2016-02-11 Nr. AB-4677-3-62-3-00264-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2406-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00264-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas L. Z. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad jam 2013 m. liepos 18 d. sprendimu buvo paskirtas advokatas, paskyrimas galiojo iki 2014 m. kovo 31 d., tačiau pareiškėjas iš anksto bandė pasirūpinti gynyba, todėl 2014 m. vasario 21 d. kreipėsi į Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą pratęsti advokato paskyrimą, kad pareiškėjas galėtų kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą ir Europos Žmogaus Teisių Teismą, tačiau jo prašymas nebuvo tenkintas. Sprendimą pareiškėjas gavo tik grįžęs į laisvę. Atsakovo veiksmus laikė neteisėtais, sukėlusiais pareiškėjui neigiamas pasekmes, jis negalėjo realizuoti Lietuvos valstybės laiduojamų teisių į gynybą. Jo materialinė padėtis yra sunki, gauna tik socialinę paramą, dažnai serga. Būdamas įkalinimo įstaigose jokių pajamų negavo, atsakovui jo turtinė padėtis buvo žinoma, todėl viso kalinimo laikotarpiu valstybė jam turėjo užtikrinti teisę į gynybą, kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą, tačiau to nepadarė.

Atsakovas 2014 m. kovo 24 d. sprendimu Nr. TP-(2-2.2)-14-P-4217-1437 teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą paskyrė advokatę E. G., apie tai pareiškėjas sužinojo tik iš atsakovo 2014 m. balandžio 28 d. rašto, kurį gavo jau būdamas laisvėje. Paskirta advokatė teismo posėdžiuose nedalyvavo, tokiu būdu nebuvo užtikrinta jo gynyba. Faktiškai atsakovas galėjo pratęsti antrinės teisinės pagalbos teikimą advokatei M. L., kadangi visus duomenis turėjo, tačiau to nepadarė. Pareiškėjas tokius atsakovo veiksmus vertino kaip neteisėtus (CK 6.271 str. 3 d.). Atsakovas vilkino pateikti atsakymus į pareiškėjo prašymus, administracinės procedūros nepratęsė, pareiškėjas jokių atsakovo raštų dėl dokumentų trūkumų negavo, apie trūkstamus duomenis jo nieks neinformavo. Atsakovas visus pareiškėjo duomenis apie turtinę ir socialinę padėtį turėjo, todėl negalėjo riboti advokatų paskyrimą, juolab baudžiamojoje byloje. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į gynybą. Kadangi 2014 m. kovo 24 d. sprendimu Nr. TP-(2-2.2)-14-P-4217-1437 teisinę pagalbą nuspręsta teikti, šį sprendimą pareiškėjas gavo tik 2014 m. balandžio 28 d. jau būnant laisvėje, faktiškai buvo praleisti terminai kreiptis su kasaciniu skundu į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą. Atsakovas vilkino pareiškėjo prašymo išsprendimą, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pareiškėjas buvo įkalinimo įstaigoje, todėl jam buvo suvaržytos teisės kreiptis į teismą.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad 2014 m. liepos 10 d. kreipėsi į atsakovą su skundu, kuriame prašė atsakyti į skunde nurodytus klausimus, tačiau iki šiol atsakymo į skundą negavo. Tokiu būdu atsakovas pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnio, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą įstatymo viršenybės principą. Pareiškėjas taip pat 2014 m. rugpjūčio 18 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu atsakyti į jame keliamus klausimus, tačiau iki šiol jokio atsakymo negavo. Tokiu būdu atsakovas pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 1 straipsnio, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 14 straipsnių, Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėse nustatytus reikalavimus, Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 3, 4 ir 14 straipsnių reikalavimus. Neteisėtais atsakovo veiksmais pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala. Pareiškėjas negalėjo laiku apginti savo teisių teismuose, buvo diskriminuojamas, teisinės pagalbos teikimas baudžiamojoje byloje nebuvo pratęstas. Neturtinę žalą kildina iš Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-14-N-242-1488, kuriuo atsisakyta suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, nors pareiškėjo teigimu, pagal tuos pačius duomenis, esant tai pačiai pareiškėjo materialinei ir socialinei padėčiai, tos pačios dienos sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-14-P-4217-1437 suteikta pareiškėjui antrinė teisinė pagalba kitoje byloje bei pareiškėjo 2014 m. vasario 21 d. prašymo, kuriuo buvo prašoma pratęsti pareiškėjui advokatės M. L. antrinės teisinės pagalbos teikimą baudžiamojoje byloje, netenkinimo. Dėl šių veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 1 000 Eur.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2010 m. balandžio 26 d. sprendimu pareiškėjui buvo nuspręsta teikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje, paskirtas advokatas V. K.. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui atsisakius priimti pareiškėjo kasacinį skundą, pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 2 d. pateikė skundą dėl advokato V. K. veiksmų, todėl Tarnyba 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimu nusprendė pakeisti pareiškėjui paskirtąjį advokatą V. K. ir paskyrė advokatę M. L.. Pareiškėjas 2014 m. vasario 21 d. pateikė prašymą (gauta 2014 m. vasario 24 d.), kuriuo prašė pratęsti 2010 m. balandžio 26 d. sprendimu skirtos antrinės teisinės pagalbos galiojimo terminą bei pateikė 2014 m. vasario 21 d. metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją. Tarnyba 2014 m. kovo 7 d. raštu Nr. O-2-(1.5)-861 informavo pareiškėją apie Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo pakeitimus ir pasiūlė pateikti dokumentą, įrodantį pareiškėjo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, t. y. metinę pajamų ir turto deklaraciją antrinei teisinei pagalbai gauti, kurios forma yra patvirtinta teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-300. Tarnyba 2014 m. kovo 7 d. raštu Nr. O-2-(1.5)-861 atsisakė pareiškėjui pratęsti 2010 m. balandžio 26 d. sprendimu skirtos antrinės teisinės pagalbos galiojimo terminą ir šį raštą neregistruota pašto siunta išsiuntė pareiškėjui. Aplinkybę, kad šį raštą pareiškėjas yra gavęs, patvirtina pats pareiškėjas, jo neskundė ir su juo sutiko.

Dėl pareiškėjo skunde nurodomos aplinkybės dėl advokatei M. L. 2014 m. vasario 3 d. išsiųsto laiško nurodė, kad Tarnyba 2014 m. birželio 9 d. gavo Teisingumo ministerijos raštą Nr. (1.23)7R-3988, kuriame buvo prašoma įvertinti šią pareiškėjo skunde nurodomą aplinkybę. Todėl Tarnyba 2014 m. birželio 12 d. raštu Nr. O-2-(L5)-2207 kreipėsi į advokatę M. L. su prašymu paaiškinti L. Z. skunde nurodytas aplinkybes. Advokatė nurodė, kad jokio laiško iš L. Z. ji nėra gavusi, pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-13-P-1094-3926 pagrindu dėl antrinės teisinės pagalbos į advokatę nėra kreipęsis.

Atsakovo atstovas atsiliepime taip pat nurodė, kad 2014 m. sausio 22 d. gavo pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą parengiant kasacinį skundą civilinėje byloje. Pareiškėjas prie prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą dokumento, įrodančio jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, nepateikė, todėl Tarnyba 2014 m. sausio 22 d. raštu Nr. O-2-(1.5)-246 pasiūlė pareiškėjui per 30 dienų pateikti pasirašytą metinę pajamų ir turto deklaraciją antrinei teisinei pagalbai gauti bei gautas pajamas pagrindžiančius dokumentus. Pareiškėjas per nustatytą terminą prašomų dokumentų nepateikė, todėl Tarnyba 2014 m. kovo 24 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-14-N-242-1488 atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Tarnybos sprendimas pareiškėjui išsiųstas 2014 m. kovo 24 d. neregistruota pašto siunta. Pareiškėjas sprendimą gavo, jo neskundė. Pažymėjo, kad Tarnyba 2014 m. kovo 24 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-14-P-4217-1487 pakeitė antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje teikusį advokatą J. L. (J. L.) kita advokate E. G., o ne suteikė pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Antrinė teisinė pagalba pareiškėjui administracinėje byloje Nr. I-2634-402/2013 buvo suteikta dar 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-13-T-4217-4902, kuomet galiojo iki 2014 m. sausio 1 d. Įstatymo redakcija, ir dokumentas, įrodantis pareiškėjo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, buvo metinė gyventojo (šeimos) ir turto deklaracija. Tarnybai priimant 2014 m. sausio 22 d. bei 2014 m. kovo 24 d. sprendimus, pareiškėjo 2013 metų metinė gyventojų (šeimos) ir turto deklaracija nuo 2014 m. sausio 1 d. nebuvo priskiriama prie dokumentų, įrodančių pareiškėjo teisę gauti teisinę pagalbą. Tarnyba duomenų apie tai, kad advokatė E. G. nedalyvavo administracinės bylos Nr. I-2634-402/2013 teismo posėdžiuose, neturi, pareiškėjas šiuo klausimu į Tarnybą nėra kreipęsis. Sprendimai, iš kurių pareiškėjas kildina neturtinę žalą, nėra nuginčyti. Kadangi Tarnyba veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, atsiradusią dėl Tarnybos veiksmų, netenkinant pareiškėjo 2014 m. vasario 21 d. prašymo dėl advokatės M. L. atstovavimo pratęsimo baudžiamojoje byloje bei Tarnybos 2014 m. kovo 24 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-14-N-242-1488 atsisakant suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Teismas, vadovaudamasis Civilinio kodekso 6.246–6.249 straipsniais, 6.271 straipsniu, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatomis, nurodė, kad Tarnyba 2010 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-10-T-1094-1337 nusprendė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje dėl mažamečio asmens tvirkinimo.

Antrinę teisinę pagalbą teikti buvo paskirtas advokatas V. K.. Tarnybos 2013 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-13-P-1094-3201 pareiškėjui pratęstas 2010 m. balandžio 26 d. sprendimu skirtos antrinės teisinės pagalbos galiojimo terminas iki 2014 m. kovo 31 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2013 m. liepos 26 d. nutartimi Nr. 2P-829/2013 atsisakius priimti pareiškėjo kasacinį skundą, 2013 m. rugpjūčio 8 d. pareiškėjas pateikė skundą dėl advokato V. K. veiksmų teikiant pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą kasacinės instancijos teisme, todėl Tarnybos 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-13-P-1094-3926 nuspręsta pakeisti pareiškėjui paskirtą advokatą.

Pareiškėjas 2014 m. vasario 21 d. (gauta 2014 m. vasario 24 d.) pateikė prašymą pratęsti 2010 m. balandžio 26 d. sprendimu skirtos antrinės teisinės pagalbos galiojimo terminą. Tarnyba 2014 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. O-2-(1.5)-861 atsisakė pratęsti antrinės teisinės pagalbos teikimą, kadangi pareiškėjo pateiktoje 2014 m. vasario 21 d. metinėje gyventojo šeimos turto deklaracijoje nėra mokesčių administratoriaus žymos apie deklaracijos pateikimą. Teismas, įvertinęs Įstatymo nuostatas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, Metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos formos ir jos priedų užpildymo, teikimo ir tikslinimo taisyklių nuostatas, padarė išvadą, jog Tarnyba negalėjo vertinti pareiškėjo kartu su 2014 m. vasario 21 d. prašymu pateiktos metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos duomenų kaip teisingų, kadangi šioje deklaracijoje nebuvo mokesčių administratoriaus žymos apie deklaracijoje nurodytų duomenų patikrinimą (deklaracijos pateikimą).

Nagrinėdama pareiškėjo 2014 m. vasario 21 d. prašymą, Tarnyba negalėjo įvertinti visų reikšmingų aplinkybių, susijusių su sprendimo pratęsti antrinę teisinę pagalbą priėmimu, todėl 2014 m. kovo 7 d. raštu Nr. O-2-(1.5)-861 pagrįstai atsisakė pratęsti 2010 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-10-T-1094-1337 skirtos antrinės teisinės pagalbos galiojimo terminą. Apie priimtą sprendimą pareiškėjas buvo informuotas.

Teismas taip pat nustatė, kad Tarnyba, gavusi Teisingumo ministerijos 2014 m. birželio 5 d. raštą Nr. (1.23)7R-3988, atliko Įstatyme nurodytus veiksmus, ėmėsi kontrolės priemonių, 2013 m. birželio 12 d. raštu Nr. O-2-(1.5)-2207 kreipėsi į advokatę M. L. dėl Teisingumo ministerijos rašte nurodytų aplinkybių paaiškinimo. Advokatė M. L. 2014 m. liepos 24 d. paaiškinime Tarnybai nurodė, kad jokio laiško iš L. Z. nėra gavusi, pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-13-P-1094-3926 pagrindu dėl antrinės teisinės pagalbos į advokatę nėra kreipęsis, todėl ji neprivalėjo pareiškėjui pranešti apie jo pareigą pateikti dokumentą, įrodantį jo teisę ir toliau gauti antrinę teisinę pagalbą. Teismas pažymėjo, kad Įstatyme nustatyta pareiga pareiškėjams bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog negavęs atsakymo iš advokatės M. L., jis būtų siekęs bendradarbiauti su paskirta advokate, todėl teismas vertino, kad paties pareiškėjo veiksmai sudarė kliūtis pasinaudoti jam suteikta antrine teisine pagalba.

Teismas dėl Tarnybos veiksmų priimant 2014 m. kovo 24 d. sprendimą nurodė, kad pareiškėjas 2014 m. sausio 17 d. kreipėsi į Tarnybą su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą parengiant kasacinį skundą civilinėje byloje. Tarnyba 2014 m. sausio 22 d. raštu paprašė pareiškėjo per 30 dienų pateikti dokumentą, įrodantį pareiškėjo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, t. y. pasirašytą metinę pajamų ir turto deklaraciją antrinei teisinei pagalbai gauti ir pareiškėjo gautas pajamas pagrindžiančius dokumentus. Kadangi pareiškėjas per nustatytą terminą dokumento, įrodančio jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą nepateikė, Tarnyba 2014 m. kovo 24 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-14-N-242-1488 atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Teismas pažymėjo, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Remdamasis Įstatymo 3, 11, 18 straipsnių nuostatomis nurodė, kad 2014 m. sausio 22 d. raštas ir 2014 m. kovo 24 d. sprendimas pareiškėjui išsiųsti neregistruotu paštu, prašymo nagrinėjimo terminai nebuvo pažeisti, todėl Tarnyba veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Teismas akcentavo, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 punktai įpareigoja pareiškėją bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, taip pat su asmenimis, teikiančiais valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, bei teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją, o Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta pamatinė imperatyvi nuostata draudžianti piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis.

Asmuo, siekiantis gauti antrinę teisinę pagalbą, savo valią išreiškia atitinkamai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai paduodamas prašymą, kuris turi atitikti Įstatyme įtvirtintus formos ir turinio reikalavimus, taip pat prie prašymo turi pateikti dokumentus įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Atitinkamai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba turi įvertinti asmens prašymą ir prie prašymo pateiktus dokumentus, o nustačius trūkumus – paprašyti juos pašalinti. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju Tarnyba pagrįstai atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, kadangi pareiškėjas netinkamai vykdė Įstatymo nustatytas pareigas bendradarbiauti su Tarnyba ir nepateikė visos reikiamos informacijos, reikalingos efektyviam ir kokybiškam antrinės teisinės pagalbos suteikimui.

Teismas nepagrįstais laikė pareiškėjo skundo argumentus, kad Tarnyba turėjo spręsti klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pagal turimus pareiškėjo duomenis, kadangi nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies redakcija, kurioje nustatyta, kad dokumentas, įrodantis asmens teisę gauti antrinę teisinę pagalbą yra pasirašyta deklaracija antrinei teisinei pagalbai gauti, todėl pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 26 d. pateikta metinė gyventojo (šeimos) ir turto deklaracija, įsigaliojus minėtai Įstatymo nuostatai, nebuvo priskirtina prie dokumentų, įrodančių pareiškėjo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą.

Teismas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su Tarnybos nepateiktais atsakymais į pareiškėjo 2014 m. liepos 10 d. ir 2014 m. rugpjūčio 18 d. prašymus, nurodė, kad 2014 m. liepos 10 d. Tarnyba gavo pareiškėjo skundą, kuriame jis prašė atsakyti į jame keliamus klausimus. Taip pat Tarnyba 2014 m. rugpjūčio 19 d. gavo pareiškėjo prašymą, kuriame taip pat prašoma atsakyti į jame keliamus klausimus. Atsakovas į pareiškėjo 2014 m. liepos 10 d. skundą atsakė Tarnybos 2014 m. rugpjūčio 5 d. raštu Nr. O-2-(1.5.)-2975, o į 2014 m. rugpjūčio 19 d. gautą prašymą atsakė Tarnybos 2014 m. rugsėjo 9 d. raštu Nr. O-2-(1.5)-3391 pateikiant pareiškėjo prašomą informaciją ir dokumentus. Atsakymai išsiųsti tą pačią dieną neregistruota pašto siunta. Teismas, įvertinęs surinktus įrodymus, teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad Tarnyba pareiškėjo prašymus išnagrinėjo nepažeidžiant Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 14 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių, kad informacija pareiškėjui turi būti pateikiama ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo prašymo gavimo įstaigoje dienos. Tarnyba, vadovaudamasi Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostatomis, privalo nedelsiant raštu pranešti pareiškėjui apie priimtą sprendimą, tačiau sprendimo įteikimo būdai nėra reglamentuoti. Vadovaujantis Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 17 straipsnio 3 dalies nuostatomis, valstybės institucijos, taip pat ir Tarnyba, registruota pašto siunta privalo pateikti tik privačią informaciją.

Teismas, nenustatęs Tarnybos neteisėtų veiksmų (neveikimo) kaip būtinos sąlygos turtinei ar neturtinei žalai kilti, kitų civilinės atsakomybės sąlygų nenagrinėjo ir dėl jų nepasisakė. Kitus pareiškėjo ir atsakovo argumentus laikė pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau jų neanalizavo. Nenustatęs Tarnybos neteisėtų veiksmų, kaip būtinosios sąlygos civilinei atsakomybei kilti, pareiškėjo skundą atmetė.

III. Pareiškėjas L. Z. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas nevertino jo skunde nurodytų aplinkybių, nepripažino, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos neskiriant jam gynėjo ir esant suvaržytai pareiškėjo judėjimo laisvei. Teismas taip pat neatsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką. Lietuvos valstybė neužtikrino jo teisių, įtvirtintų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija). Tarnyba 2014 m. kovo 24 d. sprendimu atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą, taip pat tos pačios dienos sprendimu, esant tai pačiai pareiškėjo materialinei ir socialinei padėčiai, kitoje byloje ją suteikė. Atsakovas nepagrįstai netenkino pareiškėjo 2014 m. vasario 21 d. prašymo dėl advokatės M. L. atstovavimo pratęsimo baudžiamojoje byloje, dėl to buvo suvaržyta pareiškėjo teisė į gynybą.

Teismas, pasisakydamas dėl atsakovo veiksmų teikiant pareiškėjui atsakymus elektroniniu paštu, neteisingai taikė Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatas ir nurodė, kad atsakovas į pareiškėjo skundus, prašymus atsakė ir atsakymus išsiuntė neregistruotu paštu. Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skundai pateikti elektroniniu paštu, turi būti pasirašyti elektroniniu parašu. Atsakymai į šiuos skundus pateikiami asmeniui elektroniniu paštu, o asmenų pageidavimu – siunčiami paštu skunde nurodytu adresu arba įteikiami asmeniškai. Pareiškėjas teikė skundus ir prašymus elektroniniu paštu ir prašė jam atsakyti elektroniniu paštu. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad informacija pareiškėjams teikiama tvarkomaisiais dokumentais, informacijos rinkmenomis arba jų dalimis, pirmenybę teikiant informacijos teikimui internetu ar kitomis elektroninėmis priemonėmis. Šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad informacija pareiškėjui, atsižvelgiant į jo prašymą, gali būti pateikiama žodžiu, leidžiant susipažinti su dokumentu, pateikiant pažymą, dokumento išrašą ar popierinę dokumento kopiją, elektroninę laikmeną, garso, vaizdo ar garso ir vaizdo įrašą, prieigą prie informacijos rinkmenos. Jei prašyme nenurodyta informacijos pateikimo forma, įstaiga ją pateikia tokia pačia forma kaip gauto prašymo. Kadangi visi pareiškėjo skundai ir prašymai buvo pateikti elektroniniu paštu ir pasirašyti elektroniniu parašu, įstaiga į juos privalėjo atsakyti taip pat elektroniniu paštu. Teismas šios aplinkybės nevertino ir nelaikė pažeidimu.

Teismas sprendime taip pat nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkto nuostatų pažeidimu.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytais argumentais. Teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas iš esmės sieja su viešojo administravimo subjekto – Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos – neteisėtais veiksmais netenkinant jo 2014 m. vasario 21 d. prašymo pratęsti antrinės teisinės pagalbos teikimą baudžiamojoje byloje, kurioje paskirta advokatė M. L., taip pat 2014 m. kovo 24 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-14-N-242-1488 neteisėtai atsisakant suteikti antrinę teisinę pagalbą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2010 m. balandžio 19 d. kreipėsi į Tarnybą prašydamas suteikti jam antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje. Tarnyba 2010 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-10-T-1094-1337 nusprendė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje ir ją teikti paskyrė advokatą V. K.. Tarnyba 2013 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-13-P-1094-3201 pratęsė pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos, skirtos Tarnybos 2010 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-10-T-1094-1337, teikimą iki 2014 m. kovo 31 d. Tarnyba 2013 m. rugpjūčio 2 d. gavo pareiškėjo skundą dėl advokato V. K. veiksmų, todėl 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-10-T-1094-3201 pakeitė pareiškėjui L. Z. antrinę teisinę pagalbą teikti paskirtą advokatą V. K. kitu advokatu – M. L., sprendimas galiojo iki 2014 m. kovo 31 d.

Pareiškėjas 2014 m. vasario 21 d. su prašymu kreipėsi į Tarnybą prašydamas pratęsti 2010 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-10-T-1094-1337 skirtos antrinės teisinės pagalbos galiojimo terminą, taip pat pateikė metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją.

Tarnyba 2014 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. O-2-(1.5)-861 pareiškėjui nurodė, kad iki 2014 m. sausio 1 d. dokumentas, įrodantis asmens teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, buvo gyventojo turto deklaracija (forma FR0001) su vietos mokesčio administratoriaus žyma, jog deklaracija pateikta. Kadangi pareiškėjo pateiktoje deklaracijoje nėra vietos mokesčio administratoriaus žymos, kad deklaracija pateikta, šis dokumentas neįrodo pareiškėjo teisės ir toliau gauti antrinę teisinę pagalbą, dėl to atsisakė pratęsti 2010 m. balandžio 26 d. sprendimu skirtos antrinės teisinės pagalbos galiojimo terminą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus bei teisinį reglamentavimą, priėjo prie išvados, kad Tarnyba, nagrinėdama pareiškėjo 2014 m. vasario 21 d. pateiktą prašymą pratęsti 2010 m. balandžio 26 d. sprendimu pareiškėjui skirtos antrinės teisinės pagalbos galiojimo terminą, negalėjo įvertinti visų reikšmingų aplinkybių, susijusių su sprendimo pratęsti antrinę teisinę pagalbą priėmimu, kadangi pareiškėjo pateiktoje metinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje nebuvo vietos mokesčių administratoriaus žymos apie deklaracijos pateikimą, todėl pagrįstai 2014 m. kovo 7 d. sprendimu atsisakė pratęsti pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimą.

Teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 18 straipsnio, nustatančio antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarką, 1 dalyje nustatyta, kad norintis gauti antrinę teisinę pagalbą, asmuo pateikia tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodančius dokumentus <…>. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima tarnyba. Sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimamas iš karto, kai asmuo kreipiasi. <…> Apie priimtą sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo tarnyba nedelsdama raštu praneša pareiškėjui. Jeigu pareiškėjas nepateikė visų šio straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų, reikalingų sprendimui dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimti, tarnyba ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą gavimo dienos praneša pareiškėjui apie būtinybę per tarnybos nustatytą terminą, kuris turi būti ne trumpesnis kaip 5 darbo dienos, pateikti trūkstamus dokumentus. <…>.

Taigi iš nurodyto teisinio reglamentavimo akivaizdu, kad Tarnyba, nustačiusi, jog pareiškėjas nepateikė visų sprendimui priimti reikalingų dokumentų, privalo ne vėliau kaip per 5 darbo dienas pranešti pareiškėjui apie būtinybę per Tarnybos nustatytą terminą pateikti trūkstamus dokumentus.

Nagrinėjamu atveju Tarnyba, nustačiusi, kad sprendimui dėl pareiškėjo 2014 m. vasario 21 d. pateikto prašymo pratęsti antrinės teisinės pagalbos teikimą priimti nepakanka duomenų (pateikta metinė pajamų ir turto deklaracija be vietos mokesčių administratoriaus žymos), nesivadovavo minėta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostata ir nenustatė termino pateikti pareiškėjo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, o priėmė 2014 m. kovo 7 d. sprendimą atsisakyti pratęsti antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Tarnyba, nagrinėdama 2014 m. vasario 21 d. pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje pratęsimo, šiuo atveju nesilaikė minėtos Įstatyme nustatytos procedūros, nenustatė termino pateikti trūkstamus dokumentus, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Tarnybos veiksmus priimant 2014 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. O-2-(1.5)-861, kuriuo atsisakyta pratęsti pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimą, laikė teisėtais. Pažymėtina, kad Tarnybos 2014 m. kovo 7 d. sprendimas Nr. O-2-(1.5)-861 buvo išsiųstas pareiškėjui, tačiau pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais jo neskundė.

Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. lapkričio 4 d. pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje ir Tarnybos 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-13-T-4217-4902 nuspręsta ją teikti, paskirtas advokatas J. L., sprendimas galiojo iki 2014 m. liepos 31 d. Tarnybos 2014 m. kovo 24 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-14-P-4217-1487 nuspręsta pakeisti pareiškėjui L. Z. antrinę teisinę pagalbą teikti paskirtą advokatą J. L. kitu advokatu – E. G..

Pareiškėjas 2014 m. sausio 17 d. pateikė Tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje. Tarnyba 2014 m. sausio 22 d. raštu Nr. O-2-(1.5)-246 pasiūlė pareiškėjui per 30 dienų nuo šio rašto išsiuntimo pateikti dokumentą, įrodantį teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, t. y. pasirašytą metinę pajamų ir turto deklaraciją antrinei teisinei pagalbai gauti. Kadangi pareiškėjas per Tarnybos nustatytą 30 dienų terminą dokumento, įrodančio pareiškėjo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą nepateikė, Tarnyba 2014 m. kovo 24 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-14-N-242-1488 atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui. Šis sprendimas 2014 m. kovo 24 d. buvo išsiųstas pareiškėjui.

Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. liepos 10 d. Tarnybai pateikė skundą „Dėl advokatų neveikimo atsakymų negavimo“, į kurį pareiškėjui buvo atsakyta Tarnybos 2014 m. rugpjūčio 5 d. raštu Nr. O-2-(1.5)-2975. Pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 18 d. Tarnybai pateikė prašymą pateikti dokumentų kopijas bei užklausti Lietuvos paštą dėl pareiškėjo siuntos advokatei M. L., taip pat Kauno tardymo izoliatorių, kokia pašto tarnyba priėmė pareiškėjo laišką, į kurį Tarnyba atsakė 2014 m. rugsėjo 9 d. raštu Nr. O-2-(1.5)-3391.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas tiek Tarnybos veiksmus priimant 2014 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-14-N-242-1488, tiek atsakant į pareiškėjo 2014 m. liepos 10 d. skundą ir 2014 m. rugpjūčio 18 d. prašymą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams dėl Tarnybos veiksmų priimant 2014 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-14-N-242-1488 bei atsakant į pareiškėjo 2014 m. liepos 10 d. skundą ir 2014 m. rugpjūčio 18 d. prašymą, ir jų nebekartoja.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnis nustato žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Taikant CK 6.250 straipsnį, svarbu tai, kad neturtinės žalos atlyginimas yra vienas iš civilinę atsakomybę (tuo pačiu ir valstybės deliktinę atsakomybę) reglamentuojančių institutų. Tai reiškia, kad šiam institutui taikyti (kalbant apie valstybės deliktinę atsakomybę) yra būtinos tos pačios trys valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti būtinos sąlygos: valdžios institucijų neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšys tarp paminėtų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos atsiradimo.

Įvertinusi bylos duomenis teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustačius, jog Tarnyba, priimdama 2014 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. O-2-(1.5)-861 nesilaikė Įstatyme nustatytos procedūros, nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad dėl minėtų Tarnybos veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, nenurodė kokia būtent jam atsirado neturtinė žala, t. y. kokius būtent nepatogumus pareiškėjas patyrė, kokioms nematerialiosioms vertybėms buvo pakenkta. Nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Tarnybos veiksmus priimant 2014 m. kovo 7 d. sprendimą vertino kaip teisėtus, tačiau iš esmės priėmė teisingą sprendimą. Nagrinėjamu atveju taip pat nenustačius Tarnybos neteisėtų veiksmų priimant 2014 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-14-N-242-1488 bei atsakant į pareiškėjo 2014 m. liepos 10 d. skundą ir 2014 m. rugpjūčio 18 d. prašymą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo skundo dėl neturtinės žalos priteisimo netenkino.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad Tarnyba, atsakydama į jo 2014 m. liepos 10 d. skundą ir 2014 m. rugpjūčio 18 d. prašymą, neteisingai taikė Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatas, kadangi pareiškėjas skundą ir prašymą Tarnybai teikė elektroniniu paštu juos pasirašydamas elektroniniu parašu, todėl pareiškėjui į skundą ir prašymą turėjo būti atsakyta elektroniniu paštu, o ne išsiunčiant atsakymus paprasta pašto siunta.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui klausimo dėl jam pateiktų atsakymų pateikimo netinkama forma (ne elektroniniu paštu) nekėlė, todėl teisėjų kolegija šiuo klausimu nepasisakys.

Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su Konvencijos taikymu, pažymi, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad, kaip pagrįstai sprendime nurodė ir pirmosios instancijos teismas, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.). Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatsakė į visus pareiškėjo skundo argumentus, nepagrįstas.

Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir nepagrįstai Tarnybos veiksmus priimant 2014 m. kovo 7 d. sprendimą laikė teisėtais, tačiau iš esmės priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė