2021-01-13 Nr. AB-814-3-61-3-02325-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-51-442/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02325-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. R. (P. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. R. skundą atsakovui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas P. R. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2019 m. birželio 17 d. nutarimą Nr. NN-511 „Dėl nuteistojo perkėlimo į kitą pataisos įstaigą“ (toliau – ir Nutarimas) bei įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėją į Vilniaus pataisos namus (toliau – Vilniaus PN).

2. P. R. paaiškino, kad Nutarimu jis tęsti bausmės atlikimą iš Vilniaus PN buvo perkeltas į Alytaus pataisos namus (toliau – Alytaus PN). Pareiškėjo nuomone, Nutarimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų: nėra motyvuotas ir pagrįstas teisiniais argumentais, todėl nėra teisėtas. Nors Nutarime yra nurodyti teisės aktai, kuriais remiantis, jis buvo priimtas, tačiau nėra paaiškinta, kodėl buvo perkeltas būtent P. R. ir kokie kriterijai tai lėmė. Pareiškėjo nuomone, į kitus pataisos namus jis buvo perkeltas galbūt siekiant su juo susidoroti, kadangi P. R. yra (duomenys neskelbtini), o ir tai turi būti vertinama kaip diskriminacija (duomenys neskelbtini) pagrindu.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad į kitus pataisos namus jis buvo perkeltas vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321 patvirtinto Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo (toliau – ir Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašas) 3.2 punktu bei Kalėjimų departamento direktoriaus 2019 m. kovo 13 d. įsakymo Nr. V-116 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų iškėlimo į kitais laisvės atėmimo vietų įstaigas plano įgyvendinimo veiksmų grafiko patvirtinimo“ 4.4 punktu, tačiau jis su šiais teisės aktais nebuvo supažindintas. Teigė, kad tai pažeidžia jo teisę į rungtyninį procesą, teisę į gynybą bei teisę į teismą, kadangi P. R. negali pateikti motyvuoto skundo.

4. Pareiškėjas nurodė, kad vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2019 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. V-116 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų iškėlimo į kitais laisvės atėmimo vietų įstaigas plano įgyvendinimo veiksmų grafiko patvirtinimo“, jis iš Vilniaus PN buvo perkeltas į Alytaus PN, nors niekada nėra buvęs Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K), todėl manė, kad buvo perkeltas neteisėtai.

5. P. R. teigė, kad vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, nuteistasis privalo visą bausmę atlikti vienoje vietoje, o į kitą įkalinimo įstaigą jis gali būti perkeliamas tik jeigu gresia pavojus jo gyvybei ar sveikatai ar kitais išimtiniais atvejais. Pareiškėjas akcentavo, kad nei vienas teisės aktas nenustato galimybės nuteistąjį perkelti į kitus pataisos namus dėl to, kad yra naikinamas Lukiškių TI-K. Kadangi, pasak P. R., toks atvejis nėra įtvirtintas įstatymuose, poįstatyminiai teisės aktai ar įsakymai negali nustatyti naujų suvaržymų.

6. Atsakovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas paaiškino, kad nuteistųjų perkėlimo į kitas pataisos įstaigas tvarka yra nustatyta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 4 dalį, teisę perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą turi Kalėjimų departamento direktorius, kuris taip pat nustato nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką. Atsakovas pažymėjo, kad Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo (Kalėjimų departamento direktoriaus 2019 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. V-43 redakcija) 3.2 punkte yra nustatyta, jog nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą leidžiama perkelti dėl kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, bei nurodyta tokio perkėlimo tvarka.

8. Atsakovas akcentavo, kad Kalėjimų departamento direktorius 2019 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. V-116 patvirtino Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, taip pat kitose laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų iškėlimo į kitais laisvės atėmimo vietų įstaigas plano įgyvendinimo veiksmų grafiką, kurio 4 punkte yra nurodyta tardymo izoliatoriuje laikomų asmenų iškėlimo tvarka, o konkrečiai 4.4 punkte yra numatyta 55 nuteistuosius iš Vilniaus PN drausmės grupės perkelti į Alytaus PN 5-ąjį lokalinį sektorių. Kalėjimų departamentas pažymėjo, kad P. R. laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN atlikinėjo drausmės grupės sąlygomis, todėl įgyvendinant Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2018 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. V-282 nuostatas ir atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei tai, kad Vilniaus PN nėra galimybės laikyti nuteistuosius drausmės grupės sąlygomis, pareiškėjas tęsti bausmės atlikimą buvo perkeltas į Alytaus PN.

9. Atsakovo nuomone, Nutarimas atitinka individualiam administraciniam teisės aktui keliamus reikalavimus, jis yra pagrįstas ir motyvuotas, Nutarime yra nurodyta jo apskundimo tvarka. Atsižvelgus į tai, Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas ir vien tik dėl to, kad P. R. jis netenkina, negali būti naikinamas. Aplinkybė, kad pareiškėjas pageidauja iš Alytaus PN būti perkeltas į Vilniaus PN, taip pat nesudaro pagrindo Nutarimą laikyti neteisėtu, kadangi teisės aktai nenustato galimybės nuteistąjį perkelti į tą įkalinimo įstaigą, į kurią jis pageidauja būti perkeltas.

10. 2019 m. liepos 29 d. atsikirtimuose P. R. iš esmės atkartojo tuos pačius argumentus, kuriuos buvo nurodęs skunde. Atsižvelgęs į tai, kad Kalėjimų departamentas tik išdėstė savo nuomonę dėl pareiškėjo perkėlimo teisėtumo, tačiau jo skunde nurodytų argumentų neginčijo, P. R. manė, kad atsakovas su jo skunde išdėstytais argumentais sutinka. Pareiškėjas akcentavo, kad jam nėra aišku, kuriuo konkrečiu Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo 3.2 papunkčiu atsakovas vadovavosi – 3.2.1 ar 3.2.5. Teigė, kad visi pataisos namai turi užtikrinti, jog asmenys galėtų būti laikomi drausmės grupėje, be to, pareiškėjas Vilniaus PN namuose ilgą laiką buvo laikomas drausmės grupėje. Dar daugiau, vieni asmenys buvo perkelti į kitus pataisos namus, o kiti juose liko. P. R. nuomone, jam turi būti sudaryta galimybė pasirinkti, kuriuose pataisos namuose ir su kuo atlikti bausmę.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimu pareiškėjo P. R. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas nustatė, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2019 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. NN-511 „Dėl nuteistojo perkėlimo į kitą pataisos įstaigą“ pareiškėjas iš Vilniaus PN tęsti bausmės atlikimą buvo perkeltas į Alytaus PN. Teismas pažymėjo, kad P. R. Vilniaus PN bausmę atliko drausmės grupės sąlygomis. Jis iš Vilniaus PN į Alytaus PN buvo perkeltas vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsniu, Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo 3.2 punktu ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2019 m. kovo 13 d. įsakymo Nr. V-116 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų iškėlimo į kitais laisvės atėmimo vietų įstaigas plano įgyvendinimo veiksmų grafiko patvirtinimo“ 4.4 punktu.

13. Aptaręs Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas, teismas nurodė, kad Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 4 dalį įgyvendina ir nuteistųjų perkėlimo tvarką bei sąlygas detalizuoja Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašas, kurio 3 punkte yra įtvirtinti pagrindai, kuriems esant, leidžiama nuteistuosius iš vienos pataisos įstaigos perkelti į kitą: dėl ligos pagal gydytojo (gydytojų) išvadą; dėl kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje; tęsti bausmės atlikimo į kalėjimą perkeliamo nuteistojo sutikimu; iš pataisos įstaigos į kitos pataisos įstaigos Pusiaukelės namus, esant Nuteistųjų perkėlimo į Pusiaukelės namus komisijos nutarimui ir laisvai vietai Pusiaukelės namuose; iš pataisos įstaigos Pusiaukelės namų į kitą pataisos įstaigą, nuteistajam negalint tęsti bausmės atlikimo Pusiaukelės namuose; iš nepilnamečių pataisos namų nuteistuosius nuo aštuoniolikos iki dvidešimt ketverių metų, pakartotinai pažeidusius bausmės atlikimo režimą, arba jų prašymu; nuteistuosius, atlikusius ne mažiau kaip pusę paskirtos bausmės laiko kalėjime ir kurių elgesys nekelia pavojaus aplinkiniams; nuteistuosius, pataisos namuose perkeltus į kamerų tipo patalpas Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 3 dalyje nustatytu atveju, atlikti nuobaudą kalėjime; nuteistuosius, nuteistus laisvės atėmimu iki gyvos galvos, kalėjime atlikusius pirmuosius dešimt metų; pataisos namuose laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atliekančius nuteistuosius, kurie kelia pavojų pataisos namų personalui ar kitiems asmenims arba dėl kitų išimtinių aplinkybių.

14. Teismas padarė išvadą, kad Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnyje yra įtvirtinta bendroji taisyklė, jog nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Teismas pažymėjo, kad nurodytu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas siekė užtikrinti nepertraukiamą nuteistojo pataisos procesą, kuriame dalyvautų nuteistasis ir, jam adaptavusis paskirtoje atlikti bausmę pataisos įstaigoje, galėtų būti nuosekliai įgyvendinamos nuteistojo pataisos priemonės ir taip būtų siekiama bausmės vykdymo tikslų. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nuteistojo perkėlimas iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimą įstatymų leidėjo yra numatytas kaip išimtis iš minėtos bendrosios taisyklės. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 1 dalimi suteikdamas teisę kompetentingam bausmių vykdymo sistemos subjektui vidaus tvarkos taisyklių nustatyta tvarka taikyti išimtį iš bendrosios taisyklės, nustatė vieną konkretų atvejį, kuriuo leidžiama perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą į kitą pataisos įstaigą (dėl ligos), o įstatymo nuostata „arba kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje“ suteikia diskreciją konkrečiu atveju vertinti, ar nustatytos aplinkybės gali būti traktuojamos kaip išimtinės ir suteikiančios pakankamą pagrindą perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą į kitą pataisos įstaigą. Be to, iš Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 1 dalies matyti, kad perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą dėl išimtinių aplinkybių galima tik tada, kai šios aplinkybės kliudo nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje.

15. Atsižvelgęs į nurodytus argumentus ir bylos medžiagą, teismas padarė išvadą, kad P. R. perkėlimas iš Alytaus PN į Vilniaus PN vyko Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnyje nustatyta tvarka. Šio straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad teisę perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą turi Kalėjimų departamento direktorius. Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką nustato Kalėjimų departamento direktorius. Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo (Kalėjimų departamento direktoriaus 2019 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. V-43 redakcija) 3.2 punkte yra nurodyta, kad nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą leidžiama perkelti dėl kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, bei nurodoma tokio perkėlimo tvarka.

16. Atsižvelgęs į tai bei įvertinęs atsakovo argumentus, jog Kalėjimų departamentas 2019 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. V-116 patvirtino Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, taip pat kitose laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų iškėlimo į kitais laisvės atėmimo vietų įstaigas plano įgyvendinimo veiksmų grafiką ir numatė 55 nuteistuosius iš Vilniaus PN drausmės grupės perkelti į Alytaus PN 5-ąjį lokalinį sektorių, o pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN atlikinėjo drausmės grupės sąlygomis, todėl įgyvendinant Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2018 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. V-282 nuostatas bei atsižvelgus į nurodytas aplinkybes bei tai, kad Vilniaus PN nėra galimybės laikyti nuteistuosius drausmės grupės sąlygomis, pareiškėjas tęsti bausmės atlikimą buvo perkeltas į Alytaus PN, teismas sprendė, kad Kalėjimų departamento veiksmai buvo teisėti.

17. Aptaręs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodytą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio aiškinimą, teismas pažymėjo, kad P. R., nesutikdamas su jo perkėlimu iš Vilniaus PN į Alytaus PN, turėjo įrodyti, kodėl to pageidauja, tačiau jis dėl perkėlimo kilusių grėsmių nepagrindė ir rėmėsi tik prielaidomis. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) nenumato galimybės perkelti nuteistąjį į tą įkalinimo įstaigą, į kurią jis pageidauja būti perkeltas.

18. Vertindamas Nutarimo atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems reikalavimams, teismas padarė išvadą, kad priešingai nei teigė pareiškėjas, Kalėjimų departamentas Nutarime savo argumentus nukreipdamas į konkrečius nurodytus teisės aktus, detalizavo teisinį pagrindą, kuriuo remiantis buvo nutarta P. R. perkelti į kitus pataisos namus. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo manyti, jog Nutarimas neatitinka individualiam administraciniam teisės aktui keliamų reikalavimų. Teismo nuomone, jis yra pagrįstas bei motyvuotas.

III. 19. Pareiškėjas P. R. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimą panaikinti. Jis taip pat prašo panaikinti Nutarimą ir Kalėjimų departamentą įpareigoti grąžinti pareiškėją į Vilniaus PN.

20. Remdamasis Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 5 straipsnio 1 dalies bei 26 straipsnio nuostatomis, pareiškėjas pažymi, kad šis paktas nenustato, jog asmens lygiateisiškumo principas gali būti pažeistas dėl to, kad asmuo yra laikomas drausmės grupėje, priešingai Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 26 straipsnis tokį suvaržymą draudžia. P. R. nuomone, pervežimai į kitą pataisos įstaigą vien dėl to, kad jis buvo drausmės grupėje, yra diskriminacija ir lygiateisiškumo principo pažeidimas. Nurodo, kad vadovaudamasis Bausmių vykdymo kodekso 4 straipsniu ir kitais teisės aktais, teismas privalėjo taikyti tarptautinius teisės aktus, tačiau jis Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymą iškėlė aukščiau tarptautinių sutarčių, todėl teismo priimtas sprendimas negali būti teisėtas.

21. Atsakydamas į teismo argumentą, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato galimybės nuteistąjį perkelti į tą įkalinimo įstaigą, į kurią jis pageidauja būti perkeltas, pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas yra išaiškinęs, jog net nemotyvuoti perkėlimai iš vienos kameros į kitą yra žmogaus žeminimas. Teigia, kad perkėlimas į kitą įstaigą yra dar didesnis pažeidimas, tačiau Lietuvos teismui tokie išaiškinimai nieko nereiškia, o tai savaime paneigia teismų bei įstatymų esmę.

22. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, P. R. teigia, kad kalintys asmenys turi būti laikomi atskirose kamerose, o kartu gali būti laikomi tik tuo atveju, jeigu gali kartu gyventi. Kai kaliniai yra apgyvendinami su kitais, jie turi turėti pasirinkimą. Pareiškėjo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos kalinimo įstaigos kalintiems asmenims nesudaro galimybės gyventi po vieną, jis turėjo turėti galimybę pasirikti, su kuo ir kur gyventi. Teigia, kad teismo atliktas situacijos vertinimas įrodo teismo šališkumą ir teismo priimtą sprendimą daro neteisėtu.

23. P. R. akcentuoja, kad nors jis ir nurodė, jog Nutarimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, tačiau teismas konstatavo, kad Kalėjimų departamentas Nutarime detalizavo teisinį pagrindą, todėl jo priimtas sprendimas yra pagrįstas ir motyvuotas.

24. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nors Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 4 dalis Kalėjimų departamento direktoriui suteikia teisę kalinčių asmenų perkėlimo į kitą įstaigą tvarką, tačiau jos Kalėjimų departamento direktoriui nenustato teisės paneigti Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos normos, kad bausmę nuteistasis turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Pareiškėjas akcentuoja, kad nei Nutarime, nei skundžiamame teismo sprendime nėra motyvų, todėl jis negalėjo tęsti atlikti bausmę Vilniaus PN.

25. P. R. nurodo, kad Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog nuteistąjį galima perkelti į kitą pataisos įstaigą tik jeigu yra išimtinių aplinkybių, kurios kliudo nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje. Akcentuoja, kad nei Nutarime, nei teismo sprendime nėra pateikta jokių argumentų ar motyvų, kurie įrodytų, jog Lukiškių TI-K naikinimas kliudo pareiškėją toliau laikyti Vilniaus PN. Nei atsakovas, nei teismas nepaneigė, kad nurodyti veiksmai yra susiję su išimtimis, įtvirtintomis Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 1 dalyje.

26. P. R. pažymi, kad nors teismas konstatavo, jog Nutarimas yra pagrįstas, tačiau skundžiamame sprendime nenurodė nė vieno motyvo ar argumento, kodėl P. R. turėtų būti perkeltas į Alytaus PN. Pareiškėjo nuomone, teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir šališkas, kadangi jis akivaizdžiai palaikė valstybę.

27. P. R. nesupranta, kodėl jis, nenorėdamas būti perkeltas į Alytaus PN, turėjo įrodyti, kodėl to pageidauja. Pareiškėjas pažymi, kad jis skundžia konkretų individualų administracinį aktą, įrodinėja, kad jis yra nemotyvuotas, nepagrįstas ir prieštarauja teisės aktams, o teismas jam kelia pretenzijas dėl kylančių grėsmių pagrįstumo. Akcentuoja, kad jeigu teismui buvo neaiškios kokios nors aplinkybės, jis galėjo ir privalėjo tokias aplinkybes išsiaiškinti. P. R. nuomone, teismo pasakymas, kad jam buvo neaiškios tam tikros aplinkybės ir todėl jis skundą atmetė, reiškia atsisakymą vykdyti teisingumą.

28. Pareiškėjui nėra aišku, kokius jo argumentus teismas laikė prielaidomis ir kodėl. P. R. akcentuoja, kad skunde nurodė, jog jo perkėlimas galbūt buvo susijęs su diskriminacija (duomenys neskelbtini) pagrindu ir nors atsakovas jo argumentų nepaneigė, tačiau teismas šias aplinkybes apskritai nutylėjo. Skunde pareiškėjas taip pat kėlė klausimą, kodėl vieni asmenys iš drausmės grupės buvo perkelti į Alytaus PN, o kiti ne, tačiau teismas jokių argumentų dėl to nenurodė, o tai patvirtina jo šališkumą. P. R. akcentuoja, kad skunde kėlė ir kitus klausimus, kurių teismas nenagrinėjo, o tai nėra suderinama su teisingumo vykdymu.

29. Atsakovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

30. Kalėjimų departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei jų visumą ir tai padarė laikydamasis įstatymo nuostatų. Teismas priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu bei teisingumo ir protingumo kriterijais, materialinės teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

31. Pacitavęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnių 1 ir 2 dalių bei 142 straipsnio 3 dalies nuostatas ir aptaręs aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsakovo teigia, kad, jo nuomone, pareiškėjas pateiktame skunde praplėtė skundo, pateikto pirmosios instancijos teismui, ribas ir nurodė, jog jo perkėlimą iš Vilniaus PN į Alytaus PN lėmė tai, kad jis priklausė nuteistiesiems, bausmę atliekantiems drausmės grupės sąlygomis, t. y. jis buvo diskriminuojamas kitų nuteistųjų, atliekančių bausmę ne drausmės grupės sąlygomis, atžvilgiu.

32. Kalėjimų departamentas pažymi, kad draudimas diskriminuoti asmenis, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje, o Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. gegužės 6 d. nutarime yra išaiškinęs, jog diskriminacija paprastai yra suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymu yra siekiama užtikrinti, kad nuostatos, įtvirtinančios asmenų lygybę ir draudimą varžyti žmogaus teises bei teikti jam privilegijas lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu būdų įgyvendintos. Atsakovas pažymi, kad iš Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 1, 5 ir 7 dalių nuostatų matyti, jog diskriminacijos apibrėžimas siejamas su tam tikrų mažiau palankių sąlygų taikymu asmeniui, nei jos būtų taikomos kitam asmeniui ar jų grupei. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju diskriminacijos pagrindą laiko tuo, kad jis, atlikdamas bausmę drausmės grupės sąlygomis, buvo pervežtas į Alytaus PN, o kiti nuteistieji, bausmę atliekantys ne drausmės grupės sąlygomis, buvo palikti Vilniaus PN. Kalėjimų departamentas akcentuoja, kad siekiant nustatyti, ar nebuvo pažeistas bendras draudimas diskriminuoti P. R., turi būti vertinama, ar apelianto atžvilgiu buvo sudarytos mažiau palankios sąlygos nei kitiems asmenims, nesant teisėto pagrindo. Pažymi, kad sprendžiant dėl diskriminacijos, pareiškėjui nepakanka vien nurodyti, kad, jo subjektyvia nuomone, jis yra traktuojamas mažiau palankiai. Asmuo turi pateikti kiek įmanoma objektyvesnes aplinkybes, kuriomis remiantis, būtų galima preziumuoti diskriminacijos faktą, kurį turėtų paneigti neva diskriminuojančius veiksmus atliekanti institucija. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas tik deklaratyviai teigė, jog buvo diskriminuojamas, tačiau net nenurodė, kokios mažiau palankios sąlygos buvo jam sudarytos ir kaip jos pasireiškė. Kalėjimų departamento nuomone, P. R. nenurodė aplinkybių, nustatytų Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 2 dalyje, dėl kurių teismas turėtų peržengti apeliacinio skundo ribas.

33. Atsakovas pažymi, kad P. R. apeliaciniame skunde nenurodė aplinkybių, kurios pagrįstų, jog teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo šios kategorijos bylose suformuotos teismų praktikos.

34. Kalėjimų departamentas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais remdamasis, teismas priėmė skundžiamą sprendimą, ir teigia, kad remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, jo nėra pagrindo naikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 35. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl P. R. perkėlimo iš Vilniaus PN į Alytaus PN teisėtumo bei pagrįstumo.

36. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad pareiškėjo P. R. perkėlimas iš vienų pataisos namų į kitus vyko Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnyje nustatyta tvarka, o Kalėjimų departamento veiksmai buvo teisėti, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. P. R. su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir prašo jo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas teigia, kad teismo atliktas situacijos vertinimas įrodo teismo šališkumą, teismo sprendimas nėra tinkamai motyvuotas ir tai teismo priimtą sprendimą daro neteisėtu.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo teisinius santykius reguliuoja Bausmių vykdomo kodeksas ir jį įgyvendinančio Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo nuostatos. Aktualios Bausmių vykdymo kodekso redakcijos 69 straipsnio, reguliuojančio nuteistųjų perkėlimą į kitas pataisos įstaigas, 1 dalyje buvo nustatyta, jog nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimo leidžiama dėl nuteistojo ligos, kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima, arba kitais šiame kodekse nustatytais atvejais. Teisę perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą turi Kalėjimų departamento direktorius. Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką nustato Kalėjimų departamento direktorius (Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 4 dalis).

38. Laisvės atėmimo bausme nuteistų asmenų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321 patvirtintas Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašas. Pagal šio aprašo 3.2 punktą, nuteistuosius iš vienos pataisos įstaigos į kitą leidžiama perkelti dėl kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, šia tvarka – kai yra išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, perkeliančioji įstaiga pateikia Kalėjimų departamentui motyvuoto nutarimo dėl nuteistojo perkėlimo, kuris turi būti suderintas su priimančiąja įstaiga, projektą. Pagal Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo 6 punktą, nutarimą dėl nuteistojo perkėlimo pasirašo Kalėjimų departamento direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas. Aptartas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad teisė spręsti dėl nuteistųjų perkėlimo iš vienos įstaigos į kitą esant išimtinėms aplinkybėms, kliudančioms nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, yra išimtinė Kalėjimų departamento kompetencija.

39. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą pagrindus, yra nurodęs, jog Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Šiuo teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas siekė užtikrinti nepertraukiamą nuteistojo pataisos procesą, kuriame dalyvautų nuteistasis ir jam adaptavusis paskirtoje atlikti bausmę pataisos įstaigoje galėtų būti nuosekliai įgyvendinamos nuteistojo pataisos priemonės ir taip būtų siekiama bausmės vykdymo tikslų. Administracinių teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad nuteistojo perkėlimas iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimą įstatymų leidėjo yra numatytas kaip išimtis iš minėtos bendrosios taisyklės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2748-662/2020, 2017 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-456-756/2017, 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1094-858/2015). Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymų leidėjas Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 1 dalimi suteikdamas teisę kompetentingam bausmių vykdymo sistemos subjektui vidaus tvarkos taisyklių nustatyta tvarka taikyti išimtį iš bendrosios taisyklės, nustatė vieną konkretų atvejį, kuriuo leidžiama perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą į kitą pataisos įstaigą (dėl ligos), o įstatymo nuostata „kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima“ suteikia diskreciją kiekvienu konkrečiu atveju vertinti, ar nustatytos aplinkybės gali būti traktuojamos kaip išimtinės ir suteikiančios pakankamą pagrindą perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą į kitą pataisos įstaigą. Be to, iš ginčo metu galiojusios Bausmių vykdymo kodekso redakcijos 69 straipsnio 2 dalies matyti, jog perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą dėl išimtinių aplinkybių galima tik tada, kai šios aplinkybės kliudo nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje.

40. Nustatyta, kad Kalėjimų departamento direktorius, siekdamas užtikrinti Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų iškėlimo į kitas laisvės atėmimo vietų įstaigas plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. V-282 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų iškėlimo į kitas laisvės atėmimo vietų įstaigas plano patvirtinimo“, sklandų įgyvendinimą ir vykdydamas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. vasario 27 d. įsakymą Nr. V-103 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo iškėlimo darbo grupės sudarymo“ 2019 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. V-116 patvirtino Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų iškėlimo į kitas laisvės atėmimo įstaigas plano įgyvendinimo veiksmų grafiką. Šio grafiko 4.4 punkte buvo numatyta perkelti nuteistuosius iš Vilniaus PN drausmės grupės (55 nuteistuosius) į Alytaus PN 5-ąjį lokalinį sektorių. Šios priemonės įvykdymo terminas iki 2019 m. liepos 1 d. yra pažymėtas dviem žvaigždutėmis, o ką minėtos žvaigždutės reiškia, yra paaiškinta Kalėjimų departamento direktoriaus 2019 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. V-116 patvirtinto Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų iškėlimo į kitas laisvės atėmimo įstaigas plano įgyvendinimo veiksmų grafiko I skyriaus „Suimtųjų ir nuteistųjų perkėlimo priemonės“ pabaigoje (pradėjus vykdyti Vilniaus pataisos namų pastato, kuriame laikomi nuteisti buvę pareigūnai, remonto darbus).

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje įtvirtintos elgesio taisyklės taikymą suponuoja bent vienos iš trijų alternatyvių sąlygų buvimas, t. y. dėl ligos, kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima arba kitais šiame kodekse nustatytais atvejais. Šio teisinio reguliavimo kontekste pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju buvo Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio taikymo prasme išimtinio pobūdžio aplinkybių, kliudančių toliau laikyti pareiškėją toje pačioje pataisos įstaigoje, t. y. būtent Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo uždarymas ir Vilniaus pataisos namų pastato remonto darbai lėmė P. R. perkėlimą į kitą laisvės atėmimo vietos įstaigą.

42. Vadovaudamasis Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsniu, Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo 3.2 punktu ir Kalėjimų departamento 2019 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. V-116 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų iškėlimo į kitas laisvės atėmimo vietų įstaigas plano įgyvendinimo veiksmų grafiko patvirtinimo“ 4.4 numatyta priemone, Kalėjimų departamento direktorius 2019 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. NN-511 nuteistąjį P. R. nutarė perkelti iš Vilniaus PN į Alytaus PN tęsti bausmės atlikimą.

43. Teisėjų kolegijos nuomone, Nutarimas yra tinkamai pagrįstas ir motyvuotas: jame yra nurodytas teisinis Nutarimo pagrindas bei jo apskundimo tvarka. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje suformuluoti bendrieji aiškumo, teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimai, taikytini individualiam administraciniam aktui, nagrinėjamu atveju nebuvo pažeisti. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų, kad kilus neaiškumui dėl jo perkėlimo teisėtumo, pareiškėjas kreipėsi į atsakovo atstovą ir prašė paaiškinti jo perkėlimo pagrindą ar sudaryti galimybes susipažinti su Nutarime nurodytais teisės aktais, o Kalėjimų departamentas neturėjo pareigos P. R. su tokiais teisės aktais supažindinti.

44. Atkreiptinas dėmesys, kad iš Vilniaus PN į Alytaus PN buvo perkeltas ne vienas pareiškėjas, o dar 54 nuteistieji. P. R. teiginys, kad į Alytaus PN jis buvo perkeltas galbūt siekiant su juo susidoroti, kadangi pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), nėra niekuo pagrįsti. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčo metu galiojusios Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo redakcijos 3.2 punktas papunkčių neturėjo, kodėl pareiškėjos teiginiai, kad jam nėra aišku, kuriuo konkrečiu Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo 3.2 papunkčiu – 3.2.1 ar 3.2.5 – Kalėjimų departamentas vadovavosi, atmetami kaip nepagrįsti. Aplinkybės, kad P. R. niekada nebuvo laikomas Lukiškių TI-K jokios reikšmės jo perkėlimui neturi, kadangi, kaip jau minėta, pagal Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų iškėlimo į kitas laisvės atėmimo įstaigas plano įgyvendinimo veiksmų grafiką buvo numatyta ir nuteistuosius iš Vilniaus PN namų drausmės grupės perkelti į Alytaus PN 5-ąjį lokalinį sektorių. Taigi, Lukiškių TI-K uždarymas turėjo įtakos ne tik šioje įkalinimo įstaigoje, bet ir kitose įkalinimo įstaigoje laikomų asmenų perkėlimui. Atsižvelgiant į tai, kad P. R. laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN atlikinėjo drausmės grupės sąlygomis, įgyvendinant Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2018 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. V-282 nuostatas bei atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjas tęsti bausmės atlikimą buvo perkeltas į Alytaus PN. Atsižvelgiant į tai, kad buvo perkeltas ne tik pareiškėjas, bet ir daugiau Vilniaus PN drausmės grupėje buvusių nuteistųjų, jokio P. R. diskriminavimo fakto ar lygiateisiškumo principo pažeidimo nebuvo nustatyta. Įvertinus nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo išvadai, kad buvo siekiama atsikratyti tam tikrais kalinčiais asmenimis.

45. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad jokių neteisėtų Kalėjimo departamento veiksmų, pareiškėją perkeliant į Alytaus PN, ar siekio bloginti jo padėtį nebuvo nustatyta. Vien aplinkybė, kad P. R. pageidauja laisvės atėmimo bausmę atlikti Vilniaus PN, nesudaro pagrindo išvadai, kad jo perkėlimas į Alytaus PN buvo neteisėtas, kadangi joks teisės aktas Kalėjimų departamentui nenustato pareigos, perkeliant nuteistuosius, atsižvelgti į jų pageidavimus ar leisti pasirinkti, su kuo asmuo nori gyventi. Be to, joks teisės aktas nuteistajam nesuteikia teisės rinktis bausmės atlikimo vietos.

46. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Kalėjimų departamento 2019 m. birželio 17 d. nutarimas Nr. NN-511 „Dėl nuteistojo perkėlimo į kitą pataisos įstaigą“ yra teisėtas ir pagrįstas, jis yra pakankamai aiškus ir motyvuotas bei buvo priimtas laikantis teisės aktuose nustatytos tvarkos. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo Nutarimą naikinti atsakovą įpareigoti P. R. grąžinti į Vilniaus PN.

47. Pareiškėjas akcentavo, kad skunde kėlė ir kitus klausimus, kurių teismas nenagrinėjo, tačiau plačiau jis šio teiginio nepaaiškino. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados, tačiau apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodytų aplinkybių dėl pirmosios instancijos nenagrinėtų klausimų nedetalizavo ir nepaaiškino, kokie konkretūs jo kelti klausimai nebuvo nagrinėjami, o tik apsiribojo deklaratyviu argumentu ir bendro pobūdžio teiginiu. P. R. nenurodžius, konkrečių klausimų, kurių Vilniaus apygardos administracinis teismas nenagrinėjo, aptartas jo teiginys atmetamas kaip nepagrįstas.

48. Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo aspekto pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais bei prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1187-442/2020). P. R. teismo šališkumą motyvuoja tuo, kad buvo netinkamai atliktas situacijos vertinimas, tačiau šie jo argumentai nėra pagrįsti, o nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas teismas. Įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą ar išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.

49. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, ir neturi pagrindo nesutikti su teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylą ir tinkamai nustatė byloje taikytinas teisės normas. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kuriais remiantis, pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus reikėtų vertinti kitaip, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo P. R. (P. R.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas Dainius Raižys Virginija Volskienė