2016-09-13 Nr. AB-17511-3-61-3-01640-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2801-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01640-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. (R. V.), atstovaujamo advokato R. R., apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V., atstovaujamo advokato R. R., skundą atsakovui valstybės įmonei „Regitra“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas R. V. (R. V.) (toliau – ir pareiškėjas), atstovaujamas advokato R. R., kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6, 17–21), prašydamas panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) „Regitra“ (toliau – ir atsakovas) 2015 m. kovo 3 d. sprendimą, kuriuo atsisakyta pakeisti pareiškėjui išduotą laikinąjį 2 metus galiojantį vairuotojo pažymėjimą, ir įpareigoti atsakovą leisti pareiškėjui baigti papildomus vairuotojų mokymus iki 2016 m. vasario 2 d., o juos sėkmingai užbaigus – išduoti 10 metų galiojantį vairuotojo pažymėjimą.

Pareiškėjas teigė, kad ginčijamas atsakovo sprendimas priimtas neįvertinus visų faktinių aplinkybių bei pažeidžiant protingumo, teisingumo, lygiateisiškumo, teisinio tikrumo bei teisėtų lūkesčių principus, todėl naikintinas kaip neteisėtas. Pabrėžė, kad pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 22 straipsnio nuostatas, pradedantieji vairuotojai, turintys laikinąjį 2 metus galiojantį pažymėjimą ir pažeidę Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) reikalavimus, per metus nuo pažeidimo padarymo turi pabaigti papildomus vairuotojų mokymus, priešingu atveju 2 metus galiojantis vairuotojo pažymėjimas į galiojantį 10 metų nekeičiamas.

Šiame kontekste pareiškėjas paaiškino, kad jis neginčija, jog 2014 m. vasario 20 d. padarė KET reikalavimų pažeidimą, t. y. viršijo leistiną greitį daugiau nei 10 km/h. Kita vertus, apie pažeidimą, kurį padarė vairuodamas įmonės, kurioje nedirba nuo 2014 m. balandžio mėn., automobilį, jis sužinojo tik beveik po metų, t. y. 2015 m. vasario 2 d. Taigi, pareiškėjas objektyviai neturėjo galimybės per 18 dienų baigti papildomus vairuotojų mokymus. Apie tai, kad jis tai turėtų padaryti, pareiškėjo neinformavo ir administracinį nurodymą surašęs pareigūnas.

Todėl, pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju vienerių metų terminas papildomiems vairuotojų mokymams baigti turėtų būti skaičiuojamas nuo 2015 m. vasario 2 d. Tuo tarpu atsakovas skundžiamu sprendimu pažeidė lygiateisiškumo principą, nes neproporcingai suvaržė pareiškėjo teisę pabaigti papildomus vairuotojų mokymus, palyginus su tais asmenimis, kurie apie padarytą pažeidimą sužino jau pažeidimo padarymo dieną. Pareiškėjo teigimu, atsakovas taip pat pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos principą, nes negarantavo pareiškėjui teisės per vienerius metus nuo 2015 m. vasario 2 d. pabaigti papildomus vairuotojų mokymus.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad šiuo atveju vienerių metų terminas buvo praleistas ne dėl jo, o dėl jo buvusios darbovietės ir administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjusios institucijos kaltės. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas taip pat pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 22 straipsnio 5 dalies nuostatų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), asmenų lygiateisiškumo ir proporcingumo principams.

Atsakovas VĮ „Regitra“ atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 25–27) prašė jo netenkinti.

Atsakovas teigė, kad skundžiamas VĮ „Regitra“ 2015 m. kovo 3 d. sprendimas yra pagrįstas ir teisingas, jį priimant buvo vadovaujamasi Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 22 straipsnio 5 dalies nuostatomis ir atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas 2014 m. vasario 20 d. padarė KET pažeidimą bei per vienerius metus nuo jo padarymo nebaigė papildomų vairuotojų mokymų. Šiame kontekste atsakovas kartu atkreipė dėmesį, jog pagal Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 2B-86 patvirtinto Papildomo vairuotojų mokymo tvarkos aprašo 13 punktą, mokymo įstaiga savo veiklą turi organizuoti taip, kad pradedantieji vairuotojai papildomą vairuotojų mokymą užbaigtų per vieną dieną. Taigi, pareiškėjas turėjo realią galimybę per 18 dienų pabaigti papildomus vairuotojų mokymus. Tuo tarpu termino papildomiems vairuotojų mokymams pabaigti skaičiavimas yra aiškiai nustatytas Įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje, todėl atsakovas neturi teisinio pagrindo nustatyti kitokią termino eigos pradžią. Atitinkamai atsižvelgiant į tai, kad per vienerius metus nuo pažeidimo padarymo dienos pareiškėjas nebaigė papildomų vairuotojų mokymų, jis prarado teisę vairuoti transporto priemones, o ši teisė pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 9 dalies nuostatas jam gali būti grąžinta tik perlaikius vairavimo egzaminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu (b. l. 38–41) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba 2015 m. vasario 2 d. pareiškėjui surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 10AN-25245440-15 už tai, kad jis 2014 m. vasario 20 d. 15.55 val. Švitrigailos–Naugarduko gatvių sankryžoje, Vilniuje, vairuodamas (duomenys neskelbtini) priklausantį automobilį „Opel Movano“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), viršijo leistiną 50 km/h greitį ir važiavo 70 km/h greičiu, padarydamas KET 127 punkto reikalavimų pažeidimą, už kurį atsakomybė numatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 124 straipsnio 2 dalyje. Padaryto pažeidimo pareiškėjas neginčijo ir pagal ATPK 2601 straipsnio nuostatas įvykdė administracinį nurodymą bei 2015 m. vasario 10 d. sumokėjo 5 Eur dydžio baudą. Tuo tarpu atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 22 straipsnio 5 dalies ir 24 straipsnio 9 dalies nuostatomis, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas per vienerius metus nuo pažeidimo padarymo dienos (2014 m. vasario 20 d.) nebaigė papildomo vairuotojų mokymo, ginčijamu sprendimu atsisakė pakeisti pareiškėjui išduotą 2 metus galiojantį vairuotojo pažymėjimą į galiojantį 10 metų. Tačiau su tokiu VĮ „Regitra“ sprendimu pareiškėjas nesutinka ir mano, kad nagrinėjamu atveju vienerių metų terminas papildomiems vairuotojų mokymams baigti turėtų būti skaičiuojamas ne nuo pažeidimo padarymo dienos, o nuo protokolo surašymo dienos, t. y. nuo 2015 m. vasario 2 d.

Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad Įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog pradedantiesiems vairuotojams išduodamas 2 metus galiojantis vairuotojo pažymėjimas, kurį jie vidaus reikalų ministro ar jo įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turės teisę pakeisti į 10 metų galiojantį vairuotojo pažymėjimą nebaigę papildomo vairuotojų mokymo, jeigu per 2 metus nepažeidė KET reikalavimo (reikalavimų), už kurį (kuriuos) šiame Įstatyme numatytas papildomas vairuotojų mokymas, arba nesukėlė eismo įvykio, dėl kurio buvo sutrikdyta eismo dalyvio sveikata. Pradedantysis vairuotojas, pažeidęs KET reikalavimą (reikalavimus), už kurį (kuriuos) šiame įstatyme numatytas papildomas vairuotojų mokymas, papildomą vairuotojų mokymą privalo baigti per vienerius metus nuo pažeidimo padarymo datos. Pradedantysis vairuotojas, per šio Įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje nustatytus terminus nebaigęs papildomo vairuotojų mokymo, praranda teisę vairuoti transporto priemones ir jo turimas 2 metus galiojęs vairuotojo pažymėjimas nekeičiamas į 10 metų galiojantį vairuotojo pažymėjimą. Šiuo atveju pradedančiajam vairuotojui teisė vairuoti transporto priemones grąžinama tik perlaikius vairavimo egzaminą ir išduodamas 2 metus galiojantis vairuotojo pažymėjimas, kurį jis turės teisę pakeisti į 10 metų galiojantį vairuotojo pažymėjimą šio Įstatymo 22 straipsnyje nustatyta tvarka (Įstatymo 24 str. 9 d.). Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 40 dalies nuostatas, papildomas vairuotojų mokymas – Susisiekimo ministerijos arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka organizuojamas ir vykdomas mokymas pradedančiųjų vairuotojų, pažeidusių KET reikalavimą (reikalavimus) vykdyti vairuotojų pareigas pėstiesiems, laikytis lenkimo taisyklių, vairuojant nesinaudoti mobiliojo ryšio priemonėmis, laikytis eismo reguliavimo signalų, KET nustatyta tvarka naudoti įspėjamuosius signalus, laikytis važiavimo per sankryžas tvarkos, vairuotojams naudoti saugos diržus, motociklininko šalmus, neviršyti nustatyto greičio daugiau kaip 10 km/h, nevairuoti transporto priemonių neblaiviems, kai nustatomas lengvas neblaivumo laipsnis (daugiau kaip 0 promilių, bet ne daugiau kaip 0,4 promilės), taip pat sukėlusių eismo įvykį, per kurį buvo sutrikdyta eismo dalyvių sveikata.

Įvertinęs nurodytą teisinį reguliavimą ir nagrinėjamu atveju susiklosčiusias faktines aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas padarė KET reikalavimų pažeidimą, už kurį, pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 40 dalies nuostatas, turi pabaigti papildomą vairuotojų mokymą. Tačiau per Įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje nustatytą vienerių metų nuo pažeidimo padarymo terminą, t. y. iki 2015 m. vasario 20 d., pareiškėjas papildomo vairuotojų mokymo nebaigė. Atsižvelgęs į tai, vadovaudamasis Įstatymo 24 straipsnio 9 dalies nuostatomis, teismas sprendė, kad atsakovas neturėjo teisinio pagrindo pakeisti pareiškėjui išduotą 2 metus galiojantį vairuotojo pažymėjimą. Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad Įstatymo 22 straipsnio 5 dalies nuostatos aiškiai ir konkrečiai nustato terminą, per kurį turi būti baigtas papildomas vairuotojų mokymas. Priešingai, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė pareiškėjas, minėto Įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje nustatytas reguliavimas negali būti vertinamas kaip įstatymo spraga, todėl teismas negali jos užpildyti vadovaudamasis bendraisiais teisės ir jos aiškinimo principais.

Be to, teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo protokolas pareiškėjo atžvilgiu surašytas 2015 m. vasario 2 d., o papildomą vairuotojų mokymą pareiškėjas turėjo baigti iki 2015 m. vasario 20 d. Tuo tarpu aplinkybės, kad pareiškėjui nebuvo žinomos Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatos, įtakos kilusiam ginčui teisingai išspręsti neturi. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai yra skelbiami viešai, todėl pareiškėjas, veikdamas pakankamai atidžiai ir rūpestingai, turėjo galimybę žinoti apie pradedantiesiems vairuotojams papildomai keliamus reikalavimus. Taip pat, priešingai, nei teigia pareiškėjas, vairuotojo pažymėjimo išdavimo jam metu (2013 m. kovo 14 d.) galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 22 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad pradedantiesiems vairuotojams išduotas 2 metus galiojantis vairuotojo pažymėjimas į galiojantį 10 metų gali būti pakeistas tik užbaigus papildomus vairuotojų mokymus. Tuo tarpu pagal nuo 2013 m. liepos 1 d. įsigaliojusias minėto Įstatymo 22 straipsnio nuostatas, papildomus vairuotojų mokymus turi baigti tik tie pradedantieji vairuotojai, kurie padarė KET reikalavimų pažeidimą. Taigi, pareiškėjui, gavus vairuotojo pažymėjimą, turėjo būti žinoma apie pareigą baigti papildomus vairuotojų mokymus ir jis, teismo vertinimu, turėjo objektyvią galimybę juos laiku pabaigti bei pasikeisti laikinąjį vairuotojo pažymėjimą, tačiau to nepadarė dėl pasyvaus, aplaidaus ir nerūpestingo elgesio.

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti atsakovo 2015 m. kovo 3 d. sprendimą bei įpareigoti leisti pareiškėjui iki 2016 m. vasario 2 d. baigti papildomus vairuotojų mokymus ir išduoti 10 metų galiojantį vairuotojo pažymėjimą, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo atstovo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant ištirti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 22 straipsnio 5 dalies nuostatų atitiktį Konstitucijai, įvertinęs pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį ir argumentus, dėl kurių prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą, teismas konstatavo, kad nemato pagrindo abejoti ginčui taikytinų teisės aktų nuostatų atitiktimi Konstitucijai. Teismo vertinimu, įstatymų leidėjas aiškiai ir konkrečiai išreiškė valią, kad terminas papildomiems vairuotojų mokymams baigti būtų skaičiuojamas nuo pažeidimo padarymo dienos, o šios nuostatos visiems pradedantiesiems vairuotojams taikomos vienodai.

III. Pareiškėjas R. V., atstovaujamas advokato R. R., pateikė apeliacinį skundą (b. l. 46–54), kuriame nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu ir prašo panaikinti VĮ „Regitra“ 2015 m. kovo 3 d. sprendimą bei įpareigoti atsakovą leisti pareiškėjui baigti papildomus vairuotojų mokymus per vienerius metus nuo sužinojimo apie padarytą KET pažeidimą (nuo 2015 m. vasario 2 d.), į šį terminą neįskaičiuojant dienų nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, taip pat kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 22 straipsnio 5 dalies nuostatų atitikties Konstitucijos 29 straipsniui. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir netinkamai įvertino pareiškėjo teisinius argumentus, todėl priėmė neteisėtą sprendimą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas VĮ „Regitra“ atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 63–65) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl atsakovo VĮ „Regitra“ 2015 m. kovo 3 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta pakeisti pareiškėjui išduotą laikinąjį 2 metus galiojantį vairuotojo pažymėjimą į 10 metų galiojantį vairuotojo pažymėjimą, kadangi pareiškėjas per metus nuo pažeidimo padarymo datos nebaigė pradedantiesiems vairuotojams skirtų papildomų mokymų, teisėtumo ir pagrįstumo. Taigi, šiuo atveju svarbu įvertinti, ar VĮ „Regitra“ minėtu 2015 m. kovo 3 d. sprendimu pagrįstai pareiškėjo 2 metus galiojusio vairuotojo pažymėjimo nepakeitė į 10 metų galiojantį vairuotojo pažymėjimą.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad skundžiamas VĮ „Regitra“ sprendimas grindžiamas Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 40 dalies, 22 straipsnio 5 dalies ir 24 straipsnio 9 dalies nuostatomis. Minėtas Įstatymas nustato eismo saugumo automobilių keliais Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pareigas įgyvendinant saugaus eismo politiką, eismo dalyvių mokymą, pagrindines eismo dalyvių, už kelių priežiūrą atsakingų asmenų, policijos, muitinės pareigūnų ir kitų tikrinančių pareigūnų teises ir pareigas, taip pat pagrindinius su transporto priemonių technine būkle, techninės būklės tikrinimu, transporto priemonių registravimu susijusius reikalavimus, eismo saugumo reikalavimus keliams, siekiant apsaugoti eismo dalyvių ir kitų asmenų gyvybę, sveikatą ir turtą, gerinti transporto ir pėsčiųjų eismo sąlygas (Įstatymo 1 str. 1 d.).

Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 46 dalį (nuo 2013 m. sausio 19 d. galiojusioje redakcijoje – 39 d.), pradedantysis vairuotojas – asmuo, įgijęs teisę vairuoti A, A1, A2, B, B1 kategorijos motorinę transporto priemonę ir turintis vairavimo stažą iki dvejų metų. Įstatymo 22 straipsnio 4 dalis (redakcija, galiojusi iki 2014 m. liepos 1 d.) numatė, jog pradedantiesiems vairuotojams išduodamas 2 metus galiojantis vairuotojo pažymėjimas; pradedantysis vairuotojas gali pakeisti šį pažymėjimą į 10 metų galiojantį vairuotojo pažymėjimą tik užbaigęs papildomus vairuotojų mokymus pagal nustatytą tvarką.

Nuo 2013 m. liepos 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 22 straipsnio 5 dalies redakcijos nuostatos numato, jog pradedantiesiems vairuotojams išduodamas 2 metus galiojantis vairuotojo pažymėjimas, kurį jie vidaus reikalų ministro ar jo įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turės teisę pakeisti į 10 metų galiojantį vairuotojo pažymėjimą nebaigę papildomo vairuotojų mokymo, jeigu per 2 metus nepažeidė KET reikalavimo (reikalavimų), už kurį (kuriuos) šiame įstatyme numatytas papildomas vairuotojų mokymas, arba nesukėlė eismo įvykio, dėl kurio buvo sutrikdyta eismo dalyvio sveikata.

Pradedantysis vairuotojas, pažeidęs KET reikalavimą (reikalavimus), už kurį (kuriuos) šiame įstatyme numatytas papildomas vairuotojų mokymas, papildomą vairuotojų mokymą privalo baigti per vienus metus nuo pažeidimo padarymo datos. Atitinkamai minėto Įstatymo 2 straipsnio 40 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2013 m. liepos 1 d.) įtvirtinta, kad papildomas vairuotojų mokymas – Susisiekimo ministerijos arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka organizuojamas ir vykdomas pradedančiųjų vairuotojų, pažeidusių KET reikalavimą (reikalavimus), susijusį (susijusius) su vairuotojų pareigų pėstiesiems, lenkimo taisyklių, draudimo vairuotojams naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, eismo reguliavimo signalų nesilaikymu, taip pat ir įspėjamųjų signalų naudojimo, važiavimo per sankryžas, vairuotojų naudojimosi saugos diržais, motociklininko šalmais pažeidimais, nustatyto greičio viršijimu daugiau kaip 10 km/h ir transporto priemonių vairavimu, kai nustatomas lengvas neblaivumo laipsnis (nuo 0,2 promilės iki 0,4 promilės), mokymas, taip pat sukėlusių eismo įvykį, kurio metu buvo sutrikdyta eismo dalyvių sveikata, motorinių transporto priemonių vairuotojų, kuriems teisė vairuoti buvo atimta dėl KET pažeidimų, mokymas.

Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir nuo 2015 m. sausio 1 d. galiojančioje Įstatymo 2 straipsnio 40 dalies redakcijoje.

Taigi, kaip matyti iš minėtų Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatų, pradedantieji vairuotojai, neatitinkantys nurodytų sąlygų, t. y. per 2 metus pažeidę KET reikalavimą (reikalavimus), už kurį (kuriuos) šiame Įstatyme numatytas papildomas vairuotojų mokymas, arba sukėlus eismo įvykį, dėl kurio buvo sutrikdyta eismo dalyvio sveikata, 2 metus galiojantį vairuotojo pažymėjimą vidaus reikalų ministro ar jo įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi teisę pakeisti į 10 metų galiojantį vairuotojo pažymėjimą tik per vienerius metus būtent nuo pažeidimo padarymo datos baigę papildomą vairuotojų mokymą. Pagal Įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, užtikrindama eismo saugumą, Susisiekimo ministerija arba jos įgaliotos institucijos nustato pradedančiųjų vairuotojų papildomo mokymo tvarką (redakcija, galiojusi iki 2014 m. liepos 1 d., nuo 2014 m. liepos 1 d. – papildomo vairuotojų mokymo tvarką) (10 p.). Atitinkamai Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2013 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 3-363 patvirtinto Motorinių transporto priemonių papildomo mokymo tvarkos aprašo (neteko galios nuo 2014 m. liepos 1 d.) 20 punktas numatė, jog mokymo įstaiga turi sudaryti sąlygas baigti motorinių transporto priemonių vairuotojų papildomus mokymus per vieną dieną. Nuo 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos viršininko 2014 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 2B-86 patvirtinto Papildomo vairuotojų mokymo tvarkos aprašo 13 punktas taip pat numato, jog mokymo įstaiga savo veiklą turi organizuoti taip, kad pradedantieji vairuotojai ir vairuotojai, kuriems atimta teisė vairuoti, papildomą vairuotojų mokymą užbaigtų per vieną dieną.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pabrėžtina, jog bylos duomenimis (b. l. 9–11) neginčijamai nustatyta, jog pareiškėjui 2013 m. kovo 14 d. buvo išduotas vairuotojo pažymėjimas, galiojantis 2 metus. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos pareigūnas 2015 m. vasario 2 d. pareiškėjui surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 10AN-25245440-15 už tai, kad jis 2014 m. vasario 20 d. 15.55 val. Švitrigailos–Naugarduko gatvių sankryžoje, Vilniuje, vairuodamas (duomenys neskelbtini) priklausantį automobilį „Opel Movano“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), viršijo leistiną 50 km/h greitį ir važiavo 70 km/h greičiu, padarydamas KET 127 punkto reikalavimų pažeidimą, už kurį atsakomybė numatyta ATPK 124 straipsnio 2 dalyje. Padaryto pažeidimo pareiškėjas neginčijo ir pagal ATPK 2601 straipsnio nuostatas įvykdė administracinį nurodymą bei 2015 m. vasario 10 d. sumokėjo 5 Eur dydžio baudą. Todėl, pareiškėjui norint 2 metus galiojantį vairuotojo pažymėjimą pakeisti į 10 metų galiojantį vairuotojo pažymėjimą, vadovaujantis Įstatymo 22 straipsnio 5 dalimi, per vienerius metus nuo pažeidimo padarymo datos (pažeidimas padarytas 2014 m. vasario 20 d., taigi iki 2015 m. vasario 20 d.) buvo būtina baigti papildomus vairuotojų mokymus. Pagal Įstatymo 24 straipsnio 9 dalį (redakcija, galiojanti nuo 2013 m. liepos 1 d.), pradedantysis vairuotojas, per šio Įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje nustatytus terminus nebaigęs papildomo vairuotojų mokymo, praranda teisę vairuoti transporto priemones ir jo turimas 2 metus galiojęs vairuotojo pažymėjimas nekeičiamas į 10 metų galiojantį vairuotojo pažymėjimą. Šiuo atveju pradedančiajam vairuotojui teisė vairuoti transporto priemones grąžinama tik perlaikius vairavimo egzaminą ir išduodamas 2 metus galiojantis vairuotojo pažymėjimas, kurį jis turės teisę pakeisti į 10 metų galiojantį vairuotojo pažymėjimą šio Įstatymo 22 straipsnyje nustatyta tvarka.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad tiek paties pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde nurodyta, jog pareiškėjas apie minėtą pažeidimą sužinojo būtent 2015 m. vasario 2 d. (administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo metu), o byloje nesant duomenų, kad pareiškėjas apie minėtą jam inkriminuotą pažeidimą sužinojo anksčiau, nėra pagrindo netikėti šiuo jo teiginiu. Kaip minėta, pažeidimas buvo padarytas 2014 m. vasario 20 d., todėl pareiškėjas papildomus mokymus, vadovaujantis anksčiau minėtomis teisės aktų nuostatomis, turėjo baigti iki 2015 m. vasario 20 d.

Taigi, šiuo atveju pareiškėjas nuo sužinojimo apie pažeidimą neabejotinai turėjo 18 dienų papildomiems mokymams pabaigti, tačiau tokių mokymų nustatytu terminu nebaigė, todėl, vadovaujantis Įstatymo 22 straipsnio 5 dalimi ir 24 straipsnio 9 dalimi, pareiškėjo turimą 2 metus galiojusį vairuotojo pažymėjimą nebuvo pagrindo pakeisti į 10 metų galiojantį vairuotojo pažymėjimą. Atitinkamai įvertinusi šias aplinkybes ir tai, kad mokymo įstaigoms įtvirtinta pareiga savo veiklą organizuoti taip, jog pradedantieji vairuotojai papildomą vairuotojų mokymą užbaigtų per vieną dieną, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo objektyvią galimybę laiku pabaigti nurodytus mokymus bei pasikeisti laikinąjį 2 metus galiojantį vairuotojo pažymėjimą į 10 metų galiojantį vairuotojo pažymėjimą, tačiau to nepadarė iš esmės dėl savo paties nepakankamai atidaus ir rūpestingo elgesio.

Todėl teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardama ginčijamo sprendimo motyvams, jų nebekartoja. Juolab kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (toliau – ir LVAT) ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Tuo tarpu pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu (ABTĮ 136 str.), atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu.

Pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 22 straipsnio 5 dalies nuostatų atitikties Konstitucijos 29 straipsniui, teisėjų kolegija pažymi, jog klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (žr., pvz., LVAT 2009 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-152/2009, 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-997/2009 ir kt.). Tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui jokių pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo nurodytų nuostatų konstitucingumo nekilo, tokių abejonių nekyla ir apeliacinės instancijos teismui. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, kurias patvirtina byloje esantys duomenys, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tuo tarpu pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų. Taigi, remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. V. (R. V.), atstovaujamo advokato R. R., apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė