2019-10-16 Nr. AB-19746-3-61-3-01430-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2666-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01430-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 20.5.1

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (po reorganizacijos nuo 2019 m. balandžio 1 d. – Vilniaus pataisos namų), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas E. P. (toliau – ir pareiškėjas) teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. vasario 14 d. iki 2018 m. sausio 28 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Lukiškių TI-K vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi suteikti ne mažiau kaip 3,6 kv. m laisvo gyvenamojo ploto. Kamerų plotas yra apie 8 kv. m, kurį mažina kameroje esantys baldai, t. y. stalas – 1 kv. m, užimantis 2 kv. m grindų ploto, dviejų aukštų gultai – 3 kv. m, sanitarinis mazgas – 1,5 kv. m, todėl vienam asmeniui tenkantis laisvas gyvenamasis plotas yra apie 0,5 kv. m. Buvo priverstas nuolat gulėti, tačiau pareigūnai už tai rašo tarnybinius pranešimus ir skiria nuobaudas. Sanitarinis mazgas neužtikrina privatumo, nes pro duryse esantį langelį buvo matomas pareigūnų. Taip pat sanitariniame mazge nėra ventiliacijos, todėl kameras vėdina per langus. Nebuvo užtikrintos sąlygos pasinaudoti signalizacijos mygtukais, kadangi jie neveikia ir yra sugedę, todėl negali išsikviesti budinčio pareigūno. Norėdamas išsikviesti budintį pareigūną, turėjo belsti į duris, tačiau pareigūnai ne visuomet sureaguoja, kadangi negirdi beldimo ar turi darbų. Nusiprausus dušo patalpose apie 5–10 minutes reikia belstis į duris, kol pareigūnai nuves į gyvenamąsias kameras. Dėl tokių Lukiškių TI-K veiksmų patyrė orumo pažeminimą, diskomfortą ir nepatogumus.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi teisės aktuose nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo reikalavimų. Vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir buvo ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, užkardindamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Teisinis reglamentavimas nenustato sanitarinių mazgų atskyrimo nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių ir nuo likusio kameros ploto. Kamerose esančiuose sanitariniuose mazguose yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema.

Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims suteikiama teisė kartą per savaitę iki 15 minučių nusiprausti duše. Asmens privatumui užtikrinti dušo patalpose įrengtos pertvaros, kurių aukštis – 1,6 m, plotis – 1,2 m. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius ir priemonės visą laiką yra išduodami į kameras.

Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Lukiškių TI-K nuo 2015 m. sudarė paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerose yra visi reikalingi baldai, inventorius, įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys išsikviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją, tačiau suimtieji ir nuteistieji dažnai piktybiškai gadina šią signalizaciją.

Taip pat kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus resursus. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose kamerose vėl tenka daryti pakartotinį remontą. Kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose patalpose.

5. Atsakovas teigė, kad tam tikras suimtųjų / nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, nurodomos žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius, civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė jam iš atsakovo 200 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas, vadovaudamasis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktu, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė, kad pareiškėjas iš viso 4 paras buvo laikomas kamerose, kuriose tenkantis plotas vienam asmeniui (atėmus sanitarinio mazgo plotą (0,56 kv. m) buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus (3,6 kv. m). Likusiomis dienomis ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, tenkantis plotas vienam asmeniui (atėmus sanitarinio mazgo plotą) atitiko nustatytus reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą. Baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo atstovo padarytus teisės pažeidimus.

8. Teismas, vertindamas skundo argumentų dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo pagrįstumą, Lukiškių TI-K pranešimo „Dėl E. P. skundo“ duomenimis nustatė, kad sanitarinio mazgo kabina nebuvo įrengta nei vienoje kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas. Teismas sprendė, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista visą jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį, iš viso 18 parų.

9. Teismas, vertindamas skundo argumentų dėl ventiliacijos sanitariniame mazge nebuvimo ir kamerų vėdinimo per langus pagrįstumą, vadovaudamasis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.5 punktu, Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma 134:2015) 3 punktu, nurodė, kad sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per atidarytą langą, kaip tai numato HN 134:2015 17 punktas. Byloje pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir Centras) patikrinimų aktų duomenys rodo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo nustatyta HN 134:2015 17 punkto reikalavimų pažeidimo Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas.

10. Teismas pažymėjo, kad Centro patikrinimo aktų duomenimis kameroje Nr. 110, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2017 m. lapkričio 24 d. ir kameroje Nr. 115, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2018 m. sausio 12 d., buvo nustatyti higienos normų pažeidimai (nešvarus grindų paviršius, nešvarūs langų stiklai, ant lubų ir sienų pelėsio požymiai), tačiau šie pažeidimai buvo nustatyti ir taip pat pašalinti laikotarpiu, kai pareiškėjas šioje kameroje nebuvo laikomas.

11. Teismas pripažino atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus skundo dalyje dėl kamerose veikiančios privalomos prižiūrėtojo iškvietimo sistemos neįrengimo. Tačiau pažymėjo, kad šiuo atveju pareiškėjas neįrodė, kad dėl to jam kilo neturtinė žala. Pareiškėjo teiginius vertino kaip nekonkrečius.

12. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą bylai aktualaus teisinio reglamentavimo kontekste, nenustatė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų (neveikimo) dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su nuobaudų skyrimu už tai, kad pareiškėjas kameroje dėl esančio mažo ploto nuolat gulėdavo, dėl drėgmės, temperatūros ir apšvietos reikalavimų pažeidimų, dėl netinkamo pareigūnų elgesio pareiškėjui pasinaudojus dušu.

13. Teismas, atsižvelgdamas į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus gyvenamasis plotas, t. y. 4 paros ir pažeidžiamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, t. y. 18 parų, į pažeidimo mastą, teismų praktiką, į aplinkybę, kad pareiškėjas kalinimo laiko dalį kamerose buvo kalinamas vienas, į tai, kad pareiškėjas be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjo patirtą neturinę žalą įvertino 200 Eur suma.

III. 14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti, priteisti procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos arba grąžinti skundą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

15. Pareiškėjo teigimu, teismas, konstatuodamas pažeidimą, nepasisakė dėl Europos Žmogaus teisių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo ir priteisė per mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą. Skundžiamas teismo sprendimas priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnį, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 3 dalį, neatitinka aiškumo, motyvuotumo, argumentavimo racionalumo, draudimo nuslėpti motyvus reikalavimų.

16. Pareiškėjas nurodo, kad teismas, pritardamas klaidingiems atsakovo atstovo paaiškinimams (dėl kamerų valymo ir tvarkos, vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto, ventiliacijos sanitariniame mazge, langų įrengimo, kamerų aprūpinimo baldais) ir jų nepagrįsdamas, pažeidė pareiškėjo teisę į kompetentingą teismą.

17. Pareiškėjas pažymi, kad reikalavimas, jog kalinami asmenys patalpas valytų patys, nėra numatytas jokiame įstatymo lygmens teisės akte. Kameros nebuvo aprūpintos spintelėmis asmeniniams daiktams susidėti, spintelėmis ar lentynomis knygoms, maisto produktams susidėti.

18. Pareiškėjo teigimu, jam teko mažiau kaip 1 kv. m ploto, nes plotą mažino sanitarinio mazgo ir kameroje pastatytų perteklinių gultų užimamas plotas. Todėl konstatuotinas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Teismas nepagrįstai vadovavosi Įsakymu Nr. V-124. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 881 patvirtintos Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklės įtvirtino reikalavimą dėl 5 kv. m vienam asmeniui tenkančios ploto normos. Atsižvelgiant į tai, kad žmogaus teisės gali būti ribojamos tik įstatymu, į tai, jog nuostata dėl vienam asmeniui tenkančio 5 kv. m ploto įstatymu nebuvo pakeista, Kalėjimų departamentas neturi įgaliojimų apriboti kalinamų asmenų teisės į gyvenamojo ploto normą, todėl be teisinio pagrindo Įsakymu Nr. V-124, kuris laikytinas neteisėtu ir niekiniu, apribojo ploto normą iki 3,6 kv. m. Todėl pareiškėjo teisė į 5 kv. m ploto nėra paneigta.

19. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai skundo dalyje dėl aliarminio iškvietimo mygtuko neįrengimo ir dėl to sukeltos neturtinės žalos įrodinėjimo pareigą perkėlė pareiškėjui. Įrodinėjimo pareiga tokio pobūdžio ginčuose yra perkeliama atsakovo atstovui, o pareiškėjas neprivalo pateikti neturtinę žalą pagrindžiančių įrodymų.

20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

21. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad nors Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose, kaip tinkama praktika, yra nurodoma tai, jog kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau tiek ankščiau galiojusioje higienos normoje HN 76:2010, tiek dabar galiojančioje higienos normoje HN 134:2015 tokie standartai nėra numatyti. Tiek higienos norma HN 76:2010, tiek higienos norma HN 134:2015 taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Sanitarinio mazgo patalpose yra įrengtas klozetas, praustuvas, privatumui užtikrinti įrengiamos užuolaidos arba atskiros kabinos su durimis. Be to, vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Teisės aktai, reglamentuojantys kamerų įrengimą, nenumato, kad sanitariniai mazgai būtų atitverti nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

22. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Vadovaujantis ginčui aktualia teisės normų sistemine analize, teisingumo ir protingumo kriterijais, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Be to, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų, pagrindžiančių jam padarytos neturtinės žalos faktą ir dydį. Todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, nuo 2017 m. kovo 15 d. iki 2018 m. sausio 22 d. neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir nustatęs 4 paras trukusį minimalios gyvenamosios ploto normos neužtikrinimo bei 18 parų trukusį privatumo naudojantis tualetu pažeidimus, priteisė jam 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

25. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su jam priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Taip pat išreiškia nesutikimo argumentus dėl kamerų valymo ir tvarkos, vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto, ventiliacijos sanitariniame mazge, langų įrengimo, kamerų aprūpinimo baldais, aliarminio iškvietimo mygtuko įrengimo. Pareiškėjo teigimu, teismo sprendimas priimtas pažeidžiant Konstitucijos 30 straipsnį, ABTĮ 86 straipsnio 3 dalį, nėra aiškus, motyvuotas.

26. Atsakovo atstovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde pateikia nesutikimo su teismo sprendimo dalimi, kuria buvo nustatytas pažeidimas – privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimas, motyvus. Teigia, kad atsakovo atstovo veiksmuose nėra civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos fakto, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir jo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

27. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas pažeidė ABTĮ 86 straipsnio 3 dalį. Šį pažeidimą pareiškėjas iš esmės sieja su skundžiamo teismo sprendimo neaiškumu ir nemotyvuotumu.

29. ABTĮ 86 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai reiškia, kad administracinio teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-460/2014 ir kt.).

30. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs ginčą, aptarė visus pareiškėjo skunde nurodytus, pareiškėjo nuomone, atsakovo atstovo padarytus pažeidimus. Pirmosios instancijos teismas nurodė nustatytas ir reikšmingas ginčui išspręsti faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių dalis pareiškėjo skundo atmetama. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ginčui reikšmingų aplinkybių vertinimo, nėra pagrindas vertinti, kad teismo spendimas yra nemotyvuotas, nepakankamai motyvuotas ir priimtas išimtinai atsakovo naudai.

31. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 kt.).

32. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismas šias įrodymų vertinimo taisykles pažeidė ar byloje esančius įrodymus įvertino netinkamai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir motyvais, atmetant kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, susijusius su nuobaudų skyrimu, dėl kamerų drėgmės, temperatūros ir apšvietos reikalavimų pažeidimų, netinkamo pareigūnų elgesio pareiškėjui pasinaudojus dušu, todėl jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, ir išdėstė aktualias teisės aktų nuostatas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių susijusių su šiais skunde nurodytais pažeidimais, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, pripažįsta tikslinga aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniuose skunduose keliamas ginčas, t. y. dėl kamerų valymo ir tvarkos, vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto, ventiliacijos sanitariniame mazge, langų įrengimo, kamerų aprūpinimo baldais, aliarminio iškvietimo mygtuko neįrengimo, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018 ir kt.).

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes dėl kamerų aprūpinimo baldais, langų įrengimo, reiškia reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo. Šie apeliacinio skundo argumentai ir iškeltas reikalavimas nebuvo nurodyti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šiuo aspektu skundas nebuvo nagrinėjamas. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir pareikštas reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini.

35. Sprendžiant dėl kitų apeliacinių skundų argumentų pagrįstumo, visų pirma, pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad apskaičiuojant jam tenkantį gyvenamąjį plotą teismas turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 881 patvirtintomis Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklėmis, pagal kurias vienam asmeniui turi teikti ne mažiau kaip 5 kv. m ploto. Pareiškėjo teigimu, jam teko mažiau kaip 1 kv. m ploto, o tai yra Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

37. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais.

38. Teisėjų kolegija, analizuodama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl per mažo pareiškėjui tekusio kamerų ploto, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl jam turėjusio tekti didesnio kameros ploto prieštarauja galiojančiam teisiniam reglamentavimui.

39. Lukiškių TI-K kameros ploto dydį ginčo laikotarpiu reglamentavo Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Taigi, atmestinas apeliacinio skundo teiginys, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m ploto.

40. Bylos medžiaga patvirtina ir nėra ginčo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 15 d. iki 2018 m. sausio 22 d. buvo laikomas kamerose: 7,31 kv. m ploto kameroje Nr. 117 (1–2 asm.); 7,42 kv. m ploto kameroje Nr. 123 (1 asm.); 7,38 kv. m ploto kameroje Nr. 105 (1 asm.); 7,31 kv. m ploto kameroje Nr. 114 (1 asm.); 7,77 kv. m ploto kameroje Nr. 358 (2 asm.); 6,83 kv. m ploto kameroje Nr. 223 (1 asm.); 7,86 kv. m ploto kameroje Nr. 262 (1 asm.); 7,75 kv. m ploto kameroje Nr. 323 (1 asm.); 7,64 kv. m ploto kameroje Nr. 325 (1 asm.); 7,48 kv. m ploto kameroje Nr. 110 (2 asm.); 8,20 kv. m ploto kameroje Nr. 293 (1–2 asm.); 7,45 kv. m ploto kameroje Nr. 115 (1 asm.); 7,77 kv. m ploto kameroje Nr. 310 (1–2 asm.); 7,31 kv. m ploto kameroje Nr. 119 (1 asm.). Pareiškėjas Lukiškių TI-K nebuvo laikomas laikotarpiais: nuo 2017 m. kovo 16 d. iki 2017 m. balandžio 11 d., nuo 2017 m. balandžio 13 d. iki 2017 m. liepos 11 d., nuo 2017 m. liepos 13 d. iki 2017 m. rugsėjo 20 d., nuo 2017 m. rugsėjo 25 d. iki 2017 m. rugsėjo 28 d., nuo 2017 m. spalio 5 d. iki 2017 m. lapkričio 23 d., nuo 2017 m. lapkričio 29 d. iki 2018 m. sausio 11 d.

41. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuostata dėl minimalios vienam asmeniui tenkančios ploto normos paprastai aiškinama kaip nereikalaujančia taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017). Skaičiuojant plotą, į sanitarinį mazgą atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2017). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1393-552/2018), vadovaujantis EŽTT sprendimu byloje Muršić prieš Kroatiją, pripažįstama, kad, kitaip, nei vertinant kalinimo sąlygas Konvencijos prasme, nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma tardymo izoliatoriuje – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

42. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pripažino, kad nuo 2017 m. rugsėjo 29 d. iki 2017 m. spalio 1 d. ir 2017 m. lapkričio 24 d., iš viso 4 paras, pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose tenkantis plotas vienam asmeniui (atėmus sanitarinio mazgo plotą (0,56 kv. m) buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus (3,6 kv. m). Likusiomis dienomis ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, tenkantis plotas vienam asmeniui (atėmus sanitarinio mazgo plotą) atitiko nustatytus reikalavimus.

43. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo konstatuota aplinkybe, jog pareiškėjui 4 paras nebuvo užtikrinta 3,6 kv. m minimali ploto norma, nes, vertindamas pareiškėjo kalinimo sąlygų atitiktį nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintiems reikalavimams, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aukščiau minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir iš bendro kameros ploto nepagrįstai išskaičiavo sanitarinio mazgo užimamą plotą. Minėta, kad į baldų ir įrenginių užimamą kameros plotą atsižvelgiama tik sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, kai teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas jau buvo konstatuotas ir yra vertinamas asmeniui realiai tekęs asmeninės erdvės plotas.

44. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nuo 2017 m. rugsėjo 29 d. iki 2017 m. spalio 1 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 117, kurios plotas – 7,31 kv. m (2 asmenys kameroje) ir 2017 m. lapkričio 24 d. buvo laikomas kameroje Nr. 110, kurios plotas 7,48 kv. m (2 asmenys kameroje). Pareiškėją laikant kameroje Nr. 117, jam teko 3,65 kv. m, o kameroje Nr. 110 – 3,74 kv. m ploto. O tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju Įsakymo V-124 1.3.1 punkte nustatyta vienam asmeniui tenkanti ploto norma nebuvo pažeista. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas šioje skundo dalyje nepagrįstai konstatavo pažeidimą.

45. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog reikalavimas dėl kalinamų asmenų pareigos valyti patalpas yra įtvirtintas higienos normose, tačiau nėra įtvirtintas jokiame įstatymo lygmens teisės akte, todėl prievolės valyti kamerą neturėjo.

46. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalį suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 104 punkte nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. HN 134:2015 35 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Pagal šios higienos normos 37 punktą patalpoms, kurias valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas teikė prašymus ar skundus Lukiškių TI-K dėl kamerų valymo ir tvarkos, nenurodė, kad švarai palaikyti reikalingą inventorių buvo atsisakyta išduoti. Byloje duomenų, sudarančių pagrindą konstatuoti atsakovo atstovo pažeidimą, neužtikrinant kameros švaros ir tvarkos ginčo laikotarpiu, nėra.

47. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl ventiliacijos sanitariniame mazge nebuvimo sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir išvadomis šioje skundo dalyje.

Atkreiptinas dėmesys į higienos normos HN 134:2015 3 punktą, kuriame įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Pareiškėjas konkrečiu atveju pripažįsta, kad kameros buvo vėdinamos per langus, kas atitinka higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Šios normos pažeidimo nenustatė ir Centras.

48. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, konstatuodamas pažeidimą dėl aliarminio iškvietimo mygtuko neįrengimo, įrodinėjimo naštą dėl neturtinės žalos fakto perkėlė pareiškėjui.

49. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.11 punktas nustato, jog kamerose turi būti įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalinimo taisyklių“ 18.2 punkto c) dalyje nustatyta, kad visose vietose, kuriose kaliniai gyvena, dirba ar susirenka, turi būti įrengta aliarmo sistema, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu. Byloje nėra duomenų apie kamerose, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas, aliarminio iškvietimo (signalizacijos mygtuko) įrengimą, todėl pirmosios instancijos teismo išvados nurodyto reglamentavimo kontekste, jog atsakovas neveikė pagal teisės aktų reikalavimus, yra pagrįstos. Dėl nurodyto konstatuotinas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme.

50. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog vien tai, kad nebuvo įrengtas aliarminis iškvietimas, savaime nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo kokia nors neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018, 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2264-1062/2018). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, jog dėl nustatyto pažeidimo jam kilo kokios nors neigiamos pasekmės, t. y. kokia nors neturtinė žala. Pareiškėjas nepagrindė, kad būtent ginčo laikotarpiu dėl pareigūnų iškvietimo sistemos neveikimo jis patyrė konkrečius neigiamus išgyvenimus, sveikatos sužalojimą, jam būtų buvęs konkretus poreikis pasinaudoti šia sistema ginčo laikotarpiu kameroje ir pan. Byloje nėra duomenų, kad psichologai, psichiatrai ar kiti sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą būtent minėtų netinkamų kalinimo sąlygų (pareigūnų iškvietimo sistemos neveikimo) poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai.

51. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde pateikia nesutikimo su teismo sprendimo dalimi, kuria buvo nustatytas pažeidimas – privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimas, motyvus.

52. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pagal EŽTT praktiką nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir 2 Bendrasis pranešimas [CPT/Inf (92) 3], 49 p.). Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (CPT/Inf (2015) 12, 74 p.) (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09).

53. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte įtvirtinta, jog tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

54. Nors, atsakovo atstovo teigimu, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normų HN 76:2010 ir HN 134:2015 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, o sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą, tačiau ši aplinkybė neatleidžia atsakovo atstovo (Lukiškių TI-K) nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017).

55. EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.).

56. Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele taip pat nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).

57. Taigi, vadovaujantis minėta teismų praktika, atsakovo atstovo argumentai, kad Lukiškių TI-K sanitarinių mazgų įrengimas (kai įrengta tik 1,5 m aukščio pertvara), atitinkantis teisės aktų reikalavimus, užtikrina pareiškėjo privatumą naudojantis tokiu sanitariniu mazgu, taip pat ir siekiant saugumo užtikrinimo įstaigos kamerose, nepagrįsti ir atmestini. Pažymėtina, kad šiuo atveju atsakovo atstovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė į tinkamą sanitarinio mazgo įrengimą ir privatumą pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta.

58. Šiame kontekste pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017 ir kt.).

59. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodinėjimo standartų laikėsi, kadangi, kaip minėta, materialiojo teisinio pobūdžio faktą – neturtinės žalos pareiškėjui padarymą grindė tokiais faktiniais duomenimis, kaip kad pareiškėjo laikymu 18 parų sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, t. y. neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais. Taigi, tai sudarė pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjui galėjo kilti jo nurodomos neigiamos pasekmės. Šiuo aspektu atsakovas nepagrindė, kodėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas dėl privatumo neužtikrinimo patyrė orumo pažeminimą ir kitus nepatogumus.

60. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

61. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su atsakovo padarytu pažeidimu (privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimas), tačiau nepagrįstai nustatė gyvenamojo ploto normos pažeidimą ir, atitinkamai, neturtinės žalos atlyginimo dydį. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pripažįsta iš dalies pagrįstu atsakovo atstovo apeliacinio skundo reikalavimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, t. y. priteistą pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti sumą sumažina iki 100 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (po reorganizacijos nuo 2019 m. balandžio 1 d. – Vilniaus pataisos namų), apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui E. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 100 (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė