2K-389/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-389/2012

Teisminio proceso Nr. 1-65-1-01532-2008-4 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.3.5; 1.1.3.3; 2.1.7.4; 2.3.6.4.5.1; 2.4.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Vytauto Masioko ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Š. (S. Š.) kasacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio, kuriuo S. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 132 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams. Pritaikius BK 75 straipsnį, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį per šį laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir iki 2012 m. liepos 1 d. įmokėti 1300 Lt (10 MGL) dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Priteista iš civilinio atsakovo UAB „B“ nukentėjusiajai G. M. bei jos mažamečiams vaikams D. M. ir O. M. po 10 000 Lt, nukentėjusiajai B. M. – 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 13 d. nutartis, kuria nuteistojo S. Š. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Greičiaus pranešimą,

n u s t a t ė :

S. Š. nuteistas už tai, kad dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, t. y. 2008 m. lapkričio 20 d., apie 8.30 val., Kauno rajone, kelio Kaunas–Marijampolė–Suvalkai 18,4–ajame kilometre, atlikdamas kelio dangos ženklinimo darbus, vairuodamas automobilį „Skania“, pažeidė Vairuotojo operatoriaus pareiginių nuostatų, patvirtintų 2008 m. rugsėjo 1 d., 4.1, 4.3, 4.6 punktų reikalavimus prieš darbų pradžią patikrinti, ar veikia šio automobilio atbulinės eigos papildoma garsinė signalizacija, kokybiškai ir saugiai atlikti ženklinimo darbus pagal jam nustatytą kompetenciją, instruktuoti ir mokyti saugių darbo būdų, siekiant, kad darbininkai laikytųsi saugumo technikos taisyklių ir instrukcijų, taip pat Kelininko saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 3, patvirtintos 2006 m. spalio 27 d., 17 punkto reikalavimus, nes važiuodamas atbuline eiga nepaskyrė darbuotojo signalininko, kuris perspėtų vairuotoją operatorių apie galimus pavojus ar darbuotojų buvimą transporto priemonės judėjimo zonoje ir nurodytų, kada jam saugu važiuoti atbuline eiga, dėl to partrenkė ir mirtinai sužalojo kelio darbininką A. M., kuris dėl kaukolės, krūtinės, pilvo ir dubens organų sužalojimų mirė.

Kasaciniu skundu nuteistasis S. Š. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus ir bylą nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad jis nuteistas nepagrįstai, nes jo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties. Abiejų instancijų teismai bylą išnagrinėjo neišsamiai ir šališkai, ignoruodami pagrindines baudžiamosios atsakomybės nuostatas, įtvirtintas BK 2 straipsnio 3, 4 dalyse. Be to, pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį surašė, nesilaikydamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies nuostatų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1, 3.1.3 punktų išaiškinimų. Pasak kasatoriaus, aprašomojoje nuosprendžio dalyje nėra jokios įrodymų analizės, joje tik atkartojami byloje apklaustų asmenų dažnai prieštaringi, nenuoseklūs ar prielaidomis grįsti parodymai bei kiti byloje nustatyti duomenys, visiškai nenurodant patvirtina ar paneigia jie bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas nepasisakė, kuriuos duomenis laiko įrodymais ir kodėl, taip pat, apsiribodamas abstrakčiais bendro pobūdžio teiginiais, neatskleidė kasatoriaus psichinio santykio (kaltės) su objektyviaisiais nusikalstamos veikos sudėties požymiais. Be to, iš nuosprendžio turinio visiškai neaišku, kokią situaciją turėjo omenyje teismas, kuo grindžia savo išvadą, kad kasatorius privalėjo ir galėjo numatyti kilusius padarinius. Kasatorius mano, kad teismas, darydamas tokias išvadas, vadovavosi objektyvaus pakaltinamumo principu, t. y. jeigu kasatorius vairavo automobilį, kuriuo buvo mirtinai traumuotas A. M., reiškia, kad jis yra kaltas dėl nukentėjusiojo mirties.

Kasatorius tvirtina, kad teismo išvados, jog jis pažeidė teisės aktų nustatytas specialias elgesio taisykles, neatitinka faktinių aplinkybių. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad kasatorius padarė Vairuotojo operatoriaus pareiginių nuostatų 4.1 punkto pažeidimą, t. y. kad prieš darbų pradžią nepatikrino, ar veikia automobilio atbulinės eigos papildoma garsinė signalizacija. Iš tikrųjų nei šie nuostatai, nei koks kitas teisės aktas to daryti kasatoriaus neįpareigoja, nes tokia signalizacija apskritai neprivaloma. Iš UAB „Scania Lietuva“ 2008 m. lapkričio 28 d. rašto Nr. V08-21G matyti, kad automobilyje, kurį kasatorius vairavo, tokia signalizacija nebuvo numatyta ir sumontuota. UAB „Tuvlita“ 2011 m. kovo 21 d. rašte nurodyta, kad tokia signalizacija neprivaloma ir jos įrengimas bei veikimas privalomosios techninės apžiūros metu net netikrinamas. Kiti bylos duomenys taip pat patvirtina aplinkybę, kad automobilis buvo techniškai tvarkingas ir tinkamas eksploatuoti, todėl kasatoriui nesuprantama, kodėl jam buvo privalu tikrinti ankstesniojo valdytojo iniciatyva automobilyje papildomai įmontuoto įrenginio veikimą, jeigu tokio įrenginio buvimas automobilyje net nebuvo privalomas.

Kasatorius teigia, kad teismas nuosprendyje, konstatuodamas Vairuotojo operatoriaus pareiginių nuostatų 4.3 ir 4.6 punktų pažeidimus, nurodė tik reikalavimų turinį, tačiau visiškai nepasisakė dėl konkrečių padarytų pažeidimų, t. y. kokie darbai atlikti netinkamai ir nesaugiai arba kada, kaip ir ką jis turėjo instruktuoti, bet to nepadarė, koks šių pažeidimų ryšys su padariniais. Be to, kasatorius pažymi, kad dėl Nuostatų 4.3 punkto reikalavimų pažeidimo jis niekada nebuvo kaltinamas.

Kasatorius nurodo, kad neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir teismo išvada, jog jis pažeidė Kelininko saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 3 17 punktą, t. y. jog jis, važiuodamas atbuline eiga, nepaskyrė darbuotojo signalininko. Kasatorius teigia, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai nurodė, jog signalininku jis paskyrė A. M.. Tai patvirtino liudytojai V. Š. (Š.) ir V. Č.. Visi kiti nuosprendyje nurodyti liudytojai signalininko paskyrimo klausimu jokios informacijos teismui nesuteikė, nes jų įvykio vietoje tuo metu nebuvo. Pasak kasatoriaus, signalininko paskyrimo procedūra nepaneigia A. M. paskyrimo fakto. Byloje nustatyta, kad atbuline eiga jis nuvažiavo apie 52 m ir tuo metu jo vairuojamą automobilį lydėjo A. M. Kasatoriaus teigimu, kaltinime nurodyti teisės aktai, kuriuos jis neva pažeidė, nereglamentuoja nei signalininko paskyrimo klausimo, nei šio veiksmo atlikimo tvarkos. Kelininko saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 3 17 punkto reikalavimai nustatyti ne vairuotojui operatoriui, o pačiam signalininkui, kai jį tokiu paskiria vairuotojas operatorius.

Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos duomenų, visiškai paneigiančių jo kaltę. Byloje nustatyta, kad prieš įvykį kasatoriaus vairuojamo automobilio greitis buvo tik 5 km/val. ir visą pirmiau nurodytą atstumą iki nelaimingo atsitikimo vietos jis važiavo lygiagrečiai važiuojamosios kelio dalies juostas žyminčių ir skiriančių linijų, A. M. judėjimo linijos nekirto, priešingai – A. M. dėl nežinomų priežasčių pakeitė savo judėjimo kryptį ir pateko į jo (kasatoriaus) automobilio judėjimo zoną. Kasatoriaus įsitikinimu, yra akivaizdu, kad jam inkriminuoti pažeidimai nebuvo šio nelaimingo atsitikimo priežastis, jį lėmė A. M. didelis neatsargumas. Beje, teismas pripažino A. M. padarytus darbų saugos reikalavimų pažeidimus ir juos įvertino kaip didelį neatsargumą, turėjusį įtakos padariniams atsirasti. Taigi, kasatoriaus manymu, būtent A. M. padaryti Kelininko saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 3 reikalavimų pažeidimai buvo susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, tačiau teismas dėl to nepasisakė.

Kasatorius nurodo, kad byloje nepaneigta prielaida, jog A. M., tikėtina, pakeitė savo judėjimo kryptį ir pateko po jo vairuojamo automobilio ratais, norėdamas pakelti iš rankų ant kelio iškritusį mobiliojo ryšio telefoną. Tai patvirtina liudytojas V. Š., matęs A. M., laikantį ranką prie ausies, ir kiti liudytojai. Kasatorius pažymi, kad visas abejones teismas turėjo vertinti jo naudai.

Pasak kasatoriaus, teismo nuosprendyje nepateikta motyvų dėl jo kaltės turinio, neaišku, dėl kurių konkrečiai veiksmų ir kodėl jis galėjo ar turėjo numatyti BK 132 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus padarinius. Tačiau apeliacinės instancijos teismas visiškai neanalizavo šio apeliaciniame skunde kelto klausimo, tik pakartojo apskųstame nuosprendyje išdėstytus motyvus ir papildė juos naujomis prielaidomis, pavyzdžiui, dėl nukentėjusiojo A. M. tikėtino paslydimo ar suklupimo renkant kūgius. Iš pateikto pavyzdžio neaišku, ar apeliacinės instancijos teismas padarė prielaidą, kad nuteistasis turėjo ir galėjo numatyti žuvusiojo A. M. paslydimą ir suklupimą, ar ir galimą jo patekimą po automobilio ratais. Pasak kasatoriaus, akivaizdu, kad net ir numatant galimą A. M. paslydimą ar suklupimą, jis negalėtų numatyti, kad dėl to A. M. gali patekti ir po ratais, nes kūgiai buvo išdėstyti ir jis pats ėjo ne automobilio judėjimo zona.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į šiuos argumentus, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde ir nutartyje neišdėstė motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo, taip padarydamas esminių BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3, 5 dalių pažeidimų.

Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, kurie nuosprendyje išdėstyti ir įvertinti.

Priešingai negu nurodyta kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus (kurie analogiški kasacinio skundo argumentams) ir padarė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo. Šios instancijos teismas patikrino bylos įrodymus ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino S. Š. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 132 straipsnio 3 dalyje. Prokurorės manymu, tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisinga. S. Š. kaltė dėl neatsargumo atėmus gyvybę kitam žmogui, pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, įrodyta jo paties bei liudytojų parodymais, įvykio vietos, automobilio, daiktų pateikimo ir daiktų apžiūros protokolais, specialisto išvada ir jo paaiškinimais teisme bei kitais bylos duomenimis. Teismas konstatavo, kad kasatoriaus kaltė – neatsargumas, ir tokią savo išvadą tinkamai motyvavo, nurodydamas, jog S. Š. nenumatė, kad dėl jo veikos gali žūti kitas žmogus, tačiau pagal buvusią situaciją ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti, nes yra apmokytas ir atestuotas darbų saugos klausimais, turi darbo su specialia technika stažo, be to, turėjo ir galėjo numatyti žmogaus žūtį ir dėl gyvenimiškos patirties.

Prokurorės teigimu, abiejų instancijų teismai, vadovaudamiesi įrodymų visetu, pagrįstai konstatavo, kad S. Š. pažeidė Vairuotojo operatoriaus pareiginių nuostatų 4.1, 4.3, 4.6 punktų reikalavimus prieš darbų pradžią patikrinti, ar veikia automobilio „Scania“ atbulinės eigos papildoma garsinė signalizacija, kokybiškai ir saugiai atlikti ženklinimo darbus pagal nustatytą kompetenciją bei instruktuoti ir mokyti saugių darbo būdų, siekiant, kad darbininkai laikytųsi saugumo technikos taisyklių ir instrukcijų reikalavimų, taip pat Kelininko saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 3 17 punkto reikalavimus, nes, važiuodamas atbuline eiga, nepaskyrė darbuotojo signalininko, kuris perspėtų vairuotoją operatorių apie galimus pavojus ar darbuotojų buvimą transporto priemonės judėjimo zonoje ir nurodytų, kada jam saugu važiuoti.

Prokurorės manymu, teisingai nuspręsta ir tai, kad aptartų specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimų visuma, kasatoriui (vairuotojui operatoriui) važiuojant atbuline eiga, lėmė kartu brigadoje dirbusio kelių darbininko A. M. partrenkimą, sukėlusį jo mirtį. Teismas padarė teisingas išvadas, kad tarp S. Š. veikos ir atsiradusių padarinių (A. M. mirties) yra priežastinis ryšys. Teismas konstatavo, kad ir pats A. M. buvo neatsargus, tačiau jo neatsargumas nešalina nuteistojo baudžiamosios atsakomybės, tai gali turėti įtakos tik sprendžiant žalos atlyginimo dydžio klausimą.

Nuteistojo S. Š. kasacinis skundas atmestinas.

Pažymėtina, kad kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas arba esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas patikrina, ar, gaunant, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl pakeistame kaltinime padarytos rašymo klaidos

Kasatoriaus teiginys, kad jis niekada nebuvo kaltinamas Vairuotojo operatoriaus pareiginių nuostatų 4.3 punkto reikalavimų pažeidimu, neatitinka tikrovės. Pirmosios instancijos teisme prokuratūros pateiktame prašyme pakeisti kaltinimą nurodyta, kad S. Š., be kita ko, pažeidė reikalavimą kokybiškai ir saugiai atlikti ženklinimo darbus pagal nustatytą kompetenciją, įtvirtintą Vairuotojo operatoriaus pareiginių nuostatų, patvirtintų 2008 m. rugsėjo 1 d., 3.3 punkte. Nuostatuose (T. 1, b. l. 146) šis reikalavimas įtvirtintas 4.3 punkte, todėl pirmosios instancijos teismas, pastebėjęs šią klaidą, įvertino tai kaip netikslumą ir nuosprendyje nurodė teisingą punktą.

Toks netikslumas pakeistame kaltinime, kuris pirmosios instancijos teismo buvo pastebėtas ir ištaisytas, nelaikytinas BPK pažeidimu, suvaržiusiu S. Š., kaip kaltinamojo, teises.

Dėl BK 132 straipsnio 3 dalies taikymo, BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų laikymosi

Kasatorius ginčija pažeidęs teisės aktų nustatytas specialias elgesio taisykles, priežastinį ryšį tarp jo veiksmų ir kilusių padarinių, mano, kad nelaimingą atsitikimą lėmė paties nukentėjusiojo A. M. didelis neatsargumas. Be to, kasatorius tvirtina, kad nebuvo vertinami jį teisinantys įrodymai, teismo nuosprendis surašytas pažeidžiant BPK reikalavimus, nes jame nepateikta įrodymų analizė, neatskleistas kaltės turinys. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 132 straipsnio 3 dalį kyla asmeniui, kuris dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles. Šį nusikaltimą apibūdina trys esminiai požymiai: 1) veika (pirmiau nurodytas taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), 2) padariniai (kito žmogaus žūtis), 3) priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Kvalifikuojant veiką pagal šį baudžiamąjį įstatymą, būtina nustatyti visų trijų objektyviųjų požymių buvimą, taip pat kaltę – neatsargumą, pasireiškiantį nusikalstamu nerūpestingumu arba nusikalstamu pasitikėjimu.

Konstatuotina, kad abiejų instancijų teismai, spręsdami S. Š. baudžiamosios atsakomybės klausimą, BK 2 straipsnio 3, 4 dalių nuostatų nepažeidė. Kasatoriaus padaryti teisės aktų nustatytų specialių elgesio taisyklių, t. y. Vairuotojo operatoriaus pareiginių nuostatų 4.1, 4.3, 4.6 punktų ir Kelininko saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 3 17 punkto, pažeidimai, šiais veiksmais sukelti padariniai bei juos siejantis priežastinis ryšys pirmosios instancijos teismo nustatyti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas bylos faktines aplinkybes nustatė išsamiai ir nešališkai ištyręs byloje surinktus tiek jį kaltinančius, tiek teisinančius duomenis, įvertindamas jų visumą ir jų pagrindu padarydamas motyvuotas išvadas. Teismas kasatoriaus kaltę padarius BK 132 straipsnio 3 dalyje numatytą veiką grindė jo paties, liudytojų V. Š., V. Č., V. D., A. M., V. M., A. S., E. V., N. R., I. Z., V. V., J. Ž., E. N. parodymais, specialisto A. S. paaiškinimais, taip pat kitais bylos duomenimis, užfiksuotais įvykio vietos, transporto priemonės apžiūrų protokoluose, UAB „B“ komisijos akte, Lietuvos ir Vokietijos UAB „Tuvlita“ pranešime, specialisto išvadose Nr. M 1408(02), T-A 4058/08(02), Nelaimingo atsitikimo darbe akte Nr. 01, A. M. mobiliojo ryšio telefono išklotinėse. Taip pat pažymėtina, kad, siekiant patikrinti byloje esančių įrodymų patikimumą, BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka teisme buvo perskaityti liudytojo V. Š. ir V. V. parodymai.

Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, teismas, laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, išdėstė išsamius S. Š. inkriminuotos veikos kvalifikavimo motyvus. Teismo nuosprendyje konstatuota, kad S. Š., vairuodamas automobilį „Scania“, pažeidė Vairuotojo operatoriaus pareiginių nuostatų 4.1 punktą, nes prieš darbų pradžią nepatikrino, ar veikia transporto priemonės atbulinės eigos signalizacija. Kasatorius neteisingai nurodo, kad nebuvo privalomas šio prietaiso tikrinimas vien dėl to, kad sumontuotas ne gamykliniu būdu, o ankstesniojo transporto priemonės valdytojo. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju visiškai nesvarbu, kas sumontavo atbulinės signalizacijos įrenginį automobilyje, svarbu, kad įrenginys buvo sumontuotas ir juo dirbant keliuose buvo naudojamasi. Pagal pirmiau nurodyto punkto reikalavimą prieš darbo pradžią S. Š. turėjo patikrinti, ar veikia įrankiai, mechanizmai, ar apsauginės ir kitos saugos priemonės atitinka saugumo technikos reikalavimus, ir neleisti jomis naudotis iki nebus pašalinti išaiškinti gedimai. Kasatorius taip pat klaidingai teigia, kad nebuvo atskleistas kaltinime inkriminuotų Vairuotojo operatoriaus pareiginių nuostatų 4.3 ir 4.6 punktų pažeidimų turinys. Teismas nurodė konkrečius S. Š. pažeidimus, t. y. kad jis, kaip brigados vadovas, būdamas atestuotas, instruktuotas ir apmokytas darbų saugos klausimais, privalėjo nuspręsti, kaip saugiai atlikti darbus, tačiau to nepadarė, darbai buvo atliekami pažeidžiant saugumo reikalavimus, nes nebuvo užtikrintas A. M. saugumas; be to, kaip vairuotojas operatorius, netinkamai organizavo darbus objekte, neinstruktavo darbuotojų ir nemokė jų saugių darbo būdų, o dirbo pagal nusistovėjusią ydingą praktiką, prieštaraujančią saugumo technikos taisyklėms ir instrukcijoms. Taip pat kasaciniame skunde neteisingai teigiama, kad Kelininko saugos ir sveikatos instrukcijos 17 punkte yra nustatyti reikalavimai tik vairuotojui signalininkui. Iš šio punkto turinio matyti, kad vairuotojas operatorius, prieš pradėdamas važiuoti kelių ženklinimo automobiliu atbuline eiga, privalo paskirti darbuotoją signalininką. Teismas, įvertinęs S. Š. parodymus, kad A. M. pats turėjo suprasti, jog jis yra signalininkas, pagrįstai konstatavo, kad S. Š. nepaskyrė signalininko, nors tai buvo jo, kaip vairuotojo operatoriaus, pareiga.

Teismas, pažymėjęs, kad pagal pareiginius nuostatus S. Š. buvo atsakingas už pavaldinių kelių eismo saugumo, saugos reikalavimų laikymąsi, turėjo teisę duoti jiems nurodymus ir reikalauti juos įvykdyti, numatytais atvejais nušalinti nuo darbo arba nepradėti dirbti, jei nesudaromos saugios sąlygos, konstatavo, kad S. Š. saugumo technikos reikalavimų laikymosi neužtikrinimas darbo objekte yra susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Teismas, vertindamas S. Š. parodymus, kad A. M. turėjo jam reguliuoti važiavimą atbuline eiga, perspėti apie galimus pavojus ir tuo pačiu metu surinkti kūgius, pažymėjo, jog jis (S. Š.) nesupranta darbų saugos reikalavimų bei jo, kaip vadovaujančio darbams konkrečiame kelio ruože asmens, darbų saugos reikalavimų laikymosi esmės. Teismas pabrėžė, kad S. Š. nurodyta tokia darbų atlikimo tvarka neatitinka pirmiau minėtų reikalavimų, nes pagal ženklinimo darbų technologiją kūgiai turi būti surenkami pravažiavus automobiliui. Bylos duomenimis nustatyta, kad A. M. S. Š. vairuojamo automobilio buvo parblokštas ties kūgiu, kurį turėjo paimti.

Taigi teismas, nustatęs S. Š. padarytus pažeidimus, išanalizavęs ir atskleidęs jų turinį, taip pat įvertinęs kilusius padarinius, teisingai konstatavo, kad būtent dėl pirmiau nurodytų specialių žinybinių elgesio saugumo taisyklių pažeidimo S. Š. partrenkė ir mirtinai sužalojo kelio darbininką A. M.. Tarp S. Š. veikos (specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimo) ir padarinių (A. M. mirties) yra tiesioginis priežastinis ryšys ir šie padariniai buvo dėsningas veikos rezultatas. S. Š. specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių – A. M. mirties – kilimo sąlyga. Jeigu S. Š. būtų laikęsis Vairuotojo operatoriaus pareiginiuose nuostatuose ir Kelininko saugos ir sveikatos instrukcijoje Nr. 3 nustatytų reikalavimų, būtų galėjęs išvengti A. M. mirties. Remdamasis pirmiau nurodytų duomenų analize, iš kurių galima spręsti apie kaltininko psichinį santykį su veika ir jos padariniais, teismas teisingai nustatė ir kasatoriaus kaltę – neatsargumą, pasireiškusį nusikalstamu nerūpestingumu, nes S. Š. nenumatė, kad dėl jo veikos gali žūti kitas žmogus, tačiau pagal buvusią situaciją ir savo asmenines savybes (apmokytas ir atestuotas darbų saugos klausimais) galėjo ir turėjo tai numatyti, jeigu būtų buvęs apdairesnis, atsargesnis.

Kasatorius klaidingai nurodo, kad nebuvo įvertintas nukentėjusiojo elgesys. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nukentėjusysis A. M. buvo apmokytas darbų saugos klausimais, pasirašytinai supažindintas su darbų saugos reikalavimais bei Kelininko saugos ir sveikatos instrukcija Nr. 3, kurios 19.7 punkte nustatyta, jog darbuotojui draudžiama stovėti už automobilių ir siaurose perėjose, kad neprispaustų judantis transportas. Byloje nustatyta, kad automobilis „Skania“ prieš įvykį ir po jo nekeitė judėjimo kreivės, o nukentėjusysis parblokštas antroje eismo juostoje automobilio važiavimo trajektorijoje, todėl teismas padarė išvadą, kad jis pats pasitraukė nuo eismo juostų ašinės linijos automobilio link ir atsidūrė po automobilio ratais. Toks A. M. elgesys buvo įvertintas kaip didelis neatsargumas, turėjęs įtakos padariniams atsirasti. Teismas teisingai nurodė, kad nukentėjusiojo neatsargumas nešalina S. Š. baudžiamosios atsakomybės, tai gali turėti įtakos tik sprendžiant žalos atlyginimo dydžio klausimą.

Konstatuotina, kad pagal nustatytas veikos padarymo aplinkybes nuteistojo S. Š. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 3 dalį kaip neatsargus gyvybės atėmimas, pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų laikymosi

Kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo nuteistojo skundą, nepagrįsti. Apeliaciniame skunde nuteistasis S. Š. pateikė iš esmės analogiškus argumentus, kaip ir kasaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą patikrino byloje surinktus įrodymus ir pateikė jų analizę, taip atsakydamas į esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, ir padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė bylų proceso apeliacinės instancijos teisme taisyklių, nustatytų BPK 320 straipsnio 3 dalyje, ir bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, taip pat buvo laikytasi apeliacinės instancijos teismo nutarties surašymui keliamų reikalavimų, įtvirtintų BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalyse.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo S. Š. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Vytautas Masiokas

Vytautas Greičius