2022-03-16 Nr. AB-6391-3-61-3-04290-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1614-556/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04290-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų N. R. A. A., V. I. Y. B., M. N. R. R., L. N. R., N. N. R. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų N. R. A. A., V. I. Y. B., M. N. R. R., L. N. R., N. N. R. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai N. R. A. A., V. I. Y. B., M. N. R. R., L. N. R., N. N. R. R. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. 21M34801 (toliau – ir Sprendimas) ir Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 6K-1427 (toliau – ir Komisijos sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departartamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad:

2.1. Pareiškėjai N. R. A. A. ir V. I. Y. B. yra (duomenys neskelbtini), kilę iš (duomenys neskelbtini), augina tris vaikus: M. N. R. R., L. N. R., N. N. R. R. Dėl kilusių nesutarimų ir persekiojimo su savo giminaičiais šeima nusprendė išvykti iš kilmės šalies.

2.2. Pareiškėjai nuoširdžiai bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, visą laikotarpį buvo Lietuvos Respublikoje, nenusižengė įstatymams ar galiojančiai sulaikymo teisei. Nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad pareiškėjai savanoriškai neišvyktų iš šalies. Vien tai, kad jie atvyko neleistinoje vietoje, nesudaro objektyvaus pagrindo įsitikinimui, kad savo noru į kilmės šalį neišvyktų. Pareiškėjai, siekdami išsaugoti savo gyvybę ir bėgdami nuo persekiojimo savo šalyje, neturėjo galimybės susipažinti su Lietuvos Respublikoje galiojančia tvarka. Pareiškėjai elgėsi atsakingai ir rūpestingai, nes prieglobsčio prašymą pateikė iš karto, kai sutiko pareigūnus ir gavo galimybę prašymą įteikti. Nėra jokių objektyvių aplinkybių ar įrodymų, kurie rodytų, kad pareiškėjai gali pasislėpti.

2.3. Pareiškėjai nurodė konkrečius faktus, tačiau šie faktai nebuvo teisingai įvertinti. Pareiškėjai tyrimo metu nurodė faktines aplinkybes, pagrindžiančią prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju jiems kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjai pateikė pakankamai informacijos bei duomenų, kurie paneigia Sprendime padarytas išvadas. Pažymėtina, jog pareiškėjams nepagrįstai nesudaryta galimybė patiems savanoriškai išvykti. Migracijos departamentas prieš priimdamas ginčijamą Sprendimą, nors ir ėmėsi protingų priemonių išklausyti pareiškėjus, tačiau tinkamai neįvertino pareiškėjų paaiškinimų ir nesurinko aktualios informacijos apie kilmės valstybę.

3. Atsakovas atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

3.1. Pareiškėjai savo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė tuo, kad jų išvykimą iš kilmės valstybės bei atvykimą į Europą nulėmė abiejų šeimų spaudimas skirtis. Atsakovas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad nei kilmės valstybės informacija, nei pareiškėjų pasakojimas nepagrindžia prielaidos, jog kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Europos prieglobsčio pramos biuro (toliau – ir EPPB) gairėse nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgiant į pareiškėjų individualias savybes ir į tai, kad jų kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nenustatyta, taip pat buvo konstatuota, kad jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

3.2. Pareiškėjų įvardijami persekiotojai (pareiškėjų giminės) nėra valstybinis subjektas. Šiuo atveju pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjams apsaugos nuo tariamo persekiojimo, bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (pareiškėjų rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėjai nei Migracijos departamentui, nei Komisijai nepateikė. Tyrimo metu buvo surinkta informacija iš keleto įvairių šaltinių, įskaitant EPPB informaciją, Tarptautinės migracijos organizacijos, kitų Europos valstybių institucijų surinktą informaciją, nevyriausybinių organizacijų, žiniasklaidos priemonių informaciją bei kitus šaltinius. Naujesnės informacijos bei duomenų, paneigiančių Migracijos departamento padarytas išvadas, pareiškėjai nepateikė.

3.3. Pareiškėjai neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos valstybės sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jų prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėjai taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Migracijos departamentas pagrįstai nustatė pareiškėjams (išskyrus jų nepilnamečius vaikus) maksimalius 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei 3 metų draudimo atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes laikotarpius, kurie vertintini kaip proporcingi. Tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį, ji taip pat neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių, siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis. Pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai turi pareigą gerbti nacionalinius įstatymus ir priemones viešajai tvarkai palaikyti. Visos pareiškėjų individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl Sprendimu pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjų situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 21M34801 3 punktą (pareiškėjams N. R. A. A. ir V. I. Y. B. sumažino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą nuo 5 metų iki 2 metų) ir 4 punktą (dėl perspėjimo įvedimo į Šengeno informacinę sistemą). Kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė.

5. Teismas priimdamas sprendimą vadovavosi Konvencija, 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, Įstatymu, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintu Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas), Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarka), Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

6. Teismas nurodė, jog sutinka su atsakovo padaryta išvada, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnyje. Pareiškėjų nurodytas pasakojimas nėra sąlygotas konvencinių priežasčių, jų persekiotojai (abiejų pareiškėjų šeimos nariai ir/ar bendruomenė) nėra valstybiniai subjektai. Pareiškėjų išvykimo iš kilmės šalies tikroji priežastis nėra apsaugos nuo konvencinio persekiojimo ieškojimas. Tokią išvadą teismas padarė, įvertinęs pareiškėjų N. R. A. A. ir V. I. Y. B. paaiškinimus, duotus apklausų ir teismo posėdžio metu. Nagrinėjamu atveju nei vienas iš pareiškėjų nenurodo jokių dėl jų individualių savybių ar priklausymo tam tikrai grupei atsirandančių aplinkybių, dėl kurių būtų persekiojami. Nėra aišku, ar grasinimai buvo pakankamai realūs, nes pareiškėjai nenurodė jokių konkrečių detalių, kada buvo grasinama, kas ir kur konkrečiai grasino, kokių konkrečių veiksmų imtųsi ir panašiai. Patys pareiškėjai nepateikė jokios informacijos, ar jie kreipėsi dėl kilusių šeimyninių konfliktų į policiją, prašydami išspręsti šią kilusią problemą tarp šeimų. Tokioje situacijoje nėra identifikuotas galimas persekiotojas, nes ir patys pareiškėjai neteigia, jog susilaukė konkrečiai jiems adresuotų grasinimų. Tokį pareiškėjų pasakojimų nekonkretumą (nedetalumą) teismas vertino itin kritiškai. Nagrinėjamoje situacijoje atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjų pasakojimas (jo nedetalumas) neleidžia identifikuoti, kad juos persekiojo asmenys, nuo kurių gali būti suteikiama tarptautinė apsauga.

7. Migracijos departamento surinkti duomenys patvirtina, kad įvairiose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. (duomenys neskelbtini) nėra ginkluoto konflikto, o (duomenys neskelbtini) (išskyrus (duomenys neskelbtini) rajonus), (duomenys neskelbtini) provincijose beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. Ši informacija pateikta 2021 m. EPPB ataskaitoje, kurioje nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

Teismas pripažino, kad atsakovas surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjų kilmės valstybę, taip pat vertino pareiškėjų padėtį kilmės valstybėje bei įvertino jų pasakojimuose nurodytas aplinkybes. Sprendime nurodyta kokia informacija surinkta ir iš kokių šaltinių. Ši informacija, teismo vertinimu, yra visiškai aktuali nagrinėjamai bylai, tuo tarpu patys pareiškėjai nepateikė nei argumentų, nei faktų, kad informacijas nustatyta neteisingai. Byloje nenustatyta, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojams turėtų būti suteikta papildoma apsauga.

Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad išsiuntus pareiškėjus į kilmės valstybę, jie bus kankinami, su jis bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas ar jie bus tokiu būdu baudžiami. Duomenų, jog pareiškėjams kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jam gali būti įvykdyta mirties bausmė, byloje nėra. Šiuo atveju vertintinos ir aplinkybės, kad pareiškėjai nekliudomai paliko (duomenys neskelbtini), atvyko į (duomenys neskelbtini), savo noru nusprendė neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, pripažino, kad jų kelionės tikslas buvo Europa.

Pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas pagrįstai rėmėsi naujausia EPPB pateikiama informacija, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

8. Pagal Tvarkos aprašo 222 punkte įtvirtintą bendrąją taisyklę, sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteismine tvarka vyksta rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjų pateiktą prašymą jo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, padarė išvadą, kad nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių būtinas žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas. Pabrėžtina, kad teisme vyko žodinis pareiškėjo bylos nagrinėjimas ir pareiškėjai turėjo teisę savo paaiškinimus išsakyti teisminio nagrinėjimo metu, todėl šiuo atveju pareiškėjų teisė būti išklausytam nebuvo pažeista.

9. Lietuvos Respublikos įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai nereglamentuoja konkretaus draudimo atvykti laikotarpio nustatymo kriterijų, tačiau šioje situacijoje, teismo nuomone, 5 metų draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nėra proporcingas. Nagrinėjamu atveju, nors ir nustatytų aplinkybių visumoje padaryta išvada, kad pareiškėjai kelia neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau, atsižvelgiant į Tvarkoje esančius pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjų situaciją, būtų proporcinga jiems uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Iš byloje esančių duomenų nenustatyta, kad pareiškėjai praeityje būtų pažeidę atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje, ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, padarę kokių nors teisės pažeidimų, todėl pareiškėjams N. R. A. A. ir V. I. Y. B. taikytina Tvarkos 44.3.1 papunktyje įtvirtinta taisyklė ir nustatomas 2 metų draudimo atvykti terminas, nes prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka. Kadangi Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki 2 metų, darytina išvada, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

10. Teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jų prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Teismo vertinimu, vadovaujantis Įstatymo ir Tvarkos 44.3.1 papunkčiu, nepagrįstai buvo parinkti laikotarpiai dėl uždraudimo atvykti ir duomenų įvedimo į antrosios kartos Šengeno sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.

III. 11. Pareiškėjai padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų skundą visa apimtimi. Pareiškėjai bylą apeliacinės instancijos teisme prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi turėtų būti tiesiogiai išklausyti ir turėtų galimybę teikti paaiškinimus.

12. Apeliaciniame skunde nurodo:

12.1. Atsakovo atliktas tyrimas pasireiškė kritiniu ir priekabiu pareiškėjų pasakojimų vertinimu, ignoruojant pareigą vertinti tiek prieglobsčio prašytojo, tiek kilmės šalies informaciją objektyviai. Išankstinio nusistatymo ir subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuluotą praktiką, tiek Įstatyme bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, atsakovas nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Teismas šių atsakovo padarytų procesinių klaidų neištaisė. Teismas nepagrįstai pripažino pagrįstais atsakovo teiginius, kad prieglobsčio prašytojai jiems tariamai kylančios grėsmės nesieja su savo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais, todėl pareiškėjų pasakojimas nesąlygoja pabėgėlio statuso suteikimo. Pareiškėjai savo prašymą siejo būtent su priklausymu etninei kurdų grupei, kuri dėl geografinės padėties jau ilgą laiką gyvena nepripžinto karo sąlygomis.

12.2. Atsakovas kritiškai vertino pareiškėjų teiginius, jog dėl nurodytų aplinkybių – tradicijų ir papročių taikymo – jų teisė į šeimos neliečiamumą yra reikšmingai pažeidžiama. Akivaizdu, jog tokios išvados atsakovas priėjo neįsigilinęs į kilmės šalies aktualią informaciją, o teismas neanalizavo detaliau pareiškėjų argumentų dėl atsakovo pareigos surinkti tikslią naujausią informaciją apie kilmės šalį. Vadovaujantis Tvarkos aprašu nustatytas reikalavimas kompetentingai institucijai – Migracijos departamentui, atliekant tyrimą dėl prieglobsčio prašymo surinkti ir vadovautis tikslia naujausia informacija apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybes ir trečiąsias valstybes, gauta iš keleto įvairių šaltinių, įskaitant Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas, kitas Europos Sąjungos valstybes nares, EPPB, Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybą, Europos Tarybą, kitas tarptautines organizacijas, nevyriausybines organizacijas, žiniasklaidos priemones bei kitus šaltinius. Tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, įskaitant kilmės valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą. Siekiant tiksliai įvertinti pareiškėjų baimę ir grėsmę patirti persekiojimą, atsakovas turėjo ištirti ne tik reglamentuotus teisės aktus, bet iš jų taikymo būdą ir praktinį veikimą, nes tik tokiu būdu galima susidaryti pagrįstą ir objektyvų įsitikinimą apie reiškinius, su kuriais pareiškėjaI susidurs kilmės valstybėje. Situacija (duomenys neskelbtini) yra itin bloga, tai patvirtina viešai prieinami duomenys.

12.3. Aktualią informaciją apie situaciją (duomenys neskelbtini) skelbia daugelis tarptautinių organizacijų, todėl atsakovas turi realią galimybę tinkamai įvykdyti savo pareigą ir surinkti naujausią informaciją apie pareiškėjo kilmės šalį, pavyzdžiui, pasinaudoti Jungtinių Amerikos Valstijų Saugumo departamento 2021 m. birželio 30 d. paskelbta ataskaita, 2021 m. spalio mėnesį tarptautinės organizacijos Humanity&Inclusion paskelbta ataskaita. Turint tokius duomenis galima tik konstatuoti, jog šiuo metu (duomenys neskelbtini) vyksta karo veiksmai ir pirmiausia jie yra nukreipti ne tik į kariaujančių pusių pajėgas, bet būtent siekiant sukelti didesnį efektą – į civilius asmenis. Šie duomenys yra reikšmingi tiek sprendžiant klausimą dėl prieglobsčio suteikimo, tiek dėl papildomos apsaugos. Atsakovas naujausia kilmės šalies informacija nesivadovavo, o teismas tokios pozicijos neįvertino kritiškai, todėl akivaizdi procedūrinė klaida nebuvo ištaisyta.

12.4. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjų argumento, jog jų kilmės šalies saugumo lygis turi būti vertinamas remiantis teisės aktų reikalavimais, o ne buitiniu suvokimu. Klausimas, ar kilmės valstybėje yra pakankamai saugu, vertinant prieglobsčio suteikimo ir papildomos apsaugos klausimą Tvarkos aprašo normų kontekste, turi būti analizuojamas ne tik ir ne tiek pagal tarptautinių organizacijų skelbiamus duomenis, o remiantis faktu, ar kilmės valstybė yra ratifikavusi 1951 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją bei 1984 m. Konvenciją prieš kankinimus, nes tik tokiu būdu egzistuoja realus pagrindas tikėtis, jog grąžinti į kilmės šalį prieglobsčio prašytojai nepatirs savo atžvilgiu netinkamo elgesio, ypač kiek tai susiję su nepilnamečiais vaikais. Vertinant baimės patirti persekiojimą ateityje pagrįstumą, nėra reikalaujama, kad prieglobsčio prašytojas jau būtų patyręs konkrečius persekiojimo veiksmus, nukreiptus į jo asmenį praeityje, tokių faktų egzistavimas tik leidžia preziumuoti, kad pareiškėjo baimė yra pagrįsta.

13. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti. Atsiliepime pažymima:

13.1. Pareiškėjai savo skundo teiginių nepagrindžia jokiais argumentais, t. y. nors nurodo, kad Migracijos departamentas tariamai pažeidė Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, Įstatyme ir Tvarkos apraše nustatytas pareigas, tačiau plačiau nepaaiškina, kaip konkrečiai pasireiškė šie tariami pažeidimai, kokių pareigų Migracijos departamentas tariamai neįvykdė ir kokią įtaką tai turėjo tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių vertinimui. Tokie skundo teiginiai yra ne tik deklaratyvūs, bet ir neatitinkantys tikrovės, kadangi, kaip matyti iš Migracijos departamento sprendimo turinio, buvo išsamiai ir visapusiškai įvertinti pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį motyvai bei pateiktas jų teisinis įvertinimas, atsižvelgiant į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją ir remiantis teisės aktų nuostatomis bei pabėgėlių teisės principais.

13.2. Tam, kad asmeniui būtų suteiktas pabėgėlio statusas, visos Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nurodytos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos turi būti įvykdytos in corpore (bendrai), nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų pateikta informacija apie spaudimą skirtis bei giminaičių grasinimus, savaime nesąlygoja pabėgėlių statuso jiems suteikimo, be to pareiškėjai savo prieglobsčio prašymo negrindė skunde nurodytomis aplinkybėmis – priklausymu etninei kurdų grupei, gyvenimu karo sąlygomis, ši informacija iš esmės susijusi su bendra situacija kilmės šalyje. Migracijos departamento atlikto tyrimo metu buvo imtasi protingų priemonių išklausyti pareiškėjus, tinkamai įvertinti jų paaiškinimus ir atsižvelgiant į juos, surinkti aktualią informaciją apie kilmės valstybę. Tyrimo metu neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjams kiltų reali individualaus persekiojimo rizika.

13.3. Migracijos departamentas ne vieną kartą ginčijamame sprendime davė nuorodą į naujausią EPPB oficialiame puslapyje paskelbtą 2021 m. ataskaitą apie saugumo padėtį (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi ne tik EPPB, bet ir kitų patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis, kurie yra tarpusavyje suderinami, bei tinkamai įvertino visą surinktą informaciją pareiškėjų individualios situacijos kontekste. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, manome, kad pareiškėjų skunde pateikta kilmės valstybės informacija, nepatvirtina tarptautinės apsaugos pareiškėjams suteikimo poreikio. Tarptautinės apsaugos suteikimo poreikio pareiškėjams nepatvirtina ir skunde nurodyta 2021 m. spalio mėnesio tarptautinės organizacijos Humanity&Inclusion paskelbta ataskaita bei duomenys apie kiekvieną dieną skelbiamas aukas viešai prieinamame puslapyje (duomenys neskelbtini). Pažymime, kad Humanity&Inclusion yra tarptautinė nevyriausybinė organizacija, kurios pagrindinis tikslas yra padėti žmonėms su negalia ir pažeidžiamoms gyventojų grupėmis, imtis veiksmų, kad būtų patenkinti jų esminiai poreikiai, pagerintos jų gyvenimo sąlygos ir skatinti pagarbą jų orumui ir pagrindinėms teisėms. Nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės kontekste. Migracijos departamentas, remdamasis naujausia informacija apie (duomenys neskelbtini), ginčijamame sprendime konstatavo, kad (duomenys neskelbtini) vyksta vidaus ginkluotas karinis konfliktas, t. y. neginčijo, kad pareiškėjų kilmės valstybėje yra beatodairiškas smurtas, tačiau konstatavo, kad vadovaujantis EPPB pateikiamais naujausiais duomenimis, nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo, kuriais netenkintas pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) bei uždrausti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teisėtumo ir pagrįstumo, bei įpareigojimo atsakovą nagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

15. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjams prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, tačiau nustatė neproporcingą terminą uždrausti pareiškėjams atvykti, skundą tenkino iš dalies ir sutrumpino draudimo pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 2 metų.

16. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, kadangi pareiškėjai atitinka sąlygas, dėl kurių jiems turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, neįvertino itin blogos padėties (duomenys neskelbtini), atsakovas nesurinko naujausios ir aktualiausios informacijos apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybę, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

17. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme, ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

19. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

20. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

21. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik apeliaciniame skunde pareikštas prašymas dėl žodinio proceso, savaime negali būti laikomas motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjų prašymas netenkinamas.

22. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad:1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas;

2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija;

3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir panašiai. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA- 3615- 789/2021, 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA- 3776- 415/2021).

24. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr. 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). Europos Žmogaus Teisių Teismas 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

25. Pagal 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 4 straipsnio (Faktų ir aplinkybių vertinimas) 3 dalį, tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą.

26. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo, ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kitus byloje esančius ir atsakovo pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjų prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjų kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) bei konkrečioje vietovėje (duomenys neskelbtini) tyrimą, atsižvelgė į tai, jog pareiškėjai yra (duomenys neskelbtini), yra sudarę mainų santuoką, turi nepilnamečių vaikų. Sprendime išsamiai išanalizuota padėtis (duomenys neskelbtini), atsižvelgiant į pareiškėjams galinčias kilti grėsmes. (duomenys neskelbtini) miestas yra (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), už kelių kilometrų nuo (duomenys neskelbtini) sienos. (duomenys neskelbtini) yra šiauriausia (duomenys neskelbtini) gubernija.

Pagrindiniai (duomenys neskelbtini) gyventojai yra (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas pažymėjo, jog nors beatodairiško smurto lygis (duomenys neskelbtini) yra aukštesnis, tačiau vien buvimo šioje teritorijoje nepakanka, kad kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Migracijos departamentas surinko informaciją apie mainų santuokas (duomenys neskelbtini). Mainų santuoka yra tradicinis santuokos būdas, kai mergina pakeičiama į vyrą. Remiantis (duomenys neskelbtini) teisės aktais, mainų santuoka yra neteisėta ir tai yra smurto prieš moteris rūšis.

Vertinant prieglobsčio prašytojų situaciją nenustatyta tikėtino persekiojimo bei tikėtinų motyvų ar tikslų persekioti. Prieglobsčio prašytojų istorija apie spaudimą skirtis bei giminaičių grasinimus, savaime nesąlygoja pagėbėlių statuso jiems suteikimo. Tariami persekiotojai (giminaičiai) nėra valstybiniai subjektai. Pareiškėjai nedetalizavo jiems individualiai gresiančios grėsmės gyvybei, nenurodė, su kokiais neigiamais veiksniais jie tariamai gali susidurti grįžę į kilmės valstybę, prašymą grindė hipotetiniais teiginiais.

Apklausos metu prieglobsčio prašytojai teikė skirtingą informaciją. Vyras nurodė, jog žmonos tėvai prievarta pasiėmė ją pas save, žmona nurodė, kad vyro tėvai ją išsiuntė. Prieglobsčio prašytojo draugas papasakojo, kad galima lengvai gauti (duomenys neskelbtini) vizą, todėl nusprendė vykti ten. Į Lietuvos Respubliką atvyko, kad būtų lengviau nusigauti iki (duomenys neskelbtini). Prieglobsčio prašytojų pasakojimas apie priežastis, privertusias juos išvykti iš (duomenys neskelbtini), niekaip nepatvirtintos ir nelaikytinos patikimu įrodymu.

Pažymėtina, jog prieglobsčio prašytojai nurodė, jog jų tikslas nėra Lietuvos Respublika, o ją pasirinko tik todėl, nes iš čia lengviau nusigauti iki (duomenys neskelbtini), kurioje gyvena pareiškėjų draugai. Prieglobsčio prašytojų siekis įsikurti ekonomiškai stipresnėje valstybėje nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinybės. Migracijos departamentai teisingai nurodė, jog ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta persekiojimui dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjai nepagrindė visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamiems dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, dėl ko jiems galėtų būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje.

28. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti ir su pareiškėjų apeliacinio skundo teiginiais, kad atsakovas nevertino pareiškėjų nurodytų aplinkybių, kadangi pareiškėjai iš esmės atsakovui dėstė abstrakčius, nedetalius argumentus (apie galimą šeimos elgesį nenutraukiant santuokos), jų nesiedami su individualia situacija, t. y. nepagrindė „pagrįstos baimės“ kriterijaus. Migracijos departamentas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjai nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios anot EPPB, gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, taip pat nėra pažeidžiami asmenys.

29. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus, rėmėsi visapusiška informacija: EPPB 2021 m. ataskaitos duomenimis, Tarptautinės migracijos organizacijos informacija, kitais tarptautiniais šaltinais. Nors (duomenys neskelbtini) vyksta vidaus ginkluotas konfliktas, kaip matyti iš 2021 m. EPPB ataskaitos, šiuo metu nei vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pažymėtina, jog Migracijos departamentas taip pat atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog atsakovas nesirėmė naujausia, visapusiška ir aktualia informacija apie padėtį pareiškėjų kilmės valstybėje. Šiuo atveju yra nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog atsakovas nesivadovavo naujausia kilmės šalies informacija, o teismas tokios pozicijos neįvertino kritiškai. Byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjų prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti. Dėl šios priežasties atsakovas neturėjo pareigos rinkti daugiau papildomų duomenų, o pareiškėjų nurodytas aplinkybes Migracijos departamentas įvertino visapusiškai ir objektyviai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjams nesuteikimo. Pažymėtina, jog Migracijos departamentas kilmės šalies saugumo lygį vertino remdamasis teisės aktų reikalavimais.

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas rinko, tyrė ir vertino įrodymus nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste. Nors pareiškėjai teigia, kad atsakovas rėmėsi neaktualia informacija, iš Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas vertino 2021 m. EPPB ataskaitą, o pareiškėjai 2021 m. išvyko iš kilmės šalies ir 2021 m. liepos 14 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Atsakovo atliktas pareiškėjų nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl esminių pareiškėjų nurodytų argumentų, įvertino pareiškėjų individualią padėtį. Akcentuotina, jog bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

31. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esantys duomenys buvo pakankami pareiškėjų prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, pareiškėjų nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis atsakovas įvertino tinkamai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjams nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Ginčijami Migracijos departamento ir Komisijos sprendimai priimti nepažeidus jų priėmimo procedūrų, yra motyvuoti, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikinti. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų N. R. A. A., V. I. Y. B., M. N. R. R., L. N. R., N. N. R. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius