2022-12-07 Nr. AB-29954-3-61-3-01888-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-576-520/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01888-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovo atstovas) (Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K) nuo 2019 m. balandžio 1 d. reorganizuotas visas teises ir pareigas perduodant Vilniaus PN), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2019 m. kovo 21 d. iki 2019 m. birželio 21 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis kalinimo sąlygomis, dėl ko valstybė neįvykdė savo pareigos pareiškėją laikyti sąlygomis, kurios užtikrintų, kad jo orumas būtų gerbiamas, o bausmės vykdymo būdai ir metodai nesukeltų didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami būnant kaliniu, kaip nustatyta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnyje. Pareiškėjas Lukiškių TI-K 23 val. per parą buvo laikomas kameroje, kuri prilygo dideliam tualetui.

3. Pareiškėjas teigė, kad visą ginčo laikotarpį neteisėtai ir nepagrįstai buvo apribota jo religinė, saviraiškos ir socialinė teisė, suvaržyta teisė gauti religinę literatūrą, jam nebuvo leidžiama melstis, nors jis yra katalikas, atlikti religinių apeigų, jis nebuvo vedamas į koplyčią. Pareiškėjas negalėjo susitikti su kitais religinės bendruomenės nariais ir kunigu. Pareiškėjas keletą kartų žodžiu ir raštu prašė nuvesti į koplyčią, sudaryti sąlygas atlikti religines apeigas, tačiau jo žodiniai prašymai nebuvo tenkinti, pareigūnai atsakydavo, kad jis gali pasimelsti ir kameroje, žiūrėdamas į sieną. Į rašytinius prašymus pareiškėjas negavo atsakymų.

4. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jam nebuvo siūloma dalyvauti jokioje veikloje ar užsiėmimuose. Pareiškėjas kameroje, kurioje buvo laikomas, visą laiką buvo vienas, todėl visiškai neturėjo galimybės bendrauti ir išlaikyti socialinius įgūdžius. Pareiškėjui bendrauti šaukiant per kameros langą ir pasivaikščiojimo kiemuose draudė pareigūnai, grasindami surašyti tarnybinius pranešimus ir skirti nuobaudas. Dienos metu pareiškėjas negalėjo prigulti, nes patalynė ir čiužinys iš jo buvo atimami. Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai ir neteisėtas neveikimas sukėlė pareiškėjui neturtinę žalą, pasireiškusią dvasiniu ir psichiniu sukrėtimu, emocine depresija, negalėjimu išsivaduoti iš dvasinių kančių, pablogėjusia emocine ir psichine būkle bei pablogėjusiais bendravimo įgūdžiais. Dėl aptartų kalinimo sąlygų pareiškėjas tapo uždaresnis.

5. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

6. Atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K buvo perkeltas iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) už tai, kad sistemingai ir piktybiškai pažeidinėjo bausmės atlikimo režimo reikalavimus, nereagavo į taikomas resocializacijos bei drausminio poveikio priemones, piktybiškai nesilaikė nustatytos tvarkos.

7. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K nuo 2019 m. kovo 31 d. iki 2019 m. birželio 21 d., kai išvyko į Pravieniškių PN-AK. Pareiškėjas jau kartą kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K kamerų tipo patalpose (administracinė byla Nr. Nr. I-4318-463/2019) ir teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Šį teismo sprendimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartimi paliko nepakeistą.

8. Atsakovo atstovas teigė, kad pareiškėjas buvo laikomas vadovaujantis BVK nustatytos tvarkos. Pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas, todėl jam atliekant nuobaudą buvo taikomi BVK nustatyti apribojimai, kurie pripažįstami Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje. Dėl to nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai, kad jam buvo neteisėtai suvaržytos jo teisės.

9. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais, saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai sietini su jo paties elgesiu. Pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos, pareiškėjas neįrodė skundu prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo sumos. Kadangi pareiškėjas neįrodė valstybės atsakomybei kilti būtinųjų sąlygų, todėl jo skundas atmestinas.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. liepos 14 d. sprendimu pareiškėjo M. Š. skundą atmetė.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl kameros, kuri, pareiškėjo nuomone, prilygo dideliam tualetui, vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.2 punktu ir EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimu byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Teismas, nustatęs, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2019 m. kovo 21 d. iki 2019 m. birželio 21 d., Lukiškių TI-K buvo laikomas vienas, jam tekantis gyvenamasis plotas vyravo nuo 5,40 kv. m iki 8,03 kv. m, padarė išvadą, kad pažeidimas nenustatytas.

12. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl to, kad buvo apribota pareiškėjo religinė, saviraiškos ir socialinė teisė, pareiškėjas negalėjo pasimelsti, nes nebuvo vedamas į koplyčią, negalėjo susitikti su kunigu, negalėjo atlikti religinių apeigų, pareiškėjui nebuvo siūloma ir jis nebuvo skatinamas dalyvauti jokioje veikloje ar užsiėmimuose, kameroje buvo vienas, todėl neturėjo galimybės bendrauti ir išlaikyti socialinius įgūdžius, iš jo buvo atimta teisė bendrauti, vadovavosi Konvencijos 9 straipsnio 1–2 dalimis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 straipsnio 2, 4 dalimis, BVK 106 straipsnio 1–4 dalimis, Taisyklių 184–186 punktais. Teismas pažymėjo, kad jokių išimčių nuteistiesiems, kad ir kur jie būtų kalinami, BVK 106 straipsnis nenustato. Nustatęs, kad Vilniaus PN direktoriaus įsakymu patvirtinta Drausmės grupės nuteistųjų bei nuteistųjų atliekančių nuobaudą kamerų tipo patalpose, koplyčios ir poilsio kambario lankymo tvarka, teismas padarė išvadą, kad nuobaudas drausmės grupėje ar kamerų tipo patalpose atliekantiems nuteistiesiems sudaryta galimybė išpažinti religiją specialiai tam įrengtoje koplyčioje. Todėl teismas konstatavo, jog religijos laisvė yra užtikrinama, pareiškėjui nėra ribojama teisė išpažinti jam norimą religiją ar tikėjimą, taip pat patalpose pagal galimybes lankosi šventikas.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kad nepagrįstai iš pareiškėjo buvo atimtas čiužinys, patalynė ir minkštasis inventorius, dėl ko pareiškėjas dienos metu negalėjo gulėti, sėdėti ant lovos, vadovavosi Taisyklių 220 punktu, BVK 173 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (nuo 2017 m. sausio 1 d. išdėstyto nauja redakcija 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132) patvirtintu Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 1 priedu „Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normos“. Teismas padarė išvadą, kad patalynei priskiriama antklodė, čiužinys ir pagalvė. Atsižvelgęs į tai bei nustatęs, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas kamerų tipo patalpose, teismas pažymėjo, kad Taisyklių 220 punkto nuostata, jog „patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui“ taikoma visiems į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems, nepriklausomai nuo to, kokio BVK straipsnio, dalies, punkto pagrindu jie buvo perkelti į kamerų tipo patalpas.

14. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, nenustatęs neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, konstatavo, jog dėl kitų civilinei valstybės atsakomybei taikyti būtinųjų sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nepasisakys, nes šių sąlygų vertinimas neturi prasmės.

III. 15. Pareiškėjas M. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

16. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, nes nebuvo aktyvus, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnyje. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjo bylą neišreikalavęs iš atsakovo atstovo įrodymų dėl skunde nurodytų kalinimo sąlygų, susijusių su jo religinės laisvės suvaržymais. Atsakovo atstovas, teikdamas atsiliepimą į skundą, nepaneigė, jog pareiškėjas nebuvo vedamas į koplyčią bei tai, kad pareiškėjo pateikti prašymai nuvesti į koplyčią, sudaryti sąlygas atlikti religines apeigas nebuvo užregistruoti, liko neišnagrinėti. Atsakovo atstovo atsiliepime į skundą apskritai nėra atsikirsta į skunde nurodytas aplinkybes dėl jo religinės laisvės suvaržymų. Todėl nėra aišku, kokiais įrodymais remdamasis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teisė atlikti religines apeigas nebuvo pažeista. Pirmosios instancijos teismas net neįvertino, jog jam pateikti duomenys ne dėl Lukiškių TI-K, o dėl Vilniaus PN kalinimo sąlygų, kas leidžia teigti, jog atsakovo atstovas siekė suklaidinti teismą, kad būtų priimtas jam palankus sprendimas.

17. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesuteikė pareiškėjui galimybės pasinaudoti jo procesine teise teikti atsikirtimą į atsiliepimą į skundą, nes atsakovo atstovo atsiliepimas į skundą pareiškėjui buvo įteiktas tik likus porai dienų iki teismo posėdžio. Net jei pareiškėjas būtų išsiuntęs atsikirtimą į atsiliepimą į skundą, šis teisme būtų gautas jau po bylos išnagrinėjimo.

18. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

19. Atsakovo atstovas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo valstybės civilinės atsakomybės ir neturtinės žalos atlyginimą nustatantį teisinį reguliavimą, kartoja tuos pačius atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus dėl aplinkybių, lėmusių pareiškėjo skunde nurodytus išgyvenimus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 20. Bylos dalykas – neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui M. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN (Lukiškių TI-K teisių ir pareigų perėmėjo), dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

21. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, kuriais pareiškėjas grindė jo teises pažeidžiančias kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K ir patirtą neturtinę žalą, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo dėl 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, nes nenustatė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismo išvada atmesti pareiškėjo skundo argumentus dėl jo (pareiškėjo) religinės laisvės suvaržymo nepagrįsta byloje esančiais įrodymais, padaryta neišreikalavus į bylą įrodymų iš atsakovo atstovo, kurio atsiliepime į skundą liko nepaneigtos pareiškėjo skunde išdėstytos reikšmingos aplinkybės dėl jo religinės laisvės suvaržymų. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą grindžia ir tuo, jog šis teismas nesuteikė jam galimybės pasinaudoti jo procesine teise atsikirsti į atsakovo atstovo atsiliepimą į skundą.

23. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos.

24. Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nesuteikė pareiškėjui galimybės pateikti atsikirtimą į atsakovo atstovo atsiliepimą į skundą, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad ABTĮ nenustatyta teisė teikti procesinį dokumentą – atsikirtimą į atsiliepimą į skundą. ABTĮ proceso šalims nustato teises, be kita ko, duoti paaiškinimus, pateikti savo argumentus ir samprotavimus, prieštarauti kitų proceso dalyvių prašymams, argumentams ir samprotavimams (ABTĮ 52 str. 2 d.). Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio aišku, kad pareiškėjas laisva valia nepasinaudojo teise pateikti rašytinius paaiškinimus, ką patvirtina ir bylos medžiaga. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas neturėjo galimybės pasinaudoti savo procesine teise teikti rašytinius paaiškinimus. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jo (pareiškėjo) teises, nesudarydamas galimybės pareiškėjui pateikti „atsikirtimą į atsiliepimą į skundą“, yra nepagrįstas. Todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas aptariamu aspektu padarė proceso teisės normų pažeidimą arba netinkamai jas pritaikė, dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas.

25. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas ginčija tik tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nepripažinti pagrįstais ir įrodytais pareiškėjo skundo argumentai dėl jo religijos laisvės suvaržymų Lukiškių TI-K ir nepriteistas patirtos neturtinės žalos atlyginimas dėl religijos laisvės suvaržymų. Dėl to teisėjų kolegija tikrina šios sprendimo dalies pagrįstumą ir teisėtumą.

26. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl aptartos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, pirmiausia pažymi, kad teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-320/2008; kt.).

27. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str. 1 d.); priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas; skundas (prašymas, pareiškimas) gali būti tenkinamas visiškai ar iš dalies (ABTĮ 86 str. 2 d.); teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.).

28. Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį, teisėjai, nagrinėdami bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

29. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio nuostatomis ir įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, prireikus teismas gali pasiūlyti nurodytiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų, o 7 dalyje – jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

30. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

31. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas skundo argumentą, jog ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K jam buvo apribota jo religinė laisvė, grindė tuo, jog jam buvo suvaržyta teisė gauti religinę literatūrą, nebuvo leidžiama melstis, atlikti religinių apeigų, jis nebuvo vedamas į koplyčią, nors ne kartą to prašė, negalėjo susitikti su kitais religinės bendruomenės nariais ir kunigu. Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl to ne kartą tiek žodžiu, tiek raštu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, prašydamas sudaryti sąlygas atlikti religines apeigas, tačiau žodiniai pareiškėjo prašymai nebuvo patenkinti, o rašytiniai – net nebūdavo užregistruojami.

32. Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir konstatavo, jog pareiškėjui buvo sudaryta galimybė išpažinti religiją specialiai tam įrengtoje koplyčioje, religijos laisvė pareiškėjui buvo užtikrinta, jam nebuvo ribojama teisė išpažinti norimą religiją ar tikėjimą, o patalpose pagal galimybes lankosi šventikas, tačiau šios pirmosios instancijos teismo išvados nėra pagrįstos jokiais faktiniais duomenimis, kurie būtų buvę priimti į bylą, t. y. pirma, byloje nėra pateikta Vilniaus PN direktoriaus įsakymu patvirtinta Drausmės grupės nuteistųjų bei nuteistųjų atliekančių nuobaudą kamerų tipo patalpose, koplyčios ir poilsio kambario lankymo tvarka, kuria pirmosios instancijos teismas rėmėsi, priimdamas tikrinamas išvadas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nėra nurodęs jokių motyvų, dėl kurių jis rėmėsi Vilniaus PN direktoriaus patvirtinta tvarka. Antra, byloje nėra pateikta jokių įrodymų ar duomenų apie pareiškėjo skunde nurodytus jo (pareiškėjo) prašymus, jų išsprendimą; trečia, byloje nėra pateikta jokių įrodymų ar duomenų apie pareiškėjo skunde paminėtą atsakymą į pareiškėjo skundą.

33. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstytas, remdamasi bylos medžiaga, pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas apskritai nenagrinėjo ir neištyrė pareiškėjo skunde nurodytų reikšmingų aplinkybių, kuriomis pareiškėjas grindė jo religijos laisvės suvaržymą, t. y. ar pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K dėl religinės literatūros išdavimo, ar pareiškėjui nebuvo leidžiama melstis bei atlikti religinių apeigų, ar pareiškėjas prašė, tačiau nebuvo vedamas į koplyčią, ar pareiškėjas prašėsi, tačiau jam nebuvo sudaryta galimybė susitikti su kunigu.

34. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė reikšmingas bylos aplinkybes ir neišreikalavo iš atsakovo atstovo įrodymų, kuriuos įvertinus būtų galima spręsti dėl pareiškėjo religijos laisvės suvaržymų.

35. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė ABTĮ 56 straipsnio, 80 straipsnio 1 dalies, 86 straipsnio 2 dalies nuostatų reikalavimų, t. y. neišnagrinėjo visų bylai reikšmingų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo religijos laisvės suvaržymų, jų visapusiškai ir objektyviai neištyrė, neišreikalavo įrodymų, dėl to galėjo būti neteisingai išnagrinėta byla.

36. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017; kt.).

37. Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.).

38. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir neišnagrinėjo ginčo pagal pareiškėjo skunde nurodytas reikšmingas aplinkybes dėl pareiškėjo religijos laisvės suvaržymų, dėl ko nenustatė ir neįvertino teisiškai reikšmingų bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, o joms išsiaiškinti ir nustatyti būtini papildomi įrodymai, kuriuos turėtų pateikti bylos šalys, teismui pareikalavus. Kadangi pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, yra faktinis ir teisinis pagrindas apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą nepriimti naujo sprendimo, o aptartą bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

39. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl pareiškėjo religijos laisvės suvaržymų naikinama ir ši bylos dalis perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o kita sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 14 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 14 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo M. Š. skundo reikalavimas priteisti neturtinės žalos, patirtos dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiksmų, kuriais buvo suvaržyta pareiškėjo religijos laisvė nuo 2019 m. kovo 21 d. iki 2019 m. birželio 21 d., atlyginimą, ir šią bylos dalį perduoti nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 14 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė