2019-12-19 Nr. AB-24080-3-61-3-03059-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1901-520/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03059-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 14.6; 14.10.; 14.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros ir trečiojo suinteresuoto asmens Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos agentūrai (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas (teisių perėmėjas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos)) dėl raštų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos agentūros (toliau – ir Agentūra, atsakovas) 2017 m. birželio 21 d. raštą Nr. (27)-A4-6508, kuriuo pareiškėjui paskirta poveikio priemonė – įspėjimas apie galimą išbraukimą iš Turinčių teisę išrašyti gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus atliekų tvarkytojų sąrašo, (toliau – ir Atliekų tvarkytojų sąrašas) (toliau – ir Raštas dėl įspėjimo skyrimo) ir Agentūros 2017 m. rugpjūčio 8 d. raštą Nr. (27)-A4-8149 (toliau – ir Raštas dėl įspėjimo panaikinimo), kuriuo paskirta poveikio priemonė panaikinta.

2. Pareiškėjas nurodė, kad įspėjimas skirtas vadovaujantis Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Vilniaus RAAD) 2016 m. lapkričio 16 d. atlikto stiklo siuntos patikrinimo pagrindu. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad nebuvo surašytas patikrinimo aktas, todėl sprendimas priimtas pažeidžiant imperatyviąsias teisės aktų nuostatas. Vilniaus RAAD pagal teisės aktų nuostatas privalėjo informuoti Agentūrą per 3 darbo dienas nuo neatitikimo nustatymo, tačiau Agentūra apie tai buvo informuota praėjus daugiau negu pusei metų nuo mėginių paėmimo, taip pažeidžiant teisės aktų nustatytą tvarką.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama administracinio nusižengimo byla Nr. II-310-1011/2017 (teisminio proceso Nr. 4-68-3-01891-2017-0), kurioje tarp pareiškėjo ir Vilniaus RAAD pareigūnų vyksta ginčas dėl televizorių ir monitorių stiklo pavojingumo ar nepavojingumo ir jo tinkamo identifikavimo, todėl galutinio teismo sprendimo dėl stiklo priskyrimo prie pavojingųjų atliekų ar prie nepavojingųjų atliekų nėra. Pareiškėjas pažymėjo, kad apdorotos (nukenksmintos pašalinant fluorescencinę dangą) kineskopų stiklo atliekos neturėtų būti tvarkomos kaip pavojingos atliekos, ir rėmėsi Vilniaus Gedimino technikos universiteto moksliniu darbu „Katodinių spindulių vamzdžio (televizorių ir monitorių) stiklo pavojingumo nustatymas“ (toliau – ir VGTU mokslinis darbas) bei jame padaryta išvada, kad tinkamai nuvalytas (nukenksmintas) stiklas yra klasifikuojamas kaip nepavojingoji atlieka, o Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, pasisakydama dėl tokių atliekų klasifikavimo, nenurodė, kad vadovaujantis teisės aktais buvo atliktas pavojingųjų savybių vertinimas ar buvo atlikti bandymai su tam tikra pavojingųjų medžiagų koncentracija, kurių rezultatai būtų viršesni, nei VGTU mokslinis darbas.

4. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus RAAD nepagrįstai remiasi GmbH „M&S Umweltprojekt Baltic“ tyrimu, pagal kurį pareiškėjas pavojingąsias kineskopų stiklo atliekas neteisingai klasifikavo nepavojingosiomis stiklo atliekomis, Valstybinis mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centras, išnagrinėjęs GmbH „M&S Umweltprojekt Baltic“ parengtą ataskaitą, konstatavo, kad joje skelbiamos išvados nėra metodiškai pagrįstos.

5. Pareiškėjo nuomone, visos skundo aplinkybės pagrindžia, kad nuvalytas (nukenksmintas) katodinių spindulių vamzdžio stiklas atliekų tvarkytojų teisėtai buvo laikomas nepavojingosiomis atliekomis, o Vilniaus RAAD nepateikė jokių dokumentų, įrodančių priešingas aplinkybes. Be to, pažeidimas turėtų būti kvalifikuojamas kaip mažareikšmis, nes juo nebuvo padaryta esminė žala Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir ATĮ) ir Europos Sąjungos teisės aktų, reglamentuojančių atliekų tvarkymą, saugomiems interesams, o Vilniaus RAAD atlikus patikrinimą ir išreiškus poziciją, kad po televizorių ir monitorių apdorojimo susidarantis stiklas yra priskirtinas pavojingosioms atliekoms, nuo 2017 m. sausio 1 d. pareiškėjas, siekdamas išvengti nesusipratimų, visą po televizorių ir monitorių apdorojimo susidarantį stiklą priskiria pavojingosioms atliekoms ir tinkamai klasifikuoja atliekas.

6. Atsakovas Agentūra atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad Agentūros direktoriaus įsakymu buvo sudaryta Patariančioji komisija, kuri, įvertinusi Vilniaus RAAD Šalčininkų rajono agentūros 2017 m. birželio 5 d. raštą Nr. (38-9)-VR-1.7-7R, nustatė, kad pareiškėjas netinkamai vykdo atliekų tvarkymo apskaitą bei netinkamai klasifikavo pavojingųjų kineskopų stiklo duženų atliekas, todėl nusprendė pateikti Agentūros direktoriui siūlymą nurodyti pareiškėjui pašalinti pažeidimo priežastis, pareiškėjas buvo įspėtas apie galimą išbraukimą iš Atliekų tvarkytojų sąrašo.

8. Atsakovas pažymėjo, kad iš pareiškėjo patikrinimo metu atsitiktine tvarka buvo paimti maišuose sandėliuojamo stiklo mėginiai, kurie buvo išsiųsti į GmbH „M&S Umweltprojekt Baltic“ laboratoriniams tyrimams atlikti, o pastarieji patvirtino, jog stiklo atliekos pasižymėjo pavojingosiomis savybėmis, dėl ko turėjo būti identifikuotos kaip pavojingosios atliekos. Atsakovas taip pat akcentavo, jog Aplinkos ministerija kreipėsi į Europos Komisiją, kuri elektroniniu paštu paaiškino, kad kineskopų stiklas yra pavojinga kineskopų sudedamoji dalis, todėl ir priskiriamas pavojingosioms atliekoms.

9. Atsakovo teigimu, pareiškėjas po įspėjimo visą po televizorių ir monitorių apdorojimo susidarantį stiklą pradėjo klasifikuoti kaip pavojingąsias atliekas, todėl pašalinus pažeidimą įspėjimas buvo panaikintas. Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad pažeidimas laikytinas mažareikšmiu, ir nurodė, kad atliktas pažeidimas neatitinka teisės aktų nustatytų sąlygų, kurių pagrindu jis tokiu galėtų būti pripažintas.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

11. Aplinkos ministerija nurodė, kad atsakovui numatyta teisė ir pareiga esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams įspėti asmenis apie jų galimą išbraukimą iš Atliekų tvarkytojų sąrašo, nurodant galimo išbraukimo iš Atliekų tvarkytojų sąrašo priežastis ir terminą, per kurį jos turi būti pašalintos, o nustačius, kad priežastys per nustatytą terminą pašalintos, panaikinti teiktą įspėjimą. Aplinkos ministerijos nuomone, atsakovui nustačius aplinkybes, nurodytas ATĮ 3425 straipsnio 13 dalyje, pareiškėjas pagrįstai įspėtas apie galimą išbraukimą iš Atliekų tvarkytojų sąrašo, o pareiškėjui pašalinus tokio pažeidimo priežastis, – pagrįstai pateiktas įspėjimas panaikintas. Aplinkos ministerija atkreipė dėmesį į tai, kad neturi įrodymų, leidžiančių laikyti kineskopų stiklo atliekas nepavojingosiomis.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 9 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Atliekų tvarkymo centras“ skundą tenkino, t. y. panaikino Aplinkos apsaugos agentūros 2017 m. birželio 21 d. raštą Nr. (27)-A4-6508 ir 2017 m. rugpjūčio 8 d. raštą Nr. (27)-A4-8149.

13. Teismas nustatė, kad:

13.1. 2016 m. lapkričio 19 d. pareiškėjas informavo Vilniaus RAAD, jog 2016 m. lapkričio 16 d. planuoja perduoti elektros ir elektroninės įrangos (toliau – ir EEĮ) gaminių atliekų tvarkymo metu susidariusias stiklo atliekas kitam atliekų tvarkytojui ne Lietuvos Respublikos teritorijoje tolimesniam perdirbimui ar kitokiam naudojimui. Vilniaus RAAD Šalčininkų rajono agentūra 2016 m. lapkričio 14 d. priėmė sprendimą Nr. (38-9)-VR-1.7-4178, kuriuo nusprendė patikrinti pareiškėją. Atsižvelgiant į tai, 2016 m. lapkričio 16 d. buvo priimtas patikrinimo aktas Nr. VR-9.10-297, kuriuo buvo patikrinta pareiškėjo, esančio (duomenys neskelbtini), nebenaudojamų EEĮ gaminių atliekų tvarkymo metu susidariusių stiklo atliekų (atliekų kodas 19 12 05) siunta, gabenama kitam atliekų tvarkytojui ne Lietuvos Respublikos teritorijoje tolimesniam perdirbimui ar kitokiam naudojimui. Patikrinimo metu buvo paimti stiklo duženų mėginiai ir išsiųsti laboratoriniams tyrimams į GmbH „M&S Umweltprojekt Baltic“. 2016 m. gruodžio 28 d. elektroniniu paštu buvo gauta GmbH „M&S Umweltprojekt Baltic“ ataskaita, kurioje nurodyta, jog ribinės vertės buvo palygintos su ribinėmis vertėmis, nustatytomis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. 444 „Dėl atliekų sąvartynų įrengimo, eksploatavimo, uždarymo ir priežiūros po uždarymo taisyklių patvirtinimo“ 2 priedėlyje „Atliekų, priimtinų į sąvartynus, kriterijai ir ribinės vertės“. Ataskaitoje nurodyta, jog kai kurie parametrai ženkliai viršija ribines vertes, todėl mėginys klasifikuotinas kaip pavojingoji atlieka. GmbH „M&S Umweltprojekt Baltic“ atliktu patikrinimu nustatė, jog stiklo šukėse yra 212 mg/kg švino, todėl gabenama siunta tinka tik galutiniam šalinimui, o ne perdirbimui.

13.2. Gavus patikrinimo rezultatus pareiškėjo atstovas buvo kviečiamas atvykti į Vilniaus RAAD Šalčininkų rajono agentūrą, tačiau jam neatvykus 2017 m. gegužės 9 d. Vilniaus RAAD surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. AM-VILAN-99-104101-17, kuriuo nustatė, jog gabenta siunta buvo klasifikuota netinkamu kodu ir stiklo duženos turėjo būti klasifikuojamos kaip pavojingosios atliekos.

13.3. Vilniaus RAAD Šalčininkų rajono agentūra, surašiusi administracinio pažeidimo protokolą, 2017 m. birželio 5 d. raštu Nr. (38-9)-VR-1.7-7R informavo Agentūrą, kad pareiškėjas pavojingąsias kineskopų stiklo atliekas klasifikavo kaip nepavojingąsias bei eksportavo į Lenkijos Respubliką, todėl jam buvo surašytas administracinio pažeidimo protokolas. Agentūra, atsižvelgusi į gautą informaciją, 2017 m. birželio 20 d. surašė posėdžio protokolą N. AUT-201 ir posėdyje svarstė minėtu raštu pateiktą informaciją bei pripažino, jog netinkamas pavojingųjų atliekų klasifikavimas nelaikytinas mažareikšmiu pažeidimu pagal ATĮ 3425 straipsnio 17 dalį. Atsižvelgus į tai ir vadovaujantis ATĮ 3425 straipsnio 13 dalies 1 punktu, Turinčių teisę išrašyti gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus atliekų tvarkytojų sąrašo sudarymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 184 „Dėl Turinčių teisę išrašyti gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus atliekų tvarkytojų sąrašo sudarymo tvarkos aprašo patvirtinimo“, (toliau – ir Tvarkos aprašas) 17 ir 18 punktais, Agentūros direktoriui buvo pasiūlyta įspėti pareiškėją apie galimą išbraukimą iš Atliekų tvarkytojų sąrašo. Įvertinusi nurodytą informaciją, Agentūra priėmė Raštą dėl įspėjimo skyrimo.

13.4. Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtu sprendimu, pateikė paaiškinimus ir nurodė, jog toks įspėjimas skirtas nepagrįstai ir, siekdamas išvengti galimų nesusipratimų, nuo 2017 m. sausio 1 d. visą po televizorių ir monitorių apdorojimo susidarantį stiklą klasifikuoja kaip pavojingąsias atliekas, todėl prašė pažeidimą pripažinti mažareikšmiu ir neskirti pareiškėjui įspėjimo. Pareiškėjas, siekdamas įrodyti, kad stiklo duženos laikytinos nepavojingosiomis atliekomis, rėmėsi VGTU moksliniu darbu, kuris paremtas 2014 m. gruodžio 2 d. paimtais stiklo duženų mėginiais iš pareiškėjo, bei Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centro parengta išvada dėl GmbH „M&S Umweltprojekt Baltic“ atlikto mėginio patikrinimo, kurioje teigiama, jog nepagrįstai buvo naudotas karališkasis vanduo, o ne distiliuotas vanduo, todėl buvo didelė tikimybė, kad gauti netikslūs rezultatai.

13.5. Agentūra 2017 m. liepos 28 d. surašė posėdžio protokolą Nr. AUT-204, kuriuo nustatė, jog pareiškėjas nuo 2017 m. sausio 1 d. visas televizorių ir monitorių stiklų duženų atliekas tvarkė kaip pavojingąsias atliekas, o išgabenta siunta buvo saugiai apdorota, todėl nusprendė panaikinti pareiškėjui skirtą įspėjimą dėl galimo išbraukimo iš Atliekų tvarkytojų sąrašo. Atsižvelgdama į tai, Agentūra priėmė Raštą dėl įspėjimo panaikinimo.

13.6. Aplinkos ministerija Raštu informavo, kad dėl televizorių ir monitorių stiklų duženų klasifikavimo Aplinkos ministerija papildomai kreipėsi į Europos Komisiją, kuri elektroniniu paštu pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog kineskopų stiklas yra pavojingoji kineskopų sudedamoji dalis ir priskiriama pavojingosioms atliekoms.

14. Teismas nurodė, kad į bylą buvo pateiktas susirašinėjimas su Europos Komisija anglų kalba, tačiau susirašinėjimas pateiktas be vertimo į lietuvių kalbą, todėl jo turinio nagrinėjamoje byloje teismas nevertino. Atsakovo atstovė teismo posėdyje nurodė, kad sprendimas pareiškėjui skirti poveikio priemonę (Raštas dėl įspėjimo skyrimo) buvo priimtas nesiremiant šiuo susirašinėjimu.

15. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 16 straipsnio 4 punktu, nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo teiginiais, jog atsakovas poveikio priemonę skyrė nesurašęs patikrinimo akto, nes iš byloje pateiktos medžiagos matyti, kad Vilniaus RAAD Šalčininkų rajono agentūra 2016 m. lapkričio 14 d. priėmė sprendimą Nr. (38-9)-VR-1.7-4178 patikrinti pareiškėją ir 2016 m. lapkričio 16 d. surašė patikrinimo aktą Nr. VR-9.10-297. Teismas, atsižvelgęs į Tvarkos aprašo 17–19 punktus, konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog buvo praleistas teisės aktuose nustatytas 3 darbo dienų terminas.

16. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktą VGTU mokslinį darbą, nustatė, kad jis yra paremtas pareiškėjo 2014 m. gruodžio 2 d. paimtais stiklo duženų mėginiais, tačiau nagrinėjamu atveju ginčas susijęs su mėginiu, paimtu 2016 m. lapkričio 16 d. ir jo pagrindu atliktų tyrimų ir gautų rezultatų pagrįstumu. Teismas pažymėjo, kad nėra duomenų, ar mokslinis darbas yra parengtas, vertinant analogišką medžiagą, kaip ir nagrinėjamu atveju, nes dėl skirtingos medžiagų sudėties, gali skirtis ir tyrimo rezultatai, todėl VGTU mokslinį darbą laikė nesusijusiu su 2016 m. lapkričio 16 d. paimtu mėginiu, kaip neturinčiu įtakos ginčo objektui.

17. Pasisakydamas dėl GmbH „M&S Umweltprojekt Baltic“ atlikto mėginio tyrimo teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 patvirtintų Atliekų tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 1 priedo 2.2.7 punktu, konstatavo, kad teisės aktų normos imperatyviai nustato, pagal kokius standartus turi būti paruošiamas paimtas mėginys ir pagal kokį standartą turi būti atliekamas pats laboratorinis tyrimas ir išimčių ar standarto pasirinkimo galimybės nurodyta nuostata nenumato. Nagrinėjamu atveju GmbH „M&S Umweltprojekt Baltic“ naudojo kitokius standartus tirdama televizorių ir monitorių stiklo duženų mėginį, o naudoti standartai neatitiko imperatyviųjų teisės aktų nuostatų reikalavimų, todėl teismas konstatavo, jog gauti tyrimo rezultatai, kuriais rėmėsi atsakovas, skirdamas poveikio priemonę, gali būti kitokie nei atlikus tyrimus, pagal teisės aktuose nustatytus standartus.

18. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad atsakovas, priimdamas Raštą dėl įspėjimo skyrimo, vadovaudamasis tuo, jog pareiškėjas po televizorių ir monitorių apdorojimo susidarantį stiklą netinkamai klasifikavimo kaip nepavojingąją atlieką, nepagrįstai skyrė įspėjimą, nes patikrinimo rezultatai ir atsakovo Raštas dėl įspėjimo skyrimo paremti GmbH „M&S Umweltprojekt Baltic“ laboratoriniais tyrimais, kurie yra galbūt netikslūs ir atlikti ne pagal teisės aktų nustatytus imperatyviuosius reikalavimus. Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovas nepagrįstai skyrė pareiškėjui poveikio priemonę – įspėjimą, sprendė, kad nebuvo pagrindo priimti ir Raštą dėl įspėjimo panaikinimo.

III. 19. Atsakovas Agentūra apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

20. Atsakovas, vadovaudamasis Europos Sąjungos teisiniu reguliavimu, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, nacionaliniais teisės aktais ir remdamasis byloje pateikta medžiaga, nurodo, kad pareiškėjo išvežtos televizorių ir monitorių stiklų duženų atliekos laikytinos pavojingomis atliekomis. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog išvežtos televizorių ir monitorių stiklų duženų atliekos po apdorojimo laikytinos nepavojingosiomis atliekomis.

21. Atsakovo teigimu, teismas nepaneigė Rašte pateiktos informacijos, kad kineskopų stiklas yra pavojingoji kineskopų sudedamoji dalis ir priskiriamas pavojingosioms atliekoms. Teismas nepasinaudojo savo teise kreiptis į Aplinkos ministeriją su prašymu pateikti elektroninio susirašinėjimo su Europos Komisija, kuriame nurodyta, kad kineskopų stiklas yra pavojingoji kineskopų sudedamoji dalis ir priskiriamas pavojingosioms atliekoms, vertimą iš anglų kalbos į lietuvių kalbą. Teismas, neįgyvendinęs šios savo teisės, neįvertino visų į bylą pateiktų įrodymų, taip pažeidė proceso teisės normas, todėl priėmė neteisingą ir neteisėtą sprendimą.

22. Atsakovas pažymi, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad laboratoriniai tyrimai buvo atlikti nesilaikant imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų, t. y. naudojant kitus standartus nei numatyta nuostatose, todėl jų rezultatai gali būti kitokie, nei atlikus tyrimus pagal Taisyklių 1 priedo 2.2.7 punkte nustatytus standartus. Teismas sprendime rėmėsi vienu argumentu dėl nacionaliniame teisės akte nurodyto standartizuoto metodo, taikytino atliekų ekotoksiškumo savybei HP14 nustatyti, neatsižvelgė į kitus teisinius argumentus, faktinius duomenis, kitus taikytinus atliekų pavojingųjų savybių nustatymui standartizuotus tyrimo metodus.

23. Atsakovo nuomone, veiklos vykdytojas turi prievolę įrodyti, jog jo turimos atliekos, kurias jis siekė išvežti į kitą valstybę narę, ir pateikti įrodymus – tyrimų protokolus, pagrindžiančius kad televizorių ir monitorių stiklų duženų atliekos yra nepavojingosios atliekos. Atsakovas pabrėžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra pateikta jokių įrodymų, paneigiančių informaciją, kad televizorių ir monitorių stiklų duženų atliekos yra pavojingosios atliekos.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija atsiliepime į Agentūros apeliacinį skundą prašo jį tenkinti. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais grindžiamas Agentūros apeliacinis skundas.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos (Vilniaus RAAD teisių perėmėjas) atsiliepime į Agentūros apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.

26. Pareiškėjas UAB „Atliekų tvarkymo centras“ atsiliepime į Agentūros apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

27. Pareiškėjas nurodo, kad Agentūra savo skunde dėsto daug deklaratyvių nuostatų, susijusių su atliekų sektoriaus teisiniu reguliavimu, tačiau nesusijusių su ginčo dalyku ir teismo sprendimu, taip pat nurodo daug bendro pobūdžio teiginių apie teismo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą. Pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius reikalavimus ir Europos Sąjungos šalyse taikomą praktiką tik visas katodinių spindulių vamzdis ir nenuvalytas (nenukenksmintas pašalinant fluorescencinę dangą) katodinių spindulių vamzdžių stiklas yra priskiriamas prie pavojingųjų atliekų. Agentūros skunde išdėstytas priskyrimas pavojingosioms atliekoms galimas tik vertinant katodinių spindulių vamzdžių stiklą, nuo kurio nėra pašalinta fluorescencinė danga.

28. Pareiškėjas pažymi, kad Agentūra klaidingai konstatavo, jog apdorotoms (nukenksmintoms pašalinant fluorescencinę dangą) kineskopų stiklo atliekoms turi būti priskiriami kodai 16 02 15* ar 19 12 11* ir jos tvarkomos kaip pavojingosios atliekos.

29. Pareiškėjas pažymi, kad 2014 m. gruodžio 18 d. Komisijos Reglamentas (ES) Nr. 1357/2014, kuriuo pakeičiamas Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurios direktyvas III priede (toliau – ir Reglamento Nr. 1357/2014 III priedas, Reglamentas Nr. 1357/2014) nurodytos savybės, dėl kurių atliekos tampa pavojingosiomis. Teismui pateiktame VGTU moksliniame darbe padaryta išvada, kad tinkamai nuvalytas (nukenksmintas) stiklas yra klasifikuojamas kaip nepavojingoji atlieka, yra teisinga ir atitinka Lietuvos Respublikos teisės aktus (panašias specialistų išvadas, vertinimus, tyrimus turi ir kiti atliekų tvarkytojai). VGTU moksliniame darbe vadovavosi Reglamento Nr. 1357/2014 III priedu, ATĮ, Taisyklėmis, kitais dokumentais ir svarbiais duomenimis.

30. Pareiškėjo nuomone, Agentūros teiginys, kad 2017 m. gruodžio 18 d. Aplinkos ministerijos pasitarime protokoliniu sprendimu (2018 m. sausio 29 d. protokolas Nr. D4-13) nutarta, jog galinio valyto ir priekinio valyto kineskopinio stiklo atliekos turi būti identifikuojamos ir klasifikuojamos kaip pavojingosios atliekos, yra teisiškai nepagrįstas, nes prieštarauja teismų praktikai ir aktualiam teisiniam reguliavimui. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1405-556/2017 ir pažymi, kad nagrinėjamos ir nurodytos bylos faktinės aplinkybės sutampa, todėl šiuo atveju reikia vadovautis nurodytoje byloje pateiktais išaiškinimais.

31. Pareiškėjo teigimu, Agentūra, remdamasi Vilniaus RAAD pateiktais dokumentais, bando klaidinti teismą ir įrodyti, jog stiklo pavojingumui nustatyti pakanka, kad paimtuose stiklo mėginiuose yra sunkiųjų metalų, priskirtinų pavojingosioms atliekoms. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministras 2017 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. D1-831 patvirtino Taisyklių naujausius pakeitimus, kurie įsigaliojo nuo 2018 sausio 1 d., tačiau ir šiame įsakyme nėra nuorodos ir aiškaus kodo priskyrimo kaip pavojingai atliekai monitorių stiklo šukėms. Priešingai, atsiranda naujas kodas – 19 12 05 01, kuriuo žymimas stiklas po EEĮ atliekų apdorojimo, t. y. pagal naujausią teisinį reguliavimą EEĮ stiklas po apdorojimo yra aiškiai nepriskiriamas pavojingoms atliekoms, nes nurodytas naujas kodas be „*“ .

32. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad 2018 m. sausio 29 d. protokolas Nr. D4-13 dėl kineskopinio stiklo pavojingumo buvo priimtas po to, kai buvo skirtas įspėjimas pareiškėjui (įspėjimas skirtas 2017 m. birželio 21 d.), todėl akivaizdu, kad Agentūra siekia minėtą protokolinį sprendimą taikyti atgal laiko prasme.

33. Pareiškėjas iš dalies sutinka su Agentūros teiginiu, kad pareiškėjas nuo 2017 m. sausio 1 d. visas televizorių ir monitorių stiklo duženų atliekas tvarkė kaip pavojingąsias atliekas, o išgabenta siunta buvo saugiai apdorota, todėl buvo nuspręsta panaikinti pareiškėjui skirtą įspėjimą. Pareiškėjo įsitikinimu, nurodyti teiginiai dėl neva „pavojingos siuntos“ išgabenimo ir saugaus apdorojimo yra nepagrįsti ir klaidina teismą. Pareiškėjas akcentuoja, kad kartu su skundu teismui pateikė Lenkijos įmonės patvirtinimą apie tai, kad 2016 m. lapkričio 16 d. 23,96 t nukenksminta keturių katodinių spindulių vamzdžių stiklo siunta, klasifikuota kodu 19 12 05, buvo gauta Lenkijos įmonėje, kur technologinio proceso metu buvo panaudota gaminant surenkamuosius betono blokus. Šiame rašte aiškiai nurodyta, jog minėta stiklo siunta nukenksminta nuo liuminiforo (tai atliko pareiškėjas), pagal galiojančius Lenkijoje teisės aktus nėra laikoma pavojingąja atlieka ir gali būti naudojama kaip žaliava statybinėms medžiagoms. Lenkijoje televizorių ir monitorių apdorojimo metu susidarančio stiklo pavojingumas siejamas ne su švinu, o su liuminiforo milteliais, kurie technologinio proceso metu yra išvalomi nuo stiklo, todėl Agentūros teiginiai apie pareiškėjo stiklo siuntos saugų apdorojimą yra klaidinantys teismą, nes švino iš stiklo niekas nepašalino, tačiau dėl švino tos atliekos nėra laikomos pavojingosiomis atliekomis ir kitose Europos Sąjungos šalyse. Pareiškėjo įsitikinimu, nurodyti faktai paneigia Agentūros teiginius dėl to, kad pareiškėjas teismui nėra pateikęs jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių, jog išvežtos televizorių ir monitorių stiklų duženų atliekos po apdorojimo laikytinos nepavojingosiomis atliekomis. Be to, tai patvirtina ir teismui pateiktame VGTU moksliniame darbe padaryta išvada, kad tinkamai nuvalytas (nukenksmintas) stiklas yra klasifikuojamas kaip nepavojingoji atlieka, yra teisinga ir atitinka Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus.

34. Dėl susirašinėjimo su Europos Komisija vertinimo pareiškėjas nurodo, kad vertimai į lietuvių kalbą nebuvo pateikti, nes jokio susirašinėjimo su Europos Komisija faktiškai nebuvo. Vertinant pateiktą susirašinėjimą anglų kalba matyti, jog tai tėra elektroniniai laiškai su M. C. (kokios jos tikrosios pareigos ir kur ji dirba nėra žinoma) nuomone, bet ne Europos Komisijos atsakymas. Tokia nuomonė negalėtų pakeisti teisinio reglamentavimo dėl atliekų pavojingumo kriterijų nustatymo.

35. Pareiškėjas pažymi, kad šiuo atveju tyrimo objektas – pavojingųjų medžiagų (aktualus švinas) išsiplovimo iš atliekų rizika ir ekotoksiškumas, todėl, vadovaujantis nagrinėjamam ginčui aktualios redakcijos Taisyklių 1 priedo 2.2.7 punktu tokiems tyrimams turi būti naudojamas distiliuotas vanduo, t. y. tyrimas turi atitikti realias gamtines sąlygas. Agentūros nurodyta GmbH „M&S Umweltprojekt Baltic“ laboratorija naudojo „karališką“ vandenį, kuris yra labai agresyvus ir faktiškai tirpdo stiklą. Pareiškėjas, vadovaudamasis 2017 m. birželio 8 d. Tarybos reglamentu (ES) 2017/997, kuriuo iš dalies keičiamos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB III priedo nuostatos dėl pavojingos savybės HP14 „ekotoksiškumas“ (toliau – ir Reglamentas Nr. 2017/997), nurodo, kad iki reglamento taikymo datos, t. y. iki 2018 m. liepos 5 d., valdžios institucijos ir veiklos vykdytojai turėtų daryti nuorodą į valstybėje narėje galiojančias nacionalines HP14 „Ekotoksiškos“ nustatymo taisykles (nagrinėjamu atveju – Taisyklių 1 priedo 2.2.7 punktas), todėl darytina išvada, kad HP14 nustatyti naudojamas distiliuotas vanduo, o ne „karališkas“ vanduo.

36. Pareiškėjas, pasisakydamas dėl tyrimo, atlikto Vokietijos įmonėje, pažymi, kad yra visiškai neaišku, ar tirtas Vokietijoje stiklo mėginys buvo tas pats, kuris paimtas iš pareiškėjo, taip pat neaišku, ar nebuvo pašalinės intervencijos į mėginius, ar jie nebuvo sukeisti. Be to, nenurodytas stiklo duženų svoris juos paimant bei tiriant, mėginys neidentifikuotas. Pareiškėjo nuomone, nėra jokių konkrečių įrodymų, kad buvo tirtas būtent tas mėginys, kuris neteisėtų procedūrų metu buvo paimtas iš pareiškėjo.

37. Pareiškėjas, vadovaudamasis ATĮ ir Tvarkos aprašo nuostatomis, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika, pažymi, kad Agentūra, skirdama pareiškėjui poveikio priemonę – įspėjimą, neatsižvelgė į pažeidimo pobūdį, faktą jog nepadaryta žala, ir jį paskyrė neteisėtai bei nepagrįstai. Pareiškėjas pažymi, kad atitiko ATĮ 3425 straipsnio 4 dalyje nustatytus reikalavimus, todėl priimtas administracinis sprendimas – įspėti pareiškėją apie galimą išbraukimą iš Atliekų tvarkytojų sąrašo ir atsisakymas jį panaikinti yra akivaizdžiai neteisėti.

38. Pareiškėjas akcentuoja, kad nuvalytas (nukenksmintas) katodinių spindulių vamzdžio stiklas atliekų tvarkytojų teisėtai buvo laikomas nepavojingosiomis atliekomis ir klasifikuojamas atliekų kodu – 19 12 05 (stiklas), o Vilniaus RAAD nepateikė jokių dokumentų, įrodančių priešingas aplinkybes.

39. Pareiškėjo nuomone, Agentūra turėjo pagrindą galbūt pareiškėjo padarytą pažeidimą (dėl kurio teisinis ginčas dar net nėra pasibaigęs) pripažinti mažareikšmiu ir neįspėti apie galimą išbraukimą iš Atliekų tvarkytojų sąrašo.

40. Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos apsaugos departamentas (Vilniaus RAAD teisių perėmėjas) apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo UAB „Atliekų tvarkymo centras“ skundą atmesti.

41. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, teismas išėjo už skundo nagrinėjimo ribų, nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų. Nagrinėdamas skundą dėl Agentūros raštų teisėtumo, teismas galėjo nagrinėti ir konstatuoti neteisėtais tik Agentūros veiksmus ar neveikimą priimant sprendimus dėl skundžiamų raštų.

42. Aplinkos apsaugos departamentas nurodo, kad atlikus cheminės sudėties 2016 m. lapkričio 16 d. iš pareiškėjo vežamo stiklo atliekų mėginio tyrimą, kurį atliko akredituota Vokietijos laboratorija GmbH „M&S UmweItprojekt“, konstatuota, kad mėginyje nustatyta 212 mg/kg švino, dėl ko šiai atliekai priskirtina pavojingumo savybė HP14 ir ji yra vienareikšmiai pavojinga. Vadovaudamasis Reglamento Nr. 1357/2014 III priedo nuostatomis, kurios nurodo atliekų pavojingumui nustatyti naudojamus bandymų metodus, trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad atliekų pavojingumas (taip pat ir HP14 savybė) gali būti ištirtas ne tik atliekant tyrimą su dafnijomis, todėl teismas nepagrįstai pripažino akredituotos laboratorijos pagal tarptautiniu mastu pripažintus tyrimo metodus laboratorijos tyrimus netiksliais ir atliktus ne pagal Taisyklių reikalavimus, t. y. iš esmės pripažino, kad 2016 m. lapkričio 16 d. iš pareiškėjo paimtos stiklo atliekos yra nepavojingoji atlieka. Trečiasis suinteresuotas asmuo akcentuoja, kad dėl šio pažeidimo, remiantis minėtu laboratoriniu tyrimu, pareiškėjo vadovui paskirta administracinė nuobauda.

43. Trečiasis suinteresuotas asmuo, vadovaudamasis ATĮ 13 straipsniu, Taisyklių 77 punktu, nurodo, kad būtent pareiškėjui kilo pareiga identifikuoti turimas pavojingas atliekas, juo labiau, kad krovinio vežimo ir mėginio ėmimo metu galiojo Taisyklių papildymas pagal Komisijos išaiškinimą būtent dėl kineskopų stiklo – 16 02 13* ir 20 01 35* pavojingųjų atliekų kodai papildyti išaiškinimu (išnašomis), kad elektroninių vamzdžių stiklas identifikuojamas pagal šiuos kodus kaip pavojingosios atliekos. Pareiškėjas pažeidė šį reikalavimą, nurodydamas, kad vežami elektros ir elektroninės įrangos (televizorių ir monitorių) stiklo atliekos yra nepavojingoji atlieka (kodas 19 12 05). Jeigu pareiškėjui nebuvo aišku, ar tai pavojinga, ar nepavojinga atlieka, būtent jam ir teko pareiga vadovautis teismo nurodytu Taisyklių 1 priedo 2 punktu (2.2.7 punkte nurodytu tyrimu), tačiau vežimo metu pareiškėjas pateikė cheminės sudėties (atskirai televizoriaus kineskopo ekrano, kolbos, kompiuterio monitoriaus ekrano, kolbos) 2014 m. lapkričio 24 d. tyrimus ir sunkiųjų metalų išplovimo iš stiklo dūžio 2015 m. sausio 19 d. ataskaitą, o teismo nurodyto metodo konkrečiai vežamoms atliekoms akredituotos laboratorijos tyrimo ataskaitos nebuvo pateiktos. Atsižvelgiant į tai, patikrinimo metu buvo nuspręsta ištirti vežamas stiklo atliekas akredituotoje laboratorijoje pagal nurodyto Reglamento Nr. 1357/2014 III priedo kriterijus ištiriant jų pavojingumą aprobuotais metodais.

44. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, teismas taip pat nepagristai nesivadovavo išaiškinimais, pateiktais po konsultacijų su Europos Komisija (nors jos ir buvo teismui pateiktos anglų kalba, tačiau nepaneigia Aplinkos ministerijos išaiškinimo) dėl atliekų kodų suteikimo kineskopų stiklui ir išplautam kineskopų stiklui. Tyrimo metodai „LST“ aprobuoti Lietuvoje, o „DIN“ – Vokietijoje, todėl laboratorija, kuriai buvo nusiųsti stiklo mėginiai, net teoriškai negalėjo taikyti teismo nurodyto metodo.

45. Pareiškėjas UAB „Atliekų tvarkymo centras“ atsiliepime į Aplinkos apsaugos departamento apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas į Aplinkos apsaugos departamento apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais grindžiamas atsiliepimas į Agentūros apeliacinį skundą.

46. Pareiškėjas papildomai nurodo, kad GmbH „M&S Umweltprojekt“ parengtoje tyrimo ataskaitos pabaigoje nurodoma, kad „Tyrimų rezultatai galioja tik aukščiau tirtam mėginiui. Tyrimo ataskaitos dalių kopijavimas galimas tik gavus laboratorijos leidimą. Šiuos tyrimų rezultatus galima kvestionuoti per 14 dienų, kai užsakovas gauna tyrimų rezultatus. *neakredituotas tyrimų metodas.“, t. y. pati laboratorija nurodo, jog tyrimo metodas yra neakredituotas (t. y. nepatikimas).

47. Pareiškėjo nuomone, Aplinkos apsaugos departamento teiginiai apie galimybes taikyti kitus standartus atliekant tyrimus yra nei teisiškai, nei faktiškai nepagrįsti.

48. Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija atsiliepime į apeliacinius skundus prašo juos tenkinti.

49. Aplinkos ministerija atsiliepimus į apeliacinius skundus grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais grindžiami apeliaciniai skundai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 50. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros 2017 m. birželio 21 d. raštas Nr. (27)-A4-6508, kuriuo pareiškėjui UAB „Atliekų tvarkymo centras“ paskirta poveikio priemonė – įspėjimas apie galimą išbraukimą iš Atliekų tvarkytojų sąrašo, ir 2017 m. rugpjūčio 8 d. raštas Nr. (27)-A4-8149, kuriuo panaikinta pareiškėjui paskirta poveikio priemonė, pagrįstumas ir teisėtumas.

51. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog 2016 m. lapkričio 16 d. patikrinimo aktu Nr. VR-9.10-297 buvo patikrinta pareiškėjo, esančio (duomenys neskelbtini), nebenaudojamas EEĮ gaminių atliekų tvarkymo metu susidariusių stiklo atliekų (kodas 19 12 05) siunta, gabenama kitam atliekų tvarkytojui ne Lietuvos Respublikos teritorijoje tolimesniam perdirbimui ar kitokiam naudojimui; patikrinimo metu buvo paimti stiklo duženų mėginiai ir išsiųsti laboratoriniams tyrimams į Vokietijos laboratoriją (GmbH „M&S Umweltprojekt Baltic“). 2016 m. gruodžio 28 d. buvo gauta GmbH „M&S Umweltprojekt Baltic“ ataskaita, kurioje nurodyta, jog atliekų ribinės vertės buvo palygintos su ribinėmis vertėmis, nustatytomis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. 444 „Dėl atliekų sąvartynų įrengimo, eksploatavimo, uždarymo ir priežiūros po uždarymo taisyklių patvirtinimo“ 2 priedėlyje „Atliekų, priimtinų į sąvartynus, kriterijai ir ribinės vertės“. Ataskaitoje nustatyta, jog kai kurie parametrai ženkliai viršija ribines vertes, todėl mėginys klasifikuotinas kaip pavojingoji atlieka (nustatyta, kad stiklo šukėse yra 212 mg/kg švino, todėl gabenama siunta tinka tik galutiniam šalinimui, o ne perdirbimui).

52. Atsakovas, remdamasis minėta Vokietijos laboratorijos tyrimo išvada, įspėjo pareiškėją apie galimą išbraukimą iš Atliekų tvarkytojų sąrašo dėl to, kad pareiškėjas pavojingąsias kineskopų stiklo atliekas identifikavo kaip nepavojingąsias ir tuo pažeidė Atliekų tvarkymo įstatymo 13 straipsnyje nustatytą reikalavimą. Pirmosios instancijos teismas panaikino Raštą dėl įspėjimo skyrimo, darydamas išvadą, kad GmbH „M&S Umweltprojekt Baltic“ laboratoriniai tyrimai yra galbūt netikslūs ir atlikti ne pagal teisės aktų nustatytus imperatyviuosius reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas, darydamas tokią išvadą, apsiribojo tik tuo, kad Taisyklių 1 priedo 2.2.7 punkte nurodyta, jog, jei tam tikroms atliekoms galima priskirti tiek pavojingųjų, tiek nepavojingųjų atliekų kodus, tuomet vertinant atliekų pavojingumą pagal savybę HP14, atliekos pripažįstamos pavojingomis, kai po 48 valandų sąveikos pasiekiamas 50 % Daphnia magna atsako lygis, esant 10 % ar mažesnei atliekų koncentracijai mėginyje (pasiekiama 48h EC50 ≤ 10 %), atliekant tyrimą pagal standartą LST EN ISO 6341 (Vandens kokybė. Daphnia magna Straus (Cladocera, Crustacea) judrumo slopinimo nustatymas. Ūminio toksiškumo tyrimas); atliekų mėginiai paruošiami pagal standartą LST EN 14735 (Atliekų apibūdinimas. Atliekų ėminių paruošimas ekotoksikologiniams tyrimams). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad GmbH „M&S Umweltprojekt Baltic“ naudojo kitokius standartus (pvz., DIN EN ISO11885-E22, DIN EN 13346-S7a ir kt.), kurie neatitiko imperatyviųjų teisės aktų nuostatų reikalavimų, ir dėl to darė išvadą, kad gauti tyrimo rezultatai, kuriais rėmėsi atsakovas, skirdamas poveikio priemonę, gali būti kitokie nei atlikus tyrimus pagal teisės aktuose nustatytus LST EN ISO 6341 ir LST EN 14735 standartus.

53. Įvertinus šioje byloje kilusio ginčo esmę, t. y. ar pareiškėjas pagrįstai kineskopų stiklo atliekas identifikavo kaip nepavojingąsias, ar privalėjo jas identifikuoti ir deklaruoti kaip pavojingąsias medžiagas, pirmosios instancijos teismo motyvus, dėl kurių panaikintas atsakovo Raštas dėl įspėjimo skyrimo, pažymėtina, kad sprendime nėra aiškiai ir motyvuotai pasisakyta dėl šios ginčo esmės. Iš sprendimo turinio galima daryti išvadą, kad nustatyta, jog pareiškėjas kineskopų stiklo atliekas pagrįstai identifikavo kaip nepavojingąsias atliekas, kad atliekose nebuvo švino kiekio, viršijančio nustatytas ribas, tačiau nėra nurodyti jokie byloje surinkti įrodymai, kurie patvirtintų šią išvadą.

54. Įrodymų vertinimo aspektu primintina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

55. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens Aplinkos apsaugos departamento (Vilniaus RAAD teisių perėmėjas) apeliacinius skundus, pareiškėjo atsikirtimus į apeliacinius skundus, trečiojo suinteresuoto asmens Aplinkos ministerijos atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), pirmiausia nurodo, kad pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 71 straipsnio 1 dalį identifikuoti atliekas turi atliekų turėtojas, o 13 straipsnyje nurodyta, jog pavojingųjų atliekų turėtojas privalo identifikuoti ir deklaruoti turimas pavojingąsias atliekas Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju pats pareiškėjas privalėjo identifikuoti išgabentas atliekas (televizorių ir monitorių stiklų duženas), kurios susidarė po pradinio atliekų apdorojimo. Pareiškėjas šias atliekas priskyrė nepavojingosioms atliekoms, tačiau nepateikė jokio įrodymo, kad būtent šios atliekos nėra priskirtinos pavojingosioms atliekoms.

56. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjo pateiktas VGTU mokslinis darbas yra paremtas 2014 m. gruodžio 2 d. paimtais stiklo duženų mėginiais iš pareiškėjo, o Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centro parengta išvada dėl GmbH „M&S Umweltprojekt Baltic“ atlikto mėginio patikrinimo neparemta teisės aktų nuostatomis ar kitais tyrimais, t. y. nustatyta, kad pareiškėjo byloje pateikti įrodymai nepatvirtino jo (pareiškėjo) pozicijos, jog ginčo atliekos turėjo būti priskirtos prie nepavojingųjų. Pažymėtina, kad pareiškėjo akcentuojamame Lenkijos įmonės patvirtinime apie gautą siuntą, klasifikuotą kodu 19 12 05, nėra nurodoma, kad buvo atlikti tikri konkretūs tyrimai, kurie patvirtino, kad tai nėra pavojingosios atliekos.

57. Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 53 dalyje nurodyta, kad pavojingosios atliekos – atliekos, kurios pasižymi viena ar keliomis pavojingomis savybėmis, nurodytomis 2014 m. gruodžio 18 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 1357/2014, kuriuo pakeičiamas Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas III priedas (OL 2014 L 365, p. 89), priede.

58. Atliekos, kurios atliekų sąraše, pateiktame Taisyklių 1 priede, pažymėtos žvaigždute (*), laikomos pavojingosiomis atliekomis (Taisyklių 75 p.). Taisyklių 77 punkte nustatyta, jog įmonės, identifikuodamos pavojingąsias atliekas, turi vadovautis Taisyklių 1 priedo 2 punktu. Nepavykus atliekų identifikuoti 77 punkte nurodytais būdais, turi būti atliekami pavojingųjų atliekų sudėties ir savybių laboratoriniai tyrimai. Negalima pavojingųjų atliekų perklasifikuoti į nepavojingąsias, jei jos buvo atskiestos ar sumaišytos nesilaikant 82 ir 83 punktuose nustatytų reikalavimų ir siekiant sumažinti pradines pavojingų medžiagų koncentracijas, kurios būtų mažesnės negu nustatytos mažiausios ribinės vertės, kurioms esant atliekos apibrėžiamos kaip pavojingosios (Taisyklių 79 p.).

59. Nagrinėjamu atveju atsakovas pateikė įrodymą, kad ginčo atliekos turėjo būti identifikuojamos kaip pavojingosios dėl to, jog akredituota Vokietijos laboratorija, atlikusi iš pareiškėjo paimto mėginio tyrimą, nustatė, jog mėginyje yra 212 mg/kg švino, o tokia švino koncentracija viršija net priėmimui į pavojingų atliekų sąvartynus taikomas ribines vertes, o atsižvelgiant į nustatytą atliekų sudėtį ir jų kilmę, šioms atliekoms būtų galima priskirti šiuos atliekų kodus: 16 02 13* (nebenaudojama įranga, kurioje yra pavojingųjų sudedamųjų dalių, nenurodytų 16 02 09–16 02 12) arba 16 02 15* (pavojingos sudedamosios dalys, išimtos iš nebenaudojamos įrangos). Tyrimą atlikusi Vokietijos įmonė 2017 m. kovo 31 d. rašte nurodė, jog pagal Reglamento Nr. 1357/2014 III priedą dėl didelio sunkiųjų metalų kiekio ir su tuo susijusio potencialo šiai atliekai turi būti priskirta pavojingumo savybė HP14. Europos Komisijos Aplinkos apsaugos departamento B3 skyriaus pareigūnė M. C. yra pateikusi atsakymus Aplinkos ministerijai, kad katodinių spindulių vamzdžių stiklas, kurio sudėtyje yra 7 proc. švino oksido, turėtų būti klasifikuojamas kaip pavojingosios atliekos (kodas 16 02 15*), nebent atliekų turėtojas pateiktų pakankamai papildomos informacijos apie pavojingųjų medžiagų kiekį, kad būtų galima nustatyti, ar atliekose nėra pavojingųjų savybių nuo HP1 iki HP15.

60. Nagrinėjamu atveju yra susiklosčiusi tokia situacija, kad pareiškėjas atsakovui neteikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog ginčo atliekose nebuvo švino, kuris viršytų nustatytas ribas. Pareiškėjas, tiek skunde, tik atsiliepimuose į apeliacinius skundus kritikuoja GmbH „M&S Umweltprojekt Baltic“ atlikto mėginio tyrimo rezultatus, tačiau pats nėra pateikęs jokio mėginio laboratorinio tyrimo pagal Taisyklių 1 priedo 2.2.7 punkte nustatytus metodą ir standartus, nėra pateikęs jokių specialistų (ekspertų) išvadų, kurios būtų padarytos naudojant distiliuotą vandenį, o ne „karališką“ vandenį.

61. Pareiškėjas atsiliepimuose į apeliacinius skundus abejoja, ar Vokietijoje stiklo mėginys buvo tas pats, kuris buvo paimtas įmonėje, ar nebuvo pašalinės intervencijos į mėginį, ar jis nebuvo sukeistas, teigia, kad nenurodytas stiklo duženų svoris juos paimant bei tiriant, mėginys neidentifikuotas, tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog pirmiau aptartas tyrimas yra netinkamas dėl to, kad buvo ištirtas ne tas mėginys, o pats pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų suabejoti tyrimu bei tuo, kad buvo ištirtas ne tas mėginys.

62. Teisėjų kolegija, nekartodama išsamių apeliacinių skundų argumentų dėl Vokietijos laboratorijos taikyto Europos standartizacijos komiteto patvirtinto metodo švino kiekiui nustatyti, sutinka su apeliaciniuose skunduose išdėstyta pozicija dėl to, kad nagrinėjamu atveju galėjo būti taikomi ir kiti bandymų metodai.

63. Šiuo aspektu tik pažymėtina, kad 2012 m. liepos 4 d. direktyvos Nr. 2012/19/ES dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų VII priedo 1 punktas reikalauja, kad iš bet kurių atskirai sukauptų elektros ir elektroninės įrangos atliekų būtinai būtų pašalintos bent šios medžiagos, mišiniai ir komponentai: <...> elektroniniai vamzdžiai <...>, o 2 punkte nurodyta, kad nuo elektroninių vamzdžių turi būti pašalinta fluorescencinė danga. Akivaizdu, kad vien pašalinti fluorescencinę dangą (išvalyti nuo liuminiforo miltelių) kineskopo stiklo atveju nepakanka, kadangi jame yra kitų pavojingų medžiagų, pavyzdžiui, švino (tai patvirtina ir šios bylos medžiaga). Reglamento Nr. 1357/2014 III priede išvardytos savybės, dėl kurių atliekos tampa pavojingosiomis: HP14 „Ekotoksiškos“: atliekos, kurios kelia ar gali sukelti tuojau pat ar vėliau gresiantį pavojų vienam ar daugiau aplinkos sektorių. Bandymų metodai: naudojami 2008 m. gegužės 30 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 440/2008, nustatančio bandymų metodus pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1907/2006 dėl cheminių medžiagų registracijos, įvertinimo, autorizacijos ir apribojimų (REACH), (toliau – ir Reglamentas Nr. 440/2008) ir kituose atitinkamuose Europos standartizacijos komiteto (CEN) dokumentuose aprašyti metodai arba kiti tarptautiniu lygmeniu pripažįstami bandymų metodai ir gairės.

64. Reglamento Nr. 440/2008 preambulės 4 punktas nustato, kad šiuo reglamentu neuždraudžiama taikyti ir kitus bandymų metodus su sąlyga, kad jie būtų taikomi atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1907/2006 13 straipsnio 3 dalį. Reglamento Nr. 1907/2006 13 straipsnio 3 dalis nustato: „Jei norint surinkti informaciją apie cheminių medžiagų savybes būtina atlikti cheminių medžiagų bandymus, jie atliekami taikant Komisijos reglamente nustatytus bandymų metodus arba taikant kitus tarptautinius bandymų metodus, kuriuos Komisija ar Agentūra pripažįsta tinkamais.<...> Informaciją apie cheminių medžiagų savybes galima surinkti taikant ir kitus bandymų metodus, jei tenkinamos XI priede nustatytos sąlygos“. Pagal Reglamentą Nr. 1357/2014 HP14 yra pavojingoji savybė. Reglamento Nr. 440/2008 (inter alia (be kita ko) į kurio nurodytus metodus reikia atsižvelgti pagal Reglamentą Nr. 1357/2014) priedo C dalis nustato: „Ekotoksiškumo nustatymo metodai“ – C.2. aprašytas Daphnia sp. ūmaus judrumo slopinimo (imobilizavimo) bandymas, kuris turėtų būti taikomas pagal Lietuvos teisės aktus, tėra vienas iš tame reglamente (ir konkrečiai ekotoksiškumui skirtoje priedo C dalyje) nurodytų 24 metodų. Reglamentas Nr. 1357/2014 leidžia vadovautis tiek Reglamento Nr. 440/2008, tiek kituose atitinkamuose Europos standartizacijos komiteto (CEN) dokumentuose aprašytais metodais arba kitais tarptautiniu lygmeniu pripažįstamais bandymų metodais ir gairėmis. Tą patį leidžia ir Reglamento Nr. 1907/2006 13 straipsnio 3 dalis, Komisijos sprendimo (2014/995/ES) priedo 2 punktas, Reglamentas Nr. 2017/997. Reglamento Nr. 2017/997 preambulės 8 punkte nuodyta, kad kai atliekamas bandymas, kuriuo siekiama nustatyti, ar atliekos pasižymi pavojingąja savybe HP14 „ekotoksiškumu“, tikslinga taikyti atitinkamus Reglamente Nr. 440/2008 nustatytus metodus arba kitus tarptautiniu mastu pripažintus bandymų metodus ir gaires <...>.

65. Vokietijos laboratorijoje naudotas metodas DIN EN ISO11885-E22 (https://www.wieland.com/files/downloads/media/en/zertifikate_und_urkunden/DAKKS_DIN_EN_ISO_IEC_17025_2005.pdf) švino kiekiui nustatyti yra patvirtintas CEN (Europos standartizacijos komiteto) (https://infostore.saiglobal.com/preview/is/en/2009/i.s.eniso11885-2009.pdfsku 1137198).

66. Kaip jau minėta, pareiškėjas nėra paneigęs Vokietijos laboratorijos atlikto tyrimo išvadų, t. y. kad švino koncentracija viršijo ribinę vertę, todėl atsižvelgiant į tai darytina išvada, jog atsakovas pagrįstai ir teisėtai, priimdamas sprendimą dėl poveikio priemonės taikymo, rėmėsi Vokietijos laboratorijos tyrimo išvada. Dėl to konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, panaikindamas Raštą dėl įspėjimo skyrimo ir taip pat panaikindamas Raštą dėl įspėjimo panaikinimo, netinkamai vertino įrodymus (ABTĮ 56 str.) ir padarė nepagrįstą išvadą, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pripažinti, jog pareiškėjas pagrįstai identifikavo ginčo atliekas kaip nepavojingąsias.

67. Apibendrinant konstatuotina, kad apeliacinių skundų argumentai paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą dėl ginčo esmės, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros ir trečiojo suinteresuoto asmens Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento teisių perėmėjas) apeliacinius skundus tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Atliekų tvarkymo centras“ skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė