2025-02-26 Nr. AB-3393-3-61-3-02821-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-194-525/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02821-2018-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 14.6; 14.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. vasario 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Soliris“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Soliris“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – likviduota bankrutavus viešoji įstaiga „Pakuočių tvarkymo organizacija“ (išregistruota iš Juridinių asmenų registro 2024 m. spalio 30 d.)) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Soliris“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2018 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. 14 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimu buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regioninio aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Kauno RAAD) Mokesčių ir atliekų kontrolės skyriaus 2018 m. birželio 29 d. patikrinimo aktas Nr. MAKP-24 (toliau – ir Patikrinimo aktas) dėl 221 994 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis (toliau – ir Mokestis) už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį.

3. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, teigė, kad atsakovo Sprendimas priimtas pažeidžiant esminius viešojo administravimo principus ir nėra paremtas jokiais objektyviais duomenimis apie pareiškėjo ar kitų asmenų padarytus teisės aktų pažeidimus, t. y. patikrinimą atlikusi valstybės institucija netyrė Bendrovės faktinės veiklos, netikrino, ar Bendrovė laikosi Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme (toliau – ir ATĮ) ir Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme (toliau – ir PPATĮ) jai nustatytų pareigų. Sprendimas de facto (faktiškai) paremtas kitos institucijos, t. y. Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Vilniaus RAAD; nuo 2019 m. gegužės 15 d. teisių ir pareigų perėmėjas – Departamentas)), 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82, kuriuo buvo panaikinti viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) „Pakuočių tvarkymo organizacija“ (toliau – ir Organizacija) išduoti pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinantys dokumentai už 2013–2015 metus (toliau – ir Vilniaus RAAD sprendimas). Patvirtinimai panaikinti tuo pagrindu, kad Vilniaus RAAD 2015 m. gegužės 12 d., 2015 m. rugsėjo 16 d. ir 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimais panaikino uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Metrail“ išduotus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus. Minėti sprendimai yra apskųsti teismui.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovo Sprendimas buvo priimtas nesant pareiškėjo kaltės ir juo Bendrovei taikomos neproporcingos sankcijos. Pareiškėjas yra įvykdęs visas jam ATĮ ir PPATĮ nustatytas pareigas, susijusias su pakuotės atliekų tvarkymo organizavimu, t. y. kaip reikalauja PPATĮ 7 straipsnis, pareiškėjas yra sudaręs sutartį su Organizacija dėl pakuočių atliekų tvarkymo, sumokėjęs visus mokesčius už suteiktas paslaugas, pareiškėjas nėra padaręs jokių teisės aktų pažeidimų. Sprendime numatytos priemonės taikymas, kai panaikinama mokesčio lengvata, yra teisinio poveikio priemonė, prilygstanti sankcijai. Departamento apskaičiuotas Bendrovei mokėtinas mokestis už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis (toliau – ir Mokestis) daro esminį poveikį Bendrovės ūkinei veiklai ir sukelia turtines pasekmes.

5. Pareiškėjas akcentavo, kad valstybė, nustačiusi atitinkamą teisinį reguliavimą, neužtikrino, kad jis būtų tinkamai įgyvendinamas. Pareiškėjas, nors ir elgėsi pagal įstatymus ir įvykdė visas savo įstatymines pareigas, tapo teisinio reguliavimo įkaitu, kai jam dėl trečiojo asmens (UAB „Metrail“) galbūt padarytų nusikalstamų veikų taikomos teisinio poveikio priemonės. Formalus įstatymų taikymas Departamentui priimant Sprendimą, kai Bendrovei, nesant jos kaltės, yra taikomos teisinio poveikio priemonės, leidžia konstatuoti, kad Sprendimas yra neteisėtas.

6. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus RAAD, kaip aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės institucija, jau 2013 ir 2014 metais turėjo informaciją apie UAB „Metrail“ vykdomas neteisėtas veikas, tačiau jokių veiksmų nesiėmė, todėl šiuo atveju pareiškėjo pareiga sumokėti Mokestį kyla dėl pačios institucijos kaltės.

7. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, įvertinęs savo interesus, teises, pareigas bei gamintojo ir importuotojo atsakomybę, pasirinko pakuočių gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas vykdyti kolektyviai ir sutartiniais pagrindais pavedė jas vykdyti Organizacijai. Pasirinkdamas kolektyvinį pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo ir finansavimo būdą pareiškėjas žinojo apie jam išliekančią pareigą mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, jeigu neįvykdo Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1546 patvirtintos metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo-perdirbimo užduoties (toliau – ir Užduotis).

9. Atsakovas paaiškino, kad Vilniaus RAAD sprendimu panaikino Organizacijos gamintojams ir importuotojams išrašytus patvirtinimus apie pakuotės atliekų sutvarkymą. Į Vilniaus RAAD sprendimu pripažintų neteisėtai išrašytų patvirtinimų sąrašą pakliuvo ir pareiškėjui išduoti patvirtinimai apie apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį, t. y. 2013 metų patvirtinimas Nr. 1314VI0001-5513-4610 metalinės pakuotės kiekiui 36,804 t; 2014 metų patvirtinimas Nr. 1414VI0001-5513-4610 metalinės pakuotės kiekiui 36,156 t ir 2015 metų patvirtinimas Nr. 1514VI0001-5513-4610 metalinės pakuotės kiekiui 38,006 t (toliau – ir Patvirtinimai). Dėl šios priežasties, pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-213 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo 17.2 punkto reikalavimus, Bendrovė privalėjo įvykdyti mokestinę prievolę – apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už į vidaus rinką išleistą metalinės pakuotės kiekį už 2013–2015 metų laikotarpį, tikslinant deklaracijas. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 informavo pareiškėją apie prievolę iki 2018 m. vasario 15 d. apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį, tačiau pareiškėjas iki Kauno RAAD vykdyto patikrinimo pradžios, t. y. iki 2018 m. gegužės 23 d., nepateikė patikslintų deklaracijų ir nesumokėjo Mokesčio. Kauno RAAD atlikto patikrinimo metu buvo įvertinti perdirbti (sutvarkyti) pakuotės atliekų kiekiai, atsižvelgiant į Vilniaus RAAD sprendimu panaikintus metalinės pakuotės sutvarkymą patvirtinančius dokumentus. Tokiu būdu buvo nustatyta, kad Bendrovė neįvykdė Užduoties, todėl buvo apskaičiuotas privalomas sumokėti mokestis už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios pakuotės kiekį (221 994 Eur).

10. Atsakovo teigimu, pareiškėjas skunde neįrodė, jog jis 2013–2015 metų laikotarpiu įvykdė Užduotį ir įgijo teisę į mokestinę lengvatą, todėl Sprendimu jam pagrįstai apskaičiuotas Mokestis.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 5 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo UAB „Soliris“ skundą – pakeitė Departamento 2018 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. 14 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, sumažindamas mokėtiną mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumą iki 219 044 Eur už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį.

12. Teismas byloje nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 5 d. sprendimu patenkino Organizacijos skundą ir panaikino Vilniaus RAAD sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu; panaikino atsakovo Vilniaus RAAD sprendimo dalį dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0005-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0013-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 13I4VI0014-4994-5513, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314VI0016-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0019-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0022-4994-5513 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0023-4994-5513 pagrindu; pakeitė Vilniaus RAAD sprendimo dalį dėl panaikinto UAB „Sauduva“ 2017 m. sausio 30 d. įrodančio dokumento Nr. 1615SI0001-4378-5513 pagrindu Organizacijos gamintojams ir importuotojams išrašytų patvirtinimų Nr. 1615VI0001-5513-9012 ir Nr. 1615VI0001-5513-4951, nurodant, kad jie pripažįstami išrašytais neteisėtai ir panaikinami iš dalies, t. y. už 64,0635 proc. šiuose patvirtinimuose nurodyto atliekų kiekio; likusią Vilniaus RAAD sprendimo dalį paliko nepakeistą.

13. Teismas nurodė, kad Departamentas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Nutartį, atliko pareiškėjui apskaičiuoto Mokesčio perskaičiavimą ir nustatė, jog pareiškėjui išlieka pareiga sumokėti 219 044 Eur Mokestį už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį.

14. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 ir Nutartyje pateiktus išaiškinimus, atmetė pareiškėjo argumentus, jog, nesant jo (pareiškėjo) kaltės, Departamento Sprendimas negalėjo būti priimtas, nes pareiškėjas elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, nėra padaręs teisės pažeidimų, susijusių su pakuočių tvarkymu, taip pat atmetė pareiškėjo argumentus, kad Patvirtinimai yra panaikinti nesant įstatyminio pagrindo.

15. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė faktinio atliekų sutvarkymo, todėl jis negalėjo pasinaudoti ir Mokesčio lengvata. Šiuo atveju pasirinkimas kolektyvine tvarka tvarkyti atliekas, teismo vertinimu, neatleidžia pareiškėjo, kaip pakuotės gamintojo-importuotojo, nuo jam teisės aktuose keliamų pareigų.

16. Teismas vertino, kad Sprendimu pareiškėjui nėra paskirta sankcija, nėra taikoma atsakomybė, todėl nėra būtina nustatyti būtinųjų sąlygų, siekiant taikyti atsakomybę. Sprendimu yra apskaičiuotas mokestis už į rinką išleistą pareiškėjo deklaruotą pakuotės kiekį, pareiškėjui nepagrindus teisės pasinaudoti Mokesčio lengvata. Teismas nurodė, kad Departamentas pateikė įrodymus, jog Sprendimu patvirtinta 221 994 Eur Mokesčio suma buvo perskaičiuota į 219 044 Eur mokėtiną mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį, todėl pareiškėjui išlieka pareiga sumokėti 219 044 Eur Mokestį. Dėl Mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo pareiškėjas pastabų nepateikė, todėl teismas šiuo aspektu plačiau nepasisakė.

17. Teismas nenustatė pagrindo sutikti su pareiškėju, kad Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nes Sprendime yra nurodytos faktinės aplinkybės ir teisės aktai, kuriais rėmė atsakovas, apskaičiuodamas pareiškėjui mokėtiną Mokestį.

18. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, jog visos jo pakuotės atliekos ginčijamu laikotarpiu buvo realiai (faktiškai) sutvarkytos, taip pat įvertinęs atsakovo pateiktą Mokesčio perskaičiavimą, Sprendimą pakeitė – sumažindamas mokėtiną mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis iki 219 044 Eur už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį.

19. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, vertindamas, kad pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nes ginčijamas Sprendimas nebuvo visiškai panaikintas.

III. 20. Pareiškėjas UAB „Soliris“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo panaikinti Departamento Sprendimą.

21. Pareiškėjas nurodo, kad Departamentas turi pozityvią pareigą užkirsti kelią pažeidimams, tačiau atsakovas neatliko savo pareigų, neužtikrino gamintojų-importuotojų poveikio priemonių taikymo funkcionalumo ir savo padarytų klaidų pasekmes perkėlė pareiškėjui. Nors pareiškėjas elgėsi pagal įstatymus ir įvykdė savo pareigas, tačiau jis tapo teisinio reguliavimo įkaitu, kai jam dėl trečiojo asmens (UAB „Metrail“) padarytų pažeidimų yra taikomos teisinio poveikio priemonės. Nesant jokios objektyvios pareiškėjo kaltės, Departamentas negali perkelti kilusių pasekmių pareiškėjui pagal gamintojams-importuotojams taikomas poveikio priemones (pakartotinai sumokėti Mokestį).

22. Pareiškėjas teigia, kad teismas neatsakė į pagrindinius (esminius) pareiškėjo argumentus, kuriais jis grindė savo poziciją. Teismas padarė esminius procesinės teisės normų pažeidimus, nes neįvykdė pareigos visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti faktines bylos aplinkybes, neatsižvelgė į įrodymų visumą, nesivadovavo pareiškėjo pagrįstais argumentais dėl paties Departamento neatliktų pareigų, neįrodytos pareiškėjo kaltės, nesivadovavo formuojama Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundo reikalavimus.

23. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

24. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės atkartoja skunde pateiktus argumentus. Vien tai, jog pareiškėjas nesutinka su jam nepalankiu teismo sprendimu, savaime negali suponuoti teismo sprendimo neteisėtumo. Atsakovo vertinimu, ginčijamas Sprendimas buvo priimtas laikantis teisės aktų reikalavimų – tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek Mokesčių administravimo įstatymo nuostatų.

25. Atsakovas teigia, kad teismas ištyrė visas bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes ir įrodymus, sprendime padarytas išvadas tinkamai pagrindė. Tai, kad teismo sprendime nėra aptariami visi bylos šalių išsakyti argumentai, savaime nereiškia, jog teismo sprendimas nėra motyvuotas.

26. Atsakovas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog įstatymuose įtvirtinta imperatyvi pareiga mokėti tiek mokestį už aplinkos teršimą, tiek mokestį už valstybinius gamtos išteklius, todėl ūkio subjektų viltys išvengti mokestinės prievolės, kuri nustatyta įstatymu, negali būti vertinamos kaip teisėtas lūkestis ir nelemia ginčijamo administracinio akto neteisėtumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Bylos dalykas – atsakovo Departamento 2018 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo Nr. 14, kuriuo patvirtintas Kauno RAAD Mokesčių ir atliekų kontrolės skyriaus 2018 m. birželio 29 d. patikrinimo aktas Nr. MAKP-24 dėl pareiškėjui UAB „Soliris“ apskaičiuoto 221 994 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis už 2013–2015 metų laikotarpį, pagrįstumas ir teisėtumas.

28. Byloje nustatyta, kad:

28.1. Vilniaus RAAD (nuo 2019 m. gegužės 15 d. teisių ir pareigų perėmėjas – Departamentas), atlikęs Organizacijos patikrinimą, 2017 m. gruodžio 18 d. priėmė sprendimą Nr. VR-17.5-82, kuriuo panaikino Organizacijos pareiškėjui išrašytus patvirtinimus Nr. 1314VI0001-5513-4610 dėl 36,804 t metalinės pakuotės atliekų kiekio už 2013 metų mokestinį laikotarpį; Nr. 1414VI0001-5513-4610 dėl 36,156 t metalinės pakuotės atliekų kiekio už 2014 metų mokestinį laikotarpį; Nr. 1514VI0001-5513-4610 dėl 38,006 t metalinės pakuotės atliekų kiekio už 2015 metų mokestinį laikotarpį (Patvirtinimai).

28.2. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 informavo pareiškėją apie prievolę apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį iki 2018 m. vasario 15 d. Tačiau pareiškėjas iki nustatyto termino nepateikė VMI patikslintų deklaracijų ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis.

28.3. Kauno RAAD Mokesčių ir atliekų kontrolės skyriaus 2018 m. birželio 29 d. atliko patikrinimą, kurio metu nustatė, kad Vilniaus RAAD sprendimu panaikinus Organizacijos išrašytus Patvirtinimus, pareiškėjas nepatikslino mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų už atskirus 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius, todėl pareiškėjas už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį privalo apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis (Patikrinimo aktas).

28.4. Departamentas Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą dėl apskaičiuoto sumokėti 221 994 Eur mokesčio už aplinkos teršimą metalinėmis pakuotėmis už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį.

28.5. Ginčas dėl Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo buvo baigtas nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2022 m. lapkričio 23 d. priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, kuria panaikinta Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalis dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu; panaikinta Vilniaus RAAD sprendimo dalis dėl 3,1592 procentų atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0005-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0013-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 13I4VI0014-4994-5513, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314VI0016-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0019-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0022-4994-5513 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0023-4994-5513 pagrindu; pakeista Vilniaus RAAD sprendimo dalis dėl panaikinto UAB „Sauduva“ 2017 m. sausio 30 d. įrodančio dokumento Nr. 1615SI0001-4378-5513 pagrindu Organizacijos gamintojams ir importuotojams išrašytų patvirtinimų Nr. 1615VI0001-5513-9012 ir Nr. 1615VI0001-5513-4951, nurodant, kad jie pripažįstami išrašytais neteisėtai ir panaikinami iš dalies, t. y. už 64,0635 proc. šiuose patvirtinimuose nurodyto atliekų kiekio; likusi Vilniaus RAAD sprendimo dalis palikta nepakeista.

28.6. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Nutartį, parengė 2023 m. sausio 26 d. išvadą, kurioje atliko Sprendimu pareiškėjui apskaičiuoto 221 994 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis perskaičiavimą ir nustatė pareiškėjui sumokėti 219 044 Eur sumą už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį (toliau – ir Išvada).

28.7. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Nutartį ir atsakovo atliktą pareiškėjui Sprendimu apskaičiuoto mokesčio perskaičiavimą, pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – pakeitė Sprendimą, t. y. sumažino už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis patvirtintą 221 994 Eur mokesčio sumą iki 219 044 Eur; kitą skundo dalį atmetė.

28.8. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo panaikinti atsakovo Sprendimą. Pareiškėjas teigia, kad byloje nebuvo nustatyta jo kaltė dėl panaikintų Patvirtinimų, pareiškėjas tinkamai įvykdė visas įstatyme nustatytas pareigas, todėl, nesant jo kaltės, jam nepagrįstai nustatytas mokėti Mokestis; byloje nebuvo įvertintos aplinkybės, kad atsakovas neatliko savo pareigų, neužtikrino gamintojų-importuotojų poveikio priemonių taikymo funkcionalumo ir savo padarytų klaidų pasekmes perkėlė pareiškėjui; teismas neatsakė į pagrindinius (esminius) pareiškėjo argumentus, kuriais jis grindė savo poziciją, todėl teismas padarė esminius procesinės teisės normų pažeidimus, neįvykdė pareigos visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti faktines bylos aplinkybes.

28.9. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms, susijusioms su mokesčiu už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį, ir išvada, kad pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai nustatytas 219 044 Eur Mokestis.

29. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 pareiškėjas UAB „Soliris“ buvo įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu, todėl minėtoje byloje nustatyti faktai iš naujo šioje tikrinamoje administracinėje byloje neįrodinėjami (ABTĮ 57 str. 2 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2022 m. lapkričio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 konstatavo, kad Vilniaus RAAD turėjo kompetenciją pripažinti neteisėtais Organizacijos gamintojams ir importuotojams išduotus patvirtinimus apie metalinių ir kitų atliekų sutvarkymą, kurie išrašyti neteisėtais pripažintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu už laikotarpį iki 2017 m. vasario 15 d. įsigaliojant Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359 (toliau – ir Aprašas), pakeitimams (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. D1-736), kuriais eksplicitiškai Aprašo 55 ir 56 punktuose nustatyta, jog išrašytais neteisėtai ir negaliojančiais RAAD sprendimu, be kita ko, gali būti pripažįstami ir patvirtinimai.

30. Kaip minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Nutartimi panaikino Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu (Nutarties 129.1 p.); panaikino Vilniaus RAAD sprendimo dalį dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0005-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0013-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0014-4994-5513, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314VI0016-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0019-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0022-4994-5513 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0023-4994-5513 pagrindu (Nutarties 129.2 p.); pakeitė Vilniaus RAAD sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl panaikinto UAB „Sauduva“ 2017 m. sausio 30 d. įrodančio dokumento Nr. 1615SI0001-4378-5513 pagrindu Organizacijos gamintojams ir importuotojams išrašytų patvirtinimų Nr. 1615VI0001-5513-9012 ir Nr. 1615VI0001-5513-4951, nurodant, kad jie pripažįstami išrašytais neteisėtai ir panaikinami iš dalies – už 64,0635 proc. šiuose patvirtinimuose nurodyto atliekų kiekio, t. y. patvirtinimas Nr. 1615VI0001-5513-4951 pripažįstamas išrašytu neteisėtai ir panaikinamas už 31,032 t, o patvirtinimas Nr. 1615VI0001-5513-9012 – už 21,005 t (Nutarties 129.3 p.); kitą Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį paliko nepakeistą (Nutarties 129.4 p.).

31. Atsakovas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Nutartį, atliko Sprendimu apskaičiuoto Mokesčio perskaičiavimą ir nustatė, kad pareiškėjas turi sumokėti 7 0803 Eur mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013 metų mokestinį laikotarpį, nes pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai buvo palikti galioti už 3,1592 procentus šiuose dokumentuose nurodytų atliekų (Nutarties 129.2 p.), 7 2298 Eur mokestį už 2014 metų mokestinį laikotarpį ir 7 5943 Eur mokestį už 2015 metų mokestinį laikotarpį, nes už 2014 ir 2015 metus išduoti Patvarkymai yra panaikinti, todėl mokėtina Mokesčio suma nebuvo perskaičiuota.

32. Pareiškėjas byloje neteikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad visos jo atliekos už 2013–2015 metus buvo realiai (faktiškai) sutvarkytos, taip pat nenurodė jokių pagrįstų argumentų dėl perskaičiuoto Mokesčio nepagrįstumo, taip pat dėl taikyto metodo, apskaičiuojant nesutvarkytų pareiškėjo priduotų metalinių pakuočių kiekį. Organizacija taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad faktiškai buvo sutvarkytos visos pareiškėjo priduotos metalinės pakuotės už 2013–2015 metus.

33. Pažymėtina, kad pareiškėjas skundą iš esmės grindė tuo, jog jis perdavė Organizacijai metalines pakuotes ir jam buvo išrašyti Patvirtinimai, todėl jis teisėtai pasinaudojo mokestine lengvata; pareiškėjas jokių neteisėtų veiksmų, susijusių su pakuočių tvarkymu, neatliko (nėra pareiškėjo kaltės), o byloje susiklosčiusi situacija kilo dėl valstybės institucijų nepakankamos už atliekų tvarkymą atsakingų asmenų kontrolės.

34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Nutartyje buvo įvertinti argumentai dėl Organizacijos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų (taip pat ir pareiškėjo) kaltės nebuvimo ir sprendimu taikytos priemonės (patvirtinimų panaikinimo) proporcingumo (žr. Nutarties 128 p.). Pasisakydama dėl šių argumentų išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal ginčui aktualų teisinį reguliavimą patvirtinimų galiojimas buvo siejamas su gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų galiojimu, todėl pastarųjų pripažinimas išrašytais neteisėtai ir panaikinimas sudaro pakankamą pagrindą remiantis tokiais dokumentais išrašytus patvirtinimus taip pat pripažinti išrašytais neteisėtai ir panaikinti, nereikalaujant papildomai nustatyti gamintojų ir (ar) importuotojų arba jų licencijuotos organizacijos kaltę. Tokio pobūdžio išvada sudaro pagrindą atmesti pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, susijusius su jo kaltės nebuvimu.

35. Pažymėtina, jog Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (2014 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. XII-1328 redakcija) 3 straipsnio 3 punktas nustatė, kad mokesčio už aplinkos teršimą objektas yra pripildyta pakuotė, nurodyta šio įstatymo 4 priedėlyje. Vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, mokestį už aplinkos teršimą moka gaminių gamintojai ir importuotojai. Šis mokestis mokamas pagal faktiškai per mokestinį laikotarpį tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį (Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 str. 4 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija)). Taigi pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą kyla dėl apmokestinamųjų pakuočių išleidimo į rinką (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 41 p. ir 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 26 p.).

36. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjas yra ginčo mokesčio mokėtojas, atsakingas už šio mokesčio sumokėjimą į valstybės biudžetą, tačiau pareiškėjas teigia, jog jis turėjo būti atleistas nuo ginčo mokesčio mokėjimo PPATĮ 7 straipsnio 3 dalyje ir Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nustatytu pagrindu.

37. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio („Mokesčio lengvatos“) 6 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) įtvirtina, kad „gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą <...> pakuotės atliekomis už tą <...> pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos <...> pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių <...> pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį.“. Šis atleidimo nuo mokesčio už aplinkos teršimą pagrindas papildomai paminėtas ir PPATĮ 7 straipsnio 3 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija), nustatančioje, kad „gamintojai ir importuotojai privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.“ (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 31–32 p.).

38. Taigi Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė išimtį iš bendros taisyklės. Todėl primintina, kad mokesčio įstatyme nustatyta apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) turi būti taikoma griežtai ir siaurai, o bet koks plečiamas tokios išimties aiškinimas yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 35 p.; kt.).

39. Iš Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nuostatų yra aiškiai ir nedviprasmiškai matyti, jog aptariamos išimties (lengvatos) taikymas yra siejamas su objektyvia faktine aplinkybe, kad mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojas (gamintojas ar importuotojas) atitinkamu mokestiniu laikotarpiu įvykdė Užduotį – Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217, 4 priede (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. gegužės 3 d. įsakymo Nr. D1-368 redakcija) nurodytu R4 būdu perdirbti tokį kiekį metalinių pakuočių atliekų, kuris būtų ne mažesnis kaip 54 procentai Lietuvos Respublikos vidaus rinkai patiektų šių pakuočių kiekio), t. y. kad jis perdirbo atitinkamą metalinių pakuočių atliekų kiekį Užduotyje nurodytu būdu. Tai, be kita ko, reiškia, kad Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymas yra siejamas su realiu (faktišku) Užduoties įvykdymu, o ne šioje mokesčio įstatymo nuostatoje minimo patvirtinimo turėjimu. Kitaip tariant, atveju, kai Užduotis realiai nėra įvykdyta (įvykdyta netinkamai), vien šis patvirtinimas, inter alia (be kita ko) atsižvelgiant į tai, kad mokestiniuose teisiniuose santykiuose pirmenybė teikiama šių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (MAĮ 10 str.), nesudaro pagrindo pripažinti, kad yra tenkinamos materialiosios aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 36–37 p.).

40. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje minimą Užduotį turi įvykdyti būtent mokesčio mokėtojas, kuris siekia pasinaudoti šioje įstatymo nuostatoje numatyta lengvata (išimtimi). Aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) yra siejama su asmenine šia išimtimi (lengvata) siekiančio pasinaudoti mokesčio mokėtojo pareiga perdirbti atitinkamą pakuočių atliekų kiekį.

41. Pareiga įrodyti (pagrįsti), kad yra tenkinamos mokesčio įstatyme numatytos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, tenka šia išimtimi (lengvata) siekiančiam pasinaudoti mokesčio mokėtojui. Todėl Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalies taikymo tikslais būtent pareiškėjas turi pateikti duomenis (įrodymus) apie perdirbtą pakuotės atliekų kiekį. Tačiau, kaip minėta, šioje įstatymo nuostatoje minimi dokumentai, patvirtinantys pakuočių atliekų perdirbimą, kurie buvo išrašyti ir kuriais rėmėsi pareiškėjas, deklaruodamas už ginčo mokestinį laikotarpį mokėtiną mokestį už aplinkos teršimą (2013–2015 metų Patvirtinimai), buvo panaikinti, o ginčas dėl šio Vilniaus RAAD sprendimo teisėtumo jau yra galutinai išnagrinėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 23 d. priimta nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, kurioje kaip proceso šalis (trečiasis suinteresuotas asmuo) dalyvavo ir pareiškėjas. Jokių kitų aptariamoje Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nuostatoje minimų dokumentų pareiškėjas nepateikė nei mokestinio patikrinimo metu, nei nagrinėjant mokestinį ginčą teisme, o bendro pobūdžio argumentai, kad pareiškėjas tinkamai įvykdė jam teisės aktais nustatytas pareigas, negali būti pagrindas pripažinti, kad yra tenkinamos aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos.

42. Pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą tenka išskirtinai gamintojui ir importuotojui, o apmokestinimo momentas siejamas su apmokestinamosios pakuotės išleidimu į vidaus rinką, t. y. dar iki šios pakuotės tapimo atliekomis. Jokie nacionaliniai mokesčių įstatymai nenumato, kad už prievolę sumokėti mokestį už aplinkos teršimą yra ar gali būti atsakingi kiti subjektai. Pats mokesčio mokėtojo kaltės dėl mokesčių įstatymų pažeidimo nebuvimas pagal nacionalinę mokesčių teisę yra pagrindas atleisti nuo delspinigių mokėjimo bei skirtų poveikio priemonių, kaip, pavyzdžiui, mokesčio baudos (MAĮ 141 str. 1 d. 1 p.). Tačiau ši aplinkybė (kaltės nebuvimas) nėra ir negali būti vertinama kaip pagrindas atleisti nuo mokesčio už aplinkos teršimą (jo dalies) mokėjimo ir (ar) remtis tokia, kaip ginčo apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), kai nėra tenkinamos visos įstatymų leidėjo nustatytos materialiosios šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos. Be to, pareiškėjas, manydamas, kad dėl netinkamo kompetentingų valstybės institucijų veikimo, vykdant atliekų tvarkymo sistemos dalyvių priežiūrą (kontrolę), jis patyrė žalą, pareiškėjas gali kreiptis į administracinius teismus dėl šios žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 55–57, 63 p.).

43. Pažymėtina, kad Sprendimu apskaičiuotas mokestis už aplinkos teršimą nėra sankcija – už ginčo laikotarpį mokėtinas mokestis buvo apskaičiuotas taikant standartinį mokesčio tarifą ir jokios mokesčio įstatyme už pažeidimus numatytos poveikio priemonės (sankcijos), kaip antai, mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimas padidintu tarifu (Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 str. 4 d. 3 p.), nebuvo taikytos. Be to, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad pareiškėjui apskaičiuotas ir nurodytas sumokėti mokestis yra baudimas už Užduoties neįvykdymą – pagal mokesčio įstatymą pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą siejama tik su objektyvia aplinkybe, kad gamintojas ir (ar) importuotojas į rinką patiekė atitinkamą apmokestinamosios pakuotės kiekį. Kaip sankcija negali būti vertinamas ir pareiškėjo teisės į Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatytą apmokestinimo išimtį (mokesčio lengvatą) paneigimas, kuris buvo nulemtas tik objektyvios aplinkybės, kad nėra tenkinamos mokesčio įstatyme nustatytos esminės šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos, bei kuris suponavo pareiškėjo apmokestinimą tik standartiniu tarifu, kurį moka mokesčio mokėtojai, nesinaudojantys aptariama išimtimi (lengvata) (šiais klausimais, be kita ko, žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. gegužes 17 d. nutarimo byloje Société Oxygène Plus prieš Prancūziją, 76959/11, 40–51 p. ir juose nurodytą šio teismo jurisprudenciją). Paminėtina ir tai, kad Sprendimu pareiškėjui nebuvo apskaičiuoti ir jokie mokesčio įstatyme numatyti delspinigiai (Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 10 str. 4 d.) už laikotarpį iki jo priėmimo, t. y. Sprendimo pareiškėjui sukeltos pasekmės apsiribojo tik bendra pareiga sumokėti mokestį už ginčo laikotarpiu į Lietuvos vidaus rinką išleistas pakuotes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 66–67 p.).

44. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog toks mokestis, koks nagrinėjamas šioje byloje, atitinka ir iš Pakuočių direktyvos kylantį reikalavimą laikytis šios direktyvos 15 straipsnyje įtvirtinto principo „teršėjas moka“ – šiuo mokesčiu piniginė našta perkeliama tiems, kas pateikia pakuotes nacionalinei rinkai, ir jis taikomas tik tiek, kiek nebuvo įvykdyta Užduotis (šiuo klausimu pagal analogiją žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou, C‑104/17, EU:C:2018:188, 29 p.). Be to, pagal dabar šioje srityje galiojančius Europos Sąjungos teisės aktus, kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos turi didelę diskreciją nustatyti tokio kaip ginčo mokestis dydį (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimo byloje VG Čistoća, C-335/16, EU:C:2017:242, 30 p.); šis dydis, t. y. ginčo laikotarpiu galiojęs standartinis mokesčio už aplinkos teršimą metalinėmis pakuotėmis tarifas, nėra akivaizdžiai neproporcingas minėtiems mokesčio už aplinkos teršimą siekiamiems Europos Sąjungos tikslams (šiuo klausimu žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo byloje SETAR, C-551/13, EU:C:2014:2467, 48 ir 49 p.), o pati mokesčio apskaičiavimo ir taikymo tvarka niekaip negali lemti ir nelemia, kad tam tikriems aptariamiems teršėjams (pakuotės gamintojams ir importuotojams) teks išlaidos, akivaizdžiai neproporcingos atliekų, kurias jie patys pagamino, išleisdami pakuotes į vidaus rinką, kiekiui – mokestis už aplinkos teršimą skaičiuojamas tik nuo paties mokesčio mokėtojo į vidaus rinką išleistos apmokestinamosios pakuotės svorio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 70–81 p.).

45. Pažymėtina, kad tokio aiškinimo dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje analogiško pobūdžio administracinėse bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024; 2024 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-816-624/2024; 2024 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-534-815/2024; 2024 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-605-662/2024; 2024 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-655-624/2024; 2024 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-531-624/2024; 2024 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-619-556/2024; 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-519-602/2024; 2024 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-555-520/2024; 2025 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-114-520/2025; kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2898-575/2016; Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgdama į formuojamą jurisprudenciją analogiško pobūdžio administracinėse bylose, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš esmės paliko galioti Departamento Sprendimą, tik pagal Departamento perskaičiavimą sumažino mokėtino mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą.

46. Kaip minėta, byloje nustatyta, jog pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie gali įrodyti (pagrįsti), kad visos metalinių pakuočių atliekos už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį yra realiai (faktiškai) sutvarkytos, o būtent, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu įvykdė metalinės pakuotės atliekų tvarkymo užduotį ir dėl to jis galėjo pasinaudoti mokesčio lengvata. Be to, pareiškėjas nepateikė VMI patikslintų deklaracijų ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis už 2013– 2015 metus. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad mokestis už aplinkos taršą metalinės pakuotės atliekomis už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį pagrįstai apskaičiuotas. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje iš esmės nekelia ginčo dėl atsakovo apskaičiuotos (perskaičiuotos, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Nutartį) mokesčio sumos – 219 044 Eur, dydžio, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu nepasisako.

47. Pažymėtina, kad pagal EŽTT išaiškinimus, nors Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus pateikti savo sprendimų motyvus, ši pareiga negali būti suprantama kaip reikalaujanti detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90). Tačiau iš sprendimo turi būti aišku, kad dėl pagrindinių bylos klausimų pasisakyta. Pareigos pateikti motyvus taikymo laipsnis gali varijuoti priklausomai nuo atitinkamo sprendimo pobūdžio. Klausimas, ar teismas įvykdė savo pareigą motyvuoti sprendimą, išplaukiančią iš Konvencijos 6 straipsnio, gali būti sprendžiamas tik atsižvelgiant į bylos aplinkybes (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92).

48. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankami detaliai išanalizavo pareiškėjo reikalavimus ir atsakovo atsikirtimus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes bei pateiktus įrodymus. Byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, o faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu, pirmosios instancijos teismas atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

49. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir tinkamai aiškinęs bei taikęs ginčo teisiniams santykiams aktualias teisės aktų nuostatas, pagrįstai ir teisėtai iš dalies tenkino pareiškėjo skundą, t. y. pakeitė Departamento Sprendimą, pagal Departamento pateiktą Išvadą sumažindamas mokėtiną mokesčio už į vidaus rinką 2013–2015 metais išleistą apmokestinamosios metalinės pakuotės sumą. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Soliris“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius