis G. D., parodydamas, kad surado mikroautobusÄ , kuriuo E. T. ir E. P. atvyko į Jungtinę Karalystę, taip pat už Å¡iÄ jų kelionę jis ir sumokėjo (t. 12, b. l. 2–11).

Tačiau sprendžiant, ar G. D. padarė jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 147 straipsnio 2 dalyje, vien tik pačios veikos – gabenimo (kas savaime nėra prekyba žmonėmis) – nustatymo nepakanka. Byloje turi bÅ«ti konstatuoti ir kiti bÅ«tinieji prekybos žmonėmis sudėties požymiai, t. y. BK numatyti ir kaltinime inkriminuoti nusikalstamos veikos padarymo bÅ«dai – apgaulė, pasinaudojimas nukentėjusiųjų pažeidžiamumu ir (ar) priklausomumu, o taip pat ir tikslas iÅ¡naudoti nukentėjusiuosius.

22. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad prieÅ¡ nukentėjusiuosius kaip valios palenkimo bÅ«das buvo panaudota apgaulė, kuriÄ panaudojus, Å¡ie buvo iÅ¡gabenti į Jungtinę Karalystę, turint tikslÄ juos iÅ¡naudoti. Apgaulė kaip prekybos žmonėmis požymis gali pasireikÅ¡ti netikrų žinių praneÅ¡imu ar tiesos nutylėjimu. Prekybos žmonėmis auka gali bÅ«ti suklaidinama dėl visko, kas su ja daroma, arba tik dėl tam tikrų aplinkybių. Apgaulė dėl bÅ«simo darbo ir jo sÄ lygų paprastai yra požymis, bylojantis apie prekybÄ Å¾monėmis, kai aukos iÅ¡naudojimas yra pridengtas savotiÅ¡ku aukos ir kaltininko susitarimu. Taigi apgaulė kaip poveikio aukai priemonė yra bÅ«dinga „savanoriÅ¡kos vergijos“ byloms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-344-942/2016).

23. Kaltinime nurodyta, kad apgaulė Å¡iuo atveju nukentėjusiųjų atžvilgiu pasireiÅ¡kė tuo, kad G. D. nukentėjusiajam E. T. melagingai pažadėjo viskuo jam Jungtinėje Karalystėje padėti bei rÅ«pintis juo, kaip savo vaiku. Kaip jau buvo minėta, tokio turinio G. D. pasakymas yra užfiksuotas tarp G. D. ir E. T. vykusiame susiraÅ¡inėjime (t. 5, b. l. 98–104). Tačiau vertinant tokį G. D. pasakymÄ baudžiamojo įstatymo ir nuteistojo turėto tikslo kontekste, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad Å¡iuo atveju buvo panaudota apgaulė kaip poveikio aukai priemonė ir bÅ«das iÅ¡gabenti nukentėjusiuosius į Jungtinę Karalystę, turint tikslÄ juos iÅ¡naudoti.

24. Visų pirma, tokia iÅ¡vada yra daroma atsižvelgiant į susiraÅ¡inėjimo, kuriame G. D. Å¡iÄ frazę parašė, turinį: E. T. jau patvirtinus, kad ruoÅ¡iasi atvykti į Jungtinę Karalystę ir paklausus, ar jam atvykus į minėtÄ valstybę, G. D. padės jam įsigyti vairuotojo teises, G. D. atsakė, kad „Wiskuom cia, Tu busi mano vaikas“. Sutiktina, kad pažadÄ â€žviskuo padėti“ nukentėjusysis, kuris labai pasitikėjo G. D., galėjo nepagrįstai pervertinti, interpretuoti savaip.

Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis E. T. taip pat parodė, kad Facebook Messenger internetinėje programoje G. D. jam rašė, kad atvykęs į Jungtinę Karalystę, jis bus aprÅ«pintas kaip jo sÅ«nus, jis turės viskÄ , bus „teisės iÅ¡laikytos“, G. D. padės jam „atsistoti ant kojų“; taip pat parodė, kad G. D. jam žadėjo, kad ten jis viskÄ turės, gyvenimas ten jam bus geras; kad turės, ko tik norės, kad visiÅ¡kai nieko netrÅ«ks; kad žadėjo jį iÅ¡laikyti (t. 10, b. l. 177-187).

Tačiau minėtame susiraÅ¡inėjime tokių G. D. pažadų dėl gero, viskuo aprÅ«pinto gyvenimo, gerai apmokamo darbo ar gerų gyvenimo sÄ lygų nėra. Minėtame susiraÅ¡inėjime, kuris, kaip minėta, ir buvo pagrindinė bendravimo apie vykimÄ Ä¯ Jungtinę Karalystę priemonė, taip pat nėra duomenų, kad G. D. E. T. bÅ«tų žadėjęs kokį nors konkretų darbÄ , konkretų užmokestį už jį, taip pat nėra duomenų, kad jis bÅ«tų Å¡iam siÅ«lęs konkrečiÄ gyvenamÄ jÄ vietÄ .

Nukentėjusysis E. T. pirmosios instancijos teisme taip pat parodė nepamenantis, kad G. D. jam bÅ«tų žadėjęs nemokamÄ apgyvendinimÄ , jis tik pasakė, kad bus kur gyventi, taip pat nukentėjusysis parodė nesidomėjęs, kiek Jungtinėje Karalystėje kainuoja butų nuoma, kokios bus sÄ lygos, taip pat su G. D. iki iÅ¡vykimo nekalbėjo ir apie konkretų darbÄ (t. 10, b. l. 177–187). Nukentėjusysis E. P., kuris su G. D. apie vykimÄ Ä¯ Jungtinę Karalystę nebendravo, pirmosios instancijos teisme parodė, kad vykdamas į Jungtinę Karalystę jis tikėjosi atgauti iÅ¡ jo apgaulės bÅ«du G.

D. įgytÄ turtÄ , taip pat tikėjosi gero darbo, tačiau teigė, kad jokių pažadų nebuvo, buvo tik pasiÅ«lytas darbas, niekas nežadėjo, kad bus nemokamas pragyvenimas ir nereikės mokėti už bÅ«stÄ , niekas taip pat nežadėjo ir nemokamo maitinimo (t. 10, b. l. 163–168).

25. Taigi, iÅ¡ aptartų nukentėjusiųjų parodymų darytina iÅ¡vada, kad E. T. apsisprendimÄ vykti dirbti į Jungtinę Karalystę iÅ¡ esmės nulėmė jo paties įsivaizdavimas ir G. D. paraÅ¡ymo viskuo jam Jungtinėje Karalystėje padėti ir pasirÅ«pinti kaip vaiku savitas interpretavimas, nevertinant to, kad gyvenimui užsienio valstybėje, geram darbui ir uždarbiui taip pat yra reikalingas ir iÅ¡silavinimas, ir lėšos pragyvenimui. E. P. sprendimÄ vykti į Jungtinę Karalystę priėmė savarankiÅ¡kai ir iÅ¡ esmės vien todėl, kad žinojo, jog ten dirbti vyksta E. T..

Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis E. P. taip pat parodė, kad važiuoti į Jungtinę Karalystę nusprendė pats. Kita vertus, nukentėjusieji tikėjosi, kad G. D. jais pasirÅ«pins, padėdamas susirasti darbÄ bei gyvenamÄ jÄ vietÄ , ir tai, kaip minėta, buvo įgyvendinta. Kitų duomenų, patvirtinančių, kad G. D. nukentėjusiesiems apgaulingai nurodė bÅ«simo darbo, gyvenimo sÄ lygas, bÅ«simo uždarbio dydį – byloje nėra, nukentėjusieji taip pat patvirtino, kad jie apie bÅ«simas darbo, gyvenimo sÄ lygas nesidomėjo, tiesiog tikėjosi, kad Jungtinėje Karalystėje jiems bus lengviau gyventi ir užsidirbti.

26. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apgaulė negali bÅ«ti vertinama atsietai nuo kaltininko turėto tikslo, kuris nagrinėjamu atveju pagal kaltinime nurodytas aplinkybes buvo iÅ¡naudoti nukentėjusiuosius iÅ¡ jų Jungtinėje Karalystėje dirbamo darbo gautų pajamų neteisėtam pasisavinimui. Pažymėtina, kad skundžiamo nuosprendžio 6.3. punkte, vertinant G. D. galimai turėtÄ iÅ¡naudojimo tikslÄ , pasisakyta apie iÅ¡naudojimÄ vergijai ar panaÅ¡iomis į vergijÄ sÄ lygomis bei iÅ¡naudojimÄ priverstiniam darbui, tačiau Å¡ie iÅ¡naudojimo tikslai G. D. nebuvo inkriminuoti, todėl plačiau apie juos nebus pasisakoma.

27. IÅ¡naudojimo tikslas kaip prekybos žmonėmis elementas siejamas su tokiomis nesÄ Å¾iningo naudojimosi kitu žmogumi formomis, kurios pasižymi pakankamu pavojingumu, Å¡iurkščiai pažeidžia žmogaus teises bei orumÄ ir nedera su civilizuotos visuomenės taisyklėmis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-551-788/2015).

28. Proceso metu abu nukentėjusieji teigė, kad kaltinime nurodytas nuteistojo turėtas tikslas – iÅ¡naudoti nukentėjusiuosius iÅ¡ jų Jungtinėje Karalystėje dirbamo darbo gautų pajamų neteisėtam pasisavinimui – buvo realizuotas, t. y., nukentėjusieji tvirtino, kad jie beveik visÄ gaunamÄ darbo užmokestį, dirbant automobilių plovyklose, statybose, kraunant konteinerius, atiduodavo G. D. kaip tariamÄ skolÄ , o jiems buvo paliekama tik itin maža uždirbtų pinigų dalis, Å¡i tariama skola nuolat augo.

Taip pat nukentėjusieji parodė, kad jiems bÅ«nant Jungtinėje Karalystėję, jų darbo vietos G. D. iniciatyva bÅ«davo keičiamos, o iÅ¡vykti iÅ¡ Jungtinės Karalystės jie negalėjo, nes bijojo nuteistojo, jiems buvo grasinama susidorojimu. Prokuroro apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nukentėjusiesiems atvykus į Jungtinę Karalystę buvo praneÅ¡ta apie jų turimus įsiskolinimus G. D. už kelionę, kambario nuomÄ ir užstatÄ už Å¡iÄ nuomÄ , taip pat buvo nurodytas reikalavimas, kaip skolos grÄ Å¾inimÄ , ateityje atiduoti visas jų gautas darbo pajamas.

Atidavus uždirbtus pinigus, vėliau tariamos skolos dydis buvo didinamas. Å i situacija lėmė, kad nukentėjusieji, nuolat dirbdami ir gaudami už tai darbo užmokestį, negalėjo savarankiÅ¡kai disponuoti uždirbtais pinigais, nes dėl G. D. veiksmų jie užsidirbtų pinigų arba iÅ¡ viso negaudavo, arba gaudavo ženkliai mažesnę sumÄ , ir tokiu bÅ«du buvo suvaržyta bei apribota jų laisvė, jie buvo visiÅ¡kai priklausomi nuo G. D. (jie savarankiÅ¡kai negalėjo įsigyti maisto, susimokėti už nuomÄ , pirkti prekių bei paslaugų).

Pasak prokuroro, šias aplinkybes be nukentėjusiųjų parodymų, visų pirma, patvirtina ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojų T. R., V. K. parodymai.

29. Liudytojas T. R. ikiteisminio tyrimo metu be kitų aplinkybių parodė ir tai, kad atvykęs kartu su nukentėjusiaisiais į Jungtinę Karalystę, kartu su jais gyveno apie tris savaites, per tÄ laikotarpį, nukentėjusiesiems dirbant automobilių plovykloje, visus už darbÄ gautus pinigus paimdavo G. D.. Liudytojas teigė bandęs sakyti nukentėjusiesiems, kad Å¡ie žiÅ«rėtų, kas vyksta, bet jie kažkodėl G. D. bijojo, vėliau sužinojo, kad E. P. nuo G. D. „gavo per ausį“ (t. 6, b. l. 176–178).

Tačiau pirmosios instancijos teisme, perskaičius ikiteisminio tyrimo metu jo duotus parodymus, liudytojas nors ir parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu geriau viskÄ prisiminė, davė teisingus parodymus, tačiau teigė neprisimenantis minėtų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kad visus nukentėjusiųjų pinigus iÅ¡ jų paimdavo G. D. („Nelabai pamenu tos aplinkybės, kuriÄ nurodžiau ikiteisminio tyrimo metu, kad visus pinigus už jų darbÄ pasiimdavo D.“; „Jie pinigus turėjo atiduoti ir už nuomÄ , ir už kelionę“).

Be to, Å¡ios apklausos metu liudytojas kelis kartus parodė, kad tuo metu, kai Jungtinėje Karalystėje gyveno kartu su nukentėjusiaisiais, jie pinigų turėjo, pinigų gavo iÅ¡ darbdavio ir visada buvo pavalgę, parÅ«kę; nukentėjusieji turėjo pinigų maistui, cigaretėms, ir jis nežino, ar G. D. kasdien nuvažiuodavo į maÅ¡inų plovyklÄ ir pasiimdavo jų pinigus; G. D. neatvažiuodavo kasdien, porÄ kartų buvo atvažiavęs. Liudytojas parodė ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu parodytÄ aplinkybę, kad E. P. nuo G.

D. „gavo per ausį“ jis sužinojo tik apklausos metu (t. 11, b. l. 71–74).

30. Pirmosios instancijos teisme buvo perskaityti liudytojos V. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (t. 11, b. l. 119). Nors Å¡i liudytoja parodė, kad E. T. ir E. P. buvo iÅ¡vežti į Jungtinę Karalystę, jie ten dirbo tik už maistÄ , kad visus jų uždirbtus pinigus pasisavino G. D., tačiau liudytoja parodė ir tai, kad labai artimai su nukentėjusiaisiais ji nebendravo, jie jai nieko nepasakojo, ir nurodytas aplinkybes ji sužinojo iÅ¡ kitų vaikų globos namų auklėtinių, kurių konkrečiai nurodyti negali (t. 7, b. l. 118–120).

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors dalis liudytojų T. R. ir V. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, atitinka nukentėjusiųjų parodymų dalį, kad G. D. iÅ¡ jų paimdavo uždirbtus pinigus, tačiau Å¡ie jų parodymai patys savaime neleidžia daryti kategoriÅ¡kos iÅ¡vados, kad nukentėjusieji bÅ«dami Jungtinėje Karalystėje buvo iÅ¡naudojami G. D. ir, kad prieÅ¡ nukentėjusiesiems atvykstant į Jungtinę Karalystę, G. D. turėjo tikslÄ juos iÅ¡naudoti. Liudytojas T.

R. pirmosios instancijos teisme negalėjo patvirtinti ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kad per šį laikotarpį nukentėjusiųjų uždirbtus pinigus ar jų dalį pasiimdavo G. D., teigdamas, kad nukentėjusieji G. D. turėjo grÄ Å¾inti skolÄ už kelionę ir apgyvendinimÄ . Liudytoja V. K. parodė apie nurodytas aplinkybes sužinojusi iÅ¡ trečiųjų asmenų, pati su nukentėjusiaisiais apie jų darbÄ Jungtinėje Karalystėje nebendravo, jie jai nieko nepasakojo, nors, kaip parodė liudytojas E. B., grįžęs iÅ¡ Jungtinės Karalystės, E. T. apsigyveno bÅ«tent pas V.

K. (t. 11, b. l. 18–19).

32. Pirmosios instancijos teisme taip pat buvo apklausti liudytojai V. D., J. L., D. L., T. Ž., A. B., R. M., R. B., E. V.. Kaip nurodyta ir apeliaciniuose skunduose, šie liudytojai pirmosios instancijos teisme buvo apklausti nuteistojo ir jo gynėjo iniciatyva (t. 11, b. l. 54–55, 153), liudytojas E. V. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas nuteistojo iniciatyva, o liudytojas D. L., priešingai nei nurodyta nukentėjusiųjų atstovo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teisme apklaustas prokuroro prašymu (t. 11, b. l. 119).

Byloje nustatyta, kad beveik visi liudytojai, kaip ir nuteistasis G. D., gyveno (arba ir šiuo metu gyvena) Jungtinėje Karalystėje, vieni daugiau, kiti mažiau yra pažįstami ar šeiminiais ryšiais susiję su nuteistuoju (liudytojas A. B. parodė, kad G. D. visai nepažįsta). Tačiau vien šios aplinkybės savaime nepatvirtina, kad liudytojai dėl to davė neteisingus ir G. D. palankius parodymus ar buvo jo įtakojami, kaip tai nurodoma apeliaciniuose skunduose. Objektyvių duomenų, patvirtinančių šiuos apeliacinių skundų argumentus, byloje nėra, todėl vien toks argumentas nėra pakankamas, kad būtų nepripažinti įrodymais duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 4 dalių reikalavimus.

Be to, visi iÅ¡ apklaustų liudytojų patvirtino ir tai, kad su nukentėjusiaisiais jie taip pat daugiau ar mažiau yra pažįstami dėl bendro gyvenimo ir (ar) kartu dirbto darbo Jungtinėje Karalystėje. Taip pat pažymėtina, kad viena iÅ¡ kaltinamojo teisių yra teikti įrodymus (BPK 22 straipsnio 3 dalis), o bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, kaltinimo ir gynybos Å¡alys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, pateikti praÅ¡ymus, taip pat ir dėl apklaustinų asmenų, ginčyti kitos Å¡alies argumentus ir pareikÅ¡ti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylÄ ir turinčiais reikÅ¡mės jai teisingai iÅ¡spręsti (BPK 7 straipsnis).

Pažymėtina ir tai, kad Å¡ių liudytojų parodymų neteisingumo nepatvirtina ir tai, kad pirmosios instancijos teisme papildomai apklaustas E. T. iÅ¡ esmės paneigė visų jų parodymus, teigdamas, kad jų arba visai nepažįsta, arba jų nurodytų aplinkybių nebuvo (t. 11, b. l. 184–187). Tačiau visi apklausti liudytojai iÅ¡ esmės taip pat parodė ir apie darbo pobÅ«dį, ir atsiskaitymÄ už jį, gyvenimo sÄ lygas, laisvalaikį, jų parodymai sutampa tarpusavyje ir iÅ¡ esmės patvirtina nuteistojo G.

D. pozicijÄ , kad nukentėjusiųjų jis neiÅ¡naudojo, jų nekontroliavo, uždirbtus pinigus, kurie buvo jam pervesti, jiems perduodavo.

33. Liudytojas V. D. parodė, kad Jungtinėje Karalystėje jis dirbo statybų sektoriuje ir jam reikėjo pagalbinių darbininkų. G. D. (brolio) paklausė, gal Å¡is kÄ nors pažįsta, kas norėtų dirbti tokio pobÅ«džio darbÄ . Tokiu bÅ«du statybose pradėjo dirbti E. T. ir E. P.. Liudytojas parodė, kad darbų užsakovas buvo anglas, kuris kas savaitę ir mokėdavo kiekvienam darbuotojui pinigus – kiekvienÄ penktadienį arba Å¡eÅ¡tadienį jis paduodavo kiekvienam darbininkui vokelį su atlyginimu. Pagalbinių darbininkų atlyginimas tuo metu buvo apie 50 svarų per dienÄ , nukentėjusieji tokį atlyginimÄ ir gavo. Nukentėjusieji statybose dirbo apie 1-2 mėnesius. Liudytojas teigė nematęs, kad iÅ¡ nukentėjusiųjų bÅ«tų paimami pinigai, jie jam nesiskundė, kad G. D. juos skriaudžia (t. 11, b. l. 128–131).

34. Liudytojas J. L., pas kurį nukentėjusieji dirbo konteinerių krovos darbus Y mieste, apie nukentėjusiesiems mokėtÄ užmokestį parodė, kad E. P. ir E. T. pradėjus dirbti konteinerių krovos darbus, jiems neturint banko sÄ skaitų, atlyginimas du kartus, jų pačių praÅ¡ymu, buvo pervestas į G. D. banko sÄ skaitÄ , o trečias (paskutinis) darbo užmokestis nukentėjusiesiems buvo sumokėtas grynaisiais pinigais. Liudytojas teigė nežinantis, ar G. D., kuris nebuvo jo draugas, perdavė nukentėjusiesiems pinigus, tačiau paklausus nukentėjusieji patvirtino, kad pinigus iÅ¡ G. D. gavo, taip pat atvykę dirbti nukentėjusieji jam nesakė, kad neturi pinigų iki jiems bus sumokėtas pirmas darbo užmokestis (t. 11, b. l. 113–118).

35. Liudytojas D. L., pas kurį nukentėjusieji taip pat dirbo konteinerių krovos darbus Y mieste, parodė, kad G. D. asmeniÅ¡kai nepažįsta, matė vienÄ ar du kartus, jo praÅ¡ymu jokių asmenų neįdarbino, į nuteistojo bankinę sÄ skaitÄ tikrai nepervedė dirbusių asmenų darbo užmokesčio - visiems darbuotojams darbo užmokesčius mokėdavo arba bankiniu pavedimu, arba grynaisiais pinigais asmeniÅ¡kai, nukentėjusiesiems darbo užmokestį mokėdavo „grynais į rankas“. Liudytojas parodė ir tai, kad jokių priekaiÅ¡tų iÅ¡ nukentėjusiųjų gyvenamosios vietos apie jų elgesį jis nėra gavęs, taip pat iÅ¡ nukentėjusiųjų jis negirdėjo, kad su jais kas nors elgtųsi netinkamai, o kokie jų santykiai buvo su nuteistuoju – teigė nežinantis (t. 11, b. l. 169–173).

36. Prokuroro apeliaciniame skunde, teigiant, kad liudytojo D. L. parodymai yra prieštaringi ir neteisingi, nurodoma, kad šis liudytojas papasakojo apie su nukentėjusiuoju E. P. susijusias aplinkybes, nors šis nukentėjusysis pagal byloje esančius duomenis pas šį darbdavį nedirbo, jis dirbo tik pas darbdavį J. L., ir tai patvirtina liudytojo E. V., nukentėjusiojo E. T. parodymai, jo rašyta žinutė E. B.. Tačiau pažymėtina, kad objektyvių duomenų, patvirtinančių, kokiu laikotarpiu nukentėjusieji dirbo konkrečius krovos darbus, byloje nėra, to negalėjo patvirtinti ir patys nukentėjusieji.

Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis E. P. parodė, kad konteinerių krovos darbus jis dirbo trumpai, apie savaitę laiko, nes jam pradėjo skaudėti nugarÄ . Pas kokį darbdavį ar darbdavius jis tuo metu dirbo – neparodė. Pirmosios instancijos teisme apie minėtÄ darbÄ parodė nieko neatsimenantis („nieko neatsimenu kas vyko prie jÅ«rinių konteinerių, man tada sveikata buvo pablogėjusi“). Nukentėjusysis E. T. ikiteisminio tyrimo metu taip pat parodė, kad po darbo statybose G. D. jį ir E. P. nuvežė į Y miestÄ , kur turėjo dirbti konteinerių krovos darbus.

Šį darbÄ E. P. dėl nugaros skausmų dirbo trumpai – vienÄ , dvi savaites, paskui jis grįžo į X miestÄ ir dirbo automobilių plovykloje, o jis (E. T.) pasiliko Y mieste dirbti konteinerių krovos darbus. Nukentėjusysis parodė ir tai, kad atvežti į Y miestÄ , jie su E. P. buvo apgyvendinti buvusioje senoje bažnyčioje, o iÅ¡ pirmosios instancijos teisme duotų nukentėjusiojo parodymų yra žinoma, kad į bažnyčiÄ panaÅ¡iuose svečių namuose jis gyveno tuo metu, kai dirbo pas D.

L.. Liudytojas A. L. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad konteinerių krovos darbus su E. T. ir E. P. jis dirbo pas darbdavį D., pirmosios instancijos teisme parodė, kad, kai atvyko į Y miestÄ , gyveno darbdavio J. valdomose patalpose su E. ir E., paskui gyvenamÄ jÄ vietÄ pakeitė ir vėl gyveno visi kartu. Kad E. P. nedirbo pas D. L., nepatvirtina ir prokuroro apeliaciniame skunde nurodyti liudytojo E. V. parodymai. Nors liudytojas pirmosios instancijos teisme parodė, kad konteinerių krovos darbus dirbo ir pas J. L., ir pas D.

L. kartu su E. T. ir A. L., o su E. P. susipažino vėliau, kai iÅ¡ Y miesto grįžo į X miestÄ ir dirbo automobilių plovykloje, tačiau ikiteisminio tyrimo metu Å¡is liudytojas parodė, kad Y mieste su E. T. ir A. L. dirbo tik pas darbdavį D. (t. 7, b. l. 179–182), kas leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad jis į Y miestÄ atvažiavo po to, kai E. P. jau buvo iÅ¡vykęs į X miestÄ dirbti automobilių plovykloje. Liudytojas D. L. taip pat parodė, kad vienas iÅ¡ nukentėjusiųjų jo bendrovėje dirbo trumpiau, nes jam skaudėjo nugarÄ , kas taip pat patvirtina, kad liudytojas D.

L. parodymus davė būtent apie E. P..

37. IÅ¡ nukentėjusiojo E. T. raÅ¡ytų žinučių E. B. ir G. D. taip pat yra žinoma tik tai, kad E. T. ir E. P. 2016 m. sausio 6 d. jau dirbo konteinerių krovos darbus, 2016 m. sausio 17 d. E. T. keitė gyvenamÄ jÄ vietÄ (t. 5, b. l. 125), ir pagal kitus byloje esančius duomenis yra žinoma, kad jis perėjo dirbti pas D. L., o 2016 m. sausio 10 d. E. T. rašė G. D., kad E. P. darbas per sunkus, jis nori grįžti į X miestÄ (t. 5, b. l. 101). Tačiau ir Å¡iuose susiraÅ¡inėjimuose nėra duomenų, iÅ¡ kurių galima bÅ«tų spręsti, kada E. P. iÅ¡vyko iÅ¡ Y miesto ar, kad jis pas D. L. nedirbo ir name, kuriame gyveno pas D. L. dirbę darbininkai, negyveno. Nuteistasis pirmosios instancijos teisme taip pat parodė, kad padirbę pas J. L., nukentėjusieji perėjo dirbti pas D. L., ir po kurio laiko jis sulaukė praÅ¡ymo padėti E. P. persikelti į X miestÄ , nes jam buvo per sunku dirbti, skaudėjo nugarÄ (t. 12, b. l. 2–11).

38. Liudytojas A. B. pirmosios instancijos teisme parodė, kad nuteistojo G. D. nepažįsta, su nukentėjusiaisiais kartu nedirbo, tačiau su jais gyveno tame pačiame name, kuriame gyveno darbininkai, dirbę konteinerių krovos darbus. Liudytojas parodė nežinantis, kokie buvo nuteistojo ir nukentėjusiųjų santykiai, nes nuteistojo visiškai nepažinojo. Liudytojas teigė, kad, jo manymu, nukentėjusieji turėjo pinigų, nes turėjo iš ko nusipirkti maisto, alkoholio, rūkalų, jis pats matė juos grįžtančius su tokiais pirkiniais (t. 11, b. l. 98–101).

Pažymėtina, kad liudytojas parodė ir tokias aplinkybes, kurių nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai, t. y., parodė, kokį tiksliai alkoholį vartodavo nukentėjusieji („prigerdavo sidro, užsigerdavo degtine „Rasputin, po to žolės parÅ«kydavo“), kad nukentėjusieji konteinerių krovos darbus dirbo mėnesį, paskui pasiskolino pinigų ir pabėgo iÅ¡ darbo. Tačiau liudytojo parodytas aplinkybes, kad nukentėjusieji vartodavo alkoholį, narkotines medžiagas, ne visada nueidavo į darbÄ („savaitgalį gaudavo pinigus, „užbaliavodavo“, pirmadieniais nebeidavo į darbÄ â€œ), prieÅ¡ingai nei nurodoma prokuroro apeliaciniame skunde, patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai.

E. T. pirmosios instancijos teisme parodė, kad gyvendamas Jungtinėje Karalystėje pirkdavo, vartodavo alkoholį, narkotinėmis medžiagomis vaiÅ¡indavo kitas asmuo (t. 10, b. l. 177–187; t. 11, b. l. 184–187). Nukentėjusysis E. P. taip pat neneigė vartojęs alkoholį (t. 10, b. l. 163–168). Liudytojas R. B. parodė, kad E. P. vartodavo alų, parÅ«kydavo žolės, taip pat bÅ«davo atvejų, kai neateidavo į darbÄ (t. 11, b. l. 181–183). Liudytojas E. V. pirmosios instancijos teisme taip pat parodė, kad su E. T., E. P. parÅ«kydavo žolės, vartodavo kitas narkotines medžiagas, bÅ«davo, kad neiÅ¡simiegodavo ir todėl nenueidavo į darbÄ (t. 11, b. l. 74–79).

Liudytojas R. M. taip pat parodė, kad su nukentėjusiaisiais vartodavo alkoholį (t. 11, b. l. 101–103). Liudytojas E. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jam brolis E. T., bÅ«damas Jungtinėje Karalystėje, vienu metu rašė, kad gyvena atskirai nuo E. P., nes Å¡is tingi dirbti (t. 7, b. l. 122–124). Liudytojas J. L. parodė, kad nukentėjusieji konteinerių krovos darbus iÅ¡ esmės dirbo tik 3–4 dienas per savaitę, o to priežastis buvo alkoholio vartojimas. Buvo keli atvejai, kai nukentėjusieji pirmadienį neatvyko į darbÄ , nes buvo apsvaigę nuo alkoholio.

Liudytojas taip pat parodė, kad yra jautęs pagal kvapÄ , jog nukentėjusieji yra parÅ«kę žolės (t. 11, b. l. 113–118).

39. Liudytojas T. Ž. pirmosios instancijos teisme parodė, kad su G. D., E. P. ir E. T. susipažino Jungtinėje Karalystėje. Nukentėjusiuosius, D. L. prašymu, jis apmokė dirbti konteinerių krovos darbus, taip pat jis su nukentėjusiais gyveno tame pačiame name. Liudytojas parodė nepastebėjęs, kad G. D. būtų netinkamai elgęsis su nukentėjusiaisiais darbo vietoje ar namuose, kur kartais atvažiuodavo, taip pat liudytojas parodė nežinantis, ar nukentėjusieji turėjo skolų, jam atrodė, kad jie pinigų turi, nes turėjo iš ko nusipirkti maisto, alkoholio, jie jam nesiskundė, kad pinigų neturi.

Liudytojas, kaip teigia ir prokuroras, parodė ir tai, kad atlyginimas tiek jam, tiek nukentėjusiesiems buvo iÅ¡mokamas bankiniu pavedimu. Tačiau jis tuo pačiu patvirtino nežinantis, ar nukentėjusieji turėjo banko sÄ skaitÄ (t. 11, b. l. 95–98), ir tokie liudytojo parodymai nepaneigia D. L. parodymų, kad nukentėjusiesiems, kurie banko sÄ skaitos neturėjo, atlyginimas buvo iÅ¡mokamas grynaisiais pinigais, taip buvo atsiskaitoma ir su nukentėjusiaisiais. Liudytojo T. Ž. parodymų neteisingumo nepatvirtina ir tai, kad pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis E. T. negalėjo tiksliai prisiminti T.

Ž., vis dėlto neatmesdamas galimybės, kad liudytojas kartu su juo dirbo, nes jį dirbti apmokė kiti darbuotojai, kaip tai parodė ir liudytojas T. Ž..

40. Liudytojas R. M., kuris G. D. pažįsta, jis yra jo draugo pusbrolis, o su nukentėjusiaisiais dirbo automobilių plovykloje ir gyveno tame pačiame name, parodė, kad nukentėjusieji jam nesiskundė, jog neturi pinigų, jiems pinigų užtekdavo ir maistui, ir alkoholiui, ir cigaretėms, taip pat nukentėjusieji jam sumokėdavo už nuvežimÄ Ä¯ darbÄ ir parvežimÄ iÅ¡ jo, todėl jis matė, kad jie turi pinigų. Liudytojas teigė nematęs, kad kas nors iÅ¡ nukentėjusiųjų pinigus paimtų. Liudytojas parodė matęs nukentėjusiuosius grįžtančius su pirkiniais, į parduotuvę apsipirkti nuvažiuodavo ir kartu, taip pat matė, kad nukentėjusieji nusipirko kompiuterį, telefonus. Nukentėjusieji jam sakė, kad G. D. yra skolingi už kelionę, o apie kitas jų skolas jis nežinojo. Su G. D. nukentėjusieji bendravo normaliai, jie neatrodė iÅ¡gÄ sdinti (t. 11, b. l. 101–103).

41. Liudytojas R. B., kuris Lietuvoje kartu mokėsi su nukentėjusiaisiais, o Jungtinėje Karalystėje kartu su E. P. dirbo automobilių plovykloje ir su abiem nukentėjusiaisiais gyveno G. D. nuomotame name, parodė nematęs, kad kas nors automobilių plovykloje ar gyvenamojoje vietoje iÅ¡ E. P. bÅ«tų paėmęs jo uždirbtus pinigus, taip pat parodė nematęs, kad G. D. bÅ«tų lankęsis automobilių plovykloje, E. P. jam taip pat nesakė, kad kas nors prieÅ¡ jį smurtautų, paimtų pinigus, jis pinigų turėjo, pirko maisto, cigarečių, žolės, papildymus telefono sÄ skaitai.

Liudytojas parodė ir tai, kad turėjo įsiskolinimÄ G. D. už nuomÄ ir užstatÄ , jam Å¡iuos pinigus atidavė dalimis per mėnesį ar ilgesnį terminÄ . Kiek pamena, nukentėjusieji taip pat turėjo skolÄ G. D. ir jÄ grÄ Å¾indavo „po biÅ¡kį“, skolos nebuvo mažos, nes jie „tai dirbdavo, tai nedirbdavo“, E. P. kartais nenueidavo į darbÄ , nes tingėdavo. Liudytojas teigė matęs, kad E. P. paduodavo pinigus G. D., o ar tai buvo grÄ Å¾inama skola, ar pinigai už nuomÄ â€“ nežino, neskaičiavo, kiek paduodavo (t. 11, b. l. 181–183).

42. E. V. pirmosios instancijos teisme parodė, kad su E. T. (taip pat ir A. L.) dirbo ir konteinerių krovos darbus pas J. L. ir D. L., su E. P. konteinerių krovos darbų nedirbo, su juo susipažino po to, kai atvažiavo į X miestÄ ir dirbo automobilių plovykloje. Pereiti pas kitÄ darbdavį su E. T. ir A. L. nusprendė savarankiÅ¡kai, nes buvo girdėję, kad pas D. L. yra geresnės darbo sÄ lygos. Liudytojas taip pat parodė, kad dirbant konteinerių krovos darbus, kol neturėjo banko sÄ skaitų, buvo keli kartai, kad jų darbo užmokestis buvo pervedamas į G.

D. sÄ skaitÄ , kuris vėliau pinigus jiems atiduodavo grynaisiais, ir jis matė, kai pinigai buvo perduoti ir E. T., tačiau jo pinigų neskaičiavo. Kaip minėta, liudytojas J. L., pas kurį taip pat dirbo E. V., neneigė, kad darbuotojams, neturėjusiems banko sÄ skaitos, atlyginimas, jų pačių praÅ¡ymu, galėjo bÅ«ti pervedamas į G. D. sÄ skaitÄ . Liudytojas E. V. teigė matęs, kad E. T. turi pinigų, pirkdavo maisto, bet bÅ«davo, kad jo nupirkdavo ir G. D., kuris taip pat kartais paskolindavo ir pinigų.

Jis savo skolas nuteistajam grÄ Å¾indavo, o kaip elgėsi E. T. – teigė nežinantis. E. T. jam nesiskundė, kad G. D. jį bÅ«tų apgavęs, pasisavinęs jo pinigus, neatiduotų jo uždarbio ar pan. Nedirbti konteinerių krovos darbų ir iÅ¡važiuoti į kitÄ miestÄ dirbti automobilių plovykloje jie nusprendė savarankiÅ¡kai, G. D. tam įtakos nedarė. Dirbant automobilių plovykloje, nukentėjusieji taip pat nesiskundė, kad jų uždirbtus pinigus paima nuteistasis (t. 11, b. l. 74–79).

43. Apie nukentėjusiųjų darbÄ ir gyvenimÄ Jungtinėje Karalystėje proceso metu parodymus davė ir A. L., su kurio parodymų vertinimu nesutinkama apeliaciniuose skunduose. Jis ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad su nukentėjusiaisiais dirbo automobilių plovykloje ir konteinerių krovos darbus pas darbdavį D., taip pat kartu gyveno X ir Y miestuose. PaaiÅ¡kindamas apie mokėtÄ darbo užmokestį, skolas, liudytojas parodė, kad, dirbant automobilių plovykloje, nukentėjusieji reiÅ¡kė nepasitenkinimÄ dėl susidariusių skolų, kurių negali sumokėti, ir nors nei skolos dydžio, nei kam yra skolingi neįvardijo, tačiau liudytojas parodė supratęs, kad jie yra skolingi G.

D.. A. L. paaiÅ¡kino, kad ir jis buvo nuteistajam skolingas už namo nuomÄ , užstatÄ , kelionę, tačiau Å¡iÄ skolÄ per tris mėnesius jam grÄ Å¾ino. Liudytojas parodė nežinantis, ar G. D. paimdavo nukentėjusiųjų uždirbtus pinigus, Å¡iems palikdamas pinigų tik maistui. Apie darbÄ , kraunant konteinerius, liudytojas parodė, kad atlyginimÄ kartÄ per savaitę jam sumokėdavo darbdavys D., kaip buvo mokama kitiems – nežino. BÅ«davo atvejų, kai nukentėjusieji neturėdavo pinigų, tuomet skambindavo G.

D., kad Å¡is atvežtų maisto, cigarečių. Liudytojas teigė manantis, kad tokios iÅ¡laidos nukentėjusiesiems buvo skaičiuojamos kaip skola, tačiau jis iÅ¡ nukentėjusiųjų negirdėjo, kad skola buvo didinama nepagrįstai ar, kad buvo nusavinami visi jų uždirbti pinigai. Po kurio laiko E. P. „atkrito“ ir iÅ¡važiavo, Å¡iame darbe jis toliau dirbo su E. T. ir E. V.. Å ios apklausos metu liudytojas taip pat parodė, kad nukentėjusiesiems konteinerių krovos darbus dirbti nelabai sekėsi, nes jiems buvo per sunku, E. P. kartais nenueidavo į darbÄ , nes tingėdavo, liudytojas teigė matęs, kad nukentėjusieji kartais turėjo pinigų, nes nusipirkdavo kažkokių daiktų ar maisto, E. P. buvo nusipirkęs sportinį kostiumÄ , kažkuris iÅ¡ nukentėjusiųjų – telefonÄ , ausines (t. 7, b. l. 194-197).

44. Nors ir pirmosios instancijos teisme liudytojas A. L. dalį parodymų pakeitė, teigė, kad skolos nukentėjusiesiems (taip pat ir jam pačiam) buvo didinamos neadekvačiai, jie negaudavo visų uždirbtų pinigų, pinigus darbdaviai mokėdavo ne nukentėjusiesiems, o G. D., kuris turėjo juos perduoti nukentėjusiesiems (t. 11, b. l. 193–196), tačiau tokius pirmosios instancijos teisme duotus parodymus paneigia kiti byloje esantys įrodymai bei paties A. L. paaiškinimai, duoti pirmosios instancijos teisme.

Visų pirma, teigdamas, kad ikiteisminio tyrimo metu daug ko nepasakė, o teisme ketina viskÄ pasakyti, liudytojas parodė, jog pinigus, kuriuos uždirbdavo E. ir E., paimdavo G. D.. Tačiau paaiÅ¡kindamas iÅ¡samiau, liudytojas teigė, kad dalį pinigų G. D. atiduodavo nukentėjusiesiems, nuskaičiuodamas iÅ¡laidas už keliones, už kurÄ , už nuomÄ ir už „kur kÄ davęs“. Toks, nors iÅ¡ dalies ir savavaliÅ¡kas, skolos atsiėmimas savaime nėra nukentėjusiųjų iÅ¡naudojimas BK 147 straipsnio 2 dalies prasme.

Patys nukentėjusieji, o taip pat ir liudytojas A. L. pripažino, kad neužsiraÅ¡ydavo, kiek yra realiai skolingi G. D.. Be to, liudytojas A. L. pirmosios instancijos teisme teigdamas, kad darbo užmokestis buvo mokamas tam, kas surasdavo darbÄ , o jo ir nukentėjusiųjų atveju tai buvo G. D., parodė ir tai, kad dirbdamas automobilių plovykloje pinigus pasiimdavo pats, iÅ¡ darbdavio D. L., nusprendęs grįžti į LietuvÄ , paskutinį atlyginimÄ (500 svarų) taip pat pasiėmė pats. Liudytojas D. L. pirmosios instancijos teisme kategoriÅ¡kai paneigė, kad į nuteistojo bankinę sÄ skaitÄ pervedė dirbusių asmenų darbo užmokestį (t. 11, b. l. 169–173).

Liudytojas E. V., kaip minėta, taip pat patvirtino, kad pereiti dirbti pas darbdavį D. L. su E. T. ir A. L. nusprendė savarankiškai, t. y., be G. D. pagalbos. Kad nuteistasis pasisavindavo nukentėjusiųjų uždirbtus pinigus, nepatvirtina ir liudytojo A. L. pirmosios instancijos teisme nurodyta aplinkybė, kad tuo metu, kai jis ir nukentėjusieji dirbo konteinerių krovos darbus pas darbdavį J., tai darbdavys paduodavo G. D. jų uždirbtus pinigus, o jis turėjo su jais (A. L. ir nukentėjusiaisiais) atsiskaityti.

PaaiÅ¡kindamas iÅ¡samiau, liudytojas parodė, kad „mes juk neisime kiekvienÄ dienÄ ir nepraÅ¡ysime savo pinigų. Buvo sutarta, kad pinigus gaus G. D., o mes iÅ¡ jo pasiimame. Apmokėjimo periodiÅ¡kumas buvo – kas savaitę gaudavome pinigus. G. D. už savaitę man duodavo“. Taigi, ir Å¡iuo atveju liudytojas pripažino, kad uždirbti pinigai jam buvo perduoti kas savaitę, o liudytojas J. L. pirmosios instancijos teisme parodė, kad E. P. ir E. T. pradėjus dirbti konteinerių krovos darbus, jiems neturint banko sÄ skaitų, atlyginimas du kartus, jų pačių praÅ¡ymu, buvo pervestas į G.

D. banko sÄ skaitÄ , o trečias (paskutinis) darbo užmokestis nukentėjusiesiems buvo sumokėtas grynaisiais pinigais (t. 11, b. l. 113–118).

45. Pažymėtina ir tai, kad teisiamajame posėdyje iÅ¡klausius liudytojo A. L. parodymus, buvo aiÅ¡kinamasi ir parodymų keitimo, lyginant su ikiteisminio tyrimo metu jo duotais parodymais, priežastis. Liudytojas parodė, kad prieÅ¡ apklausÄ ikiteisminio tyrimo metu jo buvo praÅ¡oma duoti parodymus G. D. naudai. PaaiÅ¡kindamas iÅ¡samiau, liudytojas vienu atveju teigė, kad praÅ¡ymo sulaukė iÅ¡ nuteistojo, kitu – iÅ¡ jo draugų, taip pat prieÅ¡taringai parodė ir tai, kokiu bÅ«du sulaukė Å¡io praÅ¡ymo, vienu atveju teigdamas, kad G.

D. draugai buvo pas jį atvykę, kitu – galbÅ«t tokio praÅ¡ymo sulaukė telefonu. Patikslindamas dėl tokio jam iÅ¡sakyto praÅ¡ymo turinio, liudytojas parodė, kad buvo nurodytas praÅ¡ymas papasakoti, kad nukentėjusieji blogai elgėsi, iÅ¡laidavo, nors iÅ¡ tikrųjų taip nebuvo, o teisme pasakytas teiginys, kad buvo neadekvačiai didinamos skolos, yra teisingas, tačiau taip pat pripažino, kad parodymų turinio jam niekas nediktavo, buvo liepta sugalvoti, kÄ sakyti, papasakoti „kaip kas buvo“.

46. IÅ¡ bylos medžiagos yra žinoma, kad liudytojas A. L. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas nuteistojo praÅ¡ymu, Å¡iÄ aplinkybę pirmosios instancijos teisme patvirtino ir nuteistasis G. D., teigdamas, kad per bendrus pažįstamus buvo perduotas praÅ¡ymas A. L. nueiti į policijos įstaigÄ ir papasakoti, kaip iÅ¡ tikrųjų viskas buvo (t. 12, b. l. 2–11). Pažymėtina ir tai, kad ir iÅ¡ pačių nukentėjusiųjų parodymų yra žinoma, kad jie, bÅ«dami Jungtinėje Karalystėje, nusipirkdavo ne pirmo bÅ«tinumo daiktų, kartais nenueidavo į darbÄ , kas taip pat patvirtina A.

L. parodymus, kaip jis teigė, apie blogÄ nukentėjusiųjų elgesį. Pirmosios instancijos teisme liudytojas A. L. pripažino ir tai, kad prieÅ¡ apklausÄ pirmosios instancijos teisme, jis prašė G. D. pinigų. Ir nors liudytojas parodė, kad pinigų jis prašė ne už parodymų turinį, o prašė grÄ Å¾inti skolÄ , tačiau Å¡ios aplinkybės, vertinant jas su kitais liudytojo pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, iÅ¡ kurių žinoma, kad dėl Jungtinėje Karalystėje patirtų nesėkmių, nesusijusių su Å¡ia baudžiamÄ ja byla, jis kaltina G.

D., leidžia pagrįstai abejoti liudytojo pirmosios instancijos teisme duotų parodymų teisingumu. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis taip pat parodė, kad A. L. Jungtinėje Karalystėje buvo suimtas, dėl to kaltino jo draugÄ , o prieÅ¡ teismo posėdį pirmosios instancijos teisme reikalavo pinigų bei grasino duoti G. D. nepalankius parodymus. Esant Å¡ioms aplinkybėms, kurios aptartos ir skundžiame nuosprendyje, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadai, kad pirmosios instancijos teisme duoti liudytojo parodymai apie nesumokėtÄ darbo užmokestį, nepagrįstai didintas skolas yra neobjektyvÅ«s, o ikiteisminio tyrimo metu jo duotus parodymus patvirtina kiti byloje esantys įrodymai.

47. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nustatė nukentėjusiųjų parodymų nenuoseklumÄ ir prieÅ¡taringumÄ dėl proceso metu skirtingai parodytų aplinkybių, susijusių su iÅ¡ G. D. gautomis pinigų sumomis, kurios iÅ¡dėstytos skundžiamo nuosprendžio 5.5. ir 5.5.1. punktuose. Kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusieji vienais atvejais teigė, kad, bÅ«dami Jungtinėje Karalystėje, jie uždirbtų pinigų niekada negaudavo, kad juos nuteistasis pasiimdavo kasdien, kitais – kad kartÄ per savaitę, taip pat parodė, kad pinigų negavo iÅ¡tisus 3 mėnesius ir panaÅ¡iai.

Tačiau pažymėtina, kad nukentėjusieji teigdami, jog pinigų negaudavo ar gaudavo retais atvejais, kad visus pinigus arba didžiÄ jÄ jų dalį pasiimdavo G. D., kaip tariamÄ skolÄ , jie pirmosios instancijos teisme parodė, kad jų įvardijamÄ skolÄ G. D. sudarė iÅ¡laidos už jų kelionę į Jungtinę Karalystę, kas savaitę už bÅ«stÄ , kuriame jie gyveno, mokamÄ nuomÄ , užstatÄ už Å¡iÄ nuomÄ , jiems perkamÄ maistÄ , kitas prekes, už kÄ apmokėdavo G. D., ir Å¡ios aplinkybės paneigia, kad skola G.

D. buvo tariama, taip siekiant nukentėjusiuosius iÅ¡naudoti. E. T. parodė ir tai, kad maistÄ jiems visada atveždavo G. D., tačiau jie ir patys jo nusipirkdavo. Cigarečių dažniausiai atveždavo taip pat G. D., tačiau jų nusipirkdavo ir pats, o alkoholio patys nusipirkdavo. Kai savavaliÅ¡kai pradėjo duoti G. D. mažiau pinigų, iÅ¡ tų pinigų nusipirko maisto, rÅ«bų, alkoholio. Nukentėjusysis teigė neprisimenantis, kas sumokėdavo mobiliojo telefono sÄ skaitas, taip pat negalėjo prisiminti, ar jis pats, ar G.

D. nupirko jam kortelę telefonui. E. T. parodė ir tai, kad kai dirbo statybose, maisto atveždavo G. D., buvo, kad su juo nuvažiuodavo ir kažkur papietauti (t. 10, b. l. 177–187). Nukentėjusysis E. P. pirmosios instancijos teisme parodė, kad prieÅ¡ pradėdamas konteinerių krovos darbus, pirko drabužių, taip pat iÅ¡ susitaupytų pinigų nusipirkdavo maisto, kokių nors daiktų, taip pat yra nusipirkęs kompiuterį, kolonėlę, telefonÄ , įsigydavo ir maisto, cigarečių (t. 10, b. l. 163–168).

Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ , nukentėjusysis E. P. parodė ir tai, kad lankydavosi ir žaisdavo kazino, buvo nusipirkęs Xbox žaidimų konsolę (t. 6, b. l. 129–132). Ir nors nukentėjusieji kai kuriais atvejais teigė, kad pirko nebrangius daiktus (pavyzdžiui, kompiuteris kainavo 50 svarų, kolonėlė – 10 svarų, cigaretes pirko ir kontrabandines, alkoholį – už nedidelę sumÄ ir panaÅ¡iai), tačiau visuma nukentėjusiųjų parodymų nesuteikia pagrindo iÅ¡vadai, kad G.

D. iÅ¡ nukentėjusiųjų pasiimdavo ne tik realiai susidariusiÄ skolÄ , bet visus jų uždirbtus pinigus, jiems palikdamas tik 10–20 svarų sumÄ savaitei.

48. IÅ¡ byloje esančio apžiÅ«ros protokolo, kuriame perraÅ¡yti E. T. paskyros, esančios www.facebook.com, duomenys, taip pat matyti, kad E. T. bÅ«damas Jungtinėje Karalystėje, bendravo su G. D., nurodė reikiamų maisto produktų sÄ raÅ¡Ä , praÅ¡ydami jį nupirkti ir atvežti, taip pat klausė, kiek jam yra skolingas, į kÄ G. D. atsakė, kad jis neskaičiavo, sakė skolas užsiraÅ¡yti patiems („edwa as neskaiciawau sakiau rasykite paskui wejai cia bus“) bei paklausė, ar nukentėjusieji „pasiskaiciawe kiek sia sawaite?“.

Ir nors G. D. patikslino, kad jis klausia ne apie skolÄ , o apie konteinerių krovos darbus, nes ketino nukentėjusiesiems iÅ¡nuomoti kitÄ bÅ«stÄ , tačiau E. T. atsakymas, kad „nuomai 65, cigaretėms 60, maistui 10“, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat patvirtina, jog G. D. iÅ¡ nukentėjusiųjų atsiimdavo realiai jų reikmėms iÅ¡leistus pinigus ir tai taip pat paneigia kaltinime nurodytÄ aplinkybę, kad nukentėjusieji buvo iÅ¡naudojami (t. 5, b. l. 98–104). Be to, proceso metu nukentėjusieji parodė, kad jų reikmėms nuteistasis galėjo iÅ¡leisti apie 2 000–2 400 svarų sumÄ , ikiteisminio tyrimo metu E. T. parodė, kad G.

D. galėjo jo reikmėms iÅ¡leisti 3 300 svarų sumÄ , tačiau realiai paimdavo iÅ¡ jų visus ar beveik visus pinigus. Tačiau iÅ¡ byloje esančios E. T. R. P. raÅ¡ytos žinutės turinio matyti, kad paklaustas, ar ketina dar grįžti į Jungtinę Karalystę, E. T. atrašė, kad jeigu grįžtų, tai vėl G. D. bÅ«tų skolingas 2 000 svarų (kas ir atitinka pačių nukentėjusiųjų nurodytos realios skolos dydį), tačiau nieko neparodė apie tai, kad dirbdamas Jungtinėje Karalystėje jis atlyginimo iÅ¡ viso negaudavo, kaip tai parodė proceso metu (t. 5, b. l. 102–104).

49. Kaltinime nurodytos aplinkybės, kad nuteistasis turėjo tikslÄ iÅ¡naudoti nukentėjusiuosius iÅ¡ jų darbo gautų pajamų neteisėtam pasisavinimui, nepatvirtina ir E. T. broliui E. B. raÅ¡yta žinutė bei su tuo susiję jų abiejų parodymai. IÅ¡ byloje esančio apžiÅ«ros protokolo, kuriame perraÅ¡yti E. T. paskyros, esančios www.facebook.com, duomenys, matyti, kad 2016 m. vasario 8 d. E. T. E. B. rašė, kad į Jungtinę Karalystę jis atvežtas vergauti, kad negali grįžti į LietuvÄ , kad visus pinigus iÅ¡ jo pasiima G.

D., todėl jau keturis mėnesius jis neturi pinigų, maisto, neturi už kÄ nusipirkti drabužių, nusikirpti, taip pat rašė, kad G. D. grasina, jog pabėgimo atveju jį užmuÅ¡, ir prašė E. B. pagalbos, t. y., paimti prisijungimo prie jo bankinės sÄ skaitos duomenis, kaip matyti iÅ¡ kitų žinučių turinio, kad E. T. turėtų pinigų grįžimui į LietuvÄ (t. 5, b. l. 124). Å ios raÅ¡ytos žinutės turinys atitinka ir nukentėjusiojo proceso metu duotus parodymus, kad G. D. paima iÅ¡ jo uždirbtus pinigus, pirmosios instancijos teisme E. T. taip pat paaiÅ¡kino, kad raÅ¡ydamas Å¡iÄ Å¾inutę broliui, parašė tiesÄ .

Liudytojas E. B. taip pat patvirtino gavęs tokio turinio E. T. žinutę, parodė, kad grįžęs į LietuvÄ , E. T. neturėjo pinigų ar kokių nors nusipirktų daiktų (t. 11, b. l. 18–19). Tačiau svarbu pažymėti, kad prieÅ¡ šį susiraÅ¡inėjimÄ siųstose žinutėse E. B. E. T. nieko neužsiminė, kad Jungtinėje Karalystėje jis yra iÅ¡naudojamas. 2015 m. lapkričio 14 d. jis E. B. rašė, kad gerai uždirba („Viskas ok, jau turiu 900 svarų, dirbu plovykloje, gaunu į dienÄ 50 svarų“), 2016 m. sausio 6 d. rašė, kad dirba kitame mieste, kitame darbe, uždirba 600 svarų.

Be to, 2016 m. sausio 10 d. ir 17 d. nukentėjusysis rašė E. B., kad nėra patenkintas gyvenimo sÄ lygomis, tačiau tokį nepasitenkinimÄ jis siejo ne su G. D., o su kitų kartu su juo gyvenusių asmenų netinkamu elgesiu. Pažymėtina ir tai, kad ir vėliau, po 2016 m. vasario 8 d. vykusio susiraÅ¡inėjimo E. B. siųstose žinutėse E. T. neužsiminė apie jo iÅ¡naudojimÄ , rašė, kad gyvena gerai, pasidžiaugė E. B. pasidaryta tatuiruote, planavo grįžęs Lietuvoje pabÅ«ti tik 1–2 savaites (t. 5, b. l. 154, 156).

Nukentėjusiojo ketinimÄ grįžti į Jungtinę Karalystę patvirtina ir 2016 m. birželio 10 d. R. P. ir 2016 m. birželio 12 d. G. D. E. T. raÅ¡ytos žinutės tuo metu, kai E. T. jau buvo Lietuvoje (t. 5, b. l. 102), tokio turinio žinutė tarp G. D. ir E. T. yra užfiksuota ir prie apžiÅ«ros protokolo esančiame pridėtame kompaktiniame diske. Be to, kitų užfiksuotų žinučių turinys patvirtina ir tai, kad E. T., jau bÅ«damas Lietuvoje, su G. D. bendravo draugiÅ¡kai, rašė, kad norėtų grįžti į Jungtinę Karalystę, nes Lietuvoje jam nepatinka, dėkojo G.

D. už viskÄ , kÄ dėl jo padarė. Visa tai rodo, kad E. T. iÅ¡ esmės pats sprendė dėl savo tolesnio gyvenimo ir jo apsisprendimo laisvės iÅ¡ esmės nebuvo nei atimta, nei tokiu bÅ«du suvaržyta, kad dėl susiklosčiusių jo ir G. D. santykių jis negalėtų nuspręsti pats.

50. Be to, nukentėjusieji atvykę į Jungtinę Karalystę buvo ir fiziÅ¡kai laisvi. Nukentėjusysis E. T. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad jis anglų kalbÄ mokėjo, asmens dokumentus, telefonÄ turėjo ir galėjo juo laisvai naudotis, niekas nekontroliavo, su kuo jis kalba ar susiraÅ¡inėja, internetas name, kurį nuomojo G. D., buvo, savaitgaliais, po darbo valandų, niekas nekontroliavo nei jo, nei E. P. buvimo vietos, elgesio, kÄ norėjo, tÄ galėjo daryti. Ikiteisminio tyrimo metu E. T. pateikti dokumentai patvirtina ir tai, kad jam nuo 2016 m. vasario 8 d. buvo suteiktas nacionalinis draudimo numeris (t. 5, b. l. 89–90, 94–96).

Nors E. T. teigė, kad Å¡iais dokumentais Jungtinėje Karalystėje nesinaudojo, tačiau parodė, kad dokumentus jam perdavė G. D., paaiÅ¡kindamas, jog tai yra oficialÅ«s dokumentai, su kuriais jis galės dirbti legaliai (t. 6, b. l. 6–10). Nukentėjusysis E. P. taip pat parodė, kad Jungtinėje Karalystėje jo išėjimas į miestÄ nebuvo ribojamas, savo asmens dokumentus, telefonÄ turėjo, o jam nusprendus grįžti į LietuvÄ , niekas nebandė jo priversti pasilikti (t. 10, b. l. 163–168).

51. Svarbu pažymėti ir tai, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina ir nukentėjusiųjų parodymų, kad jie darbus keisdavo ne savarankiÅ¡kai, o G. D. iniciatyva. IÅ¡ liudytojo E. V. parodymų yra žinoma, kad pereiti dirbti dėl geresnių darbo sÄ lygų jie su E. T. nusprendė savarankiÅ¡kai. E. T. raÅ¡yta žinutė E. B. taip pat patvirtina, kad Y mieste jis keitė gyvenamÄ jÄ vietÄ dėl kartu su juo name gyvenusių asmenų netinkamo elgesio. Liudytojas D. L. taip pat parodė, kad G. D. jo neprašė įdarbinti kokių nors žmonių, nukentėjusieji įsidarbino savarankiÅ¡kai.

E. T. G. D. raÅ¡ytoje žinutėje taip pat užfiksuota, kad, kai E. P. nenorėjo dirbti konteinerių krovos darbų, G. D. buvo papraÅ¡yta, kad jis nukentėjusįjį parvežtų į X miestÄ , kur E. P., kaip žinoma iÅ¡ jo paties parodymų, savarankiÅ¡kai įsidarbino automobilių plovykloje. Tai, kad G. D. padėjo tik atvykusiems nukentėjusiesiems įsidarbinti pirmoje darbovietėje, po to kartu su jais dirbo statybose, o kai ten baigėsi darbai – skelbime surado darbÄ pas J. L. taip pat negali bÅ«ti vertinama kaip nukentėjusiųjų laisvės kontrolė ir siekis juos iÅ¡naudoti, juolab, kad nuteistasis pirmosios instancijos teisme paaiÅ¡kino, kad jis tuo metu gyveno kitame mieste, ir atstumas iki nukentėjusiųjų darbo vietos, kur nukentėjusieji dirbo pas J.

L., buvo apie 2 valandos kelio. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusiesiems, kaip patys parodė, savarankiškai, G. D. nežinant dirbant automobilių plovykloje, pats E. T. parašė G. D., kur dirba ir prašė šio pagalbos dėl reikalingų dokumentų (t. 5, b. l. 101).

52. Sprendžiant dėl nukentėjusiųjų parodymų vertinimo, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas kaip galimÄ nukentėjusiųjų parodymų neteisingumÄ lėmusiÄ aplinkybę nurodė tai, kad G. D. Jungtinėje Karalystėje iÅ¡ jų reikalavo grÄ Å¾inti skolÄ už namui padarytÄ Å¾alÄ . IÅ¡ liudytojo M. M. parodymų (t. 11, b. l. 125–128) bei teismui pateiktų dokumentų (t. 11, b. l. 139–144) matyti, kad žala namui užfiksuota 2017 m. kovo 9 d., t. y., nukentėjusiesiems jau iÅ¡vykus iÅ¡ Jungtinės Karalystės 2016 m. gegužės–birželio mėnesiais.

Ir nors G. D. pirmosios instancijos teisme parodė manantis, kad Å¡iÄ Å¾alÄ padarė name gyvenę nukentėjusieji, tačiau ir pats patvirtino, kad jos atlyginimo iÅ¡ nukentėjusiųjų reikalavo jiems jau bÅ«nant Lietuvoje (t. 12, b. l. 2–11). Tačiau net ir nevertinant to, kad iÅ¡ nukentėjusiųjų Jungtinėje Karalystėje buvo reikalaujama atlyginti žalÄ , byloje liko nepaneigta, kad neigiamÄ nukentėjusiųjų nusistatymÄ nuteistojo atžvilgiu galėjo lemti jų Jungtinėje Karalystėje nesusiklostęs gyvenimas.

53. Byloje taip pat nenustatyti ir kiti kaltinime G. D. inkriminuoti nusikalstamos veikos, numatytos BK 147 straipsnio 2 dalyje, padarymo būdai – pasinaudojimas nukentėjusiųjų pažeidžiamumu ir jų priklausomumu.

54. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad vien to, jog yra įrodytas asmens pažeidžiamumas, nepakanka norint pagrįsti baudžiamÄ jį persekiojimÄ ir kad tokiais atvejais patikimais įrodymais turi bÅ«ti nustatytas tiek nukentėjusio asmens pažeidžiamumas, tiek ir piktnaudžiavimas tuo pažeidžiamumu, toks piktnaudžiavimas turi bÅ«ti pakankamai rimto pobÅ«džio ir masto, kad bÅ«tų paneigta nukentėjusio asmens sutikimo reikÅ¡mė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. Nr. 2K-1-1073/2023).

Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, kad E. T. ir E. P. materialinė ir socialinė padėtis prieÅ¡ jiems iÅ¡vykstant į Jungtinę Karalystę buvo sunki – jie abu augo vaikų globos namuose, oficialiai niekur nedirbo, jie buvo menkai iÅ¡silavinę, pakankamai jauno amžiaus, iÅ¡ esmės neturėjo artimųjų, gyvenimiÅ¡kos patirties, ir Å¡ios aplinkybės, kurios buvo žinomos ir nuteistajam, leidžia spręsti apie nukentėjusiųjų pažeidžiamumÄ . Tačiau, atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus, kurie nepatvirtina jokių BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, nėra pagrindo byloje nustatytų G.

D. veiksmų laikyti nukentėjusiųjų verbavimu ir (ar) gabenimu, pasinaudojant jų pažeidžiamumu.

55. Byloje nenustatytas ir kitas kaltinime G. D. inkriminuotas nusikalstamos veikos padarymo bÅ«das – pasinaudojimas nukentėjusiųjų priklausomumu, kilusiu dėl iÅ¡ jų apgaulės bÅ«du įgytų vienkartinių socialinės paramos iÅ¡mokų. Byloje neginčijamai nustatyta, kad G. D. apgaule, savo naudai įgijo svetimÄ E. P. priklausantį turtÄ . Tačiau byloje nenustatyta, kad G. D. siÅ«lė Å¡iam nukentėjusiajam vykti į Jungtinę Karalystę ar, kad turėjo tikslÄ Jungtinėje Karalystėje E. P. iÅ¡naudoti. Kaip minėta, pasiÅ«lymÄ vykti į Jungtinę Karalystę jis gavo iÅ¡ E. T., su kuriuo kartu ir iÅ¡vyko. Spręsti apie G. D. pasinaudojimÄ kaltinime nurodytu E. T. priklausomumu taip pat nėra teisinio pagrindo, nes byloje nėra duomenų, kad G. D. piktnaudžiavo savo veiksmais sukurta E. T. laisvę varžančia padėtimi. Pagal byloje esančius duomenis, Å¡io nukentėjusiojo gauta vienkartine socialine paramos iÅ¡moka įsikÅ«rimui pasinaudojo ne G. D., o kitas asmuo.

56. Pažymėtina ir tai, kad G. D. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kaip nurodoma ir apeliaciniuose skunduose, skyrėsi. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis parodė ir tokias aplinkybes, kurių nepatvirtina kiti byloje esantys duomenys – pavyzdžiui, kad prieÅ¡ vykdami į Jungtinę Karalystę, nukentėjusieji žinojo, kad dirbs viÅ¡tų fabrike ir tokį darbÄ dirbo atvykę, tačiau buvo iÅ¡ jo iÅ¡mesti; ikiteisminio tyrimo metu jis neparodė, kad atvykdavo pas nukentėjusiuosius atsiimti skolos.

Tačiau Å¡ie nuteistojo parodymuose esantys prieÅ¡taravimai, nesant byloje jokių kitų G. D. kaltę neginčijamai patvirtinančių įrodymų, nesudaro pagrindo iÅ¡vadai, kad nuteistasis padarė nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 147 straipsnio 2 dalyje. Pažymėtina ir tai, kad ne bet kokie teisės pažeidimai darbo santykių srityje ir ne bet kokia apgaulė, tarp jų ir susijusi su darbo sÄ lygomis ar žadamo atlyginimo dydžiu, gali bÅ«ti vertinama kaip prekyba žmonėmis. Tam, kad veika bÅ«tų kvalifikuojama kaip prekyba žmonėmis, bÅ«tina nustatyti, jog verbavimu ir apgaule buvo siekiama taip palenkti ar suvaržyti aukos laisvę, kad Å¡i fiziÅ¡kai arba dėl palaužtos valios pakliÅ«tų kaltininko įtakon, bÅ«tų kontroliuojama, negalėtų pasirinkti kitokio elgesio varianto, kaip tik paklusti kaltininko valiai bÅ«ti iÅ¡naudojamai (kasacinės instancijos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-104-719/2021).

Tokios aplinkybės Å¡ioje byloje nebuvo nustatytos. Bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusieji galėjo laisvai pasirinkti savo elgesio variantÄ , galėjo iÅ¡eiti iÅ¡ darbo ir nedirbti, keisti darbo ir gyvenimo vietÄ , nekontroliuojamai leisti laisvadienius, turėti ryÅ¡io priemones, bendrauti su kitais, taip pat lietuviÅ¡kai kalbančiais asmenimis, kada panorėję iÅ¡vykti iÅ¡ Jungtinės Karalystės, kÄ jie ir padarė.

57. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad G. D. veiksmuose nenustačius nusikaltimo, numatyto BK 147 straipsnio 2 dalyje, sudėties objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymių, jis pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl šio kaltinimo išteisintas pagrįstai. Dėl G. D. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį paskirtų bausmių 58. Skundžiamu nuosprendžiu G. D. buvo pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (trys nusikalstamos veikos) už tai, kad panaudodamas apgaulę, savo naudai įgijo svetimo, nukentėjusiesiems P. G., P. G. ir E. P. priklausančio turto.

Apeliaciniuose skunduose neginčijamos teismo nustatytos Å¡ių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės, jų kvalifikavimas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, tačiau nesutinkama su nustatytomis G. D. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis (prisipažinimas padarius nusikalstamÄ veikÄ ir nuoÅ¡irdus gailėjimasis bei savanoriÅ¡kas žalos nukentėjusiesiems atlyginimas) bei su už Å¡iuos nusikaltimus paskirtomis bausmėmis – baudomis, nurodant, kad jos yra per Å¡velnios.

59. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nustatytÄ veikÄ ir nuoÅ¡irdus gailėjimasis arba padėjimas iÅ¡aiÅ¡kinti Å¡iÄ veikÄ ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamas veikas pagal kasacinės instancijos teismo praktikÄ yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriÅ¡kai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuotų nusikalstamų veikų faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-326-303/2019 ir kt.).

Kaltininko nuoÅ¡irdus gailėjimasis dėl padarytų nusikaltimų yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamas veikas, kritiÅ¡kai vertina savo elgesį, iÅ¡gyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi suÅ¡velninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotinÄ pagalbÄ , jo atsipraÅ¡o ir pan.). Å i aplinkybė parodo asmens požiÅ«rį į padarytas nusikalstamas veikas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017 ir kt.).

Pažymėtina, kad pagal kasacinės instancijos teismo praktikÄ BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimas nepripažįstamas tais atvejais, kai kaltininkas, duodamas parodymus, neigia esmines įvykio aplinkybes, kritiÅ¡kai nevertina savo elgesio, arba nors ir pripažįsta esmines įvykio aplinkybes, bet tik verčiamas surinktų įrodymų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-412/2014, 2K-372-697/2017, 2K-326-303/2019 ir kt.).

60. Teisėjų kolegija, įvertinusi viso proceso metu duotus nuteistojo parodymus, sugretinusi juos su pirmosios instancijos teismo neginčijamai nustatytomis nusikalstamų veikų padarymo aplinkybėmis, konstatuoja, kad nuteistasis G. D., duodamas parodymus apie padarytas nusikalstamas veikas, nebuvo nuoÅ¡irdus, savanoriÅ¡kai neatskleidė visų tikrųjų padarytų nusikaltimų aplinkybių, pirminėje proceso stadijoje jas neigė, o vėliau, nors ir parodė, kad kaltę pripažįsta, tačiau sÄ moningai nutylėjo tam tikrus bylai reikÅ¡mingus faktus, t. y., nuteistasis neparodė, kad įgijęs nukentėjusiųjų pasitikėjimÄ , panaudodamas apgaulę, įtikino nukentėjusiuosius iÅ¡eiti iÅ¡ vaikų namų tam, kad Å¡ie įgytų teisę į vienkartinę iÅ¡mokÄ , kurios pagrindu jis įgijo nukentėjusiesiems priklausantį turtÄ .

Proceso metu nuteistasis, siekdamas suÅ¡velninti savo baudžiamÄ jÄ atsakomybę, parodė, kad nukentėjusieji, patys nusprendę iÅ¡eiti iÅ¡ vaikų globos namų, pasiÅ«lė jam schemÄ , kaip iÅ¡gryninti pinigus už jų gautas vienkartines iÅ¡mokas. Nuteistasis sau palankiai interpretavo ir pinigų negrÄ Å¾inimo priežastis, teigdamas, kad pinigų už šį turtÄ nukentėjusiesiems neperdavė dėl staiga užklupusių finansinių problemų, nors byloje nustatyta, kad nuteistasis to nepadarė sÄ moningai, turėdamas iÅ¡ anksto susiformavusiÄ tyčiÄ pasielgti nusikalstamai.

Nuteistasis pirmose ikiteisminio tyrimo metu vykusiose apklausose kategoriÅ¡kai neigė ir tai, kad įgijo P. G. ir P. G. banko sÄ skaitose laikytas santaupas. Ir nors vėlesnėse apklausose jis pripažino santaupų įgijimÄ , tačiau su tuo susijusias aplinkybes taip pat aiÅ¡kino sau palankia linkme, teigdamas, kad nukentėjusieji pinigus jam paskolino, jis ketino juos investuoti, tačiau investicija nepavyko, todėl pinigų ir negrÄ Å¾ino. Pirmosios instancijos teisme apie visas nusikalstamas veikas, susijusias su sukčiavimu, nuteistasis parodė, kad viskas įvyko natÅ«raliai, jokios prievartos nebuvo, sukčiavimo, apgaulės jis nenaudojo, uždarbio neieÅ¡kojo, į vaikų globos namus važiavo dėl draugystės, o ne ieÅ¡koti asmenų, kuriems greit sueis aÅ¡tuoniolika metų.

Pažymėtina ir tai, kad viso proceso metu nuteistasis parodė, kad nukentėjusieji P. G. ir P. G., išėję iÅ¡ vaikų namų, kurį laikÄ gyveno jo namuose, taip sudarydamas įspÅ«dį, kad jis nukentėjusiaisiais rÅ«pinosi, stengėsi jiems, kaip vaikų globos namų auklėtiniams, padėti. Tačiau byloje nustatyta, kad nukentėjusieji iÅ¡ vaikų globos namų išėjo įkalbėti G. D., o jų apgyvendinimas jo namuose buvo ne draugiÅ¡kumo ar atjautos gestas, o bÅ«tinybė nuteistajam pasinaudoti nukentėjusiesiems skirta vienkartine įsikÅ«rimo iÅ¡moka.

PrieÅ¡ingai nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje, prieÅ¡taravimai tarp nuteistojo parodymų ir byloje nustatytų faktinių bylos aplinkybių negali bÅ«ti pateisinami tuo, kad G. D. savitai, pagal savo teisinį iÅ¡prusimÄ interpretavo nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes ir motyvus. Visos iÅ¡dėstytos aplinkybės leidžia daryti kategoriÅ¡kÄ iÅ¡vadÄ , kad nuteistojo parodymų davimas baudžiamojo proceso metu nebuvo savanoriÅ¡kas, nuteistasis nebuvo nuoÅ¡irdus ir savo elgesio nevertino kritiÅ¡kai.

Iš esmės visos bylai reikšmingos aplinkybės buvo nustatytos kitais surinktais, ištirtais ir įvertintais įrodymais (nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, rašytiniais duomenimis).

61. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ir išvadai, kad G. D. nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio taip pat nėra aišku, koks nuteistojo elgesys buvo pripažintas nuoširdžiu gailėjimusi, tai susiejant tik su pirmosios instancijos teismo nustatytu prisipažinimu padarius nusikalstamas veikas.

62. Pirmose ikiteisminio tyrimo metu vykusiose apklausose nuteistasis savo kaltę neigė. Tik vėliau ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir pirmosios instancijos teisme parodė, kad savo kaltę dėl sukčiavimo pripažįsta, gailisi nusikaltęs, tačiau, kaip minėta, jis nuoÅ¡irdus nebuvo ir sau palankiai interpretavo bylai reikÅ¡mingas aplinkybes, sumenkindamas ir savo atliktus nusikalstamus veiksmus, ir tyčiÄ Ä¯gyti nukentėjusiųjų turtÄ . Byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad nuteistasis kritiÅ¡kai vertina savo elgesį, iÅ¡gyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi suÅ¡velninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuteistojo parodymų analizė, juos įvertinus kartu su kitais byloje esančiais įrodymas, sudaro pagrindÄ iÅ¡vadai, jog nuteistojo pozicija dėl kaltės pripažinimo ir gailėjimosi padarius nusikalstamas veikas neatitinka BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

63. Skundžiamu nuosprendžiu taip pat nuteistojo G. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, pripažinta tai, kad jis dalinai savo noru atlygino padarytÄ turtinę žalÄ nukentėjusiesiems E. P. ir P. G..

64. Teismų praktikoje Å¡i lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar paÅ¡alino visÄ (tiek turtinę, tiek neturtinę) žalÄ iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos iÅ¡nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose 2K-7–287/2009, 2K-579/2010, 2K-534/2013, 2K-345/2013, 2K-211/2014, 2K-560/2014, 2K-21-942/2016). Teismas, vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali pripažinti ir dalinį žalos atlyginimÄ , tačiau tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi bÅ«ti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiesiems tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusiÄ padarytos žalos dalį – nuoÅ¡irdžios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-579/2010, 2K-345/2013, 2K-21-942/2016, 2K-66-976/2019, 2K-75-222/2020 ir kt.).

65. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusieji pareiÅ¡kė civilinius ieÅ¡kinius ir prašė iÅ¡ nuteistojo G. D. P. G. priteisti 4 411,95 Eur turtinės ir 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimÄ (t. 7, b. l. 35–37), P. G. – 3 982,28 Eur turtinės ir 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimÄ (t. 6, b. l. 191–194), E. P. – 2757,18 Eur turtinės ir 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimÄ (t. 6 t., b. l. 79–81). E. T. Å¡ioje baudžiamojoje byloje civilinį ieÅ¡kinį pareiÅ¡kė dėl 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dėl prieÅ¡ jį galimai padaryto BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos (t. 5, b. l. 170–172).

Taip pat byloje nustatyta, kad iki teismo nuosprendžio priėmimo G. D. nukentėjusiesiems E. P. ir P. G. atlygino dalį žalos (P. G. atlygino 500 Eur, E. P. – 900 Eur). Pirmosios instancijos teismas iš G. D. nukentėjusiesiems turtinei ir neturtinei žalai atlyginti priteisė: nukentėjusiajam P. G. 4 911,95 Eur, nukentėjusiajam P. G. – 4 982,28 Eur, nukentėjusiajam E. P. – 2 857,18 Eur. Nukentėjusiojo E. T. ieškinį dėl 30 000 Eur neturtinės žalos priteisimo pirmosios instancijos teismas atmetė.

66. Taigi, vertinant dviem nukentėjusiesiems atlygintos žalos dydį visos jiems padarytos žalos kontekste, nėra jokio pagrindo spręsti, kad atlygintos žalos dalis yra pakankamai didelė. Pažymėtina, kad nukentėjusiajam P. G. žala iÅ¡ viso neatlyginta, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytÄ atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę G. D. už nusikalstamÄ veikÄ Å¡io nukentėjusiojo atžvilgiu. Pažymėtina ir tai, kad dalį dviem nukentėjusiesiems padarytos žalos nuteistasis, kaip minėta, atlygino dar ikiteisminio tyrimo metu, o per beveik dviejų metų laikotarpį trukusį bylos nagrinėjimÄ pirmosios instancijos teisme nuteistasis žalos neatlygino, paaiÅ¡kindamas, kad „kažkuriam aÅ¡ negaliu dabar pinigų persiųsti, negaliu atlyginti to, nes nurodytos sÄ skaitos nėra teisingos“ (t. 12, b. l. 2–11).

Taigi, nuteistasis nurodė priežastį, kodėl negali atlyginti žalos vienam nukentėjusiajam, bet nieko nepaaiÅ¡kino apie kitus du, kuriems žala (visa ar dalis jos) taip pat nėra atlyginta, juolab, kad pirmosios instancijos teisme nukentėjusieji P. G. ir P. G. patvirtino, kad gali pateikti savo banko sÄ skaitas, į kurias bÅ«tų pervestas žalos atlyginimas (t. 11, b. l. 35–37, 37–39). Toks nuteistojo elgesys, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrįstų prielaidų nukentėjusiesiems tikėtis neuždelsto likusios žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad konstatuojant dalies žalos atlyginimÄ kaip atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę nepakanka simbolinio tikrajai žalai atlyginimo.

67. Kad nukentėjusiesiems atlygintos turtinės žalos dalis yra pakankamai ženkli, o nuteistojo pastangos jÄ atlyginti sudaro prielaidas tikėtis nukentėjusiesiems P. G., P. G. ir E. P. neuždelsto žalos atlyginimo, nepatvirtina ir G. D. E. P. ir E. T. pervestas, kaip nurodyta mokėjimo pavedime „žalos atlyginimas pagal 2022-08“ (abiems po 1 000 Eur) bylÄ nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, kad G. D. Å¡ioje baudžiamojoje byloje pagal BK 147 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas dėl prekybos žmonėmis ir E. T. atžvilgiu, jis dėl Å¡io kaltinimo yra iÅ¡teisintas, o E. T. civilinis ieÅ¡kinys dėl neturtinės žalos priteisimo, kaip nurodyta skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje - atmestas.

Dėl sukčiavimo E. T. atžvilgiu G. D. skundžiamu nuosprendžiu nėra pripažintas kaltu. Todėl ir minėtos pinigų sumos pervedimas E. T. neturi jokios įtakos sprendžiant klausimÄ dėl G. D. atsakomybę lengvinančios aplinkybės dėl nusikalstamų veikų, padarytų kitų trijų nukentėjusiųjų atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teisme E. P. papildomai sumokėtas 1 000 Eur žalos atlyginimas, vertinant šį dydį nukentėjusiajam priteistos žalos kontekste (2 857,18 Eur), taip pat nelaikytinas pakankamai reikÅ¡mingu.

Nors ir teisėjų kolegija pripažįsta, kad žalos atlyginimo procesas yra realizuojamas, tačiau vien aplinkybė, kad nuteistasis sumokėjo dar dalį žalos atlyginimo apeliacinės instancijos teismui klausantis baigiamųjų kalbų, savaime nėra nuoširdus.

68. Esant iÅ¡dėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad G. D. atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoÅ¡irdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei savo noru atlygino padarytÄ Å¾alÄ (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Tačiau apeliacinės instancijos teismas įvertina nuteistojo dedamas žalos atlyginimo pastangas individualizuojant jam bausmę.

69. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes, pagrįstai atsižvelgė, kad G. D. nusikalstamas veikas padarė būdamas baustas administracine tvarka, jis dirba, yra vedęs, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo ir jų pobūdžio, paminėdamas tik tai, kad padaryti 3 nesunkūs tyčiniai baigti turtinio pobūdžio nusikaltimai, taip pat įvertino ne visus kaltininko asmenybę apibūdinančius duomenis, o tai reiškia, kad teismas netinkamai įvertino bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes.

70. Byloje nustatyta, kad G. D. nusikalstamas veikas padarė trijų itin pažeidžiamo socialinio sluoksnio asmenų, t. y., vaikų globos namų auklėtinių, atžvilgiu. Nuteistasis sukčiaudamas iš nukentėjusiųjų ne tik įgijo turto už jiems valstybės skirtas vienkartines išmokas įsikurti, tačiau iš nukentėjusiųjų P. G. ir P. G. taip pat apgaulės būdu įgijo ir jų sukauptas visas pinigines lėšas. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusieji apgaulės būdu buvo įtikinti išeiti iš vaikų globos namų, P. G. ir P. G. taip pat buvo pažadėta juos apgyvendinti nuolatiniame būste bei įdarbinti, tačiau šie pažadai, kaip nustatyta pirmosios instancijos teismo, įvykdyti nebuvo.

Be to, nusikalstamomis veikomis nukentėjusiesiems buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala, taip pat pirmosios instancijos teisme nukentėjusieji P. G. ir P. G. parodė ir tai, kad nusikalstami G. D. veiksmai sukėlė itin neigiamus padarinius ir tolimesniam jų gyvenimui. Įvertinus nusikalstamų veikų laikotarpį, darytina ir išvada, kad šios G. D. nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės (nusikalstamos veikos prieš P. G. ir P. G. padarytos nuo 2013 m. spalio 4 d. iki 2013 m. lapkričio 15 d. ir nuo 2013 m. spalio 4 d. iki 2013 m. gruodžio 9 d., o nusikalsta veika prieš E. P. – nuo 2014 m. rugsėjo mėnesio iki 2014 m. lapkričio 21 d.).

Šios visos išdėstytos aplinkybės nebuvo įvertintos skundžiamame nuosprendyje.

71. Taip pat pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, nurodė, kad G. D. nusikalstamas veikas padarė būdamas neteistas. Tačiau iš byloje esančio įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo apie fizinį asmenį matyti, kad G. D. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 1 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 186 straipsnio 1 dalį, jam paskirta viešųjų darbų bausmė 6 mėnesiams, iš įskaitos G. D. išbrauktas 2011 m. rugpjūčio 29 d. (t. 9, b. l. 155–158).

Vadinasi, vadovaujantis BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a) papunkčiu, Å¡ioje byloje nagrinėjamas nusikalstamas veikas, numatytas 182 straipsnio 1 dalyje, padarytas prieÅ¡ P. G. ir P. G. jis padarė bÅ«damas teistas. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. baudžiamuoju įsakymu, t. y., po byloje nagrinėjamų nusikalstamų veikų padarymo, G. D. pripažintas kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 21 straipsnio 1 dalį, 216 straipsnio 1 dalį (t. 9, b. l.9, b. l. 159–171), ir tai taip pat neigiamai charakterizuoja nuteistÄ jį.

72. Taigi, teisėjų kolegija, dar kartÄ Ä¯vertinusi visų bausmės skyrimui reikÅ¡mingų aplinkybių visumÄ â€“ nuteistÄ jį charakterizuojančius duomenis, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimÄ , Å¡io apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje iÅ¡dėstytas aplinkybes, patvirtinančias, kad nusikalstamos veikos nebuvo pavienės ar atsitiktinės, taip pat nusikalstamų veikų pavojingumÄ , jų pobÅ«dį, nusikaltimais padarytÄ Å¾alÄ ir dalinį jos atlyginimÄ E. P. ir P. G., vadovaudamasi BK 61 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, konstatuoja, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus nuteistajam G.

D. už kiekvienÄ padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytÄ laisvės atėmimo bausmę, skirtinų bausmių dydžius nustatant mažesnius nei sankcijos vidurkis. Individualizuojant bausmes, atsižvelgiama į tai, kad G. D. dviem nukentėjusiesiems atlygino dalį žalos - E. P. 1 900 Eur, P. G. 500 Eur.

73. G. D. už BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymÄ nukentėjusiojo P. G. atžvilgiu skiriamos laisvės atėmimo bausmės dydis nustatomas 1 metai 2 mėnesiai laisvės atėmimo, už BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymÄ nukentėjusiojo P. G. atžvilgiu skiriamos laisvės atėmimo bausmės dydis nustatomas 1 metai 1 mėnuo, o už BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymÄ nukentėjusiojo E. P. atžvilgiu skiriamos laisvės atėmimo bausmės dydis nustatomas 8 mėnesiai laisvės atėmimo.

74. Paskyrus naujas bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, iš naujo sprendžiamas ir bausmių bendrinimo klausimas. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmė, paskirta pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (nusikalstama veika padaryta P. G. atžvilgiu) su kitomis bausmėmis, paskirtomis pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, bendrintinos dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios paskirtos bausmės iš dalies pridedamos švelnesnės paskirtos bausmės. Pridedamos bausmės dydis nustatomas atsižvelgiant į visas anksčiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

Dėl kitų nuosprendžio klausimų 75. Civilinį ieÅ¡kinį byloje buvo pareiÅ¡kęs ir nukentėjusysis E. T., praÅ¡ydamas iÅ¡ nuteistojo priteisti jam 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimÄ (t. 5, b. l. 170–172). G. D. iÅ¡teisinus dėl kaltinimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, pirmosios instancijos teismas E. T. civilinį ieÅ¡kinį atmetė. Tačiau pagal BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktÄ , priimdamas iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieÅ¡kinį nenagrinėtÄ , jeigu kaltinamasis iÅ¡teisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos.

Å i pirmosios instancijos teismo padaryta procesinio pobÅ«džio klaida iÅ¡ esmės pasunkino E. T. padėtį, nes atmetus ieÅ¡kinį, jis prarandÄ teisę jį reikÅ¡ti civiline tvarka. Tuo tarpu ieÅ¡kinį palikus nenagrinėtu, ieÅ¡kinys gali bÅ«ti reiÅ¡kiamas civilinio proceso tvarka. Vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylÄ tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniuose skunduose. Nagrinėjamu atveju prokuroro apeliaciniame skunde yra praÅ¡ymas dėl E. T. civilinio ieÅ¡kinio iÅ¡sprendimo, todėl Å¡i pirmosios instancijos teismo padaryta įstatymo taikymo klaida iÅ¡taisytina.

76. Nukentėjusiųjų E. T. ir E. P. atstovas advokatas Dalius Povilius 2022 m. lapkričio 23 d. teismo posėdžio metu pateikė praÅ¡ymÄ iÅ¡ nuteistųjų VÅ¡Ä® „Kovos su prekyba žmonėmis ir iÅ¡naudojimu centras“ naudai priteisti 900 Eur dydžio atstovavimo apeliacinės instancijos teisme iÅ¡laidas, pridėjo Å¡ias iÅ¡laidas patvirtinančius dokumentus (t. 20, b. l. 106-107, 132). Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamÄ jį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, be kita ko, turi teisę nuspręsti iÅ¡ kaltinamojo iÅ¡ieÅ¡koti nukentėjusiojo ir civilinio ieÅ¡kovo turėtas iÅ¡laidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieÅ¡kovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Viena iÅ¡ nukentėjusiųjų dalyvavimo savo teisių gynimo apeliaciniame procese formų yra atstovo advokato dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Todėl iÅ¡laidos dėl atstovo advokato dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje gali bÅ«ti apmokėtos. BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant iÅ¡laidas advokato paslaugoms apmokėti, bÅ«tina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundÄ buvo nagrinėta byla ir koks yra Å¡io skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019).

Sprendžiant ar yra pagrindas priteisti visÄ praÅ¡omÄ atstovavimo iÅ¡laidų sumÄ , turi bÅ«ti įvertinama, ar nurodoma atstovavimo iÅ¡laidų suma yra ne per didelė (Lietuvos A. T. nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, 2K-152-303/2017, 2K-347-976/2018). Nagrinėjamu atveju VÅ¡Ä® „Kovos su prekyba žmonėmis ir iÅ¡naudojimu centras“ naudai praÅ¡oma priteisti advokato atstovavimo nukentėjusiesiems E. T. ir E. P. iÅ¡laidų suma nelaikytina per didele, nes advokatas parengė apeliacinį skundÄ , kuris Å¡iuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu tenkinamas iÅ¡ dalies, taip pat dalyvavo teismo posėdžiuose.

Dėl to VšĮ „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras“ iš nuteistojo G. D. priteistina visa nukentėjusiųjų atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų suma, t. y. 900 Eur. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 328 straipsnio 2 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, n u s p r e n d ž i a: Šiaulių apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendžio dalį dėl G.

D. nustatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jam paskirtų bausmių, jų bendrinimo, ir nukentėjusiojo E. T. civilinio ieÅ¡kinio iÅ¡sprendimo pakeisti: panaikinti G. D. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte (kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytÄ veikÄ ir nuoÅ¡irdžiai gailisi) ir BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte (kaltininkas savo noru atlygino padarytÄ Å¾alÄ ). G. D. už nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, padarymÄ paskirti bausmes: pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (nukentėjusysis P. G.) laisvės atėmimÄ 1 (vieneriems) metams ir 1 (vienam) mėnesiui, pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (nukentėjusysis P. G.) laisvės atėmimÄ 1 (vieneriems) metams, pagal 182 straipsnio 1 dalį (nukentėjusysis E. P.) laisvės atėmimÄ 8 (aÅ¡tuoniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, pagal BK 182 straipsnio 1 dalį paskirtÄ bausmę (nukentėjusysis P. G.) su kitomis bausmėmis, paskirtomis pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, subendrinti dalinio sudėjimo bÅ«du, prie griežčiausios bausmės pridedant dalį Å¡velnesnių bausmių, ir paskirti subendrintÄ bausmę – laisvės atėmimÄ 1 (vieneriems) metams ir 7 (septyniems) mėnesiams. Bausmės pradžiÄ G. D. skaičiuoti nuo jo sulaikymo bausmei atlikti momento. Pradėjus vykdyti nuosprendžiu paskirtÄ laisvės atėmimo bausmę, G.

D. paskirtÄ kardomÄ jÄ priemonę – 8 000 eurų piniginį užstatÄ panaikinti ir piniginį užstatÄ grÄ Å¾inti užstato davėjui. Nukentėjusiojo E. T. civilinį ieÅ¡kinį dėl neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtÄ . KitÄ Å iaulių apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistÄ . IÅ¡ nuteistojo G. D. priteisti VÅ¡Ä® „Kovos su prekyba žmonėmis ir iÅ¡naudojimu centras“ naudai 900 eurų už turėtas iÅ¡laidas advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjai Nerijus Meilutis Justas Namavičius Ernestas Rimšelis