2016-05-06 Nr. AB-13516-3-63-3-01368-2013-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-67-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01368-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 16.2; 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Klaipėdos apygardos probacijos tarnybos ir trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. V. skundą atsakovui Klaipėdos apygardos probacijos tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja J. V. (toliau – ir pareiškėja) 2013 m. spalio 25 d. (pagal spaudą ant voko) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Klaipėdos apygardos probacijos tarnybos 2013 m. spalio 15 d. raštą Nr. 1-342 „Dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ ir priteisti iš atsakovo Klaipėdos apygardos probacijos tarnybos neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (b. l. 5–8).

Pareiškėja rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Teigė, jog vadovaujantis neteisėtu pripažintu įstatymu jai buvo skaičiuojamas ir mokamas mažesnis darbo užmokestis, tuo pažeidžiant jos teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

Atsakovas Klaipėdos apygardos probacijos tarnyba atsiliepime į prašymą (b. l. 13–16) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatuota, kad įstatymų leidėjas privalo nustatyti asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą ir valstybė per protingą laiką juos turi teisingai kompensuoti. Pažymėjo, kad iki 2014 m. gegužės 1 d. nustatytas terminas neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo tvarkai parengti, tai yra atitinkamas teisėkūros subjektas ėmėsi reikalingų teisėkūros veiksmų, visiems valstybės tarnautojams nustatant susidariusių patirtų praradimų kompensavimo būdus ir periodiškumą. Teigė, kad darbo užmokesčio dalies pareiškėjai neišmokėjimą sąlygojo ne atsakovo veiksmai, o Lietuvos valstybė, nustačiusi Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujantį teisinį reguliavimą, dėl kurio pareiškėja negavo prašomo priteisti darbo užmokesčio, todėl manė, kad atsakovu turi būti Lietuvos valstybė. Taip pat yra prašoma atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams, dėl valstybėje susiklosčiusios sunkios ekonominės ir finansinės padėties.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepimu į skundą (b. l. 19–23) prašė skundą atmesti.

Nurodė, kad prievolės, dėl kurios kilo ginčas, įvykdymas bus sureguliuotas teisės aktu, todėl nėra pagrindo pareiškėjos reikalavimą tenkinti teismine tvarka iki įstatymo priėmimo. Manė, kad yra pagrindas bylos nagrinėjimą atidėti, kol taps aiškios visos bylos aplinkybės ir taps aiškus kompensavimo mechanizmas. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos reikalavimo atžvilgiu taikytinas 3 metų senaties terminas. Nustačius, kad dėl taikytino šioje byloje Lietuvos Respublikos darbo kodekso 301 straipsnio yra kreiptasi į Konstitucinį Teismą, šios bylos nagrinėjimas turi būti sustabdytas, kol bus išnagrinėtas teisės akto atitikimas Konstitucijai. Manė, kad Probacijos tarnyba, pateikdama 2013 m. spalio 15 d. sprendimą, rėmėsi galiojančiais teisės aktais. Neišmokėta darbo užmokesčio dalis turėtų būti priteista iš Lietuvos valstybės. Prašė teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Teismo sprendimas turi ryšį su darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmu, kurį parengti yra įpareigota Vyriausybė, todėl ją būtina įtraukti trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 3 d. sprendimu prašymą patenkino visiškai: Klaipėdos apygardos probacijos tarnybos 2013 m. spalio 15 d. raštą Nr. 1-342 „Dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ panaikino, priteisė iš Klaipėdos apygardos probacijos tarnybos 1 827,34 Lt darbo užmokesčio nepriemoką (gyventojų pajamų, valstybinio socialinio draudimo ir kiti mokesčiai neišskaičiuoti) J. V., įpareigojo Klaipėdos apygardos probacijos tarnybą J. V. priteistą darbo užmokesčio nepriemoką išmokėti per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 23 straipsnio (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) 1 dalies, 24 straipsnio 2 dalies (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) nuostatomis. Pritaikius Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies (2009 m. liepos 17 d. redakcijos) ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2009 m. liepos 17 d., 2010 m. birželio 30 d., 2011 m. lapkričio 22 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) nuostatas, pareiškėjai buvo nustatytas sumažintas priedas už suteiktą kvalifikacinę klasę, taigi tokiu būdu pareiškėjai buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis.

Teismas atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013. Nagrinėjamu atveju teismas neišvengiamai yra saistomas Konstitucijos 110 straipsnio imperatyvų bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalies nuostatų. Tai reiškia, jog nepašalinus nustatyto pažeidimo mokant pareiškėjai sumažintą darbo užmokestį pagal antikonstitucinius aktus, ir toliau taikant antikonstitucinėmis pripažintas įstatymų nuostatas, būtų pažeistos Konstitucijos bei ABTĮ normos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, jog pažeistos asmens teisės pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai turi būti ginamos.

Byloje nebuvo ginčo, jog pareiškėja atliko savo, kaip valstybės tarnautojo, pareigas, už kurių atlikimą nebuvo teisingai atlyginta. Vadinasi, būtent darbdaviui tenka pareiga tinkamai atlyginti valstybės tarnautojui už jo atliktą darbą. Ginčo laikotarpiu pareiškėjos darbdavio funkcijas įgyvendino Klaipėdos apygardos probacijos tarnyba. Klaipėdos apygardos probacijos tarnybai taikant antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatas, pareiškėjai mokant darbo užmokestį už atliktą darbą, pareiškėja patyrė praradimus. Nors pareiškėjos teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo darbo užmokesčio valstybės tarnautojams mokėjimo klausimus, nagrinėjamu atveju nėra keliamas žalos atlyginimo klausimas, o sprendžiama tik dėl reikalavimo priteisti ginčo laikotarpiu neteisėtai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Tokios nuostatos nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Kadangi pareiga tinkamai atlyginti už jo atliktą darbą, t.y. mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose nustatytas socialines garantijas tenka darbdaviui, Klaipėdos apygardos probacijos tarnybos 2013 m. spalio 15 d. atsakymas pareiškėjai, įformintas raštu Nr. 1-342 „Dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“, negalėjo būti laikomas teisėtu.

Pagal byloje esančius duomenis taikant nurodytas nuostatas, per laikotarpį nuo 2012 m. vasario 2 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjai neišmokėta 1 827,34 Lt darbo užmokesčio suma. Kadangi už netinkamą atlikto darbo apmokėjimą tiesiogiai atsakinga įstaiga, turėjusi pareigą mokėti darbo užmokestį, o būtent – Klaipėdos apygardos probacijos tarnyba, todėl pareiškėjai neišmokėta 1 827,34 Lt darbo užmokesčio suma priteista iš atsakovo Klaipėdos apygardos probacijos tarnybos.

Nagrinėjamu atveju dėl laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 2 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. negauto darbo užmokesčio priteisimo (teisingo apmokėjimo už darbą) pareiškėja į teismą kreipėsi 2013 m. spalio 28 d., t. y. nepažeisdama Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto 3 metų senaties termino, jos reikalavimo laikotarpis taip pat neviršijo Darbo kodekso 301 straipsnyje numatyto piniginių reikalavimų tenkinimo laikotarpio. Byloje nenustatyta kitų aplinkybių, užkertančių (ribojančių) galimybę realizuoti pareiškėjai teisę teisme reikalauti teisingai atlyginti už darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatų taikymo.

Klaipėdos apygardos probacijos tarnyba prašymo patenkinimo atveju priteistos sumos sumokėjimą prašė atidėti vieneriems metams. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsniu. Atsižvelgiant į susidariusią situaciją teismas vertino, kad siekiant nepakenkti veiksmingai pareiškėjos teisių apsaugai, įpareigojimas išmokėti nustatytą darbo užmokesčio nepriemoką turi būti įgyvendintas per konkretų protingą terminą. Vykdydamas teisingumą, teismas privalo išspręsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Kadangi atsakovas teismui nenurodė argumentų, kad teismo sprendimo vykdymas sukels ypatingai neigiamas pasekmes, taip pat, kad neatidėjus teismo sprendimo vykdymo bus pažeisti teisingumo ir protingumo principai bei iš esmės paneigta teismo sprendimo efektyvaus vykdymo galimybė, prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo vieneriems metams netenkintas. Atsižvelgiant į aplinkybę, jog priimto įpareigojimo vykdymas reikalauja papildomų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo bei vertinant valstybės biudžeto vykdymo procedūras, asignavimų valdytojų teises bei valstybės biudžeto išlaidų sampratą, priteistinos sumos dydį, darė išvadą, kad teismo sprendimo vykdymas gali būti įgyvendintas per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

III. Atsakovas Klaipėdos apygardos probacijos tarnyba apeliaciniu skundu (b. l. 40–43) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas sprendime nepasisakė dėl atsakovo atsiliepime išsakytų argumentų – t. y. dėl rengiamo kompensavimo mechanizmo. Klaipėdos apygardos probacijos tarnybos pateikiamas darbo užmokesčio skirtumo paskaičiavimas gali neatitikti įstatymo leidėjo nustatytų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nuostatų. Mano, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad Lietuvos valstybė nepagrįstai delsia nustatyti neišmokėtos atlyginimų dalies kompensavimo tvarką, nėra teisinio pagrindo šio ginčo nagrinėjimo metu konstatuoti pareiškėjos teisių pažeidimo.

2. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl atsakovo prašymo įtraukti į bylą Lietuvos Respublikos Vyriausybę trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

3. Mano, kad šiuo atveju bylos nagrinėjimas galėjo būti atidėtas iki kol taps aiškios visos bylos aplinkybės, tai yra taps aiškus kompensavimo mechanizmas. Mano, kad byla turėjo būti sustabdyta iki Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priims procesinius sprendimus administracinėse bylose Nr. I-578-624/2013 ir I-4039-624/2013.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas apeliaciniu skundu (b. l. 45–48) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir Klaipėdos apygardos probacijos tarnyba savo apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai J. V. nuo 2012 m. vasario 2 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžius, priteisimo. Taip pat pareiškėja yra pareiškusi reikalavimą panaikinti Klaipėdos apygardos probacijos tarnybos 2013 m. spalio 15 d. raštą Nr. 1-342 „Dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėja ginčo laikotarpiu ėjo B lygio 6 kategorijos pareigas, jai buvo suteikta trečia kvalifikacinė kategorija. Valstybės tarnautojų darbo užmokestį nustato Valstybės tarnybos įstatymas, kurio 23 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnį valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas.

Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (2000 m. balandžio 18 d. redakcija) 42 straipsnio 6 dalyje (2009 m. liepos 17 d. redakcija) ir Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) 41 straipsnio 4 dalyje (2009 m. liepos 17 d. redakcija, įsigaliojusi 2010 m. sausio 1 d.) buvo nustatytas toks Kalėjimų departamento ar jam pavaldžios įstaigos pareigūnų priedų už kvalifikacinę kategoriją mažinimo mastas: už trečiąją kvalifikacinę kategoriją – nuo 15 iki 10 proc. pareiginės algos, už antrąją kvalifikacinę kategoriją – nuo 30 iki 20 proc. pareiginės algos, už pirmąją kvalifikacinę kategoriją – nuo 50 iki 30 proc. pareiginės algos.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, be kita ko, pripažino, kad: Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (2000 m. balandžio 18 d. redakcija) 42 straipsnio 6 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija,) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) 41 straipsnio 4 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, įsigaliojusi 2010 m. sausio 1 d.) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnis (2009 m. liepos 17 d. redakcija; 2010 m. birželio 30 d. redakcija; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Taigi nuo 2012 m. vasario 2 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo sumažintas pareiškėjos darbo užmokestis, sumažinus priedo už suteiktą kvalifikacinę kategoriją dydį.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjos darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo sumažintas dėl Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostatų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų priedų už kvalifikacinę klasę dydžius, o ne dėl Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto nuostatų, reglamentuojančių Kalėjimų departamento ar jam pavaldžios įstaigos pareigūnų priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžius, taikymo. Tačiau atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, nepaisant to, kad buvo nurodyta netinkama konkrečiu pareiškėjos atveju taikyta norma, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjos darbo užmokestis buvo sumažintas dėl nuostatų, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo.

Pirmosios instancijos teismas nusprendė pareiškėjos pažeistas teises apginti priteisiant jai visą dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų taikymo susidariusią darbo užmokesčio nepriemokos sumą. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjai nuo 2012 m. vasario 2 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl praradimų, patirtų dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo, kompensavimo.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose, priimtuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjos reikalavimas, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjos teisinė padėtis ar jos teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d., t. y. jau po skundžiamo neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patenkinti pareiškėjos skundą ir priteisti jai darbo užmokesčio nepriemoką priėmimo, priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Klaipėdos apygardos probacijos tarnybai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjos pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Klaipėdos apygardos probacijos tarnybos. Atitinkamai neteisėta bei nepagrįsta laikytina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria panaikintas Klaipėdos apygardos probacijos tarnybos 2013 m. spalio 15 d. raštas Nr. 1-342, kuriuo atsakovas pagrįstai, motyvuodamas tuo, kad sumažintų pareiginių algų kompensavimo mechanizmas šiuo metu nėra nustatytas, nurodė, kad nėra teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai susidariusį darbo užmokesčio skirtumą.

Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniai skundai tenkinami, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

atsakovo Klaipėdos apygardos probacijos tarnybos ir trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinius skundus patenkinti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos J. V. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan