2016-12-22 Nr. AB-24558-3-62-3-01753-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3364-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01753-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau ‒ ir atsakovas, Marijampolės PN), 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2015 m. liepos 3 d., būdamas ilgalaikiame pasimatyme, buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pareiškėjo teigimu, Marijampolės PN ilgalaikiams pasimatymams skirtose patalpose nėra įrengta rūkymo patalpa (vieta), atitinkanti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 122:2006 „Rūkymo patalpų (vietų) įmonėse, įstaigose ir organizacijose įrengimo ir eksploatavimo reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau ‒ ir Higienos norma 122:2006) reikalavimus, todėl ilgalaikių pasimatymų metu kartu esantys nuteistieji ir jų artimieji rūkydavo bendrojo naudojimo patalpose: virtuvėje, koridoriuose, tualete. Dėl šios priežasties tabako dūmais užterštas oras patekdavo į pasimatymų kambarį. Ilgalaikių pasimatymų metu patalpos yra rakinamos, nuteistiesiems draudžiama išeiti į lauką, todėl pasimatymų metu vieną parą pareiškėjas negalėjo išeiti į lauką ir kvėpuoti grynu oru. Pareiškėjas nurodė, kad valstybės institucijoms teisės aktais nustatyta pareiga užtikrinti tokias kalinimo sąlygas, kurios nepažeistų žmogiškojo orumo, būtų užtikrinta sveikata, tačiau ši pareiga nebuvo vykdoma, nes Marijampolės PN ilgalaikių pasimatymų patalpose nesilaikoma Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktų nuostatų. Dėl to pareiškėjo rūbai prasmirdo, jis patyrė stresą, dvasinius išgynimus, nusivylimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, jog Marijampolės PN ilgalaikių pasimatymų patalpose yra iškabinti įspėjamieji ženklai, kad rūkyti šiose patalpose draudžiama. Marijampolės PN administracija nėra gavusi iš pareiškėjo pretenzijų, pranešimų dėl kitų nuteistųjų rūkymo ilgalaikių pasimatymų patalpose, dėl jo teisių pažeidimo, susijusio su rūkymu. Atsakovas pažymėjo, jog pataisos namų administracija neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, dėl galimų jo kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų netinkamos sąlygos ilgalaikių pasimatymų metu, todėl, atsakovo nuomone, nei nuteistojo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardyta žalos piniginė apimtis neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo skundui tenkinti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 29 d. sprendimu pareiškėjo D. Š. skundą tenkino iš dalies ‒ pripažino, jog pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą atlyginti 1 000 Eur neturtinę žalą atmetė.

Remdamasis į bylą pateikta nuteistojo pasimatymų, gautų pašto bei perduodamų siuntinių ir smulkiųjų paketų apskaitos kortelės kopija, teismas nustatė, kad nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2015 m. liepos 3 d. pareiškėjui buvo suteiktas ilgalaikis pasimatymas.

Teismas konstatavo, kad Marijampolės PN administracija, neužtikrinusi, jog pareiškėjas jo buvimo ilgalaikių pasimatymų patalpose nebūtų priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, pažeidė Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus, neužtikrino Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau ‒ ir Higienos norma 76:2010) 14 punkto reikalavimų vykdymo, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Įvertinęs, kad pareiškėjo medicininiuose dokumentuose nėra užfiksuota, jog po buvimo ilgalaikių pasimatymų patalpose netinkamomis sąlygomis, jis būtų kreipęsis į medikus dėl psichologinių problemų, kvėpavimo ar panašaus pobūdžio susirgimų, taip pat tai, kad pažeidimas nebuvo intensyvus (truko vieną parą), teismas konstatavo, jog nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Teismas pripažino, kad buvo apribotos pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas įkalinimo sąlygas, ir tai laikė pakankama satisfakcija už nustatytą pažeidimą.

III. Pareiškėjas D. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ‒ skundą tenkinti.

Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, bei paaiškina, kad priimant teismo sprendimą nebuvo laikytasi tiek tarptautinių, tiek nacionalinių teisės aktų. Pareiškėjo teigimu, teismas turėjo vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau ‒ ir EŽTT) praktika, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau ‒ ir Konvencija) 3 straipsniu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A444-619/2008. Pareiškėjas akcentuoja, kad ne tik pasimatymo 2015 m. liepos mėnesio metu, bet ir kitų pasimatymų metu (su mama buvo susitikęs 13 kartų) jis buvo priverstas kvėpuoti tabako būdais, o tai kenkė jo sveikatai ir galėjo sukelti vėžį. Pareiškėjo manymu, Marijampolės PN, nesiimdami veiksmų, piktybiškai tyčia pažeidė jo teises ir žalojo sveikatą. Be to, Marijampolės PN, nevykdydami Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir Higienos normos 122:2006 4 punkto, neįrengė rūkymo patalpų ilgalaikių pasimatymų patalpose. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog jis dėl šių priežasčių patyrė didelę neturtinę žalą – pablogėjo sveikata, pasidarė dirglus, patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius nepatogumus, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovo teigimu, jis atsiliepime į skundą jau yra detaliai atsakęs į visus pareiškėjo argumentus ir pateikęs visus dokumentus, susijusius su šia byla. Atsakovas nurodo, kad pateikti duomenys atspindi atsakovo poziciją ir kitų dokumentų, patikslinančių ar papildančių šią bylą, jis neturi. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ‒ CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui D. Š. už tai, kad ilgalaikio pasimatymo metu nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2015 m. liepos 3 d. nebuvo užtikrintos sąlygos pasimatyti su artimaisiais neužterštose tabako dūmais patalpose.

Pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Dėl šio klausimo akcentuotina ir tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 3 p. ir 4 d. bei Higienos normos 76:2010 6 ir 14 p.) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į sveikatai saugią aplinką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4069-624/2016).

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nustatė Marijampolės PN neteisėtus veiksmus dėl Tabako kontrolės įstatymo, Higienos normos 76:2010 nustatytų reikalavimų nesilaikymo, t. y. nustatė, kad byloje neįrodyta, jog pareiškėjui suteikto pasimatymo metu bendrojo naudojimo patalpose nebuvo rūkoma. Taigi atsakovo veiksmų neteisėtumas neužtikrinant pareiškėjui (nerūkančiam asmeniui) kalinimo sąlygų kartu su nerūkančiais asmenimis byloje yra nustatytas. Kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, Marijampolės PN administracija, neužtikrinusi pareiškėjo buvimo ilgalaikių pasimatymų patalpose nagrinėjamai bylai aktualiu pareiškėjo nurodytu laikotarpiu sąlygų, neveikė taip, kaip pagal įstatymus institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, o pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumus, diskomfortą.

Šiame kontekste teisėjų kolegija nurodo, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Akcentuotina, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota to teismo sprendimu. Proceso šalių pareiga elgtis sąžiningai iš esmės nesuderinama su faktinio pagrindo keitimu (papildymu), kai tai nemotyvuotai ir nepagrįstai daroma tik apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nurodė kad ilgalaikiame pasimatyme buvo nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2015 m. liepos 3 d., tačiau apeliaciniame skunde nurodo naujas aplinkybes ‒ nuolat vaikšto į pasimatymus, o su mama buvo susitikęs 13 kartų ir šie tabako dūmais užteršti susitikimai pakenkė jo sveikatai bei sukėlė neigiamus išgyvenimus visam gyvenimui. Dėl to, kad pareiškėjas šiuos argumentus nurodė tik apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija jų nenagrinėja, nes pareiškėjas skunde buvo aiškiai nurodęs ginčo ribas, t. y. pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su kitais pasimatymais, kurie nebuvo nurodyti skunde, peržengia šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės akcentuoja su neturtinės žalos dydžio nustatymu susijusių klausimų išsprendimą pirmosios instancijos teisme, todėl paties pažeidimo aplinkybių, kurias detaliai įvertino pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, teisėjų kolegija plačiau nevertins. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už jo patirtą žalą.

Vertindama pareiškėjo argumentą dėl nepagrįsto piniginės kompensacijos priteisimo, teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; 2016 m. sausio 19 d. sprendimą byloje Kalda prieš Estiją). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2016 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2511-662/2016 ir kt.).

Atsižvelgusi į skundo argumentus bei į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija neabejoja, kad pareiškėjas patyrė diskomfortą dėl Higienos normos neatitinkančių laikymo sąlygų. Kita vertus, atsižvelgus į pažeidimo trukmę (viena para), nesant byloje duomenų, jog dėl prirūkytų ilgalaikių pasimatymų patalpų pareiškėjui būtų pablogėjusi sveikata (pareiškėjas niekada nėra kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl nusiskundimų, atsiradusių dėl kvėpavimo tabaku užterštu oru) ar kokiu nors kitu būdu jam būtų pakenkta, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad šiuo atveju pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė