2022-07-14 Nr. AB-19051-3-62-3-00093-2022-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3196-822/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00093-2022-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Arūno Sutkevičiaus ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. S. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. S. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja M. S. M. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. 21S40480 (toliau – Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2022 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. 6K-22 (toliau – ir Komisijos sprendimas).

2. Pareiškėja paaiškino, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietė, į Lietuvos Respublikos teritoriją atvyko pabėgusi nuo ją prievartaujančio patėvio. Pareiškėja savo tėvo nepažinojo, kilmės šalyje gyveno su motina ir patėviu. Kai pareiškėjai suėjo 12 metų, patėvis pradėjo ją prievartauti, grasindavo, kad jeigu ji kam nors pasakys, tai bus nužudyta. Pareiškėja tapo nėščia, patėvis privertė pasidaryti abortą. Toliau pastoviai prievartaudavo, naktimis išvesdavo į gatvę dirbti prostitute. Visa tai tęsėsi iki 2020 metų, kai mirė pareiškėjos mama ir pabėgo iš namų. Pareiškėja gatvėje sutiko moterį, kuri jai žadėjo padėti, duoti pinigų, kad galėtų susirasti darbą. Šalia buvo viešbutis-nakvynės namai, moteris užsakė kambarį. Minėta moteris buvo lesbietė, pasiūlė miegoti vienoje lovoje. Tuo metu, kai jos kambaryje buvo vienos, viešbučio administracijos darbuotojas atidarė duris ir pamanė, kad jos lesbietės. Tuomet atvyko policija ir pareiškėją uždarė į kamerą su moterimis, kurios buvo lesbietės (kameroje praleido tris dienas). Pareiškėja paaiškino, kad kalėjime buvo moteris, kuri dalindavo maistą, vandenį, ši moteris padėjo pabėgti per langelį, kuris nebuvo labai sandarus. Iš viso iš kalėjimo pabėgo keturios moterys. Pareiškėja bėgo gatvėmis, atbėgo pas moterį, kuri buvo patėvio pažįstama, ji pardavinėdavo daržoves turguje, priglaudė pareiškėją, tačiau netrukus tą moterį partrenkė mašina ir ji mirė. Tada pareiškėja susirado mamos draugą, kuris apmokėdavo už mokslus, davė pinigų ir padėjo išvyko iš kilmės šalies į (duomenys neskelbtini). (Duomenys neskelbtini) buvo apie vieną mėnesį. Prie parduotuvės susitiko su keliais vaikinais, sužinojo, kad galima pereiti sieną, taip pėsčiomis pateko į Lietuvą.

3. Pareiškėja pažymėjo, kad nuoširdžiai papasakojo visas teisingam sprendimui priimti reikalingas aplinkybes: pareiškėjos prievartavimo aplinkybes. Pareiškėja atvirai nurodė, kad pabėgo nuo persekiojimų ir realios grėsmės savo gyvybei. Vien pareiškėjos nurodyti faktai suteikia pagrindo mąstyti, kad pareiškėjai gresia realus pavojus. Taigi, pareiškėja nesutiko su Sprendimu ją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, nes savo kilmės šalyje ji nesulaukė nei teisėsaugos pareigūnų, nei artimųjų pagalbos.

4. Teigė, kad savo elgesiu niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos. Pareiškėja bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, nėra padariusi jokių pažeidimų, jos pasakojimas ir išvykimas iš kilmės valstybės buvo sąlygotas patiriamos baimės dėl persekiojimo, pareiškėja visą laiką buvo geranoriška, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad ji savanoriškai neišvyktų iš šalies.

5. Pareiškėja nurodė, kad atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką. Vertino, kad šis terminas nėra proporcingas, pareiškėja dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui, iš kilmės valstybės išvyko vedina siekio apsisaugoti nuo gresiančio pavojaus gyvybei ir sveikatai. Pareiškėjos veiksmuose nebuvo jokio piktnaudžiavimo, pareiškėja laikėsi nustatytų tvarkų, o jos išvykimas iš kilmės valstybės buvo nulemtas suprantamo tikslo – saugaus gyvenimo. Pareiškėjai prieglobstis nesuteiktas nepagrįstai, atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjos prašymą, nesurinko visos aktualios kilmės valstybės informacijos. Pareiškėjos vertinimu, Sprendimas naikintinas kaip neišsamus ir nepagrįstas, turintis esminių prašymo tyrimo ir sprendimo formos bei turinio trūkumų. Taip pat naikintinas ir Komisijos sprendimas.

6. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjos skundu nesutiko.

7. Atsakovas atsiliepime nurodė ir jo atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad, gavęs pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas teisės aktų nustatyta tvarka atliko tyrimą ir priėmė Sprendimą nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitiko Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Tyrimo metu pareiškėja nepateikė jokių objektyvių įrodymų, o pareiškėjos pasakojimas dėl patikimumo stokos nesąlygojo pabėgėlio statuso jai suteikimo. Tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjai kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba dėl politinių įsitikinimų, todėl pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

8. Teigė, kad pareiškėja savo prieglobsčio prašymą grindė policijos, kuri mano, jog pareiškėja priklauso LGBT bendruomenei, persekiojimu. Apklausų metu pareiškėja papasakojo istoriją apie tai, kaip ją sulaikė policija, kaip ji pabėgo, tačiau jos pasakojimui trūko konkrečių detalių ir tikslumo, o tam tikri pasakojimo epizodai yra akivaizdžiai improvizacinio pobūdžio. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad, pasakojant apie sulaikymą, kuris įvyko palyginus neseniai, t. y. 2021 m. gegužės mėn., pareiškėja nesugebėjo nurodyti tikslios datos, kada ji buvo sulaikyta, nepateikė jokių dokumentų iš policijos, nenurodė, ar policijoje buvo apklausiama.

Pareiškėjos istorijos tikrumas, kuriuo ji grindžia savo prašymą suteikti prieglobstį, yra abstraktus ir nedetalus. Kadangi pareiškėjos istorija nėra nei pagrįsta kitais (be pasakojimo) įrodymais, nei savaime sklandi, dėl to nėra tikėtina. Vertinant pareiškėjos pasakojimą kartu su tyrimo metu surinkta kilmės valstybės informacija bei atsižvelgiant į prieglobsčio prašytojos paaiškinimus, kurie yra abstraktūs, nedetalūs ir migloti, prieglobsčio prašytojos pasakojimas apie sulaikymą, vertintinas kritiškai bei savaime nelaikytinas patikimu įrodymu, patvirtinančiu pareiškėjos nurodytų faktų tikrumą.

Dėl pareiškėjos skundo teiginių, kad ji buvo prievartaujama patėvio ir dėl to jai turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas, atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjos patėvis nėra valstybinis subjektas, o pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar atsisakytų suteikti pareiškėjai apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jos rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėja nepateikė, priešingai – pareiškėja nesikreipė į teisėsaugos institucijas dėl tariamai patirto prievartavimo ir persekiojimo.

Atsižvelgiant į tai, jog nei kilmės valstybės informacija, nei pareiškėjos pasakojimas neleidžia identifikuoti nei tariamo persekiotojo, nei persekiotojo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti / areštuoti pareiškėją, nepagrindžia rizikos patirti persekiojimą tikimybės, Sprendime atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja nepagrindė savo prašymo suteikti prieglobstį, todėl jai pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį.

9. Atsakovas nurodė, kad tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, jog kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojai grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Remiantis kilmės valstybės informacija, kad beatodairiško smurto lygis (duomenys neskelbtini) regione yra toks žemas, jog rizika civiliam asmeniui patirti rimtą ir asmeninę grėsmę gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų yra iš esmės minimali, o (duomenys neskelbtini) regione tokia rizika visiškai neegzistuoja. Todėl pareiškėja neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose.

10. Migracijos departamentas nesutiko su pareiškėjos teiginiais, kad jos skundą turėjo nagrinėti žodinio proceso tvarka. Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016-02-24 įsakymo Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) 222 punkte yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteismine vyksta rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Taigi, pareiškėjos pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Migracijos departamentui nebuvo privalomas. Šiuo atveju pareiškėja savo skunde nenurodė ir Migracijos departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

11. Migracijos departamentas teigė, kad pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktą užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti. Migracijos departamento vertinimu, Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas kaip nepagrįstas. Pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyta pareigūnų ir pristatyta į užkardą. Aplinkybių visuma leido pareiškėjos veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje. Prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjos tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog pareiškėja, vengdama grąžinimo, gali pasislėpti. Taip pat atsakovas pažymėjo, kad iki Sprendimo priėmimo pareiškėja nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

12. Migracijos departamentas, pasisakydamas dėl draudimo atvykti, pažymėjo, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taigi, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Pareiškėjai draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad ji į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respubliką, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pažymėjo, kad nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

13. Atsakovo atstovė papildomai paaiškino, kad pareiškėjos pasakojimas teismo posėdžio metu visiškai skiriasi nuo pasakojimo apklausos metu. Pareiškėja, teismo posėdžio metu nurodė, kad į kamerą buvo pasodinta su lesbietėmis, kai apklausos metu teigė, jog buvo pasodinta su moterimis ir vyrais, skiriasi nurodytos pabėgimo iš kalėjimo aplinkybės. Teismo posėdžio metu teigė, kad Baltarusijoje gyveno su moterimi ir maža mergaite, kai apklausos metu nurodė, kad gyveno keturios moterys. Teismo posėdžio metu pareiškėja nurodė, kad, prieš kertant Lietuvos sieną, prie parduotuvės susitiko su keliais vaikinais, kai apklausos metu teigė, kad susitiko su vienu vaikinu.

II. 14. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2022 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, t. y. teismas pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus, juos išdėstydamas taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Atitinkamai teismas pakeitė ir Komisijos Sprendimo dalį.

15. Teismas, apžvelgęs bylai aktualų teisinį reguliavimą, teismų praktiką, įvertinęs pareiškėjos pasakojimus, duotus apklausų metu, nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos nurodytos aplinkybės grindžiamos tik jos pačios pasakojimu, kuris nepatvirtintas jokias objektyviais įrodymais. Teismas, vertindamas pareiškėjos pasakojimą apie įvykius, paskatinančius ją išvykti iš (duomenys neskelbtini), pažymėjo, kad jis yra abstraktus, nenuoseklus, o kai kuriais atvejais yra prieštaringas. Dėl pareiškėjos skundo teiginių, kad ji buvo prievartaujama patėvio, kuris dar grasino ją nužudyti ir dėl to jai turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas, teismo vertinimu, vien tik prieglobsčio prašytojos istorija apie tariamo privataus asmens (patėvio) grasinimus savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jai suteikimo, nes pareiškėjos nurodytas grasintojas nėra valstybinis subjektas.

16. Teismas pažymėjo, kad pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo. Pareiškėja, galimai gindamasi nuo savo patėvio prievartos ir grasinimų, visų pirma turėjo galimybę kreiptis gynybos į kilmės valstybės teisėsaugos institucijas. Byloje nėra pateikta duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojai apsaugos nuo jos nurodomos patėvio prievartos ir grasinimo, bei, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jos rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais). Pareiškėja nesikreipė į teisėsaugos institucijas dėl tariamai patirtos prievartos ir grasinimų, jos pasakojimas yra prieštaringas, teismo posėdžio metu pareiškėja nurodė, kad patėvis ją pradėjo prievartauti kai jai suėjo 12 metų, o apklausos metu nurodė, kad tuo metu, kai jai suėjo 14 metų. Teismo posėdžio metu teigė, kad išėjo iš namų 2020 metais, kai mirė motina, apklausos metu nurodė, kad paliko namus, kai motina dar buvo gyva, motina žuvo, kai ji buvo patalpinta į policijos kamerą. Be to, teismas nurodė, kad pareiškėja savo prieglobsčio prašymą grindė policijos persekiojimu, nes policija manė, jog ji priklauso LGBT bendruomenei. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos pasakojimas apie jos susitikimą gatvėje su moterimi, su kuria buvo viešbutyje, apie jų sulaikymo aplinkybes, patalpinimą į policijos kamerą bei pabėgimą iš kameros, jos išvykimą į (duomenys neskelbtini) ir iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvą teismo posėdžio metu skiriasi nuo pasakojimo apklausos metu.

17. Teismo vertinimu, Migracijos departamento byloje pateikti duomenys įrodo, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjos situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti jos visi nurodyti argumentai, Migracijos departamentas atsižvelgė į pareiškėjos asmenybę bei į informaciją iš pareiškėjos kilmės valstybės. Atsakovas apklausose siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojos pateikto prašymo suteikti jai prieglobstį. Remiantis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) pateikiama informacija, šiuo metu beatodairiško smurto lygis anglakalbiame (duomenys neskelbtini) regione yra toks žemas, kad rizika civiliam asmeniui patirti rimtą ir asmeninę grėsmę gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų yra iš esmės minimali, o (duomenys neskelbtini) regione tokia rizika neegzistuoja. Taigi beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Taigi, teismas apibendrino, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose.

18. Teismas nusprendė, kad pareiškėjos nurodoma baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, todėl ji neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Pareiškėjos nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jos pačios subjektyviu vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Individualių aplinkybių, padidinančių tokią grėsmės riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta. Todėl Sprendimu pagrįstai konstatuota, kad pareiškėja neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose.

19. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad atsakovas Sprendimu pagrįstai nusprendė pareiškėjai nesuteikti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, kadangi ji neatitiko Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Teismo vertinimu, atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, prieglobsčio prašytojos situacija įvertinta individualiai.

20. Atsakovas Sprendimu pareiškėjai nustatė maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, tačiau teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos įstatymai bei poįstatyminiai aktai nenustato imperatyvių kriterijų konkrečiam draudimo terminui apibrėžti. Nors šio laikotarpio nustatymą Įstatymas priskiria atsakovo diskrecijai bei pagal byloje surinktą medžiagą galima daryti išvadą, jog pareiškėja kelia neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau teismas nusprendė, kad, atsižvelgiant į individualią pareiškėjos situaciją, būtų proporcinga jai uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos. Teismas, darydamas tokią išvadą, atsižvelgė į tai, kad iš byloje surinktų įrodymų nenustatyta, jog pareiškėja praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, padariusi kokių nors teisės pažeidimų.

21. Kadangi Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką sumažinta iki dviejų metų, teismas priėjo prie išvados, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį į 2 metų laikotarpį.

22. Teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos. Atitinkamai teisėta ir pagrįsta laikytina Komisijos sprendimo dalis, kuria palikta nepakeista minėta Sprendimo dalis. Tačiau, teismo vertinimu, parinkus nepagrįstai ilgus laikotarpius dėl uždraudimo atvykti ir duomenų įvedimo į antrosios kartos Šengeno sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį, pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies, sumažinant aptartus laikotarpius iki dvejų metų, t. y. keičiant Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus, bei atitinkamą Komisijos sprendimo dalį.

III. 23. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Pareiškėja taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

24. Pareiškėjos vertinimu, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktus. Pareiškėja prieglobsčio prašo dėl nesaugios situacijos kilmės šalyje, šeimoje patiriamo smurto ir dėl persekiojimo įtariant pareiškėją esant netradicinės orientacijos.

25. Atsakovas pareiškėjos apklausų metu pateiktus faktus vertino netinkamai, juos interpretavo pareiškėjos nenaudai ir nesiėmė visų veiksmų, siekiant surinkti įrodymus, patvirtinančius pareiškėjos pasakojimą. Atsakovas neatliko jokių veiksmų, kuriais mėgintų patikrinti pareiškėjos pasakojimo tikrumą, o apsiribojo lingvistine pareiškėjos paaiškinimo analize, akcentuodamas nesutapimus.

26. Pareiškėjos kilmės valstybėje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už homoseksualumą. Dėl netradicinės seksualinės orientacijos asmenų baudžiamojo persekiojimo pareiškėja galėjo būti įkalinta. Be to, kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) vyksta karinis konfliktas.

27. Pareiškėjos įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamai atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjos savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo. Teigia, kad pareiškėja yra atvykusi ir pasiprašiusi prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias ji subjektyviai suprašo kaip reikšmingas. Pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui ir tokia našta neturėtų būti perkelta prieglobsčio prašytojui. Atsakovo specialistai yra kvalifikuoti, apmokyti, todėl būtent jam tenka pareiga įvertinti pasakojimą, prieglobsčio prašymo faktines aplinkybes ir teisiškai jas kvalifikuoti, priimti sprendimą dėl gauto prašymo.

28. Pareiškėjos teigimu, atsakovas taip pat nevertino pareiškėjos teiginių, jog grąžinus ją į kilmės šalį gyvenimo sąlygos būtų nežmoniškos. Atsakovas rėmėsi EPPB padidintos rizikos asmenų profiliais, tačiau tokio vertinimo netaikė.

29. Pareiškėja apibendrina, kad prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjos prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

30. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjai atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką.

31. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

32. Pakartodamas pirmosios instancijos teismui teikto atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentus, atsakovas akcentuoja, tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

34. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

35. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka motyvavo tuo, kad ji turėtų būti tiesiogiai išklausyta.

36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjai buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

V. 37. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo bei reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo pagrįstumo.

38. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundo argumentus, atsakovo atsiliepimą į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nusprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai ir teisėtai atsisakė suteikti pareiškėjai prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Tačiau, teismo vertinimu, draudimas pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką turi būti proporcingas, dėl to, atsižvelgęs į Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje, patvirtintoje Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 nustatytus pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjos situaciją, skundą tenkino iš dalies, pakeitė ginčijamą Sprendimą ir sutrumpino draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 2 metų, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedė perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį – 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

39. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, jog Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjos prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių.

40. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį grindė aplinkybėmis, be kita ko, susijusiomis su jos seksualine orientacija, todėl yra aktuali 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) preambulės konstatuojamoji 30 dalis, kurioje pasisakyta, kad, pabrėžiant tam tikrą socialinę grupę turėtų būti deramai atsižvelgiama į klausimus, susijusius su prašytojo lytimi, įskaitant lyties tapatybę ir seksualinę orientaciją, kurie gali būti susiję su tam tikromis teisinėmis tradicijomis ir papročiais, kurių laikantis, pvz., žalojami lyties organai, vykdoma prievartinė sterilizacija ar daromi prievartiniai abortai, tiek, kiek jie yra susiję su prašytojo visiškai pagrįsta baime būti persekiojamam. Atitinkamai Direktyvos 2011/95/ES 10 straipsnio 1 dalies d punkte išskirtoje pastraipoje nurodyta, kad, atsižvelgiant į aplinkybes kilmės valstybėje, tam tikrai socialinei grupei gali priklausyti grupė, susidariusi dėl būdingos seksualinės orientacijos. Seksualinė orientacija negali būti suprantama kaip veiksmai, kurie pagal valstybių narių nacionalinę teisę laikomi nusikalstamais. Siekiant pripažinti priklausymą prie tam tikros socialinės grupės arba nustatyti tokios grupės savybes, turi būti tinkamai atsižvelgiama į su lytimi susijusius aspektus, įskaitant lyties tapatybę.

41. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. lapkričio 7 d. sprendime sujungtose bylose C-199/12 ir C-201/12, pripažino, kad: dėl to, jog egzistuoja baudžiamosios teisės aktai, kurie specialiai skirti homoseksualiems asmenims, galima konstatuoti, kad šie asmenys turi būti laikomi sudarančiais tam tikrą socialinę grupę (49 p.); laisvės atėmimo bausmė, nustatyta teisės nuostatose, kuriose nustatoma baudžiamoji atsakomybė už homoseksualinius veiksmus, savaime gali būti persekiojimo veiksmas, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2011/95/ES 9 straipsnio 1 dalį, jeigu ji veiksmingai taikoma kilmės valstybėje, kurioje priimtas toks teisės aktas (56 p.); tokia bausmė [baudžiamoji atsakomybė] pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį, kurį atitinka Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnis, ir yra neproporcingas arba diskriminuojantis baudimas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95/ES 9 straipsnio 2 dalies c punktą (57 p.); jeigu prieglobsčio prašantis asmuo remiasi tuo, kad jo kilmės valstybėje yra teisės aktas, kuriuo nustatoma baudžiamoji atsakomybė už homoseksualinius veiksmus, nacionalinės institucijos, atlikdamos faktų ir aplinkybių vertinimą pagal Direktyvos 2011/95/ES 4 straipsnį turi išnagrinėti visus reikšmingus faktus, susijusius su kilmės valstybę, įskaitant kilmės valstybės įstatymus ir taisykles ir jų taikymo būdą, kaip numatyta Direktyvos 2011/95/ES 4 straipsnio 3 dalies a punkte.

Šios institucijos, atlikdamos šį nagrinėjimą, be kita ko, turi nustatyti, ar prašytojo kilmės valstybės teisės aktuose numatyta laisvės atėmimo bausmė taikoma praktikoje (59 p.); atsižvelgdamos į šiuos kriterijus, nacionalinės institucijos turi nuspręsti, ar galima konstatuoti, kad iš tiesų prašytojas pagrįstai bijo, kad grįžęs į savo kilmės šalį bus persekiojamas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2 straipsnio c punktą, skaitomą kartu su jos 9 straipsnio 3 dalimi (60 p.); vien tai, jog homoseksualiniai veiksmai yra baudžiami, savaime nėra persekiojimo veiksmas.

Tačiau laisvės atėmimo bausmė už homoseksualinius veiksmus, veiksmingai taikoma kilmės valstybėje, kurioje priimtas toks teisės aktas, turi būti laikoma neproporcingu arba diskriminuojančiu baudimu ir todėl yra persekiojimo veiksmas (61 p.); tai, jog reikalaujama, kad socialinės grupės nariai, kurių seksualinė orientacija yra ta pati, slėptų šią orientaciją, prieštarauja pačiam šios savybės, kuri yra tokia svarbi tapatumui, pripažinimui, kad susijęs asmuo negali būti verčiamas jos atsisakyti (70 p.); todėl negalima tikėtis, kad prieglobsčio prašytojas slėps savo homoseksualumą kilmės valstybėje, kad išvengtų persekiojimo (71 p.); kompetentingos institucijos, <...> vertindamos, ar prašytojo persekiojimo baimė yra pagrįsta, turi įsitikinti, ar nustatytos aplinkybės yra tokia grėsmė, kad atitinkamas asmuo, atsižvelgdamas į savo asmenines aplinkybes, gali pagrįstai baimintis, kad prieš jį iš tiesų bus imtasi persekiojimo veiksmų (72 p.).

Šis rizikos dydžio vertinimas, kuris bet kuriuo atveju turi būti atliekamas atidžiai ir atsargiai (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. kovo 2 d. sprendimo S. A. ir kt., C-175/08, C-176/08, C-178/08 ir C-179/08, 90 p.), grindžiamas tik konkrečiais faktais ir aplinkybėmis <...> (73 p.).

42. Direktyvos 2011/95/ES 4 straipsnis, reglamentuojantis faktų ir aplinkybių vertinimą, kuriame nustatyta, kad: tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į: a) visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą; b) atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar prašytojas patyrė ar gali patirti persekiojimą arba didelę žalą; c) prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius [kaip] biografijos faktai, lytis ir amžius, kad pagal prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba didele žala; d) tai, ar prašytojo veikla išvykus iš kilmės šalies buvo nukreipta vieninteliam arba pagrindiniam tikslui pasiekti – sudaryti reikiamas sąlygas prašyti tarptautinės apsaugos, kad būtų įvertinta, ar dėl tos veiklos į tą šalį grąžintas prašytojas būtų persekiojamas [arba] jam grėstų didelė žala; e) tai, ar galima pagrįstai tikėtis, kad prašytojas galėtų naudotis kitos šalies, kurioje jis galėtų gauti pilietybę, apsauga (3 d.); Kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju; c) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė[,]; e) yra nustatyta, kad prašytojas yra patikimas. (5 d.).

43. Atitinkamai Įstatymo 83 straipsnyje, kuris reglamentuoja prašymo suteikti prieglobstį vertinimą, nustatyta, kad: prašymas suteikti prieglobstį ir prieglobsčio prašytojo pateikta informacija šiam prašymui pagrįsti vertinama bendradarbiaujant su prieglobsčio prašytoju (1 d.); kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju (2 d.); tai, kad prieglobsčio prašytojas jau buvo persekiojamas ar jo atžvilgiu buvo padaryti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodyti veiksmai arba buvo tiesiogiai grasinama persekioti ar imtis tokių veiksmų, yra rimtas visiškai pagrįstos prieglobsčio prašytojo persekiojimo baimės ar realaus pavojaus patirti tokius veiksmus požymis, nebent yra tinkamų priežasčių manyti, kad toks persekiojimas nepasikartos ar tokie veiksmai nebus padaryti dar kartą (3 d.); prašymas suteikti prieglobstį gali būti grindžiamas įvykiais, įvykusiais po to, kai prieglobsčio prašytojas išvyko iš kilmės valstybės, arba veikla, kurią prieglobsčio prašytojas vykdė po to, kai išvyko iš kilmės valstybės, ypač jeigu nustatoma, kad ta veikla yra kilmės valstybėje turėtų įsitikinimų ar požiūrio reiškimas ir tolesnis jų laikymasis.

Jeigu prieglobsčio prašytojas pateikia paskesnį prašymą suteikti prieglobstį, kuriame persekiojimo baimė grindžiama aplinkybėmis, kurias prieglobsčio prašytojas po išvykimo iš kilmės valstybės sukūrė pats, pabėgėlio statusas jam paprastai nesuteikiamas (4 d.); <...> duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jeigu prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti (5 d.).

44. Prireikus Migracijos departamentas prašymams suteikti prieglobstį nagrinėti pasitelkia reikiamų sričių specialistus ar ekspertus (Įstatymo 76 str. 3 d.).

45. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad be to, kas nustatyta, vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar pareiškėjo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1316-520/2022; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018).

46. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas Direktyvos 2011/95/ES (kuria remiantis aiškinamos aptartos Įstatymo nuostatos dėl prašymo suteikti prieglobstį vertinimo) 4 straipsnį, nustatė, kad šis straipsnis <...> turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiama atlikti psichologinę ekspertizę, <...>, kurios dalykas – remiantis projekciniais asmenybės testais apibūdinti tarptautinės apsaugos prašytojo seksualinę orientaciją, ir ja remtis siekiant įvertinti šio prašytojo teiginių dėl jo seksualinės orientacijos tikrumą (71 p.). Teismas nurodė, kad, net, jei projekciniais asmenybės testais pagrįsta ekspertizė, <...>, galėtų tam tikru patikimumo laipsniu padėti nustatyti atitinkamo asmens seksualinę orientaciją, <...> tokios ekspertizės išvados galėtų tik apibūdinti tokią seksualinę orientaciją. Bet kuriuo atveju šios išvados nebūtų tikslios, todėl būtų tik iš dalies reikšmingos vertinant tarptautinės apsaugos prašytojo pareiškimus, <...> (69 p.). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pažymėjo ir tai, kad <...> prieglobsčio prašytojo pareiškimų dėl jo seksualinės orientacijos, nepagrįstų dokumentais ar kitais įrodymais, nereikia patvirtinti, jei įvykdomos <...> sąlygos, pagal kurias, be kita ko, numatyta, kad tokie pareiškimai turi būti nuoseklūs ir patikimi (68 p.). Teismas atkreipė dėmesį, kad sprendžiančiosios institucijos darbuotojų vykdomas asmeninis pokalbis gali padėti įvertinti <...> pareiškimus dėl seksualinės orientacijos, nes <...> valstybės narės turi užtikrinti, kad pokalbį vykdantis asmuo būtų kompetentingas atsižvelgti į asmenines aplinkybes, įskaitant prašytojo seksualinę orientaciją, kuriomis pateikiamas prašymas (66 p.).

47. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. gegužės 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-2422-602/2022 priėjo prie išvados, kad, vertinant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, kuris grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su prieglobsčio prašytojo seksualine orientacija, šios aplinkybės laikomos pagrįstomis, jeigu, be kita ko, nustatoma, kad su tuo susiję prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo kilmės šalies informacija. Tik nustačius, kad prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti, nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti, aptartos aplinkybės, kurios nepatvirtintos rašytiniais įrodymais, gali būti atmetamos.

48. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja, prašydama prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nurodė, jog iš kilmės valstybės išvyko, nes jos ieško policija. Paaiškino, kad policija, manydama, jog pareiškėja yra lesbietė, ją sulaikė ir grasino, kad išmes į jūrą.

49. Remiantis Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros pateikta informacija, Migracijos departamentas Sprendime nurodė, kad (duomenys neskelbtini) tos pačios lyties santykiai yra kriminalizuoti ir už juos baudžiama. (Duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas taip pat nustatė, kad (duomenys neskelbtini) 2018 m. dėl savo lytinės orientacijos ir lytinės tapatybės suėmė 60 žmonių, o daugiau nei 200 žmonių patyrė fizinį smurtą. Taip pat akcentavo ir tai, kad į LGBT asmenis yra neigiamas visuomenės požiūris.

50. Teisėjų kolegija pažymi, kad prieglobsčio prašymų, kurie yra grindžiami priklausymu LGBT (inicialai, kuriais apibūdinamos lesbietės, gėjai, biseksualūs ir translyčiai žmonės) bendruomenei, vertinimas, be kita ko, įprastai papildomai remiasi Jungtinių tautų pabėgėlių agentūros parengtu DSSH modeliu. Šiuo modeliu siekiama įvertinti paties prieglobsčio prašytojo savęs suvokimą, jausmus bei patirtį, nesikoncentruojant į jo seksualinę praktiką. Šis modelis remiasi 4 elementų vertinimu: kitoniškumas, stigma, gėda ir žala. Iš Migracijos departamento Sprendimo matyti, kad tokio vertinimo atsakovas neatliko.

51. Įvertinusi Migracijos departamento sprendimo turinį ir byloje surinktą medžiagą, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjos prašymo suteikti prieglobstį aplinkybes, susijusias su tuo, kad pareiškėja buvo sulaikyta dėl jos seksualinės orientacijos, rėmėsi tik abstrakčiais argumentais, neatlikdamas jokio išsamesnio vertinimo. Migracijos departamentas, neatlikęs išsamaus tyrimo, nurodė tai, kad: pareiškėjos pasakojimui apie tai, kaip ją sulaikė policija, trūksta konkrečių detalių ir tikslumo, o tam tikri epizodai yra improvizacinio pobūdžio; teikdama, kad policija ją sulaikė ir jos ieško, nes policija mano, kad pareiškėja priklauso LGBT bendruomenei, sukelia abejonių, nes ji pati nesikreipė į policiją nei dėl patėvio prievartavimo, nei dėl galimo neteisėto (prieš jos valią) įtraukimo į LGBT.

52. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos paaiškinimus, teiktus apklausose, kitą bylos medžiagą, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko paviršutinišką pareiškėjos prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjos kilmės valstybėje (jos gyvenamojoje vietoje) tyrimą, pareiškėjos situacija nebuvo pakankamai individualizuota, kas neleidžia ginčijamo administracinio akto pripažinti atitinkančiu jam keliamus reikalavimus (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 str. 5 d.). Migracijos departamentas, pareiškėjos individualios situacijos neįvertinęs kilmės valstybės kontekste, nenustatęs visų aplinkybių, leidžiančių neabejoti, kad pareiškėja dėl jos prašyme nurodytų aplinkybių, kuriomis grindė asmeninę baimę grįžti į kilmės valstybę, nebus persekiojama, neįvertinęs esminių pareiškėjos prašymo suteikti prieglobstį priežasčių, pareiškėjos prašymo suteikti prieglobstį vertinimo tyrimą atliko netinkamai. Migracijos departamento Sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, nes yra neteisėtas iš esmės (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.). Nustačius tai, šioje bylos stadijoje nepasisakytina dėl kitų pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas (ABTĮ 147 str.) ir priimamas naujas sprendimas – Migracijos departamento sprendimas naikinamas ir Migracijos departamentas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvoje.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos M. S. M. apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. birželio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. 21S40480 ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2022 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. 6K-22 bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos M. S. M. prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė Žalimienė