2018-09-26 Nr. AB-16662-3-61-3-02787-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3003-525/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02787-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas R. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. balandžio 11 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K žiauriomis ir žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Buvo laikomas perpildytose kamerose, t. y. jam teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Kamerų laisvas plotas buvo dar mažesnis dėl jose esančių baldų, kito inventoriaus ir sanitarinio mazgo. Kamerose buvo drėgna, veisėsi grybelis ir pelėsis, neįrengta papildoma vėdinimo sistema, kameros vėdinamos tik per langus. Dėl šių priežasčių jį kankino sveikatos problemos ((duomenys neskelbtini)).

Kamerose nebuvo aliarmo sistemos, todėl pareigūnus buvo galima išsikviesti tik beldžiant, kas sukeldavo daug triukšmo, be to, toks būdas buvo neefektyvus. Dėl netinkamo tualeto įrengimo buvo pažeista jo teisė į privatumą. Lukiškių TI-K nėra įrengtos vietos asmeninių rūbų skalbimui. Juos skalbti teko kameros praustuvėje arba duše. Tokia padėtis jam buvo nepriimtina ir žeidė, nes vienoje praustuvėje visi kameroje esantys asmenys skalbė savo apatinius, kojines, plovė indus ir valė dantis. Kamerose buvo įrengti mažų matmenų stalas ir taburetės. Jam neužteko vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu.

Pasivaikščiojimo kiemelių šiferinio stogo lakštuose yra asbesto, kas kėlė pavojų jo sveikatai, tikimybę ateityje susirgti nepagydoma liga. Laiko praleidimo už kameros ribų galimybių nebuvimas prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui. Pasivaikščioti buvo vedamas tik 1 valandą per parą. Ilgą laiką neturėjo galimybės pasinaudoti privatumo teise. Nuolatinis buvimas tarp svetimų asmenų žemino jo orumą, nes kartu su jais turėjo miegoti, praustis, atlikti būtinas asmens higienos procedūras.

Dėl šių priežasčių jautė didelę atsakovo atstovo įtaką jo seksualinės orientacijos pasirinkimui. Laikino sulaikymo kamerose nėra įrengto sanitarinio mazgo, dėl vietos stokos šiose kamerose turėjo stovėti, jose buvo nuolat rūkoma, trūko oro, buvo drėgna, nešvaru. Dėl kalinimo nežmoniškomis sąlygomis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinius sutrikimus, pažeminimą ir t. t. Vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika, pareiškėjas prašė priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą bei netaikyti ieškinio senaties.

Jis nebuvo supažindintas su teisės aktais ir kita informacija, kuri leistų jam suprasti, kad yra pažeidžiamos jo teisės.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, taip pat taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.

4. Nurodė, kad už kamerų valymą ir tvarką yra atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius bei priemonės išduodami į kameras. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis. Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus lėšų iš valstybės biudžeto. Pažymėjo, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti.

Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų, taburečių ir kitų baldų. Teigė, kad laikino laikymo patalpos nėra didelės, kiekvienoje yra suolas, kur suimtieji (nuteistieji) gali atsisėsti. Priėmimo-paskirstymo skyriuje, jame esančiose trumpalaikio laikymo kamerose, kaip ir kitose bendro naudojimo patalpose griežtai draudžiama rūkyti. Yra iškabinti įspėjamieji, draudžiantys rūkyti ženklai. Priėmimo-paskirstymo skyriuje tarnybą atliekantys pareigūnai kontroliuoja, kad suimtieji ir nuteistieji, laikomi trumpalaikio laikymo kamerose bei bendro naudojimo patalpose, nerūkytų ir laikytųsi vidaus tvarkos taisyklių.

Duomenų, jog laikino laikymo patalpos buvo nešvarios, ar kitų įstaigoje laikomų asmenų nusiskundimų dėl netvarkingų patalpų gauta nebuvo. Pažymėjo, kad suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai gadina prižiūrėtojų iškvietimo signalizaciją, dėl to dalyje kamerų ji yra nepataisomai sugedusi. Atkreipė dėmesį, kad asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Postuose Nr. 7 (gyvenamosios kameros Nr. 252 – Nr. 257), Nr. 23 (gyvenamosios kameros Nr. 386 – Nr. 395), Nr. 25 (gyvenamosios kameros Nr. 406 – Nr. 417) ir Nr. 26 (gyvenamosios kameros Nr. 418 – Nr. 426) sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis.

Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus, kas atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Apšvietimas gyvenamosiose kamerose įrengtas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše. Įstaigoje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius.

Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami tą pačią dieną jau sausi. Asmenims yra užtikrinama teisė 1 val. per dieną pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Lukiškių TI-K gyvenamųjų korpusų statinių konstrukcijose asbesto nėra. Šiferio lakštais yra padengti tik I, II korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai. Lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskiria ir pavojaus sveikatai nekelia.

Asmenys, norintys dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje, turi dėl to pareikšti norą žodžiu ar raštu, kreiptis į būrio viršininką. Suimtieji dalyvauja laisvalaikio užimtumo programoje. Pareiškėjas, atvykęs į įstaigą, buvo supažindintas su įstatymais, taisyklėmis ir pan., tai patvirtina jo parašas ant blanko „Supažindinimas“. Kiekvienoje kameroje yra iškabinta informacija apie Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas suimtųjų teises, pareigas, draudimus ir dienotvarkę. Įstaigos darbuotojai, lankydami suimtuosius kamerose, taip pat jų asmeninio priėmimo metu, esant poreikiui, išaiškina suimtiesiems jų laikymo tvarką, sąlygas, teises, pareigas ir draudimus.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino, priteisė jam iš atsakovo 967 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. balandžio 11 d., skundą teismui pareiškėjas paštu išsiuntė 2017 m. rugpjūčio 14 d., t. y. praleidęs ieškinio senaties terminą. Atsakovo atstovas prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, teismas taip pat nenustatė pagrindo praleisto termino atnaujinimui, todėl laikė, kad pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą gali būti ginama nuo 2014 m. rugpjūčio 15 d.

7. Teismas iš atsakovo atstovo atsiliepime pateiktų duomenų, kuriais teismas neturėjo pagrindo abejoti, apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir kartu su pareiškėju kamerose buvusių asmenų skaičių, nustatė, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo periodiškai laikomas laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 11 d. iki 2017 m. balandžio 11 d. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas 283 dienas buvo kalinamas skirtingo ploto kamerose su kintančiu kartu laikomų asmenų skaičiumi. Minėtu laikotarpiu pareiškėjui 15 dienų teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Teismui nekilo abejonių dėl to, kad buvimas kamerose, kuriose asmeniui tenka mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, sukėlė pareiškėjui tam tikrų nepatogumų ar dvasinių kančių.

8. Teismas iš Lukiškių TI-K pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų nustatė, kad juose nėra duomenų apie pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu realią kamerų, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, būklę ir atitikimą higienos normų reikalavimams. Dalis patikrinimo aktuose nurodytų duomenų nėra susiję su nagrinėjamu ginču, nes visuomenės sveikatos saugos kontrolė Lukiškių TI-K buvo atlikta laikotarpiais, kai pareiškėjas buvo išvykęs. Dėl šių priežasčių teismas minėtų patikrinimo aktų duomenimis šioje byloje nesirėmė. Teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K veiksmuose (neveikime) nėra jokio neteisėtumo dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su kamerų neatitikimu higienos normų reikalavimams. Be to, kaip atsiliepime nurodė Lukiškių TI-K, jis yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kas patvirtina, jog Lukiškių TI-K administracija rūpinasi švaros ir tvarkos palaikymu kamerose. Į bylą pateikti aktų duomenys taip pat leido teismui spręsti, kad Lukiškių TI-K buvo vykdomi dezinfekcijos, dezincekcijos ir deratizacijos darbai.

9. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytus teiginius dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, todėl teismas visas abejones vertino pareiškėjo naudai ir padarė išvadą, jog pareiškėjas galėjo patirti nepatogumų naudodamasis tualetu mažo ploto kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas tik 1,5 m aukščio sienele. Teismas konstatavo, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos. Teismas iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų, kuriais teismas neturėjo pagrindo abejoti, apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nustatė, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 283 dienas, iš kurių 24 dienas kalėjo kamerose, kuriose sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, ir 36 dienas – vienas kameroje, taigi neužtikrinant privatumo, naudojantis tualetu, pareiškėjas kalėjo 223 dienas. Teismas vertino, kad sanitariniai mazgai, kuriuose įrengtos užuolaidos, nelaikytini užtikrinantys privatumą, taip pat sanitarinio mazgo nuo kameros atskyrimas 1,5 m aukščio pertvara, užuolaidų įrengimas ir neužtikrinimas galimybės naudotis tualetu atskiroje patalpoje nėra tinkamas higienos normų reikalavimų laikymasis. Teismas, konstatavęs, kad sanitarinio mazgo įrengimas Lukiškių TI-K kamerose 223 paras neatitiko teisės aktų reikalavimų, atskirai dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu, nebepasisakė.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių faktų, susijusių su galimu pareigūnų netinkamu elgesiu, todėl pareiškėjo pretenzijas dėl įstaigos administracijos netinkamo bendravimo laikė neįrodytomis, nepagrįstomis ir jų nevertino, apibrėždamas padarytos žalos dydį.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad šiltu vandeniu buvo galima pasinaudoti tik 1 kartą per savaitę ir jam to neužteko, rėmėsi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 18 ir 44 punktais, Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 1-64 patvirtinta Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarke, kurioje nustatyta, kad dušu laisvės atėmimo vietoje esantys asmenys gali naudotis iki 15 min., ir konstatavo, kad pareiškėjo teisė pasinaudoti dušu buvo užtikrinta tinkamai, laikantis galiojančių teisės aktų reikalavimų, o papildomi asmeniniai pareiškėjo poreikiai negali būti vertinami kaip netinkamas Lukiškių TI-K pareigų vykdymas. Tuo tarpu Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, nuostatos nenumato karšto vandens tiekimo kamerose, taigi šios rūšies pažeidimas taip pat nekonstatuotas.

12. Teismas teigė, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Teismas pažymėjo, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angliškai – outside their cells) užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose“. Šiuo atveju minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, atmetė pareiškėjo teiginį, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui. Teismas pažymėjo, jog Lukiškių TI-K užtikrino, kad pareiškėjui yra sudarytos visos galimybės lankytis fizinės reabilitacijos ir poilsio kambariuose, dalyvauti kitose socialinės reabilitacijos priemonėse. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad asmuo, norėdamas dalyvauti visuomeninėje arba kitoje naudingoje veikloje, turi pareikšti tokį norą žodžių ar raštu, kreiptis į būrio viršininką. Su suimtuoju (pareiškėju), kaip ir su kitais suimtaisiais, buvo vykdomas socialinis darbas bei organizuojamas jo užimtumas. Teismas nenustatė pagrindo abejoti Lukiškių TI-K paaiškinimu, todėl darė išvadą, kad Lukiškių TI-K veiksmai užtikrinant kalinamųjų užimtumą yra teisėti.

13. Teismas rėmėsi atsakovo atstovo pateikta informacija, kad Lukiškių TI-K šiferio lakštais yra padengti tik I ir II korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai. Šiferio lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskiria ir nekelia pavojaus sveikatai. Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį, kad pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti prieš įsigaliojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimui Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“. Taigi nors Lukiškių TI-K I ir II korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūruose yra aptartos draudžiamos medžiagos, teismas padarė išvadą, kad ji negali sukelti pareiškėjo nurodytų sveikatos problemų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog Lukiškių TI-K administracija nesiėmė veiksmų sveikai aplinkai užtikrinti ar būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus.

14. Teismas, remdamasis teisės aktų nuostatomis ir atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, kaip nepagrįstus ir neatitinkančius tikrovės atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl mažų stalų ir taburečių, galimybės skalbti drabužius nebuvimo, nesupažindinimo su vidaus tvarkos taisyklėmis, dienotvarkės reikalavimais bei teisėmis ir pareigomis, pavojaus mygtuko nebuvimo, tvarkos trūkumo ir rūkymo trumpalaikio laikymo kamerose.

15. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepasisakė konkrečiai dėl savo sveikatos problemų, nenurodė konkrečių faktų, susijusių su galimu sveikatos pablogėjimu, todėl nėra pagrindo išvadai, kad būtent dėl, pareiškėjo teigimu, netinkamų kalinimo sąlygų pablogėjo jo sveikata. Teismas minėtas pareiškėjo pretenzijas laikė neįrodytomis ir nepagrįstomis bei jų nevertino, apibrėždamas padarytos žalos dydį. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl medicininių paslaugų neteikimo.

16. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas, darė išvadą, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, kuriose jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto ir privatumą naudojantis tualetu, t. y. šiais atvejais viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

17. Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, taip pat atsižvelgė į pareiškėjo patirtus nepatogumus naudojantis tualetu dėl privatumo neužtikrinimo, į pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m ploto, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 967 Eur suma. Pareiškėjo reikalavimas priteisti 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, teismo vertinimu, neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų.

III. 18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

19. Pareiškėjas nesutinka su kameros ploto, tekusio vienam asmeniui, bei asmenų, buvusių kameroje, apskaičiavimu. Pareiškėjo vertinimu, atsakovo atstovo nurodytas vidutinis kalinamųjų skaičius kameroje per vieną dieną neparodo realiai tuo metu kalėjusių asmenų minimalaus ir maksimalaus skaičiaus. Tikslus kalinamųjų skaičius gali būti nustatytas tik pagal asmenų tos dienos sąrašą, nes kalinamieji yra nuolat įkeliami ir iškeliami iš kamerų. Atsakovo atstovas tokio sąrašo nepateikė, todėl tiksliausia būtų remtis miegamųjų vietų kameroje skaičiumi. Tuo tarpu apskaičiuojant kameros plotą, sanitarinio mazgo su praustuve plotas turi būti išskaičiuotas iš bendro kameros ploto, o į baldų užimamą turi būti atsižvelgta vertinant, ar kalinamasis turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Pareiškėjui gyvenamojo ploto trūkumas galėjo būti kompensuotas atsakovo atstovui suteikiant jam veiklos už kameros ribų, tačiau iš tikrųjų jis kamerą galėjo palikti tik eidamas pasivaikščioti (1 val. per dieną) ir į dušą (vieną kartą per savaitę 15 min.). Kitų užsiėmimų laikas už kameros ribų sudarė apie 1,6 val. per mėnesį. Iš to kyla Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintų draudimų pažeidimas. Be to, vienam asmeniui turintis tekti kameros areštinėje plotas yra 5 kv. m, atėmus sanitarinio mazgo plotą, tokiu būdu pareiškėjas, laikytas tardymo izoliatoriuje, buvo diskriminuojamas.

20. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovo atstovas tinkamai suteikė jam švarias ir higienos normas atitinkančias kameras. Kameros yra per mažos tokiam dideliam asmenų skaičiui laikyti, todėl, konstatavus gyvenamojo ploto trūkumą, savaime konstatuotinos ir antisanitarinės sąlygos. Pareiškėjas pats valo ir tvarko jam paskirtą kamerą, tačiau atsakovo atstovas nuolat apsunkina valymo inventoriaus išdavimą, reikia laukti eilės, kada minėtas inventorius bus laisvas, o tuo metu tenka gyventi nešvaroje.

21. Pareiškėjas nesutinka, kad 15 min. prausimosi duše per savaitę užtenka asmens švarai palaikyti. Atsakovo atstovas pats pripažino, kad tam tikrose konstrukcijose yra asbesto.

22. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl atsakovo atstovo tyčinės kaltės, suteikiant pareiškėjui netinkamas, pavojingas kalinimo sąlygas. Pareiškėjas pateikė įrodymus, kad atsakovo atstovas yra supažindinamas su teismų sprendimais nuo 2009 metų dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau jokių veiksmų pažeidimams pašalinti nesiėmė.

23. Pareiškėjas prašo įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė neturtinės žalos atlyginimo dydį, atsižvelgdamas į pareiškėjo patirtą orumo pažeminimą, nepatogumus, suteiktas nežmoniškas kalinimo sąlygas.

24. Atsakovo atstovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

25. Teigia, kad nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. balandžio 11 d. (pritaikius ieškinio senaties terminą, nuo 2014 m. rugpjūčio 15 d. iki 2017 m. balandžio 11 d.) neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.

27. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, nustatė, kad skunde nurodytos aplinkybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų iš dalies yra pagrįstos, t. y. buvo nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose iš viso 283 dienas, iš kurių 15 dienų – pažeidžiant minimalią kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, normą, ir 223 dienas – neužtikrinant pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, todėl priteisė jam 967 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitos pareiškėjo pretenzijos buvo pripažintos nepagrįstomis.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisingas, nes teismas neteisingai apskaičiavo dienų, kuriomis jam teko per mažai kameros ploto, skaičių; nepagrįstai nenustatė higienos normų pažeidimų, kuriuos lėmė per didelis asmenų kamerose skaičius; neteisingai nekonstatavo pažeidimų dėl valymo inventoriaus neišdavimo, per trumpo naudojimosi dušu ir asbesto; nepasisakė dėl atsakovo atstovo tyčios darant pažeidimus, todėl priteisė jam per mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą.

29. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

30. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, pažeidimu, nurodo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Patikrinus bylos medžiagą (I t., b. l. 86–89) buvo nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 283 dienas praleido Lukiškių TI-K, iš kurių 15 dienų jam teko mažiau kameros ploto bei 3,6 kv. m (2015 m. balandžio 11–12 d. – 2,52 kv. m, 2015 m. gegužės 20 d. – 2,6 kv. m, 2015 m. gegužės 29 d. – 3,48 kv. m, 2015 m. gegužės 30 d. – birželio 3 d. – 3,04 kv. m, 2015 m. birželio 12–17 d. – 3,47 kv. m). Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo šią aplinkybę ir pagrįstai nustatė pareiškėjo teisių pažeidimą bei atsakovo atstovo ar jo pareigūnų veiksmų neteisėtumą šiuo aspektu ir (žr. šios Nutarties 7 p.).

31. Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, jog atsakovo atstovo pateikti duomenys apie kamerose buvusių asmenų skaičių yra neteisingi, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tekusį kameros plotą, reikėtų remtis miegamųjų vietų skaičiumi, pažymi, kad šie pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti ir nekonkretūs, todėl atmestini. Teisėjų kolegija nenustatė jokio pagrindo netikėti Lukiškių TI–k pateiktų duomenų teisingumu, todėl konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas kameros plotą, tekusį vienam asmeniui, pagrįstai jais rėmėsi. Pareiškėjo nurodytas kameros ploto, tekusio vienam asmeniui, skaičiavimo būdas taikomas tik tuo atveju, kai byloje nėra duomenų apie konkretų kameroje laikytų asmenų skaičių. Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo minėta prieš tai, tokie duomenys yra pateikti.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisų Teismo (toliau – ir EŽTT) 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją EŽTT pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

33. Vadovaujantis nurodytu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu bei EŽTT praktika, atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad skaičiuojant vienam asmeniui tekusį kameros plotą, iš bendro kameros ploto turėjo būti atimtas baldų užimamas plotas. Tačiau teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui atskirais laikotarpiais (2015 m. balandžio 11–12 d., 2015 m. gegužės 20 d., 2015 m. gegužės 30 d. – birželio 3 d.; iš viso 8 dienas) teko mažiau kameros ploto kaip 3 kv. m. Pažymėtina, kad atsakovo atstovas byloje nėra pateikęs duomenų apie tai, kiek tiksliai kameros ploto užima sanitarinio mazgo zona, todėl vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje A-768-520/2018), darytina išvada, kad sanitarinio mazgo zona užima 1,5 kv. m plotą.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nukrypimai nuo reikalaujamos minimalios 3 kv. m ploto normos buvo trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi (8 dienos, išdėsčiusios keliais trumpais laikotarpiais, kai ginčo laikotarpis apie 3 metus) bei kompensuojami pakankama judėjimo laisve už kameros ribų ir pakankamu užimtumu (pasivaikščiojimas lauke, naudojimasis sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų pagalba; I t., b. l. 89), todėl nepripažintini kaip atitinkantys Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintus draudimus.

35. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad pareiškėjas, norėdamas užsiimti tam tikra veikla už kameros ribų, turėjo nustatyta tvarka tokį savo pageidavimą išreikšti (žr. šios Nutarties 12 p.). Pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose nenurodė, kad tokį pageidavimą reiškė, tai patvirtinančių duomenų byloje taip pat nėra, todėl šie pareiškėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia klausimą, ar teisinga, kad tardymo izoliatoriuje vienam asmeniui turintis tekti kameros plotas yra 3,6 kv. m, o areštinės kameroje – apie 5 kv. m. Šiuo aspektu pažymėtina, kad abiejų nurodytų įstaigų vykdomos funkcijos turi specifinių skirtumų, jose laikomų asmenų teisinis režimas yra skirtingas, kaip ir laikymo trukmė, todėl tam tikri skirtumai, susiję su minimaliu asmeniui skirtu kameros plotu, yra pagrįsti.

37. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su higiena ir valymo inventoriumi, pažymi, kad nagrinėjamu atveju konstatavus kameros ploto normos pažeidimą, yra pagrindo manyti, jog tose kamerose laikyti asmenys susidūrė su tam tikrais nepatogumais, susijusiais su per dideliu asmenų skaičiumi kamerose, tačiau tai nepatvirtina konkrečių higienos normų reikalavimų pažeidimo egzistavimo (žr. šios Nutarties 8 p.). Tuo tarpu dėl valymo inventoriaus neišdavimo atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas teikė prašymus ar skundus Lukiškių TI-K dėl tokios situacijos. Juolab, kad pareiškėjas Lukiškių TI‑K praleido ilgą laiko tarpą. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 91) nurodė, kad visas reikalingas inventorius išduodamas į kameras. Byloje duomenų, sudarančių pagrindą abejoti šiais atsakovo atstovo paaiškinimais, nėra. Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, konstatuotina, jog analizuojami pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti, todėl atmetami.

38. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo teiginius dėl dušo ir asbesto, pažymi, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais šiais klausimais (žr. šios Nutarties 11 ir 13 p.), todėl, vengdama motyvų kartojimo, papildomai nepasisako.

39. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo teiginius dėl nekonstatuotos Lukiškių TI-K tyčios, pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės; žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Taigi kaltės konstatavimas nėra būtinoji sąlyga atsakomybei už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, kilti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jos nenustatinėjo.

40. Nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus dėl neturinės žalos ir jos atlyginimo dydžio, pabrėžtina, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

41. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑235‑492/2017; 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą).

42. Teismų praktikoje pažymėta, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444‑619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

43. Nustatant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, pažymėtina, kad administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

44. Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytą pareiškėjui priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį (967 Eur), pirmiausia pažymi, kad byloje konstatuoti šie pareiškėjo teisių pažeidimai: pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą buvo pažeista 15 dienų, o į privatumą naudojantis tualetu – 223 dienas.

45. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aptartus pareiškėjo teisių pažeidimus, neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas 967 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti, todėl paliekamas nepakeistas.

46. Nors pareiškėjas nurodo, kad jam turi būti priteista 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

47. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, tuo tarpu pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo R. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Stasys Gagys Ramutė Ruškytė