2022-10-05 Nr. AB-24221-3-61-3-00138-2021-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-438-552/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00138-2021-0

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. spalio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. Č. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo apeliacinei komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja L. Č. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo apeliacinės komisijos (toliau – ir Apeliacinė komisija) 2020 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. (34.25-74)-252-217 ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2020 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. (14)-D8(E)-5841. Pareiškėja taip pat prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja nurodė, kad 2019 m. lapkričio 14 d. prašymu pakartotinai kreipėsi į atsakovą, prašydama pripažinti Italijoje įgytą architektūros mokslų bakalauro architekto kvalifikaciją pagal Romos universiteto išduotą Laurea in Scienze dell‘Architettura diplomą (toliau – ir Diplomas), kadangi pašalino Ministerijos 2013 m. gegužės 2 d. sprendimu Nr. (14-2)-D8-3659 nustatytus architekto rengimo trūkumus, įvykdydama minėtame sprendime nustatytus reikalavimus dėl kompensacinių priemonių, kad architekto profesinė kvalifikacija būtų pripažinta Lietuvoje. Pareiškėja pažymėjo, kad Ministerija nustatė įvykdyti alternatyviąsias sąlygas, kurios kompensuotų dvejų metų studijas Italijoje, t. y. vieni metai išlyginamųjų studijų ir vieni metai profesinės veiklos Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad Ministerijos 2013 m. gegužės 2 d. sprendime nebuvo nurodytas nustatytų reikalavimų įgyvendinimo terminas. Pareiškėja paaiškino, kad, pradėjusi vykdyti individualią veiklą, į Ministeriją ir Architektų rūmus kreipėsi 2017 metų liepos mėn. vykstant pokyčiams Lietuvos Respublikos architektūros įstatyme, siekdama išsiaiškinti, ar šie pokyčiai neturės įtakos Ministerijos 2013 m. gegužės 2 d. sprendimui. 2017 m. liepos 31 d. gautame atsakyme buvo pakartotas 2013 m. gegužės 2 d. sprendimas ir išsamiai aprašyta tolimesnė profesinės kvalifikacijos pripažinimo eiga. Pareiškėja nurodė, kad vykdydama šiuos reikalavimus, patyrė 1 460 Eur išlaidų.

3. Pareiškėja paaiškino, kad, įvykdžiusi pirmąją alternatyvą, pateikė atsakovui įrodymus, jog įgijo papildomą kvalifikaciją ir sukaupė reikiamą profesinę patirtį, įvykdydama kompensacines priemones, kurias atsakovas buvo nustatęs 2013 m. gegužės 2 d. sprendimu. Pareiškėjos teigimu, Ministerija 2020 m. kovo 2 d. raštu Nr. (14)-D8(E)-977 patvirtino, kad pareiškėjos architekto išsilavinimas, įgytas Italijos Respublikoje, kartu su Vilniaus dailės akademijoje įvykdytomis išlyginamosiomis studijomis įgyjant architektūros bakalauro diplomą, atitinka Europos parlamento ir Tarybos 2005 m. rugsėjo 7 d. direktyvos 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo (su 2020 m. vasario 3 d. Komisijos deleguotojo sprendimu, kuriuo dėl formalios kvalifikacijos įrodymų ir rengimo kursų pavadinimų iš dalies keičiamas Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/36/EB V priedas) (toliau – ir Direktyva) reikalavimus.

4. Pareiškėja nurodė, kad Diplomas nėra įtrauktas į Direktyvos V priedą dėl netinkamo Direktyvos įgyvendinimo, kadangi Italija nepranešė Europos Komisijai apie Italijoje išduodamus Laurea in Scienze dell‘ Architettura, kuriuos gavę jaunesnieji architektai turi teisę užsiimti architekto veikla, nors ir su tam tikrais apribojimais. Pareiškėjos teigimu, ji turi teisę kreiptis dėl šios profesinės kvalifikacijos pripažinimo kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse net ir tuo atveju, jei Italija netinkamai įgyvendino ir (arba) vykdė Direktyvą. Pareiškėja nurodė, kad turi teisę tiesiogiai remtis Direktyva, prašydama, kad Lietuva pripažintų jos Italijoje įgytą kvalifikaciją, kurią patvirtina Diplomas. Pareiškėja pažymėjo, kad siekia ne įgyti architekto kvalifikacijos atestatą, o Lietuvoje pripažinti Italijoje įgytą architekto kvalifikaciją.

5. Atsakovas Ministerija atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad Direktyvos nuostatas įgyvendina Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatos. Atsakovas vadovavosi Įstatymo 18 straipsnio 6 dalimi, 12 straipsniu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. D1-131 patvirtintu Architekto profesinės kvalifikacijos pripažinimo norint užsiimti architekto profesine veikla ar laikinai ir kartais teikti architektūrines paslaugas Lietuvos Respublikoje tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas) ir pažymėjo, kad Asmeniui nepateikus įrodymų, jog jis laikytinas įgijusiu architekto profesinę kvalifikaciją savo kilmės valstybėje narėje, priimanti valstybė narė neturi teisinio pagrindo pripažinti jo profesinę kvalifikaciją savo valstybėje.

7. Atsakovas nurodė, kad Ministerija 2020 m. spalio 19 d. sprendimą priėmė išnagrinėjusi pareiškėjos 2019 m. lapkričio 14 d. prašymą kartu su pareiškėjos 2020 m. vasario 4 d., 2020 m. liepos 10 d. ir 2020 m. rugsėjo 18 d. raštais pateiktais papildomais dokumentais ir paaiškinimais, atsižvelgdama į Architekto profesinės kvalifikacijos vertinimo komisijos (toliau – ir Vertinimo komisija) siūlymą ir išvadą. Vertinimo komisija pateikė išvadą ir siūlymą Ministerijai nepripažinti pareiškėjos profesinės kvalifikacijos, įgytos Italijos Respublikoje. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjos Diplomas nenurodytas Direktyvos V priedo 5.7.1 punkte, Įstatymo 3 priedo 3.7.1 papunktyje ir 4 priedo 4 punkte. Atsakovas pažymėjo, kad Italijos Respublikoje nustatyta architektų rengimo trukmė yra nurodyta Europos Komisijos reglamentuojamų profesijų duomenų bazėje (European Commission Regulated professions database). Šioje duomenų bazėje nurodyta, kad Italijos Respublikoje architektų rengimo reikalavimams taikomas Direktyvos 46 straipsnis, pagal Direktyvos reikalavimus pripažįstami ir jos reikalavimus laikomi atitinkančiais architektūros Italijos Respublikos studijų ne trumpesnių nei 4 metai diplomai, kurie taip pat atitinka Direktyvos 11 straipsnio e punkto kvalifikacijos lygį. Italijos Respublikoje architektai gali vykdyti veiklas, pagal kurias registruoti Italijos architektų rūmų registre (register of „order of Architects, planners, lanscapers and conservationits“). Europos Komisijos reglamentuojamų profesijų duomenų bazėje nenurodyta, kad Italijoje architekto ir jaunesniojo architekto kvalifikacija nėra tapati, skiriasi taikomi reikalavimai architekto ir jaunesniojo architekto profesinei kvalifikacijai įgyti, jų rengimo trukmė ir atliekamų funkcijų apimtys. Atsakovo teigimu, pareiškėjos baigtas rengimas Italijos Respublikoje neatitinka būtiniausių architektų rengimui keliamų reikalavimų. Be to, pareiškėja nepateikė įrodymų, jog ji būtų įgijusi jaunesniojo architekto profesinę kvalifikaciją Italijoje.

8. Atsakovas, atsižvelgęs į formaliojo kvalifikacijos įrodymo apibrėžimą, nurodytą Įstatymo 3 straipsnyje (atitinkamai, Direktyvos 3 str.), taip pat į tai, kad pareiškėjos baigtas rengimas Italijos Respublikoje neatitinka būtiniausių architektų rengimui Italijoje keliamų reikalavimų, ir pareiškėja nepateikė įrodymų, jog Italijos Respublikoje pripažįstama pareiškėjos profesinė kvalifikacija, darė išvadą, kad Ministerija pagrįstai vertino, jog pareiškėjos Diplomas neatitinka Įstatymo 3 priedo 3.7.1 punkte ir 4 priedo 4 punkte (atitinkamai, ir Direktyvos) nurodytų architektų formalios kvalifikacijos įrodymų ir Diplomas nelaikytinas formaliuoju kvalifikacijos įrodymu Įstatymo (Direktyvos) prasme.

9. Atsakovas pažymėjo, kad Direktyva, Įstatymas, Aprašas reglamentuoja būtent profesinės kvalifikacijos, įgytos vienoje valstybėje, pripažinimo kitoje valstybėje klausimus. Šie teisės aktai nenustato profesinės kvalifikacijos įgijimo asmens kilmės valstybėje, kadangi tai reglamentuoja atitinkamų valstybių nacionaliniai teisės aktai. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos teiginiais dėl architektūros bakalauro diplomo Vilniaus dailės akademijoje, kaip įrodančio pareiškėjos profesinės kvalifikacijos įgijimą Italijos Respublikoje ir kompensuojančio Italijoje įgyto išsilavinimo trūkumą. Atsakovas pažymėjo, kad Ministerijos atliekamas profesinės kvalifikacijos pripažinimas apima pripažinimą tokios profesinės kvalifikacijos, kurią pareiškėja yra įgijusi Italijoje.

10. Atsakovas paaiškino, kad Ministerija 2020 m. spalio 19 d. raštą priėmė atsižvelgdama į Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – LAGK) 2020 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. 21R-(AG-200/07-2020), kuriuo išnagrinėtas administracinis ginčas pagal pareiškėjos skundą ir jo papildymą dėl Ministerijos 2020 m. kovo 2 d. rašto Nr. (14)-D8(E)-997 panaikinimo. Ministerija, vykdydama LAGK 2020 m. gegužės 5 d. sprendimą, 2020 m. spalio 19 d. raštu pakartotinai išnagrinėjo pareiškėjos 2019 m. lapkričio 14 d. prašymą pripažinti architekto profesinę kvalifikaciją.

11. Atsakovas pažymėjo, kad Ministerija 2013 m. gegužės 2 d. raštu atsisakė pripažinti, jog pareiškėja Diplomo pagrindu įgijo architekto profesinę kvalifikaciją Italijos Respublikoje. LAGK 2020 m. gegužės 5 d. sprendime nurodė, kad 2013 m. kovo 5 d. kreipimusi pradėta pareiškėjos kvalifikacijos pripažinimo procedūra buvo baigta priėmus 2013 m. gegužės 2 d. raštą. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad 2013 m. gegužės 2 d. raštas nebuvo nuginčytas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl Ministerija 2020 m. spalio 19 d. rašte pagrįstai nurodė, jog pareiškėjos 2019 m. lapkričio 14 d. prašymas su papildomais dokumentais nagrinėtini pagal savo turinį ir 2019 m. lapkričio 14 d. prašymo nagrinėjimo metu galiojančius teisės aktus.

12. Atsakovas paaiškino, kad 2013 metais pareiškėjos Diplomas jau buvo vertintas nagrinėjant 2013 metais pateiktą pareiškėjos prašymą. 2013 metais nagrinėjant pareiškėjos 2013 m. kovo 5 d. prašymą, gautos Lietuvos Respublikos aukštųjų architektūros mokyklų įgaliotų atstovų išvados raštu, kuriose įvertintos pareiškėjos baigtų studijų disciplinos leido teigti, jog pareiškėja neįgijo architektūros bakalauro išsilavinimo, atitinkančio Lietuvos Respublikoje nustatytus reikalavimus, kurie reikalingi architektūros bakalauro kvalifikacijai įgyti, todėl pareiškėjos kvalifikacijos, įgytos Italijos Respublikoje, negalima laikyti lygiaverte Lietuvos Respublikoje teikiamai architektūros bakalauro kvalifikacijai. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nei 2013 m. gegužės 2 d. rašte, nei komisijos 2013 m. balandžio 19 d. protokole Nr. 2 nenurodyta, kad pareiškėjai taikomos kompensacinės priemonės.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Apeliacinė komisija pateikė susijusią su byla informaciją ir prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gegužės 18 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą.

15. Teismas vadovavosi Direktyvos 1 straipsniu, Įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, 3 straipsnio 6 dalimi, 18 straipsnio 1 dalimi, 44 straipsnio 1 dalimi, 18 straipsnio 6 dalimi, Aprašo 3–5 punktais, nustatė, kad po trejus metus trukusių studijų Romos trečiajame universitete pareiškėjai išduotas Diplomas, kuris buvo vertintas Ministerijos 2013 m. gegužės 2 d. sprendimu ir pareiškėjos profesinė kvalifikacija, įgyta Italijos Respublikoje, nepripažinta atitinkančia Įstatymo nuostatų. Teismas pažymėjo, kad Italijos Respublika diplomo Laurea in Scienze dell‘ Architettura (suteikiamo po trejų metų trukmės studijų) nenotifikavo Europos Komisijai ir jis neįtrauktas į Įstatymo (Direktyvos) priedus. Teismas nustatė, kad LAGK 2020 m. gegužės 5 d. sprendimu konstatavo, jog pagal pareiškėjos 2013 m. kovo 5 d. kreipimąsi pradėta pareiškėjos kvalifikacijos pripažinimo procedūra buvo baigta priėmus 2013 m. gegužės 2 d. sprendimą, kurio pareiškėja neskundė. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos buvo prašoma pateikti papildomus dokumentus, įrodančius jos profesinę kvalifikaciją, tačiau tokių nebuvo pateikta.

16. Teismas vertino, kad pareiškėja pagrįstai pažymėjo, jog Ministerija 2020 m. vasario 28 d. rašte nurodė, kad pareiškėjos Vilniaus dailės akademijos architektūros bakalauro diplomas yra publikuotas Direktyvos V priedo 7 punkte ir atitinka Direktyvos 46 straipsnyje nustatytus architektų rengimo reikalavimus. Tačiau tai, jog pareiškėja įvykdė išlyginamąsias studijas, atliko praktiką ir jai buvo išduotas Lietuvos Respublikos aukštosios mokyklos bakalauro diplomas, teismo vertinimu, niekaip nekeičia pareiškėjos Italijos Respublikoje įgyto diplomo vertinimo, nes Ministerijos 2013 m. gegužės 2 d. sprendimu pareiškėjos profesinė kvalifikacija, įgyta Italijos Respublikoje, nebuvo pripažinta atitinkančia Įstatymo nuostatas. Teismas pažymėjo, kad Ministerija pagal jai suteiktą kompetenciją turi teisę pripažinti tik kitoje valstybėje narėje įgytą profesinę kvalifikaciją, todėl neturi teisinio pagrindo vertinti (pripažinti) profesinę kvalifikaciją, įgytą Lietuvos Respublikoje.

17. Dėl pareiškėjos argumento, jog Ministerijos 2013 m. gegužės 2 d. sprendimu jai buvo skirtos kompensacinės priemonės, kurias ji įvykdė (pasirinkdama pirmąją alternatyvą), teismas pažymėjo, kad kompensacinės priemonės gali būti skiriamos pagal Įstatymo 16 straipsnį, kai taikoma bendroji profesinės kvalifikacijos pripažinimo sistema. Teismas nurodė, kad Ministerija nustatė, jog pareiškėja Italijos Respublikoje nėra įgijusi profesinės kvalifikacijos, t. y. 2013 m. gegužės 2 d. priimtas sprendimas nepripažinti jos Italijos Respublikoje įgytos profesinės kvalifikacijos, todėl, esant neigiamam sprendimui, kompensacinės priemonės negalėjo būti taikomos. Teismas nurodė, jog Ministerijos 2013 m. gegužės 2 d. sprendime pareiškėjai buvo pateikta informacija, kokiu būdu ji gali įgyti profesinę kvalifikaciją Lietuvos Respublikoje ir Italijos Respublikoje, tačiau tokia informacija nėra Įstatymo 16 straipsnyje ar Aprašo 36 punkte numatytų kompensacinių priemonių taikymas.

18. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nustatė, jog European Commission Regulated professions database duomenų bazėje nurodyta, kad Italijos Respublikoje architektų rengimo reikalavimams taikomas Direktyvos 46 straipsnis, pagal Direktyvos reikalavimus pripažįstami ir jos reikalavimus laikomi atitinkančiais architektūros Italijos Respublikos studijų ne trumpesnių nei 4 metai diplomai, kurie taip pat atitinka Direktyvos 11 straipsnio e punkto kvalifikacijos lygį. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos nurodomų jaunesniųjų architektų rengimui taikomi reikalavimai, kai studijos trunka 3 metus, šių Direktyvos nuostatų neatitinka, todėl šios programos nėra notifikuotos Europos Komisijos ir atitinkamai diplomai nėra nurodomi Direktyvos prieduose. Teismo vertinimu, ši aplinkybė nėra teisiškai reikšminga, kadangi Ministerija nustatė, jog pareiškėja Italijos Respublikoje nėra įgijusi jaunesniojo architekto profesinės kvalifikacijos.

19. Teismas darė išvadą, kad Ministerija, nustačiusi, jog pareiškėjos pateiktas Italijos Respublikoje įgytas diplomas nenurodytas Įstatymo 3 priedo 3.7.1 punkte ir 4 priedo 4 punkte nurodytų architektų formalios kvalifikacijos įrodymų, pareiškėja nepateikė Italijos kompetentingos institucijos pažymėjimo, kad jos kvalifikacija Italijoje pripažinta kaip architekto profesinė kvalifikacija, pareiškėja nepateikė kitokio formaliojo kvalifikacijos įrodymo, kad jos kvalifikacija būtų pripažinta pagal bendrąją formaliosios kvalifikacijos įrodymų pripažinimo sistemą, nustatytą Įstatymo 12 straipsnyje, pagrįstai nepripažino pareiškėjos profesinės kvalifikacijos, įgytos pagal Romos trečiojo universiteto išduotą Laurea in Scienze dell‘ Architettura diplomą. Teismas pažymėjo, kad sprendime nurodytas tokio atsisakymo pagrindas, apskundimo tvarka, todėl pareiškėjai pateiktas atsakymas atitinka esminius Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nustatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Teismas nurodė, kad tokius reikalavimus iš esmės atitinka ir Apeliacinės komisijos sprendimas. Teismas pažymėjo, kad ginčijamu Ministerijos sprendimu atsakyta į pareiškėjos keliamą klausimą dėl Ministerijos 2013 m. gegužės 2 d. sprendime, pareiškėjos teigimu, skirtų kompensacinių priemonių vertinimo, konstatuojant, jog tokios priemonės nebuvo skirtos, o tik pateiktas paaiškinimas, kaip pareiškėjai įgyti profesinę kvalifikaciją Italijoje arba Lietuvoje. Teismas nurodė, kad sprendimai pagrįsti objektyviais duomenimis, yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo jų naikinti pareiškėjos skunde nurodytais argumentais bei galiojančiu teisiniu reglamentavimu, o kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą panaikinti šioje byloje skundžiamus sprendimus byloje nenustatyta, todėl teismas atmetė pareiškėjos reikalavimus.

III. 20. Pareiškėja L. Č. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

21. Pareiškėja vadovaujasi Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2012 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. D1-526 patvirtintų Architekto profesinės kvalifikacijos vertinimo komisijos sudėties ir nuostatų 7 punktu ir pažymi, kad yra baigtinis sąrašas sprendimų, kuriuos atsakovas yra įgaliotas priimti, išnagrinėjęs paraišką pripažinti profesinę kvalifikaciją. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad konsultacijos kvalifikacijos kėlimo klausimais nėra numatytos ir jų pareiškėja neprašė suteikti. Pareiškėjos teigimu, Ministerijos 2013 m. gegužės 2 d. sprendimo nurodymas yra imperatyvus ir atitinka profesinės adaptacijos laikotarpį, kurį įvykdžius pareiškėjos kvalifikacija atitiks reikalavimus, keliamus architektūros bakalauro kvalifikacijai įgyti Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad teismas tai pripažino, patvirtindamas, kad pareiškėjos kvalifikacija atitinka architektūros bakalauro kvalifikacijai įgyti Lietuvos Respublikoje keliamus reikalavimus, tačiau nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjai nebuvo skirta kompensacinė priemonė – profesinės adaptacijos laikotarpis, kurio metu pareiškėja įgijo papildomą kvalifikaciją ir atliko praktiką, įvykdydama architektūros bakalauro kvalifikacijai įgyti Lietuvos Respublikoje keliamus reikalavimus. Pareiškėja paaiškina, kad pagrįstai manė, jog atsakovas nurodė jai įvykdyti kompensacines priemones, kad Lietuvoje būtų pripažinta Italijoje įgyta kvalifikacija. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Ministerijos 2013 m. gegužės 2 d. sprendime nebuvo nurodytas nustatytų reikalavimų įgyvendinimo terminas. Pareiškėja pažymi, kad, vykdydama atsakovo iškeltus reikalavimus, patyrė 1 460 Eur išlaidų už studijas, konsultacijas ir pan.

22. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad LAGK 2020 m. gegužės 5 d. sprendime nurodė, jog 2013 m. kovo 5 d. kreipimusi pradėta pareiškėjos kvalifikacijos pripažinimo procedūra buvo baigta priėmus 2013 m. gegužės 2 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjai buvo nustatytos kompensacinės priemonės. 2013 metais nagrinėjant pareiškėjos 2013 m. kovo 5 d. prašymą, gautos Lietuvos Respublikos aukštųjų architektūros mokyklų įgaliotų atstovų išvados raštu, kad įvertintos pareiškėjos baigtų studijų disciplinos leidžia teigti, jog tuo metu pareiškėja nebuvo įgijusi architektūros bakalauro išsilavinimo, atitinkančio Lietuvos Respublikoje nustatytus reikalavimus, kurie reikalingi architektūros bakalauro kvalifikacijai įgyti, todėl pareiškėjai buvo nustatytos kompensacinės priemonės, kad kvalifikaciją, įgytą Italijos Respublikoje, būtų galima laikyti lygiaverte Lietuvos Respublikoje teikiamai architektūros bakalauro kvalifikacijai. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad atsakovas skundžiamame 2020 m. spalio 19 d. sprendime patvirtina, jog atsakovo 2013 m. sausio 19 d. sprendimas yra sprendimas, kuris nebuvo nuginčytas teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėja daro išvadą, kad 2013 metais jos Diplomas jau buvo vertintas nagrinėjant 2013 metais pateiktą pareiškėjos prašymą ir jame nurodyta, kad pareiškėjai taikomos kompensacinės priemonės.

23. Pareiškėja nurodo, kad, įvykdžiusi paskirtų kompensacinių priemonių pirmąją alternatyvą, pateikė atsakovui visus įrodymus, kad įgijo papildomą kvalifikaciją ir sukaupė reikiamą profesinę patirtį, įvykdydama kompensacines priemones, kurias atsakovas buvo nustatęs 2013 m. gegužės 2 d. sprendimu. Pareiškėjos teigimu, Ministerija 2020 m. kovo 2 d. raštu Nr. (14)-D8(E)-997 patvirtino, jog pareiškėjos architekto išsilavinimas, įgytas Italijos Respublikoje, kartu su Vilniaus dailės akademijoje įvykdytomis išlyginamosiomis studijomis įgyjant architektūros bakalauro diplomą, atitinka Direktyvos reikalavimus. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad, nors jai išduotas 2012 m. spalio 10 d. architektūros mokslų bakalauro diplomas nėra įtrauktas į Direktyvos V priedą, tačiau šis diplomas yra Italijoje teisėtai išduodamas diplomas, kuris patvirtina pareiškėjos formalią kvalifikaciją (Direktyvos 3 str. 1 d.), o ne teisę užsiimti profesine veikla, kurią patvirtina architekto kvalifikacijos atestatas. Pareiškėjos teigimu, teismas neįvertino, jog tai yra netinkamo Direktyvos įgyvendinimo atvejis, kai Italija nepranešė Europos Komisijai apie Italijoje išduodamus Laurea in Scienze dell‘ Architettura, kuriuos gavę jaunesnieji architektai turi teisę užsiimti architekto veikla, nors ir su tam tikrais apribojimais. Pareiškėja nurodo, kad tai taip pat reiškia, jog ji turi teisę kreiptis dėl šios profesinės kvalifikacijos pripažinimo kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse net ir tuo atveju, jei Italija netinkamai įgyvendino ir (arba) vykdė Direktyvą. Kadangi Italija netinkamai įgyvendino Direktyvos nuostatas dėl notifikavimo apie Laurea in Scienze dell‘ Architettura, pareiškėjos teigimu, ji turi teisę tiesiogiai remtis Direktyva, prašydama, kad Lietuva pripažintų jos Italijoje įgytą architekto kvalifikaciją, kurią patvirtina Laurea in Scienze dell‘ Architettura diplomas.

24. Pareiškėja vadovaujasi Įstatymo 3 straipsnio 14 dalimi, 1 straipsnio 1 dalimi, 4 straipsnio 1 dalimi, Direktyvos 3 straipsnio 1 dalimi, Architektūros įstatymo 2 straipsnio 1, 5 dalimis, 7 straipsnio 1 dalimi, Aprašo 3 punktu ir pažymi, kad, nors Architektūros įstatymo 9 straipsnio 1 dalis nustato, jog architektai, siekiantys įgyti architekto kvalifikacijos atestatą, turi atitikti šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytuose įstatymuose nustatytus kvalifikacinius ir profesinės patirties reikalavimus, o 2 dalis numato, kad Lietuvos Respublikos architektų rūmai šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytuose įstatymuose nustatytais atvejais, tvarka ir terminais neterminuotam laikui išduoda architekto kvalifikacijos atestatus, tačiau pareiškėja siekia ne įgyti architekto kvalifikacijos atestatą, o Lietuvoje pripažinti Italijoje įgyta architekto kvalifikaciją, todėl, pareiškėjos teigimu, nėra jokio pagrindo kreiptis į Lietuvos architektų rūmus, kurie nėra įgalioti pripažinti kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse įgytą kvalifikaciją. Pareiškėja daro išvadą, kad ji įvykdė atsakovo paskirtą kompensacinę priemonę – profesinės adaptacijos laikotarpį, pasirinkdama pirmąją alternatyvą, t. y. kompensuojant išsilavinimo trūkumą, kad atitiktų būtiniausius architekto rengimo reikalavimus ir, kad įgyta profesinė kvalifikacija būtų pripažinta Lietuvos Respublikoje, išduodant profesinės kvalifikacijos pripažinimo pažymą, su kuria pareiškėja galėtų kreiptis į Architektų rūmus dėl teisės pripažinimo dokumento, kad galėtų verstis architekto profesine veikla neypatingų statinių kategorijoje.

25. Atsakovas Ministerija atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

26. Nesutikdamas su apeliaciniu skundu atsakovas vadovaujasi Direktyvos 1, 3, 10, 21 straipsniais, 4 straipsnio 1 dalimi, V priedo 5.7.1 punktu, atkreipia dėmesį į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimą Angerer, C-477/13, EU:C:2015:239. Atsakovas pažymi, kad Direktyvos nuostatas įgyvendina Įstatymo nuostatos, ir vadovaujasi Įstatymo 3 straipsnio 6 dalimi, 18 straipsnio 1 dalimi, 44 straipsnio 1 dalimi, 18 straipsnio 6 dalimi, 12 straipsniu, Aprašo 4, 5, 9, 13 punktais bei daro išvadą, kad asmeniui nepateikus įrodymų, jog jis laikytinas įgijusiu architekto profesinę kvalifikaciją savo kilmės valstybėje narėje, priimanti valstybė narė neturi teisinio pagrindo pripažinti jo profesinę kvalifikaciją savo valstybėje.

27. Dėl Ministerijos kompetencijos atsakovas pažymi, kad Direktyva, Įstatymas ir Aprašas reglamentuoja būtent profesinės kvalifikacijos, įgytos vienoje valstybėje, pripažinimo kitoje valstybėje klausimus. Šie teisės aktai nenustato profesinės kvalifikacijos įgijimo asmens kilmės valstybėje, kadangi tai reglamentuoja atitinkamų valstybių nacionaliniai teisės aktai. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Architektūros įstatymas nustato, jog architektų atestavimą, kurie išsilavinimą įgijo Lietuvoje, vykdo Lietuvos architektų rūmai. Ministerija pagal Įstatymą ir Aprašo 3 punktą yra kompetentinga institucija, įgaliota išduoti ar priimti architekto formalios kvalifikacijos įrodymus ir kitus dokumentus arba informaciją, taip pat gauti asmenų, siekiančių architekto profesinės kvalifikacijos pripažinimo, prašymus ir priimti sprendimus dėl šių prašymų arba jos kompetencijai priskirtais architekto profesinių kvalifikacijų pripažinimo klausimais. Atsakovas pažymi, kad architekto profesinės kvalifikacijos pripažinimas, kurį vykdo Ministerija, ir architektų atestavimas, kurį vykdo Lietuvos architektų rūmai, yra dvi skirtingos procedūros. Atsakovo teigimu, Ministerijos atliekamas profesinės kvalifikacijos pripažinimas apima pripažinimą tokios profesinės kvalifikacijos, kurią pareiškėja yra įgijusi Italijoje.

28. Atsakovas pažymi, kad Italijos Respublikoje nustatyta architektų rengimo trukmė yra nurodyta Europos Komisijos reglamentuojamų profesijų duomenų bazėje (European Commission Regulated professions database). Šioje duomenų bazėje nurodyta, kad Italijos Respublikoje architektų rengimo reikalavimams taikomas Direktyvos 46 straipsnis, pagal Direktyvos reikalavimus pripažįstami ir jos reikalavimus laikomi atitinkančiais architektūros Italijos Respublikos studijų ne trumpesnių nei 4 metai diplomai, kurie taip pat atitinka Direktyvos 11 straipsnio e punkto kvalifikacijos lygį. Europos Komisijos reglamentuojamų profesijų duomenų bazėje nenurodyta, kad Italijos Respublikos jaunesniojo architekto rengimo reikalavimams yra taikomas Direktyvos 46 straipsnis.

29. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos teiginiais, kad ji yra įgijusi Italijos Respublikoje profesinę kvalifikaciją, kuri turėtų būti pripažinta Lietuvoje, taip pat tai, kad architektūros bakalauro diplomas Vilniaus dailės akademijoje įrodo jos profesinės kvalifikacijos įgijimą Italijos Respublikoje ir kompensuoja Italijoje įgyto išsilavinimo trūkumą. Atsakovo vertinimu, pareiškėja Italijos Respublikoje nėra įgijusi ne tik architekto, bet ir jaunesniojo architekto profesinės kvalifikacijos, pareiškėjos baigtas rengimas Italijos Respublikoje neatitinka būtiniausių architektų rengimui keliamų reikalavimų, nurodytų Įstatymo 44 straipsnyje (atitinkamai, Direktyvos V priedo 5.7.1 punkte, 46 straipsnyje). Atsakovas nurodo, kad tai, jog pareiškėja įvykdė išlyginamąsias studijas, atliko praktiką ir jai buvo išduotas Lietuvos Respublikos aukštosios mokyklos bakalauro diplomas, niekaip nekeičia pareiškėjos Italijos Respublikoje įgyto Diplomo vertinimo, nes Ministerijos 2013 m. gegužės 2 d. sprendimu Nr. (14-2)-D8-3659 pareiškėjos profesinė kvalifikacija, įgyta Italijos Respublikoje, nepripažinta atitinkančia Įstatymo nuostatų. Atsakovas pažymi, kad Diplomas įrodo pareiškėjos akademinį išsilavinimą, įgytą Italijos Respublikoje, o Lietuvoje baigtos išlyginamosios studijos (architektūros bakalauro diplomas Vilniaus dailės akademijoje) įrodo jos Lietuvoje įgytą akademinį išsilavinimą. Atsakovo teigimu, Diplomas negali būti formalios kvalifikacijos įrodymu pagal Įstatymo 18 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, kadangi pareiškėjos pateikto Diplomo nėra tarp Įstatymo 3 priedo 3.7.1 punkte ir 4 priedo 4 punkte nurodytų architektų formalios kvalifikacijos įrodymų, o jos studijos pagal 3 metų trukmę neatitinka būtinų architekto rengimo reikalavimų, nurodytų Įstatymo 44 straipsnyje, pareiškėja nepateikė Italijos kompetentingos institucijos pažymėjimo, jog Italijos Respublikoje ji yra įgijusi architekto profesinę kvalifikaciją, atlikusi praktiką ir išlaikiusi valstybinį egzaminą. Pareiškėjos Diplomas nenurodytas ir Direktyvos V priedo 5.7.1 punkte.

30. Atsakovo teigimu, pareiškėja nepagrįstai teigia esant netinkamą Direktyvos įgyvendinimą, nepateikdama jokių įrodymų. Atsakovas paaiškina, kad Ministerijos 2013 m. gegužės 2 d. raštu atsisakyta pripažinti, jog pareiškėja Diplomo pagrindu įgijo architekto profesinę kvalifikaciją Italijos Respublikoje, šiuo sprendimu Ministerija pareiškėjai netaikė kompensacinių priemonių, kurios gali būti skiriamos pagal Įstatymo 16 straipsnį. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Ministerija 2020 m. spalio 19 d. rašte, atsižvelgdama į tai, jog pareiškėjos Diplomas nenurodytas Įstatymo 3 priedo 3.7.1 papunktyje ir 4 priedo 4 punkte, o pareiškėjos pagal Diplomą baigtas rengimas pagal trukmę neatitinka būtiniausių architekto rengimo reikalavimų, nurodytų Įstatymo 44 straipsnyje (atitinkamai, Direktyvos V priedo 5.7.1 punkte, 46 straipsnyje), pareiškėja nepateikė Italijos kompetentingos institucijos pažymėjimo, kad jos kvalifikacija Italijoje pripažinta kaip architekto profesinė kvalifikacija, vertino, kad pareiškėjos profesinė kvalifikacija negali būti automatiškai pripažįstama pagal Įstatymo 18 straipsnio 1 ir 2 dalis, taip pat tai, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 12 straipsnyje nustatytų reikalavimų (formaliosios kvalifikacijos įrodymo turėjimo ir baigto rengimo, kuris atitiktų būtiniausius architektų rengimo reikalavimus), kad jos kvalifikacija būtų pripažinta pagal bendrąją formaliosios kvalifikacijos įrodymų pripažinimo sistemą, nustatytą Įstatymo 12 straipsnyje (atitinkamai, Direktyvos 10 straipsnyje).

31. Trečiasis suinteresuotas asmuo Apeliacinė komisija atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 32. Byloje kilęs ginčas dėl Aplinkos ministerijos ir Reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo apeliacinės komisijos sprendimų, kuriais buvo atsisakyta pripažinti pareiškėjos Italijos Respublikoje įgytą bei Lietuvos Respublikoje papildytą profesinę kvalifikaciją.

33. Pareiškėja, manydama, kad jos įgyta Italijoje architekto profesinė kvalifikacija kartu su išlyginamosiomis studijomis Lietuvoje bei atlikta praktika, profesine veikla yra pakankama architekto profesinės kvalifikacijos pripažinimui, kreipėsi į atsakovus, o gavusi jos netenkinančius sprendimus – į teismą.

34. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, pripažinęs, jog pareiškėjos pateiktas Italijos Respublikoje išduotas Diplomas nėra tinkamas dokumentas patvirtinti profesinei kvalifikacijai, o pareiškėjos studijos ir praktinė veikla Lietuvos Respublikoje nelaikytinos kompensacinėmis priemonėmis pagal Įstatymo 16 straipsnį.

35. Apeliacinis pareiškėjos skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pradinis skundas, papildomai kvestionuojant pirmosios instancijos teismo sprendimą jo nemotyvuotumo, netinkamo įrodymų tyrimo ir teismo pasyvaus vaidmens aspektais.

36. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

37. Nagrinėjamoje byloje nustatytos tokios faktinės aplinkybės, dėl kurių tarp šalių nėra ginčo – pareiškėja trejus metus studijavo Italijos Respublikoje, Romos trečiajame universitete ir 2012 m. gavo Laurea in Scienze dell‘Architettura diplomą . Po to 2013 m. pareiškėja kreipėsi į Aplinkos ministeriją, prašydama pripažinti jos profesinę kvalifikaciją. Ministerija 2013 m. gegužės 2 d. sprendimu Nr.(14.2)-D8-3659 atsisakė tai padaryti, tačiau nurodė, jog pareiškėja, norėdama įgyti architekto profesinę kvalifikaciją, kuri būtų pripažįstama Lietuvos Respublikoje, turi atlikti išlyginamasias studijas Lietuvos Respublikos architektus rengiančioje aukštojoje universitetinėje mokykloje ir vienerius metus po architektūros bakalauro diplomo įgijimo užsiimti architekto profesine veikla arba tęsti studijas Italijos Respublikos aukštojoje mokykloje ir po to kreiptis dėl profesinės kvalifikacijos, įgytos toje valstybėje narėje, pripažinimo. Pareiškėja 2014 metais baigė išlyginamasias studijas Vilniaus dailės akademijoje (42 kreditai bei apgintas bakalaurinis darbas) ir gavo architektūros bakalauro diplomą. Be to, pareiškėja 2014 -2016 metais atliko profesinę praktiką kaip projektų bendraautorė, o 2016-2018 metais užsiėmė individualia architektės veikla bei dirbo UAB „ CLOUD Architektai“ architektės pareigose. Po to pareiškėja 2019 -2020 metais kreipėsi į Aplinkos ministeriją, prašydama pripažinti jos, kaip architektės profesinę kvalifikaciją, skundė Aplinkos ministerijos veiksmus Lietuvos administracinių ginčų komisijai, kol 2020 m. spalio 19 d. Aplinkos ministerijos sprendimu jos profesinę kvalifikaciją buvo atsisakyta pripažinti.

38. Tiek atsakovo, tiek ir pirmosios instancijos teismo pozicija iš esmės grindžiama formaliuoju Įstatymo bei Direktyvos teksto aiškinimu, nurodant, kad pareiškėjos pateiktas Diplomas neatitinka reikalavimų, numatytų Direktyvoje, todėl pareiškėjai negali būti taikoma Direktyvoje ir Įstatyme numatyta kitoje valstybėje narėje įgytos profesinės kvalifikacijos pripažinimo procedūra. Teisėjų kolegija su tokiu susiklosčiusios situacijos aiškinimu nesutinka.

39. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2021 m. liepos 8 d. priėmė prejudicinį sprendimą byloje BB prieš Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją (C-166/20). Šiame sprendime buvo paaiškinta Direktyvos 1 straipsnio ir 10 straipsnio b punkto bei Sutarties dėl Europos sąjungos veikimo 45 ir 49 straipsnių nuostatos. Teisingumo Teismas priminė, kad valstybės narės institucijos, kurioms Sąjungos pilietis pateikė prašymą leisti verstis profesine veikla, kuria verstis pagal nacionalinės teisės aktus leidžiama tik turint diplomą arba profesinę kvalifikaciją ar tam tikros trukmės praktinę patirtį, privalo atsižvelgti į visus suinteresuotojo asmens diplomus, pažymėjimus ir kitus dokumentus, taip pat reikšmingą patirtį, kai lygina šiais dokumentais ir patirtimi patvirtintas kompetencijas su žiniomis ir kvalifikacijomis, kurių reikalaujama pagal nacionalinės teisės aktus (2002 m. sausio 22 d. sprendimo Dreessen, C-31/00, EU:C:2002:35, 24 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Jei atlikus diplomų lyginamąjį tyrimą konstatuojama, kad užsienio diplomu patvirtinamos žinios ir kvalifikacija atitinka tokias, kokių reikalaujama pagal nacionalines nuostatas, priimančioji valstybė narė turi pripažinti, kad šis diplomas atitinka šių nuostatų sąlygas. Tačiau jei nustatoma, kad šios žinios ir kvalifikacija tik iš dalies atitinka reikalaujamąsias nacionalinės teisės aktuose, ši valstybė narė turi teisę pareikalauti, kad suinteresuotasis asmuo įrodytų, jog įgijo trūkstamų žinių ir kvalifikaciją (2015 m. spalio 6 d. sprendimo Brouillard, C-298/14, EU:C:2015:652, 57 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Europos SąjungosTeisingumo teismas minėtoje byloje nusprendė, jog SESV 45 ir 49 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad tuo atveju, kai suinteresuotasis asmuo neturi vaistininko formalios kvalifikacijos įrodymo, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/36, iš dalies pakeistos Direktyva 2013/55, V priedo 5.6.2 punktą, bet įgijo su šia profesija susijusią profesinę kompetenciją tiek kilmės valstybėje narėje, tiek priimančiojoje valstybėje narėje, pastarosios valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos, gavusios prašymą pripažinti profesinę kvalifikaciją, turi įvertinti šią kompetenciją ir ją palyginti su ta, kurios reikalaujama priimančiojoje valstybėje narėje tam, kad būtų galima verstis vaistininko profesine veikla.

Jei ši kompetencija atitinka tą, kurios reikalaujama pagal priimančiosios valstybės narės nacionalinės teisės nuostatas, ji privalo ją pripažinti. Jei atlikus šį lyginamąjį tyrimą nustatoma tik dalinė šios kompetencijos atitiktis, priimančioji valstybė narė turi teisę reikalauti, kad suinteresuotasis asmuo įrodytų, jog įgijo trūkstamų žinių ir kvalifikaciją. Kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos prireikus turi įvertinti, ar žinių, įgytų priimančiojoje valstybėje, pavyzdžiui, atliekant profesinę praktiką, pakanka, siekiant kompensuoti trūkstamas žinias.

Jei atlikus minėtą lyginamąjį tyrimą paaiškėja esminiai skirtumai tarp pareiškėjo profesinio rengimo ir priimančiojoje valstybėje narėje reikalaujamo profesinio rengimo, kompetentingos valdžios institucijos gali nustatyti kompensacines priemones šiems skirtumams kompensuoti. Nors šis išaiškinimas tiesiogiai taikomas vaistininko profesinės kvalifikacijos pripažinimui, tačiau jame suformuluotos taisyklės taikytinos ir nagrinėjamoje byloje.

40. Taigi atsakovas nagrinėjamu atveju privalėjo įvertinti visus pareiškėjos pateiktus įrodymus apie jos tiek Italijos Respublikoje, tiek Lietuvos Respublikoje įgytą akademinį išsilavinimą ir profesinę kvalifikaciją, profesinę patirtį ir šių įrodymų visumos pagrindu priimti sprendimą dėl pareiškėjos architekto profesinės kvalifikacijos pripažinimo. Priimant skundžiamus sprendimus, tokios analizės ir vertinimo padaryta nebuvo, todėl ginčijami sprendimai negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais.

41. Atsakovas taip pat teigė, kad Architektūros įstatymas nustato, jog architektų atestavimą, kurie išsilavinimą įgijo Lietuvoje, vykdo Lietuvos architektų rūmai, todėl į šią instituciją pareiškėja ir turėtų kreiptis. Atkreiptinas dėmesys, kad Architektūros įstatymas išskiria veiklos rūšis, kuriomis galima užsiimti atestuotiems architektams, ir veiklos rūšis, kuriomis gali užsiimti visi architektai, taigi, jei pareiškėja pageidauja būti pripažinta tik architekte, o ne atestuota architekte, ji turi teisę kreiptis į atsakovą, kuris, kaip jau minėta, privalėjo spręsti dėl pareiškėjos architekto profesinės kvalifikacijos pripažinimo

42. Nors Atsakovas nurodė, jog pareiškėjai nebuvo nustatytos kompensacinės priemonės, tačiau susipažinusi su Aplinkos ministerijos 2013 m. gegužės 2 d. sprendimo turiniu, teisėjų kolegija pripažįsta, jog pareiškėjai galėjo susiformuoti teisėti lūkesčiai, jog jai įvykdžius minėtame Aplinkos ministerijos sprendime nurodytus reikalavimus, t.y. atlikus išlyginamasias studijas Lietuvoje bei įgijus tam tikrą profesinę patirtį, jog profesinė kvalifikacija bus pripažinta.

43. Apibendrindama nustatytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tik iš dalies tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas – pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinimas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas tenkinamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 2 p.).

44. Teismo sprendimas priimtas pareiškėjos naudai, todėl ji turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). Pareiškėja yra pateikusi tik dokumentus apie pirmos instancijos teisme sumokėtą 22,50 Eur žyminį mokestį ir 11,25 Eur žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą. Šios patirtos išlaidos priteistinos pareiškėjai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 ir 5 dalimis, 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos L. Č. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos L. Č. skundą tenkinti ir panaikinti Reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo apeliacinės komisijos 2020 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. (34.25-74)-252-217 bei Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos 2020 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. (14)-D8(E)-5841.

Priteisti pareiškėjai L. Č. iš atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 33,75 Eur (trisdešimt tris eurus septyniasdešimt penkis eurocentus) teismo išlaidų.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius