2013-03-28 Nr. AB-248-3-61-3-01370-2012-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A492-390/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01370-2012-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 16.4; 16.6 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos kariuomenė) dėl įsakymo panaikinimo ir veiksmų atlikimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas V. S. su skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į teismą, prašydamas:

1. Panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2012 balandžio 17 d. įsakymą Nr. P-335 „Dėl kpt. V. S. atleidimo iš pareigų ir išleidimo į atsargą“;

2. Įpareigoti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministeriją grąžinti jį į profesinę karo tarnybą;

3. Priteisti iš atsakovo išmokėti atlyginimą ir kitas išmokas už visą priverstinį nebuvimą tarnyboje už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 20 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

4. Išreikalauti iš atsakovo turėtą darbo užmokestį.

Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras 2012 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. Nr. P-335 „Dėl kpt. V. S. atleidimo iš pareigų ir išleidimo į atsargą“ (toliau ir – Įsakymas) atleido jį iš Divizijos generolo Stasio Raštikio Lietuvos kariuomenės mokyklos (toliau – ir Lietuvos kariuomenės mokykla) S3 skyriaus kovinio rengimo karininko pareigų nuo 2012 m. balandžio 18 d. ir nuo 2012 m. balandžio 20 d. nutraukė profesinės karo tarnybos sutartį ir išleido jį į atsargą.

Nurodė, kad įsakymas priimtas atsižvelgiant į Lietuvos kariuomenės mokyklos viršininko patvirtintą 2012 m. kovo 13 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. TP-3 (toliau – ir Išvada). Tarnybinio patikrinimo metu nustatyta, kad 2012 m. sausio 22 d. V. S. ne tarnybos metu ir neuniformuotas Kaune, Palemono g., buvo policijos pareigūnų sustabdytas vairuojant nuosavą automobilį „Ford Focus“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Kilus įtarimui dėl blaivumo, pareiškėjas buvo nušalintas nuo vairavimo ir pristatytas į Kauno apskrities priklausomybės ligų centrą medicininei apžiūrai, tačiau tikrintis blaivumą alkotesteriu atsisakė, todėl jam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas.

Pareiškėjo nuomone, už vieną drausmės pažeidimą jam buvo paskirtos dvi nuobaudos – atleidimas iš pareigų ir profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimas.

Teigė, kad antroji nuobauda – profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimas yra neteisėta ir naikintina, nes pagal Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir KASOKTĮ) 13 straipsnio 7 dalies 22 punktą, jį iš pareigų turėjo atleisti kariuomenės vadas, o ne krašto apsaugos ministras.

Be to, nurodė, jog priimant ginčijamą įsakymą pažeistos teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios drausminių nuobaudų skyrimo procedūras. Teigė, kad krašto apsaugos ministro 2010 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. V-700 patvirtinto Krašto apsaugos sistemos institucijų ar jų padalinių vadovų veiksmų, gavus informaciją apie kario padarytą administracinį teisės pažeidimą, nusikalstamą veiką ar įtarimus nusikalstama veika, tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 8 punkte, kuriame nurodytos tarnybinio patikrinimo atlikimo aplinkybės, nėra pasisakoma dėl alkoholio vartojimo. Pareiškėjo nuomone, jo padaryta veika nelaikytina kario vardo pažeminimu arba krašto apsaugos sistemos institucijų diskreditavimu, nes jis vairavo ne tarnybos metu, be karinės uniformos, niekur nebuvo priimamas ir pažįstamas kaip kariuomenės atstovas. Teigė, kad jo atžvilgiu nebuvo galima taikyti Lietuvos Respublikos 1999 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. VIII-1191 patvirtinto Kariuomenės drausmės statuto (toliau ir – Statutas) 67 straipsnio, reglamentuojančio neblaivaus kario buvimą tarnyboje, nes tarnybos metu niekada nevartojo alkoholio. Nurodė, kad jo atžvilgiu pritaikyta neproporcingai didelė nuobauda, nes Statuto 69 straipsnyje, numatančiame atsakomybę už kario vardo pažeminimą arba krašto apsaugos sistemos institucijų diskreditavimą, yra numatytos ir švelnesnės nuobaudos nei atleidimas iš tarnybos. Pažymėjo, jog galiojančių nuobaudų neturėjo, tyrimo metu viską pripažino, nuoširdžiai gailėjosi.

Atsakovė Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepimu (b. l. 26–29) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovė nurodė, kad KASOKTĮ 38 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyti savarankiški kario atleidimo iš profesinės karo tarnybos pagrindai, kurie nebūtinai yra susiję su drausminės atsakomybės taikymu. Todėl Krašto apsaugos ministras Įsakymu ne realizavo drausminę atsakomybę, o, atsižvelgdamas į pareiškėjo padarytų administracinių teisės pažeidimų sunkumą, pasirinko savarankišką kario atleidimo iš profesinės karo tarnybos pagrindą. Pažymėjo, jog pagal KASOKTĮ 45 straipsnio 1 dalies nuostatas, kai profesinės karo tarnybos sutartis nutraukiama KASOKTĮ 37 straipsnio ir 38 straipsnio numatytais pagrindais, karys atleidžiamas iš pareigų, o po to atleidžiamas ir iš profesinės karo tarnybos. Atleidžiant pareiškėją iš profesinės karo tarnybos vadovaujantis KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 8 punktu buvo realizuota įstatyme numatyta atleidimo iš profesinės karo tarnybos, o ne dviejų drausminių nuobaudų skyrimo procedūra. Teigė, kad šiuo pagrindu karį iš tarnybos turi teisę atleisti tik krašto apsaugos ministras. Pagal KASOKTĮ 10 straipsnio l dalį krašto apsaugos ministras vadovauja visai krašto apsaugos sistemos veiklai. Padarė išvadą, kad nutraukdamas profesinės karo tarnybos sutartį su kariu krašto apsaugos ministras turi teisę karį atleisti iš pareigų, kadangi nutraukiant profesinės karo tarnybos sutartį apskritai nutraukiami profesinės karo tarnybos santykiai, todėl nebereikia atskiriems vadams kario atleidinėti iš pareigų.

Atsakovė nurodė, kad dėl pareiškėjo padarytų teisės pažeidimų rimtumo, atleidimas iš tarnybos yra pagrįstas. Tokia išvada darytina ir iš KASOKTĮ 21 straipsnio, 24 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų analizės, įvertinant tai, kad karys yra Lietuvos valstybės gynėjas, o kario tarnyba reikalauja specialių ištikimybės santykių, karininko vardas reiškia atsakomybę ir įpareigoja saugoti karininko garbę. Kario elgesys, kai jis turėdamas pareigą ginti valstybę ir jos piliečius, konfliktuoja su jais, taip pat nevykdo teisėtų ir pagrįstų teisėsaugos institucijų pareigūnų reikalavimų, juos įžeidinėja, pasirodo viešoje vietoje neblaivus ar juo labiau vairuoja transporto priemonę neblaivus ir pan., neatitinka kario ir ypač karininko statusui ir būdo savybėms keliamų reikalavimų, griauna pasitikėjimą kariu kaip valstybės gynėju. Tokie veiksmai grubiai pažeidžia visuomenėje nusistovėjusias teisės ir moralės normas, nesuderinami su kario statusu. Šią išvadą patvirtina ir Kauno miesto aplinkės teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriuo pareiškėjas patrauktas administracinėn atsakomybėn už pažeidimo numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 187 straipsnio 2 dalyje (teisėto pareigūno reikalavimo nevykdymas, jo garbės ir orumo įžeidimas) padarymą. Be to, Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartimi ir Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 7 d. nutarimu pareiškėjas buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn dėl to, kad vairavo neblaivus, t. y. padarė vieną iš pačių sunkiausių administracinių teisės pažeidimų. Atsakovo teigimu, KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 8 punkto normos paskirtis yra saugoti kario tarnybos ir krašto apsaugos sistemos institucijų autoritetą, stiprinant teigiamą visuomenės požiūrį į karius ir karininkus, kaip valstybės ir piliečių gynėjus, o pareiškėjo padaryti pažeidimai su tokiais tikslais nesuderinami.

Atsakovės nuomone, nurodyti argumentai patvirtina, kad tarnybinis patikrinimas buvo atliktas visapusiškai, atsakomybė pareiškėjui pritaikyta kompetentingo subjekto ir pagal galiojančias teisės normas, todėl naikinti skundžiamą įsakymą nėra pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepimu (b. l. 19–22) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, o savo poziciją pagrindė iš esmės tokiais pačiais argumentai kaip ir atsakovė Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija. Taip pat pažymėjo, kad karių atžvilgiu tarnybinis patikrinimas gali būti pradėtas vadovaujantis ne tik Aprašu, tačiau ir KASOKTĮ 26 straipsnio 4 dalies nuostatomis. Pareiškėjo padaryti pažeidimai buvo paviešinti visuomenei viešoje erdvėje, todėl teiginys, kad niekas nežinojo apie pareiškėjo turėtą kario statusą yra klaidinantys. Statuto 67 straipsnis ir 69 straipsnis ginčo atveju netaikytini, nes pareiškėjas iš tarnybos atleistas KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 8 punkto, o ne Statuto nuostatų pagrindu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimu (b. l. 66–71) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Divizijos generolo Stasio Raštikio Lietuvos kariuomenės mokyklos Mokymo skyriaus programų ir vertinimo poskyrio analizės karininkas kpt. D. P. 2012 m. kovo 13 d. surašė tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. TP-3, kurioje konstatuota, kad Lietuvos kariuomenės mokyklos S3 kovinio rengimo skyriaus karininkas kpt. V. S. 2012 m. sausio 22 d. ne tarnybos metu, neuniformuotas, Kaune, Palemono g. buvo policijos pareigūnų sustabdytas vairuojantis automobilį. Kilus įtarimui dėl blaivumo V. S. buvo pristatytas į Kauno apskrities priklausomybės ligų centrą medicininei apžiūrai, tačiau pasitikrinti blaivumą alkotesteriu atsisakė. Bandant patikrinti V. S. blaivumą, šis elgėsi įžūliai, išplūdo pareigūnus necenzūriniais žodžiais, nepakluso reikalavimams nutraukti neteisėtus veiksmus, todėl buvo pristatytas į policijos komisariatą. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl šių Patikrinimo išvadoje nurodytų aplinkybių.

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu V. S. už ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą paskirta administracinė nuobauda – 300 Lt bauda. Minėtame nutarime pažymėta, kad pareiškėjas 2012 m. sausio 22 d. nevykdė policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų, Kauno apskrities priklausomybės ligų centre, būdamas neblaivus, išplūdo policijos pareigūnus necenzūriniais žodžiais, nepakluso įspėjimams nutraukti neteisėtus veiksmus.

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 7 d. nutarimu, pakeistu Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartimi, pareiškėjui už tai, kad 2012 m. sausio 22 d. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus ir vengė nusistatyti girtumą įstatymų nustatyta tvarka, pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį paskirta administracinė nuobauda – 2000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams.

Krašto apsaugos ministro 2012 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. P-335 „Dėl kpt. V. S. atleidimo iš pareigų ir išleidimo į atsargą“, vadovaujantis KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 8 punkto ir atsižvelgiant į Išvadą, pareiškėjas nuo 2012 m. balandžio 18 d. atleistas iš Lietuvos kariuomenės mokyklos S3 skyriaus kovinio rengimo karininko pareigų (1 punktas), nuo 2012 m. balandžio 20 d. su pareiškėju nutraukiama profesinės karo tarnybos sutartis ir jis išleistas į atsargą (2 punktas).

Teismas pažymėjo, kad sprendžiant ginčą, aiškintinos ir taikytinos KASOKTĮ nuostatos, reglamentuojančios profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo bei atleidimo iš tarnybos pagrindus ir tvarką.

Teismas nurodė, kad KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 8 punkte yra įtvirtintas savarankiškas kario atleidimo iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje pagrindas, kurio taikymas nelaikytinas tarnybine nuobauda. Aiškindamas KASOKTĮ 45 straipsnio nuostatas, pagal kurias, tuo atveju, kai profesinės karo tarnybos sutartis nutraukiama šio įstatymo 37 ir 38 str. numatytais pagrindais, karys atleidžiamas iš pareigų, jas perduoda ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų atleidžiamas iš profesinės karo tarnybos, teismas padarė išvadą, kad nurodytomis nuostatomis siekiama užtikrinti, jog karių kaita krašto apsaugos sistemoje vyktų sklandžiai, t. y. būtų užtikrintas efektyvus pareigų perdavimas ir nenutrūkstamas jų vykdymas. Teismas pasisakė, kad Įstatyme sąmoningai išskirti kario atleidimo iš pareigų ir profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo momentai, todėl teigti, jog asmuo, su kuriuo, vadovaujantis KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 8 punktu, nutraukiama profesinės karo tarnybos sutartis ir jis atleidžiamas iš tarnybos, yra baudžiamas du kartus, nėra pagrindo.

Taip pat teismas pažymėjo, kad KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 8 punkte aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinta, jog nustačius, kad kario savanorio ar aktyviojo rezervo kario padaryti teisės pažeidimai žemina kario vardą, su tokiu kariu profesinės karo tarnybos sutartis gali būti nutraukiama ir (ar) karys atleidžiamas iš pareigų Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės iniciatyva.

Teismas nurodė, jog pareiškėjo skunde nurodyti motyvai, kad jį iš pareigų galėjo atleisti tik Kariuomenės vadas, vadovaudamasis KASOKTĮ 13 straipsnio 7 dalies 22 punktu, yra grindžiami klaidingu teisės aiškinimu ir yra atmestini. Teismas atkreipė dėmesį, kad tai, jog krašto apsaugos ministras, vadovaudamasis KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies nuostatomis, turi teisę nutraukti profesinę karo tarnybos sutartį ir atleisti karį iš užimamų pareigų pažymėta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje.

Teismas pažymėjo, jog KASOKTĮ „pareigūno vardo pažeminimo“ sąvokos turinys nėra atskleistas, tačiau Statuto 69 straipsnyje pateiktas išaiškinimas, kokie veiksmai pripažintini pareigūno vardo pažeminimu, yra analogiškas Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas) 2 straipsnio 7 punkte įtvirtintai sąvokai „pareigūno vardo pažeminimas“. Pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 8 punktą, taip pat kaip ir pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, pareigūno vardo pažeminimas tarp kitų atleidimo iš tarnybos pagrindų įtvirtintas kaip savarankiškas ir pakankamas tarnybos santykių nutraukimo pagrindas. Atsižvelgdamas į tai, kad KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 8 punkte, Statuto 69 straipsnyje ir Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalyje, 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas savo turiniu sutampa, teismas nusprendė, kad, vertinant pareiškėjo veiksmus KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymo prasme, galima vadovautis teismų praktikoje suformuotomis atitinkamų Vidaus tarnybos statuto nuostatų taikymo ir aiškinimo taisyklėmis.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su tam tikrų teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pareigūno kalte dėl tam tikros veikos, priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams bei ta veika sukeltomis pasekmėmis, kurių atsiradimas yra vertinamojo pobūdžio aplinkybė ir ji sietina su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Tad šios pasekmės gali būti nustatytos atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir pan., bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių ji tikisi iš atitinkamos institucijos pareigūnų.

Teismas nurodė, jog pagal KASOKTĮ nuostatas, kario tarnyba reikalauja specialių ištikimybės valstybei santykių, karininko vardas reiškia atsakomybę ir įpareigoja saugoti karininko garbę. Lietuvos Respublikos pilietis, tapdamas karininku, prisiekia sąžiningai vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją, įstatymus ir savo vadų įsakymus, būti doras ir garbingas Lietuvos karininkas. Teismas pažymėjo, kad kario priesaika nėra formalus aktas, ja pabrėžiama, jog karinėje tarnyboje, ypač karininkams, keliami aukštesni reikalavimai ir nepriekaištingo elgesio standartai nei eiliniams piliečiams.

Teismas, pasisakydamas dėl administracinių teisės pažeidimų, už kurių padarymą pareiškėjas buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn, pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 straipsnio 4 dalį, vengimas pasitikrinti blaivumą yra vienas sunkiausių administracinių teisės pažeidimų ir prilyginamas automobilio vairavimui neblaiviam, kai nustatomas vidutinis arba sunkus girtumas. Pareiškėjo padarytas pažeidimas, numatytas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 187 straipsnio 2 dalyje, parodo pareiškėjo nepagarbų požiūrį į policijos pareigūnus, einančius jiems pavestas viešosios tvarkos saugojimo pareigas. Paties pažeidimo padarymo būdas, kai policijos pareigūnai buvo išplūsti necenzūriniais žodžiais, grasinama jiems susidorojimu, neabejotai pripažintinas kario vardą žeminančiu.

Teismo vertinimu, toks pareiškėjo elgesys, kai buvo nepaisyta svarbių teisės aktų reikalavimų, akivaizdžiai žemina krašto apsaugos sistemos, kaip institucijos, kurios pareigūnams keliami aukštesni elgesio standartai, autoritetą, ne tik prieštarauja įprastinėms visuomenėje galiojančioms moralės nuostatoms, bet ir nepateisina teisėtų visuomenės lūkesčių, kurių ji tikisi iš statutinių pareigūnų. Todėl akivaizdu, kad visuomenės požiūriu situacija, kai tokius nusižengimus padaro krašto apsaugos sistemoje tarnaujantis karininkas, kelia nepasitikėjimą visa šia sistema ir ją kompromituoja. Teismas nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog statutinis valstybės tarnautojas, vairuodamas automobilį neblaivus ar vengdamas pasitikrinti blaivumą, akivaizdžiai pažemina pareigūno vardą ir tai yra pakankamas pagrindas atleisti jį iš profesinės karo tarnybos. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog Įsakymas savo griežtumu yra proporcingas pareiškėjo padarytiems pažeidimams.

Išnagrinėjęs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas konstatavo, jog Įsakymas, pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį naikinti vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo. Skundo reikalavimus, kuriais prašoma grąžinti pareiškėją į profesinę karo tarnybą ir priteisti jo naudai atlyginimą ir kitas išmokas už visą priverstinio nebuvimo tarnyboje laikotarpį, teismas atmetė kaip išvestinius iš reikalavimo panaikinti Įsakymą.

III. Pareiškėjas V. S. padavė apeliacinį skundą (b. l. 76–79), ir apeliacinio skundo papildymą (b. l. 95–99), kuriais prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą.

Savo reikalavimus apeliaciniame skunde pareiškėjas grindžia šiais argumentais:

1. Tarnybinis patikrinimas jo atžvilgiu pradėtas tam, kad būtų nustatyti jo galimai padaryti drausmės pažeidimai vadovaujantis Statutu. Nurodo, jog Statuto paskirtis, pagal jo 1 straipsnį, yra tiksliai apibrėžti, kokia veika yra drausmės pažeidimas, nustatyti karių, padariusių drausmės pažeidimus, atsakomybės sąlygas, nustatyti drausmines nuobaudas už drausmės pažeidimus ir šių nuobaudų skyrimo tvarką. Teigia, kad atliekant tarnybinį patikrinimą buvo nustatytas jo padarytas pažeidimas pagal Statuto 69 straipsnį, todėl jį atleidžiant turėjo būti vadovaujamasi Statuto 40 straipsnio nuostatomis, pagal kurias drausminę nuobaudą skiria vadas, (viršininkas) ir taikomas nurodyto Statuto 69 straipsnis, o ne pasirenkamas kitas atleidimo būdas.

Apeliacinio skundo papildyme (b. l. 95–99) pareiškėjas teigia, kad tarnybinis patikrinimas negalėjo būti baigtas ir Įsakymas dėl jo atleidimo negalėjo būti priimtas, kol nebuvo priimtas galutinis teismo sprendimas administracinėje byloje dėl administracinio teisės pažeidimo pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį.

2. Teigė, kad kai buvo atleistas iš pareigų ir po dviejų dienų iš profesinės karo tarnybos buvo laikinai nedarbingas ir pareigų niekam neperdavė, t. y. nebuvo pareigų perdavimo, apie kurį pasisakė teismas aiškindamas KASOKTĮ 45 straipsnį. Pareiškėjas teigia, jog KASOKTĮ 45 straipsnio 3 dalyje yra numatyta, jog karys savo pareigas perduoda per laikotarpį nuo jo atleidimo iš pareigų iki išleidimo į atsargą, ir jo nuomone, tai, kad jį atleido pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 45 straipsnio pagrindu yra juridiškai neteisinga, todėl įsakymas yra naikintinas. Mano, kad jei jis ir galėjo būti atleistas ligos atveju, tai tik ne 45 straipsnio pagrindu, teigia, kad atleidimo tvarka pažeista.

3. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad apie jo pažeidimą buvo paviešinta visuomenei, teigia, kad buvo paviešinta tik informacija, jog jis vairavo neblaivus. Taip pat pažymi, jog niekuomet negrasino policijos pareigūnams ir kad apie tai protokole pareigūnai galimai įrašė melagingus duomenis, nurodo, jog nei Kauno miesto apylinkės teismas, nei Kauno apygardos teismas savo sprendimuose nekonstatavo, kad jis grasino policijos pareigūnams susidorojimu.

Atkreipia dėmesį į tai, kad teismai, sprendę dėl jo padarytų administracinių teisės pažeidimų jokių sunkinančių aplinkybių nenustatė, skyrė pačias švelniausias nuobaudas, kurias jis sumokėjo, dėl savo veiksmų atsiprašė Panemunės policijos komisariato pareigūnų, per visą tarnybos laiką jo tarnyba vertinta tik labai gerai ir gerai. Taip pat, pareiškėjas pateikdamas papildomą informaciją, kuria grindžia savo argumentus, nurodo, jog panašiu atveju kitam karininkui buvo taikyta drausminė atsakomybė ir skirta švelnesnė nuobauda.

Atsakovė Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 88–89) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Atsakovė nurodo, kad pareiškėjo argumentas, jog nustačius, kad pažeidėjas padarė pažeidimus, jis turėjo būti baudžiamas pagal Statuto 69 straipsnį, nėra pagrįstas jokiomis teisės normomis. Sutinka su teismo išaiškinimu, kad KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtintas savarankiškas kario atleidimo iš profesinės karo tarnybos pagrindas, nelaikytinas drausmine nuobauda, tačiau įgalinantis krašto apsaugos ministrą nutraukti su kariu profesinės karo tarnybos santykius.

Atsakovės teigimu, pareiškėjo argumentai, kad jis nespėjo perduoti savo pareigų nesusiję su bylos dalyku, nes ginčo dėl pareigų perdavimo nėra ir jeigu nebuvo priimtas sprendimas būtent per tokį laiką pareiškėją atleisti iš profesinės karo tarnybos, reiškia pareiškėjo tarnybos vietoje nebuvo pareigų perdavimo poreikio ir tai niekaip negali turėti reikšmės skundžiamo Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo.

Taip pat nurodo, kad pagal KASOKTĮ 39 straipsnio 3 dalį karys gali būti atleidžiamas iš profesinės karo tarnybos ir profesinė karo tarnybos sutartis gali būti nutraukiama ir kario ligos (laikinojo nedarbingumo) metu, jeigu karys atleidžiamas KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, todėl pareiškėjo argumentai, jog buvo pažeista atleidimo iš profesinės karo tarnybos tvarka nepagrįsti.

Mano, jog atmestini pareiškėjo argumentai, kad jis nubaustas per griežtai, ir sutinka su teismo išvada, jog pareiškėjas padarė vienus iš sunkiausių administracinių teisės pažeidimų, tuo pažemindamas kario vardą ir krašto apsaugos sistemos autoritetą ir krašto apsaugos ministras turėjo teisę pasinaudoti KASOKTĮ numatytu savarankišku profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo pagrindu net ir neskyrus drausminės nuobaudos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo, Lietuvos kariuomenė savo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 80–82) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Dėl pareiškėjo argumento, jog jo atžvilgiu turėjo būti taikytas Statutas, o ne KASOKTĮ nuostatos nurodo, jog KASOKTĮ 38 straipsnyje numatyti profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo pagrindai yra savarankiškas institutas, nesusijęs su kario drausminės atsakomybės taikymu, reglamentuojamu Statute. Kaip ir atsakovas savo atsiliepime, nurodo, kad KASOKTĮ nuostatos leidžia profesinės karo tarnybos sutartį nutraukti ir kario ligos metu. Teigia, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės: jam paskirtų administracinių nuobaudų griežtumas, asmeninės savybės, tarnybos įvertinimas, neturi ir negali turėti įtakos vertinimui ar pareiškėjo padaryti pažeidimai gali būti pripažįstami kario vardo pažeminimu KASOTĮ 38 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme. Atsižvelgdamas į kariui keliamus reikalavimus, pareiškėjo padarytų administracinės teisės pažeidimų pobūdį, aplinką, kurioje šie teisės pažeidimai buvo padaryti, paties pareiškėjo elgesį pažeidimų metu, pažymi, jog tokiais teisės pažeidimais pareiškėjas nepateisino teisėtų visuomenės lūkesčių, kurių ji tikisi iš profesinės karo tarnybos karių, sukėlė nepasitikėjimą krašto apsaugos sistema, ją kompromitavo ir pažemino kario vardą, todėl pareiškėjas buvo teisėtai ir pagrįstai atleistas iš profesinės karo tarnybos KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos bylos ginčo dalyku yra kario atleidimas iš pareigų ir profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimas už kario vardo žeminančių teisė pažeidimų padarymą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. S. buvo profesinės karo tarnybos karys kapitonas ir tarnavo Divizijos generolo Stasio Raštikio Lietuvos kariuomenės mokyklos S3 skyriaus kovinio rengimo karininko pareigose. Gavęs pranešimą apie pareiškėjo padarytą galimą drausmės pažeidimą Lietuvos kariuomenės mokyklos viršininkas inicijavo tarnybinį patikrinimą. Tarnybinį patikrinimą pabaigus surašyta ir Lietuvos kariuomenės mokyklos viršininko patvirtinta 2012 m. kovo 13 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. TP-3, kurioje konstatuota, jog V. S. padarė drausmės pažeidimą, numatytą Statuto 69 straipsnyje ir pasiūlyta inicijuoti kario atleidimą iš profesinės karo tarnybos pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Išvados pagrindu Lietuvos krašto apsaugos ministro 2012 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. P-335 „Dėl kpt. V. S. atleidimo iš pareigų ir išleidimo į atsargą“ Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu pareiškėjas už kario vardo pažeminimą buvo atleistas iš pareigų ir su juo nutraukta profesinės karo tarnybos sutartis.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad priimdamas sprendimą teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei neteisingai taikė ir aiškino teisės aktus. Nurodo, jog teismas netinkamai išaiškino, jog pripažinus drausmės pažeidimą pagal Statuto 69 straipsnį, vietoj drausminės atsakomybės gali būti taikomas atleidimas iš tarnybos pagal KASOKTĮ nuostatas. Be to, teigia, kad teismas nevertino aplinkybės, jog tarp atleidimo iš pareigų ir profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo Įsakymu buvo nustatytas per trumpas terminas pareigoms perduoti, be to, tuo metu pareiškėjas buvo nedarbingas dėl ligos. Pažymi, jog teismas neteisingai konstatavo, kad apie pareiškėjo padarytus teisės pažeidimus buvo paviešinta visuomenei viešojoje erdvėje ir kad jis grasino policijos pareigūnams.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nekėlė klausimo dėl tarnybinio patikrinimo atlikimo ir jo išvados teisėtumo bei pagrįstumo. Pareiškėjas ginčijo tik atsakovo pasirinktą Išvada grindžiamo sprendimo priėmimo būdą. Apeliacinio skundo papildyme V. S. nurodo argumentus, kuriais ginčija tarnybinio patikrinimo atlikimo ir jo išvados teisėtumą, todėl teisėjų kolegija, remdamasi ABTĮ 136 straipsnio nuostatomis, patikrina bylą visa apimtimi bei pasisako ir dėl šių drausminės atsakomybės taikymo aspektų.

ir nors pareiškėjas nepateikė naujo reikalavimo teismui priimti sprendimą dėl tarnybinio patikrinimo teisėjų kolegija nusprendžia šiuo klausimu pasisakyti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos kariuomenės drausmės statuto (byloje nagrinėjamu atveju aktuali redakcija patvirtinta 2006 m. sausio 20 d. įstatymu Nr. X-508) 18 straipsnio 1 dalies 1 punktą, vadas (viršininkas) privalo pradėti tarnybinį patikrinimą kai gauna informaciją apie kario padarytą galimą drausmės pažeidimą. Pagal Drausmės statuto 69 straipsnį tarnybos ar ne tarnybos metu padaryta kario vardą žeminanti veika, kuria akivaizdžiai menkinamas kario autoritetas, arba krašto apsaugos sistemos institucijas diskredituojanti veika, kuria akivaizdžiai žeminamas karo tarnybos autoritetas, griaunamas pasitikėjimas krašto apsaugos sistema arba ji kompromituojama, kvalifikuojama kaip drausmės pažeidimas. Taigi, ginčijamu atveju, 2012 sausio 23 d. gavęs Lietuvos kariuomenės mokyklos Mokymo skyriaus Mokymo metodikos poskyrio viršininko pranešimą apie kario sulaikymą (b. l. 36), kuriame buvo nurodyta policijos pareigūnų pateikta informacija apie V. S. sulaikymą dėl vairavimo neblaiviam ir pasipriešinimą policijos pareigūnams, Lietuvos kariuomenės mokyklos viršininkas privalėjo inicijuoti tarnybinį patikrinimą dėl galimo drausmės pažeidimo.

Pažymėtina, jog tyrimo – tarnybinio patikrinimo dėl galimo drausmės pažeidimo vienas tikslų – visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti drausmės pažeidimus, jų padarymo priežastis ir sąlygas, nustatyti kaltus asmenis (Statuto 17 straipsnio 1 punktas), taigi tarnybiniu patikrinimu siekiama nustatyti ar kario padaryta veika yra drausmę pažeidžianti veika, už kurią Statute numatyta drausminė nuobauda. Statute nurodytas aplinkybių, kurios turi būti nustatomos tarnybinio patikrinimo metu, sąrašas (32 straipsnis) ir tarnybinį patikrinimą atliekančiam karininkui suteiktos teisės savarankiškai rinkti ir tirti kario kaltę įrodančius arba paneigiančius įrodymus (21 straipsnis) užtikrina sąlygas objektyviam, išsamiam kario padarytos veikos ištyrimui ir savarankiškam drausmės pažeidimo fakto konstatavimui. Tarnybinį patikrinimą įvertina vadas (viršininkas) ar krašto apsaugos generalinis inspektorius vadovaudamasis visapusišku, nuodugniu ir objektyviu visų drausmės pažeidimo aplinkybių nagrinėjimu, įstatymu ir teisine sąmone (Statuto 27 straipsnio 1 dalis).

Pareiškėjo argumentas, jog tarnybinis patikrinimas galėjo būti atliktas ir jo išvada priimta tik įsiteisėjus teismo sprendimui dėl administracinio teisės pažeidimo, yra atmestinas. Lietuvos teismai savo praktikoje vieningai pasisako, jog skirtingų rūšių teisinės atsakomybės turi būti atribotos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakydamas apie drausminės atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos darbo kodeksą ir kitų teisinės atsakomybės rūšių santykį nurodė, jog darbuotojo neteisėtų veiksmų nustatymui patvirtinti nėra būtinas teismo nuosprendis arba administracinės atsakomybės taikymo aktas dėl tokio darbuotojo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio mėn. 2 d. konsultacija Nr. 2K-418/2012).

Pasisakydamas apie skirtingų teisinių atsakomybių atskyrimą bylose dėl vidaus tarnybos pareigūnų tarnybinės atsakomybės už pareigūno vardo pažeminimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad pareigūnai už tarnybinius nusižengimus traukiami tarnybinėn atsakomybėn neatsižvelgiant į baudžiamosios ar administracinės teisės taikymą, todėl konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar pakanka duomenų pareigūno atleidimui už pareigūno vardo pažeminimą (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio mėn. 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3536/2011).

Atsižvelgdama į nurodytą teismų praktiką teisėjų kolegija pažymi, jog Kauno miesto apylinkės teismas ir Kauno apygardos administracinis teismas bylose dėl administracinių teisės pažeidimų pareiškėjo veiksmus vertino tik atsakomybės už tokius pažeidimus kontekste ir drausminės atsakomybės taikymas nepriklauso nuo galutinių teismų sprendimų tose bylose. Pareiškėjo argumentai, kad drausminės atsakomybės taikymas reiškia jo dvigubą nubaudimą yra nepagrįsti, nes pastaroji atsakomybės rūšis taikoma savarankiškai, nepriklausomai nuo asmeniui taikomos dėl tų pačių neteisėtų veiksmų kilusios baudžiamosios, administracinės ir/ar civilinės atsakomybės.

Bylos medžiaga patvirtina, jog tarnybinis patikrinimas inicijuotas ir atliktas laikantis Statute nustatytų terminų ir reikalavimų. Jo metu surinkti duomenys apie pareiškėjo padarytos veikos aplinkybes, taip pat gautas pareiškėjo 2012 m. sausio 24 d. paaiškinimas, kuriame jis prisipažino, jog vairavo neblaivus, buvo policijos pareigūnų sulaikytas ir neneigė aplinkybės, jog galėjo įžeidinėti pareigūnus (b. l. 52–53). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad baigiant tarnybinį patikrinimą ir vėliau sprendžiant dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos nebuvo įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl administracinio teisės pažeidimo pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį, tačiau Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutartimi patvirtino faktą, jog pareiškėjas vairavo neblaivus.

Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog tarnybinio patikrinimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių konstatuoti, jog V. S. padarė Statuto 69 straipsnyje numatytą drausmės pažeidimą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos 1998 m. gegužės 5 d. įstatymo Nr. VIII-723 10 straipsnio 1 dalį krašto apsaugos ministras vadovauja visos krašto apsaugos sistemos veiklai. Kaip krašto apsaugos sistemos vadovas krašto apsaugos ministras priima karius į profesinę karo tarnybą ir išleidžia juos į atsargą. Šiai teisei įgyvendinti KASOKTĮ numatyti privalomi (38 straipsnio 1 dalis) ir neprivalomi (38 straipsnio 2 dalis) profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo pagrindai, suteikiantys krašto apsaugos ministrui diskrecijos teisę vertinti ir spręsti dėl profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo. Nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį Krašto apsaugos ministras gali įgalioti kitus asmenis – kariuomenės vadą bei kitus vadus ir pareigūnus (KASOKTĮ 38 straipsnio 4 dalis).

Dalis profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo pagrindų susiję su kario kalte, tyčiniais veiksmais, tarnybos drausmės, įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimais, todėl tokių pagrindų buvimui nustatyti būtina taikyti procedūras, įgalinančias išsamiai ištirti visas aplinkybes, tuo pačiu suteikiant garantijas, jog tyrimas bus objektyvus ir kario teisės nebus pažeistos. KASOKTĮ 26 straipsnio 4 dalis numato, kad kai reikia nustatyti tarnybos pareigų netinkamo vykdymo, teisės arba drausmės pažeidimo faktus ir aplinkybes, skiriamas tarnybinis patikrinimas, kuris atliekamas kariuomenės drausmės statuto, taip pat krašto apsaugos ministro arba kariuomenės vado nustatyta tvarka.

Kaip jau minėta aukščiau, už kario vardo pažeminimą arba krašto apsaugos sistemos institucijų diskreditavimą numatyta drausminė atsakomybė pagal Statuto 69 straipsnį. Taip pat, už kario vardą žeminančius teisės pažeidimus kalto kario atžvilgiu krašto apsaugos ministras gali imtis veiksmų KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytos nuostatos pagrindu ir nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį.

Ginčijamu atveju pareiškėjas teigia, kad atlikus tarnybinį patikrinimą dėl galimo drausmės pažeidimo ir konstatavus Statuto pažeidimą jam turėjo būti taikoma drausminė atsakomybė pagal Statutą. Statute kaip viena iš drausminių nuobaudų rūšių numatytas atleidimas iš tarnybos (31 straipsnio 1 dalies 6 punktas) ir pagal Statuto 69 straipsnyje numatytas sankcijas tokia drausminė nuobauda gali būti taikoma už kario vardo pažeminimą arba krašto apsaugos sistemos institucijų diskreditavimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Statuto 30 straipsnį drausminė nuobauda yra atsakomybės įgyvendinimo priemonė, skiriama vado (viršininko) įsakymu kariui, padariusiam drausmės pažeidimą. Jos paskirtis yra: 1) auklėti ir sulaikyti karius nuo drausmės pažeidimų; 2) nubausti karį padariusį drausmės pažeidimą.

Tuo tarpu priemonės, numatytos KASOKTĮ 38 straipsnyje, paskirtis yra platesnė. Į profesinę karo tarnybą karius priima ir išleidžia juos į atsargą krašto apsaugos ministras (KASOKTĮ 10 straipsnio 2 dalies 18 punktas). Priimamiems Lietuvos Respublikos piliečiams keliami išsilavinimo, fizinio pasirengimo, sveikatos būklės, amžiaus ir moralinių savybių reikalavimai (KASOKTĮ 28 straipsnio 1 dalis). Į profesinę karo tarnybą priimama Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos Respublikos piliečio rašytiniu susitarimu – sudarant profesinės karo tarnybos sutartį (KASOKTĮ 31 straipsnio 1 d.). KASOKTĮ 38 straipsnyje numatyti atvejai, kai profesinės karo tarnybos sutartis turi būti ar gali būti nutraukiama. Taigi, krašto apsaugos ministrui, kaip karį į profesinę karo tarnybą priėmusios institucijos ir tuo pačiu visos krašto sistemos vadovui, atsakingam už gynybos politikos įgyvendinimą, krašto apsaugos sistemai priskirtų uždavinių ir funkcijų vykdymą, krašto apsaugos sistemos plėtrą bei efektyvų jai skirtų išteklių naudojimą, suteikta teisė spręsti dėl kario tolesnio tinkamumo tarnybai. Kaip minėta aukščiau, ne visi KASOKTĮ 38 straipsnyje numatyti profesinės kario tarnybos sutarties nutraukimo pagrindai yra susiję su kario kalte, taigi, pagal nurodomo straipsnio nuostatas taikoma sankcija – profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimas – ne visais atvejais turi baudimo elementą. Pagrindinė KASOKTĮ 38 straipsnyje įtvirtintos priemonės paskirtis – įgalinti krašto apsaugos ministrą kontroliuoti, kad krašto apsaugos sistemoje tarnautų tik reikalavimus atitinkantys kariai arba, tam tikrais atvejais (KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktai), reguliuoti karių skaičių pagal krašto apsaugos sistemos struktūros pokyčius.

Pagal KASOKTĮ 26 straipsnio 3 dalį drausmę ar įstatymus pažeidęs karys atsako pagal statutus ir įstatymus. Neigiamos pasekmės kariui pažeminusiam kario vardą atsiranda tiek pagal Statuto, tiek pagal KASOKTĮ 38 straipsnio nuostatas, taigi už tą pačia veiką atsakomybė gali būti taikoma skirtingais pagrindais. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytas profesinės kario tarnybos sutarties nutraukimo pagrindas yra savarankiškas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-85/2013), taigi jo taikymui net nebūtina konstatuoti, kad karys padarė drausminį pažeidimą pagal Statuto 69 straipsnį, šio pagrindo atsiradimui pakanka nustatyti, kad karys padarė kario vardą žeminančius teisės pažeidimus. Teismo praktikoje aiškinama, kad KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 8 punkte yra įtvirtintas iš esmės toks atleidimo iš tarnybos pagrindas, kai yra nustatomas kario kaltas veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, akivaizdžiai žeminantis krašto apsaugos sistemos (karo tarnybos) autoritetą, griaunantis pasitikėjimą krašto apsaugos sistema bei ją kompromituojantis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-85/2013).

Pagal Statuto 69 straipsnį už kario vardo pažeminimą arba krašto apsaugos sistemos institucijų diskreditavimą be atleidimo iš tarnybos numatytos ir kitos galimos drausminės nuobaudos: uždraudimas išeiti iš tarnybos vietos; papildomų tarnybos užduočių skyrimas, kario laipsnis pažeminimas; tarnybinio atlyginimo sumažinimas, taigi taikant drausminę atsakomybę kaltam kariui galėtų būti paskiriama švelnesnė drausminė nuobauda nei atleidimas iš tarnybos. Nepaisant to, Statute numatyta galimybė skirti švelnesnes nei atleidimas iš tarnybos drausmines nuobaudas nepanaikina krašto apsaugos ministro teisės kalto kario atžvilgiu taikyti KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalį 18 punktą ir tokiu būdu kaip karšto apsaugos sistemos vadovui spręsti, ar kario vardą žeminančius teisės pažeidimus padaręs jo pavaldinys gali tęsti karinę tarnybą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijamu atveju krašto apsaugos ministras, būdamas aukštesnis vadovas nei pareiškėjo vadas (viršininkas), kuris turėjo teisę skirti drausminę nuobaudą pagal Statutą, pasinaudojo savo savarankiška kompetencija spręsti dėl su pareiškėju sudarytos profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo ir priimdamas Įsakymą nustatė terminą, nuo kurio pasibaigė profesinės karo tarnybos santykiai. Pasibaigus profesinės karo tarnybos santykiams drausminės nuobaudos skyrimas pagal Statutą tapo nebetikslingas.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog patvirtinta Išvada, kuria konstatuota, kad pareiškėjas padarė tarnybinės drausmės pažeidimą – pažemino kario vardą ir diskreditavo krašto apsaugos institucijas, sudarė teisėtą pagrindą krašto apsaugos ministrui spręsti dėl profesinės karo tarnybos sutarties su pareiškėju nutraukimo KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 18 punkto pagrindu.

Dėl Įsakymu nustatytų atleidimo iš Lietuvos kariuomenės mokyklos S3 skyriaus kovinio rengimo karininko pareigų ir profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo ir išleidimo į atsargą terminų teisėjų kolegija pažymi, jog konstatavus, kad krašto apsaugos ministro sprendimas nutraukti su pareiškėju profesinės karo tarnybos sutartį KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 18 punkto pagrindu yra pagrįstas ir teisėtas, pareiškėjo atleidimo iš tarnybos procedūrai taikomos KASOKTĮ 45 straipsnio 1 dalies nuostatos, numatančios, jog 38 straipsnio numatytais pagrindais nutraukiant profesinės karo tarnybos sutartį karys atleidžiamas iš pareigų, jas perduoda ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų atleidžiamas iš profesinės karo tarnybos, bei 3 dalies nuostatos, nustatančios, jog karys per laikotarpį nuo jo atleidimo iš pareigų iki išleidimo į atsargą perduoda savo pareigas, už šį laikotarpį jam mokamas kario tarnybinis atlyginimas, nenumato būtino minimalaus termino pareigų perdavimui, o tik maksimalų – 14 dienų.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad minėtų nuostatų paskirtis yra užtikrinti, jog karių kaita krašto apsaugos sistemoje vyktų sklandžiai, t. y. būtų užtikrintas efektyvus pareigų perdavimas ir nenutrūkstamas jų vykdymas. Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, jog tai, kad teisės aktais nėra nustatytas minimalus būtinas terminas pareigoms perduoti, suteikia atleidžiamo iš pareigų kario vadovybei, įvertinusiai kario pareigų apimtį, paskirtų užduočių įvykdymo būseną, reikalų, už kuriuos karys buvo atsakingas, praktinio perdavimo būtinybę ir kitas aplinkybes, teisę pačiai nustatyti terminą, neviršijantį 14 kalendorinių dienų, nuo kario atleidimo iš pareigų iki atleidimo iš profesinės kario tarnybos.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pagal KASOKTĮ 39 straipsnio 3 dalį, 38 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu atveju profesinės karo tarnybos sutartis gali būti nutraukta bei karys atleistas iš karo tarnybos ir jo ligos (laikinojo nedarbingumo) metu. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pripažįsta atsakovės teisę įvertinti, jog pareiškėjo tarnybos vietoje nebuvo pareigų perdavimo poreikio, ir daro išvadą, kad nėra pagrindo Įsakymą pripažinti nepagrįstu ir neteisėtu dėl to, jog juo nuo pareiškėjo atleidimo iš pareigų iki atleidimo iš profesinės kario tarnybos buvo nustatytas dviejų kalendorinių dienų terminas.

Dėl pareiškėjui taikytos priemonės – atleidimo iš tarnybos griežtumo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo kario vardo pažeminimo sąvokos aiškinimu, pateiktu atsižvelgiant į kario ir kariuomenės statusą, kario pareigas. Apie pareiškėjo padarytą pažeidimą buvo paskelbta viešai visuomenės informavimo priemonėse. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog be specifinių reikalavimų, keliamų kariui tarnybos metu, karys ir ne tarnybos metu turi elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio normas ir savo elgesiu, drausme, kultūra stengtis būti pavyzdžiu kitiems asmenims, visada prisiminti, kad pagal jo elgesį sprendžiama apie visą krašto apsaugos sistemą, karius; privatų gyvenimą tvarkyti taip, kad nenukentėtų karo tarnybos interesai ir kario reputacija (2013 m. vasario mėn. 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-85/2013). Pirmosios instancijos teismas tinkamai išanalizavo galiojančias teisės normas ir teismų praktiką ir pareiškėjo padarytas veikas – vairavimą neblaiviam ir policijos pareigūnų įžeidimą įvertino kaip kario vardo pažeminimą ir krašto apsaugos sistemos diskreditavimą, sudarantį pakankamą pagrindą atleisti karį iš tarnybos, pateikdamas argumentus, su kuriais teisėjų kolegija sutinka, todėl jų nekartoja.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo nurodomi argumentai dėl atvejo, kai kitam karininkui už pareiškėjo teigimu analogišką teisės pažeidimą buvo skirta švelnesnė drausminė nuobauda su nagrinėjama byla nesusiję, todėl nevertintini.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pareiškėjo apeliaciniame skunde bei rašytiniuose paaiškinimuose teismui, pateiktuose 2012-12-18 bei 2013-02-15, nurodyti motyvai nesudaro pagrindo jį tenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas Dainius Raižys Virginija Volskienė