2022-03-16 Nr. AB-6632-3-61-3-04261-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1568-815/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04261-2021-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. M. I. ir A. E. M. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. M. I. ir A. E. M. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjos D. M. I. (toliau – ir pareiškėja) ir A. E. M. I. (toliau – kartu pareiškėjos) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamos: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 21M31754 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. 6K-1445 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėja prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad prieš ją buvo panaudota prievarta ir ketinama priverstinai ištekinti. Dėl naudotos lytinės prievartos pareiškėja susilaukė vaiko. Pareiškėjos teigimu, ji turi būti priskirta prie moterų, patiriančių prievartą (duomenys neskelbtini), socialinės grupės. Ji patyrė smurtą dėl to, kad yra moteris, todėl egzistuoja aiškus priežastinis ryšys: dėl lyties pareiškėja patyrė persekiojimo veiksmus (prievartą bei vertimą susituokti). Dėl patirtų veiksmų ir pavojų ji patenka į 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) teikiamos apsaugos sritį, o minėti veiksmai atitinka persekiojimo apibrėžimą.

3. Migracijos departamentas Sprendime dėl prieglobsčio nesuteikimo rėmėsi Jungtinių Tautų Organizacijos (toliau – JTO) Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto 2019 m. periodine ataskaita (toliau – ir Ataskaita), kurioje nurodoma, jog moterys susiduria su kompleksinėmis problemomis prieinant prie teisingumo bei žalos atlyginimo. Ataskaitoje nurodoma, kad nors ir (duomenys neskelbtini) priėmė gerinančius moterų padėtį įstatymus, tačiau jie nėra taikomi, atskiroje skiltyje dėl smurto artimoje aplinkoje nurodoma, kad moterys turi ribotą prieigą prie teisingumo smurto artimoje aplinkoje atvejais, o dideli smurto artimoje aplinkoje skaičiai bei visuomenės toleravimas sukelia stigmatizaciją ir tik ribotas asmenų skaičius patraukiami atsakomybėn.

4. Pareiškėjos nuomone, prieglobsčio prašymo tyrimas buvo atliktas neišsamiai, nes neįvertintos galinčios kilti grėsmės jos vaikui bei jos vaiko padėtis išsiuntus, nepasisakyta apie sveikatos, švietimo ir kitų paslaugų prieinamumą vaikui bei kokiomis sąlygomis gyventų pareiškėjos jas išsiuntus, neįvertinta, ar vaikas nebūtų diskriminuojamas, nes gimė ne santuokoje. Negana to, liko neįvertintas persekiotojo profilis – pareiškėjos dėdė yra pulkininkas, todėl efektyvios priemonės prieš jį negalėtų būti prieinamos ir (duomenys neskelbtini) institucijos būtų neefektyvios. Be to, Migracijos departamentas izoliuotai įvertino kilmės valstybės informaciją, vadovavosi tik sau naudinga informacija. Atsakovo naudojami šaltiniai parodo, kad (duomenys neskelbtini) nėra prieinamos efektyvios apsaugos sistemos smurto artimoje aplinkoje ar patirtos prievartos atvejais. Dėl šios priežasties Komisijos sprendimas yra nepagrįstas, o pareiškėjos prieglobsčio prašymas turi būti išnagrinėtas iš naujo.

5. Pareiškėja kartu su nepilnamečiu vaiku yra priskiriami prie pažeidžiamų asmenų, todėl jos prašymas turėjo būti išnagrinėtas ne skubos, o bendra tvarka. Dėl patirtų traumų, ji Pabėgėlių priėmimo centre lankosi pas psichologą, o tai pagrindžia jos ypatingą pažeidžiamumą, kuris turi būti įvertintas. Taip pat ji yra vieniša mama su vos 8 mėn. amžiaus vaiku.

6. Pareiškėjos manymu, Sprendimo dalis dėl išsiuntimo ir draudimo atvykti laikotarpio nustatymo nėra motyvuota. Vien ta priežastis, kad pareiškėja neteisėtai kirto sieną ar jos prieglobsčio prašymas buvo išnagrinėtas skubos tvarka, negali būti formaliu pagrindu nustatyti tokias neigiamas pasekmes. Sprendžiant dėl išsiuntimo taikymo, turi būti teikiama pirmenybė savanoriškam grįžimui. Be to, maksimalūs draudimo atvykti laikotarpiai taikomi tik išskirtiniais atvejais. Pareiškėjų atveju nėra nustatytos grėsmės valstybės saugumui, taip pat nėra iš esmės nurodyta, kodėl ir kokiu būdu pareiškėja piktnaudžiauja prieglobsčio / migracijos sistema. Vien pats faktas, kad buvo neteisėtai kirsta siena, negali nulemti tokių neigiamų pasekmių.

7. Pareiškėja pateikė papildomus įrodymus, kurie, jos nuomone, patvirtina patirtus persekiojimo veiksmus bei jos pažeidžiamumą. Pabėgėlių priėmimo centro psichologė, įvertinusi pareiškėjos psichologinę būklę, pateikė ekspertinę išvadą „Dėl M.-I. D. teiktos psichologinės pagalbos“ (toliau – ir Išvada), kuri patvirtina, kad pareiškėjos įvardinta baimė ir apklausų metu nupasakoti seksualinės prievartos epizodai nėra išgalvoti.

8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

9. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjos paaiškinimus, kilmės valstybės informaciją, padarė išvadą, kad netenkinama viena iš pabėgėlio statuso suteikimo sąlygų (asmuo turi visiškai pagrįstai bijoti persekiojimo). Atsakovas pagrįstai nevertino, ar pareiškėja priklauso socialinei grupei, nes tokį vertinimą reikėtų atlikti tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad asmuo visiškai pagrįstai bijo persekiojimo. Atsakovas Sprendime nurodė, kad tikėtina, jog pareiškėja kilmės valstybėje galėjo patirti fizinę prievartą bei galėjo būti verčiama sudaryti santuoką ne savo noru, bet šios aplinkybės savaime nepagrindžia jos realios baimės būti persekiojamai, tuo labiau, kad pareiškėja šių aplinkybių nepagrindė jokiais įrodymais, o jos pasakojimas dėl to taip pat nebuvo detalus.

10. Atsakovo nuomone, pareiškėjos nurodyti prieštaraujantys teiginiai patvirtino, kad ji negebėjo nuosekliai, tapačiai įvardinti tariamo jos persekiotojo, prašymo suteikti prieglobstį padavimo metu ir apklausos metu nurodė skirtingus tariamus persekiotojus, todėl atsakovas pagrįstai suabejojo tariamo persekiotojo asmenybe ir pagrįstai sprendė, kad pareiškėja neįrodė „visiškai pagrįstos baimės“ sąlygos. Atsakovo teigimu, pareiškėjos nurodytas tariamas persekiotojas (dėdė) nėra valstybinis subjektas, o pareiškėja nepateikė jokių duomenų, pakankamu lygiu pagrindžiančių tikimybę, jog jos dėdė yra pajėgus taikyti pareiškėjos atžvilgiu priemones, savo pobūdžiu ir poveikiu prilygstančias persekiojimui, nuo kurių kilmės valstybės institucijos nenorėtų ar negalėtų jos apsaugoti.

Ji nurodė kelis tariamus jos persekiojimo motyvus – priversti sudaryti santuoką su dėdės draugu ir neleisti jai papasakoti apie tai, kad dėdė ją prievartavo. Nors pareiškėjos nurodyta aplinkybė apie galimą vertimą sudaryti santuoką praeityje buvo įvertinta kaip tikėtina, tačiau, atsakovo vertinimu, vien šios aplinkybės nurodymas savaime nereiškia, kad ji bus verčiama sudaryti santuoką ne savo noru ar dėl to ateityje ji bus persekiojama. Pareiškėja apie tariamą būsimą sutuoktinį ir santuoką pateikė minimaliai informacijos, nurodydama tik tai, kad būsimas vyras buvo dėdės draugas, jam buvo 65 m. ir santuoka turėjo įvykti po dviejų savaičių po jos pabėgimo, nenurodė, kad dėl šios santuokos būtų buvę atlikti kokie nors paruošiamieji veiksmai, ji nebuvo oficialiai supažindinta su būsimu vyru ar jo šeima, nebuvo ruošiama šventė, nenurodyti jokie fizinio ar psichologinio pobūdžio smurtiniai prievartos dėl santuokos sudarymo veiksmai, nepateikiama jokia informacija, kurios pagrindu būtų galima vertinti, jog pareiškėja būtų prievarta verčiama tuoktis.

Pareiškėjai tuo metu buvo 29 metai, ji buvo brandi, sutikimo santuokai nebuvo davusi, tad bandymas jai nurodyti, ką reikia daryti ir įkalbėti ją šiuo atveju nepatvirtina, kad pareiškėja dėl to buvo persekiojama taip, kaip persekiojimas apibrėžiamas Konvencijos prasme. Taip pat surinkta kilmės valstybės informacija patvirtina, jog santuokai sudaryti asmenų sutikimas yra būtinas, todėl dėl santuokos anuliavimo, nesant sutikimo, galėtų kreiptis ir prokuroras. Pareiškėja buvo nurodžiusi, jog, pabėgus iš namų, ji slėpėsi dėdės sargybinio ir sargybinio tėvo namuose, dėdė jos ieškojo, bet nenurodė, kad ji buvo ieškoma tuo tikslu, jog ją siektų priversti tuoktis.

Pareiškėja taip pat nurodė buvusi dėdės prievartaujama, tačiau paklausus dėl kreipimosi į teisėsaugos institucijas, ji pateikė neigiamą atsakymą, jo neplėtodama ir nesuponuodama, kad šis nenoras kyla iš baimės dėl dėdės darbo ar jo statuso. Pati pareiškėja paminėjo, kad jos kilmės šalyje labai svarbi giminė, o ji, būdama našlaitė, buvo visos giminės rūpestis, tačiau dėl netinkamo dėdės elgesio ji į savo giminaičius nesikreipė, taip pat, per juos ar pas juos nebandė apsigyventi ir pakeisti savo gyvenamosios vietos, o uždavus klausimą dėl to, ar ji palaiko su jais ryšį, pareiškėja taip pat atsakė neigiamai.

Šios aplinkybės, atsakovo įsitikinimu, leidžia teigti, kad pareiškėja neišreiškė noro ir niekada nebandė pakeisti savo situacijos, gyvenamosios vietos, būdo, aplinkybių ar sustabdyti dėdės veiksmų prieš ją, todėl ji nesiekė pasinaudoti ne tik teisėsaugos, bet ir savo artimųjų pagalba bei apginti savo teises.

11. Vertindamas pareiškėjos nurodytas aplinkybes, Migracijos departamentas surinko kilmės valstybės informaciją ir įvertino tai, kad valstybė deda pastangas siekiant užkirsti kelią smurtui šalyje, tačiau pasirinkimą dėl galimybės pasinaudoti šiais instrumentais priima kiekvienas asmuo individualiai. Pareiškėja turėjo galimybę kreiptis pagalbos ir informuoti apie nusikaltimą, tačiau to sąmoningai nedarė. Pareiškėja turi dukterį, yra brandi, turi giminaičius, nėra įpareigota grįžti į kilmės šalį gyventi su dėde, gali pasirinkti jai tinkamą vietą gyventi, nėra jokių duomenų, kad ji ateityje iš savo dėdės gali susilaukti fizinio smurto ar būti prievartaujama, todėl jos baimė yra išskirtinai hipotetinio pobūdžio. Be to, pati pareiškėja nurodė, kad kilmės šalyje iš dėdės pavogė 10 000 dolerių, todėl, tikėtina, kad tai gali būti dėdės motyvas ieškoti pareiškėjos, tačiau ši priežastis taip pat nelemia tarptautinės apsaugos suteikimo.

12. Atsakovo vertinimu, pareiškėja savo pasakojimo nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Ji nenurodė, kad ji būtų kreipusis į kokias nors institucijas, todėl skunde deklaratyviai pasisakoma ir spėliojama, jog jai institucijos nebūtų padėjusios. Nors skunde minima periodinė Ataskaita pateikia įvairią informaciją, nurodo įvairių priemonių efektyvumą priklausomai nuo to, kur gyvena asmuo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja yra išsilavinusi ir paskutinė jos gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini) sostinėje, galimybės pasinaudoti įvairių institucijų (valstybinių, nevyriausybinių ir tarptautinių) pagalba ir apginti savo teises yra efektyvesnės ir platesnės. Migracijos departamento surinkta kilmės valstybės informacija patvirtina, kad šalyje yra teisinės priemonės ir galimybės savo teises ginti, tačiau pareiškėja jomis net nebandė pasinaudoti.

13. Tyrimo metu buvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėja turi mažametį vaiką. Kilmės šalies informacija nesuteikia pagrindo vertinti, jog pareiškėjai ar jos vaikui grįžus į (duomenys neskelbtini) bus nesaugu gyventi, nebus užtikrinti būtini ir esminiai jų poreikiai. Deklaratyvūs pareiškėjos argumentai, kad Migracijos departamentas neįvertino, ar jos vaikas grįžimo į kilmės šalį atveju nebus diskriminuojamas, nes pati pareiškėja šiomis aplinkybėmis negrindė prašymo suteikti prieglobstį, o skunde jokios kilmės valstybės informacijos, kurią Departamentas turėjo tariamai įvertinti šiuo aspektu, nepateikė. Surinkta kilmės valstybės informacija patvirtina, jog ne tik pati kilmės valstybė, bet ir tarptautinė bendruomenė deda pastangas dėl šios problemos ir kuria įvairius instrumentus padėti nukentėjusioms moterims (taip pat ir vienišoms motinoms), jų vaikams, tad pareiškėja turi galimybes pasinaudoti šiomis priemonėmis kilmės šalyje.

14. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nėra duomenų, jog pareiškėjos dėdė naudotųsi savo pareigomis, siekdamas asmeninių tikslų, ar pasitelktų veikti valstybę jo naudai. Pareiškėja apklausos metu taip pat nenurodė jokių aplinkybių, kad dėdė iki šiol prieš ją būtų naudojęsis savo pareigomis, priešingai, iš apklausos turinio matyti, kad ji su dėde gyveno ir jam pakluso tik dėl giminystės ryšio. Pareiškėja taip pat nenurodė, kad dėdė būtų sugebėjęs rasti pareiškėją, kol ji slėpėsi pas jo sargybinį ar pastarojo tėvą, neužkirto jai kelio išvykti į užsienio valstybę, nebuvo jokių trukdymų patenkant į oro uostą, tvarkant dokumentus kelionei į Baltarusiją. Be to, nors pareiškėja nurodė iš jo pavogusi 10 000 dolerių, bet nenurodė, kad jos ieškoti būtų pasitelkta policija (nors ji savo dėdę įvardijo būtent policijos pulkininku), todėl akivaizdu, kad dėdė pareiškėjos atžvilgiu nevykdė jokių veiksmų pasitelkdamas valstybės įstaigas. Atsakovas neturi jokių duomenų, kad pareiškėja dėl dėdės statuso kilmės šalyje negalėtų pasinaudoti valstybės teikiamomis priemonėmis, o tokių aplinkybių nenurodė ir pati pareiškėja.

15. Jokie aktualūs teisės aktai nenustato, kad pažeidžiamų asmenų grupei priskiriamų asmenų prašymai dėl prieglobsčio suteikimo privalo būti nagrinėjami bendra tvarka ir negali būti nagrinėjami skubos tvarka. Aplinkybė, kad prieglobsčio prašytojas yra pažeidžiamas, taip pat aplinkybė, ar tai buvo nustatyta prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu, savaime nereiškia, kad prieglobsčio prašytojo prašymas yra pagrįstas ir kad jam automatiškai turi būti suteiktas prieglobstis. Pareiškėja taip pat nenurodė jokių veiksmų, kurie buvo neatlikti dėl skubos tvarkos taikymo.

16. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas. Į Lietuvos Respubliką pareiškėja atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną, su savimi neturėjo asmens dokumentų, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikyta pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjos tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog atsisakius suteikti prieglobstį, vengdama grąžinimo, ji gali pasislėpti.

17. Pareiškėjai draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad ji į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento Sprendimo 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti D. M. I., atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Atitinkamai teismas pakeitė ir Komisijos sprendimą.

19. Teismas kritiškai vertino pareiškėjos pasakojimą, nurodydamas, kad ji saugiai gyveno pas dėdės sargybinį, ten dėdė jos nerado. Be to, pareiškėja iš dėdės pavogė 10 000 dolerių, todėl, jai įvykdžius nusikaltimą, jos dėdė galėtų pasitelkti policiją, tačiau ji sėkmingai ir teisėtai išskrido iš (duomenys neskelbtini), nebuvo sulaikyta oro uoste dirbančių asmenų ir sėkmingai pateko į Baltarusiją, kur niekieno neieškoma gyveno iki atvykimo į Lietuvą. Be to, kaip nurodė pareiškėja, ji turėjo Baltarusijos studijų vizą, o tai įrodo, jog ji galėjo teisėtai tvarkytis dokumentus, siekdama išvykti studijuoti į kitą šalį. Šios priežastys neįtikino teismo, kad, jai pakeitus gyvenamąją vieta, jos dėdė galėtų rasti pareiškėją kilmės valstybėje bei tam pasitelkti policiją. Teismo vertinimu, nenustatyta, jog pareiškėjos dėdė galėtų veikti valstybės vardu arba, vykdant persekiojimą, pasitelkti valstybę. Be to, Migracijos departamentas Sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos tariamas persekiotojas (jos dėdė) nėra valstybinis subjektas.

20. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėja nesiekė pakeisti savo situacijos kilmės valstybėje, nebandė pakeisti gyvenamosios vietos, būdo, aplinkybių, nebandė sustabdyti dėdės veiksmų prieš ją, ji nesiekė pasinaudoti ne tik teisėsaugos, bet ir savo artimųjų pagalba bei apginti savo teises. Pareiškėja yra pilnametė, turi giminaičius, kurių pagalbos galėjo paprašyti, tačiau to nepadarė. Be to, nenustatyta, kad kilmės valstybėje negalėtų pasirinkti gyvenamosios vietos ir privalėtų gyventi su dėde. Tyrimo metu duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjai apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas „konvencinėmis“ priežastimis (jos rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), atsakovas nerado, o pareiškėja nepateikė.

21. Teismas pažymėjo, jog atsakovas Sprendime rėmėsi aktualia informacija, ji yra iš skirtingų bei įvairių šaltinių. Surinkta informacija neabejotinai patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) susiduria su smurto prieš moteris, smurto lyties pagrindu bei prekybos žmonėmis, taip pat priverstinių santuokų problemomis. Tačiau, iš tyrimo metu surinktos informacijos apie kilmės valstybę, taip pat matyti, kad tarptautinės organizacijos ir vietinės nevyriausybinės organizacijos deda pastangas į aukų identifikavimą bei pagalbos joms suteikimą, todėl pareiškėja, siekdama pagalbos savo kilmės valstybėje, galėtų kreiptis į šias organizacijas.

22. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, jog pareiškėjos neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir joms pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas.

23. Vertindamas aplinkybę, kad pareiškėja gali būti priskiriama prie moterų, patiriančių prievartą (duomenys neskelbtini), socialinės grupės, teismas nurodė, jog tam, kad asmeniui būtų suteiktas pabėgėlio statusas, visos Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nurodytos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos turi būti įvykdytos in corpore, nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų. Kadangi atsakovas pagrįstai nustatė, jog netenkinama viena iš pabėgėlio statuso suteikimo sąlygų (asmuo turi visiškai pagrįstai bijoti persekiojimo), todėl Migracijos departamentas pagrįstai nevertino, ar pareiškėja priklauso socialinei grupei. Tokį vertinimą, teismo įsitikinimu, reikėtų atlikti tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad pareiškėjos visiškai pagrįstai bijo persekiojimo.

24. Teismas, vertindamas pareiškėjos argumentus, kad ginčijame Sprendime nebuvo ištirtos grėsmės pareiškėjos vaikui, pažymėjo, jog pati pareiškėja šiomis aplinkybėmis negrindė savo prašymo suteikti prieglobstį. Migracijos departamentas ištyrė su pareiškėjos individualia situacija susijusias aplinkybes, kuriomis ji grindė prašymą suteikti prieglobstį, įvertino kilmės valstybės saugumo situacija. Be to, atsakovo surinkta kilmės šalies informacija nesuteikia pagrindo vertinti, kad pareiškėjai ar jos vaikui, grįžus į (duomenys neskelbtini), bus nesaugu gyventi ir jos bus persekiojamos. Negana to, ir pati pareiškėja nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių duomenų.

25. Teismas atkreipė dėmesį, jog ginčui aktualios redakcijos Įstatymo nuostatose nėra nustatyta, kad pažeidžiamų asmenų grupei priskiriamų asmenų prašymai dėl prieglobsčio suteikimo privalo būti nagrinėjami bendra tvarka ir negali būti nagrinėjami skubos tvarka, to nenumato ir jokie kiti teisės aktai. Pažeidžiamų asmenų procedūrinės garantijos yra susijusios su prieglobsčio prašytojo priėmimo sąlygomis, tam tikra prieglobsčio prašymo nagrinėjimo tvarka. Nors tyrimo metu ir ginčijame Sprendime nėra nustatyta, kad pareiškėja ir jos nepilnametis vaikas yra pažeidžiami asmenys, tačiau ši aplinkybė savaime nereiškia, jog prieglobsčio prašytojo prašymas yra pagrįstas. Atsakovas Sprendimą priėmė individualiai įvertinęs prieglobsčio prašytojų situaciją, jos paaiškinimus, kilmės valstybės informaciją, kitus duomenis, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjų prašymo nagrinėjimas buvo neišsamus.

26. Pareiškėja be aplinkybių, kurios buvo vertinamos dėl pabėgėlio statuso suteikimo nei atsakovui, nei teismui neįvardijo kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių. Migracijos departamentas nagrinėjo pareiškėjos nurodytas aplinkybes, aktyviai rinko įrodymus, tačiau surinkti duomenys nepatvirtino hipotetinio pobūdžio teiginių dėl galimo pavojaus pareiškėjoms. Atsižvelgus į tai, pagrįstai nenustatyta tikimybė, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojoms grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jos neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remiantis turima kilmės valstybės informacija, rytinė (duomenys neskelbtini) dalis yra labiausiai pažeidžiama dėl vykstančių ginkluotų konfliktų, bet ginkluoti konfliktai nevyksta visoje (duomenys neskelbtini)teritorijoje. Migracijos departamentas nerado duomenų, pagrindžiančių faktą, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) (pareiškėjos gyvenamojoje vietoje kilmės valstybėje) vyksta karinis ar vidaus konfliktas, kad vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei grėstų pavojus. Taigi pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjos neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų kriterijų dėl papildomos apsaugos suteikimo.

27. Nagrinėdamas Sprendimo dalį dėl pareiškėjų išsiuntimo, teismas įvertino prieglobsčio ir papildomos apsaugos nesuteikimo priežastis, jų atvykimo aplinkybes, deklaruojamą atvykimo tikslą, kitas asmenį apibūdinančias aplinkybes (į Lietuvą atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai pareigūnai sulaikė ir pristatė į užkardą). Taip pat teismas pažymėjo, jog nei iki ginčijamo Sprendimo priėmimo, nei po jo iki bylos išnagrinėjimo pareiškėja nepateikė prašymo leisti joms savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

28. Teismas nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjos atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jos padarytam pažeidimui. Migracijos departamento Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. 5 metus. Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėja praeityje pažeidė atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekė nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padariusi kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėja būtų išsiunčiama jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų nulemti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą. Atsižvelgus į tai, pirmosios instancijos teismo vertinimu, Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, keistina, nustatant, kad jai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Kadangi pareiškėjos atžvilgiu taikomas draudimas atvykti jai ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjos asmens duomenys iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai.

III. 29. Pareiškėjos D. M. I. ir A. E. M. I. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 7 d. sprendimą ir jų skundą tenkinti. Taip pat pareiškėjos prašo byla nagrinėti žodinio proceso tvarka dėl bylos specifiškumo – nagrinėjama prieglobsčio byla, nuo kurios išsprendimo priklausys, ar pareiškėjos turės išvykti atgal į (duomenys neskelbtini), kur joms grėstų pavojus, todėl yra svarbu, kad pareiškėja žodžiu pateiktų savo paaiškinimus, jei, nepaisant jos pateiktų dokumentų, dar yra abejonių, dėl kilmės valstybės.

30. Teismas nurodė, kad tarptautinės organizacijos ir vietinės nevyriausybinės organizacijos deda pastangas į seksualinio smurto aukų identifikavimą bei pagalbos joms suteikimą, todėl pareiškėja, siekdama pagalbos savo kilmės valstybėje, galėtų kreiptis į šias organizacijas, tačiau, pareiškėjos manymu, toks vertinimas nėra tinkamas ir pakankamas pagal prieglobsčio teisėje įtvirtintus standartus, nes atvejais, kai valstybė negali užtikrinti asmens apsaugos, tarptautinės ar vietinės organizacijos turi galėti ir norėti suteikti veiksmingą ir ilgalaikę pagalbą. (duomenys neskelbtini) veikiančių tarptautinių ir vietinių organizacijų teikiamos apsaugos ir pagalbos programos nėra užtikrintai veiksmingos.

31. Pareiškėjos įsitikinimu, teismas nepagrįstai kelia reikalavimą jai pasinaudoti vietinėmis teisėsaugos institucijomis, kadangi kilmės valstybės informacija patvirtina, kad teisinė sistema (duomenys neskelbtini) yra neprieinama ir šališka, o kreipimasis į tokias institucijas gali sukelti pavojų asmens gyvybei ir sveikatai. Remiantis Suomių Imigracijos Tarnybos 2021 m. ataskaita, moterų situacija (duomenys neskelbtini) yra vis dar komplikuota, o, remiantis įvairių organizacijų duomenimis, daugybė prievartos veiksmų yra vykdomi (duomenys neskelbtini) kariuomenės bei policijos pajėgų, daugybė aukų nesiima jokių teisinių priemonių ir neieško pagalbos, dėl nepakankamo saugumo užtikrinimo ir mažų finansinių galimybių, visuomenės spaudimo, keršto ir pažeminimo baimės. Europos prieglobsčio paramos biuro (EASO) 2021 m. kilmės valstybės informacijos duomenimis, dabartinė teisinė sistema yra neveiksminga, ypač seksualinio ir lytinio smurto ar žmogaus teisių pažeidimų atžvilgiu.

32. Teismas rėmėsi Migracijos departamento išvada, kad pareiškėja nebandė persikelti šalies viduje, nors kitos teritorijos yra saugios ir tinkamos pareiškėjos atvejui. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, vertinant vidinio persikėlimo alternatyvą, reikia atsižvelgti į tam tikras garantijas: ar gražintas asmuo turės galimybę įsikurti saugioje valstybės zonoje, ar bus visuomenės priimtas ir galės joje apsigyventi, o to nepadarius, ar nekils grėsmė pažeisti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį. Pareiškėja yra vieniša mama, buvo susidūrusi su prievarta, psichologiniu ir seksualiniu smurtu. Būtent dėl pareiškėjos dėdės rango policijoje (jis yra pulkininkas) ji negali gyventi (duomenys neskelbtini), kuri, pagal Migracijos departamento pateiktą informaciją, yra saugi vieta gyventi. Dėl vykstančių ginkluotų konfliktų šalies teritorijoje, (duomenys neskelbtini) veikia ir vidinio perkėlimo stovyklos, kuriose yra dažnai apgyvendinamos ir prievartą patyrusios ar nuo ginkluotų konfliktų bėgančios moterys, tačiau (duomenys neskelbtini) duomenimis, seksualinio smurto atvejai atsiranda ir vidinio perkėlimo perkeltų asmenų stovyklose. Pateikta kilmės valstybės informacija pagrindžia, kad valstybės teisinė sistema yra korumpuota, šališka, neveiksminga seksualinio smurto aukų atžvilgiu, taip pat padidinanti grėsmę tolimesniam smurtui, o, siūlant vidinę persikėlimo alternatyvą, Migracijos departamentas turėjo įvardinti konkrečią teritoriją, kuri būtų prieinama ir saugi pareiškėjoms.

33. Pareiškėja yra patyrusi psichologinį ir fizinį smurtą. Tą patvirtina psichologės Išvada. Vien dėl to, kad, atsakovo ar teismo nuomone, pareiškėja negalėjo pateikti daugiau informacijos apie būsimą vyrą bei pasiruošimą vestuvėms (kas pareiškėjai buvo dar vienas papildomas traumuojantis įvykis), nesuponuoja, kad toks persekiojimas nevyko ar kad pareiškėja neturi visiškai pagrįstos baimės, kaip to reikalauja Įstatymo 86 straipsnis. Atsakovas rėmėsi JTO Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto 2019 m. periodine ataskaita, tačiau neatžvelgė į tas ataskaitos dalis, kurios patvirtina, jog pareiškėja negali gauti savo valstybėje apsaugos. Kilmės valstybės informacija parodo, kad moterys gali būti išskiriamos kaip atskira socialinė grupė (duomenys neskelbtini) dėl nuolatinio smurto ir prievartos jų atžvilgiu, tačiau teismas nevertino, ar pareiškėja priklauso socialinei grupei. Taip pat pareiškėja teikė papildomus paaiškinimus, nurodydama, kad ji priskiriama prie pažeidžiamų asmenų, bet teismas dėl šių argumentų nepasisakė, nors pažeidžiamiems asmenims turi būti taikomos kitos prieglobsčio procedūros garantijos (pareiškėjos prieglobsčio prašymas turėjo būti nagrinėjamas bendra tvarka).

34. Pareiškėja pažymi, jog (duomenys neskelbtini) vyksta kariniai konfliktai, saugumo padėtis yra nestabili. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas atliko pagrįstą persekiojimo vertinimą, tačiau nepasisakė dėl pareiškėjos, kaip priverstinės santuokos ir fizinės prievartos aukos, padėties. Byloje pateikta kilmės valstybės informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) tokios moterys, kaip pareiškėja, sudaro itin pažeidžiamą grupę. Jeigu Migracijos departamentas būtų atlikęs tinkamai persekiojimo vertinimą, būtų pripažinęs, kad, išsiuntus pareiškėją, ji, tikėtina, pakartotinai susidurtų su seksualiniu ir psichologiniu smurtu.

35. Migracijos departamentas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 139 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas. Migracijos departamentas prašo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti, kadangi dėl padidėjusio darbo krūvio neturėjo galimybės pateikti atsiliepimo į pareiškėjo skundą per teismo nustatytą terminą, todėl prašo teismo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti.

36. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytos objektyvios priežastys, dėl kurių atsiliepimas negalėjo būti pateiktas per nustatytą terminą, vertina, jog yra tikslinga praleistą terminą atnaujinti ir atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą priimti (ABTĮ 66 str. 3 d.).

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 37. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

38. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

39. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjai buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

40. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo, be kita ko, dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

41. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas padarė teisingą išvadą, jog nėra pagrindo pareiškėjai suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Teismas pareiškėjų skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį.

42. Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad Migracijos departamentas, pažeisdamas tiek EŽTT suformuluotą praktiką, tiek Įstatyme bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, tik subjektyvių prielaidų pagrindu nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjos įsitikinimu, Migracijos departamentas paviršutiniškai atliko tyrimą dėl baimės būti persekiojamai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjos savybių ir santykio su žinoma bendra informacija, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant visapusiško įrodymų ištyrimo.

43. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

44. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

45. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

46. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

47. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

48. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

49. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

50. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Tvarkos aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

51. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

52. Prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje pareiškėja grindė tuo, kad ji negali pasilikti kilmės šalyje, nes savo kilmės šalyje patyrė smurtą ir seksualinį persekiojimą, buvo siekta ją priverstinai ištekinti, todėl pareiškėja negalėjo jaustis saugi.

53. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje, įvertino pareiškėjos pateiktą informaciją bei surinktą informaciją apie kilmės valstybę, tačiau jos istorija nepagrindė rizikos patirti persekiojimą tikimybės. Tyrimo metu nenustatytos individualios aplinkybės, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjai suteikimo poreikį.

54. Įvertinusi Migracijos departamento Sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad tyrimo metu nebuvo nustatytaos individualios aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjai gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Tai, kad pareiškėja galbūt nukentėjo, patirdama jos nurodytus seksualinės prievartos veiksmus, nelaikytina persekiojimu Konvencijos ir Įstatymo prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1368/2009). Pareiškėjos nurodomas persekiojimas negali būti vertinamas kaip esantis tęstinio ar trunkamojo pobūdžio ir pasikartosiantis ateityje. Duomenų, kad pareiškėją būtų siekta privalomai ištekinti, byloje nėra. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

55. Prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo pareiškėja grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija apie pareiškėjos asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, spręstina, kad pareiškėjos kilmės valstybėje beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

56. Nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5 p., 99.1 p., 99.1.1–99.1.10 p.). Iš Migracijos departamento Sprendimo matyti, kad pareiškėjos situacija buvo įvertinta individualiai, todėl nėra pagrindo spręsti, kad Migracijos departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes.

57. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjai atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Sprendimo dalys, kuriomis pareiškėja išsiųsta į kilmės valstybę ir jai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Sprendimo dalį ir nustatė, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėja nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, teisėjų kolegija nenustatė tokių aplinkybių, todėl ši sprendimo dalis paliekama nepakeista.

58. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad, pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.).

59. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjos paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

60. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų D. M. I. ir A. E. M. I. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė