824d1e7077bb11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-410/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01929-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, (toliau – ir atsakovas) 7 000 Lt žalos dėl sveikatos sutrikdymo ir 3 500 Lt už moralinę žalą.

Paaiškino, kad nuo 2012 m. liepos 9 d. iki 2012 m. liepos 13 d. buvo Laisvės atėmimo vietos ligoninėje (toliau – ir Ligoninė) laikomas kameroje Nr. 29, kurioje buvo 9 gultai ir 7 žmonės, ir tai, pasak pareiškėjo, neatitiko nustatytų reikalavimų – 3,6 m2 vienam žmogui. Kameroje buvo šeši žmonės, kurie nuolatos rūkė, o pareiškėjas yra nerūkantis ir negalintis būti vienoje patalpoje su rūkančiais. Dėl to jis kreipėsi į pareigūną bei į Laisvės atėmimo vietų ligoninės vidaus tyrimo skyriaus viršininką, tačiau niekas problemos nesprendė. Nurodė, kad jam prasidėjo akių uždegimas ir pablogėjo sveikatos būklė. Prašė iš viso priteisti 10 500 Lt žalos atlyginimo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepimu į skundą (b. l. 7-9) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą arba taikyti asmens teisių gynimo būdą, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo, bet apsiribojant asmens teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu.

Nurodė, kad pareiškėjas į Ligoninę atvyko 2012 m. liepos 9 d. iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir buvo gydomas iki 2012 m. liepos 13 d. Kameros Nr. 29, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, plotas yra 15,45 m2. Statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir suimtųjų, Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, todėl duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju buvo palatose, pateikti negali. Teigė, kad Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistų asmenų skaičiui, nes Ligoninėje turi būti suteikiama stacionari sveikatos priežiūra visiems nuteistiesiems ir suimtiesiems, kuriems jos reikia, todėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakyme Nr. V-124 nustatyta ne mažesnė kaip 3,6 m2 ploto norma galėjo būti ir viršyta pareiškėjo atžvilgiu. Tačiau atsakovas pažymėjo, kad privalo užtikrinti nuteistiesiems ir suimtiesiems izoliacijos reikalavimus, nustatytus bausmių vykdymo bei suėmimo vykdymo įstatymuose. Atkreipė dėmesį į tai, kad 4 dienas trukęs pareiškėjo laikymo Ligoninėje sąlygų neatitikimas poįstatyminių teisės aktų rekomendacijoms, galėjęs pasireikšti tik kaip trumpalaikiai ir mažareikšmiai nepatogumai, siekiant užtikrinti pagrindines nuteistųjų teises (teisę gauti medicinos pagalbą) neturėtų būti traktuojamas kaip pareiškėjo teisių pažeidimas.

Atsakovas nesutiko ir su pareiškėjo teiginiu, kad buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nes ši aplinkybė neatitinka tikrovės. Kadangi, remiantis Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 14 punktu nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Be to, pareiškėjas gydymosi Ligoninėje laikotarpiu į įstaigos administraciją rašytiniais pareiškimais ar skundais dėl laikymo sąlygų bei žodžiu į Ligoninės Vidaus tyrimų skyriaus pareigūną nesikreipė, tarnybinių pranešimų apie tai, kad pareiškėjo gydymosi laikotarpiu kamerų tipo palatoje Nr. 29 laikomi asmenys rūkė, nebuvo. Atsakovo teigimu, jis pareiškėjo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų neatliko, todėl manė, kad pareiškėjo reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįsti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas išdėstė, jog Higienos normos HN 76:2010 nuostatose, be kita ko, nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, užtikrinta sveikatos priežiūra, o 14 punkte yra nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Teismas nurodė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3 punktą, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas (6.271, 6.246, 6. 247, 6.249 straipsnius ir 6.250 straipsnio 1 dalį), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas V. prieš Lietuvą) praktiką.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas ginčo patalpoje buvo laikomas tik keturis lovadienius, kad gyvenamojo ploto trūkumas tokį trumpą laiką (4 paras) būtų žymiai pabloginęs pareiškėjo sveikatą, sukėlęs fizinius skausmus, dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą (CK 6.250 str. 1 d.) byloje nenustatyta. Teismas nurodė, kad visose sveikatos priežiūros įstaigose rūkyti yra draudžiama. Informacija apie tai yra iškabinta visose ligoninės palatose. Pareiškėjas teismo posėdžio metu patvirtino, kad jam buvo žinoma apie draudimą rūkyti kameroje-palatoje. Dėl to galima spręsti, kad apie tokį draudimą tinkamai buvo informuoti ir kiti kameroje Nr. 29 laikomi asmenys. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad tarnybinių pranešimų apie suimtųjų, nuteistųjų padarytus bausmės ar suėmimo vykdymo atlikimo ar režimo reikalavimų pažeidimus registre nuo 2012 m. liepos 9 d. iki 2012 m. liepos 13 d. apie tai, kad rėžiminio korpuso kamerų tipo palatoje Nr. 29 asmenys rūko, neužfiksuota. Pareiškėjo teiginių, kad jis žodžiu informavo administraciją apie tai, kad jis dėl sveikatos būklės negali būti su rūkančiais asmenimis, nepatvirtino jokie objektyvūs bylos duomenys. Byloje nebuvo nustatyta faktų, kad ginčo kameroje laikyti asmenys būtų rūkę su Ligoninės administracijos žinia ir leidimu, todėl laikyta, jog Ligoninės administracija neatliko neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas savo teiginį, kad buvimas su rūkančiais asmenimis pablogino jo sveikatą, t. y. jam prasidėjo akių uždegimas, grindė išrašu iš savo medicininės kortelės, o konkrečiai 2012 m. liepos 16 d. vyresniosios slaugytojos R. V. įrašu apie tai, kad R. L. skundžiasi akių perštėjimu, paraudimu, ašarojimu. Serga apie 4 dienas. Jam paskirti akių lašai nepadeda. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad pareiškėjas turi sveikatos problemų, susijusių su akių ligomis. Dėl to pareiškėjui 2012 m. liepos 16 d. buvo išduotas neįgaliojo pažymėjimas NP Nr. 0721083. Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad minėtos problemos yra susijusios su seniai patirta trauma. Atkreiptas dėmesys į tai, kad pareiškėjo buvimo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje metu (nuo 2012-07-09 iki 2012-07-13) jam nebuvo diagnozuotas akių uždegimas, o juolab, kad jis būtų sąlygotas buvimo patalpoje, kurioje rūkoma. Įrašai gydymo stacionare istorijoje įrodė, kad R. L. sveikatos būklė per laikotarpį nuo 2012 m. liepos 9 d. iki 2012 m. liepos 13 d. nepablogėjo, todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjo argumentas, jog laikant jį kameroje Nr. 29 pablogėjo jo sveikata, vertintinas kaip nepagrįstas. Atsižvelgdamas į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimo trukmę ir mastą, teismas laikė, kad pareiškėjas, nors ir galėjo patirti papildomą diskomfortą keturis lovadienius neužtikrinus jam 3,6 m2 gyvenamojo ploto, šie išgyvenimai nėra žymiai didesni ir intensyvesni už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Kad galima būtų konstatuoti neturtinės žalos faktą, neigiamas poveikis asmeniui turi sukelti ilgalaikius ir intensyvius išgyvenimus ir emocijas. Byloje nustatytos aplinkybės laikytos mažareikšmėmis ir smulkmeniškomis, todėl teismas konstatavo, jog byloje nėra nustatyta nei žalos padarymo pareiškėjui fakto, nei priežastinio ryšio, t. y. būtinųjų sąlygų atsakovo atsakomybei kilti.

III. Pareiškėjas R. L. apeliaciniu skundu (b. l. 35-36) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir tenkinti jo skundą – priteisti iš Lietuvos valstybės 10 500 Lt žalos atlyginimo.

Nurodo iš esmės tas pačias aplinkybes, kurias pateikė skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad dėl kameros Nr. 29 perpildymo joje net nebuvo stalo, kur jis galėtų pavalgyti, turėjo miegoti dviaukštės lovos antrame aukšte, nes kitur vietos nebuvo, dėl to nuolat kildavo problemos nulipti ir užlipti, teigia, kad turi stuburo problemų. Nurodo, kad faktą, jog kameroje Nr. 29 buvo rūkoma, savo pareiškime, kuris yra byloje, pripažino vienas iš ligonių. Teigia, jog raštiškai kreipėsi į Ligoninės administraciją dėl to, kad būtų laikomas atskirai nuo rūkančiųjų, bet negavo jokios pagalbos. Teigia, jog į Ligoninę atėjo sveikas, o grįžo sergantis akių uždegimu, kadangi jo akys yra jautrios tabako dūmams.

Laisvės atėmimo vietų ligoninė, atstovaujanti atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 43-44) prašė apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Sutiko ir palaikė pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytas ir išdėstytas aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas R. L. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, priteisti jam 7 000 Lt žalos dėl sveikatos sutrikdymo ir 3 500 Lt moralinės žalos atlyginimo Pareiškėjas, pagrįsdamas viešosios atsakomybės sąlygų egzistavimą, teigė, jog neturtinė žala jam atsirado dėl to, kad nuo 2012 m. liepos 9 d. iki 2012 m. liepos 13 d. (4 paras) Ligoninėje buvo laikomas kameroje Nr. 29, kurioje buvo 9 gultai ir 7 žmonės, ir tai, pasak pareiškėjo, neatitiko nustatytų reikalavimų – 3,6 m2 vienam žmogui. Be to, kameroje buvo nuolat rūkoma, kas lėmė, jog jam prasidėjo akių uždegimas ir pablogėjo sveikatos būklė.

Bendrai valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Pabrėžtina, jog būtent pareiškėjui kyla pareiga pateikti įrodymus, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti nurodytų privalomųjų viešosios atsakomybės sąlygų egzistavimą. Tokių įrodymų nepateikus, reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas, o skundas atmestinas. Pastebėtina, jog neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kaip ir turtinės žalos atlyginimo priteisimo atveju būtina nustatyti visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų egzistavimą, t. y. turi būti nustatyti neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, neturtinė žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir jų pagrindu atsiradusios neturtinės žalos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pažymėjo, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3 punkte nustatyta, kad iki Laivės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog pasikeitus teisiniam reglamentavimui, Įsakymo Nr. V-124 nustatyta minimali vienam asmeniui tenkant ploto norma – 3,6 m2, taikytina ir laisvės atėmimo vietų ligoninėse gydomiems asmenims (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1600/2012).

Nagrinėjamoje byloje atsakovas pripažino, jog pareiškėjui būnant Ligoninėje Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nustatyta ne mažesnė kaip 3,6 m2 ploto norma galėjo būti ir viršyta. Kaip nurodė atsakovas, kameros-palatos Nr. 29 plotas yra 15,45 m2. Pareiškėjo teigimu, tuo pačiu metu kartu su juo palatoje-kameroje Nr. 29, kurioje yra 9 gultai-lovos, buvo laikomi 7 asmenys, taigi vienam žmogui teko apie 2,2 m2 ploto. Tačiau pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad gyvenamojo ploto trūkumas tokį trumpą laiką (4 paras) būtų žymiai pabloginęs pareiškėjo sveikatą, sukėlęs fizinius skausmus, dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą (CK 6.250 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

Pagal nusistovėjusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 straipsnyje nustatyta susitariančiųjų šalių pareiga kiekvienam jų jurisdikcijai priklausančiam asmeniui garantuoti konvencijoje numatytas teises ir laisves, taikoma kartu su Konvencijos 3 straipsniu, lemia reikalavimą, kad valstybės imtųsi priemonių užtikrinti, kad jų jurisdikcijai priklausantys asmenys nepatirtų kankinimų ar nežmoniško arba žeminančio elgesio ar baudimo, įskaitant ir tokį privačių asmenų elgesį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. gegužės 1 d. sprendimą Ebcin v. Turkija (pareiškimas Nr. 19506/05), 2001 m. gegužės 10 d. sprendimą Z. ir kt. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimas Nr. 29392/95) ir 1998 m. rugsėjo 23 d. sprendimą A. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimas Nr. 25599/94)).

Pažymėtina, kad argumentas, jog Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistų asmenų skaičiui, todėl ne visais atvejais gali atsižvelgti į rekomenduojamas ploto normas, nagrinėjamo ginčo atveju neturi teisinės reikšmės valstybės atsakomybei. Viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda ir tais atvejais, kai viešojo administravimo subjekto padaryti teisės aktų pažeidimai buvo nulemti objektyvių sąlygų – nepakako patalpų, trūko lėšų ir pan. Ta aplinkybė, kad Ligoninės administracija neturėjo galimybių gydyti pareiškėją Įsakymą Nr. V-124 atitinkančiomis sąlygomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo buvimo Ligoninėje laikotarpiu kameroje-palatoje Nr. 29 jam buvo sutektas ypač mažas gyvenamasis plotas (apie 2,2 m2), teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju mano, jog pareiškėjui priteistinas neturtinės žalos atlyginimas. Teisės aktų reikalavimus atitinkančių gydymosi sąlygų (atitinkamo gyvenamojo ploto nesuteikimas) nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudarė pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmestas, naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir pareiškėjui priteistina 350 Lt suma už buvimą Ligoninėje laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 9 d. iki 2012 m. liepos 13 d. kameroje-palatoje Nr. 29, kurioje pareiškėjui buvo neužtikrintas 3,6 m2 gyvenamasis plotas.

Apskaičiuodama neturtinės žalos dydį, t. y. įvertindama pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, teisėjų kolegija atsižvelgia į pažeidimo trukmę, jog nukrypimas nuo įprastinių sąlygų vis dėlto tęsėsi palyginus neilgą laiką (4 paras), taip pat atsižvelgia į tai, jog Ligoninė nepateikė duomenų apie kameros-palatos Nr. 29 būklę, be to, pareiškėjas buvo laikomas Ligoninėje, o ne tardymo izoliatoriuje ar areštinėje. Tokia praktika atitinka tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)), tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (2012 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje A492-1600/2012, 2010 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-122/2010).

Atkreiptinas dėmesys, jog apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo papildomas aplinkybes, kurių nenurodė pirmosios instancijos teismui: dėl kameros Nr. 29 perpildymo joje net nebuvo stalo, kur jis galėtų pavalgyti, turėjo miegoti dviaukštės lovos antrame aukšte, nes kitur vietos nebuvo, dėl to nuolat kildavo problemos nulipti ir užlipti, nes turi stuburo problemų. Teisėjų kolegija pažymi, jog procesas iš esmės turėtų būti grindžiamas rungimosi principu, šalims suteikiamos vienodos galimybės procese. Šių bei apeliacinį procesą apeliacinės instancijos administraciniame teisme reglamentuojančių teisės normų (ABTĮ 53 str. 3 d., 130 str. 5 d., 138 str. 2 ir 3 d.) analizės pagrindu darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota to teismo sprendimu. Kitoks anksčiau minėtų teisės normų aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinio netikrumo ir neaiškumo būseną, nes ji negalėtų būti tikra, jog kita šalis nepateiks jai siurprizo, pakeisdama savo skundo (prašymo) pagrindą, nurodydama naujas aplinkybes, ir tokiu būdų iš esmės paneigtų pirmosios instancijos teismo proceso prasmę. Proceso šalių pareiga elgtis sąžiningai iš esmės nesuderinama su faktinio pagrindo keitimu (papildymu), kai tai nemotyvuotai ir nepagrįstai daroma tik apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinė byla Nr. A556-747-2007).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, jog pareiškėjas dvasinius sutrikimus, emocinę depresiją, nepatogumus ir fizinius skausmus patyrė dėl to, kad kameroje nebuvo stalo ir jis turėjo miegoti dviaukštėje lovoje, kas jam, turinčiam stuburo sutrikimų, sukėlė papildomų problemų, galėjo būti pateiktos ir įvertintos pirmosios instancijos teismo. Priežasčių, kodėl šių aplinkybių nenurodė pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas nenurodė, kaip ir nepateikė įrodymų, jog turi problemų dėl stuburo, todėl dėl naujų pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių teisėjų kolegija detaliau nepasisakys ir jų nevertins.

Dėl pareiškėjo nurodomos aplinkybės, jog kameroje Nr. 29 šeši asmenys nuolat rūkė ir dėl to pablogėjo jo sveikata, pirmosios instancijos teismas byloje nenustatė, kad ginčo kameroje laikyti asmenys būtų rūkę su Ligoninės administracijos žinia ir leidimu, todėl laikė, kad Ligoninės administracija neatliko neteisėtų veiksmų.

Pažymėtina, jog neteisėtų veiksmų CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atlaidžiai ir rūpestingai.

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose. Pagal Higienos normos HN 76:2010 14 punktą, Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip kiek įmanoma objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Tačiau vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-3076/2011, 2012 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-318/2012).

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantis raštiškas R. J., kuris tuo pačiu metu kartu su pareiškėju buvo laikomas kameroje-palatoje Nr. 29 pareiškimas (b. l. 2), kuriame teigiama, jog kameroje buvo nuolat rūkoma, vertintinas kritiškai bei nelaikytinas patikimu įrodymu, patvirtinančiu objektyviai egzistavusiais aplinkybes. Be to, iš minėto pareiškimo matyti, jog pareiškėjas 2012 m. liepos 7 d. kreipėsi su raštišku prašymu į Ligoninės administraciją, tačiau byloje nėra įrodymų, jog toks pareiškėjo kreipimasis būtų realiai egzistavęs. Aplinkybė, jog raštišku prašymu pareiškėjas būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją, neminima ir pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui. Iš byloje esančios Ligoninės socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkės A. M. 2012 m. rugpjūčio 7 d. pažymos „Dėl R. L.“ Nr. 19-185 (b. l. 10, 11-13) matyti, jog pareiškėjas 2012 m. liepos 13 d. prašymais į Ligoninės direktorių kreipėsi „dėl kompiuterio“ ir „dėl kompiuterio ir laikrodžio“. Teisėjų kolegija pažymi, jog dėl to, kad kameroje-palatoje Nr. 29 buvo rūkoma, pareiškėjas raštu į Ligoninės administraciją nesikreipė. Nors skunde pareiškėjas pažymėjo, jog žodžiu kreipėsi į pareigūną, o apeliaciniame skunde papildė, kad ir raštiškai kreipėsi į Ligoninės administraciją, kad būtų laikomas atskirai nuo rūkančių asmenų, tačiau byloje nėra įrodymų, patvirtinančių tokį pareiškėjo kreipimąsi. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog, atsižvelgiant į tai, kad visose sveikatos įstaigose rūkyti yra draudžiama, informacija apie tai yra iškabinta visose Ligoninės patalpose, bei pareiškėjui teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu pripažinus, kad jam apie draudimą rūkyti kameroje-palatoje buvo žinoma, nesant jokių objektyvių duomenų, kad kameroje-palatoje buvo rūkoma, nėra pagrindo daryti išvadą, jog kameroje-palatoje Nr. 29 tuo metu, kai pareiškėjas buvo laikomas joje, buvo rūkoma.

Dėt to, kas išdėstyta anksčiau, atmestini pareiškėjo argumentai, susiję su sveikatos pablogėjimu dėl rūkymo kameroje-palatoje Nr. 29. Šiuo aspektu pritartina pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, jog iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjo buvimo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje metu (nuo 2012 m. liepos 9 d. iki 2012 m. liepos 13 d.) jam nebuvo diagnozuotas akių uždegimas, o juolab, kad jis būtų sąlygotas buvimo patalpoje, kurioje rūkoma. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai atsižvelgta į tą faktą, kad pareiškėjo problemos, susijusios su akių ligomis, yra sietinos su seniai įvykusia trauma. Taigi nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog neteisėtų Ligoninės administracijos veiksmų, kad kameroje-palatoje Nr. 29 būtų buvę rūkoma su Ligoninės administracijos žinia ir leidimu, nenustatyta ir taip pat, jog pareiškėjo sveikatos būklė būtų pablogėjusi būnat kameroje-palatoje Nr. 29.

Tačiau, remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog byloje dėl to, kad pareiškėjo buvimo Ligoninėje laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 9 d. iki 2012 m. liepos 13 d. kameroje-palatoje Nr. 29 buvo neužtikrintas 3,6 m2 gyvenamasis plotas, nustatytas viešosios atsakomybės sąlygų egzistavimas. Kadangi pirmosios instancijos teismas šioje dalyje netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, susijusius su neturtinės žalos pareiškėjui padarymu, ir dėl to netinkamai taikė reikalingas materialinės teisės normas, teismo sprendimas naikintinas ABTĮ 143 straipsnio pagrindu ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies ir jam priteistinas 350 Lt neturtinės žalos atlyginimas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo R. L. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui R. L. 350 Lt (tris šimtus penkiasdešimt litų) neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Artūras Drigotas Skirgailė Žalimienė