2017-11-15 Nr. AB-21731-3-61-3-03842-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2929-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03842-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. (J. J.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo,

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. J. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) įpareigoti atsakovą nedelsiant nutraukti kankinantį ir žeminantį elgesį, perkelti jį į gyvenamąją patalpą, kurioje jam priklausytų ne mažiau kaip 4 kv. m, neįskaitant tualeto, prausyklos ir baldų užimamo ploto, o taip pat pagerinti iki Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio reikalavimų visas kitas sąlygas, aprašytas skunde; 2) priteisti iš atsakovo 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2015 m. balandžio 30 d. iki 2016 m. rugsėjo 8 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) kamerose, kurių plotas apie 6,43-8,1 m2, kartu su dar 2-3 asmenimis, pažeidžiant teisės aktais nustatytą vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimą. Šias sąlygas pareiškėjas laikė nepriimtinomis, prilygino jas prie nežmoniškų kalinimo sąlygų. Pareiškėjas nurodė, kad kameroje buvo tik dvi kėdės, o suimtųjų keturi. Kamerose sanitariniai mazgai (tualetai) įrengti toje pačioje patalpoje ir atskirti maža sienele.

Tualetai yra 1,50 m atstumu nuo stalo, prie kurio valgoma, todėl valgant vienam asmeniui, kitas negalėdavo naudotis tualetu. Pasinaudojus tualetu, kameroje būdavo blogas kvapas. Visose kamerose nesilaikoma ir higienos normų: pilna tarakonų, nevalomi langai, neveikė ventiliacija, vėdinimas vyko tik per langą, buvo drėgna, trūko oro. Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra. Žiemos metu nebuvo tinkamai šildoma, dėl to temperatūra būdavo per žema, o vasarą per aukšta. Taip pat nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas.

Natūrali šviesa buvo silpna, o dirbtinio apšvietimo lemputės skleidė per stiprią šviesą, nuo to pareiškėjui skaudėjo akis, galvą, jis neturėjo galimybės išjungti šviesos, nes kamerose nebuvo jungiklių. Pareiškėjas nurodė, kad dažnai nebūdavo šilto vandens, todėl jam ne visada buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, dėl to jis jautėsi nemaloniai. Pareiškėjas teigė, kad, būdamas Lukiškių TI-K, jis turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, nors tokia pasivaikščiojimo trukmė prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui.

Pareiškėjui, kaip sportuojančiam asmeniui, nebuvo užtikrinamas tinkamas maitinimas, nes maistas buvo nepakankamai kaloringas, skanus, neatitiko maistinės vertės reikalavimų. Pareiškėjas reiškė pretenzijas ir dėl to, kad, atsižvelgiant į jo skundus dėl suėmimo sąlygų, jis buvo 25 kartus perkeliamas iš vienos kameros į kitą, todėl patyrė nepatogumų. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis daug kartų kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl kalinimo sąlygų, tačiau situacija nepasikeitė. Pareiškėjas nurodė, kad laikymo Lukiškių TI-K sąlygos sukėlė jam neigiamų pasekmių, nes buvo neužtikrinta minimali gyvenimo kokybė ir saugios kalinimo sąlygos.

Šie pažeidimai yra susiję su prigimtinių žmogaus teisių, užtikrinančių jo fizinį ir dvasinį vientisumą, pažeidimu ir žeminančiu tokio pažeidimo pobūdžiu. Pažeidimas nebuvo trumpalaikis.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas taip pat prašė priteisti 7,38 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias patyrė kopijuodamas medžiagą, kurią prašė pateikti teismas nutartimi.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2015 m. balandžio 30 d. iki 2016 m. rugsėjo 22 d. su pertraukomis. Atsakovas tvirtino, kad tam tikrais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Atsakovas teigė, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Atsakovas paaiškino, kad iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Tualetas kamerose nuo gyvenamojo ploto yra atskirtas 1,5 metro aukščio sienele. Suimtųjų pasivaikščiojimas Lukiškių TI-K organizuojamas remiantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 ir 59 straipsniuose nustatyta tvarka. Suimtieji vedami į dušą vieną kartą per savaitę, jiems suteikiama 15 min. nusiprausti po šiltu dušu. Maisto suimtiesiems normos atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituodamas tarptautinius bei Lietuvos teisės aktus, pareiškėjo nurodytas šios žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 310 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą. Teismas Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pateikė teismui skundo, kuriame dauguma teiginių deklaratyvaus pobūdžio, spausdintą trafaretą, į atitinkamus teksto tarpus įrašydamas kai kuriuos duomenis. Pareiškėjas, skunde nurodydamas Lukiškių TI-K administracijos pažeidimus, papildomai jų nepagrindė, nekonkretizavo kamerų numerių ar datų, kuomet Lukiškių TI-K buvo galimai pažeidžiamos jo teisės. Teismas darė išvadą, jog proporcingumo principo neatitiktų reikalavimas atsakovui paneigti visus abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius, todėl teismas pareiškėjo laikymo sąlygas vertino pagal atsakovo atstovo surinktus ir į bylą pateiktus įrodymus.

7. Teismas nustatė, kad 31 parą iš 433 pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis nei nustatytas minimalus, jam teko apie 2,55 – 3,58 kv. m kameros ploto. Įvertinęs aplinkybę, kad tenkantį plotą papildomai mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, kad tokiomis sąlygomis jis turėjo praleisti didžiąją dalį paros, teismas pripažino, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą. Teismas pažymėjo, kad kitais pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiais pareiškėjui teko nuo 3,69 iki 11,42 kv. m ploto, todėl teisės aktų reikalavimai šiuo aspektu nebuvo pažeisti.

8. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų esminiu veiksniu nurodė laikymą neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui, o kiti jo nusiskundimai (sutrikęs miegas, įtampa tarp kameroje esančių asmenų, baldų trūkumas) laikytini glaudžiai susijusiais su nusiskundimu dėl laikymo perpildytose kamerose, todėl teismas juos vertino kaip minėto pažeidimo dalį.

9. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad kamerose buvo pelėsis, drėgmė, šalta, tamsu, gyvenimo sąlygos buvo nehigieniškos, netinkamas sanitarinio mazgo įrengimas, teismas nurodė, kad esminių higienos normos HN 76:2010 reikalavimų pažeidimų pareiškėjo suėmimo ar jam artimu laikotarpiu nustatyta nebuvo, o nustatyti pažeidimai nedelsiant pašalinti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo sveikatos istorijoje nėra jokių duomenų, jog laikymo Lukiškių TI-K sąlygos galėjo turėti įtakos pareiškėjo sveikatos būklei. Teismas pareiškėjo argumentus, kad kameros nebuvo tinkamai vėdinamos, trūko oro, jose buvo šalta, drėgna, prastas apšvietimas, atmetė kaip nepagrįstus.

10. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K sistemingai vykdo privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo priežiūrą ir profilaktiką, todėl pareiškėjo argumentus dėl buitinių kenkėjų buvimo Lukiškių TI-K kamerose atmetė.

11. Teismo vertinimu, mažose patalpose laikant kelis asmenis, tualetą atskirianti pertvara nėra tinkamas HN 76:2010 21 punkto reikalavimų įvykdymas, kadangi trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti nepatogumų naudodamasis tualetu mažo ploto kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas tik 1,5 m sienele, todėl šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos (CK 6.271 str.).

12. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neneigia, jog Lukiškių TI-K laikomiems asmenims paprastai yra sudaroma galimybė vieną kartą per savaitę iki 15 minučių nusiprausti duše, tačiau nekonkretizavo, kada ir kokiomis aplinkybėmis jam nebuvo sudaryta tokia galimybė. Jokių objektyvių įrodymų, kad Lukiškių TI-K trukdė pareiškėjui šia teise pasinaudoti ar kitaip netinkamai elgėsi su pareiškėju, teismas nenustatė.

13. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas neginčija, kad jam buvo suteikta teisė pasivaikščioti gryname ore 1 valandą. Teismas, nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, aptariamu aspektu darė išvadą, kad nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį kilti.

14. Teismas nustatė, kad byloje esantis Lukiškių TI-K 2016 m. balandžio 21 d. raštas Nr. 96-1284 patvirtina, jog pareiškėjas yra maitinamas pagal nedirbančio vyro valgiaraštį, atitinkantį fiziologinės mitybos normas. Atsakovui nurodžius, kad Lukiškių TI-K vadovaujamasi teisės aktų nuostatomis, o pareiškėjui nepateikus įrodymų, paneigiančių Lukiškių TI-K 2016 m. balandžio 21 d. rašte Nr. 96-1284 nurodytą informaciją, teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl maisto kiekio ir kokybės atmetė kaip nepagrįstus.

15. Teismas nepagrįsta laikė pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad papildomų neigiamų išgyvenimų jis patyrė ir dėl nuolatinio perkėlimo iš kameros į kamerą. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo perkėlimą iš kameros į kamerą lėmė tai, jog jis tam tikrais laikotarpiais vykdavo į kitas laikino kardomojo įkalinimo įstaigas. Be to, tokiu būdu buvo siekiama gerinti pareiškėjo laikymo sąlygas, reaguojant į jo skundus dėl suėmimo sąlygų.

16. Teismas konstatavo, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui teko mažas plotas, kamerų plotą papildomai mažino jose esantys baldai. Nors pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti vieną valandą gryname ore, tačiau likusį paros laiką, iš viso 31 parą per visą jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, jis turėdavo praleisti perpildytose kamerose. Pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį. Dėl suėmimo sąlygų visumos pareiškėjas patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 310 Eur sumos priteisimas.

17. Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Lukiškių TI-K nedelsiant nutraukti kankinantį ir žeminantį elgesį, perkelti jį į gyvenamąją patalpą, kurioje jam priklausytų ne mažiau nei 4 kv. m, atėmus tualeto, prausyklos ir baldų užimamą plotą, teismas pažymėjo, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, todėl reikalavimas dėl 4 kv. m ploto užtikrinimo yra nepagrįstas. Teismas nustatė, kad pareiškėjui prieš išvykstant į Lazdijų areštinę minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui kameroje, norma buvo užtikrinta. Teismas pažymėjo, kad byloje jokių duomenų, jog šiuo metu su pareiškėju Lukiškių TI-K elgiamasi nežmoniškai, nesilaikoma teisės aktų reikalavimų, nėra.

18. Pasisakydamas dėl atsakovo atstovo Lukiškių TI-K prašymo priteisti jo naudai iš pareiškėjo 7,38 Eur bylinėjimosi išlaidų už dokumentų kopijų darymą, teismas pažymėjo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 7,38 Eur sumą. Teismo vertinimu, atsakovo pateiktų duomenų nepakanka pagrįsti realias kopijų parengimo išlaidas. Teismas darė išvadą, jog atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas.

III. 19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

20. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Atsakovo manymu, nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovas tvirtina, kad Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo.

21. Pareiškėjas J. J. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir tenkinti jo skundą – priteisti 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nesutinka su visais teismo argumentais, kuriais buvo atmestas jo skundas.

22. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

23. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad apeliantas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, jo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.

25. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, pripažino, kad pareiškėjas 31 parą buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis nei nustatytas minimalus, be to, pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą, kurį įvertino 310 Eur suma. Kitų pareiškėjo nusiskundimų dėl kamerose esančio pelėsio, drėgmės, šalčio, tamsos, nehigieniškų gyvenimo sąlygų, buitinių kenkėjų, prausimosi duše, pasivaikščiojimų kiemelyje, maisto kiekio ir kokybės, teismas nelaikė pagrįstais, todėl šią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

26. Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su visais teismo argumentais, kuriais buvo atmesti jo skundo reikalavimai, taip pat teigia, kad teismas neturėjo vadovautis Lietuvos teise.

27. Atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą, taip pat siekia bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidų priteisimo iš pareiškėjo.

28. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja.

29. Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

30. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte įtvirtinta 3,6 kv. m minimali kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo-izoliatoriaus kameroje, norma. Nors pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė vienam asmeniui tenkančia minimalia gyvenamojo ploto norma kalinimo įstaigoje – 4 kv. m, tačiau jis nepagrindžia tokios normos taikymo šioje byloje. Pažymėtina, kad, kaip yra nurodęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimas Cocchiarella prieš Italiją). Vadinasi, pirmiausia, kiekviena institucija savo veikloje turėtų vadovautis nacionalinės teisės aktais. Teisėjų kolegija pareiškėjo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo vadovautis Lietuvos Respublikos teise, atmeta kaip nepagrįstus ir daro išvadą, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto, pagrįstai vadovavosi būtent Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 numatytu teisiniu reguliavimu. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad 31 parą pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis nei nustatytas minimalus, jam teko apie 2,55 – 3,58 kv. m, kameros ploto, be to, tenkantį plotą papildomai mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, tokiomis sąlygomis pareiškėjas turėjo praleisti didžiąją dalį paros.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo nesutinkantis su visais teismo motyvais, kuriais buvo atmesti jo skundo teiginiai, tačiau plačiau dėl jų nepasisako, nenurodo jokių argumentų, kodėl pirmosios instancijos teismas priėjo netinkamas išvadas, atmesdamas jo skundo reikalavimus. Pareiškėjas iš esmės remiasi abstrakčiu teiginiu, jo visiškai nedetalizuodamas, nenurodydamas, kokios teismo išvados, kuriais aspektais laikytinos nepagrįstomis, neginčija atskirų neteisėtų veiksmų vertinimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas ir tai nesudarė pareiškėjui kliūčių pasinaudoti teise į apeliaciją, reiškiant nesutikimą su priimtu teismo sprendimu, siekiant nurodyti, kodėl atitinkamos teismo išvados yra nepagrįstos. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo skundą, administracinės bylos medžiagą, pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo išvadų dėl kitų jo nurodytų neteisėtų veiksmų iš esmės plačiau neginčija, manydamas, kad teismas tam tikrus neteisėtus veiksmus galimai vertino netinkamai. Atitinkamai, teisėjų kolegija kitais aspektais sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir šios argumentacijos papildomai nekartoja (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją).

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

33. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Šiuo atveju teisėjų kolegija taip pat sutinka su atsakovo argumentais, kad nenustatyta, jog pareiškėjui būtent dėl kalinimo sąlygų būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės.

34. Kita vertus, pažymėtina, kad byloje konstatuota, jog 31 parą pareiškėjui teko mažesnis kameros plotas nei nustatytas minimalus, be to, nustatytas privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimas. Tokie pažeidimai sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, objektyviai galėjo sukelti jo nurodytas dvasines kančias, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.

35. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kuriuos pareiškėjas grindžia Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09) ir teigia, kad jam turi būti priteistas 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, akcentuoja, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimas Scordino prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43662/98). Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį, remiantis subsidiarumo doktrina, pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas taikydamas šioje valstybėje įtvirtintą teisinį reguliavimą bei teismų praktikoje nustatytus kriterijus, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, kuri patiriama individualiai.

36. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismą, visų pirma, nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (pvz., Europos žmogaus Teisių Teismo 1998 m. vasario 19 d. sprendimas Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 28028/95) ir Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų bei nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams, nepripažįsta pagrįstais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas jam atlygintinos neturtinės žalos dydį, privalėjo tiesiogiai taikyti Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą Canali prieš Prancūziją (pareiškėjo teigimu, šioje byloje buvo skirtas 9 847 Eur (34 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimas už 6 mėnesių įkalinimą asmeniui, kuris kalėjo geresnėmis sąlygomis nei pareiškėjas).

37. Spręsdama atlygintinos neturtinės žalos dydžio klausimą, teisėjų kolegija nurodo, jog svarbu atsižvelgti ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti pareiškėjo prašoma 15 000 Eur suma (atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo jo skundą tenkinti priteisiant nebe 15 000 Eur, bet 8 000 Eur sumą neturtinės žalos atlyginimui).

38. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į tai, kad 31 parą pareiškėjui teko mažesnis kameros plotas nei nustatytas minimalus, t. y. apie 2,55 – 3,58 kv. m vienam asmeniui, į nustatytą privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimą, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 310 Eur suma laikytina pakankama ir adekvati kompensuoti pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Šios sumos nei didinti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų pagrindu, nei nepriteisti ar mažinti, remiantis atsakovo apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo.

39. Dėl atsakovo atstovo prašymo priteisti iš pareiškėjo jo patirtų bylos medžiagos parengimo išlaidų atlyginimą teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas medžiagą, už kurios parengimą prašo priteisti patirtas išlaidas, teismui pateikė vykdydamas pirmosios instancijos teismo nurodymą. Minėti dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl nurodyta Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovo atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos buvo laikytasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (pvz., 2014 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014, 2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 ir kt.). Taigi, šiuo atveju nebuvo pagrindo tenkinti ir minėtą atsakovo atstovo prašymą.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. J. (J. J.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis Gintaras Kryževičius Ramutė Ruškytė