2017-01-13 Nr. AB-1097-3-63-3-01509-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-121-146/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01509-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5; 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovui A. O. (A. O.) dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir KRATC, pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su prašymu (b. l. 3–4) priteisti iš atsakovo A. O. (A. O.) (toliau – ir atsakovas) 77,64 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už buto (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (toliau – ir vietinė rinkliava) nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas paaiškino, kad Klaipėdos miesto savivaldybės taryba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymu (6 str. 31 p.), Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymu (11 str. 1 d. 8 p., 12 str. 2 p.) ir Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymu (25 str., 30 str. 1 d.), 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 (pakeistas 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T2-426) patvirtino Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai), kurie yra privalomi visiems Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Nuostatuose nurodyta, kad už komunalinių atliekų surinkimą nustatoma privaloma įmoka, galiojanti Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti Nuostatuose nustatyta tvarka, taip pat nurodytas vietinės rinkliavos surinkėjas – UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras. Nuostatų 25 punktu KRATC pavesta apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, o 36 punkte nurodyta, kad nesumokėtą vietinę rinkliavą iš rinkliavos mokėtojų išieško KRATC. Be to, 2007 m. liepos 9 d. tarp Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos ir KRATC buvo sudaryta Koncesijos sutartis Nr. J4-831, kuria KRATC buvo suteikta teisė organizuoti ir vykdyti vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą sistemą iš Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje esančių atliekų turėtojų. Atsakovui A. O. 77,64 Eur vietinė rinkliava apskaičiuota už jo valdyto nekilnojamojo turto objekto – buto (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Atsakovas į KRATC jam siunčiamus mokėjimo pranešimus nereagavo, vietinės rinkliavos nesumokėjo, todėl susidarė 77,64 Eur įsiskolinimas.

Atsakovas A. O. atsiliepimo į pareiškėjo prašymą nepateikė, apie teismo posėdį jam buvo parnešta viešo paskelbimo būdu.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 28 d. sprendimu (b. l. 18–21) pareiškėjo UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro prašymą patenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo A. O. (A. O.) 59,11 Eur vietinės rinkliavos už buto (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. , o prašymo dalį dėl vietinės rinkliavos už šio buto komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktą, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnį, komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, kad savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas.

Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. To paties įstatymo 12 straipsnio 1–2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą pažymėta, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 ir kitose bylose išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies požiūriu. Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka formuojamą praktiką ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose (2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011, 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011, 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 ir kt.).

Klaipėdos miesto savivaldybės taryba (toliau – ir Taryba) 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 (su pakeitimais) patvirtino Klaipėdos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatus, kurių 6 punktas (atitinkamai 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T2-246 patvirtintų Nuostatų, galiojusių nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., 5 punktas) numatė, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti šiuose Nuostatuose nustatyta tvarka.

Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą. Tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 (su pakeitimais) patvirtintų Nuostatų 7 punkte ir Tarybos 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T2-246 patvirtintų Nuostatų 6 punkte nurodyta, kad vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai. Tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. T2-80 12 punkte plačiau apibrėžta, kad vietinės rinkliavos mokėtojais laikomi nekilnojamojo turto savininkai ir naudotojai – juridiniai ir fiziniai asmenys.

Vietinės rinkliavos mokėtojų registre registruojami nekilnojamojo turto savininkai ar naudotojai, jų valdomas nekilnojamasis turtas, jo plotas, veiklos pobūdis. Iš esmės analogiškos nuostatos apie Registre registruojamus duomenis įtvirtintos ir Tarybos 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T2-246 patvirtintų Nuostatų 10 punkte. Pagal Vietinės rinkliavos mokėtojų registro duomenis pareiškėjas parengia mokėjimo pranešimą apie apskaičiuotas mokėtinas vietinės rinkliavos įmokas už kalendorinius metus ir pateikia vietinės rinkliavos mokėtojams pagal Registro duomenų bazėje turimą adresą.

Nuostatuose numatyti du vietinės rinkliavos administravimo būdai:

1) pagal pagrindinę tikslinę nekilnojamojo turto naudojimo paskirtį ir plotą;

2) pagal deklaruojamų komunalinių atliekų kiekį. Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos mokėtojų komunalinių atliekų deklaravimo procedūros tvarka reglamentuota Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. T2-390 (pakeistas 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T2-331) patvirtintu Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos mokėtojų komunalinių atliekų deklaravimo tvarkos aprašu, kuris taikomas tik tiems atliekų turėtojams, kurie savo valią išreiškė raštu ir turi galimybę kaupti komunalines atliekas atskirai, tai yra ne viešojo naudojimo erdvėse (2 punktas).

Kitiems asmenims vietinė rinkliava skaičiuojama pagal Registre nurodytą turimo nuosavybės teise arba naudojamo nekilnojamojo turto pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį ir plotą. Tarybos 2008 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr. T2-130 buvo sustabdytas 2007 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. T2-80 vykdymas iki 2008 m. liepos 1 d. Vietinė rinkliava Klaipėdos mieste pradėta administruoti nuo 2008 m. liepos 1 d. Tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. T2-346 pakeistas Tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 patvirtintų Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų priedas „Vietinės rinkliavos dydžiai“ ir pripažintas netekusiu galios Tarybos 2008 m. liepos 31 d. sprendimo Nr. T2-300 1 punktas, kuriuo taip pat buvo pakeistas Tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. T2-80 priedas „Vietinės rinkliavos dydžiai“.

Vietinės rinkliavos dydžiui laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. apskaičiuoti taikomas Tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. T2-346 patvirtinto priedo „Vietinės rinkliavos dydžiai“ (su vėlesniais pakeitimais) nuostatos.

Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo teismas nustatė, kad butas, (duomenys neskelbtini), Klaipėdos mieste, laikotarpiu, už kurį (nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.) pareiškėjas prašo priteisti vietinę rinkliavą, nuosavybės teise priklausė atsakovui (b. l. 6). Iš KRATC pažymos teismas nustatė, kad vietinė rinkliava apskaičiuota taikant Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos nustatytus vietinės rinkliavos dydžius (b. l. 5).

Nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą teismas atsižvelgė į tai, kad mokesčių teisiniuose santykiuose senaties terminai, per kuriuos gali būti išieškomi mokesčiai (įskaitant rinkliavos ir kitus privalomus mokėjimus), yra nustatomi arba konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančiame teisės akte, arba Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – ir MAĮ), kuris konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančio teisės akto atžvilgiu yra bendroji teisės norma, t. y. šios teisės normos tarpusavyje sąveikauja kaip specialioji ir bendroji teisės normos. Rinkliavų įstatyme nuostatų dėl senaties terminų nėra įtvirtinta, todėl sprendžiant šį klausimą vadovaujamasi Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis. Nagrinėjamu atveju taikytina Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta, kad tuo atveju, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Tokią praktiką šiuo klausimu formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012, 2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2405/2012, 2015 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1360-575/2015, 2015 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1335-575/2015, kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad mokestiniuose ginčuose mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti ex officio (savo iniciatyva) (žr., pvz., LVAT 2005 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-485/2005 ir kt.).

Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas priėjo prie išvadų, kad Mokesčių administravimo įstatymo požiūriu šioje teisės normoje nustatyto termino skaičiavimo pradžia nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste yra sietina su pareiškėjo kreipimosi į teismą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo diena. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas su prašymu dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo į teismą kreipėsi 2015 m. rugsėjo 3 d. (b. l. 3), todėl, vadovaujantis nurodytomis įstatymo nuostatomis, iš atsakovo priteistina vietinė rinkliava galėjo būti apskaičiuojama už einamuosius (2015 m.) ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo 2015 m. sausio 1 d., t. y. už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. Konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju yra pasibaigęs senaties terminas, per kurį pareiškėjas turėjo teisę reikalauti iš atsakovo sumokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą už 2008 ir 2009 metus (pagal pateiktą pažymą ši skolos dalis sudaro 18,53 Eur), teismas nusprendė pareiškėjo prašymą tenkinti iš dalies, t.y. prašymo dalį dėl vietinės rinkliavos priteisimo už 2008 ir 2009 metus atmetė kaip nepagrįstą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktu (ABTĮ redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), o prašymo dalį dėl vietinės rinkliavos priteisimo už 2010-2014 metus patenkino (Civilinio kodekso 6.38 str., ABTĮ 88 str. 4 p.) ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 59,11 Eur.

III. Pareiškėjas UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 24) prašo pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimo dalį, kurioje atmestas KRATC prašymas priteisti iš atsakovo vietinės rinkliavos skolą už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.

Apelianto nuomone, teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, t. y. Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalį, todėl yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu. Apelianto nuomone, MAĮ 68 straipsnis šioje byloje netaikytinas. Pasak apelianto, MAĮ 68 straipsnio 1 dalis apibrėžia mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį. Kreipimosi į teismą dieną KRATC naujai neapskaičiuoja ir neperskaičiuoja vietinės rinkliavos, o kreipiasi į teismą dėl atitinkamais metais jau apskaičiuotos rinkliavos (už 2008 metus vietinė rinkliava apskaičiuota 2008 metais ir t. t.) priteisimo, nes rinkliavos mokėtojas nevykdo pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. KRATC į Klaipėdos apygardos administracinį teismą kreipėsi siekdamas, kad būtų priverstinai išieškota nesumokėta atitinkamais metais apskaičiuota vietinė rinkliava. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 12 d. sprendime, priimtame analogiškoje administracinėje byloje Nr. A-309-442/2015 dėl vietinės rinkliavos priteisimo, ieškinio senaties netaikė ir priteisė vietinės rinkliavos skolą nuo pat jos atsiradimo dienos, t. y. nuo 2008 m. liepos 1 d.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl vietinės rinkliavos priteisimo iš atsakovo A. O. už jam nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto objekto – buto (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.

Pažymėtina, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Apeliacinis procesas šioje byloje prasidėjo iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 28 d. sprendimu pareiškėjo KRATC prašymą patenkino iš dalies. Iš pateiktų į bylą įrodymų nustatęs, kad atsakovas A. O. ginčui aktualiu laikotarpiu buvo nekilnojamojo turto objekto – buto (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, savininkas, todėl turėjo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo 59,11 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Vadovaudamasis MAĮ 68 straipsnio 1 dalimi, teismas taikė penkerių metų senaties terminą ir atmetė prašymo dalį dėl vietinės rinkliavos įsiskolinimo priteisimo už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje teismas nepriteisė pareiškėjui iš atsakovo vietinės rinkliavos įsiskolinimo už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. Apelianto nuomone, teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, t. y. esą nepagrįstai taikė MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl 2008-2009 metais apskaičiuotos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nė teigia apeliantas, materialinės teisės normas šioje byloje taikė teisingai.

Rinkliavų įstatyme nėra normų, kurios nustatytų vietinės rinkliavos priverstinio išieškojimo senatį. ABTĮ 4 straipsnio 6 dalis nustatė, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Valstybės rinkliava bei vietinė rinkliava yra įstatymu nustatytos privalomosios įmokos. Mokesčių administravimo įstatyme tiesiogiai nurodyta, kad šiame įstatyme mokesčio sąvoka apima ir 13 straipsnyje nurodytas įmokas ir rinkliavas. Šio įstatymo 13 straipsnyje valstybės rinkliava priskirta prie pagal šį įstatymą administruojamų mokesčių. Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. kovo 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2488-602/2016, atkreipdama dėmesį į LVAT formuojamą praktiką administracinėse bylose dėl teisės normų taikymo nustatant laikotarpį, už kurį gali būti priteista vietinės rinkliavos nepriemoka (žr. LVAT 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1360-575/2015, 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1201-442/2015, 2015 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-556/2015, 2015 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-807-602/2015 ir kt.), pritardama šiai praktikai ir ją plėtodama, be kita ko, pažymėjo, kad Rinkliavų įstatyme, reglamentuojančiame aptariamus teisinius santykius, teisės normų, reguliuojančių senaties terminų taikymo klausimus, nėra įtvirtinta, todėl reikalavimams dėl vietinės rinkliavos priteisimo pagal analogiją taikoma Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalies nuostatoje numatyta taisyklė ir vietinė rinkliava priteisiama už ne ilgesnį laikotarpį nei einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojant nuo prašymo priteisti rinkliavą teismui padavimo dienos.

LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2488-602/2016 ir šioje nutartyje išvardytose bylose suformuota praktika (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) dėl MAĮ 68 straipsnio 1 dalies taikymo nuosekliai plėtojama vėlesnėje LVAT praktikoje analogiškose nagrinėjamai bylose (žr., pvz., LVAT 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1056-602/2015; LVAT nutartis administracinėse bylose: 2015 m. lapkričio 2 d. Nr. A-1053-602/2015, 2015 m. lapkričio 12 d. Nr. A-1712-442/2015, 2016 m. balandžio 26 d. Nr. A-765-556/2016, 2016 m. balandžio 26 d. Nr. A-2236-575/2016, 2016 m. gegužės 10 d. Nr. A-1186-662/2016, 2016 m. liepos 11 d. Nr. A-2242-520/2016, 2016 m. liepos 12 d. Nr. A-2142-520/2016, 2016 m. rugpjūčio 8 d. Nr. A-2102-502/2016, 2016 m. rugpjūčio 29 d. Nr. A-1320-146/2016 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose administracinėse bylose ne kartą yra ne tik konstatavęs tai, kad, atsižvelgiant į Rinkliavų įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą, kuriame nėra teisės normų, nustatančių senaties terminus vietinių rinkliavų nepriemokoms išieškoti, šiuo aspektu tokio pobūdžio bylose taikytinos panašius santykius (ABTĮ 4 str. 6 d.) reglamentuojančios MAĮ normos, t. y. MAĮ 68 straipsnio 1 dalis, bet yra pabrėžęs ir tai, kad analogiškai mokestiniams ginčams, mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti ex officio, t. y. savo iniciatyva (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2015 m. kovo 12 d. Nr. A-1360-575/2015, 2015 m. gegužės 28 d. Nr. A-1201-442/2015, 2015 m. liepos 2 d. Nr. A-1498-442/2015, 2015 m. liepos 16 d. Nr. A-1355-556/2015, 2015 m. spalio 5 d. Nr. A-807-602/2015, 2015 m. lapkričio 2 d. Nr. A-1053-602/2015, 2015 m. lapkričio 12 d. Nr. A-1712-442/2015, 2016 m. rugpjūčio 8 d. Nr. A-2102-502/2016 ir kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotomis teisės aiškinimo taisyklėmis (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis), pateiktomis nagrinėjant minėtas analogiškas administracines bylas, ir pažymi, kad nukrypti nuo šių taisyklių ginčo atveju nėra pagrindo.

Dėl apelianto nurodyto LVAT 2015 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A-309-442/2015 teisėjų kolegija pažymi, kad šis sprendimas nelaikytinas turinčiu precedento galią nagrinėjamai bylai.

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime, be kita ko, yra akcentavęs, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. Konstitucinis Teismas ypač pabrėžė, kad nukrypdamas nuo ankstesnių precedentų teismas privalo ne tik deramai argumentuoti patį priimamą sprendimą (sukuriamą naują precedentą), bet ir aiškiai išdėstyti motyvus, argumentus, pagrindžiančius būtinumą nukrypti nuo ankstesnio precedento.

Šių Konstitucinio Teismo išaiškinimų kontekste pabrėžtina, kad apelianto nurodytame LVAT 2015 m. vasario 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-309-442/2015 Mokesčių administravimo įstatymo nuostatų taikymo klausimas nebuvo kilęs ir nebuvo nagrinėtas. Šiame sprendime LVAT nepasisakė dėl MAĮ 68 straipsnio taikymo ar netaikymo sprendžiant ginčą dėl vietinės rinkliavos priteisimo, t. y. neformavo jokios minėto MAĮ straipsnio taikymo praktikos (žr. LVAT 2016 m. liepos 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2142-520/2016).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. kovo 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2488-602/2016 pabrėždama, kad reikalavimams dėl vietinės rinkliavos priteisimo pagal analogiją taikomos MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatos, pritarė formuojamai šiuo klausimu teisės taikymo praktikai, atkreipdama dėmesį į šiuo aspektu aktualius (išvardytus) teismo precedentus. Taigi apelianto nurodytas pavienis LVAT 2015 m. vasario 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-309-442/2015, kuris priimtas iki minėtos LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimo ir joje nurodytų LVAT procesinių sprendimų ir kuriame nepasisakyta Mokesčių įstatymo 68 straipsnio taikymo ar netaikymo aspektu, negali būti vertinamas kaip nagrinėjamai bylai reikšmingas precedentas.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas