2024-09-18 Nr. AB-14280-3-61-3-02428-2022-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-120-492/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02428-2022-5

Procesinio sprendimo kategorija 17.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. U. skundą atsakovui Trakų rajono savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos (iki reorganizacijos – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja J. U. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Trakų rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) 2022 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. AP3E-1494 „Dėl prašymo išduoti specialiuosius reikalavimus“, kuriuo pareiškėjai atsisakyta išduoti specialiuosius reikalavimus objektui: „Ūkininko sodyba: gyvenamosios paskirties (vieno buto) pastato ir pagalbinio ūkio paskirties pastatų, (duomenys neskelbtini) (skl. kad. Nr. (duomenys neskelbtini)) statybos projektas“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Administraciją iš naujo nagrinėti pareiškėjos 2022 m. balandžio 20 d. prašymą išduoti specialiuosius reikalavimus ūkininko sodybai įkurti (gyvenamojo namo ir pagalbinių pastatų statybai) nurodytame žemės sklype (toliau – ir Prašymas).

2. Pareiškėja nurodė, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimų, nes iš jo teksto (įskaitant ir pridėtą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) išaiškinimą) nėra aišku, kodėl pareiškėjos pateikta ūkininko sodybos statybos schema (toliau – ir Schema) negali būti prilyginta kaimo plėtros žemėtvarkos projektui ir (ar) kodėl jos duomenys nebuvo perkelti į Savivaldybės teritorijos gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų ir statinių išdėstymo specialųjį planą.

3. Pareiškėja teigė, kad Administracija nenurodė, kokių faktinių aplinkybių ir teisės nuostatų pagrindu nusprendė, kad jos pateikta Schema buvo parengta nesilaikant žemės valdos projektų rengimui nustatytos tvarkos, kokių konkrečiai teisės normų Schema neatitinka. Pareiškėjai neaišku, kuo konkrečiai yra netinkami jos pateikti dokumentai, kaip juos reikėtų (jei reikėtų) ištaisyti.

4. Pareiškėjos nuomone, NŽT funkcijos neapima teisės aktų nuostatų oficialaus aiškinimo, todėl šios tarnybos išaiškinimas Administracijai nėra privalomas.

5. Pareiškėja pažymėjo, kad Sprendimas yra nepagrįstas teisės normomis, nes atsakovas netinkamai jas taikė. Pareiškėjos turima Schema buvo parengta teisėtai, yra užbaigta ir sukėlė atitinkamas teisines pasekmes – teisę jos pagrindu pradėti statybos procedūras pareiškėjos nuosavybės teise valdomame žemės sklype. Tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1608 „Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 1608), kurio pagrindu Schema buvo parengta, 2008 m. liepos 4 d. neteko galios, Schemos nepadarė negaliojančia.

6. Pareiškėja nurodė, kad Administracijos Sprendimas pažeidžia jos teisėtų lūkesčių apsaugos principą, kadangi pareiškėja parengė (užsakė, kad kvalifikuoti specialistai parengtų) Schemą pagal jos rengimo metu galiojusį Nutarimą Nr. 1608, kuris (jo nuostatos) nebuvo pripažintas neatitinkančiu aukštesnės galios teisės aktų. Nutarimo Nr. 1608 pagrindu kompetentingi pareigūnai atliko atitinkamus konkrečias teisines pasekmes sukėlusius veiksmus (suderinimus, duomenų įtraukimą į Savivaldybės teritorijos gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų ir statinių išdėstymo specialųjį planą Nr. T00074183). Tai patvirtina, kad pareiškėja įgijo subjektinę teisę savo nuosavybės teise valdomame žemės sklype organizuoti ir pradėti statybas Schemos pagrindu, ir dėl to nėra jokių pagrindų tokiai jos teisei pasibaigti.

7. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad skundžiamame Sprendime yra nurodyti viešojo administravimo subjekto pavadinimas, sprendimo data, registracijos numeris, asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos, teisinis ir faktinis pagrindas, sprendimo motyvai ir apskundimo tvarka. Sprendime atsisakyti išduoti specialiuosius reikalavimus yra nurodyti akivaizdūs motyvai, kad pagal Statybų privačioje žemėje reglamentą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ (toliau – ir Reglamentas), parengta Schema nėra teritorijų planavimo dokumentas (žemėtvarkos planavimo dokumentas) ir todėl tokios Schemos negalima prilyginti teritorijų planavimo dokumentui. Rengiant Schemą nebuvo laikomasi teritorijų planavimo dokumento rengimui visų reikalingų procedūrų – rengimo, derinimo, viešinimo ir tvirtinimo. Pareiškėja nepateikė dokumentų, kad Schema būtų patvirtinta bei įregistruota Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registre, todėl negali būti prilyginama kaimo plėtros žemėtvarkos dokumentui.

9. Atsakovas pažymėjo, kad Sprendime atsisakyti išduoti specialiuosius reikalavimus aiškiai nurodyta, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 24 straipsnio 3 dalimi negalima išduoti specialiųjų reikalavimų.

10. Atsakovas teigė, kad pareiškėjos skunde nurodyta teismų praktika šiuo atveju neaktuali, kadangi civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021 buvo sprendžiamas materialiųjų teisės normų, reglamentuojančių statybą saugomose teritorijose, nuosavybės teisių apsaugos, savavališkos statybos padarinių šalinimo, ieškinio senaties taikymo srityje klausimai.

11. Pareiškėja tik 2022 m. balandžio 20 d. kreipėsi dėl specialiųjų reikalavimų ūkininko sodybai įkurti – gyvenamajam namui ir pagalbiniams pastatams statyti, t. y. praėjus daugiau kaip 15 metų nuo Schemos parengimo. Teisėtų lūkesčių principas turi būti derinamas ir su kitais teisėtumo, protingumo, sąžiningumo principais, todėl neturėtų būti suabsoliutintas ir egzistuoti nuolat. Pareiškėja, 2006–2007 metais iniciavusi Schemos rengimą, po to, kai ji 2007 metais buvo suderinta, per protingą laiką turėjo kreiptis dėl statybos leidimo gavimo. Savivaldybė negali išduoti pareiškėjai specialiųjų reikalavimų, o vėliau ir statybos leidimo, nes toks statybos leidimas prieštarautų Statybos įstatymo 24 straipsnio 3 daliai ir pažeistų teisėtumo principą.

12. Atsakovas paaiškino, kad Administracijos direktoriaus 2014 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. P2-1359 „Dėl Trakų rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinių stebėsenos“ buvo sudaryta darbo grupė Trakų rajono bendrojo plano sprendinių įgyvendinimo stebėsenos ataskaitai rengti. Administracijos direktorius įpareigojo uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Urbanistika“ (pagal Administracijos 2014 m. balandžio 8 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. T1-24 su UAB „Urbanistika“) parengti Trakų rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinių įgyvendinimo stebėsenos ataskaitą (toliau – ir Ataskaita). UAB „Urbanistika“ 2015 metais parengė ir pateikė Administracijai Ataskaitą, kuri 2016 m. birželio 2 d. savivaldybės tarybos sprendimu Nr. S1-159 „Dėl pritarimo Trakų rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinių įgyvendinimo stebėsenos 2009 – 2015 metų ataskaitai“ buvo patvirtinta. Vadovaujantis Ataskaitos išvadomis buvo organizuojamos savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimo procedūros.

13. Atsakovas nurodė, kad Ataskaitoje pateiktos neigiamos tendencijos ir priemonės, viena iš kurių – ypač intensyvi ūkininko ūkio sodybų plėtra vaizdingiausiose savivaldybės teritorijose turi ypač neigiamą poveikį unikalaus gamtinio kraštovaizdžio vaizdingumui ir rajono patrauklumui, ir ūkininko ūkio sodybų plėtra turi būti griežtinama. Ūkininko ūkio sodybų plėtra buvo sugriežtinta vadovaujantis Ataskaitos išvadomis, todėl pareiškėjos ir kitų asmenų ūkininko ūkio sodybų schemos, kurios nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintos ir įgyvendintos, nebuvo perkeltos į naujai rengto ir savivaldybės tarybos 2021 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. S1E-59 „Dėl Trakų rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimo tvirtinimo“ patvirtinto Savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinius (toliau – ir 2021 m. Bendrasis planas).

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į pareiškėjos skundą prašo sprendimą administracinėje byloje priimti teismo nuožiūra.

15. NŽT nurodė, kad Administracija yra kompetentinga įvertinti, ar Schema buvo suderinta teisės aktų nustatyta tvarka, bei spręsti dėl planavimo sąlygų kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengimo išdavimo ar atsisakymo išduoti ir Schemos registravimo/atsisakymo registruoti Teritorijų planavimo dokumentų registre, pagrįstumo.

II. 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. spalio 6 d. sprendimu pareiškėjos J. U. skundą atmetė.

17. Teismas nustatė, kad pareiškėjai priklauso žemės ūkio paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Žemės sklypas). Pareiškėjos užsakymu 2006 metais buvo parengta Schema, kuri buvo suderinta su atitinkamomis institucijomis tuo metu galiojančių teisės aktų nustatyta tvarka.

18. Pareiškėja 2022 m. balandžio 20 d. pateikė atsakovui prašymą išduoti specialiuosius reikalavimus ūkininko sodyboms įkurti (gyvenamųjų namų ir pagalbinių pastatų statybai) Žemės sklype.

19. Žemės sklype numatytų pastatų statybos vietos planinė medžiaga buvo atvaizduota savivaldybės bendrojo teritorijos gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų ir statinių išdėstymo specialiajame plane Nr. T00074183, patvirtintame 2012 m. rugpjūčio 30 d. Savivaldybės tarybos sprendimu Nr. S1-227, tačiau nebuvo perkelta į 2021 m. Bendrąjį planą.

20. Administracija skundžiamu Sprendimu atsisakė išduoti specialiuosius reikalavimus ūkininko sodybai įkurti. Savo atsisakymą grindė tuo, kad pagal Statybos įstatymo 24 straipsnio 3 dalį statinio projektas rengiamas, be kita ko, vadovaujantis ir žemėtvarkos planavimo dokumentais, o pareiškėjos pateiktas dokumentas – ūkininko sodybos statybos vietos parinkimas – nepatenka tarp Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje numatytos žemėtvarkos planavimo dokumentų sistemos dokumentų. Atsakovas pasirėmė NŽT išaiškinimu, kad Reglamento galiojimo metu parengta ūkininko sodybos suformavimo schema nėra prilyginama kaimo plėtros žemėtvarkos projektui, jei ūkininko sodybos suformavimo schema nebuvo parengta laikantis žemės valdos projektų rengimo, derinimo, viešinimo ir tvirtinimo procedūrų.

21. Teismas nurodė, kad savivaldybės 2021 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. S1E–59 „Dėl Trakų rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimo tvirtinimo“ 2.4 papunkčiu Trakų rajono savivaldybės teritorijos gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų ir statinių išdėstymo specialusis planas Nr. T00074183 pripažintas netekusiu galios.

22. Pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio Žemės sklypo paskirtis – žemės ūkio, todėl vadovaujantis Žemės įstatymo 25 straipsnio 3 dalimi, tvarkoma pagal patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus. Žemės ūkio paskirties žemėje kitų įstatymų nustatytais atvejais ir sąlygomis gali būti statomi statiniai nekeičiant pagrindinės žemės naudojimo paskirties. Aktualūs teisės aktai, reglamentuojantys teritorijų planavimą bei ūkininko sodybos statybos sąlygas.

23. Pareiškėja skundo reikalavimus grindžia 2006 metais pradėtų procedūrų tęstinumu, t. y. neatsižvelgiant į tai, kad Reglamentas neteko galios nuo 2008 m. liepos 4 d., pagal šio Reglamento nuostatas 2006 metais parengtos Schemos pagrindu, nerengiant kaimo plėtros žemėtvarkos projekto ūkininko sodybos vietai ir (ar) žemės ūkio veiklai reikalingų statinių statybos vietai parinkti, pareiškėja turėtų gauti atitinkamus statybą leidžiančius dokumentus, kurių pagrindu būtų pradėtos ūkininko sodybos statinių statybų procedūros.

24. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo nuostatomis ir pažymėjo, kad nuo 2008 m. kovo 1 d. iš esmės pasikeitė teisinis reglamentavimas dėl galimybės statyti ūkininko ūkio sodybas privačios nuosavybės teise valdomose žemės sklypuose.

25. Teismas taip pat vadovavosi ginčui aktualiomis Statybos įstatymo, Žemės įstatymo, Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 3D-476/D1-429 (toliau – Taisyklės), nuostatomis ir nurodė, kad pagal šiuose teisės aktuose nustatytą reglamentavimą pareiškėja, norėdama statyti ūkininko sodybą privačios nuosavybės teise valdomame žemės sklype, turi rengti specialiojo teritorijų planavimo dokumentą – kaimo plėtros žemėtvarkos projektą.

26. Teismas nurodė, kad pareiškėja būtinumą taikyti tęstinumo taisyklę grindžia tuo, jog pateikdama prašymą Administracijai prašymo padavimo metu (2022 m. balandžio 20 d.) turėjo pagal 2006 metais galiojančius reikalavimus parengtą Schemą. Duomenų, kad iki 2008 m. kovo 1d. pareiškėja įgyvendino teisę supaprastinta tvarka įregistruoti ūkininko sodybą, nėra. Ūkininko ūkio įstatymas 11 straipsniu buvo papildytas 2008 m. sausio 17 d., ir įsigaliojo 2008 m. kovo 1 d., pareiškėja, įsigaliojus Ūkininko ūkio įstatymo pataisai, siekdama gauti atitinkamus statybą leidžiančius dokumentus 2022 metais, privalo vadovautis Statybos įstatyme nustatytu reglamentavimu bei rengti kaimo plėtros žemėtvarkos projektą. Teismas pareiškėjos teiginius, kad Administracija, spręsdama ginčo klausimą, turėjo pareigą vadovautis Reglamentu, kuris nuo 2008 m. liepos 4 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 616 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 1608 „Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ ir jį keitusio nutarimo pripažinimo netekusiais galios“ pripažintas netekusiu galios, yra nepagrįsti.

27. Pagal bendrąją materialinių teisės normų galiojimo laike taisyklę jos taikomos tiems teisiniams santykiams, kurie atsiranda jų galiojimo metu, jeigu įstatymų leidėjas nenustato kitaip. Tokiu būdu siekiama užtikrinti teisinio reguliavimo bei asmenų teisinio statuso aiškumą, stabilumą. Subjektai turi žinoti, kokio elgesio iš jų yra tikimasi, reikalaujama, ir turi būti tikri, kad už teisės aktus atitinkantį elgesį jiems nebus taikomos teisinės poveikio priemonės vėliau pasikeitusio teisinio reguliavimo pagrindu. Teisės normos įsigaliojimas ir/ar galiojimas nustatomas (įtvirtinamas) pačiame akte, be kita ko, įsigaliojus pakeičiančiai kitai teisės normai.

28. Teismas nurodė, kad tai, jog patvirtinus 2021 m. Bendrąjį planą pripažintas netekusiu galios Trakų rajono savivaldybės teritorijos gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų ir statinių išdėstymo specialusis planas Nr. T00074183, patvirtina atsakovo atstovo posėdžio metu pateiktus argumentus, jog pareiškėja iki 2021 m. Bendrojo plano patvirtinimo galėjo kreiptis į Administraciją su prašymu išduoti specialiuosius reikalavimus ūkininko sodyboms įkurti, kaip ir buvo numatyta Trakų rajono savivaldybės teritorijos gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų ir statinių išdėstymo specialiajame plane Nr. T00074183. Duomenų apie tai, kad pareiškėja negalėjo dalyvauti Trakų rajono savivaldybės bendrojo plano keitimo svarstyme ir teikti pasiūlymų tikslinimui, juolab, pasinaudoti teise ginčyti patvirtinto 2021 m. Bendrojo plano sprendinius Teritorijų planavimo įstatymo numatyta tvarka, nėra.

29. Teismas sprendė, kad atsakovas teisėtai, įstatymo nustatytu pagrindu atsisakė pareiškėjai išduoti specialiuosius reikalavimus ūkininko sodybai įkurti, kadangi dėl pareiškėjos prašomų išduoti dokumentų turėjo būti sprendžiama pagal sprendimų priėmimo metu galiojantį teisinį reglamentavimą.

30. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos nurodyta teismų praktika, susijusi su statybomis pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą ir savavališkos statybos padarinių šalinimu, yra neaktuali, kadangi šioje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl statybos padarinių šalinimo pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą ar savavališkos statybos padarinių šalinimo.

31. Vertindamas pareiškėjos skundo argumentus dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo teismas pažymėjo, kad teisėtų lūkesčių principas įtvirtina idėją, jog būtina pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas civilines teises, t. y. asmuo, teisėtai įgijęs civilines teises, turi pagrįstą tikėjimą, kad savo teises galės įgyvendinti tiek veikdamas šiandien, tiek ateityje. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų bei teise pagrįstai tikėtis, kad asmens pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos tam tikrą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos.

32. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog Administracija savo veiksmais arba neveikimu būtų vilkinusi procesus, susijusius su galimybe pareiškėjai gauti statybą leidžiančius dokumentus. Priešingai, iš pareiškėjos skunde nurodytų aplinkybių matyti, jog pagal 2006 metais pareiškėjos užsakymu parengtą Schemą, pareiškėja iki 2022 metų savo elgesiu buvo nepakankamai apdairi, aktyvi bei rūpestinga ir neatliko veiksmų – nesikreipė į savivaldybę gauti reikalingus dokumentus statyboms nuosavybės teise valdomame žemės sklype pradėti. Be to, pareiškėja nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių laiku nerealizavo subjektinės teisės nuo 2006 m. iki 2022 m., kai iki 2010 m. spalio 1 d. statybą leidžiantys dokumentai galiojo 10 metų (Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2022, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“, 22 punktas), 2010 m. spalio 1 d. galioję, taip pat po 2010 m. spalio 1 d. išduoti ir galiojantys – neterminuotai (Statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Nebaigto statinio registravimas ir perleidimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, 45 punktas).

33. Teismas akcentavo, kad sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai siejami su aktyviais veiksmais, tačiau pareiškėjos visiškas pasyvumas negali suformuoti teisėto lūkesčio gauti statybas leidžiantį dokumentą pagal negaliojantį Reglamentą.

34. Teismas vertino, kad iš pareiškėjos skundžiamo Sprendimo matyti, jog iš jo motyvacijos pareiškėja galėjo suvokti jo esmę ir turinį. Sprendime nurodyti teisės aktai, kuriais remiantis atsisakoma tenkinti prašymą. Tai, kad pareiškėjos netenkina Sprendimas, neleidžia jį vertinti kaip nemotyvuotą. Ginčijamame Sprendime pagrindžiant teisės normomis yra nurodyta, kodėl pareiškėjos prašymas negali būti tenkinamas. Įvertinęs ginčijamo individualaus administracinio akto turinį, skundo bei atsiliepimų argumentus, išanalizavęs faktinius bylos duomenis bei aktualų teisinį reguliavimą, teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog Administracijai priimant ginčijamą administracinį aktą buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, kad Sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis ar jo turinys neatitinka teisės normų reikalavimų, t. y. skundžiamas Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytus reikalavimus.

35. Teismas nurodė, kad NŽT, priskirtos kompetencijos ribose, turi teisę kitoms institucijoms, ginčo atveju – Administracijai, pateikti nuomonę dėl 2006 metais parengtų ūkininko sodybų įkūrimo vietos parinkimo schemų atitikimo kaimo plėtros žemėtvarkos projektui.

36. Teismas, netenkinęs pagrindinio reikalavimo panaikinti Sprendimą, netenkino ir išvestinio reikalavimo.

37. Teismas dėl pareiškėjos prašymo dėl 2021 m. Bendrojo plano sprendinių teisėtumo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą nurodė, kad prašymo dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo tyrimo pareiškimas iš esmės atitinka skundo tikslinimą nauju reikalavimu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 52 straipsnio prasme, kuriam taikytinos ABTĮ 37 straipsnio 1 dalyje inter alia (be kita ko) įtvirtintos skundų (prašymų) priėmimo taisyklės. Įvertinęs tai, kad teismo posėdyje byla buvo išnagrinėta iš esmės, prašymų dėl skundo papildymo naujais reikalavimais, kaip tai numato ABTĮ 81 straipsnio 6 dalis, nebuvo pareikšta, bei tai, jog bylos nagrinėjimo dalykas pagal pareikštus skundo reikalavimus buvo atsakovo atsisakymas pareiškėjai išduoti specialiuosius reikalavimus ūkininko sodybai įkurti, teismas sprendė, kad nėra pagrindo spręsti dėl bylos nagrinėjimo atnaujinimo bei kreiptis dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo (ABTĮ 81 straipsnio 9 dalis, 113 straipsnio 2 dalis).

38. Teismas netenkino atsakovo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. 39. Pareiškėja J. U. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 6 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjos skundą tenkinti.

40. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino taikytiną teisinį reglamentavimą, todėl padarė teisiškai nepagrįstą išvadą, jog pareiškėja, norėdama statyti ūkininko sodybą savo privačiame žemės sklype, turi rengti kaimo plėtros žemėtvarkos projektą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė pareiškėjos argumentus dėl netinkamo skundžiamo Sprendimo motyvavimo, nesivadovavo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktais išaiškinimais, taip pat nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teismų praktikos dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo ir nepagrįstai atsisakė ginti pareiškėjos subjektinę teisę. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tirti Trakų r. savivaldybės tarybos 2021 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. S1E-59 patvirtinto Trakų rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimo teisėtumą (toliau – 2021 m. sprendimas dėl bendrojo plano keitimo). Dėl nurodytų pažeidimų buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas, kuris naikintinas.

41. Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad 2006 metais parengta Schema buvo suderinta su atitinkamomis institucijomis tuo metu galiojančių teisės aktų nustatyta tvarka bei, jog ši parengta ir suderinta Schema buvo pakankama pradėti ūkininko ūkio sodybos statybos procesą, tačiau nepagrįstai vertino, kad 2008 m. kovo 1 d. pasikeitęs teisinis reglamentavimas aptariamą pareiškėjos subjektinę teisę panaikino.

42. Pareiškėja nurodo, kad ji įrodinėjo (ir įrodė), jog pagal iki 2008 metų galiojusį teisinį reglamentavimą iki 2008 m. kovo 1 d. atliko visus veiksmus ir įgijo subjektinę teisę pasinaudoti nustatyta lengvata pradėti ūkininko ūkio sodybos statybos procesą nerengdama detaliojo plano ir kaimo plėtros žemėtvarkos plano, t. y. ji pagal anksčiau galiojusį reglamentavimą visiškai užbaigė (tinkamai įvykdęs visas sąlygas) vieną ūkininko ūkio sodybos statybos organizavimo etapą – statinių vietos žemės sklype parinkimą (statybos vietos teritorijoje nustatymą), todėl 2022 metais šio etapo pakartoti (atnaujinti) neprivalo, nes teisinio reglamentavimo pasikeitimai tokios jos pareigos nenustatė. Pareiškėja prašymu neprašė parinkti vietą jos privačiame žemės sklype ūkininko ūkio sodybos statiniams statyti pagal Reglamentą, kuris 2008 m. liepos 4 d. neteko galios. Pareiškėja prašė pagal aktualų galiojantį teisinį reglamentavimą išduoti specialiuosius reikalavimus įrodinėdama, kad vieną iš privalomų prielaidų jų išdavimui yra įvykdžiusi 2006 metais pagal tuo metu galiojusį Reglamentą. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas, spręsdamas ginčo klausimą, turėjo pareigą vadovautis Reglamentu, padaryta netinkamai išaiškinus susidariusią padėtį ir yra nepagrįsta. Atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjos 2006 metais atliktų veiksmų teisinių pasekmių (įgijo pareiškėja subjektinę teisę žemės sklype pradėti statybų procesą ar ne), privalėjo vadovautis būtent tuo metu galiojusiomis taisyklėmis. Būtent taip ir yra išaiškinta suformuotoje nuoseklioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.

43. Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino Ūkininko ūkio įstatymo nuo 2008 m. kovo 1 d. įsigaliojusius pakeitimus ir jų įtaką ginčui, nepagrindė, jog pareiškėja nebeatitiko nuo 2008 m. kovo 1 d. įsigaliojusių šio įstatymo naujų nuostatų reikalavimų ir neteko teisės įgyvendinti įgytą subjektinę teisę į ūkininko sodybos statybą Schemos pagrindu.

44. Pareiškėja pažymi, kad teismas neatmetė jos argumento, jog ūkininko sodybos statybos vietos parinkimas nepatenka tarp Žemės įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje numatytos žemėtvarkos planavimo dokumentų sistemos dokumentų.

45. Pareiškėja akcentuoja, kad nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog keliamą ginčo klausimą reglamentuoja ir Taisyklių nuostatos, kadangi tai prieštarauja lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principui. Schema buvo parengta, suderinta ir patvirtinta Reglamento nustatyta tvarka dar 2006 m., o Taisyklės buvo papildytos tik 2008 m., o jos nauja redakcija, kuria rėmėsi teismas, išdėstytos tik nuo 2014 m. liepos 30 d. Todėl nėra jokio pagrindo schemą vertinti remiantis Taisyklių nuostatomis.

46. Pareiškėja akcentuoja, kad teismas netinkamai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kadangi nutartys, kuriomis rėmėsi teismas, nėra precedentinės nagrinėjamoje byloje, nes esmingai skiriasi bylų faktinės aplinkybės.

47. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad pareiškėja prarado subjektinę teisę įgyvendinti ūkininko sodybos statybą dėl nuo 2008 m. kovo 1 d. pasikeitusio teisinio reglamentavimo, tokiu savo argumentavimu neišlaiko nuoseklumo, todėl jo padarytos išvados yra prieštaringos. Šiuo atveju lieka nebeaišku, kokio konkrečiai juridinio fakto pagrindu pirmosios instancijos teismo nuomone pasibaigė aptariama pareiškėjos subjektinė teisė.

48. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas neanalizavo skundžiamo Sprendimo turinio, todėl nepagrįstai sprendė, kad Sprendimas atitinka motyvuotumo reikalavimą.

49. Pareiškėja teigia, kad teismas netinkamai išaiškino ir be pagrindo netaikė teisėtų lūkesčių apsaugos principo, nesivadovavo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pateiktais šio principo išaiškinimais, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šiuo klausimu suformuotos nuoseklios praktikos, tai lėmė neteisėto ir neteisingo sprendimo priėmimą. Teismas taip pat nenurodė, kokių teisės aktais nustatytų pareigų (prisiimtų įsipareigojimų) pareiškėja neįvykdė.

50. Be to, pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino aplinkybę, kad Trakų r. savivaldybės tarybos 2012 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. S1-227 patvirtintame Trakų rajono savivaldybės teritorijos gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų ir statinių išdėstymo specialiajame plane Nr. T00074183 (toliau – 2012 m. specialusis planas) buvo įtraukti pareiškėjos Schemos duomenys apie ūkininko sodybos vietos parinkimą. Atsakovas pripažino ir pirmosios instancijos teismas su tuo sutiko, jog galiojant šiam planui (iki jo panaikinimo 2021 metais), pareiškėja galėjo įgyventi savo statybos teisę žemės sklype, todėl tokie tarybos veiksmai patvirtinant 2012 m. specialųjį planą ne tik esmingai sustiprino pareiškėjos teisėtą pagrįstą lūkestį dėl teisės statyti ūkininko sodybą, tačiau patys savaime buvo pakankamas pagrindas pareiškėjai įgyti subjektinę teisę įgyvendinti ūkininko sodybos statybą žemės sklype.

51. Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tirti 2021 m. sprendimą dėl bendrojo plano keitimo. Nusprendęs, kad pareiškėjos subjektinė teisė įgyvendinti ūkininko sodybos statybą Schemos pagrindu buvo panaikinta norminiu administraciniu teisės aktu – 2021 m. priimtu sprendimu dėl bendrojo plano patvirtinimo, teismas turėjo įvertinti, ar toks pareiškėjos subjektinės teisės panaikinimas yra pagrįstas ir teisėtas. Juolab, kad byloje toks pareiškėjos prašymas inicijuoti aptariamo norminio administracinio teisės akto teisėtumo tyrimą buvo išreikštas. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad pareiškėja buvo teisėtai, pagal atitinkamu metu galiojantį teisinį reglamentavimą įgijusi subjektinę teisę Schemos pagrindu įgyvendinti ūkininko sodybos statybą jai priklausančiame žemės sklype, tačiau ši pareiškėjos subjektinė teisė buvo panaikinta minėtu 2021 m. sprendimu dėl bendrojo plano keitimo, pareiškėjai įrodinėjant, kad panaikinant aptariamą jos subjektinę teisę buvo pažeisti ir jos teisėti lūkesčiai, turėjo tirti, ar šis sprendimas neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Dėl šio pirmosios instancijos teismo proceso teisės normų pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, o pareiškėjos teisės neapgintos.

52. Apibendrindama pareiškėja teigia, kad skundžiamas Administracijos Sprendimas yra neteisėtas iš esmės, priimtas nesivadovaujant galiojančiais teisės aktai, nesilaikant procedūrų, nemotyvuotas, prieštaraujantis konstituciniam teisinės valstybės principui, įskaitant ir teisėtų lūkesčių apsaugos principą. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo Sprendimo teisėtumą, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, taip pat padarė esminių proceso teisės normų pažeidimų, todėl nepagrįstai atmetė pareiškėjos skundą ir priėmė neteisėtą, nepagrįstą ir neteisingą sprendimą, kuriuo patvirtino neteisėto viešojo administravimo subjekto administracinio akto teisėtumą.

53. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

54. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus bei teismų praktiką ir priėmė teisėtą ir teisingą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo.

55. Atsakovas teigia, kad pareiškėja 2007 m. sausio 18 d. kreipėsi į Administraciją ir gavo projektavimo sąlygas žemė sklype ūkininko sodybos parinkimo vietai. Schema buvo suderinta su atitinkamomis institucijomis. Tačiau po Schemos suderinimo, dėl atsakovui nežinomų priežasčių, procedūros nebuvo užbaigtos, t. y. nebuvo atliktos teritorijų planavimo priežiūros ir projekto tvirtinimo procedūros. Tai reiškia, kad Schema nebuvo ir negali būti prilyginama teritorijų planavimo dokumentui, nes projektas nebuvo patikrintas teritorijų planavimo specialistų ir patvirtintas, kaip teritorijų planavimo dokumentas.

56. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog iš ginčijamo Sprendimo motyvacijos pareiškėja galėjo suvokti šių sprendimų esmę ir turinį, yra niekuo nepagrįsta. Administracijos Sprendime nurodyti ne tik teisės aktai, kuriais vadovaujamasi, bet ir motyvai, dėl ko atsisakoma išduoti reikalavimus. Teismas visiškai pagrįstai nustatė, kad iš skundžiamo Sprendimo motyvacijos pareiškėja galėjo suvokti šio Sprendimo esmę ir turinį.

57. Atsakovas dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimo nurodo, kad teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjos reikalavimai dėl projektavimo sąlygų išdavimo ūkininko ūkio sodybai įsikurti ribojimu teisėtų ir pagrįstų lūkesčių pažeidimo aspektu nėra pakankamas subjektinės teisės gynimui. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas saistomas pareigos laikytis prisiimtų įsipareigojimų bei teisės pagrįstai tikėtis, kad asmens pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikomos tam tikrą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Šiuo atveju pareiškėja nepateikė į bylą teisės aktų nustatyta tvarka parengto Kaimo plėtros žemėtvarkos projekto, o pateikta Schema negali būti prilyginama tokiam dokumentui, todėl nesilaikant teritorijų planavimo dokumentuose nustatytos tvarkos, pareiškėjai nebuvo pagrindo teisėtam lūkesčiui susiformuoti.

58. Atsakovas vertina, kad teismas sprendime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja pareiškė abstrakčią abejonę dėl 2021 m. bendrojo plano sprendinių teisėtumo ir prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo. Atsakovas sutinka su teismo vertinimu, kad prašymo dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo pareiškimas iš esmės atitinka skundo tikslinimą nauju reikalavimu. Teismo posėdyje byla buvo išnagrinėta iš esmės, o iki baigiamųjų kalbų pareiškėjos atstovas pareiškė, kad jokių naujų prašymų neteiks. Atsakovo atsisakymas ir jo motyvai bei pagrindai buvo žinomi dar nuo atsakovo atsiliepimo pateikimo, todėl teismas pagrįstai atsisakė spręsti bylos atnaujinimo bei kreipimosi dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo.

59. Pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra jokio pagrindo.

60. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

61. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime pakartoja faktines aplinkybes, ginčui aktualių teisės aktų nuostatas ir teigia, kad NŽT neturi duomenų, ar Schemos byla buvo patikrinta Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento, taip pat byloje nėra duomenų, jog Schema būtų patvirtinta ir Administracijos direktoriaus.

62. Atsižvelgiant į aktualų teisinį reglamentavimą, NŽT nurodo, kad byloje pateikta Schema gali būti prilyginama kaimo plėtros žemėtvarkos projektui, tik jei ji buvo parengta vadovaujantis teisės aktų normomis, reglamentavusiomis kaimo plėtros žemėtvarkos projektų turinį, rengimo, svarstymo, derinimo ir tvirtinimo tvarka.

63. NŽT nurodo, kad šiuo atveju keliamą ginčo klausimą reglamentuoja Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnis, Žemės įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos, Statybos įstatymo ir Taisyklių nuostatos. Pagal šiuose teisės aktuose nustatytą reglamentavimą pareiškėja, norėdama statyti ūkininko sodybą žemės sklype, turi rengti specialiojo teritorijų planavimo dokumentą – kaimo plėtros žemėtvarkos projektą.

64. NŽT pažymi, kad patvirtinus 2021 m. Bendrąjį planą pripažintas netekusiu galios Trakų rajono savivaldybės teritorijos gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų ir statinių išdėstymo specialusis planas Nr. T00074183. Pareiškėja iki 2021 m. Bendrojo plano patvirtinimo galėjo kreiptis į savivaldybę su prašymu išduoti specialiuosius reikalavimus ūkininko sodyboms įkurti, kaip ir buvo numatyta Trakų rajono savivaldybės teritorijos gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų ir statinių išdėstymo specialiajame plane Nr. T00074183. Duomenų apie tai, kad pareiškėja negalėjo dalyvauti Trakų rajono savivaldybės bendrojo plano keitimo svarstyme ir teikti pasiūlymų tikslinimui, juolab, pasinaudoti teise ginčyti patvirtinto 2021 m. Bendrojo plano sprendinius Teritorijų planavimo įstatymo numatyta tvarka, nėra.

65. NŽT sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo, t. y., kad pareiškėjos reikalavimo argumentai dėl projektavimo sąlygų išdavimo ūkininko ūkio sodybai įsikurti ribojimu teisėtų ir pagrįstų lūkesčių pažeidimo aspektu nėra pakankamas subjektinės teisės gynimui. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas savo veiksmais arba neveikimu būtų vilkinęs procesus, susijusius su galimybe pareiškėjai gauti statybą leidžiančius dokumentus. Pareiškėja iki 2022 metų savo elgesiu buvo nepakankamai apdairi, aktyvi bei rūpestinga ir neatliko veiksmų – nesikreipė į atsakovą, kad gauti reikalingus dokumentus statyboms nuosavybės teise valdomame žemės sklype pradėti. Nėra jokių aplinkybių, dėl kurių pareiškėja laiku nerealizavo subjektinės teisės nuo 2006 m. iki 2022 m., kai iki 2010 m. spalio 1 d. statybą leidžiantys dokumentai galiojo 10 metų.

66. Sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai siejami su aktyviais veiksmais, o pareiškėjos visiškas pasyvumas negali suformuoti teisėto lūkesčio gauti statybas leidžiantį dokumentą pagal negaliojantį Reglamentą.

67. NŽT dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su atsisakymu tirti 2021 m. sprendimą dėl bendrojo plano keitimo nurodo, kad pirmos instancijos teismas bylą išnagrinėjo iš esmės, pareiškėja prašymų dėl skundo papildymo naujais reikalavimais, kaip tai numato ABTĮ 81 straipsnio 6 dalis, nepateikė, bylos nagrinėjimo dalykas pagal pareikštus skundo reikalavimus buvo atsakovo atsisakymas pareiškėjai išduoti specialiuosius reikalavimus ūkininko sodybai įkurti, todėl NŽT visiškai sutinka su teismo sprendimu. Teigia, kad nėra jokio pagrindo dėl bylos nagrinėjimo atnaujinimo bei dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 68. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Administracijos 2022 m. gegužės 5 d. sprendimo Nr. AP3E-1494 „Dėl prašymo išduoti specialiuosius reikalavimus“, kuriuo pareiškėjai atsisakyta išduoti specialiuosius reikalavimus objektui: „Ūkininko sodyba: gyvenamosios paskirties (vieno buto) pastato ir pagalbinio ūkio paskirties pastatų, (duomenys neskelbtini) (skl. kad. Nr. (duomenys neskelbtini))“ teisėtumo ir pagrįstumo bei Administracijos įpareigojimo pareiškėjos prašymą išnagrinėti iš naujo.

69. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka VAĮ administraciniam aktui keliamus reikalavimus, pareiškėjos skundą atmetė. Teismas netenkino pareiškėjos prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo.

70. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigia, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, taip pat padarė esminių proceso teisės normų pažeidimų, netinkamai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, priėmė nemotyvuotą ir nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas. Mano, kad 2008 m. kovo 1 d. pasikeitęs reglamentavimas nepanaikino jos subjektinės teisės 2006 m. įgytos Schemos pagrindu Žemės sklype pradėti ūkininko sodybos statybos procedūras, nerengiant kaimo plėtros žemėtvarkos projekto. Be to, teismas nepagrįstai atsisakė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.

71. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

72. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

73. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjos reikalavimus ir atsakovo atsikirtimus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes bei pateiktus įrodymus. Aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjos teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, o faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu, teismas atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

74. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kai yra pagrindas pripažinti, kad priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais duomenimis grindžiamos teismo išvados, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir pritardama pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, pasisako tik dėl pagrindinių apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

75. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš Konstitucijos kyla maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina <...>. Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje A-2898-575/2016, kt.). Atsižvelgdama į šiuos reikalavimus, nagrinėdama šią bylą, teisėjų kolegija atsižvelgia į iš esmės analogiškose bylose priimtus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinius sprendimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-118-822/2024‏‏‎, 2024 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-117-502/2024).

76. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos teisės 2006 m. išduotos Ūkininko sodybos statybos schemos pagrindu gauti specialiuosius reikalavimus ūkininko sodybai įkurti ir pradėti Žemės sklype ūkininko sodybos statybos procedūras.

77. Atsakovas skundžiamu Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjai specialiuosius reikalavimus ūkininko sodybai įkurti, nurodydamas, kad pagal Statybos įstatymo 24 straipsnio 3 dalį statinio projektas rengiamas, be kita ko, vadovaujantis žemėtvarkos planavimo dokumentais, o pareiškėjos pateiktas dokumentas – ūkininko sodybos statybos vietos parinkimas, kurio pagrindu jis prašė išduoti specialiuosius reikalavimus, – nepatenka tarp Žemės įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje numatytos žemėtvarkos planavimo dokumentų sistemos dokumentų.

78. Atsižvelgiant į Statybos įstatymo 24 straipsnio 3 dalies, nustatančios, kad statinio projektas rengiamas vadovaujantis žemėtvarkos planavimo dokumentais, taip pat į Žemės įstatymo 37 straipsnio 1–3 dalių, nustatančių žemėtvarkos planavimo dokumentų sistemą, nuostatas, darytina išvada, jog ginčijamo atsakovo Sprendimo priėmimo metu pareiškėja, norėdamas statyti ūkininko sodybą Žemės sklype, privalėjo rengti specialiojo teritorijų planavimo dokumentą – kaimo plėtros žemėtvarkos projektą. Pareiškėjos pateikta Schema būtų prilyginama kaimo plėtros žemėtvarkos projektui tik tuo atveju, jeigu ji atitiktų kaimo plėtros žemėtvarkos projektų turinį, būtų laikytasi tokių projektų rengimo, svarstymo, derinimo ir tvirtinimo tvarkos, įtvirtintos Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo taisyklėse (Taisyklių 6.3 p., 9 p., 16 p., 52-59 p., 69 p. ir kt.).

79. Pareiškėjos nurodomas Statybų privačioje žemėje reglamentas, pagal kurio nuostatas 2006 m. parengtas Schemos pagrindu, nerengiant kaimo plėtros žemėtvarkos projekto ūkininko sodybos vietai ir (ar) žemės ūkio veiklai reikalingų statinių statybos vietai parinkti, pareiškėja turėtų teisę gauti atitinkamus statybą leidžiančius dokumentus, kurių pagrindu galėtų būti pradėtos ūkininko sodybos statinių statybų procedūros, neteko galios nuo 2008 m. liepos 4 d. Ginčo Schema, 2021 m. patvirtinus Bendrąjį planą ir pripažinus netekusiu galios Trakų rajono savivaldybės teritorijos gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų ir statinių išdėstymo specialųjį planą Nr. T00074183, kuriame buvo atvaizduota Žemės sklype numatytų pastatų statybos vietos planinė medžiaga, pareiškėjai statybų jos nuosavybės teise priklausančiame sklype aspektu nesukuria jokių teisių. Teisės, taikytinos ginčo teisiniams santykiams, kontekste svarbu pažymėti, kad galiojant minėtam Statybų privačioje žemėje reglamentui (iki 2008 m. liepos 4 d.) ir Trakų rajono savivaldybės teritorijos gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų ir statinių išdėstymo specialiajam planui Nr. T00074183 (iki 2021 m. kovo 25 d.) jokie pareiškėjos veiksmai statybas reglamentuojančių teisės normų pagrindu nebuvo inicijuoti ir atliekami, todėl nėra teisinio pagrindo argumentams, kad ginčo teisiniams santykiams taikytinos Statybų privačioje žemėje reglamento nuostatos.

80. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) ne kartą yra konstatavęs, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Šie principai inter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutarimą).

81. Atsižvelgiant į tai, kad Statybų privačioje žemėje reglamentas neteko galios nuo 2008 m. liepos 4 d., vertintina, jog nuo šios datos teisinės reikšmės ūkininko sodybos kūrimo procese neteko ir Schema, nes byloje nepateikta įrodymų, kad būtų teisinis pagrindas ją prilyginti kaimo plėtros žemėtvarkos projektui, remiantis Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo taisyklėmis. Pareiškėja į atsakovą su prašymu išduoti specialiuosius reikalavimus ūkininko sodybai įkurti Schemos pagrindu kreipėsi tik 2022 m. balandžio 20 d., t. y. esant pasikeitusiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį Schema neprilyginama kaimo plėtros žemėtvarkos projektui, todėl nebuvo pagrindo susiformuoti pareiškėjos teisėtam lūkesčiui ir jos teisės, vadovaujantis konstituciniu teisėtų lūkesčių principu, negintinos. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju būtent pačios pareiškėjos nepakankamas aktyvumas, atidumas ir rūpestingumas sukėlė jai teisines pasekmes, kuomet ji laiku nesikreipė dėl sąlygų ūkininko namui statyti išdavimo Schemos pagrindu.

82. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus dėl nepakankamo ginčijamo Sprendimo motyvavimo. Sprendimas tiek formos, tiek ir turinio prasme atitinka visus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, jame nurodytos visos reikšmingos aplinkybės ir taikytina teisė, todėl darytina išvada, kad Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5, 6 punktų nuostatas.

83. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą dėl norminės bylos inicijavimo, nes šiai bylai teisingai išnagrinėti minėtas tyrimas nėra reikalingas (ABTĮ 113 str. 2 d. 1 p.) ir teismui nekyla abejonių dėl nagrinėjamai bylai teisingai išspręsti aktualių norminių administracinių aktų teisėtumo (ABTĮ 113 str. 2 d. 5 p.). Pažymėtina, kad 2021 m. Bendrojo plano sprendiniai šioje byloje nebuvo taikyti, taigi šiai bylai aktualiems teisės aktams taikyti nėra reikalinga inicijuoti norminę bylą, nes tai neturės įtakos sprendimui dėl pareiškėjos reikalavimų (ne)tenkinimo nagrinėjamoje byloje.

84. Kiti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi bylai teisingai išspręsti ir nekeičia šioje byloje susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1410-442/2019; 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-934-756/2020 ir kt.).

85. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

86. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, atmetus pareiškėjos apeliacinį skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos (žyminio mokesčio) neatlyginamos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. U. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys

Virginija Volskienė