2019-07-03 Nr. AB-13660-3-61-3-04188-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1595-556/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04188-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2013 m. lapkričio 7 d. iki 2015 m. sausio 10 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose netinkamomis sąlygomis. Kamerų plotas, tenkantis vienam asmeniui, neatitiko nustatytų reikalavimų. Kamerose buvo suimtųjų lovos, įrengtas tualetas, kriauklė, pastatytas stalas, spintelės daiktams susidėti, todėl suimtiesiems tenkantis plotas buvo itin mažas, pareiškėjas beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti. Dėl didelio suimtųjų skaičiaus kameroje tekdavo valgyti atšalusį maistą, nes prie stalo neužtekdavo vietos visiems asmenims.

3. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad kamerose nebuvo signalizacijos mygtukų, arba jie neveikė. Kiekvieną kartą, kai reikėjo iškviesti budintį pareigūną, teko daužyti į duris. Dušo patalpose taip pat tenka daužyti į duris, kad kalinamieji asmenys būtų išvesti į gyvenamąsias kameras.

4. Pareiškėjas turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, nors suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Be to, Lukiškių TI-K pasivaikščiojimų kiemeliai neatitiko higienos normų reikalavimų – juose nebuvo šiukšlių kibirų, peleninių, suoliukas buvo sulaužytas, sienos pažaliavusios nuo pelėsių ir grybelio, kiemeliai nebuvo periodiškai valomi, laistomi.

5. Kamerose neveikė ventiliacija, buvo vėdinama tik per langą. Langą uždengė keturių eilių grotos, todėl buvo ribojami šviežio oro srautai. Čiužiniai puvo, užsiveisė parazitai, metalinės lovos rūdijo nuo drėgmės. Kai kuriose kamerose vidutinis drėgnumas viršijo 70 proc. Kamerose taip pat nebuvo užtikrinimas tinkamas apšvietimas. Natūrali šviesa labai mažai pateko į patalpas ir jų visai neapšvietė, o elektrinis apšvietimas buvo per stiprus, nuo jo skaudėjo akis ir galvą. Patys kalinamieji asmenys išjungti šviesos neturėjo galimybės, nes kamerose nebuvo jungiklių.

6. Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra. Žiemą temperatūra buvo nuo 10 iki 14 laipsnių, o vasarą net 35 laipsniai. Kameros buvo neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, grybeliu, buvo drėgnos, dažai nuo sienų buvo atsilupę, sienos nepritaikytos valyti. Dėl šių aplinkybių pareiškėjui nuolat skaudėjo galvą ir gerklę, sukildavo temperatūra. Be to, pareiškėjas nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, rankšluosčiais, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, apatinis trikotažas buvo skalbiamas, tik jei suimtasis turėjo specialiai tam tikslui skirtą skalbimo maišą, kiti drabužiai buvo skalbiami tik už pinigus.

7. Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis higieniškais sanitariniais įrengiamais. Visose kamerose unitazas buvo gyvenamojoje patalpoje, kuri atskirta ne aukštesne nei 1,2 m sienele. Kamerose nebuvo tualeto reikmenų spintelės, taip pat nebuvo išduodama pakankamai tualetinio popieriaus – 2 savaitėms buvo skiriama pusė rulonėlio. Kamerose nebuvo ir atskiros oro šalinimo sistemos, todėl kameroje dėl nemalonių kvapų tekdavo patirti stresą. Pareiškėjo teigimu, privatumas nebuvo užtikrinamas ir naudojantis dušu. Pareiškėjas ne kartą neturėjo galimybės nusiprausti po šiltu dušu, nes Lukiškių TI-K dažnai nebūdavo karšto vandens. Dušo patalpos taip pat neatitiko higienos normų reikalavimų. Kamerose buvo daug tarakonų, pelių, vorų, utėlių, blakių. Administracija nevykdė jokios deratizacijos, dezinfekcijos, o jei ir buvo atliekama, būdavo neefektyvi, be to, iš karto po tokios procedūros, suimtieji buvo vedami atgal į kamerą ir priversti kvėpuoti nuodais, skirtais buitiniams parazitams.

8. Pareiškėjo teigimu, maistas buvo nepakankami kaloringas, neskanus, neatitiko nustatyto kiekio, atšalęs, be to, maisto dalintojas dalino maistą be pirštinių.

9. Pareiškėjui nebuvo užtikrinti ilgalaikiai pasimatymai, todėl pareiškėjo ir jo gyvenimo draugės šeima iširo, socialiniai ryšiai nutrūko.

10. Visos nurodytos gyvenimo sąlygos suteikė pareiškėjui ne tik fizinius skausmus, bet ir papildomus psichologinius išgyvenimus, pareiškėją labai sukrėtė. Privatumo pažeidimas sukėlė kančią, kurios intensyvumas akivaizdžiai viršijo kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir sunkumus, baimę ir nevisavertiškumo jausmą, o tai pareiškėją žemino ir menkino. Pareiškėjui buvo ypač sunku išgyventi tokioje aplinkoje, jis tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, nukentėjo pareiškėjo orumas, reputacija.

11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti, taip pat prašė taikyti trijų metų senaties terminą.

12. Atsakovo atstovas nurodė, kad tam tikrai laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamosiose kamerose visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Lukiškių TI-K stengėsi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes kalinamiesiems asmenims naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Administracija nuolat reikalavo iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką buvo atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Reikalingas inventorius visą laiką buvo išduodamas. Be to, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su bendrovėmis, kurios nuolat atliko vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

13. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose buvo įrengti stalai su 2 pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai buvo tose kamerose, kuriose buvo daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje buvo lentyna maisto produktams sudėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai.

14. Kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Asmens privatumui užtikrinti sanitarinio mazgo patalpose buvo įrengiamos užuolaidos.

15. Lukiškių TI-K kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Suimtiesiems ir nuteistiesiems tualetinis popierius buvo išduodamas pagal nustatytą bendrą tvarką, t. y. du kartus per mėnesį. Pagalvės, čiužiniai ir antklodės buvo dezinfekuojamos įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje. Atsakovo atstovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K esamų dušų įrengimas atitiko Lietuvos higienos normų reikalavimus, be to, siekianti užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių TI-K dušo patalpose buvo įrengtos pertvaros.

16. Lukiškių TI-K patalynė išduodama pagal normas, nustatytas teisės aktuose. Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Suimtieji ir nuteistieji ne rečiau kaip kartą per savaitę gauna išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Įstaigos suteikta patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai buvo skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) buvo grąžinami tą pačią dieną jau sausi. Asmeninių viršutinių drabužių teikiama skalbimo paslauga suimtieji ir nuteistieji galėjo pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose buvo pakankamas pinigų likutis apmokėti už suteiktą skalbimo paslaugą. Suimtieji ir nuteistieji, neturintys asmeninėje sąskaitoje pinigų, galėjo išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių (kelnes, marškinius ar palaidinę, bliuzoną ar megztinį) nemokamai, bet ne dažniau kaip 1 kartą per mėnesį, o švarkus, striukes ar paltus – vieną kartą per sezoną.

17. Lukiškių TI-K nurodė, kad kamerose buvo įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo nuolat valomi. Norint dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje, asmenys, laikomi Lukiškių TI-K, turėjo parodyti savo iniciatyvą, pareikšti norą žodžiu ar raštu, kreiptis į būrio viršininką. Dėl maitinimo atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, jog pagal atliktus Lukiškių TI-K energinės vertės skaičiavimus nedirbančių vyrų pietų davinio energinė vertė atitiko teisės aktų reikalavimus. Kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė buvo tikrinama Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo.

18. Dėl iškvietimo mygtukų atsakovo atstovas paaiškino, jog daugumoje Lukiškių TI-K kamerų buvo įrengta aliarminio iškvietimo sistema, tačiau dėl nuolatinių šios sistemos mygtukų gadinimų, dalis jų neveikė, tačiau visi asmenys, laikomi gyvenamosiose kamerose, pareiškėjo nurodytu laikotarpiu turėjo galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Savo skunde pareiškėjas nenurodė nė vieno atvejo, kuomet dėl realios grėsmės jis nebuvo iškvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba. Pareiškėjo skundų dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo Lukiškių TI-K gauta nebuvo. Ilgalaikiai pasimatymai pareiškėjui nebuvo organizuojami, kadangi pareiškėjo nurodytu laikotarpiu teisės aktuose, reglamentuojančiuose tardymo izoliatorių ir pataisos įstaigų veiklą, Lukiškių TI-K nebuvo nustatyta pareiga suteikti tokios rūšies pasimatymus.

19. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo, todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

II. 20. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

21. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2017 m. gruodžio 14 d., todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido senaties terminą skundui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 7 d. iki 2014 m. gruodžio 13 d. paduoti ir pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo nagrinėtinas tik dėl laikotarpio nuo 2014 m. gruodžio 14 d. iki 2015 m. sausio 30 d. (48 paros).

22. Teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 14 d. iki 2015 m. sausio 30 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K iš viso praleido 31 parą (iš Lukiškių TI-K išvyko 2015 m. sausio 14 d.) ir šiuo laikotarpiu iš viso 26 paras vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje buvo mažesnis nei 3,6 kv. m. Teismas, atsižvelgęs į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytą reikalavimą, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, laikė pažeidimo faktą nustatytu.

23. Teismas pabrėžė, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais. Teismas nurodė, kad pagal HN 76:2010 21 punktą pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas., tačiau ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Teismas, atsižvelgęs į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą ir EŽTT praktiką, nurodė, kad tam tikros izoliacijos (pertvarų su durimis ir pan.) įrengimas nereikalauja pastato rekonstrukcijos darbų, todėl padarė išvadą, kad pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu galėjo būti pažeistos. Kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, dėl kurių pareiškėjui galėjo kilti neturtinės žala, teismas nenustatė.

24. Teismas sprendė, kad ginčo laikotarpiu dėl konstatuotų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų pažeidimų pareiškėjui galėjo kilti tam tikri nepatogumai, neigiami išgyvenimai, o šios aplinkybės sudarė pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu yra visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir neigiamų išgyvenimų, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

25. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, taip pat į aktualią EŽTT ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, įvertinęs nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę ir intensyvumą bei tai, kad byloje nėra duomenų, jog dėl šio pažeidimo buvo sutrikdyta pareiškėjo sveikata, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, priteisė pareiškėjui 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismas nurodė, kad pareiškėjo prašoma suma neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų bei nėra adekvati neigiamoms pasekmėms kompensuoti, be to, pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo prašomos priteisti sumos pagrįstumą.

III. 26. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

27. Lukiškių TI-K atkreipia dėmesį į tai, kad nors EŽTT jurisprudencijoje ir Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose yra nurodoma, kad kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau Lietuvos higienos normose tokie standartai nėra numatyti.

28. Atsižvelgiant į tai, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė jo patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos. Todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su netinkamomis kalinimo sąlygomis Lukiškių TI-K, atlyginimo.

30. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pareiškėjui priteisė 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

31. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, kad atsakovas neteisėtų veiksmų neatliko, be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.

32. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

33. EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai, todėl priėmė iš esmės teisingą sprendimą.

34. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusį Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad 26 dienas pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 307, kurioje jam tekęs plotas buvo 2,74 kv. m. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjui 26 dienas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 307 nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamosios patalpos plotas pagal nacionalinę teisę. Be to, visą šį laikotarpį pareiškėjui teko mažiau kaip 3 kv. m kameros ploto ir byloje nėra įrodymų, kad šis ribojimas buvo kompensuotas kokiomis nors adekvačiomis priemonėmis, todėl yra pagrindas pripažinti ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą.

35. Teisėjų kolegija, vertindama Lukiškių TI-K apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad pagal LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016).

36. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04).

37. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog buvo pažeistas jo privatumas, jam naudojantis sanitariniu mazgu. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą tik abstrakčiai nurodė, kad įrengti sanitariniai mazgai atitinka higienos normas ir dalyje kamerų yra įrengtos užuolaidos. Šiuo atveju atsakovo atstovas nepateikė jokių duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, taip pat kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai, sprendžia, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog sanitarinis mazgas kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengtas taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog yra pagrindas pripažinti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus ir šiuo aspektu.

38. Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų pareiškėjas patyrė papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. patyrė neturtinę žalą.

39. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas 26 dienas buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tekęs kameros plotas neatitiko Konvencijos 3 straipsnio nuostatų, be to, pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nustatyto pažeidimo pobūdį ir trukmę, į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, pareiškėjo neturtinės žalos dydį įvertino 300 Eur suma. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjui pirmosios instancijos teismo nustatytas žalos atlyginimas yra proporcinga ir adekvati kompensacija patirtai skriaudai atlyginti.

40. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Romanas Klišauskas

Arūnas Sutkevičius