2016-09-19 Nr. AB-17702-3-61-3-04813-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1509-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04813-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. K. pateikė teismui skundą, prašydamas jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), priteisti 10 000 Lt (2 896,2 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. kovo 18 d. jam buvo numatyta neurochirurgo konsultacija Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose (toliau – ir Santariškių klinikos), tačiau į ją pareiškėjas nebuvo atvežtas. R. K. nebuvo atvežtas ir į atidėtas konsultacijas 2014 m. gegužės 22 d. bei 2014 m. spalio 16 d. ar 17 d. Po įvykusios konsultacijos pareiškėjui buvo numatyta atlikti procedūras. R. K. kaskart iš Vilniaus pataisos namų buvo konvojuojamas į Ligoninę, iš kurios turėdavo būti vežamas į Santariškių klinikas, tačiau į Santariškių klinikas nebūdavo atvežamas dėl lydinčių pareigūnų, transporto trūkumo ir pan. Nurodė, kad jam buvo duodami medikamentai skausmui malšinti, tačiau kol nebuvo atliktos procedūros ir nebuvo žinoma tiksli diagnozė, Ligoninė negalėjo pareiškėjo gydyti, tačiau į Santariškių klinikas jis nepateko ne dėl savo kaltės. Pareiškėjo teigimu, toks Ligoninės elgesys (neveikimas) pažeidė jo teises, todėl jis turi teisę į žalos atlyginimą. R. K. pažymėjo, kad dėl Ligoninės neveikimo nusivylė, prarado viltį, atsirado streso bei depresijos požymiai, ji jaučia neapykantą, pablogėjo sveikata, pareiškėjas jautėsi kankinamas ir žalojamas fiziškai, jam paūmėjo nugaros skausmas, tirpo rankos. Be to, konvojuojamas į Ligoninę, pareiškėjas patyrė daug varginančių procedūrų, t. y. buvo laikomas priėmimo paskirstymo skyriuje, buvo atliekamos kratos, teko įsikurti naujose gyvenamosiose patalpose, adaptuotis. R. K. atkreipė dėmesį, kad dėl buvimo Ligoninėje sumažėjo jo teisių ir laisvių apimtis (teisė sportuoti, teisė bendrauti su artimaisiais, skambinti telefonu, judėti gryname ore, mokytis, naudotis biblioteka, lankyti psichologo konsultacijas, naudotis poilsio kambariu, skalbimo paslaugomis ir t. t.).

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad žalą kildina ne iš netinkamo gydymo suteikimo, o iš Ligoninės pareigūnų neveikimo (nepristatymo į Santariškių klinikas neurochirurgo konsultacijai). Be to, pareiškėjas tokį Ligoninės elgesį (neveikimą) vertino kaip jį diskriminuojantį. R. K. vežiojimas be tikslo iš Vilniaus pataisos namų į Ligoninę jam sukėlė didelių nepatogumų tiek sveikatos, tiek laiko prasme.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, prašė administracinę bylą nutraukti.

Atsakovas manė, kad nagrinėjamas ginčas yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui, kadangi pareiškėjas nurodė, kad neturtinė žala jam buvo padaryta dėl to, kad Ligoninės gydytojai netinkamai suteikė (teikė) asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Be to, nagrinėjamam ginčui yra privaloma išankstinė tvarka, todėl R. K. pirmiausia turėjo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, o nesutikdamas su priimtu sprendimu – kreiptis į teismą dėl ginčo, susijusio su žalos atlyginimu, išsprendimo.

Ligoninė pažymėjo, kad asmenys į viešąsias asmens sveikatos priežiūros įstaigas konvojuojami tik gavus paraišką dėl paciento konvojavimo į jas. Gydančio gydytojo paraiškos dėl konvojavimo 2014 m. kovo 18 d. į viešąją asmens sveikatos priežiūros įstaigą nebuvo gauta, todėl Ligoninė neturėjo pagrindo konvojuoti pareiškėją tą dieną. Pareiškėjui atidėta neurochirurgo konsultacija buvo numatyta 2014 m. gegužės 22 d., tačiau ji neįvyko, kadangi tą dieną viešosiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose buvo trys konvojaus postai dėl būtinosios medicinos pagalbos nuteistiesiems suteikimo ir Ligoninė neturėjo fizinių galimybių vežti pareiškėją bei kitus ligonius į konsultacijas.

Teismo posėdyje Ligoninė sutiko, kad pareiškėjo į neurochirurgo konsultacijas Santariškių klinikose 2014 m. gegužės 22 d. ir 2014 m. spalio 17 d. nenuvežė dėl objektyvių priežasčių. R. K. 2014 m. kovo 18 d. nebuvo ligoninėje, todėl ši įstaiga neturėjo galimybės jo nuvežti į konsultacijas. Atsakovo atstovas pabrėžė, kad Ligoninė konvojavimo iš pataisos namų į Ligoninę neatlieka. Vien tai, kad pareiškėjas nebuvo nuvežtas į konsultacijas, neįrodo, kad buvo padaryta žala jo sveikatai. Įrodymų dėl sveikatai padarytos žalos R. K. nepateikė. Be to, kaip nurodyta epikrizėje, 2014 m. spalio 17 d. išrašant pareiškėją iš Ligoninės, jo sveikata buvo gera.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu pareiškėjo R. K. skundą tenkino iš dalies ir jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, priteisė 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo paskirta neurochirurgo konsultacija Santariškių klinikų konsultacijų centre. Konsultacija buvo numatyta 2014 m. kovo 18 d. ir vėliau atidėta 2014 m. gegužės 22 d. ir 2014 m. spalio 17 d. Ligoninės parengti raštai patvirtina, kad 2014 m. kovo 18 d. konsultacija neįvyko, kadangi tuo laiku buvo suplanuota kito ligonio operacija ir todėl nebuvo galimybės konvojuoti pareiškėjo. 2014 m. gegužės 22 d. konsultacija neįvyko, nes tą dieną viešosiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose buvo organizuoti du konvojaus postai su pacientais, kuriems buvo teikiama būtinoji medicinos pagalba, vėliau buvo nuspręsta į viešąją sveikatos įstaigą vežti dar vieną pacientą, todėl pareiškėjo konvojuoti konsultacijai taip pat nebuvo galimybės. 2014 m. spalio 17 d. numatytas magnetinio rezonanso tyrimas pareiškėjui nebuvo atliktas, kadangi tą dieną Ligoninė privalėjo teikti viešosiose įstaigose skubią pagalbą trims pacientams. Taigi, numatytos konsultacijos neįvyko, nes minėtais laikotarpiais medicininė pagalba buvo suteikta pacientams, kuriems, kaip nurodyta Ligoninės raštuose, medicininė pagalba buvo būtinesnė nei pareiškėjui. Teismas pažymėjo, jog byloje nebuvo ginčo dėl to, jog konsultacijos Santariškių klinikose pareiškėjui buvo paskirtos ir kad jos neįvyko.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas kėlė abejonę ir dėl to, kuris subjektas turėjo užsakyti jo konvojavimą į Santariškių klinikas. Teismo posėdyje Ligoninės atstovas sutiko, jog Ligoninė neužsakė konvojavimo konsultacijai 2014 m. gegužės 22 d. ir 2014 m. spalio 17 d., tačiau 2014 m. kovo 18 d. pareiškėjas į Ligoninę nebuvo atvežtas, todėl Ligoninė neturėjo pareigos jo atvežti į konsultacijas. Remdamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių (toliau – ir Konvojavimo taisyklės) 11.3 punktu, teismas padarė išvadą, kad Ligoninė turėjo teisę teikti rašytinę paraišką skirti konvojų ir atvežti asmenis į paskirties punktus. Vadovaujantis Ligoninės direktoriaus 2014 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. V-53 patvirtintos Planinių konsultacijų užsakymo valstybės ir savivaldybės viešosiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose ir pacientų konvojavimo tvarkos 14.3 punktu bei nuo 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-260 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų siuntimo, konvojavimo konsultacijoms į asmens sveikatos priežiūros įstaigas ir hospitalizavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 6 punktu, iki Aprašo įsigaliojimo pareiga užsakyti planinę konsultaciją į viešąją asmens sveikatos priežiūros įstaigą ir organizuoti konvojavimą teko Ligoninei, o Aprašui įsigaliojus, tokią pareigą taip pat turi ir laisvės atėmimo vietos įstaiga, kurioje pacientas tuo metu yra laikomas, Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkas (nagrinėjamu atveju – Vilniaus pataisos namai).

Ligoninės 2014 m. kovo 18 d. raštas Nr. S-1640 patvirtina, kad juo Ligoninė Vilniaus pataisos namus informavo, jog pareiškėjui 2014 m. kovo 18 d. neurochirurgo konsultacija Santariškių klinikose neįvyks, taigi, Ligoninė žinojo apie šią konsultaciją. Vilniaus pataisos namai, gavę Ligoninės raštą, neturėjo pagrindo pareiškėją konvojuoti į Ligoninę. Administracinėje byloje esančioje sveikatos istorijoje yra 2014 m. kovo 5 d. slaugytojos įrašas, kad Ligoninėje 2014 m. kovo 10 d. buvo gauta faksograma, jog pareiškėjui 2014 m. kovo 18 d. numatyta neurochirurgo konsultacija. Šis įrašas yra patvirtintas pareiškėjo parašu. Nurodyta aplinkybė prieštaravo atsakovo argumentams dėl paraiškos apie 2014 m. kovo 18 d. konsultaciją negavimo. Ligoninė dėl 2014 m. gegužės 22 d. ir 2015 m. spalio 17 d. pareiškėjo nuvežimo į konsultacijas į Santariškių klinikas iš esmės neprieštaravo. Nurodė, kad šios pareigos neatliko dėl objektyvių priežasčių: pacientams, kurie buvo etapuojami vietoje pareiškėjo, medicininė pagalba buvo būtinesnė, trūko fizinių galimybių.

Apibendrinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas konstatavo, kad visais laikotarpiais (2014 m. kovo 18 d., 2014 m. gegužės 22 d., 2014 m. spalio 17 d.) pareiga pareiškėją konvojuoti į konsultacijas Santariškių klinikose teko Ligoninei. Nors 2014 spalio 17 d. jau galiojo Aprašo nuostatos, pareiškėjas nuo 2014 m. spalio 10 d. iki 2014 m. spalio 17 d. gydėsi Ligoninėje, todėl būtent ji, o ne Vilniaus pataisos namai turėjo pasirūpinti pareiškėjo konvojavimu į Santariškių klinikas, tuo labiau kad, kaip teismo posėdžio metu paaiškino ir Ligoninės atstovas, Ligoninė asmenis konvojavo į kitas sveikatos priežiūros įstaigas tik iš Ligoninės, o pareiškėjas aktualiu laikotarpiu buvo Ligoninėje, ir, kaip patvirtina rašytinė medžiaga, magnetinio rezonanso tyrimas pareiškėjui nebuvo atliktas dėl to, kad 2014 m. spalio 17 d. medicininė pagalba buvo suteikta kitam pacientui. Taigi, Ligoninė neveikimu pažeidė R. K. subjektinę teisę į medicininės pagalbos suteikimą, t. y. atliko neteisėtus veiksmus.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo diagnozuota osteochondrozė. R. K. asmens sveikatos istorijos nuorašas patvirtina, kad pareiškėjas ne vieną kartą kreipėsi medicininės pagalbos dėl tęstinių nugaros skausmų, rankų tirpimo, jam buvo išrašomi nuskausminamieji vaistai. Vadinasi, nepaisant to, kad pareiškėją išrašant iš Ligoninės 2014 m. spalio 17 d. epikrizėje pažymėta, kad jo sveikata gera, gydymas nereikalingas, šie įrašai nepaneigė R. K. teisės į neurochirurgo konsultacijas. Konsultacija buvo paskirta pareiškėjo gydančio gydytojo ir nebuvo įrašų, kad ji nereikalinga. Ligoninės argumentai, kad pareiškėjo nuvežti į Santariškių klinikas nebuvo fizinių galimybių (pareigūnų, transporto trūkumas), taip pat nepašalino atsakomybės už tokį ilgą (pareiškėjas į neurochirurgo konsultacijas nebuvo nuvežtas daugiau nei pusę metų) neveikimą. Nors byloje nebuvo duomenų, kad būtent dėl laiku nesuteiktos neurochirurgo konsultacijos pareiškėjo sveikata žymiai pablogėjo ar negrįžtamai sutriko, atsižvelgęs į nustatytas ginčo aplinkybes, t. y. į nenuvežimo į konsultacijas priežastis, gana ilgą Ligoninės neveikimo laikotarpį, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Toks ilgas Ligoninės neveikimas sudarė prielaidas R. K. patirti jo nurodytus neigiamus išgyvenimus.

Įvertinęs Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, aplinkybę, kad Ligoninės neveikimas nebuvo nepertraukiamas ir nenustatęs, kad tokiu neveikimu buvo siekiama vilkinti laiką, taip pat nenustatęs, kad dėl atitinkamų veiksmų negrįžtamai pablogėjo R. K. sveikata, bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo prašoma priteisti suma neturtinei žalai atlyginti mažintina, jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, priteisiant 500 Eur.

III. Pareiškėjas R. K. apeliaciniame skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą ir jo skundą patenkinti visiškai.

Pareiškėjas mano, kad teismas išsamiai ir objektyviai nesiaiškino ir neįvertino visų byloje reikšmingų aplinkybių, todėl R. K. priteistas neturtinės žalos dydis yra neadekvatus atsakovo padarytam pažeidimui. Teismas nenustatė, kiek laiko pareiškėjas nebuvo nuvežtas į neurochirurgo konsultacijas, bet iš nurodytų praleistų konsultacijų datų preziumavo, kad R. K. į nurodytas konsultacijas nebuvo nuvežtas tik pusę metų. Pareiškėjas pažymi, kad į Santariškių klinikas jis buvo konvojuotas tik 2015 m. vasario 20 d. (po daugiau nei 11 mėnesių nuo pirmosios paskirtos konsultacijos). Dėl tokio Ligoninės neveikimo R. K. teigia patyręs rimtus neigiamus išgyvenimus, diskomfortą ir psichologines kančias, be to, jam buvo sudarytos kliūtys naudotis privatumu. Teismas taip pat neįvertino pareiškėjo patirtų neigiamų išgyvenimų, jį be tikslo konvojuojant į Ligoninę ir atgal. Be to, Ligoninės padaryti pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu buvo užfiksuoti ir kitose administracinėse bylose (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2256-643/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-649/2014, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-5503-629/2015) bei dar teismų neišnagrinėtose bylose dėl Ligoninės neveikimo, todėl mano, kad pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma nėra pakankama patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl galimai neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, ilgą laiką pareiškėjo nenuvežus į neurochirurgo konsultacijas, atlyginimo. R. K. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo jam buvo priteista 500 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjo nuomone, teismas neteisingai įvertino jo patirtos neturtinės žalos dydį.

Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo, teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog ginčo teisinius santykius, atsiradusius tarp gydymo įstaigos ir pareiškėjo (paciento) dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo (nesuteikimo) reguliuoja ne laisvės atėmimo bausmės vykdymą reglamentuojančių teisės aktų normos, o sveikatos apsaugos įstatymų normos, todėl bylos dėl žalos, kilusios iš asmens sveikatos priežiūros santykių, t. y. civilinių teisinių santykių, atlyginimo yra teismingos bendrosios kompetencijos teismams (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2006 m. spalio 9 d. nutartį byloje T-77/2006, 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartį byloje Nr. T-69/2009, 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį byloje T-110/2013). Iš R. K. skundo turinio bei jo paaiškinimų pirmosios instancijos teismo posėdyje matyti, kad pareiškėjas ginčą kelia ne dėl Ligoninės suteiktų, nesuteiktų ar netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, o dėl šios įstaigos neveikimo, neužtikrinant, jog R. K. būtų konvojuotas į sveikatos priežiūros įstaigą (Santariškių klinikas), kurioje jam turėjo būti suteiktos numatytos sveikatos priežiūros paslaugos (neurochirurgo konsultacija). Kadangi R. K. neturtinę žalą kildina iš galimai neteisėtų Ligoninės veiksmų, susijusių su Laisvės atėmimo vietų ligoninės administravimo veikla, atliekama specialių bausmių vykdymo ir administracinės teisės normų nustatyta tvarka, konstatuotina, kad pareiškėjo keliamas ginčas yra teismingas administraciniam teismui, todėl jis pagrįstai buvo nagrinėjamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK), tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje R. K. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Laisvės atėmimo vietų ligoninės – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Kaip jau minėta, R. K. neturtinę žalą kildina iš to, kad jis nebuvo nuvežtas į suplanuotas neurochirurgo konsultacijas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjas nebuvo nuvežtas į suplanuotą 2014 m. kovo 18 d. turėjusią vykti neurochirurgo konsultaciją bei atidėtas konsultacijas 2014 m. gegužės 22 d. ir 2014 m. spalio 17 d. (šią dieną buvo paskirtas magnetinio rezonanso tyrimas), kadangi Ligoninė nusprendė vietoj pareiškėjo konvojuoti kitus asmenis, kuriems buvo būtina suteikti skubią medicininę pagalbą. Šias aplinkybes patvirtina Ligoninės 2014 m. balandžio 11 d., 2014 m. gegužės 28 d. ir 2014 m. lapkričio 19 d. raštai (b. l. 72, 73, 74), kuriuose pareiškėjui buvo paaiškintos jo nenuvežimo į Santariškių klinikas priežastys, ir kiti teismui pateikti dokumentai (išrašas iš gydymo stacionare istorijos, b. l. 14–15; epikrizė, b. l. 16; paraiška planinių konsultacijų į viešąsias asmens sveikatos priežiūros įstaigas užsakymui, b. l. 17, paraiška dėl paciento konvojavimo į viešąją asmens sveikatos priežiūros įstaigą, b. l. 28). Atsižvelgusi į šiuos rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad pareiškėjas į konsultacijas nebuvo pristatytas todėl, kad konvojavimo metu jam neužteko vietos.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pagal Ligoninės direktoriaus 2014 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. V-53 patvirtintos Planinių konsultacijų užsakymo valstybės ir savivaldybės viešosiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose ir pacientų konvojavimo tvarkos (b. l. 76–77C) 3 punktą, už procedūros (konsultacijų užsakymą ir konvojavimo tvarką į kitas viešąsias asmens sveikatos priežiūros įstaigas) vykdymą yra atsakingi: gydytojas, paskyręs planinę konsultaciją į viešąją asmens sveikatos priežiūros įstaigą, Ligoninės direktoriaus įsakymu paskirtas asmuo, vykdantis konsultacijų į viešąsias asmens sveikatos priežiūros įstaigas užsakymą, Ligoninės direktoriaus įsakymu paskirtas asmuo, atsakingas už konvojaus skyrimą.

Nuo 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-260 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų siuntimo, konvojavimo konsultacijoms į asmens sveikatos priežiūros įstaigas ir hospitalizavimo tvarkos aprašo 5 punkte įtvirtinta Ligoninės pareiga organizuoti gydytojo specialisto konsultacijas ar jo nurodytų tyrimų atlikimą antrinio ar tretinio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose viešosiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose, jeigu pacientui reikalingo gydytojo specialisto konsultacijos Ligoninė negali suteikti. Pagal Aprašo 6 punktą, planines gydytojo specialisto konsultacijas, konsultacijas, reikalingas paciento darbingumo ar neįgalumo lygiui nustatyti, kurių neteikia Ligoninė ir kurios užsakomos antrinio ar tretinio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose viešosiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose, taip pat turi teisę užsakyti tos laisvės atėmimo vietos įstaigos, kurioje pacientas tuo metu yra laikomas, Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkas teritoriniu principu, jei toje teritorijoje yra viešoji asmens sveikatos priežiūros įstaiga, kurioje tokios asmens sveikatos priežiūros paslaugos yra teikiamos. Jei teritorijoje nėra viešosios asmens sveikatos priežiūros įstaigos, teikiančios reikiamą pacientui asmens sveikatos priežiūros paslaugą, pacientas siunčiamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę.

Konvojavimo taisyklių 11.3 punkte įtvirtinta, kad Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžios įstaigos (inter alia Ligoninė) Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos viešojo saugumo pajėgoms, teritorinėms policijos įstaigoms ne vėliau kaip prieš 2 paras iki konvojaus išvykimo gali pateikti rašytinę paraišką skirti konvojų ir pristatyti konvojuojamuosius į paskirties punktus. Tame pačiame punkte taip pat nustatyta, kad paraiškoje nurodytą konvojuojamųjų skaičių galima patikslinti konvojaus išvykimo dieną. Pagal Konvojavimo taisyklių 12 punktą, jeigu konvojuojamuosius būtina skubiai pristatyti iš Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžios įstaigos į paskirties vietą, šių taisyklių 11 punkte nurodyti paraiškos pateikimo terminai netaikomi. Taigi, teisės aktai Ligoninei sudaro galimybę efektyviai organizuoti pacientų konvojavimą į viešąsias asmens sveikatos priežiūros įstaigas net ir tais atvejais, kai asmenims reikia netikėtai suteikti skubią medicinos pagalbą, tačiau negalima nepaisyti aplinkybės, kad asmens sveikatos būklė gali staiga pasikeisti, todėl Ligoninė gali neturėti pakankamai laiko informuoti atitinkamas įstaigas dėl papildomų konvojavimo išteklių (specialiųjų transporto priemonių, lydinčių pareigūnų (konvojuotojų) poreikio, o konvojavimą vykdanti institucija – pakankamai laiko pakeisti jau suformuoto konvojaus sudėtį. Be to, pateikiant paraišką dėl konvojaus skyrimo, nurodomas ne abstraktus konvojuojamų asmenų skaičius, o konkretūs duomenys apie kiekvieną konvojuojamąjį (Konvojavimo taisyklių 15 punktas). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Ligoninės galimybė operatyviai ir laiku organizuoti pacientų konvojavimą iš dalies yra ribota dėl objektyvių priežasčių.

Aptartas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad iki Aprašo įsigaliojimo pareiga užsakyti planinę konsultaciją į viešąją asmens sveikatos priežiūros įstaigą ir organizuoti konvojavimą teko Ligoninei, o po Aprašo įsigaliojimo tokią pareigą taip pat turi laisvės atėmimo vietos įstaigos, kurioje pacientas tuo metu laikomas, Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkas (nagrinėjamu atveju Vilniaus pataisos namai). Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui suplanuotos ir vėliau dukart atidėtos neurochirurgo konsultacijos Santariškių klinikose metu Ligoninė turėjo pareigą pareiškėją į šią konsultaciją nuvežti, tačiau šios pareigos neįvykdė, nes jos pacientų konvojavimas nebuvo tinkamai organizuotas. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Ligoninei buvo žinoma, jog R. K. 2014 m. kovo 18 d. buvo numatyta neurochirurgo konsultacija (b. l. 36, 71), o į šią įstaigą pareiškėjas nebuvo konvojuotas dėl to, kad Ligoninė Vilniaus pataisos namus informavo, jog pareiškėjui 2014 m. kovo 18 d. numatyta neurochirurgo konsultacija Santariškių klinikose neįvyks. R. K. nekonvojavimą į 2014 m. gegužės 22 d. bei 2014 m. spalio 17 d. konsultacijas Ligoninė motyvavo tuo, kad kitą ligonį reikėjo gabenti skubiai operacijai.

Kaip jau minėta, asmenų konvojavimas yra organizuojamas pagal atitinkamos įstaigos (nagrinėjamu atveju – Ligoninės) pateiktą paraišką, kurioje pateikiamas, be kita ko, konvojuojamų asmenų skaičius ir tam tikri jų duomenys. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas negalėjo būti pristatytas į konsultacijas, kadangi numatytomis dienomis jo vieta planiniame konvojuje buvo perleidžiama pacientams, kuriems buvo būtina skubi medicininė pagalba: 2014 m. kovo 18 d. planinis konvojus pareiškėjui neorganizuotas, jame papildomai konvojuoti du asmenys, 2014 m. gegužės 22 d. planiniame konvojuje privalėjo būti papildomai konvojuotas vienas asmuo, o 2014 m. spalio 17 d. – trys asmenys. Ligoninės 2014 m. lapkričio 19 d. raštas (b. l. 74) patvirtina, kad R. K. į konsultaciją buvo nuvežtas tik 2015 m. vasario 20 d. Šį faktą apeliaciniame skunde nurodė ir pats pareiškėjas. Teisėjų kolegija vertina, toks ilgas delsimas, nesuteikiant R. K. galimybės gauti suplanuotas sveikatos priežiūros paslaugas, negali būti pateisintas atsakovo nurodytomis priežastimis, todėl konstatuotina, kad Ligoninė veikė nepakankamai rūpestingai, t. y. jos veiksmai buvo neteisėti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme. Kita vertus, nagrinėjamu atveju Ligoninės neveikimas negali būti prilyginamas kankinimui, žiauriam ar nežmoniškam bei asmens orumą žeminančiam elgesiui, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovo atstovas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 bei 3 straipsnių nuostatas.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis neturtinę žalą apibrėžia kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kita, teismo įvertintus pinigais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtine žala laikytina dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kurioje konstatuota, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008, 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje A822-1409/2013). Visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais svarbu atsižvelgti į šios žalos ypatumus. Neturtinė žala dažnai yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens reiškiniais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais, kaip tai galėtų būti padaryta pagrindžiant turtinę žalą, dažnai yra neįmanoma. Be to, neturtinių praradimų vertės apskaičiavimas taip, kad būtų patenkinti sąžiningumo, protingumo ir teisingumo interesai, yra itin sudėtingas.

Nustatyta, kad R. K. sirgo osteochondroze (b. l. 14–15). Pareiškėjas teigė dėl savo sveikatos būklės patyręs nugaros skausmus, rankų tirpimą ir kitas neigiamas pasekmes. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas ne kartą kreipėsi dėl tęstinių nugaros skausmų ir rankų tirpimo, kad konsultacija buvo paskirta jį gydančio gydytojo ir kad byloje nėra duomenų, jog ši konsultacija būtų buvusi pripažinta nereikalinga, negali būti konstatuota, jog dėl nekonvojavimo į neurochirurgo konsultaciją pareiškėjas nepatyrė realios žalos. Nors administracinėje byloje nėra duomenų, kad R. K. sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas teisės būti nuvežtam į neurochirurgo konsultaciją pažeidimas, teisėjų kolegijos nuomone, ilgesnis nei 11 mėnesių delsimas sudaryti sąlygas pareiškėjui gauti reikalingas sveikatos priežiūros paslaugas bei tam tikras jo teisių ribojimas ir sukelti nepatogumai esant Ligoninėje sudarė prielaidas patirti R. K. nurodytus neigiamus išgyvenimus, t. y. kilti neturtinei žalai. Taigi, tarp nurodytų atsakovo atstovo pažeidimų ir pareiškėjui kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-2256-643/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-649/2014 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-5503-629/2015 buvo nustatyti tam tikri pareiškėjo teisės į vienam asmeniui tenkantį plotą Ligoninėje bei kitas gyvenimo šioje įstaigoje sąlygas ir priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais tais atvejais, kai pažeidimo konstatavimas nepripažintas pakankama satisfakcija. Atkreiptinas dėmesys, kad R. K. nurodytose bylose nebuvo nustatyti šioje administracinėje byloje nagrinėjami pažeidimai, todėl jose nustatytos aplinkybės negali būti laikomos reikšmingomis pripažįstant pareiškėjo teisių pažeidimo sistemiškumą nagrinėjamoje byloje ar apskaičiuojant atlygintinos neturtinės žalos dydį.

Įvertinusi pažeistos vertybės pobūdį, pažeidimo mastą ir trukmę, pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, nepatogumus konvojuojant į Ligoninę bei kitas byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui padarytą neturtinę žalą įvertino 500 Eur ir ši suma yra proporcinga Ligoninės padarytam pažeidimui ir pakankama pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Šios išvados nepaneigia ir aplinkybė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nenustatė, kiek tiksliai laiko R. K. nebuvo nuvežtas į paskirtas konsultacijas, o tik nurodė, kad tai truko ilgiau nei pusę metų. Teisėjų kolegijos nuomone, R. K. reikalavimas priteisti 2 896,2 Eur neturtinei žalai atlyginti neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir procesinės teisės normas, išsamiai išaiškino ir įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Dainius Raižys

Virginija Volskienė