2021-08-11 Nr. AB-15610-3-61-3-04210-2020-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-470-415/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04210-2020-4

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2021 m. rugpjūčio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Stasio Gagio ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lomista“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lomista“ skundą atsakovui Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai dėl raštų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Lomista“ kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) Kauno departamento 2020 m. lapkričio 23 d. rašte Nr. 33S-(33.6)-2626 (toliau – ir Raštas) nurodytą reikalavimą „pakoreguoti RVASVT „Aliejaus tinkamumo termino nustatymas“ procedūrą taip, kad UAB „Lomista“ tiekimo rinkai aliejaus tinkamumo vartoti terminas sutaptų su tiekėjo (pirminio gamintojo) nustatytu tinkamumo vartoti terminu“; 2) panaikinti Tarnybos Kauno departamento 2020 m. lapkričio 23 d. rašte Nr. 33S-(33.6)-2626 nurodytą reikalavimą „pateikti informaciją apie pakoreguotą RVASVT „Aliejaus tinkamumo termino nustatymas“ procedūrą“.

Pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones: 1) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti Rašte nurodyto reikalavimo „pakoreguoti RVASVT „Aliejaus tinkamumo termino nustatymas“ procedūrą taip, kad UAB „Lomista“ tiekimo rinkai aliejaus tinkamumo vartoti terminas sutaptų su tiekėjo (pirminio gamintojo) nustatytu tinkamumo vartoti terminu“ ir nurodyto reikalavimo „pateikti informaciją apie pakoreguotą RVASVT „Aliejaus tinkamumo termino nustatymas“ procedūrą“ vykdymą; 2) teismui nesutikus sustabdyti ginčijamų reikalavimų vykdymą, iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo uždrausti Tarnybai ir jos teritoriniams padaliniams taikyti atsakovo vadovui/ kokybės vadovei/ kitiems darbuotojams administracinę atsakomybę už ginčijamų reikalavimų nevykdymą; 3) iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo uždrausti Tarnybai ir jos teritoriniams padaliniams taikyti UAB „Lomista“ Lietuvos Respublikos maisto įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje nurodytas maisto pateikimo į rinką ribojimo priemones dėl Tarnybos Kauno departamento Rašte nurodomų aplinkybių dėl UAB „Lomista“ gaminamos produkcijos tinkamumo vartoti termino nustatymo ne pagal žaliavos/ pirminio gamintojo nurodytą tinkamumo vartoti terminą ir uždrausti taikyti Maisto įstatymo 41 skirsnyje numatytas baudas.

Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pareiškėjas grindė tuo, kad pareiškėjas skundžia Rašte teikiamą nurodymą dėl tinkamumo vartoti termino procedūros keitimo ir atitinkamai negali tokio nurodymo vykdyti, nes tokio reikalavimo įvykdymas tiesiogiai iškart sukeltų neigiamas pasekmes pareiškėjui, nes pasiūlius pirkėjams (prekybos tinklams) trumpesnio tinkamumo vartoti termino produkciją, nesant tam teisėto pagrindo, būtų pažeidžiamos su tinklais sudarytos tiekimo sutartys, reikalaujančios esamą situaciją atitinkančio 12 mėnesių tinkamumo vartoti termino. Tai reikštų tiekimo sutarčių nutraukimą ir iš esmės viso pareiškėjo verslo sužlugdymą.

Pareiškėjo teigimu, iš įpareigojimo keisti tinkamumo vartoti termino procedūrą į ateitį bei prašomų pateikti duomenų dėl jau pateiktos į rinką produkcijos akivaizdu, kad atsakovas ketina taikyti maisto pateikimo į rinką ribojimo priemones, numatytas Maisto įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje Todėl pareiškėjas prašo pritaikyti užtikrinimo priemonę ir uždrausti atsakovui taikyti jas pareiškėjui ir uždrausti taikyti Maisto įstatymo 41 skirsnyje numatytas baudas.

Pažymėjo, kad dėl pareiškėjo produkcijos kokybės nėra gauta jokių skundų, tokia produkcija nėra niekam sukėlusi žalos sveikatai, nėra jokių pagrįstų tyrimų, kad pareiškėjo produktas yra netinkamas naudoti 12 mėnesių laikotarpiu nuo jo gamybos, ir atvirkščiai – yra tyrimai, patvirtinantys, kad pareiškėjo nurodomas tinkamumo vartoti terminas yra pagrįstas. Todėl tiekimo į rinką ribojimo priemonių netaikymas iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje nesukels pavojaus vartotojų sveikatai, neturės neigiamos įtakos vartotojams ir rinkai. O tokių priemonių pritaikymas lemtų didelius pareiškėjo nuostolius, jeigu paaiškėtų, kad skundžiami atsakovo reikalavimai nebuvo pagrįsti. Pareiškėjui galimai tektų išimti iš rinkos didelės apimties produkciją, kas lemtų labai didelius kaštus (susisiekti su visais mažmeniniais pirkėjais; išsiaiškinti nerealizuotus produkcijos kiekius, juos pakrauti ir atsigabenti į sandėlius; atlikti naujų etikečių spausdinimą, klijavimą; grąžinti prekes į rinką; prarasti pardavimus laikotarpiu, kol bus atsiimta produkcija, nesant galimybės jos nedelsiant pakeisti kita). Galimai grąžinamos produkcijos iš naujo pareiškėjas nebegalėtų realizuoti, nes prekybos tinklai atsisakytų priimti prekes su nurodytu trumpesniu tinkamumo vartoti terminu. Esamoje rinkos situacijoje dėl COVID-19 pandemijos ir taikomų ribojimų rinkoje bei ekonomikos smukimu, tokie nuostoliai įmonei turėtų ypatingai neigiamas pasekmes.

Atsakovas Tarnyba pateiktoje nuomonėje dėl pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas, išpilstydamas aliejų ir jam neatlikdamas jokio perdirbimo proceso bei nedėdamas jokių maisto priedų tinkamumo terminui pratęsti bei neatlikus RVASVT „Aliejaus tinkamumo termino nustatymas“ procedūros koregavimo, pareiškėjas toliau pilstys ir tieks rinkai galimai netinkamą aliejų, taip keldamas riziką vartotojų sveikatai ir sudarys sąlygas patekti į rinką galimai nesaugiems ar nekokybiškiems maisto produktams, todėl siekiant užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi, nurodyta procedūra privalo būti koreguojama. Pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodo savo produkcijos likučio, taigi neįrodė savo realios žalos dydžio. Pareiškėjas taip pat nėra pateikęs teismui sutarčių su prekybos centrais. Be to, sutarčių sąlygų keitimas yra derybų klausimas.

Pareiškėjas pateiktame atsiliepime nurodė, kad jo atlikti tyrimai ir paties atsakovo žinomi ir turimi tyrimai patvirtina, kad pareiškėjo produkcija saugi ir po 12 mėnesių termino nuo išpilstymo datos bei nėra jokių skundų dėl pareiškėjo produkcijos nesaugumo iš vartotojų. Atsakovo naudojami terminai „galimai“ yra akivaizdžios prielaidos, kurios netgi prieštarauja paties atsakovo nustatytoms ir 2020 m. spalio 27 d. Patikrinimo akte konstatuotoms aplinkybėms. Pareiškėjas pateikė savo pagamintos produkcijos likučių sandėlyje duomenis, taip pat numatytos produkcijos, kurios realizacijai įtaką turėtų atsakovo taikomos priemonės, vertės pažymą ir 2020 m. balansą. Papildomai pareiškėjas atkreipė dėmesį ir į tai, kad yra tolesnis neaiškumas dėl produkcijos paklausos, atsižvelgiant į COVID-19 pasėkoje valstybės taikomus ribojimus. Pareiškėjas pateikė tiekimo sutarties su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ((duomenys neskelbtini)) priedą dėl 12 mėnesių tinkamumo naudoti termino nustatymo. Tinkamumo vartoti termino sutrumpinimas reikštų pareiškėjo konkurencingumo silpninimą lyginant su kitais tiekėjais, kas neišvengiamai neigiamai atsilieps pareiškėjo verslui.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, 2021 m. sausio 18 d. nutartimi pareiškėjo prašymo netenkino. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. gegužės 5 d. nutartimi Nr. eAS-146-602/2021 panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 18 d. nutartį ir perdavė klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje atkreipė dėmesį, kad sprendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo tikslingumo, pareiškėjo prašyme nurodyti motyvai turėtų būti įvertinti ir tuo aspektu, ar yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto neteisėtumo. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas papildomai turėtų ištirti, ar atsakovas gali savo reikalavimą grįsti RVASVT principais.

Pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose nurodė, kad tinkamumo vartoti termino nustatymas pagal žaliavos gamintojo nurodytą žaliavos galiojimo terminą, kaip nurodo atsakovas, neatitinka RVASVT principų. Europos Komisijos pranešime dėl rekomendacinio dokumento dėl maisto saugos vadybos sistemų, apimančių privalomąsias programas (PP) ir RVASVT principais grindžiamas procedūras, nėra nurodoma, kokiu būdu RVASVT grindžiamose procedūrose turi būti aptartas produkto tinkamumo vartoti terminas. Pažymėjo, kad atsakovo reikalavimas vadovautis žaliavos tiekėjo tinkamumo vartoti terminu nepagrįstas nei teisės aktų reikalavimais, nei logikos dėsniais. Pareiškėjas tikrina žaliavos kokybę, tikrina gaminio kokybę, vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 15:2005 „Maisto higiena“ (toliau – ir HN 15:2005) 29 punktu ir pagal tai vadovaujantis RVASVT principais parengta tinkamumo vartoti termino nustatymo procedūra. Pareiškėjas tinkamumo vartoti terminą produkcijai papildomai tikrina pagal RVASVT procedūrose pateikiamą tyrimų planą VP 19 F1. Pareiškėjo parengta tinkamumo vartoti termino nustatymo procedūra atitinka RVSVAT principus – nustatyti aiškūs kokybiniai kriterijai (3 principas) ir aiškios stebėsenos procedūros (4 principas). Atkreipė dėmesį, kad atsakovas Rašte nepateikė jokių reikalavimų ir pretenzijų dėl tyrimų apimties, tyrimų metu nustatinėjamų rodiklių, tyrimams naudojamų standartų.

Atsakovas dėl reikalavimo, kurį grindžia RVASVT principais, papildomai paaiškino, kad įvertinus rafinuoto saulėgrąžų aliejaus tinkamumo vartoti termino nustatymo procedūrą, nustatė, kad ji aprašyta RVASVT sistemoje VP19 F12. Taigi, pareiškėjo įmonėje veikia RVASVT, kurios programos VP10, F12 „Aliejaus tinkamumo termino nustatymas“ procedūroje, aliejaus tinkamumo terminas numatytas ne daugiau kaip 12 mėnesių nuo išpilstymo, tinkamumo vartoti terminai nustatomi aliejaus rūšiai. Atsakovas taip pat nustatė, kad tyrimai turi būti registruojami ir atitiktis turi būti vertinama pagal RVASVT programą VP19 F3 žurnale, tačiau nors „Aliejaus tinkamumo vartoti nustatymo procedūra“ buvo tikslinta 2020 m. spalio 8 d., tačiau ji yra nepakankamai išsami ir aiški. Įvertinus visus turimus duomenis buvo nustatyta, kad pareiškėjo išpilstytam aliejui nepagrįstai pratęsiami pirminio gamintojo nustatyti tinkamumo vartoti terminai, kadangi pareiškėjas, išpilstydamas gautą žaliavą (aliejų) į aliejui skirtą tarą, t. y. tik perpildydamas (perfasuodamas) aliejų, remdamasis laboratorinių tyrimų duomenimis, turi nustatyti naujai sufasuotam produktui (aliejui) tinkamumo vartoti terminą, kuris turi garantuoti naujai sufasuoto produkto (aliejaus) saugą ir kokybę nurodytomis laikymo sąlygomis. Pažymėjo, kad pareiškėjo RVASVT „Aliejaus tinkamumo termino nustatymas“ procedūroje nėra apibrėžta, kaip nustatomi tinkamumo vartoti terminai, kokia tiksli proceso etapų seka, t. y. nėra aišku, kuo remiantis pareiškėjas nustato ilgesnius terminus, jei aliejus tik išpilstomas, dėl ko atsakovas pagrįstai nustatė, kad nėra pakankamai aiškiai aprašytas šio produkto gamybos procesas ir dėl šių priežasčių gali kilti rizika pareiškėjo pilstomo aliejaus saugai. Atkreipė dėmesį, kad produkto tinkamumo vartoti terminas turėtų būti nustatomas remiantis atliktais laboratoriniais tyrimais, kaip kad numatyta Lietuvos higienos normos HN 15:2005 „Maisto higiena“ 29 punkte, o ne suteikiamas pagal procentinę aliejaus rūšies dalį produkte.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gegužės 28 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikinimo priemonių taikymo.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatomis ir su tuo susijusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Nurodė, jog kaip matyti iš prašymo argumentų, pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones grindžia jam galimai ateityje kilsiančia žala, t. y. tik prielaidomis dėl galimų neigiamų pasekmių (žalos) ateityje, o toks pagrindimas negali būti pagrindu reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti. Pareiškėjas nors ir teigė, kad įvykdžius atsakovo reikalavimus jam kiltų neigiamos pasekmės, nes prekybos tinklams turėtų siūlyti produkciją su trumpesniu produkcijos tinkamumo vartoti terminu, o prekybos tinklai galimai atsisakytų priimti produkciją su trumpesniu galiojimo terminu, todėl didelę dalį produkcijos tektų sunaikinti, ar tektų iš esmės koreguoti tiekimo sutartis, tačiau šiuos argumentus pagrindžiančių įrodymų pareiškėjas nepateikė. Vien aplinkybė, kad pareiškėjas prekybos centrams turėtų pasiūlyti produkciją su trumpesniu tinkamumo vartoti terminu, ar turėtų koreguoti tiekimo sutartis, nereikštų, kaip teigia pareiškėjas, jo verslo visiško žlugimo. Pažymėta, kad pareiškėjo daugiau abstraktūs prašymo argumentai apie galimus neigiamus finansinius padarinius negali būti pakankamu faktiniu ir teisiniu pagrindu prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti. Pareiškėjui nepateikus įrodymų, kad remiantis finansiniais ar kitais resursais nėra/nebus įmanoma (arba sunkiai įmanoma dėl didelių kaštų) suvaldyti įmonės finansinės veiklos, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas įrodė, jog nesustabdžius atsakovo reikalavimo vykdymo, jai kiltų neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala. Be to, šioje byloje priėmus palankų pareiškėjui teismo sprendimą, pareiškėjo interesai galėtų būti apginti imantis teisėtų priemonių.

Pasisakant dėl antros būtinosios sąlygos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui – proceso dalyvis turėtų tikėtinai pagrįsti reikalavimo pagrįstumą, pažymėta, kad atsakovas iš esmės neneigia, kad pareiškėjo įmonėje veikia RVASVT ir aliejaus tinkamumo vartoti termino nustatymo procedūra aprašyta RVASVT sistemoje VP19 F12 „Aliejaus tinkamumo termino nustatymas“, kurioje aliejaus tinkamumo terminas numatytas ne daugiau kaip 12 mėnesių nuo išpilstymo, taip pat tinkamumo vartoti terminai nustatomi aliejaus rūšiai. Tačiau, kaip tyrimo metu nustatė atsakovas, pareiškėjo RVASVT „Aliejaus tinkamumo termino nustatymas“ procedūroje nėra aiškiai apibrėžta, kaip būtent nustatomi tinkamumo vartoti terminai, kokia tiksli proceso etapų seka, t. y. kuo remiantis pareiškėjas nustato ilgesnius terminus, nei nustatyta pirminio gamintojo, jei produktas yra tik išpilstomas. Nors, kaip nurodo pareiškėjas, tinkamumo vartoti termino nustatymas būtent pagal žaliavos gamintojo nurodytą žaliavos galiojimo terminą, kaip įrodinėja atsakovas, neatitinka RVASVT principų, nes, kokiu būdu RVASVT grindžiamose procedūrose turi būti aptartas produkto tinkamumo vartoti terminas nenumatyta ir Europos Komisijos pranešime dėl rekomendacinio dokumento dėl maisto saugos vadybos sistemų, apimančių privalomąsias programas (PP) ir RVASVT principais grindžiamas procedūras, tačiau įvertinus proceso šalių papildomai pateiktų paaiškinimų turinį, argumentų pagrindimą, nėra pagrindo vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą. Pažymėta, kad tarp šalių kilusių prieštaravimų pagrįstumui patikrinti reikalinga išsami ginčui aktualių teisės aktų analizė, kuri atliekama bylą nagrinėjant iš esmės. Padaryta išvada, kad pareiškėjas nepagrindė ir antrosios būtinosios sąlygos reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti. Teismas neturėjo pagrindo taikyti draudimą atsakovui ir uždrausti vykdyti jo kompetencijai priskirtas funkcijas kol bus priimtas galutinis teismo sprendimas.

Dėl pareiškėjo antrame ir trečiame punktuose suformuluotų prašymų pažymėta, kad tokių prašymų tenkinimas taip pat yra nukreipti į ateitį dėl galimai ateityje kilsiančios žalos, tačiau realių įrodymų, kad prašymuose nurodyti padariniai realiai atsiras, esamoje faktinėje situacijoje nėra.

Teismas pažymėjo, kad ši nutartis pareiškėjui neužkerta kelio, situacijai pasikeitus, pateikti motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

III. Pareiškėjas UAB „Lomista“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 28 d. nutartį ir pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo patenkinti.

Pareiškėjas teigia, kad tikėtinai pagrindė savo skundo reikalavimo pagrįstumą. Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos vyriausiais administracinis teismas 2021 m. gegužės 5 d. nutartyje nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas šioje byloje nesiaiškino, ar iš atsakovo nurodytų ar kitų teisės aktų reikalavimų, kyla pareiga nurodyti maisto produkto galiojimo terminą taip, kaip tai reikalauja padaryti atsakovas. Šalys pateikė savo argumentaciją dėl galimybės atsakovo reikalavimą pagrįsti RVASVT principais. Atsakovas nurodė daug aplinkybių, bet nei vieno argumento, kokiais RVASVT principais remiantis turi būti nustatomas pareiškėjo produkcijos galiojimo terminas tokios pat trukmės kaip ir pareiškėjo žaliavos gamintojo nurodytas žaliavos tinkamumo vartoti terminas. Pareiškėjo teigimu, atsakovo paaiškinimuose yra akivaizdūs prieštaravimai. Pareiškėjo teigimu, dabartinis pareiškėjo ginčijamas atsakovo reikalavimas nustatyti tinkamumo vartoti terminą pagal žaliavos tiekėjo nustatytą tinkamumo vartoti terminą nepagrįstas nei teisės aktais, nei dėstomais atsakovo argumentais, ir neatitinka RVASVT principų.

Pareiškėjas pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, grąžindamas reikalavimo užtikrinimo priemonių šioje byloje taikymo klausimą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, iš esmės nurodo, kad žala turi būti pagrįstai tikėtina, o ne įrodyta, kad ji kils. Pareiškėjas aiškiai pagrindė, kad būtent žalos atsiradimas labai tikėtinas – pareiškėjas neturėjo įrodyti, kad žala tikrai atsiras, nes įrodyti ateities įvykių yra neįmanoma. Pareiškėjas įrodė ir kad žalos atitaisymas būtų sudėtingas, nes pareiškėjo veiklai esant nuostolingai ir turint nedaug lėšų bet kokio dydžio produkcijos tiekimo ribojimai gali sukelti pareiškėjo nemokumą.

Teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo pateiktos didmeninio pirkimo-pardavimo sutarties su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ((duomenys neskelbtini)) nurodyto reikalavimo, kad saulėgrąžų aliejaus tinkamumo vartoti terminas turi būti 365 dienos. Būtent atitinkamos sutarties nuostatos patvirtina, kad atsakovo reikalavimo pakeisti tinkamumo vartoti termino nustatymo procedūrą, nustatant tinkamumo vartoti terminą pagal žaliavos tiekėjo nurodytą tinkamumo vartoti terminą, o ne 12 mėnesių, reikštų didmeninio pirkimo-pardavimo sutarties pažeidimą. Tai yra akivaizdus sutarties nutraukimo pagrindo buvimas. Taip pat yra akivaizdus pagrindas nepriimti tiekiamos produkcijos.

Pareiškėjui pakeitus rafinuoto saulėgrąžų aliejaus tinkamumo vartoti termino nustatymo procedūras pagal žaliavos tiekėjo nurodytą terminą ir pareiškėjui pradėjus tiekti trumpesnio galiojimo termino produkciją ir atsiradus žalai, t. y. prekybos tinklams pasinaudojus teisės aktų suteikiamomis teisėmis nepriimti produkcijos ir/ ar nutraukti sutartis, jau būtų per vėlu prašyti teismo reikalavimo užtikrinimo priemonės, nes visų pirma jos prašyti nebebūtų galima, kadangi atsakovo reikalavimas, kurį pareiškėjas ginčija, jau būtų įvykdytas, o visų antra žalos atstatyti nebebūtų galimybės, nes ilgesnio naudojimo termino nei žaliavos tiekėjo nurodytasis numatymą draustų pagal ginčijamą atsakovo reikalavimą nustatyta rafinuoto saulėgrąžų aliejaus tinkamumo vartoti termino nustatymo procedūra iki kol nebus išnagrinėta ši byla (jeigu bylos rezultatas būtų palankus pareiškėjui).

Pareiškėjas taip pat pateikė savo 2020 m. balansą, kuriame matoma, kad pareiškėjo 2020 metų gale turimos piniginės lėšos sudarė tik 1 204 Eur ir kad jo veikla yra nuostolinga (nuostolis 2020 m. sudarė 84 038 Eur). Atitinkamai bet koks bent minimalus produkcijos tiekimo nutraukimas nedelsiant reikštų dar didesnę žalą ir atitinkamai pareiškėjo nemokumo akivaizdžią riziką.

Nors teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, kurie patvirtintų, jog su prekybos tinklais jam nebūtų suteikta galimybė pakeisti sudarytų sutarčių sąlygas arba persiderėti produkcijos tinkamumo vartoti termino sąlygą, tačiau teisės aktai bei teismų praktika nenumato, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo prašantis asmuo turėtų imtis kažkokių priemonių tam, kad būtų išsiaiškinama, ar įmanoma žalos atsiradimo tikimybę pašalinti, nors ši tikimybė akivaizdi.

Pareiškėjas nurodo, kad nesustabdžius ginčijamo atsakovo reikalavimo pareiškėjui būtų taikomos Maisto įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje nurodytos maisto pateikimo į rinką ribojimo priemonės, kurios sukeltų žalą pareiškėjui, ko neginčija ir atsakovas. Žalos dydį pareiškėjas įrodė. Pareiškėjas pagrindė produkcijos, kuriam tokios priemonės turėtų įtakos, kiekius ir vertę tiek skunde, tiek 2021 m. sausio 15 d. prašyme dėl papildomų įrodymų pateikimo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 28 d. nutartis, kuria buvo netenkintas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikinimo priemonių taikymo.

Pareiškėjas, pateikęs skundą dėl Tarnybos Kauno departamento 2020 m. lapkričio 23 d. rašte Nr. 33S-(33.6)-2626 nurodytų reikalavimų „pakoreguoti RVASVT „Aliejaus tinkamumo termino nustatymas“ procedūrą taip, kad UAB „Lomista“ tiekimo rinkai aliejaus tinkamumo vartoti terminas sutaptų su tiekėjo (pirminio gamintojo) nustatytu tinkamumo vartoti terminu“; „pateikti informaciją apie pakoreguotą RVASVT „Aliejaus tinkamumo termino nustatymas“ procedūrą“, taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones: 1) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti Rašte nurodyto reikalavimo „pakoreguoti RVASVT „Aliejaus tinkamumo termino nustatymas“ procedūrą taip, kad UAB „Lomista“ tiekimo rinkai aliejaus tinkamumo vartoti terminas sutaptų su tiekėjo (pirminio gamintojo) nustatytu tinkamumo vartoti terminu“ ir nurodyto reikalavimo „pateikti informaciją apie pakoreguotą RVASVT „Aliejaus tinkamumo termino nustatymas“ procedūrą“ vykdymą; 2) teismui nesutikus sustabdyti ginčijamų reikalavimų vykdymą, iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo uždrausti Tarnybai ir jos teritoriniams padaliniams taikyti atsakovo vadovui/ kokybės vadovei/ kitiems darbuotojams administracinę atsakomybę už ginčijamų reikalavimų nevykdymą; 3) iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo uždrausti Tarnybai ir jos teritoriniams padaliniams taikyti UAB „Lomista“ Lietuvos Respublikos maisto įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje nurodytas maisto pateikimo į rinką ribojimo priemones dėl Tarnybos Kauno departamento Rašte nurodomų aplinkybių dėl UAB „Lomista“ gaminamos produkcijos tinkamumo vartoti termino nustatymo ne pagal žaliavos/ pirminio gamintojo nurodytą tinkamumo vartoti terminą ir uždrausti taikyti Maisto įstatymo 41 skirsnyje numatytas baudas.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo teismas turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būti užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti, tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013; kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010; kt.). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Taigi būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas. Pažymėtina, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo, kad nepritaikius jo prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių pareiškėjas patirs žalą, kadangi įvykdžius Rašte nurodytą reikalavimą bus sutrumpintas aliejaus tinkamumo vartoti terminas, kas lems sudarytų tiekimo sutarčių pažeidimą ir atitinkamai nutraukimą bei patiriamus didelius nuostolius; jeigu reiktų išimti iš rinkos produkciją, tai lemtų labai didelius kaštus.

Įvertinusi pareiškėjo skundo ir atskirojo skundo argumentus, kuriais grindžiama reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybė, prie šių procesinių dokumentų pridėtus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybės.

Atsakydama į pareiškėjo argumentą, kad jo skundo reikalavimai tikėtinai pagrįsti, teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012; kt.). Pareiškėjas pateikė argumentus, kuriais grindžia savo skundą, tačiau šioje stadijoje nėra pagrindo spręsti dėl akivaizdaus pareiškėjo skunde prašomų panaikinti Tarnybos Rašto reikalavimų nepagrįstumo. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2021 m. gegužės 5 d. nutartimi perdavus pirmosios instancijos teismui spręsti prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių iš naujo, nurodant, be kita ko, pasisakyti ir dėl pareiškėjo argumentų dėl skundžiamo akto neteisėtumo, pirmosios instancijos teismas įpareigojo šalis pateikti papildomus argumentus ir įrodymus. Iš šalių paaiškinimų matyti, kad nors pareiškėjas mano, kad atsakovo reikalavimas aliejaus galiojimo terminą nurodyti remiantis žaliavos galiojimo terminu, yra visiškai nepagrįstas, atsakovas paaiškino, jog reikalavimas pakoreguoti RVASVT „Aliejaus tinkamumo termino nustatymas“ procedūrą buvo pateiktas dėl to, kad dabartinėje pareiškėjo procedūroje nepagrįsta, kodėl pareiškėjo išpilstytam aliejui (t. y. tik perpildant (perfasuojant) aliejų) buvo pratęsiami pirminio gamintojo nustatyti tinkamumo vartoti terminai. Todėl sprendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės pagrįstumo, paminėti pareiškėjo argumentai nelaikytini prima facie įrodymais dėl Rašto reikalavimų nepagrįstumo.

Pareiškėjo teiginiai dėl galbūt kilsiančios neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos vertintini kaip abstraktūs ir deklaratyvūs, pagrįsti tik teorinio pobūdžio prielaidomis, spėjimais, todėl nelaikytini įrodančiais būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Sutiktina su pareiškėju, kad jis negali įrodyti ateityje žala realiai kils – jis gali įrodinėti tik tai, kad žala yra pagrįstai tikėtina. Tačiau pareiškėjo paaiškinimai apie jo sudarytų tiekimo sutarčių sąlygų nesilaikymą ir atitinkamai jų nutraukimo tikimybę, turimus ir ateityje galbūt didėsiančius nuostolius, atsirasiančias papildomas išlaidas, nesudaro pagrindo spręsti, kad ši žala yra neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma. Pažymėtina, jog pareiškėjui galbūt neteisėtais atsakovo veiksmais padaryta turtinė žala gali būti atlyginama pasinaudojant kitais ABTĮ įtvirtintais institutais (nustačius neteisėtus atsakovo veiksmus, pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą dėl patirtos turtinės žalos atlyginimo priteisimo) ir / ar kitais įstatymų nustatytais būdais. Tokios pozicijos savo formuojamoje praktikoje nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-42-822/2021, 2020 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-832-624/2020, 2020 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-628-429/2020 ir jose cituojamą teismų praktiką).

Kaip paminėta, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas visuomet turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros, viešojo intereso. Nagrinėjamu atveju ginčo Raštas yra priimtas vykdant maisto produkto tinkamumo vartoti terminų kontrolę. Šiuo atveju pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas reikštų pateikimą į rinką maisto produkto, kurio galiojimo terminas, Tarnybos vertinimu, yra nepagrįstai pratęstas. Taigi atsižvelgus į interesų pusiausvyrą šiuo atveju pareiškėjo prašymas sustabdyti Rašte nurodyto reikalavimo „pakoreguoti RVASVT „Aliejaus tinkamumo termino nustatymas“ procedūrą taip, kad UAB „Lomista“ tiekimo rinkai aliejaus tinkamumo vartoti terminas sutaptų su tiekėjo (pirminio gamintojo) nustatytu tinkamumo vartoti terminu“ ir nurodyto reikalavimo „pateikti informaciją apie pakoreguotą RVASVT „Aliejaus tinkamumo termino nustatymas“ procedūrą“ vykdymą nėra pakankamai pagrįstas.

Pareiškėjas taip pat prašė netenkinus pirmojo prašymo taikyti kitas reikalavimo užtikrinimo priemones: uždrausti Tarnybai ir jos teritoriniams padaliniams taikyti atsakovo vadovui/ kokybės vadovei/ kitiems darbuotojams administracinę atsakomybę už ginčijamų reikalavimų nevykdymą; uždrausti Tarnybai ir jos teritoriniams padaliniams taikyti UAB „Lomista“ Lietuvos Respublikos maisto įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje nurodytas maisto pateikimo į rinką ribojimo priemones dėl Tarnybos Kauno departamento Rašte nurodomų aplinkybių dėl UAB „Lomista“ gaminamos produkcijos tinkamumo vartoti termino nustatymo ne pagal žaliavos/ pirminio gamintojo nurodytą tinkamumo vartoti terminą ir uždrausti taikyti Maisto įstatymo 41 skirsnyje numatytas baudas. Tačiau šie prašymai taip pat nepagrįsti ABTĮ 70 straipsnyje įtvirtintais reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindais. Pareiškėjas iš esmės pateikia tik prielaidas apie poveikio priemones, kurios ateityje galbūt bus taikomos UAB „Lomista“. Tačiau pareiškėjas nepateikė įrodymų apie Tarnybos jau priimtus sprendimus ar atliktus veiksmus šiuo aspektu, taip pat nepateikė konkrečių paaiškinimų apie realiai kilsiančią neatitaisomą ar sunkiai atitaisomą žalą nepritaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nurodytas aplinkybes ir taikė ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti dėl atskirajame skunde nurodytų motyvų nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Todėl atskirasis skundas netenkinamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lomista“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius