2021-11-17 Nr. AB-24315-3-61-3-02567-2020-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2401-438/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02567-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija 12.15.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Teisės ir audito biuras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Teisės ir audito biuras“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Teisės ir audito biuras“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2020 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. 5-421(7-94/2020) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2020 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. (21.222) FR0682-177 (toliau – ir VMI Sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad VMI Sprendime konstatuota, jog pareiškėjas netinkamai taikė 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 2006/112/EB (toliau – ir PVM direktyva) 14 ir 138 straipsnių bei Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 49 straipsnio 1 dalies ir 56 straipsnio nuostatas, 2017 m. įformindamas PVM sąskaitas faktūras bendrai 536 186,60 Eur sumai, nes prekių tiekimas neįvyko ir atitinkamai VMI nepripažįsta pareiškėjo teisės taikyti 0 proc. PVM tarifą tiekimams.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-276-602/2019 (56 p.) pasisakė, jog pripažinus, kad prekių tiekimas, t. y. teisės disponuoti ginčo prekėmis kaip savininkui perdavimas įgijėjui, neįvyko, reikštų, kad nėra apmokestinamojo sandorio ir pareiškėjui neatsirado pareiga mokėti PVM (PVMĮ 3 str. 1 d., 4 str. 1 d.). VMI nurodė, kad Vokietijos ir Estijos įmonės nurodė neturėjusios sandorių su pareiškėju, Latvijos įmonė nedeklaravo sandorių su pareiškėju, šios įmonės už prekes pareiškėjui nemokėjo, todėl buvo konstatuota, kad prekių tiekimas šioms įmonėms neįvyko. Pareiškėjo teigimu, kai nėra apmokestinamojo sandorio, pareiškėjui neatsiranda pareiga mokėti PVM. Neįvykus tiekimui, nėra ir PVM objekto. Nepaisant to, kad tiekimai neįvyko, VMI juos apmokestino taikydama standartinį PVM tarifą ir nurodė sumokėti 112 599 Eur PVM. VMI Sprendime nurodė, kad pareiškėjas neatitinka PVMĮ 3 straipsnio sąlygų: nėra atlygio, nenustatyta, kad prekių tiekimas įvyko šalies teritorijoje ir kad toks tiekimas iš viso įvyko. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, jog nustačius, kad prekių tiekimas neįvyko, nėra ir apmokestinamojo sandorio bei pareigos mokėti pardavimo PVM.

4. Pareiškėjo teigimu, kad Komisija neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus argumentus ir jų nenagrinėjo, tik perrašė VMI Sprendime nurodytas aplinkybes ir vadovavosi išimtinai tik VMI nurodytais argumentais.

5. Rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėjas nurodė, kad neįvežė ginčo prekių į Lietuvos Respublikos teritoriją, todėl prekių tiekimas įvyko ne šalies teritorijoje ir tai sudaro pagrindą nustatyti, jog tiekimai nėra PVM objektas. Pareiškėjas įsigijo prekes iš Italijos ir Vokietijos įmonių ir jas pardavė kitiems subjektams neįveždamas į šalies teritoriją. Prekės į Lietuvą pateko pagal kitų ūkio subjektų užsakymus, pareiškėjui nedalyvaujant.

6. Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas neįrodė, kad Latvijos įmonei SIA „Mobile Stars“, Estijos įmonei 4Wheels OU, Estijos įmonei Volante OU ir Vokietijos įmonei V. D. – Meat & Green patiektos prekės (įvairių rūšių sūriai) buvo išgabentos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę, todėl pareiškėjas pagal PVMĮ 49 ir 56 straipsnių nuostatas neįgijo teisės taikyti 0 proc. PVM tarifą. Atsakovui pateikti CMR nepatvirtina ginčo prekių išvežimo pagal įformintas PVM sąskaitas faktūras įmonėms SIA „Mobile Star“, Volante OU, V. D. – Meat & Green iš Lietuvos Respublikos teritorijos (surinkta informacija iš prekių gabenimą atlikusių vežėjų patvirtina, kad prekės buvo pristatytos į Lietuvos Respublikos teritoriją (kur toliau prekės buvo išgabentos iš prekių pristatymo vietos, nenustatyta, pirkėjai nedeklaravo įsigijimų, paneigė bendravimą, nenustatyta pristatymo išlaidų).

8. Atsakovas pažymėjo, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-276-602/2019 nurodė, kad „pripažinus, jog prekių tiekimas, t. y. teisės disponuoti ginčo prekėmis kaip savininkui perdavimas įgijėjui, neįvyko, reikštų, kad nėra apmokestinamojo sandorio ir pareiškėjui neatsirado pareiga mokėti PVM (PVMĮ 3 straipsnio 1 dalis, 4 straipsnio 1 dalis). Savo ruožtu aplinkybė, kad atsakovas apskaičiavo ir nurodė sumokėti PVM už ginčo sandorius, savaime reiškia, kad viešojo administravimo subjektas pripažįsta, jog prekių tiekimas realiai įvyko.“ Atsakovas pažymėjo, kad jis neginčija prekių (įvairių rūšių sūrių) buvimo ir jų tiekimo, tačiau teigia, jog tiekimai neįvyko PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis sąlygomis, t. y. prekės nebuvo patiektos PVM sąskaitose faktūrose ir CMR nurodytoms įmonėms ir nebuvo išgabentos iš tiekėjo (pareiškėjo) valstybės teritorijos. Tai, kad prekės nebuvo išgabentos, patvirtina D. K. IĮ sandėlio ir UAB „Muitinės partneris“ atžymos apie prekių gavimą Lietuvoje. Nors nustatyta, kad minėtos užsienio įmonės (pirkėjai) jokių banko pavedimų pareiškėjui už ginčo prekes neatliko, tačiau byloje nustatyta, jog jų skolos pareiškėjui buvo padengtos grynaisiais pinigais, įnešamais dviejų fizinių asmenų į pareiškėjo kasą. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas atsiskaitymui su Vokietijos ir Italijos tiekėjais panaudojo pinigus, kuriuos pareiškėjo direktorius V. J. iš pareiškėjo kasos įnešė į pareiškėjo banko sąskaitą. Grynųjų pinigų (1 311 686,60 Eur) įnešimas į pareiškėjo kasą buvo įformintas fizinių asmenų L. P. ir S. J. vardu, o pagal pareiškėjo pateiktą klientų apyvartų žiniaraštį iš įneštų į kasą 1 311 686,60 Eur grynųjų pinigų 461 186,60 Eur buvo užskaityta su pirkėjų SIA „Mobile Stars“, Volante OU, V. D. – Meat & Green skola pareiškėjui.

9. Atsakovas pažymėjo, kad gavus įrodymų, jog prekių tiekimui 0 proc. PVM tarifas pritaikytas nepagrįstai, toks prekių tiekimas apmokestinamas taikant standartinį PVM tarifą arba lengvatinį PVM tarifą, jeigu jis šioms prekėms ar paslaugoms nustatytas (PVMĮ 56 str. 5 d.), kas ir buvo padaryta nagrinėjamu atveju. Nei pareiškėjas (tiekėjas), nei Estijos įmonė 4Wheels OU (pirkėjas) prekių gabenimo iš Lietuvos teritorijos į Tadžikistaną neorganizavo, o iš duomenų, esančių Estijos mokesčių administratoriaus pateiktoje Eksporto deklaracijoje (jog prekių siuntėjas / eksportuotojas yra būtent 4Wheels OU / MORESTAR NORDIC LLP, ir nurodytas Estijos įmonės kodas), galima teigti, jog prekių tiekimas Tadžikistano įmonei (prekių eksportas) vyko ne dėl pareiškėjo tiekimo Estijos įmonei 4Wheels OU, o galimai dėl pastarosios vykdyto paskesnio tiekimo Tadžikistano įmonei, todėl pareiškėjo vykdyto tiekimo Estijos įmonei 4WHEELS OU, kurį mokesčių administratoriaus pripažino kaip įvykdytą šalies teritorijoje, atžvilgiu PVMĮ 41 straipsnio nuostatos negali būti taikomos.

10. Atsakovas pažymėjo, kad PVM mokėtojas siekė įrodyti fizinį prekių išvežimą iš Lietuvos į kitą valstybę narę, šią aplinkybę įrodinėjo konkrečių tiekimo sandorių įprastoje praktikoje apmokestinamojo asmens (paprastai) turimais prekių išgabenimą patvirtinančiais įrodymais – CMR, tačiau byloje nustatyta, kad juose nurodyti duomenys neatitinka tikrovės: SIA „Mobile Stars“, Volante OU ir V. D. – Meat & Green patiektų prekių gabenimas baigėsi Lietuvoje, o 4Wheels OU patiektos prekės iš Lietuvos buvo išgabentos tiesiogiai į Tadžikistaną, jų gabenimą organizavo Tadžikistano įmonė. Mokesčių administratorius pagrįstai vertino minėtus dokumentus kaip nepatvirtinančius prekių išgabenimo iš Lietuvos į kitą valstybę narę.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

12. Teismas nustatė, kad VMI pareiškėjui apskaičiavo 112 599 Eur PVM ir su juo susijusių sumų. VMI nustatė, kad pareiškėjas, pažeisdamas PVMĮ 49 straipsnio 1 dalies ir 56 straipsnio 1 dalies nuostatas, nepagrįstai pritaikė 0 proc. PVM tarifą pagal PVM sąskaitas faktūras įformintam įvairių rūšių sūrio tiekimui Latvijos, Estijos, Vokietijos įmonėms.

13. Pareiškėjas VMI pateiktose PVM deklaracijose deklaravo 523 303 Eur prekių įsigijimų iš Europos Sąjungos (toliau – ir ES) PVM mokėtojų pagal Vokietijos ir Italijos įmonių PVM sąskaitas faktūras. VMI turimais duomenimis, nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. Italijos įmonė B. Cool S.R.L. deklaravo 99 894 Eur vertės tiekimų pareiškėjui, Vokietijos įmonė Profex Consulting GmbH – 423 407 Eur vertės tiekimų pareiškėjui. Pareiškėjas ES PVM mokėtojams išrašė 7 PVM sąskaitas faktūras 536 186,60 Eur sumai, kuriomis įformino iš Vokietijos įmonės Profex Consulting GmbH ir Italijos įmonės B. Cool S.R.L. įsigytų įvairių rūšių sūrių pardavimą Latvijos įmonei SIA „Mobile Stars“, Estijos įmonei 4Wheels OU, Estijos įmonei Volante OU ir Vokietijos įmonei V. D. – Meat & Green, taikydamas 0 proc. PVM tarifą pagal PVMĮ 49 straipsnio 1 dalį.

14. Teismas nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu pareiškėjo bankroto administratorė pateikė 7 tarptautinius krovinio gabenimo važtaraščius (toliau – ir CMR), kuriais įforminti sūrių, įsigytų iš Italijos įmonės B. Cool S.R.L. ir Vokietijos įmonės Profex Consulting GmbH, gabenimai iš pakrovimo į iškrovimo vietą. Šiuose CMR trūksta dalies informacijos, dalis informacijos netiksli. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas buhalterinės apskaitos registruose nėra apskaitęs jokių prekių gabenimo išlaidų ir vykdytų atsiskaitymų su CMR nurodytu ar kitais vežėjais. Jokių įrodymų apie sutartinių santykių su nurodytu vežėju egzistavimą, atsiskaitymą su juo pareiškėjas nepateikė ir teisminio nagrinėjimo metu. Vienintelis įmonės darbuotojas ir vienasmenis valdymo organas V. J. negalėjo nurodyti, kas samdė vežėją. Patikrinimo akte ir ginčijamuose sprendimuose konstatuota, kad mokestinio patikrinimo metu pareiškėjo bankroto administratorės pateikti CMR važtaraščiai neatitinka tikrovės, nes patikrinimo metu nustatyta, jog ginčo prekių gabenimas baigėsi Lietuvoje.

15. Teismas nurodė, jog iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas iš Italijos įmonės B. Cool S. r. l. ir Vokietijos įmonės Profex Consulting GmbH įsigijo įvairių rūšių sūrio. Nors pareiškėjas savo 2020 m. lapkričio 5 d. paaiškinimuose teismui neigia sūrių iš nurodytų įmonių įsigijimą ir teigia, kad į Lietuvą sūriai pateko pagal kitų ūkio subjektų užsakymus, o pareiškėjas šiuose tiekimuose apskritai nedalyvavo, tačiau teismas nurodė, kad netiki pareiškėjo teiginiais, kuriuos paneigia mokesčių administratoriaus surinkta informacija. Be to, pareiškėjas įformino įsigytų įvairių sūrių pardavimą 7 PVM sąskaitomis faktūromis, taikydamas 0 proc. PVM tarifą.

16. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neteisingai nurodo, jog mokesčių administratorius nustatė, kad prekių tiekimas neįvyko. Mokesčių administratorius nustatė, jog prekių tiekimas vyko, tačiau ne tomis sąlygomis, kurias nurodė ir deklaravo pareiškėjas. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ir nebuvo ginčo, kad pareiškėjas ginčo prekes įsigijo iš Italijos ir Vokietijos įmonių ir kad prekės atgabentos į Lietuvos Respublikos teritoriją. Pareiškėjas su Vokietijos ir Italijos įmonėmis atsiskaitė ir deklaravo įsigijimus. Buvo surinkti įrodymai, patvirtinantys prekių atgabenimą į Lietuvos Respublikos teritoriją. Teismas pažymėjo, kad pats pareiškėjas VMI pateiktose 2017 m. kovo–rugpjūčio mėn. PVM deklaracijose deklaravo 523 303 Eur iš ES įsigytų prekių bei apskaičiavo ir deklaravo 109 893 Eur iš ES įsigytų prekių pardavimo PVM, minėtą sumą įtraukė į atskaitomą pirkimo PVM. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius pagrįstai pripažino šį pareiškėjo prekių įsigijimą iš Italijos ir Vokietijos įmonių. Todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jis neįsigijo prekių iš anksčiau minėtų įmonių ar kad nevykdė nurodytų prekių tiekimo į Lietuvos teritoriją.

17. Teismas nustatė, kad Estijos mokesčių administratorius, atsakydamas į VMI paklausimą, nurodė, jog 4Wheel OU paaiškino ir pateikė įrodymus, kad ginčo prekes įsigijo iš pareiškėjo ir Lietuvoje perpardavė Tadžikistano Respublikos įmonei, prekės iš Lietuvos Respublikos buvo išgabentos į Tadžikistano Respubliką. Estijos mokesčių administratorius pateikė informaciją, kad Volante OU niekada neturėjo jokių sandorių su pareiškėju. Latvijos mokesčių administratorius dėl Latvijos įmonės SIA „Mobile Stars“ vykdytų sandorių su pareiškėju informavo, kad SIA „Mobile Stars“ nedeklaravo sandorių su pareiškėju, Latvijos mokesčių administratorius neturi informacijos, ar prekės buvo gautos ir apskaitytos buhalterinėje apskaitoje. 2017 m. spalio 31 d. SIA „Mobile Stars“ išregistruota iš PVM mokėtojų, įmonė nerandama deklaruotoje buveinėje. Teismo vertinimu, tai, kad pareiškėjo apskaitoje grynaisiais pinigais iš L. G. ir S. J. gautos sumos apskaitytos kaip iš pareiškėjo nurodomų užsienio pirkėjų SIA „Mobile Stars“, Estijos įmonės Volante OU, Vokietijos įmonės V. D.-Meat & Green gautos sumos, pagrįstai mokesčių administratoriaus nebuvo pripažinta tiekimą į kitą valstybę savaime patvirtinančiomis faktinėmis aplinkybėmis, įvertinus pareiškėjo pateiktus CMR važtaraščių duomenis, pinigų gavimo pareiškėjo įmonėje aplinkybes, nesant jokių sandorių tarp PVM sąskaitoje nurodytų įmonių (pareiškėjo ir pirkėjų) buvimo įrodymų bei įvertinus informaciją, gautą iš užsienio mokesčių administratorių, ir Lietuvos įmonių priešpriešinę informaciją.

18. Teismas nurodė, kad pareiškėjo mokesčių administratoriui pateikti CMR, kuriuose nurodyta, kad ginčo prekės iš Italijos ir Vokietijos buvo pristatytos tiesiai pirkėjams į Latviją ir Estiją, prieštarauja užsienio mokesčių administratorių ir tiekėjų pateiktai informacijai. CMR važtaraščiuose nurodyta informacija nepatvirtinta kitais leistinais įrodymais. Mokestinio patikrinimo metu buvo pagrįstai nustatyta, kad šių prekių tiekimas pareiškėjo PVM sąskaitose faktūrose nurodytoms užsienio įmonėms neįvyko. Tačiau pats tiekimas įvyko, tik kitomis sąlygomis nei nurodo pareiškėjas. Tai patvirtina mokesčių administratoriaus surinkti nuoseklūs duomenys bei tai, jog pareiškėjas maisto produktų (sūrių) sandėliavimo paslaugų kaštų nepatyrė, deklaravo jų pardavimą (tik nesąžiningai nurodė, jog pirkėjai yra nurodytos užsienio įmonės), bei tik pradėjus mokestinį patikrinimą pradėjo teigti, jog tiekimas apskritai neįvyko. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog prekės, buvusios tiekimo dalyku (sūriai), buvo išgabentos iš tiekėjo (pareiškėjo) valstybės teritorijos, ir atitinkamai nepagrindė savo teisės taikyti šiems tiekimams 0 proc. PVM tarifą pagal PVMĮ 49 straipsnio 1 dalį.

19. Teismas nurodė, kad pareiškėjo iš Vokietijos įsigytų sūrių, kurių gabenimas baigėsi Lietuvoje, pardavimas Estijos įmonei 4Wheels OU įvyko Lietuvoje, o ne Estijoje (kaip nurodyta pareiškėjo pateiktoje deklaracijoje ir CMR važtaraštyje), nes prekės nebuvo išgabentos į Estiją. Šio pirkėjo skola įmonei sumažinta gavus 75 000 Eur banko pavedimą į įmonės banko sąskaitą iš Škotijos įmonės Questburg Ventures L. P. Tad tiekimas vyko, tačiau taip pat kitomis sąlygomis nei deklaravo pareiškėjas. Tai, kad šios prekės iš Lietuvos vėliau buvo išgabentos į Tadžikistaną pagal galimai tarp nurodytos Estijos įmonės su Tadžikistano įmone buvusius sutartinius santykius (kitas tiekimas), niekaip nepatvirtina pareiškėjo teisės į 0 proc. PVM tarifą. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl santykių su Tadžikistano įmone.

20. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas vienu atveju nenurodė konkrečių tikrųjų prekių įgijėjų, o kitu atveju – susitarimo su Estijos įmone 4Wheels OU sąlygų, iš kurių būtų matyti, jog galbūt prekių įgijėjas neįvykdė sutartinio įsipareigojimo išsiųsti ar išgabenti prekes iš tiekimo valstybės, taip pat esant mokesčių administratoriaus surinktiems duomenims apie tai, kad prekės pagal pareiškėjo vykdytą tiekimą liko Lietuvoje arba išgabentos iš Lietuvos pagal kitos įmonės vykdytą tiekimą, teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo svarstyti dėl pareiškėjo, kaip tiekėjo, pagal jo deklaruotus tiekimus, sąžiningumo, rūpestingumo, apdairumo. Iš esmės skundo ir rašytinių paaiškinimų argumentais pareiškėjas pripažino, jog nesielgė sąžiningai deklaravęs tiekimus užsienio įmonėms ir tiekimus į užsienio valstybes, pasinaudojęs 0 proc. PVM tarifu neturėdamas pakankamai įrodymų, kadangi skunde tvirtinama (pripažįstama), kad jokie tiekimai į kitas valstybes nevyko (nurodoma, jog išvis tiekimai nevyko).

III. 21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Apeliacinis skundas, be pareiškėjo skunde nurodytų motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

21.1. Teismas pareiškėjo skundą išnagrinėjo formaliai, vadovavosi tik atsakovo bei MGK sprendimais, neatsakė į esminius skundo argumentus.

21.2. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo rašytinių paaiškinimų, kad pareiškėjas neįvežė ginčo prekių į Lietuvos Respublikos teritoriją, todėl prekių tiekimas įvyko ne šalies teritorijoje ir tai nėra PVM objektas. Pareiškėjas įsigijo prekes iš Italijos ir Vokietijos įmonių ir jas pardavė kitiems subjektams neįveždamas į šalies teritoriją, t. y. Italijoje ir Vokietijoje. Tai patvirtina Patikrinimo akte nustatytos aplinkybės dėl ginčo prekių gabenimo iš Italijos ir Vokietijos, iš kurių matyti, kad prekės į Lietuvą pateko pagal visai kitų ūkio subjektų užsakymus, pareiškėjas nedalyvavo gabenimo procese. Nėra jokių įrodymų, kad prekes šalies teritorijoje gavo pareiškėjas.

21.3. Teismas nesuprato bylos esmės, nes skundžiamo sprendimo 7 lape pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas ginčo prekes įsigijo iš Italijos ir Vokietijos įmonių ir kad prekės atgabentos į Lietuvos Respublikos teritoriją. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad ginčo prekės buvo atvežtos visai kitų subjektų užsakymu, pareiškėjas prekėmis Lietuvoje jau nedisponavo. Iš to akivaizdu, kad pareiškėjas prekes pardavė dar už šalies teritorijos ribų, todėl jam negali būti apskaičiuojamas pardavimo PVM už tiekimą šalies teritorijoje.

22. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

23. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja jo atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas įvertino visus byloje pateiktus įrodymus, teisingai taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. 24. Ginčas kilęs dėl VMI 2020 m. vasario 20 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui priskaičiuota sumokėti į biudžetą 112 599 Eur PVM, 25 467,49 Eur PVM delspinigius ir 33 779,70 Eur baudą. Šie mokesčiai pareiškėjui priskaičiuoti už tai, kad jis 2017 m. kovo–rugpjūčio mėnesiais iš Italijos ir Vokietijos įmonių įsigijo prekių (įvairių rūšių sūrių) už 536 186,60 Eur, kurias deklaravo kaip patiektas (parduotas) kitoms Europos Sąjungos valstybių narių įmonėms (Latvijos įmonei SIA „Mobile Stars“, Estijos įmonei 4Wheels OU, Estijos įmonei Volante OU ir Vokietijos įmonei V. D. – Meat & Green). Kadangi šios prekės iš tikrųjų buvo atgabentos į Lietuvą ir nebuvo patiektos PVM sąskaitose – faktūrose nurodytiems gavėjams, todėl pareiškėjas nepagrįstai ir neteisėtai šiems tiekimams taikė 0 proc. PVM tarifą pagal PVMĮ 49 straipsnio 1 dalį.

25. Pareiškėjas nesutikimą su šiuo sprendimu iš esmės grindžia tuo, kad jis įsigijęs prekes Italijoje ir Vokietijoje, jas (prekes) šių šalių teritorijoje, neatgabendamas jų į Lietuvą, pardavė kitiems subjektams, kurie jas ir atgabeno Lietuvą, dėl ko pareiškėjas nėra atsakingas už šių prekių patiekimą į Lietuvą.

26. Su ginčo tiekimų apmokestinimu PVM susijusius santykius reglamentuoja PVMĮ 49 straipsnio 1 dalis (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija, galiojusi iki 2020 m. sausio 1 d.), kurioje įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, kad taikant 0 proc. PVM tarifą apmokestinamos prekės, tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui ir išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę (neatsižvelgiant į tai, kas (prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis) prekes gabena).

27. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 56 straipsnio (2010 m. lapkričio 30 d. įstatymo Nr. XI-1187 redakcija, galiojusi iki 2020 m. sausio 1 d.) nuostatas tokiais atvejais PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą, privalo turėti įrodymus: 1) kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos; 2) kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas (1 dalis). Be to, mokesčio administratorius Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka turi teisę pareikalauti pateikti ir kitus papildomus įrodymus 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti, arba pats ar per tam įgaliotas teisėsaugos institucijas surinkti papildomus įrodymus 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti, o tais atvejais kai nustatoma, kad prekių tiekimui ar paslaugų teikimui 0 procentų PVM tarifas pritaikytas nepagrįstai, toks prekių tiekimas, ar paslaugų teikimas apmokestinamas taikant standartinį PVM tarifą arba lengvatinį PVM tarifą, jeigu jis šioms prekėms ar paslaugoms nustatytas (4 ir 5 dalys).

28. Aiškinant šių teisės aktų nuostatas svarbi yra ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija. 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendime, priimtame byloje Nr. C-409/04, šis teismas išaiškino, kad „1. 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas, iš dalies pakeistos 2000 m. spalio 17 d. Tarybos direktyva 2000/65/EB, 28a straipsnio 3 dalies pirmoji pastraipa ir 28c straipsnio A skirsnio a punkto pirmoji pastraipa, atsižvelgiant į šiose dviejose nuostatose vartojamą sąvoką „išsiųstos“, turi būti aiškinamos taip, jog prekės įsigijimas Bendrijos viduje ir tiekimas Bendrijos viduje atleidžiamas nuo mokesčio, tik kai pirkėjui yra perleidžiama teisė disponuoti prekėmis kaip savo, o tiekėjas nustato, kad šios prekės buvo išsiųstos ar išgabentos į kitą valstybę narę ir kad po šio išsiuntimo ar išgabenimo jų fiziškai nebėra tiekėjo valstybėje narėje<...>.“

29. Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad mokesčio mokėtojas, tiekiantis prekes Bendrijos viduje į kitą valstybę, gali šias prekes apmokestinti 0 PVM tarifu, esant visumai šių sąlygų: 1) pirkėjas kitoje valstybėje narėje turi būti registruotas PVM mokėtoju; 2) mokesčio mokėtojas, esantis prekės tiekėju, turi perleisti pirkėjui teisę disponuoti prekėmis, pastarajam tampant jų savininku; 3) prekės fiziškai turi būti išgabentos iš vienos valstybės narės į kitą valstybę.

30. Pareiga įrodyti šias aplinkybes yra priskirta pareiškėjui, o mokesčių administratorius turi teisę patikrinti šių įrodymų patikimumą bei paneigti juos surinkdamas papildomus įrodymus.

31. Administracinių teismų praktikoje aiškinant apie įrodinėjimo priemones ir būdus tokio pobūdžio bylose yra konstatuota, kad atsižvelgiant į įprastus reikalavimus, kurie taikomi įforminant tokio pobūdžio tiekimus (sandorius), pirminiais leistinais bei pakankamais įrodymais, kurie PVM mokesčio mokėtojui suteiktų teisę į 0 procentų PVM tarifo taikymą, pripažintini PVM sąskaita-faktūra, prekių gabenimo dokumentai ir kt. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1477-438/2017; 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-276-602/2019).

32. Tačiau, kaip minėta, šie įrodymai turi patvirtinti teisiškai reikšmingus faktus, jog prekės buvo perleistos pirkėjui, kuris kitoje valstybėje narėje yra registruotas PVM mokėtoju, kad jis įgijo teisę šiomis prekėmis disponuoti kaip savininkas bei kad prekės buvo fiziškai išgabentos iš vienos valstybės narės į kitą valstybę narę.

33. Pagal PVM sąskaitų faktūrų ir prekių gabenimo duomenis, pareiškėjas įsigijo prekes iš Italijos įmonės B. Cool S. r. l. ir Vokietijos įmonės Profex Consulting GmbH ir jas patiekė: 1) Estijos įmonei 4Wheels OU pagal 2017 m. gegužės 12 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. TP05/10-1 už 110 323,43 Eur, taikydama 0 proc. PVM tarifą; 2) Estijos įmonei Volante OU pagal 2017 m. rugpjūčio 1 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. TP08/01-1 už 70 551 Eur, taikydama 0 proc. PVM tarifą; 3. Latvijos įmonei SIA „Mobile Stars“ pagal 2017 m. balandžio 4 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. TP04/4-1, 2017 m. balandžio 10 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. TP04/10-1, 2017 m. liepos 10 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. TP07/10-1 ir 2017 m. liepos 25 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. TP 07/25- 1 (iš viso 320 127,39 Eur), taikydama 0 proc. PVM tarifą; 4. Vokietijos įmonei V. D. – Meat & Green pagal 2017 m. birželio 15 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. TP06/15-1 už 35 184,78 Eur, taikydama 0 proc. PVM tarifą. Visos šios prekės turėjo būti išgabentos į valstybes nares, kuriose yra šios įmonės.

34. Byloje surinkti įrodymai (pvz., 2021 m. spalio 10 d. nutarimas ikiteisminiame tyrime; kitų valstybių narių mokesčių administratorių pateikti duomenys ir kt.) patvirtina, kad visos šios prekės nebuvo patiektos pareiškėjo kontrahentams į jų kilmės valstybes, bet buvo atgabentos į Lietuvą. Mokesčių administratoriaus surinkti duomenys iš Vokietijos, Latvijos ir Estijos mokesčių administratorių patvirtina ir tai, kad minėtos įmonės, išskyrus Estijos įmonę 4Wheels OU, nebuvo šių prekių gavėjai, nes šios prekės nebuvo jiems patiektos ir jie pareiškėjui neapmokėjo už šias prekes. Priešingai nei teigia pareiškėjas, Estijos įmonė 4Wheels OU prekes iš pareiškėjo įsigijo Lietuvoje, jos buvo eksportuotos iš Lietuvos į Tadžikistaną, t. y., buvo išgabentos ne į kitą valstybę narę, o į trečiąją valstybę.

35. Įrodymų vertinimo prasme darytina išvada, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų, kurie paneigia duomenis, nurodytus PVM sąskaitose faktūrose ir prekių gabenimo dokumentuose apie pareiškėjo įvykdytų sandorių aplinkybes, t. y., kad sandoriai įvyko tarp asmenų, nurodytų prekių įsigijimo dokumentuose; kad prekės fiziškai buvo išgabentos į prekių pirkėjų kilmės valstybes; kad prekių pirkėjai, išskyrus Estijos įmonę 4Wheels OU, įgijo teisę šiomis prekėmis disponuoti, kaip savininkai.

36. Minėta, kad mokesčio mokėtojas, tiekiantis prekes Bendrijos viduje į kitą valstybę, įgyja teisę šias prekes apmokestinti 0 PVM tarifu, kai egzistuoja visuma šių sąlygų: 1) pirkėjas kitoje valstybėje narėje turi būti registruotas PVM mokėtoju; 2) mokesčio mokėtojas, esantis prekės tiekėju, turi perleisti pirkėjui teisę disponuoti prekėmis, pastarajam tampant jų savininku; 3) prekės fiziškai turi būti išgabentos iš vienos valstybės narės į kitą valstybę.

37. Aptartos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo tiekimai neatitiko šių sąlygų, dėl ko mokesčių administratorius pagrįstai ir teisingai šiuos tiekimus apmokestino standartiniu PVM tarifu. Dėl šių priežasčių priešingi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kaip neįrodyti bei paneigti byloje surinktais įrodymais, pripažįstami nepagrįstais ir atmetami.

38. Teisėjų kolegija sutinka ir su kitais pirmosios instancijos teismo atliktais byloje surinktų įrodymų vertinimais bei padarytomis dėl jų išvadomis ir jų detaliai nebekartoja.

39. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Teisės ir audito biuras“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys