2020-02-05 Nr. AB-2615-3-62-3-00317-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-127-525/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00317-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė pareiškėjui nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. spalio mėnesio draudė vaikščioti į asmeninius bei kontaktinius pasimatymus su sugyventine B. G., nors pagal teisės aktus priklausė per du mėnesius gauti vieną ilgalaikį pasimatymą ir vieną trumpalaikį. Kadangi pareiškėjui buvo nustatyta (duomenys neskelbtini) forma, jam buvo uždrausta vaikščioti į asmeninius (ilgalaikius) ir kontaktinius pasimatymus ir buvo palikta teisė vaikščioti į nekontaktinius pasimatymus. Pareiškėjas nurodė, jog rašė prašymą suteikti jam kontaktinį pasimatymą bet administracija uždraudė. Dėl neteisėtų Ligoninės veiksmų iširo pareiškėjo santykiai su sugyventine. Dėl tokių veiksmų pareiškėjas žalojosi, buvo psichologiškai sugniuždytas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nėra numatyta išimčių pagal kurias Ligoninė gali uždrausti kontaktinius pasimatymus nuteistiesiems, kurie serga užkrečiamomis ligomis ir uždrausti pareiškėjui ilgalaikius pasimatymus, kurie įtvirtinti BVK 94 straipsnyje.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ligoninės, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2016 m. gruodžio 22 d. į Ligoninę atvyko iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus dėl įtariamos (duomenys neskelbtini). Ligoninėje buvo konsultuotas gydytojų (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui diagnozuota (duomenys neskelbtini) forma, paskirtas (duomenys neskelbtini) gydymas. Pagal Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. V-946 159.3 papunktį, kai pacientui yra patvirtinta (duomenys neskelbtini) nutraukti izoliavimo priemones galima tik tuomet, kai sergantys (duomenys neskelbtini) pacientai efektyviai gydomi, gerėja jų klinika, gauti trys neigiami surinktų skirtingomis dienomis (duomenys neskelbtini) tyrimų rezultatai.

Pareiškėjui buvo atlikti trys (duomenys neskelbtini) tyrimai ir visuose tyrimams paimtuose (duomenys neskelbtini) neišaugo ((duomenys neskelbtini) forma, neišskiriant (duomenys neskelbtini) į aplinką). Paskutinė diagnozė (duomenys neskelbtini) 1/1 tvirtėjimo fazėje ((duomenys neskelbtini) forma, neišskiriant (duomenys neskelbtini) į aplinką). Pareiškėjui toliau tęsiamas (duomenys neskelbtini) gydymas Ligoninėje. Nuteistųjų teisės pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis reglamentuoja BVK, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d.

įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) ir kiti teisės aktai. Pasimatymo suteikimo procedūra pradedama gavus nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens rašytinį prašymą. Leidimą suteikti pasimatymą duoda pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas, arba pataisos įstaigos direktoriaus pavaduotojas (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 102 p.). Ligoninė, siekdama tinkamai užtikrinti BVK nuteistiesiems nustatytos teisės pasimatyti įgyvendinimą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo ir kitų sveikatos priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų nustatytus reikalavimus, yra patvirtinusi Pasimatymų suteikimo ir jų vykdymo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje tvarkos aprašą, patvirtiną Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2016 m. gruodžio 29 d.

įsakymu Nr. V-288 (toliau – ir Aprašas). Pasimatymo suteikimo (ar galimo suteikimo) procedūra pradedama gavus Ligoninėje laikomo nuteistojo arba lankytojo prašymą. Prašymas užregistruojamas teisės aktų nustatyta tvarka. Ligoninėje laikomi asmenys prašymus įteikia būrio viršininkui (Aprašo 4 punktas). Siekiant išvengti užsikrėtimo ir susirgimo užkrečiamosiomis ligomis, išvengti šių ligų išplitimo visuomenėje, Ligoninėje laikomiems asmenims, sergantiems (duomenys neskelbtini) (kai (duomenys neskelbtini) išskiriamos į aplinką), kita pavojinga ar ypač pavojinga užkrečiamąja liga, plintančia oro lašeliniu būdu, gali būti suteikiami tik trumpalaikiai pasimatymai be fizinio kontakto (Aprašo 10 punktas).

Atsakovo nuomone, atsižvelgiant į aukščiau pateiktą teisinį reglamentavimą nuteistajam pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis yra jo teisė, o ne pareiga, todėl pareiškėjas ar kiti suimtieji (nuteistieji) norėdami gauti pasimatymą, turi kreiptis į Ligoninės administraciją su prašymu, pagal numatytą tvarką. 2017 m. birželio 5 d. pareiškėjas kreipėsi su prašymu dėl kontaktinio pasimatymo su savo sugyventine, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu sirgo (duomenys neskelbtini) forma, 2017 m. birželio 10 d. buvo suteikta teisė į trumpalaikį bekontaktį pasimatymą su jo sugyventine, taip pat 2017 m. birželio 26 d. pareiškėjas kreipėsi į Ligoninės administraciją su prašymu, kad ilgalaikis pasimatymas būtų pakeistas į du trumpalaikius, kuris Ligoninės administracijos buvo tenkintas.

Taip pat atsakovas pažymėjo, kad pagal pareiškėjo 2018 m. kovo 20 d. prašymą suteikti trumpalaikį kontaktinį pasimatymą, atsižvelgiant į medikų išvadas buvo suteiktas trumpalaikis kontaktinis pasimatymas su sugyventine B. G., kuris įvyko 2018 m. kovo 22 d. Ginčijamo laikotarpio metu pareiškėjas pagal Ligoninėje surinktą dokumentaciją žalojosi keturis kartus: dėl to kad kamerų tipo patalpoje buvo laikomas vienas (du kartus), dėl administracijos veiksmų ir dėl to, kad neleidžiama eiti pasivaikščioti į kiemą, o leidžiama tik į kiemelius.

Medicininiuose dokumentuose nurodyta, kad 2017 m. vasario 4 d. gydytojo psichiatro konsultacijos metu pareiškėjui buvo nustatyta (duomenys neskelbtini). Atsakovas pažymėjo, kad šiam asmenybės sutrikimui yra būdingas (duomenys neskelbtini). Būdingas didžiulis skirtumas tarp (duomenys neskelbtini). Taip pat stebimas (duomenys neskelbtini). Tokiam asmeniui yra būdingas (duomenys neskelbtini). Atsakovas atkreipė dėmesį, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas dažnai atsisakydavo gydytojų paskirtų medikamentų (Asmens sveikatos istorijos Nr. 13-A/2016/3544, Gydymo stacionare ligos istorijos Nr. 2017/219-7 medicininiai dokumentai ir A.

L. 2017 m. gruodžio 4 d. pareiškimas). Atsižvelgus į pareiškėjo nuolatinį medikų paskirto gydymo ignoravimą, infekcijų ir užkrečiamų ligų prevencijos ir kontrolės tikslais (jam atsisakius vaistų) pareiškėjas buvo laikomas vienas nuo kitų asmenų, taip užtikrinant personalo ir kitų asmenų saugumą. Atsakovas pažymėjo, kad taip pat pareiškėjas buvo (duomenys neskelbtini) prieš hospitalizuojant jį į Ligoninę. Ligoninės nuomone, pareiškėjo skunde minimi išgyvenimai, emocinė būsena nėra susijusi su Ligoninės neva neteisėtu veikimu, ar neveikimu pareiškėjo atžvilgiu.

Pareiškėjo nuolatinis ciniškas ar priešiškas elgesys ir pastovus nepasitenkinimas Ligoninės atžvilgiu yra pareiškėjo socialinių normų nepaisymas ir abejingumas kitų atžvilgiu, kuriuo buvo siekiama pateisinti ir paaiškinti savo elgesį ir emocinę būseną. Ligoninė yra asmens sveikatos priežiūros įstaiga, teikianti suimtiesiems ir (arba) nuteistiesiems būtinas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, todėl privalo vykdyti ne tik nuteistųjų (suimtųjų) teisinę padėtį reglamentuojančias nuostatas, bet taip pat ir sveikatos priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 10 d. sprendimu pareiškėjo A. L. skundą atmetė.

6. Teismas pažymėjo, kad teisė pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis yra speciali nuteistųjų, kuriems paskirtos laisvės atėmimo bausmės, teisė, kuri įgyvendinama BVK nustatyta tvarka. BVK 94 straipsnio 1 dalis numato, jog nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki trijų valandų ir ilgalaikiai – iki vienos paros. Ilgalaikiai pasimatymai leidžiami tik su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką. Nuteistojo pageidavimu vienas ilgalaikis pasimatymas gali būti pakeistas dviem trumpalaikiais pasimatymais arba keturiais telefoniniais pokalbiais (BVK 94 str. 3 d.). BVK 94 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pasimatymų ir sergančių nuteistųjų lankymo tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Šių taisyklių XVI skyriuje nustatyta nuteistųjų pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis tvarka. Jose numatyta, jog pasimatymo suteikimo procedūra pradedama gavus nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens rašytinį prašymą, kuriame turi būti nurodytas prašančiojo suteikti pasimatymą vardas ir pavardė, asmens statusas nuteistojo atžvilgiu (sutuoktinis, sugyventinis, artimasis giminaitis, asmuo, turintis bendrą vaiką, ar kitas asmuo), nuteistojo, su kuriuo pageidaujama pasimatyti, vardas ir pavardė (kai prašymą pateikia į pasimatymą su nuteistuoju atvykstantis asmuo), pageidaujamo pasimatymo rūšis ir trukmė, motyvai dėl antro pasimatymo be pertraukos suteikimo.

7. Teismo vertinimu, nekyla teisinių abejonių į nuteistojo asmens teisę nustatyta tvarka turėti ilgalaikį ar trumpalaikį pasimatymą, tačiau viena iš šios teisės realizavo prielaidų – nuteistojo asmens valia (BVK 11 str.). Tai yra nuteistasis, siekdamas turėti ilgalaikį pasimatymą, tai turi aiškiai išreikšti bausmės vykdymo vietos administracijai, o pastaroji privalo priimti sprendimą tenkinti prašymą ar jį atmesti. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. birželio 5 d. pateikė prašymą administracijai dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo. Pareiškėjo prašymas nebuvo tenkintas, kadangi jis sirgo (duomenys neskelbtini) forma. 2017 m. birželio 10 d. pareiškėjui buvo suteikta teisė į trumpalaikį bekontaktį pasimatymą su jo sugyventine. Pareiškėjas pateikė 2017 m. birželio 26 d. prašymą ilgalaikį pasimatymą pakeisti į du trumpalaikius pasimatymus. 2017 m. birželio 26 d. gavo trumpalaikį pasimatymą su sugyventine.

8. Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis (žr. 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-889/2013 ir kt.). Konvencijos 8 straipsnis numato, jog kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas (1 d.), o valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (2 d.).

9. Atsižvelgęs į nurodytas nuostatas, teismas padarė išvadą, jog Konvencija įpareigoja gerbti kiekvieno asmens teisę į šeimos gyvenimą ir uždraudžia bet kokius apribojimus asmens naudojimuisi šia teise. Tai reiškia, kad bet koks kišimasis į asmens šeimos bei privatų gyvenimą, kuris negali būti pateisinamas pagal Konvencijos 8 straipsnio 2 dalį, gali būti laikomas kėsinimusi į Konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje saugomą teisę. Teisėtų apribojimų atvejai turi būti proporcingi siekiamam tikslui, numatyti įstatyme ir taikomi tik tada, kai tai yra būtina demokratinėje visuomenėje, valstybei siekiant teisėtų tikslų, kuriuos aiškiai nurodo Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis. Šis būtinumo ir teisėtumo demokratinėje visuomenėje testas Europos Žmogaus Teisių Teismo kiekvienu konkrečiu atveju atliekamas gana griežtai. Pati Konvencijos 8 straipsnio formuluotė formaliai atitinka valstybės pareigą susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kuriais kišamasi į šeimos bei privatų gyvenimą. Kita vertus, pažymėtina, jog teisė į šeimos gyvenimą suponuoja ne tik valstybių pareigą susilaikyti nuo neteisėto kišimosi į asmens šeimos gyvenimą, bet ir implikuoja valstybei įsipareigojimą veikti taip, kad būtų leidžiama normaliai vystytis šiems santykiams (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1979 m. birželio 13 d. sprendimą byloje PMarckx prieš Belgiją, pareiškimo Nr. 6833/74).

10. Teismas pažymėjo, kad pasimatymų suteikimo ir jų vykdymo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje tvarkos, patvirtintos Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2016 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-288, 10 punkte numatyta, jog siekiant išvengti užsikrėtimo ir susirgimo užkrečiamosiomis ligomis, išvengti šių ligų išplitimo visuomenėje, Ligoninėje laikomiems asmenims, sergantiems (duomenys neskelbtini), kita pavojinga ar ypač pavojinga užkrečiamąja liga, plintančia oro lašeliniu būdu, gali būti suteikiami tik trumpalaikiai pasimatymai be fizinio kontakto.

11. Teismas nustatė, kad ginčo dėl to, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu sirgo (duomenys neskelbtini) forma nebuvo. Teismo posėdyje pareiškėjas pripažino, jog ginčui aktualiu laikotarpiu sirgo (duomenys neskelbtini) forma. Tai patvirtino ir atsakovo atstovas. Atsakovo atstovas pažymėjo, jog pareiškėjui buvo atlikti trys (duomenys neskelbtini) tyrimai 2017 m. gegužės 30 d., 2017 m. rugpjūčio 1 d. ir 2017 m. lapkričio 8 d., visuose tyrimams paimtuose (duomenys neskelbtini) mikobakterijos neišaugo ((duomenys neskelbtini) forma, neišskiriant (duomenys neskelbtini) į aplinką). Paskutinė diagnozė (duomenys neskelbtini) 1/1 tvirtėjimo fazėje ((duomenys neskelbtini) forma, neišskiriant (duomenys neskelbtini) į aplinką). Taip pat nurodė, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas dažnai atsisakydavo gydytojų paskirtų medikamentų ir tai patvirtina byloje pateikta Asmens sveikatos istorija Nr. 13-A/2016/3544, Gydymo stacionare ligos istorija Nr. 2017/219-7 medicininiai dokumentai ir A. L. 2017 m. gruodžio 4 d. pareiškimas.

12. Teismas pažymėjo, kad Ligoninė yra Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldi biudžetinė įstaiga, kurios paskirtis – ambulatorinių ir stacionarių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės – suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą. Todėl nagrinėjant pareiškėjo skundo reikalavimus taikytini ir kiti teisės aktai, reglamentuojantys sveikatos (apsaugos) priežiūros sritį.

13. Teismas nurodė, kad Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. V-946 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 47-1:2012) V skyriuje reglamentuoti bendrieji pacientų izoliavimo reikalavimai, kurio 11 punkte nustatyta, kad visiems pacientams taikomos standartinės izoliavimo priemonės (rankų higiena, asmens apsaugos priemonių dėvėjimas, per kraują ir (ar) kitus kūno skysčius plintančių infekcijų profilaktika, medicinos prietaisų ir gaminių apdorojimas, aplinkos paviršių valymas ir dezinfekcija, skalbinių ir atliekų tvarkymas). Higienos normos HN 47-1:2012 VI skyriuje nustatytos papildomos pacientų izoliavimo priemonės. Šio skyriaus 21 punkte nurodyta, jog pacientui sergančiam arba įtariamam, jog serga (duomenys neskelbtini), taikomos šios papildomos izoliavimo priemonės, pirma, pacientas guldomas į atskirą vienvietę palatą arba į palatą, kurioje guli pacientai, sergantys (remiantis klinika ir diagnoze) ta pačia infekcija; antra, palatos durys visą laiką turi būti uždarytos, išvežamam arba išvedama iš palatos, uždedama medicininė kaukė (22 p.). Kai pacientui yra patvirtinta (duomenys neskelbtini) nutraukti izoliavimo priemones galima tik tuomet, kai sergantys (duomenys neskelbtini) pacientai efektyviai gydomi, gerėja jų klinika, gauti trys neigiami surinktų skirtingomis dienomis (duomenys neskelbtini) tyrimų rezultatai (159.3 p.). (duomenys neskelbtini) sergančių pacientų izoliaciją numato ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 407 patvirtintas Epidemiologinio režimo asmens sveikatos priežiūros įstaigose, teikiant medicinos pagalbą sergantiems (duomenys neskelbtini) ir išskiriantiems (duomenys neskelbtini) mikobakterijas asmenims, tvarkos aprašas, pagal kurio 3 punktą (duomenys neskelbtini) sergantys ligoniai, išskiriantys (duomenys neskelbtini) mikobakterijų, guldomi į (duomenys neskelbtini) stacionarinės asmens sveikatos priežiūros įstaigos izoliavimo palatas. Tokiems ligoniams skiriami atskiri indai, jie aprūpinami vienkartinėmis spjaudyklėmis, apsaugos priemonėmis – medicininėmis kaukėmis.

14. Teismas, įvertinęs asmenų, sergančių užkrečiamomis ligomis (taip pat ir (duomenys neskelbtini) e) laikymo ir gydymo sąlygas gydymo įstaigose teisinį reglamentavimą – Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo, Higienos normos HN 47-1:2012, Epidemiologinio režimo asmens sveikatos priežiūros įstaigose, teikiant medicinos pagalbą sergantiems (duomenys neskelbtini) ir išskiriantiems (duomenys neskelbtini) mikobakterijas asmenims, tvarkos aprašo nuostatas, nurodė, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu sirgo (duomenys neskelbtini) forma, todėl atsakovo atstovas tinkamai taikė teisės aktus ir teisėtai nesuteikė pareiškėjui ilgalaikio ir trumpalaikio kontaktinio pasimatymo.

15. Teismas nurodė, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

16. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą, byloje nustatytas aplinkybes bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Laisvės atėmimo vietų ligoninės) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Ligoninės.

III. 17. Pareiškėjas A. L. apeliaciniame skunde dėl Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimo prašo jo skundą tenkinti.

18. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jo skunde pateiktus faktus ir nurodytą problemą išnagrinėjo neobjektyviai. Pareiškėjas teigia, kad vaikščioti į ilgalaikius ir kontaktinius pasimatymus buvo uždrausta tik 2016 m. gruodžio mėn., o iki šios datos asmenys sergantys (duomenys neskelbtini) forma turėjo teisę vaikščioti ir vaikščiojo į ilgalaikius pasimatymus. Pareiškėjo teigimu, Ligoninė nesilaikė įstatymo daugiau kaip ketverius metus, t. y. nuo 2012 m. Higienos normos HN 47-1:2012 priėmimo iki 2016 m. gruodžio 29 d., kai buvo patvirtinta Ligoninės direktoriaus Laisvės atėmimo vietų ligoninėje tvarka. Pareiškėjo nuomone, teisės aktuose nėra konkrečiai nurodytų draudimų ar išimčių, kurie draustų pasinaudoti BVK 94 straipsnyje nustatyta teise. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad nors sergantys Žmogaus imunodeficito virusu (toliau – ir ŽIV) gali užkrėsti aplinkinius, tačiau jiems netaikomi tokie griežti apribojimai dėl pasimatymų.

19. Atsakovas Ligoninė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

20. Atsakovas pažymi, kad (duomenys neskelbtini) tai infekcinė liga, kurią sukelia (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), plintanti per orą su dalelėmis. Pagrindinis (duomenys neskelbtini) šaltinis yra žmogus, sergantis (duomenys neskelbtini) forma. ŽIV sukelia AIDS – įgytą (akvizitinį) imunodeficito sindromą, pasireiškiantį įvairiomis (oportunistinėmis) infekcijomis, navikais ir kitomis ligomis. ŽIV plitimo būdai: lytinių santykių metu, per kraują (parenterinis) ir ŽIV užsikrėtusi motina gali užkrėsti savo vaiką (perinatalinis, vertikalus ŽIV perdavimo būdas). Lietuvos higienos norma HN 47-1:2012 nustato sveikatos priežiūros įstaigų infekcijų kontrolės reikalavimus. Šios higienos normos 159.3. papunktis numato, kad asmeniui kuriam patvirtinta (duomenys neskelbtini) nutraukti izoliavimo priemones galima tik tuomet, kai sergantis (duomenys neskelbtini) pacientas efektyviai gydomas, gerėja jo klinika, gauti trys neigiami surinktų skirtingomis dienomis (duomenys neskelbtini) tyrimų rezultatai. Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 182 papunktis numato, kad ŽIV sergantiems taikoma šios normos V skyriaus Pacientų izoliavimo bendrieji reikalavimai, t. y. visiems pacientams taikomos standartinės izoliavimo priemonės (rankų higiena, asmens apsaugos priemonių dėvėjimas, per kraują ir (ar) kitus kūno skysčius plintančių infekcijų profilaktika, medicinos prietaisų ir gaminių apdorojimas, aplinkos paviršių valymas ir dezinfekcija, skalbinių ir atliekų tvarkymas). Pacientams, kuriems patvirtinta ar įtariama infekcija su daugeliui antimikrobinių preparatų atsparių mikroorganizmų, taikomos standartinės ir papildomos su perdavimo būdu (sąlyčio metu, per orą su lašeliais arba dalelėmis) susijusios izoliavimo priemonės, nurodytos šios higienos normos 1 ir 2 prieduose. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai kas išdėstyta, pabrėžia, kad kvėpavimo organų (duomenys neskelbtini) ir ŽIV plitimo būdai yra skirtingi, todėl jiems taikomos apsaugos priemonės yra skirtingos, o pareiškėjo teiginiai, jog Ligoninė netinkamai taiko higienos normas yra nieko nepagrįsti.

21. Atsakovas taip pat pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo ir nepateikia argumentų ar motyvų, dėl kurių nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tik teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pateiktus įrodymus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Byloje ginčas kilo dėl 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį pareiškėjui A. L. iš Lietuvos valstybės, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Ligoninės veiksmų, nesuteikiant ilgalaikių ir trumpalaikių kontaktinių pasimatymų.

23. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su pasimatymų nesuteikimu ir pareiškėjo patirta neturtine žala, atsakovo pateiktus atsikirtimus, byloje surinktus įrodymus, skundo netenkino. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu (duomenys neskelbtini) forma ir todėl Ligoninė tinkamai taikė teisės aktus ir teisėtai nesuteikė pareiškėjui ilgalaikio ir trumpalaikio kontaktinio pasimatymo.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jo skundas turėjo būti tenkintas, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino skunde pateiktus argumentus. Papildomai pareiškėjas prašo pridėti prie bylos Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius 2019 m. spalio 31 d. pažymą, kurioje išnagrinėjus E. S. skundą dėl Ligoninės pareigūnų veiksmų, pasisakyta dėl Ligoninės administracijos neteisėtų veiksmų uždraudžiant sergantiems (duomenys neskelbtini) eiti į kontaktinius ir ilgalaikius pasimatymus.

25. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

26. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo prijungti prie bylos Seimo kontrolieriaus pažymą, pažymi, kad pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

27. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

28. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytą teisinį reguliavimą bei teisminę praktiką, pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes ir argumentus dėl įrodymo prijungimo, pareiškėjo prašymo dėl Seimo kontrolieriaus pažymos prijungimo netenkina.

29. Analizuojamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės turėtų būti pripažintos nepagrįstomis ir neteisėtomis. Apeliacinis skundas taip pat grindžiamas deklaratyviais ir abstrakčiais argumentais, hipotetinio pobūdžio pamąstymais ir prielaidomis. Pažymėtina, kad teismai nustatytas aplinkybes turi pagrįsti įrodymais, o ne prielaidomis. Pareiškėjas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigia, kad Ligoninė nesilaikė įstatymo daugiau kaip ketverius metus ir sergantys (duomenys neskelbtini) turėjo teisę vaikščioti ir vaikščiojo į ilgalaikius pasimatymus, tačiau nepateikia jokių tai patvirtinančių aplinkybių ar atvejų, iš kurių būtų galima spręsti, kad anksčiau sergantiems (duomenys neskelbtini) buvo suteikta galimybė į ilgalaikius pasimatymus.

30. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia naujų duomenų ar argumentų, kurie galėtų pagrįsti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą ar įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Nagrinėjamu aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-165-556/2019).

31. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo skundo argumentų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjui nesuteiktų ilgalaikių kontaktinių pasimatymų atitikimo tesės aktų reikalavimams, šių motyvų nekartoja. Teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90, 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92, didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 30544/96; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

32. Vertindama pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus teiginius dėl ŽIV sergantiems asmenims ir (duomenys neskelbtini) forma sergantiems asmenims nepagrįstai taikomų skirtingų sąlygų suteikiant ilgalaikius pasimatymus, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytais argumentais, jog šių ligų plitimo būdai yra skirtingi, todėl jiems taikomos apsaugos priemonės, numatytos Lietuvos higienos normoje HN 47-1:2012, yra skirtingos.

33. Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nustato CK 6.271 straipsnis. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

34. Kadangi nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyti Ligoninės neteisėti veiksmai, todėl pagrįstai ir teisėtai netenkintas pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

35. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius