2013-11-13 Nr. AB-8133-3-62-3-00822-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-1263/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00822-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija: 59.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos G. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. R. skundą atsakovui Varėnos rajono savivaldybės administracijai dėl tarnybinės nuobaudos panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėja G. R. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4-10), kuriame prašė: 1) panaikinti Varėnos rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) direktoriaus 2012 m. liepos 23 d. įsakymą Nr. DPI-59; 2) iš atsakovo išreikalauti visą medžiagą, taip pat gautą iš Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir Specialiųjų tyrimų tarnyba, STT), susijusią su skundžiama tarnybine nuobauda bei atitinkamo tarnybinio nusižengimo tyrimu; 3) iš Specialiųjų tyrimų tarnybos išreikalauti šios institucijos 2012 m. kovo 15 d. rašto Nr. 4-01-1394 „Dėl medžiagos perdavimo“ ir atitinkamos medžiagos išsiuntimą Varėnos rajono savivaldybės administracijai patvirtinančius dokumentus; 4) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad ji, laimėjusi konkursą, nuo 2011 m. rugpjūčio 9 d. buvo paskirta Varėnos rajono savivaldybės administracijos Vydenių seniūnijos seniūne ir, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalį, yra karjeros valstybės tarnautoja. Varėnos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. DP1-59 pareiškėjai buvo paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, už tai, kad pareiškėja padarė tarnybinį nusižengimą – pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 3 straipsnio 2 dalies 6 punktą, 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktus.

Nurodė, jog su nustatytu tarnybiniu nusižengimu ir jai paskirta nuobauda nesutinka, manė, kad atsakovas tarnybinę nuobaudą paskyrė neteisėtai, t. y. pažeidęs tiek jos skyrimo procedūrą, tiek kitų teisės aktų, reglamentuojančių tarnybinės nuobaudos skyrimą, reikalavimus.

Paaiškino, jog 2011 m. lapkričio – gruodžio mėnesiais (praėjus dviem mėnesiams nuo tada, kai pareiškėja pradėjo eiti seniūnės pareigas) organizavo aplinkos tvarkymo darbus, kurių metu buvo pjaunami, genėjami bei retinami menkaverčiai medžiai ir krūmai. Darbams vykdyti buvo gauti Varėnos rajono savivaldybės Vietinio ūkio ir turto valdymo skyriaus leidimai: Nr. LK-480, Nr. LK-481 ir Nr. LK-498. Nurodytiems darbams atlikti, vadovaujantis Varėnos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. DV-529 (Seniūno pareigybės aprašymas) bei Varėnos rajono savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. T-VI-1124 „Dėl Varėnos r. savivaldybės viešųjų darbų organizavimo“ buvo pasitelkti viešųjų darbų darbininkai ir visuomenei naudingus darbus dirbantys asmenys. Atliekant minėtus darbus, aktyviai dalyvavo kiti vietos gyventojai. Nurodytų darbų atlikimo metu susidarė medienos atliekos, dalis kurių galėjo būti sudeginama vietoje, kita dalis išdalinta mažas pajamas gaunantiems Vydenių seniūnijos gyventojams. Kai kurie gyventojai prašė, kad menkavertė mediena nebūtų deginama vietoje, o atiduota jiems kaip kuras. Po aplinkos tvarkymo darbų susikaupusi ir neatlygintinai mažas pajamas gaunantiems gyventojams išdalinta mediena šių gyventojų toliau savarankiškai, t. y. savo jėgomis, įrankiais, kuru, lėšomis ir kt. buvo ruošiama malkoms.

Tiek iki tol, tiek ir nurodytų darbų atlikimo metu, nebuvo nustatyta jokia susidariusių atliekų (medienos) panaudojimo tvarka, įskaitant kokius nors kriterijus, pagal kuriuos turėjo būti paskirstoma atliekant darbus susidariusi mediena, taip pat nebuvo konkretaus išaiškinimo, kokie gyventojai laikomi „mažas pajamas gaunančiais“. Prieš vykdant nurodytus darbus ir jų vykdymo metu, pareiškėja dėl medienos atidavimo gyventojams pasitarė su seniūnijos socialiniais darbuotojais, tarėsi ir su Varėnos rajono savivaldybės administracijos direktoriumi (jis pareiškėjai nurodė malkas atiduoti „savo nuožiūra“) bei su rajono meru (jis pareiškėjai nurodė dalį malkų atiduoti kuro kompensacijos prašiusiai N. L.). Visa susidariusi mediena, įskaitant ir tą, kuri galėjo būti sudeginta vietoje, savivaldybės gyventojams buvo išdalinta neatlygintinai, tačiau, jos paruošimu – supjaustymu, sudėliojimu, transportavimu, šie gyventojai privalėjo pasirūpinti patys. Beruošdami neatlygintinai gautą medieną, gyventojai tarpusavyje pasiskirstė darbus ir pareigas. Šie gyventojai vieni kitiems perdavinėjo pinigus, įrankius, kurą bei kt., tarpusavio atsiskaitymus taip pat derino patys. Neatlygintinai gavę medieną, Vydenių seniūnijos gyventojai D. K. ir V. K., siekdami įsigyti kuro benzininiams pjūklams, po 100 Lt perdavė seniūnijos socialiniam darbuotojui B. S., kuris tuos pinigus perdavė pareiškėjai, o ši, pinigus (200 Lt) perdavė seniūnijos mažas pajamas gaunančiai gyventojai J. Č., kuri taip pat buvo neatlygintinai gavusi medienos, ir kuri gyventojų tarpusavio susitarimu turėjo pasirūpinti kuru. Minėtų pinigų patekimas į pareiškėjos rankas lėmė tai, kad šis faktas, tarnybinį nusižengimą tyrusios komisijos visiškai nepagrįstai buvo įvertintas kaip pinigų paėmimas iš socialiai remtinų asmenų, neva sukėlęs kitiems seniūnijos gyventojams abejones dėl seniūnės veiksmų skaidrumo ir teisėtumo, bei prielaidos, neva malkos buvo pardavinėjamos, atsiradimą. Nurodytas įvertinimas sąlygojo šiuo prašymu skundžiamos tarnybinės nuobaudos pareiškėjai nepagrįstą paskyrimą.

Pažymėjo, jog atsakovas neatskyrė vietos savivaldos institucijų ir gyventojų teisinių santykių nuo teisinių santykių tarp pačių gyventojų, kas tiesiogiai nulėmė nepagrįstą tarnybinės nuobaudos paskyrimą. Kai kurie gyventojai prašė, kad menkavertė mediena nebūtų deginama vietoje, o atiduota jiems kaip kuras, todėl šiems asmenims buvo leista savo jėgomis, įrankiais, lėšomis ir kt. medienos prisiruošti patiems. Visi šie dalykai (kuras, medžiagos, įrankiai, piniginės lėšos), panaudoti pačių gyventojų neatlygintinai gautai medienai paruošti ir parsigabenti, neprivalėjo, nebuvo ir objektyviai negalėjo būti apskaitomi savivaldybėje, nes nėra susiję su pareiškėjos organizuotų darbų vykdymu. Tos vertybės (kuras, medžiagos, įrankiai, piniginės lėšos), kurios tiesiogiai susijusios su vykdytais darbais, buvo apskaitomos savivaldybės Buhalterinės apskaitos skyriuje – Išvadoje nurodyta, kad darbams buvo sunaudota 495,01 Lt ir visi šie darbams vykdyti išmokėti pinigai, vadovaujantis nustatyta tvarka, yra pateisinti pateiktais nurašymo aktais. Visi minėti gyventojų veiksmai, ruošiant jiems neatlygintinai perduotą medieną, nepriskiriami seniūnijos vykdomoms funkcijoms. Tai, kaip neatlygintinai gautą medieną toliau tarpusavyje skirstė, ruošė, transportavo ir t. t. ją gavę gyventojai, nepatenka į savivaldos (seniūnijos) teisinio reguliavimo sritį ir visi šie veiksmai negali būti vertinami teisinių santykių tarp vietos savivaldos institucijų ir gyventojų prasme. Atsakovas visiškai neatsižvelgė į pareiškėjos nurodytas faktines aplinkybes, kad ji 200 Lt gavo ne kaip seniūnė, vykdanti kokias nors savo funkcijas, o kaip paprastas asmuo, kurio neatlygintinai medienos gavusių ir ją savarankiškai ruošusių gyventojų buvo paprašyta tiesiog perduoti kitiems, ruošusiems medieną, gyventojams, jų pačių susitarimu įpareigotiems nupirkti kuro. Visi šie veiksmai yra pačių, neatlygintinai medieną gavusių ir ją savarankiškai tvarkiusių, gyventojų veiksmai ir niekaip nesusiję su savivaldos institucijų, jų tarnautojų ir savivaldybės gyventojų santykiais.

Taip pat nurodė, kad Varėnos rajono savivaldybės administracijos direktorius, 2012 m. liepos 23 d. įsakymu skirdamas pareiškėjai tarnybinę nuobaudą, pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, nes pareiškėjos veiksmus dar 2012 m. pradžioje tyrė Specialiųjų tyrimų tarnyba, tyrimo pagrindas – 2012 m. vasario 17 d. atsakovo raštas Nr. PSD-660-(4.38.). Išvadoje „Dėl G. R. tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir Išvada) nurodoma, kad 2012 m. gegužės 9 d. atsakovas iš STT gavo šios institucijos 2012 m. kovo 15 d. raštą Nr. 4-01-1394 „Dėl medžiagos perdavimo“. STT atliko tyrimą dėl seniūnės G. R. veiksmų organizuojant viešuosius darbus, kurių metu seniūnijoje buvo pjaunami ir genėjami pakelių medžiai ir krūmai, todėl laikytina, kad kompetentingos institucijos – STT, patikrinimo užbaigimo diena yra 2012 m. kovo 15 d. Ši diena ir yra 2 mėnesių termino, nustatyto VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje, skaičiavimo pradžia. Terminas baigėsi 2012 m. gegužės 15 d., tačiau įsakymas dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo priimtas 2012 m. liepos 23 d., t. y. praleidus nurodytą 2 mėnesių terminą. Net ir sutinkant su Išvadoje nurodyta diena, kad atsakovas 2012 m. kovo 15 d. STT raštą gavo 2012 m. gegužės 9 d., termino skirti nuobaudą pabaiga yra 2012 m. liepos 9 d., kas nepaneigia fakto, jog 2012 m. liepos 23 d. ginčijamą įsakymą priėmęs atsakovas praleido minėtą 2 mėnesių terminą. Be to, atsakovas praleido VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą, nes tarnybinę nuobaudą paskyrė praėjus 6 mėnesiams nuo nusižengimo padarymo dienos, kadangi pareiškėjai tarnybinė nuobauda paskirta už veiksmus, kuriuos ji atliko 2011 m. spalio – gruodžio mėnesiais, todėl atsakovas turėjo teisę skirti nuobaudą iki 2012 m. birželio 30 d.

Pareiškėja taip pat nurodė, kad atsakovo, atliekant tarnybinį tyrimą, priimti aktai yra prieštaringi, neišsamūs, neatitinkantys teisės aktų reikalavimų, kas nulėmė ne tik neteisingą patį tyrimą ir jo metu padarytas išvadas, bet ir suvaržė pareiškėjos teises ir galimybes tinkamai dalyvauti tyrime ir apsiginti nuo jai pareikštų kaltinimų. Tarnybinio nusižengimo kvalifikavimas yra neaiškus ir pernelyg bendro pobūdžio. Tiek Išvadoje, tiek skundžiamame įsakyme nurodomas tarnybinis nusižengimas kvalifikuojamas kaip VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 6 punkto, 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktų pažeidimai.

Toks pažeidimo kvalifikavimas neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintos Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarkos (toliau – ir Tvarka) 13 punkto nuostatų, nes nurodytos teisės normos yra bendrojo pobūdžio, kurių net neįmanoma pažeisti. Iš nurodyto kvalifikavimo visiškai neaišku, kokį konkrečiai nusižengimą padarė pareiškėja. Išvadoje ir skundžiamame įsakyme nėra konkrečiai pažymėta ar pareiškėja, pažeidusi VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punktą, nesilaikė valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių (nėra nuorodų į atitinkamus, valstybės tarnautojų etiką reglamentuojančius teisės aktus) ar pareiškėja neišvengė viešųjų ir privačių interesų konflikto (nėra atitinkamų nuorodų į konkrečius kitų įstatymų straipsnius, jų dalis, punktus, pvz., į kitą įstatymą – Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymą), ar pažeidėja piktnaudžiavo tarnyba (nepateikta jokių nuorodų į konkrečius teisės aktus).

Išvados aprašomojoje dalyje teigiama, kad pareiškėja „nepagrįstai paėmė iš socialinę paramą gaunančių D. K. ir V. K. 200 Lt (benzinui pirkti), nes iš pasirašytų Komisijos aktų, neaišku kiek metrų malkos jiems buvo pristatyta, neatliktas darbo sąnaudų paskaičiavimas, todėl nenustatyta, kad atlygis yra teisingai apskaičiuotas bei atitinka kliento galimybes užmokėti už paslaugą“. Išvados konstatuojamojoje dalyje, priešingai nei rašoma aprašomojoje dalyje, jau nurodoma, kad pareiškėja, ne paėmė iš socialinę paramą gaunančių asmenų 200 Lt benzinui pirkti, o „priėmė sprendimą išskaičiuoti iš asmenų, kurie yra socialiai remtini, 200 Lt, tai sukėlė kitiems seniūnijos gyventojams abejones dėl seniūnės veiksmų skaidrumo ir teisėtumo“.

Taigi, visiškai nėra aišku, kokią gi neteisėtą veiką padarė pareiškėja: ar paėmė iš gyventojų 200 Lt benzinui nupirkti, ar tuos 200 Lt išskaičiavo iš gyventojų, neaišku nei kokiu tikslu, nei iš kokių tų asmenų pajamų, kaip neaišku ir tai, kodėl 200 Lt paėmimas iš asmenų benzinui nupirkti arba 200 Lt išskaičiavimas yra laikoma neteisėta veika, bei kodėl tokia veika sukėlė kitiems seniūnijos gyventojams abejones dėl seniūnės veiksmų skaidrumo ir teisėtumo, t. y. koks nustatytas priežastinis ryšys tarp prieštaringai nurodomų pareiškėjos veikų ir kilusių pasekmių.

Be to, nei viename atsakovo akte nepateikiami jokie konkretūs nustatyti faktai ir duomenys apie tai, kuo pasireiškė pareiškėjos padarytu tarnybiniu nusižengimu kilusios pasekmės ir kaip, kuo remdamasis, tarnybinį tyrimą atlikęs atsakovas jas nustatė. Nei viename iš atsakovo priimtų aktų nėra ir kilusių pasekmių vertinimo, t. y. niekur nenurodoma, kokias pasekmes, lengvas ar sunkias sukėlė tarnybinis nusižengimas.

Pažymėjo, jog pranešimas apie tarnybinį nusižengimą taip pat neatitinka teisės aktų reikalavimų, o tai iš esmės suvaržė pareiškėjos teisę ir galimybes tinkamai apsiginti nuo jai pareikštų kaltinimų, įskaitant pasiaiškinti dėl konkrečių veiksmų. Atsakovo 2012 m. gegužės 31 d. pranešimas apie tarnybinį nusižengimą Nr. TN-5 visiškai neatitinka Tvarkos 7 punkto nuostatų, kadangi pranešime tepasakoma, kad pareiškėja yra įtariama padariusi tarnybinį nusižengimą ir visiškai nenurodoma, nei kuo pasireiškė pažeidimas, nei kada konkrečiai ir kokiomis aplinkybėmis jis buvo padarytas, visiškai nepridedama jokia kita kokio nors tyrimo (pvz. STT atlikto) medžiaga. Pranešime pareiškėjos prašoma atsakyti į bendruosius, su jokiu teisės pažeidimu nesusijusius klausimus, pvz., „kaip buvo organizuojamas ir vykdomas medienos paskirstymas ir perdavimas“ ir pan. Taip pat Išvadoje netinkamai nustatytos ir įvertintos pareiškėjos atsakomybę sunkinančios aplinkybės – pareiškėjos turimos dvi galiojančios nuobaudos – pastaba ir papeikimas. Abi šios nuobaudos pareiškėjos dar 2011 m. buvo užginčytos teismuose ir šiuo metu teismo yra panaikintos, kaip skirtos nepagrįstai, į ką atsakovas privalėjo atsižvelgti, skirdamas nagrinėjamoje byloje ginčijamą tarnybinę nuobaudą. Tiek šis, tiek ir kiti nurodyti atsakovo padaryti procedūriniai pažeidimai neabejotinai nulėmė netinkamą, nepagrįstą ir neteisėtą tiek patį nusižengimo tyrimą, tiek jo nustatymą bei tarnybinės nuobaudos paskyrimą.

Atsakovas Varėnos rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 33-39) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad seniūnijos seniūnas, būdamas valstybės tarnautojas ir turėdamas viešojo administravimo įgaliojimus, privalo vykdyti įgaliojimus, kurie jam nustatyti konkrečiu teisės aktu. Vydenių seniūnijos seniūno pareigybės aprašymas, patvirtintas Varėnos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. DV-529 (toliau – ir Pareigybės aprašymas), reglamentuoja pagrindines seniūno funkcijas, kurias numato ir kiti, specialūs teisės aktai. Ginčo atveju yra reikšmingos šios seniūnijos seniūnui pavestos vykdyti funkcijos: 7.1. atlieka seniūnijos vidaus administravimą; 7.12. organizuoja Seniūnijos teritorijoje savivaldybei priklausančių kelių, gyvenviečių gatvių, šaligatvių ir aikščių tvarkymą, savivaldybei priklausančių pastatų ir statinių remontą, kapinių ir želdinių priežiūrą, viešųjų tualetų paslaugų teikimą gyventojams; 7.19. leidžia potvarkius visais su Seniūnijos veikla susijusiais klausimais; 7.22 organizuoja seniūnijos teritorijoje viešuosius darbus, telkia gyventojus visuomenei naudingiems darbams.

Taigi, 2011 m. lapkričio - gruodžio mėnesiais medžių ir krūmų pjovimo, genėjimo ir retinimo darbus Vydenių seniūnijoje organizavusi seniūnė G. R. vykdė savo tiesiogines funkcijas. Pati pareiškėja, vykdydama tiesiogines savo funkcijas, nesugebėjo tinkamai atriboti seniūnijos pareigos rūpintis viešųjų erdvių tvarkymu, savo tiesioginės pareigos organizuoti viešuosius ir visuomenei naudingus darbus. Priėmusi sprendimą leisti menkavertę medieną pasiimti asmenims, vykdžiusiems viešuosius ir visuomenei naudingus darbus, seniūnė neturėjo jokio teisinio pagrindo sudaryti komisiją šiam procesui organizuoti ir jos rašytiniais aktais paskirstyti medieną minėtiems asmenis, juo labiau – surašinėti minėtus aktus po visų darbų pabaigos, nurodant ankstesnę sudarymo datą, kas nustatyta tarnybinio tyrimo metu.

Be to, tyrimo metu taip pat nustatyta, kad atlygis už malkas iš D. K. ir V. K. (iš socialiai remtinų asmenų, kurie socialines pašalpas gauna ne grynaisiais pinigais, t. y. paslaugomis, apmokant būtiniausias šeimos išlaidas) pinigai už malkas buvo išskaičiuoti iš jų pašalpų. Šiuos pinigus, socialinio darbo organizatorius B. S., kuris tiesiogiai atsakingas už socialinę paramos paslaugomis apskaitą, perdavė seniūnei, o ši perdavė kitai seniūnijos darbuotojai – aplinkos tvarkymo darbininkei J. Č.. Visos šios aplinkybės liudija, kad tokie pareiškėjos, kaip seniūnijos seniūnės, veiksmai buvo pakankama prielaida atsirasti drausminei atsakomybei.

Nurodė, kad 2012 m. gegužės 9 d. Varėnos rajono savivaldybės administracijoje buvo gautas STT 2012 m. kovo 15 d. raštas Nr.4-01-1394 „Dėl medžiagos perdavimo“, kuriuo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu, buvo perduota medžiaga dėl seniūnės G. R. veiksmų. Rašto gavimo datą patvirtina oficialus įstaigos spaudas su data ir registracijos numeriu (2012 m. gegužės 9 d. Nr. PGD-2125-(3.57)). Rašte buvo pateikta informacija, kad STT gauti Vydenių seniūnijos gyventojų nusiskundimai ir tuo pagrindu buvo atliktas tyrimas dėl seniūnės G.

R. veiksmų organizuojant viešuosius darbus, kurių metu seniūnijoje buvo pjaunami ir genėjami pakelių medžiai ir krūmai. Surinkta informacija buvo perduota pagal kompetenciją nagrinėti Varėnos rajono savivaldybės administracijos direktoriui. V. T., Varėnos rajono savivaldybės administracijos direktorius, gavęs oficialią informaciją, kad valstybės tarnautojas įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, 2012 m. gegužės 25 d. įpareigojo Varėnos rajono savivaldybės administracijos Teisės ir personalo skyrių pradėti tarnybinį tyrimą dėl Vydenių seniūnijos seniūnės G.

R. veiksmų. Varėnos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. DV-593 „Dėl komisijos tarnybinio nusižengimo tyrimui sudarymo“ buvo sudaryta tarnybinio nusižengimo komisija (toliau – ir Komisija). Komisija 2012 m. birželio 23 d. pateikė Varėnos rajono savivaldybės administracijos direktoriui 2012 m. birželio 22 d. išvadą Nr. TN-7 „Dėl G. R. tarnybinio nusižengimo“, o pareiškėjai tarnybinė nuobauda buvo paskirta Varėnos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 23 d.

įsakymu Nr. DPI-59. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, pateiktu administracinėje byloje Nr. A3-720/2003, tarnybinė nuobauda pareiškėjai buvo paskirta per mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos. Ginčijamas Įsakymas neatitinka nei vieno iš Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje nurodytų teisės akto panaikinimo pagrindų: jis neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, jis yra priimtas kompetentingo viešojo administravimo subjekto.

Taip pat, minėtas Įsakymas buvo priimtas pagal Išvadą, kuri pagrįsta nustatytais faktais, joje atsispindi tarnybinės nuobaudos skyrimo motyvai ir teisės normos, už kurių pažeidimą administracijos direktoriui siūloma skirti pareiškėjai tarnybinę nuobaudą, todėl priimat skundžiamą individualų teisės aktą imperatyvios teisės aktų normos pažeistos nebuvo. Taip pat nėra aplinkybių, dėl kurių tarnybinė nuobauda būtų pripažinta neteisėta ir ginčijamas Įsakymas turėtų būti naikintinas.

Nurodė, kad pranešimo apie tarnybinį nusižengimą forma yra patvirtinta kartu su Taisyklėmis ir yra privaloma tarnybinį tyrimą atliekantiems subjektams. Ginčo atveju, pranešimas apie tarnybinį nusižengimą buvo surašytas griežtai laikantis teisės aktų nustatytų turinio ir formos reikalavimų. Būtent Taisyklių 10 (o ne 13, kaip nurodo pareiškėja) punktas numato, jog konkretaus tarnybinio nusižengimo faktas ir tarnybinio nusižengimo sudėties elementai (neteisėta veika, tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltė, o jeigu tarnybinis nusižengimas sukėlė neigiamas pasekmes, - priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir neigiamų pasekmių) turi būti nurodyti motyvuotoje išvadoje, kuri surašoma nustatyta tvarka atlikus išsamų tarnybinio nusižengimo aplinkybių tyrimą. Taip pat, Vydenių seniūnijos patalpose, įteikiant pranešimą apie tarnybinį nusižengimą, pareiškėjai buvo leista susipažinti su dokumentais, kuriuos STT pateikė Varėnos rajono savivaldybės administracijai, pasidaryti kopijas. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pateiktos medžiagos turinį sudarė Vydenių seniūnijoje esančių dokumentų kopijos, pareiškėja pati nusprendė jog medžiagos kopijuoti nereikia. Atsižvelgiant į tai, tarnybinio tyrimo procedūros buvo atliekamos vadovaujantis imperatyviomis teisės normomis ir pažeistos nebuvo.

Pareiškėjos teiginiai, kad pažeidimo kvalifikavimas nurodant VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktus neatitinka minėtų nuostatų, nurodytos normos yra bendro pobūdžio, kurių net neįmanoma pažeisti, turėtų būti vertintini kritiškai ir atmetami. Pagal Taisyklių 10 punktą, nustačius, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, šis nusižengimas turi būti kvalifikuojamas (nurodomas atitinkamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo straipsnis, jo dalis ir punktas). Kvalifikavimo esmė ta, kad gyvenimiškas atvejis lyginamas su tam tikra teisės norma. Šiuo atveju tarnybinio tyrimo subjektui numatyta imperatyvi pareiga valstybės tarnautojo veiksmus, nustatytus tarnybinio tyrimo metu, palyginti su įstatymo nuostatomis. Atkreiptinas dėmesys, kad tarnybinio tyrimo išvada yra vientisas dokumentas, kuris privalo būti vertinamas bendrai. Todėl logiška, kad aprašomojoje dalyje išdėstyti tyrimo metu nustatyti pareiškėjos veiksmai buvo kvalifikuojami įvertinant juos pagal įstatyme išdėstytas normas konstatuojamoje išvados dalyje. Nepagrįstas pareiškėjos teiginys, neva Išvadoje netinkamai įvertintos ir nustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Sprendimo dėl drausminės nuobaudos priėmimo metu, abi anksčiau pareiškėjai paskirtos tarnybinės nuobaudos buvo galiojančios, kadangi teisines pasekmes sukelia tik įsiteisėjęs teismo sprendimas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 22 d. sprendimu (b. l. 149–159) pareiškėjos skundą tenkino. Panaikino Varėnos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 23 d. įsakymą Nr. DP1-59 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“.

Teismas nustatė, kad Varėnos r. savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. DP1-59 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“, atsižvelgiant į 2012 m. birželio 22 d. Varėnos rajono savivaldybės administracijos tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadą Nr. TN-7 „Dėl G. R. tarnybinio nusižengimo“, pripažinta, kad Varėnos rajono savivaldybės administracijos Vydenių seniūnijos seniūnė G. R. padarė tarnybinį nusižengimą, nes pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punktą, 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktus, todėl jai paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas (b. l. 12, 41). Išvadoje, kuri yra sudėtinė skundžiamo įsakymo dalis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-364/2012, 2012 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1895/2012 ir kt.), konstatuota, kad 2011 m. spalio – gruodžio mėnesiais Vydenių seniūnijos seniūnė G. R., vykdant medžių ir krūmų pjovimo, genėjimo ir retinimo darbus, netinkamai vykdė savo, kaip valstybės tarnautojo pareigas, priimdama sprendimą išskaičiuoti iš asmenų, kurie yra socialiai remtini, 200 Lt, tai sukėlė kitiems seniūnijos gyventojams abejones dėl seniūnės veiksmų skaidrumo ir teisėtumo, šie veiksmai leido atsirasti prielaidai, kad malkos buvo pardavinėjamos ir tokiais veiksmais padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą (b. l. 43–48).

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1958/2008, 2011 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1442/2011, 2012 m. birželio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-2373/2012 ir kt.), Taisyklėmis, Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi bei ją aiškinančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. pvz., 2011 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-241/2011, 2011 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2662/2011, 2012 m. birželio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-2373/2012 ir kt.) bei tuo, kad pareiškėjai atsakovo Varėnos rajono savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. liepos 23 d.

įsakymu Nr. DP1-59 skyrė tarnybinę nuobaudą už nusižengimą, kurį pareiškėja padarė 2011 m. spalio – gruodžio mėnesiais, ir nusprendė, jog tarnybinė nuobauda paskirta praleidus Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą. Be to, byloje nebuvo pateikti įrodymai, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjai galėjo būti skirta ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos dėl to, kad tarnybinis nusižengimas buvo nustatytas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba tarnybinį ar kitą kompetentingos institucijos patikrinimą.

Teismas pripažino, jog vertinti, kad atsakovas, skirdamas pareiškėjai tarnybinę nuobaudą, praleidęs 6 mėnesių terminą padarė tik neesminį individualaus akto priėmimo procedūros pažeidimą, neturintį jokios įtakos Įsakymo pagrįstumui, negalima. Tiek Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje įtvirtinta, kad 6 mėnesių terminas, skaičiuojamas nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos, o tarnybinė nuobauda nebegali būti paskirta praėjus 6 mėnesių terminui, t. y.

šio termino praleidimas paskirtą nuobaudą savaime daro negaliojančia. Dėl to nustačius, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjai paskirta po 6 mėnesio termino, Įsakymas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, o šis termino praleidimas vertinamas kaip formalus tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimas. Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas 6 mėnesių terminas yra naikinimasis, jis negali būti sustabdomas, pratęsiamas ar atnaujinamas. Teismas pažymėjo, kad net ir pripažinus STT atliktą tyrimą dėl G.

R. veiksmų kaip kompetentingos institucijos atliktą patikrinimą, vis tiek atsakovas negalėjo priimti skundžiamo įsakymo, kadangi STT (kaip kompetentingos institucijos) tyrimas buvo baigtas 2012 m. kovo 15 d. (pagal atsakovo paaiškinimus tyrimo medžiaga gauta 2012 m. gegužės 9 d.), dėl ko atsakovas praleido įstatymu nustatytą dviejų mėnesių terminą nuo baudžiamosios bylos nutraukimo arba teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, tarnybinio ar kito kompetentingos institucijos patikrinimo užbaigimo dienos (VTĮ 30 str. 1 d.). Todėl nustatęs, kad nagrinėjamu atveju nuobauda paskirta praleidus Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytą nuobaudos skyrimo terminą, pareiškėjos skundžiamą įsakymą teismas panaikino, nes byloje nustatyta aplinkybė apie praleistą terminą skirti tarnybinę nuobaudą yra faktinis ir teisinis pagrindas konstatuoti paskirtos nuobaudos neteisėtumą.

Teismas, pripažinęs, kad atsakovas praleido įstatymo nustatytą terminą skirti tarnybinę nuobaudą, nusprendė, jog nėra būtina vertinti Išvadoje nurodytas aplinkybes apie nustatytą pareiškėjos pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2662/2011; 2012 m. birželio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A520-2373/2012 ir kt.), tačiau ir dėl šių aplinkybių teismas pasisakė.

Nurodė, jog reikalavimai valstybės tarnautojams, numatyti Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punkte (valstybės tarnautojas asmeniškai atsako už savo sprendimus ir atsiskaito už juos visuomenei), 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte (laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų) bei 5 punkte (laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba) yra bendro pobūdžio (blanketinės normos).

Tam, kad valstybės tarnautojas galėtų būti pripažintas kaltu padarius pažeidimus, numatytus VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 normose (laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų; laikytis šiame Įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba), būtina nustatyti, kokių konkrečiai įstatymų ir kitų teisės aktų, valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių nesilaikė valstybės tarnautojas, dėl ko neišvengė viešųjų ir privačių interesų konflikto ar piktnaudžiavo tarnyba (nėra nuorodų į atitinkamus, valstybės tarnautojų etiką reglamentuojančius teisės aktus, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymą ir kt.).

Išvadoje nurodytas Pareigybės aprašymo 7.22 punktas, numatantis, kad seniūnas organizuoja seniūnijos teritorijoje viešuosius darbus, telkia gyventojus visuomenei naudingiems darbams, taip pat yra bendro pobūdžio. Be to, teismas pažymėjo, jog, skiriant tarnybinę nuobaudą, veika, kuri kvalifikuojama kaip tarnybinis nusižengimas, turi būti įvardyta ne abstrakčiomis formuluotėmis, o nurodytos konkrečios veikos, kuriomis pažeistos atitinkamų teisės aktų normos. Motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriuo nustatomas (jei nustatomas) valstybės tarnautojo padaryto konkretus tarnybinio nusižengimo padarymo faktas, visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, pateikiamas tarnybinio nusižengimo kvalifikavimas pagal atitinkamas pažeistų teisės aktų normas, apibrėžiamos tarnybinės atsakomybės ribos, taip pat kaltinimo, nuo kurio valstybės tarnautojas turi teisę gintis, apimtis.

Nagrinėjamu atveju iš Išvadoje nurodytų veikų, tik pareiškėjos priimtą „sprendimą išskaičiuoti iš asmenų, kurie socialiai remtini, 200 Lt“, galima vertinti kaip konkrečiai apibrėžtą kaltinimą, tuo tarpu formuluotės: „sukėlė kitiems Seniūnijos gyventojams abejones dėl veiksmų skaidrumo ir teisėtumo <...>, leido atsirasti prielaidai, kad malkos pardavinėjamos“ yra nepagrįstos jokiais objektyviais duomenimis, o tik prielaidomis. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovė pripažino, jog nėra nustatyta jokia susidariusių atliekų (medienos) panaudojimo tvarka, įskaitant kokius nors kriterijus, pagal kuriuos turėjo būti paskirstoma atliekamų darbų metu susidariusi mediena.

Byloje surinkti įrodymai, pareiškėjos paaiškinimai, liudytojų J. Č., B. S., J. T., V. K., D. K. parodymai patvirtina, kad prieš vykdant aplinkos tvarkymo darbus ir jų vykdymo metu, pareiškėja dėl medienos atidavimo gyventojams, pasitarė su seniūnijos socialiniais darbuotojais, visa susidariusi mediena savivaldybės gyventojams buvo išdalinta neatlygintinai, tačiau jos paruošimu: supjaustymu, sudėliojimu, transportavimu, šie gyventojai privalėjo pasirūpinti patys, t. y. panaudojant savo jėgas, įrankius, kurą, priemones bei lėšas.

Beruošiant neatlygintinai gautą medieną, gyventojai tarpusavyje pasiskirstė darbus ir pareigas: kas medieną pjaustė, kas rūpinosi kuru, tepalu, įrankiais, kiti rūpinosi krovimu bei medienos gabenimu. Šie gyventojai vieni kitiems perdavinėjo pinigus, įrankius, kurą bei kt. ir tarpusavio atsiskaitymus taip pat derino patys. Sumų, kiek reikia mokėti už malkų paruošimą, seniūnė nenustatinėjo. Išvadoje nurodyta, kad G. R. nepagrįstai paėmė (konstatuojamoje dalyje rašoma: „priėmė sprendimą išskaičiuoti“) iš socialinę paramą gaunančių D.

K. ir V. K. 200 Lt (benzinui pirkti). Apklausti byloje liudytojai D. K. ir V. K. patvirtino, jog pasiūlius B. S. įsigyti malkų, jie savanoriškai sutiko už jų paruošimą sumokėti po 150 Lt iš jiems mokamos socialinės pašalpos, o pinigus perdavė B. S.. Su seniūne dėl malkų įsigijimo jie nebendravo ir jokių pretenzijų neturi. B. S. gautus 200 Lt perdavė pareiškėjai, o ši pinigus perdavė seniūnijos gyventojai J. Č., kuri gyventojų tarpusavio susitarimu pirko kurą malkų pjovimui. Vien tik šis pinigų perdavimas, negali būti vertinamas, kaip pareiškėjos nesilaikymas teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių ar piktnaudžiavimas tarnyba.

Teismas vertino, kad byloje nėra jokių įrodymų, kuriais vadovaujantis būtų galima pripažinti, jog pareiškėja, o ne patys gyventojai nustatė, kiek už malkų paruošimą jie turėjo išlaidų ir tarpusavio atsiskaitymus derino seniūnė, o ne patys gyventojai. Teismas pažymėjo, kad STT, atlikusi tyrimą, nustatė, jog atsakovas turėtų teikti kompetentingą metodinę pagalbą seniūnijoms, organizuojant susidariusios medienos perdavimą remtinoms ir nepasiturinčioms šeimoms, kad būtų užtikrinta įstatymais pagrįsta ir skaidri seniūnijų veikla, kuri nekeltų abejonių aplinkiniams gyventojams (b. l. 59), o tai tik patvirtina faktą, kad nebuvo nustatyta jokia tvarka, kuria vadovaujantis buvo galima perduoti susidariusią medieną minėtiems asmenims.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2007 m. gegužės 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A2-473/2007, 2012 m. birželio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-2416/2012 ir kt.) bei tuo, kad nagrinėjamu atveju pranešimu apie tarnybinį nusižengimą pareiškėjai nurodyta, jog ji įtariama padariusi tarnybinį pažeidimą 2011 m. lapkričio – gruodžio mėnesiais, o tarnybinė nuobauda paskirta už tai, kad tarnybinį pažeidimą padarė 2011 m. spalio – gruodžio mėnesiais, teismas nusprendė, kad pareiškėjai tarnybinė nuobauda paskirta visapusiškai neištyrus bei neįvertinus visų tarnybinei atsakomybei kilti reikšmingų aplinkybių, nenustačius ir objektyviais įrodymais nepatvirtinus tarnybinio nusižengimo sudėties elementų visumos, tarp jų esminio tarnybinio nusižengimo sudėties elemento – pareiškėjos kaltės.

Teismas pridūrė, kad byloje pareikštas pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (b. l. 130-132) šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nespręstinas, kadangi savo turiniu šis prašymas neatitinka ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui turi pateikti prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (šiuo atveju pareiškėjos atstovas apsiribojo tik atliktų veiksmų išvardinimu, nurodydamas bendrą sumą už visus atliktus teisinius veiksmus), ir tai turi teisę padaryti ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

III. Pareiškėja G. R. apeliaciniu skundu (b. l. 165–167) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 22 d. sprendimo dalį, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, ir perduoti bylą dėl šio klausimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėja rašytinį prašymą priteisti jai patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teismui pateikė paskutinio posėdžio metu, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo jos prašymą išnagrinėti ir galutiniame sprendime dėl administracinės bylos priimti konkretų sprendimą. Tiek dėl faktinių aplinkybių (ypač dėl susitarimo su advokatu turinio), tiek dėl konkrečių motyvų skundžiamame teismo sprendime nebuvimo, neaišku, kokį dar kitokį (kokius trūkumus ištaisius ir/ar kokius papildomai įrodymus pateikus) prašymą pareiškėja galėtų pateikti teismui ne vėliau kaip per 14 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo, kad teismas jį nagrinėtų. Pareiškėja nustatytu laiku pirmosios instancijos teismui pateikė visiškai ABTĮ 45 straipsnio reikalavimus atitinkantį prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, jos patirtos ir prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra realios ir pagrįstos, o sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenagrinėjo jų priteisimo klausimo.

2. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2012 m. spalio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-390/2012), ABTĮ numato teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimo mechanizmą t. y. pirma, turi būti priimtas asmeniui (proceso šaliai) naudingas teismo sprendimas; antra, minėtas asmuo iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, o to nepadarius – ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo, turi išreikšti valią, kad patirtos išlaidos jam būtų atlygintos; trečia, prašymas, kaip tokios valios išreiškimo procesinė forma, turi būti pateiktas raštu ir atitikti jam keliamus turinio reikalavimus, t. y. turi būti nurodytas išlaidų apskaičiavimas ir jų pagrindimas. Nagrinėjamu atveju minėtų sąlygų visuma buvo ir pirmosios instancijos teismas, priimdamas galutinį sprendimą dėl administracinės bylos, turėjo išspręsti pareiškėjos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą: 1) teismo sprendimas priimtas pareiškėjos naudai – jos prašymas patenkintas visiškai; 2) prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas teismui pateiktas 2013 m. sausio 7 d. teismo posėdyje, iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos; 3) pareiškėjos prašymas visiškai atitiko jam keliamus turinio reikalavimus.

3. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų nepriteisimo nėra tinkamai motyvuota. Teismas, nurodęs, jog prašymas neatitinka ABTĮ 45 straipsnio 1 dalies reikalavimų, konkrečiai nepasisakė, kurių minėtoje teisės normoje nustatytų reikalavimų neatitinka prašymas, t. y. lieka neaišku, ar jis paduotas ne laiku ir/ar jame nėra išlaidų pagrindimo ir/ar jame nėra išlaidų apskaičiavimo.

4. Savo prašyme priteisti bylinėjimosi išlaidas pareiškėja nurodė, kad byloje, gindama savo pažeistas teises ir teisėtus interesus, ji naudojosi advokato teisinėmis paslaugomis, kokios konkrečios atliktos taip pat nurodytos prašyme. Iš pareiškėjai suteiktų paslaugų apibūdinimo akivaizdu, kad jos pareiškėjai buvo suteiktos jos pasitelkto advokato konkrečioje byloje: prašymas surašytas ir pasirašytas pareiškėjos atstovo, pareiškėjos atstovas, kurio darbo vieta yra Vilniuje, specialiai, siekdamas pasiruošti bylos nagrinėjimui teisme, vyko į Kauno apygardos administracinį teismą susipažinti su papildomai gauta bylos medžiaga, kurią išreikalauti jis pats ir prašė teismo (susipažinęs su byla pareiškėjos atstovas pasirašė teismo raštinėje), pareiškėjos atstovas taip pat dalyvavo visuose trijuose teismo posėdžiuose (tai akivaizdu iš jų protokolų). Taigi, visos pareiškėjai suteiktos teisinės paslaugos yra akivaizdžiai suteiktos konkretaus jos atstovo ir susijusios išimtinai su nagrinėjama byla. Be to, teismui kartu su prašymu (kaip jo priedas) buvo pateiktas pinigų kvitas Nr. 688751 (originalas), įrodantis, kad pareiškėja už jai suteiktas ir prašomas priteisti teisines paslaugas visiškai atsiskaitė. Todėl, akivaizdu, kad pareiškėjos prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra realios ir pagristos.

5. Iš pirmosios instancijos teismo motyvų, kad pareiškėjos atstovas prašyme tik išvardijo atliktus veiksmus bei nurodė bendrą sumą už juos visus, gal būt galima suprasti, jog pareiškėjos išlaidos nėra apskaičiuotos, neva turėjo būti pateikta kaina už kiekvieną prašyme nurodytą advokato suteiktą paslaugą atskirai. Tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nusprendė, jog prašyme nėra išlaidų apskaičiavimo dėl to, kad neatsižvelgė į pareiškėjos ir jos atstovo susitarimo dėl teisinių paslaugų teikimo turinį.

Prašyme nurodyta, kad už visas konkrečioje byloje pareiškėjai suteiktas teisines paslaugas ji įsipareigojo sumokėti advokatui 3 000 Lt honorarą ir šią sumą sumokėjo 2012 m. rugpjūčio 21 d., t. y. dar iki to momento, kai ne visos teisinės paslaugos buvo suteiktos. Tai rodo, kad tarp pareiškėjos ir advokato galiojo susitarimas dėl teisinių paslaugų konkrečioje byloje teikimo už konkrečią fiksuotą kainą. Pažymėtina, kad jokie teisės aktai nedraudžia asmeniui su advokatu susitarti dėl fiksuoto, o ne pvz., valandinio atlygio (honoraro) už visą atstovavimą (įskaitant ir reikiamų procesinių dokumentų surašymą) byloje pirmosios instancijos (kaip nagrinėjamu atveju) teisme.

Nagrinėjamu atveju, pažymėjęs, kad pareiškėjos prašymas neatitinka keliamų reikalavimų, kad apsiribota tik suteiktų paslaugų išvardijimu kai nurodyta vien tik bendra jų suma, bei išaiškinęs pareiškėjai jos teisę prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų pateikti per 14 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo, skundžiamą sprendimą priėmęs teismas tarytum verčia pareiškėją ir jos advokatą kurti kažkokius suteiktų paslaugų įkainius, prašomą priteisti sumą išskaidyti pagal kiekvieną suteiktą paslaugą atskirai ir pan., ko nei pareiškėja, nei jos advokatas negali padaryti, nes, kaip minėta, jie susitarė dėl fiksuoto apmokėjimo už visą atstovavimą administracinėje byloje pirmosios instancijos teisme.

Nei pareiškėja nei jos advokatas to nedarys ne tik dėl to, jog tai visiškai netikslinga, bet ir dėl to, jog kažkokių konkrečių paslaugų kainų, dėl kurių tartasi nebuvo, nurodymas prašyme kartu būtų ir apsimestinis, pareiškėjos ir jos advokato vertinimu, nesąžiningas veiksmas, skirtas vien tik siekiant atitikti teismo neteisėtai nustatytą neteisingai išaiškintą, pernelyg formalų, pertekliniais reikalavimais grįstą bylinėjimosi išlaidų priteisimo teisinį mechanizmą. Be to, šiuo atveju pareiškėja prašė priteisti vienos rūšies jos patirtas bylinėjimosi išlaidas – už atstovavimą (ABTĮ 44 str. 6 d.) ir neprašė jokių kitų, ABTĮ 44 straipsnio 2 dalyje nurodytų išlaidų atlyginimo.

Atsižvelgusi į tai, kad atstovavimo išlaidos pareiškėjos buvo sutartos fiksuotos (ne santykinės, pvz., valandinės), todėl pareiškėja ir prašė jas, visas sutartas ir jos sumokėtas (realiai patirtas), priteisti. Šiuo atveju iš esmės nėra ką apskaičiuoti (nėra jokių apskaičiavimui naudojamų parametrų), todėl vienos rūšies prašomų priteisti išlaidų sumos nurodymas laikytinas tinkamu išlaidų apskaičiavimų.

6. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintos rekomendacijos dėl užmokesčio dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) už prašymo dėl tarnybinės nuobaudos panaikinimo surašymą maksimalaus priteistino dydžio nesieja su tokios paslaugos trukme, kitų, prašyme nurodytų, teisinių paslaugų (iš esmės tai atstovavimo teisme paslaugos) trukmės nenurodymas taip pat neapsunkina tokio prašymo nagrinėjimo, įskaitant ir palyginimo su rekomendacijose pateikiamais maksimaliais priteistinais dydžiais, nes atstovavimo teisme trukmė fiksuojama teismo posėdžio protokoluose bei LITEKO duomenų bazėje.

7. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-2635/2012 pareiškėjos visiškai analogiška prašymą patenkino visiškai, nenustatęs jokio jo turinio neatitikimo teisės aktams.

8. Savo prašyme „Dėl išlaidų už advokato paslaugas priteisimo“ pareiškėja taip pat pažymėjo, kad jos prašomos priteisti išlaidos savo dydžiu neviršija Rekomendacijų nustatytų atitinkamų maksimalių priteistinų. Kadangi Rekomendacijos maksimalų priteistiną atstovavimo išlaidų dydį sieja su Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimalia mėnesine alga (MMA), pareiškėja atkreipia dėmesį, kad aktualios teisinės paslaugos nagrinėjamoje byloje advokato jai buvo teikiamos nuo 2012 m. rugpjūčio 20 d. iki 2013 m. sausio 7 d., šių paslaugų teikimo metu iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ patvirtinta 850 Lt MMA, o nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ patvirtinta 1 000 Lt MMA. Taigi, advokato pareiškėjai suteiktos paslaugos bei jų įkainiai, nustatyti Rekomendacijose yra:

1) susipažinimas su pareiškėjos pateiktais dokumentais ir teisinių konsultacijų suteikimas pareiškėjai;

2) prašymo dėl tarnybinės nuobaudos panaikinimo surašymas ir jo pateikimas teismui; 3) 2012 m. spalio 4 d. nuvykimas į Kauno apygardos administracinį teismą susipažinti su papildomai gauta bylos medžiaga. Vadovaujantis minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi (administracinėje byloje Nr. A520-2635/2012) susipažinimas su dokumentais, konsultacija, atsiliepimo parengimas (šiuo atveju parengtas ne atsiliepimas, o prašymas – pagrindinis administracinės bylos iškėlimo dokumentas) laikytinos vienos rūšies paslaugomis, numatytomis Rekomendacijų 8.2 punkte, maksimali priteistiną suma: 3 x MMA = 3 x 850 Lt = 2 550 Lt.

4) Pasirengimas bylos nagrinėjimui 2012 m. spalio 10 d. teismo posėdžiui ir atstovavimas pareiškėjai šiame posėdyje. Vadovaujantis minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi (administracinėje byloje Nr. A520-2635/2012), tai prilyginama paslaugoms, numatytoms Rekomendacijų 8.18 punkte. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad tą dieną teismo posėdis truko 2 val. 10 min., kas pagal Rekomendacijų 9 punkto nuostatas būtų 2 val., maksimali priteistiną suma: 2 val. x 0,15 x MMA = 2 val. x 0,15 x 850 Lt = 255 Lt.

5) Pasirengimas bylos nagrinėjimui 2012 m. gruodžio 12 d. teismo posėdžiui ir atstovavimas pareiškėjai šiame posėdyje. Apskaičiavus analogiškai, žinant, kad tą dieną posėdis truko 54 min., maksimali priteistiną suma: 1 val. x 0,15 x MMA = 1 val. x 0,15 x 850 Lt = 127,50 Lt.

6) Pasirengimas bylos nagrinėjimui 2013 m. sausio 7 d. teismo posėdžiui ir atstovavimas pareiškėjai šiame posėdyje. Apskaičiavus analogiškai, žinant, kad tą dieną posėdis truko 40 min., bei jau galiojo 1 000 Lt MMA. Maksimali priteistina suma: 1 val. x 0,15 x MMA = 1 val. x 0,15 x 1 000 Lt = 150 Lt. Taigi, už advokato pareiškėjai suteiktas paslaugas maksimali priteistina suma būtų 3 032,50 Lt, todėl akivaizdu, kad pareiškėjos prašoma priteisti 3 000 Lt suma atstovavimo išlaidoms atlyginti neviršija nagrinėjamu atveju nustatytos maksimalios priteistinos sumos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atstovavimo išlaidų priteisimo (ABTĮ 44 str. 6 d.).

Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas netenkino jos prašymo dėl išlaidų už advokato paslaugas priteisimo, apeliacinį skundą grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo netenkinti šio prašymo, kadangi pareiškėja rašytinį prašymą priteisti jai patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teismui pateikė paskutinio posėdžio metu, šis prašymas visiškai atitinka ABTĮ 45 straipsnio reikalavimus, o jos patirtos ir prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra realios ir pagrįstos.

ABTĮ 43-44 straipsniai numato bylinėjimosi išlaidas, kurios patiriamos už teismo darbą, procesinius veiksmus ir paslaugas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Tai sumos, išmokėtos liudytojams, specialistams, ekspertams ir ekspertų organizacijoms, taip pat išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimo laiko ir vietos paskelbimu spaudoje (ABTĮ 43 str. 1 d.), kitos proceso šalių išlaidos (ABTĮ 44 str.). ABTĮ 44 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis numato, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

ABTĮ 43–45 straipsnių nuostatos bei jų prasmė patvirtina jog priteisiamos tik: pirma, su bylos nagrinėjimu teisme ir jos paruošimu teismui susijusios išlaidos, t. y. tiesiogiai su teismo procesu susijusios išlaidos; antra, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012).

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo atstovavimo išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą byloje asmens sumokėtos sumos pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas. Teismas turi nustatyti, ar šalies patirtos atstovavimo išlaidos buvo realiai patirtos, būtinos ir protingo dydžio. Taigi teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis protingumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja, pagrįsdama savo prašymą priteisti patirtas išlaidas už advokato paslaugas, pirmosios instancijos teismui pateikė tik 2012 m. rugpjūčio 21 d. pinigų priėmimo kvitą Serija LAT Nr. 688751, kuris patvirtina, jog pareiškėja advokatui D. P. sumokėjo 3 000 Lt. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog iš šio pinigų priėmimo kvito negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad pareiškėja minėtą pinigų sumą advokatui D. P. sumokėjo būtent už pirmosios instancijos teismo nagrinėtoje byloje suteiktas atstovavimo paslaugas.

Pažymėtina, jog kvite nėra nurodytas atstovavimo sutarties numeris, nepažymėta, už kokias teisines paslaugas minėta pinigų suma buvo sumokėta, byloje nėra sąskaitos-faktūros ar kito dokumento, kuriame būtų nurodyta, kokias teisines paslaugas advokatas suteikė pareiškėjai. Be to, šis pinigų priėmimo kvitas išrašytas ir pinigai advokatui sumokėti 2012 m. rugpjūčio 21 d., o pirmosios instancijos teismui pateiktame prašyme dėl išlaidų už advokato paslaugas priteisimo nurodoma, kad už prašomą priteisti sumą advokatas susipažino su pareiškėjos pateiktais dokumentais ir teikė teisines konsultacijas pareiškėjai, surašė ir pateikė teismui prašymą dėl tarnybinės nuobaudos panaikinimo, 2012 m. spalio 4 d. vyko į Kauno apygardos administracinį teismą susipažinti su papildomai gauta bylos medžiaga, pasirengė bylos nagrinėjimui 2012 m. spalio 10 d., 2012 m. gruodžio 12 d. ir 2013 m. sausio 7 d. teismo posėdžiams ir atstovavo pareiškėją šiuose posėdžiuose, t. y. prašoma priteisti pinigų suma advokatui buvo sumokėta dar nesurašius prašymo pirmosios instancijos teismui ir neįvykus teismo posėdžiams.

Tai, jog, kaip nurodo pareiškėjos atstovas, pareiškėja ir advokatas buvo sutarę dėl fiksuotos paslaugų kainos, ir todėl ji buvo sumokėta iš anksto, nepagrindžia to, kad prašoma priteisti suma yra su bylos nagrinėjimu teisme ir jos paruošimu teismui susijusios išlaidos, kadangi nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui pareiškėja nepateikė tokio susitarimo su advokatu įrodymo. Taigi, nors nurodytos išlaidos pareiškėjos ir realiai patirtos, tačiau iš byloje esančių įrodymų nėra galimybės nustatyti, kad šios išlaidos susijusios su bylos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme ir jos paruošimu teismui, bei šių išlaidų būtinumo.

Kaip minėta ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis numato, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje laikomasi taisyklės, kad šioje normoje iš esmės įtvirtintas suinteresuotai šaliai adresuotas reikalavimas prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nurodyti išlaidas pagrįsti konkrečiais skaičiais bei įrodymais, atitinkančiais ABTĮ 57 straipsnio nustatytus reikalavimus (žr., pvz., 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-113/2012). Prašomų sumų apskaičiavimas iš esmės turėtų būti detalus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2022/2010), išsamus ir su pagrindimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-34/2011).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, jog minėtos teisės normos prasme išlaidų pagrindimas reiškia pateikimą teismui įrodymų, kokios rūšies teisines paslaugas atstovas suteikė, kiek valandų sugaišo, teikdamas kiekvieną teisinę paslaugą, ir kokį atlygį (pinigų sumą) už tai gavo. Todėl, kiekvienu atveju sprendžiant dėl atstovavimo išlaidų, turi būti identifikuota kiekviena suteikta teisinė paslauga, jos suteikimui sugaištas laikas bei gautas užmokestis už atitinkamą teisinę paslaugą, nurodant konkrečią pinigų sumą. Pareiškėja 2013 m. sausio 7 d. pirmosios instancijos teismui pateiktame prašyme dėl išlaidų už advokato paslaugas priteisimo tik išvardijo, kokias paslaugas jos atstovas, advokatas D. P., suteikė už bendrą prašomą priteisti sumą, tačiau nedetalizavo, kokias konkrečias pinigų sumas ji sumokėjo savo atstovui už minėtas konkrečias teisines paslaugas, tokių duomenų nėra ir pinigų iš pareiškėjos priėmimo kvite. Byloje, kaip minėta, taip pat nėra pareiškėjos atstovo parengtų duomenų apie jo faktiškai suteiktas pareiškėjai teisines paslaugas ir jų teikimui sugaištą laiką bei iš pareiškėjos gautą atlygį už kiekvieną teisinę paslaugą nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme pagal 2012 m. rugpjūčio 20 d. atstovavimo sutartį. Be to, tai, kad pareiškėja ir advokatas buvo sutarę dėl fiksuotos teisinių paslaugų kainos, todėl nėra pagrindo detalizuoti atskirų paslaugų įkainių ir nurodyti jų teikimui sugaištą laiką, neatleidžia pareiškėjos nuo pareigos įrodyti bei pagrįsti prašomą priteisti atstovavimo išlaidų sumą, juo labiau, kad įrodymų apie minėtą pareiškėjos ir jos atstovo susitarimą dėl fiksuotos paslaugų kainos byloje nėra pateikta.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą dėl išlaidų už advokato paslaugas priteisimo, t. y. tinkamai vertino faktines ginčo aplinkybes bei teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei administracinių teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Pažymėtina, jog ši nutartis neužkerta kelio pareiškėjai paduoti ABTĮ 45 straipsnio 1 dalies reikalavimus atitinkantį prašymą dėl išlaidų atlyginimo ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos G. R. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas