AS-146-179-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS146-179/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01246-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. J. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Kauno apygardos teismui dėl rašto panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–5), kuriame prašė panaikinti 2012 m. lapkričio 5 d. Kauno apygardos teismo raštą Nr. (8.211)-E2-20555 ir priteisti iš Kauno apygardos teismo 20 000 litų neturtinės žalos atlyginimą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 19 d. nutartimi (b. l. 48–49), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas vertino, kad pareiškėjo ginčijamas Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 5 d. raštas Nr. (8.211)-E2-20555 (toliau – ir Raštas) yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, nesukeliantis pareiškėjui jokių teisinių pasekmių (neįtakojantis pareiškėjo teisių ir pareigų). Pažymėjo, kad teismas negali priimti nagrinėti skundų dėl aktų, negalinčių sukelti teisinių pasekmių suinteresuotiems asmenims, kadangi, vadovaujantis ABTĮ 22 straipsnio 1 dalimi, ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Ginčijamame Rašte pateikiama informacija apie tai, kada ir kokiais atvejais, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir Baudžiamojo proceso kodeksas) 229 straipsnio nuostata, byla gali būti perduota kitam teismui. Be to, pateikta informacija, kad Baudžiamojo proceso kodeksas nenumato galimybės apygardos teismo pirmininkui ar šio teismo baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkui spręsti apylinkių teismų teisėjų nušalinimo klausimą konkrečioje byloje. Rašte nurodyta, kas reglamentuoja nušalinimo tvarką, bei nurodyta, jog pareiškėjas turi teisę pareikšti nušalinimą teisėjui įstatymų nustatyta tvarka. Konstatavo, kad ginčijamame Rašte pateikta tik informacija, o ne sprendimas, todėl ginčas dėl šio Rašto panaikinimo negali būti laikomas administracinių teismų kompetencijai priskirtu ginču.

Administracinis aktas – vykdant administravimo funkcijas, administravimo subjekto priimtas teisės aktas (ABTĮ 2 str. 15 d.), o individualus teisės aktas – vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei (ABTĮ 2 str. 14 d.). Atsižvelgdamas į įstatyme pateiktą viešojo administravimo subjekto priimamo akto sąvoką, teismas išskyrė tokius jo požymius: 1) teisės akto priėmimas vykdant viešojo administravimo funkcijas; 2) toks aktas yra oficialus sprendimas, kurį priima viešojo administravimo subjektas dėl vieno ar kito viešojo administravimo srityje kylančio klausimo; 3) sukelia teisines pasekmes (sukuria, pakeičia ar nutraukia teisinius santykius). Padarė išvadą, kad pareiškėjo skundžiamas Raštas negali būti laikomas teisės aktu ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatų prasme. Todėl ir ginčas dėl minėto Rašto panaikinimo negali būti laikomas administracinių teismų kompetencijai priskirtu ginču.

Pareiškėjas antruoju skundo reikalavimu prašė priteisti iš Kauno apygardos teismo 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Nurodytą žalą kildino iš Kauno apygardos teismo veiksmų, trukdymo baudžiamojoje byloje Nr. 1-2733-738/2012. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš neva netinkamo pirmojo reikalavimo įvykdymo ir Kauno apygardos teismo veiksmų atsakant pareiškėjui skundžiamu Raštu.

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu (b. l. 51–53) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjo nuomone, Kauno apygardos administracinis teismas nepagrįstai ir neteisėtai nepripažino, kad jis skundžia Kauno apygardos teismo veiksmus viešojo administravimo srityje. Ginčijamas Raštas yra individualus administracinis aktas, nes taikomas pareiškėjui Kauno apygardos teismui vykdant administravimo funkcijas, kaip jas nustato Lietuvos Respublikos teismų įstatymas (toliau – ir Teismų įstatymas) ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas). Kauno apygardos teismas pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 1 straipsnį, 3 straipsnio 1 ir 2 dalis, 5 straipsnio 1 dalį, 8, 19, 20, 21, 22 straipsnius, 23 straipsnio 1 ir 7 dalis, 26, 28, 30, 33, 34, 42 straipsnius, Teismų įstatymo 4, 5, 6, 33, 34, 43, 44, 52, 83, 84 straipsnių nuostatas. Kauno apygardos teismas ginčijamą Raštą priėmė dėl viešojo administravimo srityje iškilusių klausimų ir pateiktų reikalavimų. Be to, Raštas pakeitė pareiškėjo teisinę padėtį, nes iš jo atimta teisė į teisingą ir nešališką baudžiamosios bylos nagrinėjimą, ir sukūrė naujus teisinius santykius, nes pareiškėjas V. J. baudžiamojoje byloje nepagrįstai įgauna kaltinamojo statusą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Pareiškėjas nesutinka su 2012 m. gruodžio 19 d. nutartimi, kuria Kauno apygardos administracinis teismas atsisakė priimti jo skundą vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, t. y. kaip nenagrinėtiną teismų, motyvuodamas tuo, kad skundžiamas Raštas yra informacinio pobūdžio ir nesukelia pareiškėjui konkrečių materialinių teisinių pasekmių.

Pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame kėlė du reikalavimus: panaikinti 2012 m. lapkričio 5 d. Kauno apygardos teismo raštą Nr. (8.211)-E2-20555 ir priteisti iš Kauno apygardos teismo 20 000 litų neturtinės žalos atlyginimą. Iš skunde išdėstytų argumentų ir kartu su skundu pateiktų dokumentų turinio galima daryti išvadą, kad pareiškėjas savo teisių ir interesų pažeidimą kildina iš Kauno miesto apylinkės teismo teisėjos procesinių veiksmų, priimtų nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-2733-738/2012. Manydamas, kad Kauno miesto apylinkės teismo procesiniai veiksmai šioje baudžiamojoje byloje yra neteisėti, pareiškėjas kreipėsi su 2012 m. spalio 22 d. skundu į Kauno apygardos teismą, prašydamas nušalinti baudžiamąją bylą Nr. 1-2733-738/2012 nagrinėjančią Kauno miesto apylinkės teismo teisėją ir perduoti bylą kitam apylinkės teismui, taip pat prašė pateikti Teisėjų etikos ir drausmės komisijai motyvuotą teikimą dėl drausmės bylos iškėlimo minimai teisėjai. Ginčijamu 2012 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. (8.211)-E2-20555 atsakydamas į pareiškėjo skundą, Kauno apygardos teismas išaiškino jam Baudžiamojo proceso kodekso 229 straipsnio nuostatas ir tai, kad nėra pagrindo perduoti baudžiamąją bylą iš Kauno miesto apylinkės teismo kitam teismui. Rašte taip pat atkreiptas dėmesys į tai, kad nušalinimas bylą nagrinėjančiam teisėjui turi būti pareikštas Baudžiamojo proceso kodekso 59 straipsnyje nustatyta tvarka.

Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjas siekia iškelti administraciniame teisme ginčą dėl Kauno miesto apylinkės teismo veiksmų, atliktų vykdant teisingumą (šiuo atveju – nagrinėjant konkrečią baudžiamąją bylą), taip pat nesutinka su Kauno apygardos teismo atsakymu į pareiškėjo 2012 m. spalio 22 d. skundą.

Šioje byloje iškilusiam klausimui spręsti svarbu atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 11 d. nutartį, priimtą iš esmės analogiškoje administracinėje byloje Nr. A492-704/2013, kurioje išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad teismui, kuris įgyvendina savo konstitucinę paskirtį – vykdyti teisingumą, nėra priskirtos vykdomosios valdžios funkcijos, todėl šioje srityje susiklostančiuose teisiniuose santykiuose teismas ABTĮ taikymo prasme nėra viešojo administravimo subjektas (ABTĮ 2 str. 1 ir 4 d.). Pagal Konstituciją, teismų veikla, susijusi su teisingumo vykdymu, nėra ir negali būti laikoma viešojo valdymo sritimi, kuri iš esmės yra priskirta vykdomosios valdžios institucijoms. Administracinių teismų kompetencijai priskiriami visi ginčai, kilę iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą (ABTĮ 1 str. 1 d., 2 str. 16 d., 3 str. 1 d.). Atsižvelgus į tai, kad skundo dalis, susijusi su teisingumo vykdymu konkrečioje byloje, negali būti pripažįstama ginču dėl teisės viešojo administravimo srityje, ši aplinkybė yra tiesioginė kliūtis skundo argumentus dėl bendrosios kompetencijos teismo procesinių veiksmų nagrinėti administraciniuose teismuose. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad bet koks faktinių aplinkybių, susijusių su teismo procesiniais veiksmais baudžiamojoje byloje, vertinimas nepriskiriamas administracinių teismų kompetencijai. Be to, administraciniai teismai yra nekompetentingi priimti sprendimą dėl Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu (ABTĮ 16 str. 2 d.).

Išplėstinė teisėjų kolegija aukščiau nurodytoje nutartyje taip pat konstatavo, kad veikla, susijusi su teismų administravimu, taip pat nelaikytina viešuoju administravimu ABTĮ taikymo prasme. Atsižvelgus į tai, kad Lietuvos įstatymų leidėjas teismo administravimo klausimams Teismų įstatyme yra numatęs specialias nuostatas, bei įvertinus Teismų įstatymo 102 straipsnio 2 dalį, skelbiančią, kad administravimas teismuose negali pažeisti teisėjų nepriklausomumo principo, teismų administravimas laikytinas specialia administravimo sritimi, kuri nėra sietina su klasikiniu viešuoju administravimu taip, kaip jis yra apibrėžiamas ir suprantamas pagal Viešojo administravimo įstatymą bei Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas. Todėl skundo dalykas, susijęs su administravimu teismuose, negali būti pripažintas ginču dėl teisės viešojo administravimo srityje, o šioje bylos dalyje keliami reikalavimai nepriskirtini administracinių teismų kompetencijai.

Kartu pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ginčo objektu administraciniuose teismuose negali būti prašymų, kuriais prašoma siūlyti iškelti teisėjams drausmės bylas, nagrinėjimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-748/2012).

Vadovaujantis nurodyta teismų praktika, darytina išvada, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 19 d. nutartimi teisėtai atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl 2012 m. lapkričio 5 d. Kauno apygardos teismo rašto Nr. (8.211)-E2-20555 panaikinimo kaip nenagrinėtiną teismų, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu (skundas nenagrinėtinas teismų), tačiau taikydamas šią įstatymo normą, nagrinėjamu atveju nurodė netinkamus motyvus. Teismas motyvavo, kad skundžiamas Raštas yra informacinio pobūdžio ir nesukelia pareiškėjui konkrečių materialinių teisinių pasekmių, nors turėjo nurodyti, kad pareiškėjo keliamas ginčas, susijęs su teismo procesinių veiksmų konkrečioje byloje vertinimu ir su teismų administracinės veiklos vertinimu, nepriskiriamas ABTĮ apibrėžtai ir iš kitų įstatymų normų išplaukiančiai administracinių teismų kompetencijai. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, palikdama pirmosios instancijos teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį (procesinį dokumentą) nepakeistą, šia nutartimi pakeičia ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo motyvus.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo antrąjį reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstai vertino kaip išvestinį reikalavimą iš pirmojo reikalavimo, kuriuo buvo prašoma panaikinti 2012 m. lapkričio 5 d. Kauno apygardos teismo raštą Nr. (8.211)-E2-20555. Teismas, pagrįstai nustatęs, kad pareiškėjo pagrindinis reikalavimas nepriimtinas nagrinėti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, pagrįstai atsisakė priimti ir išvestinį reikalavimą.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos administracinis teismas iš esmės teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, o šios įstatymo normos taikymo pagrindas pakoreguotas šioje nutartyje pirmiau išdėstytais motyvais. Tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. J. atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė