2016-03-31 Nr. AB-7289-3-64-3-02868-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

A. Tilindė

Administracinė byla Nr. A-356-438/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02868-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Romano Klišausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. P. skundą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir kitų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja R. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus (toliau – ir atsakovas) 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 22047 dėl sumažintos iki 280 Lt pašalpos mokėjimo pratęsimo ir įpareigoti atsakovą nuo 2014 lapkričio 1 d. mokėti 350 Lt dydžio socialinę pašalpą jos nemažinant.

Nurodė, kad atsakovas 2014 m. rugpjūčio 5 d. priėmė sprendimą Nr. 15198, kuriuo pratęsė pareiškėjai paskirtos socialinės pašalpos mokėjimą nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d., kartu šiuo sprendimu, vadovaudamasis Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 1 punktu, sumažino pašalpos dydį dvidešimčia procentų, t. y. nuo 350 Lt iki 280 Lt, motyvuodamas, jog pareiškėja socialinę pašalpą gauna jau 14 mėnesių ir per šį laikotarpį nedirbo, nors įdarbinta nebuvo ne dėl savo kaltės. 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 22047 atsakovas minėtu 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Nr. 15198 pratęsė sumažintos socialinės pašalpos mokėjimą nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. vasario 1 d.

Teigė, kad tokie atsakovo sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti, nes priimti neteisingai interpretuojant įstatymo nuostatas. Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 10 punkte numatyta, kad savivaldybės administracijai suteikiama teisė savivaldybės tarybos nustatyta tvarka nemažinti socialinės pašalpos dydžio, jeigu Lietuvos teritorinė darbo birža ar kitos valstybės valstybinė įdarbinimo tarnyba socialinės pašalpos teikimo laikotarpiu nepasiūlė darbo arba nepasiūlė dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse. Analogiška nuostata yra perkelta ir į Šiaulių miesto tarybos 2014 m. sausio 30 d. patvirtintą Socialinės pašalpos teikimo nepasiturintiems Šiaulių miesto savivaldybės gyventojams tvarkos aprašą Nr. T-24.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja socialinės pašalpos mokėjimo laikotarpiu nedirbo ne dėl savo kaltės, paskirtoji pašalpa negalėjo būti mažinama, nes Šiaulių teritorinė darbo birža siūlė darbus, kurių pareiškėja negalėjo dirbti dėl sveikatos būklės. Taip pat pareiškėja nėra atsakinga už daugiausia neigiamus pasiūlymų įsidarbinti rezultatus, nes visi neigiami pasiūlymų rezultatai yra su pateisinama priežastimi – darbdaviai, į kuriuos buvo nukreipta įsidarbinimui, pasirinko kitus kandidatus arba pasiūlė dalyvauti tolimesnėje atrankoje, todėl nei pareiškėjos kaltės, nei atsakomybės dėl tokių darbdavių sprendimų nėra ir būti negali, kadangi nėra galimybės nulemti darbdavių sprendimo pasirinkti vieną ar kitą kandidatą. Dėl tokių priežasčių pareiškėjai pateikti darbo pasiūlymai, pareiškėjos vertinimu, turėtų būti prilyginti situacijai, kai faktiškai darbas nebuvo pasiūlytas.

Pareiškėja 2014 m. rugpjūčio 13 d. prašymu kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybės administraciją dėl socialinės pašalpos dydžio nemažinimo, nes jos materialinė padėtis yra itin sunki, jau 3 metai neturi darbo, siūlomų viešųjų darbų dirbti negali dėl sveikatos būklės, o kitų pajamų, išskyrus paskirtą socialinę pašalpą, negauna ir pragyvenimui lėšų neturi. Tačiau Šiaulių miesto savivaldybės administracija 2014 m. rugpjūčio 20 d. raštu Nr. SG541-11 paaiškino, jog Šiaulių miesto savivaldybės Paramos teikimo komisijai, kurioje buvo aptartas pareiškėjos prašymas, nesuteikta teisė nemažinti socialinės pašalpos, kai jos mažinimas numatytas įstatyme. Pareiškėja kreipėsi į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, kuri 2014 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr. (8.6-74)SD-6886 paaiškino, jog pagal Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 23 straipsnio 3 dalį, patikrinus bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gyvenimo sąlygas ir surašius buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, savivaldybės administracijai suteikiama teisė savivaldybės tarybos nustatyta tvarka nemažinti socialinės pašalpos dydžio, kaip nustatyta minėto įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 1–5 punktuose.

Pareiškėja pažymėjo, kad atsakovas jos, kaip vieno gyvenančio asmens, gyvenimo sąlygų netikrino, buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo akto nesurašė, dėmesio į tai, kad įdarbinta nebuvo ne dėl savo kaltės, nekreipė, todėl priėmė neobjektyvų, neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojo Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo pakeitimai, pagal kuriuos piniginės socialinės paramos teikimas priskiriamas savarankiškajai savivaldybės funkcijai, kuri yra finansuojama iš savivaldybių biudžetų lėšų. Atsižvelgdama į tai, Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2014 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. T-24 patvirtino Socialinės pašalpos teikimo nepasiturintiems Šiaulių miesto savivaldybės gyventojams tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas), kuriame nustatyta socialinės pašalpos skyrimo, teikimo tvarka, pašalpos dydžiai, pašalpos mažinimo sąlygos ir t. t.

Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams paramos įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi yra nustatomi pašalpos gavimo laikotarpiai, kada yra mažinama socialinė pašalpa – kai socialinė pašalpa mokama nuo 12 iki 24 mėnesių, socialinės pašalpos dydis bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui mažinamas 20 procentų. Vadovaujantis šia nuostata bei atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjai buvo mokėta socialinė pašalpa, t. y. kad socialinė pašalpa jai mokama nuo 2013 m. birželio 1 d., buvo priimtas 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimas Nr. 22047, kuriuo nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. vasario 1 d. yra mažinamas socialinės pašalpos dydis 20 procentų. Pagal Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 23 straipsnio 3 dalį, savivaldybės administracijai yra suteikta teisė nemažinti socialinės pašalpos dydžio, tačiau Aprašo 21 punkte bei Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 10 punkte nustatyta, kad nemažinamas socialinės pašalpos dydis, jeigu Lietuvos teritorinė darbo birža ar kitos valstybės valstybinė įdarbinimo tarnyba socialinės pašalpos teikimo laikotarpiu nepasiūlė darbo arba nepasiūlė dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai ne kartą buvo siūlomi darbai, todėl pagal minėtą Aprašą pareiškėjai socialinė pašalpa yra mažinama, Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 10 punkto nuostatos šiuo atveju nėra taikomos.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 25d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir įpareigojo atsakovą Šiaulių miesto savivaldybės administraciją išmokėti pareiškėjai R. P. socialinės pašalpos dalį už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. vasario 1 d. – 60,81 Eur.

Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. 22047, kuriuo pareiškėjai buvo pratęstas sumažintos socialinės pašalpos mokėjimas, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atsakovą nuo 2014 lapkričio 1 d. mokėti pareiškėjai socialinę pašalpą jos nemažinant.

Teismas pažymėjo, kad Piniginės socialinės paramos teikimo principus, finansavimo šaltinius, piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat piniginės socialinės paramos, teikiamos nepasiturintiems gyventojams, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, rūšis, jų dydžius ir teikimo sąlygas, nustato Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas (toliau – ir Įstatymas), kurio 10 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui tais atvejais, kai bent vienas iš bendrai gyvenančių asmenų arba vienas gyvenantis asmuo yra darbingo amžiaus darbingas, bet nedirbantis asmuo (išskyrus atvejus, kai nedirbama dėl priežasčių, nurodytų šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2, 3, 5, 6, 7, 8, 9 ir 10 punktuose), socialinės pašalpos dydis, apskaičiuotas pagal šio įstatymo 9 straipsnį, išskyrus socialinę pašalpą vaikui (įvaikiui) ar vaikams (įvaikiams), įskaitant pilnamečius vaikus (įvaikius), kai jie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ir laikotarpiu nuo bendrojo ugdymo programos baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos, yra mažinamas kai socialinė pašalpa mokama nuo 12 mėnesių iki 24 mėnesių – socialinės pašalpos dydis bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui mažinamas 20 procentų. To paties įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 10 punkte nustatyta, kad patikrinus bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gyvenimo sąlygas ir surašius buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, savivaldybės administracijai suteikiama teisė savivaldybės tarybos nustatyta tvarka nemažinti socialinės pašalpos dydžio, kaip nustatyta šio įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 1–5 punktuose, jeigu Lietuvos teritorinė darbo birža ar kitos valstybės valstybinė įdarbinimo tarnyba socialinės pašalpos teikimo laikotarpiu nepasiūlė darbo arba nepasiūlė dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse.

Teismas atkreipė dėmesį, kad analogiška nuostata yra įtvirtinta ir Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2014 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. T-24 patvirtinto Socialinės pašalpos teikimo nepasiturintiems Šiaulių miesto savivaldybės gyventojams tvarkos aprašo 21 punkte. Kartu akcentavo, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr. T-327 buvo pakeistas Aprašo 21 punktas, jį papildžius nuostata, kad „socialinės pašalpos gavėjui atsisakius siūlomo darbo ar dalyvavimo aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse dėl pateisinamos priežasties, sprendimą dėl socialinės pašalpos skyrimo priima Paramos teikimo komisija“.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai socialinė pašalpa mokama nuo 2013 m. birželio 1 d., skundžiamas sprendimas priimtas 2015 m. lapkričio 5 d., t. y. kai pareiškėjai socialinė pašalpa jau buvo mokama 17 mėnesių. Teismas sprendė, kad byloje pateikti dokumentai patvirtina, jog pareiškėjai ne kartą buvo teikiami darbo pasiūlymai: 2013 m. rugpjūčio 21 d., 2013 m. rugsėjo 25 d., 2013 m. spalio 10 d., 2013 m. spalio 11 d., 2014 m. vasario 18 d., 2014 m. balandžio 9 d., 2014 m. gegužės 14 d., 2014 m. liepos 25 d., 2014 m. rugsėjo 19 d., 2014 m. rugsėjo 23 d., 2014 m. spalio 16 d. – visais atvejais (išskyrus 2014 m. balandžio 9 d. – rinkimų komisijos narys) pasiūlymų rezultatai buvo neigiami su pateisinama priežastimi – arba darbdavio buvo pasirinktas kitas kandidatas, arba pakviesta dalyvauti tolimesnėje atrankoje.

Atsižvelgdamas į administracinėje byloje pateiktų įrodymų visumą bei aukščiau paminėtas ginčui taikytinas Įstatymo nuostatas, teismas darė išvadą, kad atsakovas priėmė teisėtą individualų administracinį aktą, tačiau abejojo, ar toks sprendimas laikytinas teisingu.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1553/2014 ir pažymėjo, kad vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniu bei Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 1997 m. gruodžio 3 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d, 2004 m. kovo 5 d. nutarimais, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja visą socialinės pašalpos gavimo laikotarpį aktyviai stengėsi įsidarbinti, dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse, tačiau ne dėl savo kaltės, niekaip negalėdama nulemti trečiųjų asmenų sprendimų, įdarbinta nebuvo. Todėl, teismo vertinimu, tokia situacija, kai asmuo, niekaip negalėdamas pakeisti savo socialinės padėties, nors ir aktyviai stengdamasis, vien formaliu pagrindu netenka dalies socialinės pašalpos, negali būti pripažįstama socialiai teisinga.

Teismas nurodė, kad pareiškėja pirmu skundo reikalavimu prašė panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 22047. Pažymėjo, kad šiuo sprendimu pareiškėjai buvo pratęstas socialinės pašalpos (sumažinto dydžio) mokėjimas nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. vasario 1 d.

Teismas nurodė, kad individualus administracinis aktas – vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei. Individualaus akto galiojimas baigiasi, kai baigiasi konkretus visuomeninis santykis (įvykdoma sutartis). Atsižvelgdamas į tai, kad šis skundžiamas sprendimas buvo priimtas konkrečiam terminui, kuris jau yra pasibaigęs, teismas sprendė, kad naikinti jo nėra teisinio pagrindo. Tačiau konstatavo, jog pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atlikti veiksmus, t. y. mokėti jai nesumažintą pašalpą, yra pagrįstas, toks įpareigojimas nagrinėjamu atveju užtikrins Konstitucijoje skelbiamas žmogaus teises. Teismo įsitikinimu, toks priimtas teismo sprendimas laikytinas socialiai teisingu.

Teismas taip pat pažymėjo, kad paprastai teismas neįpareigoja viešojo administravimo subjekto priimti konkretaus turinio administracinį sprendimą, įpareigodamas tik iš naujo atlikti veiksmus, kurie pripažinti atliktais nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovo priimtas sprendimas laikytinas formaliai teisėtu, bet neteisingu, ir nurodė, kad tikėtina, jog, įpareigojus atsakovą atlikti veiksmus, jis, pakartotinai apsvarstęs prašymus, priims analogišką sprendimą, t. y. priims formalų sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmenybę teikti bendrajai teisės sampratai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-171/2010).

Vykdydamas teisingumą (Konstitucijos 109 str.), teismas privalo išspęsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismas negali palikti teisinio ginčo neišspręsto iki galo ir taip savo formaliu procesiniu sprendimu sukurti terpę naujam šalių ginčui. Todėl, atsižvelgdamas į tai, teismas atsakovą įpareigojo išmokėti pareiškėjai socialinės pašalpos dalį už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. vasario 1 d. – 60,81 Eur.

III. Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2015 m. kovo 25 d. sprendimo dalį, kuria teismas įpareigojo atsakovą išmokėti pareiškėjai socialinės pašalpos dalį už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. vasario 1 d. – 60,81 Eur.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus ir teisės aktus, todėl priėmė neteisėtą sprendimą. Nurodo panašius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjos skundą. Papildomai pažymi, kad priėmė administracinį aktą, atitinkantį teisėtumo principą, dėl šios aplinkybės neprieštaravo ir pirmosios instancijos teismas, todėl įpareigojimas pareiškėjai išmokėti dalį pašalpos negali būti laikomas pagrįstu. Atsakovui yra suteikta teisė nemažinti pašalpos dydžio tik tokiu atveju, kai Lietuvos teritorinė darbo birža ar kitos valstybinės įdarbinimo tarnybos socialinės pašalpos teikimo laikotarpiu nepasiūlė darbo arba nepasiūlė dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse. Atkreipia dėmesį, kad teisės aktai neišskiria situacijų, ar asmuo nebuvo įdarbintas dėl savo ar ne dėl savo kaltės. Todėl priežastys, kodėl asmuo nebuvo įdarbintas jam darbą pasiūlius, negali turėti įtakos atsakovo sprendimui.

Pareiškėja R. P. pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais. Mano, kad naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje sprendžiamas ginčas dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. 22047, kuriuo buvo nuspręsta nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. vasario 1 d. pareiškėjai mokėti 280 Lt dydžio socialinę pašalpą, tokiu būdu sumažinant prieš tai pareiškėjai nuo 2013 m. birželio 1 d. mokėtos socialinės pašalpos dydį nuo 350 Lt iki 280 Lt.

Šiuos teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas bei su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.

Byloje nagrinėjamu atveju aktualios yra Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2013 m. gegužės 16 d. įstatymo Nr. XII-329 redakcija) ir 23 straipsnio 3 dalies 10 punkto (2013 m. lapkričio 26 d. įstatymo Nr. XII-621 redakcija) nuostatos.

Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė nustatanti, kad <...> „vienam gyvenančiam asmeniui tais atvejais, kai <...> vienas gyvenantis asmuo yra darbingo amžiaus darbingas, bet nedirbantis asmuo <...> socialinės pašalpos dydis, apskaičiuotas pagal šio įstatymo 9 straipsnį, <...> yra mažinamas, kai socialinė pašalpa mokama nuo 12 mėnesių iki 24 mėnesių - socialinės pašalpos dydis bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui mažinamas 20 procentų“.

O šio įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 10 punkte numatyta, kad „Patikrinus bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gyvenimo sąlygas ir surašius buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, savivaldybės administracijai suteikiama teisė savivaldybės tarybos nustatyta tvarka <...> nemažinti socialinės pašalpos dydžio, kaip nustatyta šio įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 1-5 punktuose, jeigu Lietuvos teritorinė darbo birža ar kitos valstybės valstybinė įdarbinimo tarnyba socialinės pašalpos teikimo laikotarpiu nepasiūlė darbo arba nepasiūlė dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse.“

Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 10 punkte yra įtvirtinta elgesio taisyklė, kuri leidžia taikyti išimtį iš bendros taisyklės, numatytos to paties įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 1 punkte, o būtent, kai asmeniui socialinė pašalpa mokama nuo 12 mėnesių iki 24 mėnesių, nemažinti šios pašalpos dydžio 20 procentų.

Tačiau šios išimties taikymas yra galimas, kai yra įvykdoma Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 10 punkte numatyta sąlyga – „jeigu Lietuvos teritorinė darbo birža ar kitos valstybės valstybinė įdarbinimo tarnyba socialinės pašalpos teikimo laikotarpiu nepasiūlė darbo arba nepasiūlė dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse.“

Iš lingvistinės šios sąlygos formuluotės matyti, kad galimybė asmeniui nemažinti 20 procentų socialinės pašalpos priklauso ne nuo asmens, gaunančio pašalpą, valios ir/ar atliktų veiksmų, o nuo kitų subjektų valios bei kitų faktorių (pvz., nebuvimo darbo, atitinkančio pašalpą gaunančio asmens profesiją, specialybę ir kt.).

Tačiau Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 3 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad piniginė socialinė parama teikiama vadovaujantis socialinio teisingumo ir veiksmingumo principais, pagal kuriuos „piniginė socialinė parama teikiama siekiant sudaryti sąlygas gauti paramą tada, kada jos labiausiai reikia, didinti motyvaciją integruotis į darbo rinką ir išvengti skurdo spąstų bei racionaliai naudojant turimus išteklius“.

Kolegijos vertinimu, jeigu vadovautis vien tik aptarta Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 10 punkte numatyta sąlygos lingvistine išraiška, tai ši sąlyga neatitiktų socialinio teisingumo ir veiksmingumo principų reikalavimų, nes šios sąlygos įvykdymas nebūtų siejamas su asmens, gaunančio socialinę pašalpą, valia ir veiksmais integruojantis į darbo rinką. Nes tais atvejais, kai asmuo vengia integruotis į darbo rinką, be pateisinamos priežasties atsisako jam siūlomo darbo ir pan., jis tokiais veiksmais pažeidžia minėtų principų reikalavimus, todėl jam gali būti taikoma Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta poveikio priemonė.

Ir priešingai, tais atvejais, kai asmuo, gaunantis pašalpą, dėl svarbių priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios (dėl darbo pagal jo profesiją, specialybę, kvalifikaciją nebuvimo; dėl to, kad į vieną darbo vietą buvo konkurencija ir buvo pasirinktas kitas asmuo ir kt.) negali integruotis į darbo rinką, jis minėtų principų reikalavimų nepažeidžia.

Todėl minėta poveikio priemonė, remiantis tik šiuo vienu pagrindu – kad asmeniui Lietuvos teritorinė darbo birža socialinės pašalpos teikimo laikotarpiu nepasiūlė darbo, neturėtų būti taikoma.

Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 10 punkto dispozicijoje numatyta ir kita aplinkybė, kuri turi būti įvertinta sprendžiant savivaldybei socialinės pašalpos nemažinimo klausimą - asmens gyvenimo sąlygos ir apie tai surašytas buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktas.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad vien tik formalus Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 10 punkte aptartos sąlygos taikymas, neatitiktų Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 3 straipsnio 3 punkto reikalavimų, todėl kiekvienu individualiu atveju turėtų būti įvertinta, kokios yra asmens gyvenimo sąlygos, kokį gyvenimo būdą jis veda, dėl kokių priežasčių jis neįsidarbino, kai jam buvo siūlomas darbas ir pan., ir tik visumoje įvertinus šias aplinkybes turėtų būti sprendžiama, ar yra sąlygos taikyti Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 10 punkte numatytą lengvatą.

Byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjai socialinės pašalpos teikimo laikotarpiu darbo birža pasiūlė dirbti įvairius darbus, tačiau pareiškėja buvo neįdarbinta dėl priežasčių nepriklausančių nuo jos valios, nors siekė tai padaryti. Iš bylos taip pat matyti, kad pareiškėja nors yra pripažinta darbinga, tačiau dėl profesinės ligos yra netekusi 30 procentų darbingumo (b. l. 21). Byloje aplinkybių, kurios paneigtų pareiškėjos teiginius, kad ji siekia įsidarbinti, nevengia darbo, tačiau dėl savo amžiaus ir sveikatos stovio negali susirasti jai tinkamo darbo, nėra surinkta. Šių aplinkybių iš esmės neneigia ir atsakovas.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, byloje kilusį ginčą spręsti remiantis ne vien formaliais pagrindais, o įvertinant ir kitas aplinkybes, apibūdinančias pareiškėją, jos elgesį įsidarbinant ir pan., yra iš esmės teisingas. Tokio vertinimo pasakoje teismas priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė