2015-12-08 Nr. BB-5074-1-41-1-00582-2013-8 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-531-699/2015

Teisminio proceso Nr. 1-41-1-00582-2013-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.10.1;

1.2.4.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. M., A. V. ir jų gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. ir A. V. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį paskiriant M. M. laisvės atėmimo vieneriems metams šešiems mėnesiams bausmę, o A. V. laisvės apribojimo trejiems mėnesiams bausmę, įpareigojant jį laisvės apribojimo laikotarpiu dirbti arba būti registruotam darbo biržoje.

Iš M. M. ir A. V. solidariai priteista A. K. 100 Lt (28,96 Eur) turtinei ir 2500 Lt (724,05 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Iš M. M. ir A. V. Šiaulių teritorinei ligonių kasai priteista 294,41 Lt (85,27 Eur) už A. K. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas.

Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 23 d. nutartis, kuria nuteistųjų M. M. ir A. V. gynėjo advokato D. Vaičiulio apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

nustatė:

M. M. ir A. V. nuteisti už tai, kad bendrais tyčiniais veiksmais 2013 m. kovo 25 d., apie 2 val., UAB „Aviculas“ priklausančiame bare (duomenys neskelbtini), esančiame Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), M. M. tyčia suduodant kumščiu nukentėjusiajam A. K. vieną smūgį į veidą bei paimant jį už kaklo ir pargriaunant ant žemės, o A. V. spiriant gulinčiam nukentėjusiajam ne mažiau kaip vieną kartą į veidą, padarė A. K. sužalojimus: nosies kaulų lūžį, poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose ir nosies nugarėlėje bei dešiniame žaste, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl nosies kaulų lūžio jo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų.

Kasaciniu skundu nuteistieji M. M., A. V. ir jų gynėjas advokatas D. Vaičiulis prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 16 d. nuosprendį bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 23 d. nutartį ir baudžiamąją bylą, vadovaujantis BK 28 straipsniu, A. V. ir M. M. nutraukti. Jei šis prašymas nebūtų patenkintas, pakeisti nuteistiesiems nusikalstamų veikų kvalifikavimą M. M. veiką perkvalifikuojant į BK 137 straipsnio 1 dalį, o A. V. į BK 140 straipsnio 1 dalį, iš kaltinimo pašalinti abiejų nuteistųjų atsakomybę sunkinančią aplinkybę – bendrininkavimą, ir paskirti M. M. su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, o jei laisvės atėmimo bausmė M. M. nebūtų pakeista, taikyti jam BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams.

Kasatoriai nurodo, kad pagal teismų nustatytas aplinkybes A. V. veika pasireiškė tik spyriu A. K., todėl buvo galima apibrėžti veika sukeltus padarinius, tačiau to teismai nepadarė, prieštaravimų dėl to, kokius konkrečius padarinius sukėlė A. V. veiksmai, teismo medicinos specialisto išvadoje nepašalino, todėl netinkamai pritaikė BK 138 straipsnio 1 dalį. Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad A. K. padaryti tokie sužalojimai: nosies kaulų lūžis, poodinės kraujosruvos dešinės akies vokuose ir nosies nugarėlėje bei dešiniajame žaste. Sužalojimai padaryti dviem trauminiais poveikiais kietais bukais daiktais į veidą ir dešinį žastą. Šie duomenys atitinka nuteistiesiems inkriminuotus veiksmus, konkrečiai tai, kad M. M. sudavus smūgį A. K. buvo padarytas nosies kaulų lūžis, o A. V. spyrus – buvo traumuotas jo dešinysis žastas. Iš to darytina išvada, kad A. K. sveikata buvo nesunkiai sutrikdyta tik dėl M. M. veikos, o dėl A. V. veikos A. K. buvo sukeltas tik nežymus sveikatos sutrikdymas ir tokia veika turi būti kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Pagal BK 26 straipsnį 1 dalį bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jo tyčia. Byloje nėra nustatyta, kad A. V. veiksmai, o kartu ir tyčia, buvo nukreipta į sužalojimų A. K. veido srityje padarymą, todėl jis turi atsakyti tik už padarinius, kuriuos sukėlė jo veika. Pažymėtina ir tai, kad pagal BK 58 straipsnio 1 dalį bausmė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo bendrininkams skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį, formą, vaidmenį ir pobūdį. Bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl A. V. ir M. M. atsakomybės, BK 26 straipsnio 1 dalies, 58 straipsnio 1 dalies tinkamai neįvertino, todėl netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Kasatoriai teigia, kad teismai nepagrįstai M. M. veikos nevertino kaip būtinosios ginties, tariamos būtinosios ginties arba kraštutiniu atveju kaip būtinosios ginties ribų peržengimo. Bylą nagrinėję teismai padarė išvadą, kad susiklosčiusioje situacijoje M. M. neturėjo teisės į būtinąją gintį. Apeliacinės instancijos teismas šią išvadą pagrindė tuo, kad M. M. dirba apsauginiu naktiniame klube, todėl pagal pareigas jam nuolatos reikia spręsti konfliktines situacijas, bendrauti su neblaiviais asmenimis. Anot kasatorių, tokie apeliacinės instancijos teismo teiginiai nėra pagrįsti išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnis).

Antai M. M. pagal pareigybę yra administratorius, o ne apsaugos darbuotojas. Jis nebuvo klubo (duomenys neskelbti) darbuotojas, o tik samdomas asmuo, kuris pagal paskyrimą tą vakarą atliko savo darbines funkcijas, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo jo laikyti profesionaliu apsaugos darbuotoju. Be to, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad vaizdo įraše matomas A. K. mostas link M. M. Šį faktą patvirtino ir keletas liudytojų, tačiau apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs A. K. veiksmus prieš M.

M., jų nevertino kaip pavojingo kėsinimosi. Kasatorių nuomone, tokia išvada nepagrįsta, nes byloje nustatyta, kad A. K. atliko ar mėgino atlikti smūgį ar smūgius prieš M. M., o šie veiksmai kėlė grėsmę M. M. sveikatai, t. y. buvo pavojingi. Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir gali ją įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi ar kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Dėl to M. M. neturėjo laukti tolesnių A. K. veiksmų, laukti, kol jam pačiam bus padaryta žala, todėl neabejotina M.

M. teisė gintis kilo nuo pat puolimo pradžios. Kitaip aiškinant būtinosios ginties institutą, jis netektų savo paskirties ir efektyvumo. Pažymėtina, kad būtinosios ginties situacijoje asmuo neprivalo vengti padaryti žalą užpuolikui. Įstatymų leidėjas jam tik nustato pareigą neperžengti būtinosios ginties ribų. Ribų nustatymas yra bylos faktinių aplinkybių ir individualios situacijos vertinimo dalykas, todėl, atsižvelgus į tai, kad teismai neanalizavo, ar egzistavo būtinosios ginties situacija, nevertino M. M. veikos kaip gynybos, darytina išvada, kad teismai pažeidė BK 28 straipsnio nuostatas.

Kasatoriai pažymi, kad teismai atmetė versiją dėl būtinosios ginties situacijos, tačiau taip pat nenurodė, kokias konkrečiai teises M. M. turėjo susidariusioje situacijoje, nes A. K. buvo neblaivus, neprognozuojamai elgėsi. Kasatorių nuomone, M. M. veiksmai turėjo būti pripažinti kaip gynyba, nes jis klube tuo metu dirbo, buvo blaivus, konflikto neprovokavo, buvo užpultas netikėtai neblaivaus A. K., o būtinosios ginties ribos nebuvo peržengtos, nes po to, kai buvo neutralizuota A. K. kelta grėsmė ir jis buvo paguldytas ant žemės, jokių daugiau veiksmų, kuriuos būtų galima laikyti būtinosios ginties ribų peržengimu, nebuvo atlikta, o pats A.

K. nedelsiant paleistas. Vien tai, kad gynybos metu buvo padaryta žala užpuolikui, nepaneigia būtinosios ginties situacijos. Žalos dydis turi būti vertinamas tik puolimo kontekste, t. y. ar jis atitinka užpuolimo pavojingumo mastą. Pasak kasatorių, teismai nepagrįstai būtinosios ginties situacijos nebuvimą motyvuoja tuo, kad A. K. neturėjo jokio įrankio, kad buvo mažesnis už M. M., nes įstatymas suteikia asmeniui teisę gintis nepriklausomai nuo to, ar užpuolikas naudoja kokias nors priemones. Pažymėtina, kad reikalaujant, jog būtinoji gintis būtų teisėta tik tada, kai užpuolikai naudoja įrankius, būtų paneigta pati būtinosios ginties instituto esmė, t. y. teisė gintis nepriklausomai nuo įvairių aplinkybių (BK 28 straipsnio 1 dalis).

Kasatoriai nurodo, kad susiklosčiusioje situacijoje buvo patenkintos ir kitos dvi būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, t. y. kėsinimosi akivaizdumas ir realumas, nes A. K. mėgino pavartoti fizinį smurtą prieš M. M. Anot kasatorių, konflikto ir puolimo iniciatorius buvo pats A. K., kuris elgėsi akivaizdžiai agresyviai ir provokuojančiai, atlikdamas smūgį, judesius link M. M., o tai sudarė pagrindą M. M. manyti, kad, nenutraukus puolimo, A. K. veiksmai gali tapti tik dar intensyvesni ir pavojingesni, tuo tarpu M. M. jokių provokuojančių ar neteisėtų veiksmų neatliko.

Bylą nagrinėjusių teismų argumentai, kad M. M. buvo stipresnė pusė ir dėl to neturėjo teisės į būtinąją gintį, nėra pagrįstas objektyviais bylos duomenimis, nes nebuvo tiriama, ar A. K. neturi kovos įgūdžių ir pan. Kasatoriai pabrėžia, kad M. M. neatakavo A. K., neatliko daugkartinių smūgių ir panašių muštynėms būdingų veiksmų, o priešingai, visi jo veiksmai buvo susiję su A. K. veiksmų nutraukimu, todėl laikytini gynyba. Kasatoriai pažymi, kad pagal teismų praktiką gynybos būdais yra laikomi bandymai pargriauti, suduoti smūgį, laikyti asmenį rankomis ar kitaip trukdyti smurtauti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-31-788/2015).

Kasatoriai pažymi, kad jei teismai laikė, jog padaryta didesnė žala nei galėjo būti tokioje situacijoje, teismai turėjo įvertinti aplinkybes, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra pagrindas taikyti švelnesnę atsakomybę (BK 62 straipsnis), kad didesnės žalos padarymas ne visada yra būtinosios ginties ribų peržengimas (BK 28 straipsnio 3 dalis), tačiau teismai nepagrįstai šiuos argumentus atmetė. Be to, teismai nevertino to, kad M. M. galėjo veikti tariamosios būtinosios ginties situacijoje, nors pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismas turėjo išsamiai ir nešališkai išsiaiškinti šias svarbias aplinkybes.

Kasatoriai teigia, kad teismai, atsisakę situaciją vertinti kaip būtinąją gintį, turėjo įvertinti A. K. veiksmus kaip M. M. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 6, 8, 9, 10 punktuose, to paties straipsnio 2 dalyje, tačiau to nepadarė.

Kasatorių teigimu, bylą nagrinėję teismai neišsiaiškino sužalojimo padarymo mechanizmo, todėl negalėjo nustatyti M. M. kaltės ir tinkamai kvalifikuoti jo veiką. Bylą nagrinėję teismai, darydami išvadą dėl nosies kaulo lūžio padarymo A. K. mechanizmo, rėmėsi tik teismo medicinos specialisto išvada, tačiau ši išvada yra bendro pobūdžio, joje nėra pasisakyta dėl bendro trauminio poveikio stiprumo ir jo prigimties, todėl ji negali vienareikšmiškai pagrįsti M. M. tyčinės kaltės. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė išreikalauti ir tirti byloje medicinos duomenis apie tikslų žalos A. K. padarymo mechanizmą, netirdamas, kuria kryptimi įvyko nosies lūžis, nesiaiškindamas, ar jis negalėjo įvykti A. K. sukimo ir griovimo ant žemės metu. Pažymėtina, kad pagal BK 138 straipsnį asmuo atsako tik tada, kai veiką padaro tiesiogine tyčia, o kitu atveju veikos kvalifikavimas galimas tik pagal BK 139 straipsnį. Nenustačius tikslių objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, inkriminuoti kilusius padarinius pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, kuris nustato daug griežtesnę atsakomybę nei BK 139 straipsnis, teismas neturėjo pagrindo. Visus neaiškumus, kada tiksliai ir kaip buvo padaryta žala, teismas turėjo aiškinti kaltinamojo naudai. Taigi, neišsiaiškinęs tikslaus nosies lūžio padarymo A. K. mechanizmo, apeliacinės instancijos teismas sudarė prielaidas neteisingam įrodymų vertinimui ir veikos motyvavimui (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 332 straipsnio 5 dalis).

Kasatoriai teigia, kad A. V. ir M. M. neveikė išvien, todėl bendrininkavimas jiems inkriminuotas nepagrįstai. A. V. ir M. M. nei žodžiu, nei konkliudentiniais veiksmais nesitarė dėl veiksmų prieš A. K. M. M. net negalėjo žinoti ir nujausti, kad su A. V. jį sieja vieninga, neapibrėžta tyčia, nors tokio žinojimo nustatymas yra būtina bendrininkavimo sąlyga. A. V. atlikti veiksmai negali būti vertinami kaip padaryti su M. M. pritarimu ar jam kaip nors prie jų prisidėjus, nes M. M. jokių veiksmų neatliko. Pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktą atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikoma tai, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupė, tačiau toje pačioje normoje nurodyta, kad teismas, atsižvelgdamas į kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį, gali nepripažinti šios aplinkybės atsakomybę sunkinančia. Bylą nagrinėję teismai nepadarė išvados, ar inkriminuotas A. V. ir M. M. bendrininkavimo mastas yra pakankamas pagrindas šią aplinkybę vertinti kaip sunkinančią jų atsakomybę.

Kasatoriai nurodo, kad A. V. ir M. M. paskirtos bausmės yra per griežtos. Už padarytą veiką A. V. paskirta vienerių metų laisvės apribojimo bausmė, tačiau iš teismų praktikos analizės matyti, kad už tokią veiką skirtina bausmė neturėtų būti griežtesnė nei treji mėnesiai laisvės apribojimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-253/2009, 2K-218/2008, 2K-196/2006). Svarbu ir tai, kad A. V. veikos padarymo metu buvo neteistas, teisiamas pirmą kartą, turi darbą, todėl yra socialiai aktyvi ir pozityvi asmenybė, į tai teismas privalėjo atsižvelgti skirdamas bausmę.

Be to, įvertinus veikos perkvalifikavimą į BK 140 straipsnį, akivaizdu, kad A. V. turėjo būti paskirta švelnesnė bausmė. Atsižvelgdamas į recidyvo faktą, teismas M. M. skyrė laisvės atėmimo vieneriems metams ir šešiems mėnesiams bausmę. Priimdamas tokį sprendimą teismas neatsižvelgė į tai, kokiomis aplinkybėmis A. K. buvo padaryti sužalojimai, kokia situacija ankstesnių teistumų atveju, nevertino kitų baudžiamojo poveikio priemonių, nesusijusių su laisvės atėmimu, taikymo galimybės. Nors pagal BK 56 straipsnio 1 dalį recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė, tačiau ši norma nėra imperatyvi ir kiekvienu atveju teismas ją taiko individualiai, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją.

BK 54 straipsnis įtvirtina bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, į kuriuos teismas turi atsižvelgti skirdamas bausmę, tarp kurių nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, kaltininko asmenybė, atsakomybę sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės. Anot kasatorių, teismai tinkamai neįvertino nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio, nes kaltė pasireiškė ne tyčia, bet neatsargumu. Jei tyčia kokiomis nors aplinkybėmis ir egzistavo, tai ji buvo neapibrėžta ir netiesioginė. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad M. M. nusikalstamą veiką nulėmė neteisingas suteiktų įgaliojimų palaikyti tvarką naktiniame klube supratimas, o tai rodo, kad teismas pats patvirtino, jog buvo situacija, kuri galėjo nulemti M.

M. aktyvesnį veikimą prieš A. K. Svarbu ir tai, kad suklydimas dėl atskirų aspektų nepaneigia fakto, jog pavojus, keliamas A. K., tikrai egzistavo. Taigi, nenustatęs būtinosios ginties sąlygų, teismas turėjo skirti M. M. švelnesnę bausmės rūšį, laisvės apribojimą. Kasatorių teigimu, nepagrįstai nustatyta M. M. atsakomybę sunkinanti aplinkybė – bendrininkavimas, nes ji neturėjo tiesioginės įtakos net ir sukeliant veikos padarinius. M. M. dirba, apibūdinamas teigiamai, palaiko socialinius ryšius su artimaisiais, tėvais, drauge, kuri šiuo metu laukiasi, todėl paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę šie ryšiai būtų prarasti.

Kasatoriai pažymi, kad reali laisvės atėmimo bausmė neretai užkerta kelią asmeniui būti integruotam į visuomenę, būti socialiai atsakingu piliečiu, vystytis jo sąmoningumui ir pareigingumui. Dėl to tik dalyvaujant darbo veikloje, atliekant visuomenei naudingą darbą, uždirbant pajamų ir M. M. toliau liekant laisvėje, niekieno interesai nenukentėtų, o visuomenei tai būtų tik naudingiau, nes greičiau būtų atlyginta ne tik turtinė, bet ir neturtinė žala. Pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje už daug rimtesnius nei M.

M. padarytus sužalojimus skiriamos švelnesnės ir trumpesnės trukmės laisvės atėmimo bausmės, tačiau į tai teismai neatsižvelgė. Byloje neatsižvelgta ir į A. K. poziciją, kad jis prašė M. M. realios laisvės atėmimo bausmės neskirti. Svarbu ir tai, kad to paties pirmosios instancijos teismo nagrinėtoje baudžiamojoje byloje, kurios faktinės aplinkybės panašios į šios bylos aplinkybes, nuteistajam paskirta laisvės apribojimo bausmė (Šiaulių apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. 1-87-409/2015). Dėl to teismo pozicija vertinant tas pačias aplinkybes yra nevienoda, o tai leidžia daryti išvadą, kad M.

M. paskirta bausmė yra neadekvati.

Kasatoriai nurodo, kad teismai nepagrįstai netaikė M. M. laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo. M. M. gyvenimo būdas, elgesys, pati galbūt padaryta veika, jos pobūdis, jo darbo santykiai, atsiradę įsipareigojimai nukentėjusiajam asmeniui, socialiniai ryšiai nesuponuoja fakto, kad teismas šiuo atveju negalėtų taikyti bausmės vykdymo atidėjimo. Sprendžiant dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo svarbu įvertinti visas bylos aplinkybes, tarp kurių itin reikšminga aplinkybe laikoma kaltininko asmenybė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160/2009). Nagrinėję bylą teismai savo sprendimą neatidėti M. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo grindė aplinkybe, jog M. M. anksčiau yra teistas, teistumas nėra išnykęs, tačiau BK 75 straipsnis nedraudžia atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymo ir asmenims, kurie turi neišnykusį teistumą už anksčiau padarytus nusikaltimus. Svarbu ir tai, kad veikų, už kurias M. M. nuteistas anksčiau, padarymo aplinkybės yra iš esmės skirtingos nei šioje baudžiamojoje byloje. Bylą nagrinėjusių teismų argumentas, kad atidėti M. M. laisvės atėmimo bausmės vykdymą nėra pagrindo, nes jis kritiškai savo elgesio nevertino, taip pat yra nesuprantamas. Byloje teismas pripažino, kad M. M., vertindamas susiklosčiusią situaciją, galėjo klysti, pats M. M. savo veiką vertino kaip padarytą būtinosios ginties situacijoje, todėl teismas kėlė reikalavimą, kad asmuo gailėtųsi dėl to, ką jis padarė veikdamas būtinosios ginties situacijoje ar vykdydamas profesines pareigas, o toks reikalavimas negali būti pagrindas netaikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir nekaltumo prezumpcijos principą, nes savo išvadas grindė duomenimis, gautais tik pradėjus ikiteisminį tyrimą, t. y. vien tuo, kad asmeniui buvo pareikštas įtarimas ar kaltinimas. Anot kasatorių, išvada dėl asmens kaltumo, jo asmenybės vertinimo gali būti padaryta tik pagal įsiteisėjusius teismų nuosprendžius.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė prašo nuteistųjų M. M. ir A. V. gynėjo advokato D. Vaičiulio kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė nurodo, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimus kasacinės instancijos teismas konstatuoja tik tada, kai pirmosios ar apeliacinės instancijos teismų atliktas įrodymų tyrimas ir (ar) vertinimas turi spragų, yra paviršutiniškas, vienpusis, logiškai nepaaiškinantis padarytų išvadų. Prokurorės nuomone, apeliacinės instancijos teismo nutartyje pagrįstai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos šio teismo tiesiogiai išnagrinėtais, nuosprendyje išdėstytais ir nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies įvertintais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą patikrino pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą ir padarė išvadą, kad BPK 20 straipsnio pažeidimų nepadaryta.

Prokurorės manymu, M. M. ir A. V. veikai baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, nes tai, kad nuteistieji nesunkiai sutrikdė sveikatą A. K., patvirtino pats nukentėjusysis, liudytojai S. M., E. Š., J. N., A.V. N., S. R., V. P., ekspertas H. D., 2013 m. kovo 25 d. naktinio klubo (duomenys neskelbti) vaizdo įrašas, specialisto išvados Nr. G 421 (04), G 80/13-421/13 (04), asmens parodymų atpažinti pagal nuotrauką protokolai, akistatos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nuteistieji veikė bendrininkų grupe, todėl naikinti šią atsakomybę sunkinančią aplinkybę nėra pagrindo. Bylos faktinėmis aplinkybėmis nustatyta, kad, M. M. smūgiavus nukentėjusiajam į veidą ir pargriovus A. K. ant žemės, A. V. spyrė gulinčiam nukentėjusiajam ne mažiau kaip vieną kartą, po to nuteistieji kartu pasišalino. Panaudoto smurto pobūdis ir intensyvumas, veiksmų bendrumo suvokimas ir pritarimas vienas kito veiksmams, smurto kryptingumas – užsipuolė vieną asmenį, kuris buvo akivaizdžiai neblaivus ir nekoordinavo savo veiksmų, liudija, kad nuteistieji veikė turėdami vieningą neapibrėžtą tyčią sužaloti, nors padarinių nedetalizavo, todėl jie abu yra inkriminuotos nusikalstamos vykdytojai. A. V. yra pagrįstai nuteistas už bendrais veiksmais su M. M. sukeltus padarinius, nes tai atitinka teismų praktiką, pagal kurią įrodinėjant bendrininkų susitarimą nėra būtina, kad nusikalstamos veikos detalės būtų išsamiai aptartos, kad susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki tol, kol bus pasiektas norimas rezultatas, kad tada, kai kaltininkai supranta vieni kitų veiksmus, jiems pritaria, suvokia daromos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių veiksmų nukentėjusiajam gali būti padarytas sveikatos sutrikdymas, ir turi bent jau neapibrėžtą tyčią dėl padarinių, laikoma, kad jie veikia kaip bendravykdytojai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-229/2008, 2K-485/2008, 2K-324/2009). Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad fizinį smurtą panaudojo abu nuteistieji, kiekvienas jų matė vienas kito neteisėtus veiksmus. Dėl to nustačius, kad nukentėjusiajam sveikatos sutrikdymas padarytas bendrais tyčiniais veiksmais, nėra pagrindo individualizuoti kiekvieno nuteistojo veiksmų ir juos skirtingai kvalifikuoti.

Prokurorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, motyvuotai paneigė gynybos versiją, kad nukentėjusiajam nosis galėjo būti sulaužyta dėl neatsargumo, todėl kasacinio skundo teiginiai, kad teismas nesiaiškino, ar nesunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam negalėjo būti padarytas dėl neatsargumo, yra nepagrįsti. Nepagrįsti ir kasacinio skundo argumentai, kad nuteistieji nusikalstamą veiką padarė peržengdami būtinosios ginties ribas. Iš teisme peržiūrėto vaizdo įrašo matyti, kad pavojingo, akivaizdaus ir realaus kėsinimosi nebuvo, nebuvo susidariusi ir situacija, kuri keltų pavojų nuteistųjų ar ten buvusių kitų žmonių sveikatai. Dėl to pagrindo išvadai apie būtinosios ginties situaciją nesudaro liudytojų L. G., S. M. parodymai apie nukentėjusiojo rankos mostą apsaugos darbuotojo link. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad įtaką M. M. teisingam situacijos suvokimui turėjo padaryti aplinkybės, kad jis dirba apsaugos darbuotoju naktiniame klube, jam nuolat tenka spręsti konfliktines situacijas ir bendrauti su neblaiviais asmenimis. Dėl to nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad M. M. susiklosčiusią situaciją suvokė kaip gresiančią jo sveikatai ir gyvybei.

Prokurorė mano, kad teismai tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą skirdami bausmes nuteistiesiems. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems, aptarė ir įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes: M. M. praeityje teistas, abu nuteistieji bausti administracine tvarka, teismas atsižvelgė į jų asmenybes apibūdinančius duomenis, į tai, kad nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas M. M. skyrė bausmę, atitinkančią straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį, o A. V. paskyrė švelniausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės apribojimą, kurio trukmės mažinti nėra teisinio pagrindo. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad M. M. nepagrįstai netaikytas BK 75 straipsnis ir bausmės vykdymas neatidėtas. Pagal teismų praktiką bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturėtų būti taikomas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-405/2012, 2K-181/2014). Šioje byloje, nors M. M. formaliai atitinka BK 75 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas, tačiau jis Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 26 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu dvejiems metams penkiems mėnesiams, jos vykdymą atidedant vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, tačiau jau Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu jis buvo nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių. Išvadų dėl to nepadarė ir, teistumui neišnykus, vėl padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, t. y. vėl smurtavo prieš asmenį. Nuteistojo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo taip pat rodo neigiamas socialines nuostatas ir neleidžia pagrįstai tikėtis, kad M. M. ateityje laikysis įstatymų reikalavimų ir nebenusikals, t. y. bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Nuteistųjų M. M. bei A. V. ir jų gynėjo D. Vaičiulio kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BK 138 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasaciniu skundu nuteistieji ir jų gynėjas prašo panaikinti skundžiamus nuosprendį ir nutartį ir baudžiamąją bylą nuteistiesiems nutraukti arba nuteistųjų veikas kvalifikuoti pagal švelnesnę baudžiamąją atsakomybę numatančius baudžiamojo įstatymo straipsnius. Tokius alternatyvius prašymus kasatoriai motyvuoja tuo, kad teismai netinkamai taikė BK 28 straipsnio nuostatas, taip pat esminiais BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimais, dėl kurių neteisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės ir netinkamai taikyta BK 138 straipsnio 1 dalis. Šie kasatorių argumentai nepagrįsti.

Visų pirma kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.) Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.).

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šiuo aspektu atkreiptinas kasatorių dėmesys ir į tai, kad tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas.

Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoti, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, padarė nepagrįstas išvadas pripažįstant esant įrodytomis faktines bylos aplinkybes ir tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 138 straipsnio 1 dalies – taikymą, neturi pagrindo. Priešingai nei teigia kasatoriai, M. M. ir A. V. kaltė padarius nusikalstamą veiką pagrįsta teismo posėdžiuose ištirtais įrodymais, visi jie aptarti ir įvertinti, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose keltos gynybos versijos motyvuotai atmestos.

Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tada, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo; būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir vaizdo įrašą, nenustatė jokių A. K. judesių prieš M. M. Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, apygardos teismas, siekdamas patikrinti nuteistųjų ir jų gynėjo apeliaciniame skunde keliamą versiją dėl būtinosios ginties, atliko įrodymų tyrimą, kurio metu apklausė liudytoją S. M., ekspertą H. D., ir nustatė, kad A. K. mostelėjo ranka M. M. link, tačiau to pavojingu kėsinimusi nelaikė, nes A. K. buvo daug mažesnis už M.

M., neturėjo jokio įrankio, o M. M. dėl apsaugos darbuotojo darbo patirties turėjo pakankamai įgūdžių spręsti konfliktines situacijas ir bendrauti su neblaiviais asmenimis. Išnagrinėjusi bylos medžiagą ir teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes teisėjų kolegija pagal kasacinio skundo argumentus neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad ši situacija negali būti vertinama kaip veikimas būtinosios ginties situacijoje, nes apeliacinės instancijos teismo nustatytas A. K. rankos judesio pobūdis (mostelėjimas ranka apsaugos darbuotojo link) rodo, kad jokio pavojingo, akivaizdaus ir realaus kėsinimosi į M.

M., nuo kurio šis turėtų gintis, nebuvo. Pažymėtina, kad toks A. K. elgesys savo pobūdžiu negalėjo sukelti apsaugos darbuotojo darbo patirties turinčiam M. M. klaidingo manymo dėl pavojingo kėsinimosi egzistavimo. Būtinosios ginties ribų peržengimas yra galimas tik veikiant būtinosios ginties situacijoje, kurios vienas požymių – pavojingo, akivaizdaus ir realaus kėsinimosi buvimas, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai tokio kėsinimosi buvimo nenustatė, dėl to M. M. veika negali būti vertinama kaip būtinosios ginties ribų peržengimas.

Kasatorių teiginiai apie galimą A. K. elgesį ateityje (neprognozuojamas elgesys ir kt.), kai kėsinimasis nėra akivaizdus, teisinės reikšmės sprendžiant dėl būtinosios ginties instituto taikymo neturi, nes būtinoji gintis yra galima nuo pavojingo kėsinimosi, bet ne nuo pavojingų asmenų. Dėl to kasacinio skundo argumentai, kad teismai, spręsdami dėl M. M. veikos kvalifikavimo, neanalizavo faktinių bylos aplinkybių būtinosios ginties instituto kontekste yra nepagrįsti.

Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Ši veika gali būti padaryta tiesiogine ar netiesiogine tyčia.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs teismo medicinos specialisto išvadą, kuria nustatyta, kad nukentėjusiajam padarytas nosies kaulų lūžis, poodinės kraujosruvos dešinės akies vokuose ir nosies nugarėlėje bei dešiniajame žaste, kad šie sužalojimai padaryti ne mažiau kaip dėl dviejų trauminių poveikių kietais bukais daiktais paveikus veidą ir dešinį žastą, kad sužalojimai nėra būdingi dėl griuvimo patirtai traumai ir vertintini kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, taip pat nukentėjusiojo A. K., liudytojų E. Š., J. N., A.V. N., S. R., V. P. parodymus, asmens parodymų atpažinti protokolus, įvykio vietos apžiūros protokolą ir kitus įrodymus, nustatė, kad M. M. ir A. V. bendrais tyčiniais veiksmais, M. M. tyčia suduodant kumščiu nukentėjusiajam A. K. vieną smūgį į veidą ir paimant už kaklo ir pagriaunant ant žemės, o A. V. vieną kartą spiriant gulinčiam nukentėjusiajam į veidą, padarė nukentėjusiajam nosies kaulų lūžį, poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose ir nosies nugarėlėje bei dešiniajame žaste, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai ir nešališkai ištirti visas reikšmingas bylos aplinkybes, nutarė atlikti įrodymų tyrimą, kurio metu teismo posėdyje apklausė teismo medicinos specialisto išvadą pateikusį ekspertą, taip pat liudytoją S. M. Pakartotinai įvertinęs pirmosios instancijos teismo surinktus ir įvertintus įrodymus, taip pat apeliacinės instancijos teismo posėdyje surinktus įrodymus, šios instancijos teismas su pirmosios instancijos teismo išvadomis apie faktines bylos aplinkybes iš esmės sutiko, patikslindamas pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes tik dėl A. K. rankos mostelėjimo apsaugos darbuotojo link. Be to, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad bendrininkų susitarimas veikti bendrai gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais, jis galimas bet kada iki bus pasiektas nusikalstamos veikos rezultatas. Iš M. M. ir A. V. panaudoto smurto pobūdžio ir intensyvumo matyti, kad smurto pobūdis ir intensyvumas, veiksmų bendrumo suvokimas ir pritarimas vienas kito veiksmams, smurto kryptingumas rodo neapibrėžtą tyčią sužaloti nukentėjusįjį ir M. M. bei A. V. kaip vykdytojų veikimą bendrai, t. y. bendrininkų grupe.

Išanalizavusi bylos medžiagą, teismų išvadas ir kasacinio skundo argumentus, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nesutikti su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis dėl kasaciniame skunde išdėstytų argumentų nėra pagrindo. Nors pagal bylos faktines aplinkybes fizinį smurtą prieš A. K. pirmasis panaudojo M. M., tačiau prie jo nedelsdamas prisijungė A. V. Smūgius nukentėjusiajam A. K. abu kaltininkai sudavė vienas kito akivaizdoje, per itin trumpą laiko tarpą, o A. V. dar ir po to, kai nukentėjusysis A. K. buvo pargriautas M. M. ant žemės. M. M. ir A. V. veiksmų eiliškumas, laikas per kurį jie sudavė smūgius nukentėjusiajam, veiksmų pobūdis (smūgiai rankomis ir kojomis į veido sritį), veiksmų atlikimas vienas kito akivaizdoje neabejotinai rodo, kad jie veikė bendrai. Abu kaltininkai atliko veiksmus, kuriais tiesiogiai buvo padaryti kūno sužalojimai nukentėjusiajam, t. y. abu veikė kaip vykdytojai, todėl jų bendras veikimas bylą nagrinėjusių teismų pagrįstai buvo įvertintas kaip veikos padarymas bendrininkų grupe.

M. M. ir A. V. savo veiksmus atliko tyčia, nes smūgį kumščiu M. M. sudavė stovinčiam nukentėjusiajam į veido sritį, vėliau dar ir pargriaudamas nukentėjusįjį ant žemės, tuo tarpu A. V. smūgį koja gulinčiam nukentėjusiajam taip pat sudavė į veidą. Kaip matyti iš veikos aplinkybių, kaltininkai konkrečių dėl veikos kilsiančių padarinių neindividualizavo, juos tenkino bet kokie dėl jų veikos kilsiantys padariniai, t. y. jie veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad A. V. kaltė neapėmė kūno sužalojimų nukentėjusiajam veido srityje padarymo, kad A. V. ir M. M. turėtų atsakyti tik už kiekvieno atskirai suduotais smūgiais nukentėjusiajam sukeltus padarinius. Pagal teismų praktiką, kai smurtaujama tiesiogine neapibrėžta tyčia, asmens veika kvalifikuojama pagal sukeltus padarinius. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam A. K. dėl M. M. ir A. V. veikos padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Atsakomybė už tyčinį tokių padarinių sukėlimą, nesant didesnį veikos pavojingumą rodančių požymių, numatyta BK 138 straipsnio 1 dalyje, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą M. M. ir A. V. veikas kvalifikuodami pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmės skyrimo

Kasatoriai teigia, kad teismai M. M. ir A. V. skyrė per griežtas bausmes, nes neatsižvelgė į kiekvieno iš bendrininkų dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį, formą, vaidmenį ir pobūdį, nepagrįstai atsižvelgė į atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamos veikos padarymą bendrininkų grupe, nenustatė M. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 straipsnio 6, 8, 9, 10 punktuose, nevertino bylos aplinkybių BK 59 straipsnio 2 dalies kontekste, skirdami bausmę M. M. nepagrįstai suteikė didelę reikšmę recidyvo faktui, neatsižvelgė į tai, kokiomis aplinkybėmis buvo padaryta veika, kad ji padaryta neatsargiai, kad buvo objektyvių aplinkybių M. M. veikti aktyviau prieš A. K., kaltininko asmenybę, teismų praktiką panašioje bylose, nukentėjusiojo poziciją, o skirdami bausmę A. V. neatsižvelgė į kaltininko asmenybę, veikos perkvalifikavimo į BK 140 straipsnio galimybę, nukrypo nuo teismų praktikos. Šie argumentai nepagrįsti.

Kolegija pažymi, kad pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Dėl to nepagrįsti kasatorių argumentai, kad, skirdamas bausmę A. V., teismas turėjo atsižvelgti į veikos perkvalifikavimo į BK 140 straipsnį galimybę, kad M. M. veiką padarė neatsargiai, nes nuteistųjų veikos kvalifikuotos pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, kuriame numatyta atsakomybė už tyčinės nusikalstamos veikos padarymą. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas bausmes M. M. ir A. V., atsižvelgė į tai, kad jų padaryta veika priskirtina nesunkių kategorijai, kad nėra kaltininkų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatyta jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamos veikos padarymas bendrininkų grupe. Be to, teismas atsižvelgė į kaltininkų asmenybes, konkrečiai į tai, kad A. V. anksčiau neteistas, nusikalto pirmą kartą, yra baustas administracine tvarka, apibūdinamas patenkinamai, dirba, o M. M. anksčiau teistas, naujas nusikalstamas veikas padarė neišnykus teistumui, laikytinas recidyvistu ir jam pagal BK 56 straipsnio 1 dalį skirtina laisvės atėmimo bausmė, bei į kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka šios instancijos teismas naujų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių nenustatė ir spręsdamas bausmės klausimą vadovavosi pirmosios instancijos teismo nustatytomis bausmės skyrimui reikšmingomis aplinkybėmis. Dėl to atmestini kasatorių argumentai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai skirdami bausmes neatsižvelgė į kaltininkų asmenybes, bendrininkų dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, vaidmenį ir pobūdį.

Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 6, 8, 9, 10 punktus kaltininko atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad: 1) veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys; 2) veika padaryta pažeidžiant nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas; 3) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, kai baudžiamasis įstatymas numato atsakomybę už būtinosios ginties ribų peržengimą; 4) veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Byloje nėra duomenų, kad M. M. veiką padarė pažeisdamas nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas ar dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai, todėl teismai pagrįstai nenustatė M. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 straipsnio 1 dalies 8, 10 punktuose. Nutartyje pirmiau nurodyta, kodėl M. M. veika negali būti laikoma būtinosios ginties ribų peržengimu, todėl teismai pagrįstai nenustatė M. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punkte. A. K. rankos judesio pobūdis negali būti laikomas rizikingu ar provokuojančiu nukentėjusio asmens elgesiu, nes, kaip minėta, jis nekėlė jokio akivaizdaus ir realaus pavojaus M. M., todėl teismai pagrįstai nenustatė BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Byloje nustatytų aplinkybių nėra pagrindo pripažinti ir kita BK 59 straipsnio 2 dalies prasmę atitinkančia kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Dėl to darytina išvada, kad bylą nagrinėję teismai, nenustatydami kasaciniame skunde nurodytų M. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, netaikydami BK 59 straipsnio 2 dalies byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai.

Pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktą kaltininko atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikoma tai, kad veiką padarė bendrininkų grupė, tačiau teismas, atsižvelgdamas į kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį, gali nepripažinti šios aplinkybės atsakomybę sunkinančia. Byloje teismų nustatyta, kad M. M. ir A. V. veiką padarė veikdami bendrai kaip bendravyktytojai, o tai atitinka BK 25 straipsnio 2 dalyje apibrėžtos bendrininkų grupės požymius. Pažymėtina ir tai, kad abu kaltininkai panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, sudavė smūgius į veido sritį, veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, todėl darytina išvada, kad kiekvieno iš bendrininkų indėlis į bendros nusikalstamos veikos padarymą buvo iš esmės vienodai reikšmingas, nes, be kiekvieno iš jų veiksmų, nukentėjusiajam nebūtų sukelti kaltinime nurodyti padariniai. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nustatydami BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pirmiau nurodytas aplinkybes, A. V. paskyrė švelniausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės apribojimą, kurios dydis mažesnis nei šios bausmės rūšies vidurkis, o M. M., kaip recidyvistui, skyrė laisvės atėmimo bausmę, tačiau jos dydį parinko mažesnį nei sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs pirmosios instancijos teismo nurodytas aplinkybes pagal apeliacinio skundo argumentus, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl kaltininkams paskirtų bausmių. Kolegija pažymi, kad M. M. 2009 m. priimtais teismų nuosprendžiais yra teistas už su fizinio smurto panaudojimu susijusias nusikalstamas veikas, kvalifikuotas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 284 straipsnio 1 dalį, ir atliko pagal šiuos nuosprendžius laisvės atėmimo bausmę. Nepaisant to, neišnykus teistumui, vėl padarė su fizinio smurto panaudojimu susijusią nusikalstamą veiką, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai, vadovaudamiesi BK 56 straipsnio 1 dalimi, skyrė jam laisvės atėmimo bausmę.

Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Kasatorių nurodomi argumentai, tokie kaip teigiami socialiniai ryšiai, nukentėjusiojo pozicija dėl skirtinos bausmės, nusikalstamos veikos padarymo situacija ir kt., nėra susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu, todėl šie argumentai kasacinės instancijos teismui, sprendžiant dėl kaltininkams paskirtų bausmių griežtumo, teisinės reikšmės negali turėti. Įvertinusi teismų nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, taip pat tai, kad skiriant bausmes nuteistiesiems netinkamo baudžiamojo įstatymo atvejų nenustatyta, kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis dėl M. M. ir A. V. paskirtų bausmių rūšių ir jų dydžių, vertinti jas kaip per griežtas.

Dėl BK 75 straipsnio 1 dalies taikymo

Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pirmosios instancijos teismas galimybės atidėti M.

M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nesvarstė. Apeliacinės instancijos teismas tokį apeliacinio skundo argumentą atmetė, motyvuodamas tuo, kad pakartotinis bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymas pagal teismų praktiką yra galimas tik išimtiniais atvejais, tačiau M. M. anksčiau yra teistas, išvadų iš teistumo nepadarė ir vėl, teistumui neišnykus, padarė naują nusikalstamą veiką. M. M. savo veikos kritiškai nevertino, iš jo charakteristikos matyti, kad dėl M. M. elgesio darbe buvo gauti trys skundai, kuriuose nurodyta, kad apsaugos darbuotojas į akis pripurškė ašarinių dujų, sugriebė už kaklo ir rankos.

Be to, pagal informacinės sistemos LITEKO duomenis, teismui perduota nagrinėti dar viena M. M. baudžiamoji byla, kurioje jis kaltinamas BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymu jau po to, kai jis padarė nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteistas šioje byloje. Visos išvardytos aplinkybės apeliacinės instancijos teismui leido padaryti išvadą, kad M. M. antisocialinės nuostatos yra stiprios ir neleidžia tikėtis, jog jis ateityje laikysis įstatymų reikalavimų ir daugiau nebenusikals. Kasatoriai, nesutikdami su šia apeliacinės instancijos teismo išvada, nurodo, kad bausmės vykdymo atidėjimo institutas gali būti taikomas ir anksčiau teistam asmeniui, kuris nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, kad M.

M. yra teistas už veikas, kurių padarymo aplinkybės iš esmės skyrėsi nuo nustatytų šioje byloje, kad teismas nepagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, jog teismui perduota baudžiamoji byla, kuria M. M. vėl kaltinamas BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu, kad nepagrįstai atsižvelgta į tai, jog M. M. kritiškai savo elgesio nevertino. Kolegija sutinka su kasatorių argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, ar atidėti M. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nepagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, jog teismui yra perduota nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje M.

M. kaltinamas naujos BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu, nes pats bylos perdavimo nagrinėti teismui faktas nesuteikia pagrindo daryti jokių patikimų išvadų dėl galimybės pasiekti dėl M. M. bausmės tikslus be realaus bausmės atlikimo. Kiti kasatoriaus argumentai yra nepagrįsti, nes sprendžiant dėl bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymo yra svarbu, kad bylos aplinkybės suteiktų teismui pakankamą pagrindą manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į M.

M. ankstesnius teistumus už nusikalstamas veikas, kurių padarymo aplinkybės yra susijusios su fizinio smurto panaudojimu prieš nukentėjusiuosius dėl chuliganiškų paskatų, pažeidžiant viešąją tvarką, taip pat tai, kad, neišnykus teistumui po realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, M. M. vėl padarė nusikalstamą veiką – prieš nukentėjusįjį panaudojo fizinį smurtą. Svarbūs ir apeliacinės instancijos teismo nurodyti bylos duomenys apie iš jo darbovietės gautus skundus dėl M. M. elgesio, kurie rodo, kad M. M. net ir po bausmės atlikimo išvadų dėl savo polinkio nepagrįstai naudoti fizinį smurtą nepadarė.

Iš BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad teismas gali bausmės vykdymą atidėti, matyti, kad taikyti bausmės vykdymo atidėjimą yra teismo teisė, o ne pareiga. Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, netaikydami M. M. bausmės vykdymo atidėjimo instituto, baudžiamąjį įstatymą taikė netinkamai.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasaciniame skunde nurodytais argumentais tenkinti kasatorių prašymo nėra pagrindo. Nesant nuosprendžio bei paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ir pakeitimo BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Atmesti nuteistųjų M. M., A. V. ir jų gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio kasacinį skundą.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Dalia Bajerčiūtė

Aldona Rakauskienė