2013-10-28 Nr. AB-6966-3-61-3-02771-2011-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedLietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. B. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Legislator headnote
AI generated2013-10-28 Nr. AB-6966-3-61-3-02771-2011-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: Pareiškėjas I. B. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (I t., b. l. 1–3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. 68-162 ir atnaujinti mokestinio ginčo procesą dėl VMI 2010 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Nr. 68-207; 2) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Full text
Adm
Administracinė byla Nr. A575-1570/2013
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02771-2011-4
Procesinio sprendimo kategorija 9.10
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. spalio 28 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. B. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Pareiškėjas I. B. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (I t., b. l. 1–3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. 68-162 ir atnaujinti mokestinio ginčo procesą dėl VMI 2010 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Nr. 68-207; 2) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su VMI sprendimu atsisakyti atnaujinti mokestinio ginčo procesą dėl VMI 2010 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Nr. 68-207. Paaiškino, jog prašymą reiškė remdamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 160 straipsnio 2 dalies 9 punktu, nustatančiu, kad pagrindas atnaujinti procesą yra, kai būtina užtikrinti vienodą mokestinių ginčų nagrinėjimo praktiką. Pažymėjo, jog nagrinėjant jo skundą dėl patikrinimo akto nurodymų tvirtinimo nebuvo remiamasi mokestinių ginčų nagrinėjimo praktika. Mokestinio ginčo nagrinėjimo metu buvo tikrinama pareiškėjo pateikta informacija, tačiau išvados daromos remiantis netiesioginiais įrodymais, nesiremiant teismų ar mokestinių ginčų nagrinėjimo praktika, o neatnaujinus praleisto termino skundui paduoti mokestinis ginčas nepasiekė teisinio įvertinimo stadijos. Taip pat nurodė, jog teismų praktikoje akcentuojama asmens teisės į tinkamą teismo procesą ir galimybės apskųsti teismo sprendimą apeliacine tvarka reikšmė. Manė, kad procesą būtina atnaujinti tam, jog būtų laikomasi mokestinių ginčų praktikos dėl sprendimų konstitucingumo pagal įrodymų vertinimo praktiką (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gruodžio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A15-1004/2004). Be to, paaiškino, kad nagrinėjant mokestinį ginčą vertinimui buvo pateiktos dvi nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitos, pagrindžiančios mokestinio ginčo šalių nuomones dėl mokesčių bazės nustatymo: pareiškėjas pateikė išvadą apie preliminarų rinkos vertės nustatymą, remiantis individualiais turto požymiais; mokesčių administratorius pateikė ataskaitą, parengtą remiantis bendrąja rinkos verte tam tikros rūšies tam tikrus požymius atitinkančiam turtui, neatsižvelgiant į individualius turto požymius. Centrinis mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą tvirtinti teritorinio mokesčių administratoriaus sprendimą, nurodė, kad turto vertinimo ataskaita yra laikytina teisinga, kol nenuginčyta, o mokesčių mokėtojo turto vertę pagrindžiantis dokumentas pripažintas negaliojančiu. Atkreipė dėmesį, kad nustatant mokestinę bazę, nebuvo atsižvelgta į aplinkybes, buvusias sandorių sudarymo metu.
Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 11) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Šiaulių AVMI) atliko pakartotinį pareiškėjo gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. ir surašė 2010 m. balandžio 8 d. patikrinimo aktą Nr. 35-228. Paaiškino, jog patikrinimo metu pareiškėjo mokesčių bazė buvo apskaičiuota vadovaujantis MAĮ 69 straipsnio (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija) nuostatomis. Šiaulių AVMI 2010 m. birželio 1 d. sprendimu Nr. 35-228 patvirtino patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 15 284 Lt GPM, 4 836 Lt GPM delspinigių bei paskirtą 10 proc. dydžio – 1 528 Lt – baudą.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Šiaulių AVMI 2010 m. birželio 1 d. sprendimu Nr. 35-228, pateikė skundą VMI, kuri 2010 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. 68-207 patvirtino teritorinio mokesčių administratoriaus sprendimą. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu VMI sprendimu, pateikė skundą Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK), kuri 2011 m. sausio 18 d. posėdžio metu priėmė protokolinį sprendimą laikyti pareiškėjo skundą nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui, nes pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą ir neprašė jo atnaujinti.
Pareiškėjas šio protokolinio sprendimo neskundė, tačiau 2011 m. vasario 10 d. kreipėsi į MGK, prašydamas atnaujinti skundo dėl VMI 2010 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Nr. 68-207 padavimo terminą. MGK 2011 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. S-63 (7-8/2011) pareiškėjo prašymo netenkino ir skundo padavimo termino neatnaujino. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu MGK sprendimu, 2011 m. balandžio 11 d. padavė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2011 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė (šis teismo sprendimas nebuvo apskųstas ir yra įsiteisėjęs).
Pareiškėjas 2011 m. spalio 21 d. kreipėsi į VMI, prašydamas MAĮ 160 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu atnaujinti mokestinio ginčo procesą dėl VMI 2010 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Nr. 68-207. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad esant šiam proceso atnaujinimo pagrindui turi būti nustatytos aplinkybės, jog priimant sprendimą buvo nukrypta nuo suformuotos mokestinių ginčų nagrinėjimo praktikos. Be to, pabrėžė, kad mokestiniai ginčai nagrinėjami ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, po to Vilniaus apygardos administraciniame teisme, o galutinį sprendimą priima Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
Tai įvertinęs, teigė, jog pagrindas atnaujinti procesą šiuo pagrindu yra tik tuo atveju, kai proceso atnaujinimo metu yra pakankami duomenys ir įrodymai, kad priimant sprendimą buvo nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Tačiau pareiškėjas savo prašyme nenurodė jokių motyvų, dėl kurių būtų galima konstatuoti, kad mokesčių administratorius, skaičiuodamas pareiškėjo apmokestinamąsias turto pardavimo pajamas ir taikydamas MAĮ 69 straipsnio nuostatas turto pardavimo kaina pripažindamas 225 000 Lt, nukrypo nuo suformuotos mokestinių ginčų nagrinėjimo praktikos.
Atsakovas taip pat akcentavo, kad pareiškėjas nenurodė jokių Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarčių (sprendimų), kuriomis remiantis, esant analogiškoms faktinėms ginčo aplinkybėms, būtų priimtas kitoks procesinis sprendimas.
II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 4 d. sprendimu (II t., b. l. 157–160) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad mokestinių ginčų bylų proceso atnaujinimą reglamentuoja MAĮ 160 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog mokestinio ginčo bylos, kurioje vietos mokesčių administratoriaus, centrinio mokesčių administratoriaus ar MGK sprendimas nustatytu terminu nebuvo apskųstas, procesas gali būti atnaujintas šiame straipsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Atitinkamai minėto straipsnio 2 dalies 9 punkte numatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodą mokestinių ginčų nagrinėjimo praktiką.
Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad byloje nėra pagrindo išvadai, jog VMI, priimdama 2010 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. 68-207, mokestinio ginčo byloje surinktus įrodymus vertino, teisės normas, reglamentuojančias GPM bei šio mokesčio administravimą, aiškino ir taikė nukrypdama nuo mokestinių ginčų nagrinėjimo procese susiformavusios tokių normų aiškinimo ir taikymo, įrodymų vertinimo praktikos. Akcentavo, jog iš mokestinio ginčo bylos Nr. 7-8/2011 matyti, kad mokesčių administratorius pareiškėjo pajamas, nuo kurių apskaičiavo jo prievolę sumokėti GPM, vertino remdamasis įrodymų visuma, o ne tik uždarosios akcinės bendrovės „Inreal“ (toliau – ir UAB „Inreal“) pateikta nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaita, nes tokia ataskaita yra tik vienas iš įrodymų.
Atkreipė dėmesį, kad remiantis įrodymų visuma, pareiškėjo sandoriai įvertinti per vengimo mokėti mokesčius prizmę. Mokesčių administratorius sprendime motyvavo, kodėl UAB „Inreal“ pateiktą nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitą laiko teisinga: ataskaita parengta kompetentingo subjekto, kuris yra nepriklausomas turto vertintojas, ataskaita atitinka Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio reikalavimus ir turi juridinę galią, nes nenuginčyta įstatymų nustatyta tvarka.
Mokesčių administratorius taip pat vertino pareiškėjo pateiktą uždarosios akcinės bendrovės „Ober-Haus“ (toliau – ir UAB „Ober-Haus“) išvadą bei nurodė, kad UAB „Ober-Haus“ pateiktas preliminarus rinkos vertės nustatymas neatitinka vertinimo dokumentų turinio, kurį reglamentuoja Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas, tai nurodyta ir pačioje UAB „Ober-Haus“ išvadoje, kurioje taip pat nurodyta, kad tai yra informacinio pobūdžio dokumentas, neturintis juridinės galios ir skirtas vertinimo užsakovui. Tai įvertinęs, teismas konstatavo, jog akivaizdu, kad pareiškėjo pateiktas UAB „Ober-Haus“ preliminarus rinkos vertės nustatymas negali paneigti UAB „Inreal“ pateiktos nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitos, kuri parengta pagal įstatymų reikalavimus.
Akcentavo, jog dėl to, kad esant preliminariai išvadai dėl nekilnojamojo turto vertės, kuri yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, ir nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitai, kuri yra dokumentas, turintis juridinę galią, vadovaujamasi ne preliminariu vertinimu, o vertinimo ataskaita, pasisakyta ir teismų praktikoje (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1374/2011). Atsižvelgęs į tai, pažymėjo, jog pareiškėjui nepateikus įstatymo reikalavimus atitinkančios turto vertinimo ataskaitos, negalima konstatuoti, kad mokesčių administratorius, vertindamas įrodymus, nukrypo nuo mokestinių ginčų nagrinėjimo praktikos, o aplinkybė, jog mokestinis ginčas nebuvo nagrinėjamas teisme ir dėl įrodymų vertinimo nepasisakė teismai, nėra pagrindas atnaujinti mokestinio ginčo nagrinėjimo procesą.
Be to, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašyme atnaujinti mokestinės bylos procesą nenurodė jokių nukrypimą nuo mokestinių ginčų nagrinėjimo praktikos pagrindžiančių įrodymų (mokesčių administratorių ar teismų procesinių sprendimų) (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-2648/2011). Įvertinęs visas bylai reikšmingas aplinkybes ir ginčo teisinį reglamentavimą, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti mokestinio ginčo procesą pagal MAĮ 160 straipsnio 2 dalies 9 punktą, todėl skundžiamą VMI sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu.
Kartu nurodė, jog pareiškėjas neprašė atnaujinti mokestinio ginčo procesą kitais MAĮ 160 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais ir teismas tokių pagrindų nenustatė.
III. Pareiškėjas I. B. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 162–164), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti VMI 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. 68-162 ir atnaujinti mokestinio ginčo procesą dėl VMI 2010 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Nr. 68-207.
Pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo pateiktus duomenis apie mokestinio ginčo eigą, kad nebuvo tikrinama jo pateikta informacija, o išvados daromos remiantis netiesioginiais įrodymais bei subjektyviais įsitikinimais, todėl liko neįgyvendintas konstitucinis teisingumo principas. Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, nepagrįstai neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutartyje padarytas išvadas, nepašalino prieštaringų aplinkybių dėl netinkamo turto vertės nustatymo taikymo, neatsižvelgė į tai, kokia yra mokestinių ginčų nagrinėjimo praktika mokestinėse bylose dėl GPM. Be to, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutartyje padarytas išvadas, jog bylos dokumentai patvirtina, kad VMI iš esmės sprendė klausimą dėl mokesčių mokėtojo prašymo atnaujinti procesą, t. y. mokesčių mokėtojo prašymas buvo priimtas nagrinėti, todėl reikėtų daryti išvadą, jog VMI įvertino šio prašymo atitikimą tokio prašymo turinio ir formos reikalavimams bei sprendė, jog prašymas paduotas nustatytu terminu ir sprendimas gali būti nagrinėjimo dėl proceso atnaujinimo objektu.
Atsakovas VMI atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 170–171) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas be atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytų aplinkybių papildomai nurodo, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos. Akcentuoja, kad tokia pozicija dėl MAĮ 69 straipsnio nuostatų taikymo yra išdėstyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-735/2010. Iš šios nutarties turinio matyti, kad pritaikius MAĮ 69 straipsnio 1 dalį dviejų žemės sklypų pardavimo pajamomis pripažinta ne pirkimo–pardavimo sutartyse nurodyta kaina, o uždarosios akcinės bendrovės „Robinta“ (toliau – ir UAB „Robinta“) nustatyta turto vertė pardavimo dieną. Atsižvelgęs į tai, atsakovas tvirtina, kad pareiškėjui nepateikus įstatymo reikalavimus atitinkančios turto vertinimo ataskaitos, nenukrypstant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas pagal 2007 m. kovo 19 d. sutartį gavo 225 000 Lt pajamų (pagrindas – UAB „Inreal“ nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaita). Taip pat atkreipia dėmesį, kad iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A438-1374/2011 turinio matyti, jog esant preliminariai išvadai dėl nekilnojamojo turto vertės, kuri yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, bei nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitai, kuri yra dokumentas, turintis juridinę galią, vadovaujamasi ne preliminariu vertinimu, o vertinimo ataskaita. Be to, atsakovas pabrėžia, kad pats pareiškėjas nenurodo jokių Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarčių (sprendimų), kuriose, esant analogiškoms faktinėms ginčo aplinkybėms, būtų priimtas kitoks procesinis sprendimas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimo Nr. 68-162, kuriuo buvo nuspręsta atsisakyti atnaujinti mokestinio ginčo procesą dėl VMI 2010 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Nr. 68-207.
Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v.
Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.
Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti mokestinio ginčo procesą pagal MAĮ 160 straipsnio 2 dalies 9 punktą, todėl skundžiamas VMI sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu.
Pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtas aplinkybes vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.
Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.
Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą atnaujinti mokestinio ginčo bylos procesą grindė MAĮ 160 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtintu pagrindu – kai būtina užtikrinti vienodą mokestinių ginčų nagrinėjimo praktiką – iš esmės argumentuodamas tuo, jog centrinis mokesčių administratorius, priimdamas 2010 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. 68-207, nepagrįstai vadovavosi Šiaulių AVMI pateikta turto vertinimo ataskaita (UAB „Inreal“ nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaita Nr. 09/02-33S), o pareiškėjo pateiktą turto vertę pagrindžiantį dokumentą (UAB „Ober-Haus“ preliminarų rinkos vertės nustatymą) pripažino negaliojančiu, be to, nustatydamas mokestinę bazę, neatsižvelgė į sandorių sudarymo metu buvusias aplinkybes.
Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, iš mokestinio ginčo bylos medžiagos matyti, kad mokesčių administratorius pareiškėjo pajamas, nuo kurių apskaičiavo jo prievolę sumokėti GPM, vertino remdamasis įrodymų visuma, o ne tik UAB „Inreal“ nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaita. Pabrėžtina, jog mokesčių administratorius objektyviai, visapusiškai ir išsamiai išanalizavo bei įvertino visus mokestinio ginčo byloje esančius duomenis, aiškiai, nuosekliai ir išsamiai motyvavo, kuriais teisės aktais bei įrodymais rėmėsi nustatydamas pareiškėjo pajamas, nuo kurių apskaičiavo jo prievolę sumokėti GPM.
Teisėjų kolegija pažymi, kad UAB „Inreal“ nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaita Nr. 09/02-33S (II t., b. l. 92–110) atitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo Nr. VIII-1202 redakcija) 23 straipsnio reikalavimus, todėl ji turi juridinę galią ir laikoma teisinga, kol yra nenuginčyta įstatymų nustatyta tvarka (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 24 str. 1 ir 3 d.). Ataskaita parengta kompetentingo ir nepriklausomo subjekto (turto vertintojo) (II t., b. l. 111–112).
Tuo tarpu, kaip nurodyta pačioje pareiškėjo pateiktoje UAB „Ober-Haus“ preliminaraus rinkos vertės nustatymo pažymoje (II t., b. l. 53), ji neatitinka vertinimo dokumentų turinio, kurį reglamentuoja Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas, tai yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, neturintis juridinės galios ir skirtas vertinimo užsakovui. Taigi, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo pateiktas UAB „Ober-Haus“ preliminarus rinkos vertės nustatymas nepaneigia UAB „Inreal“ nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitos Nr. 09/02-33S, todėl mokesčių administratorius pagrįstai vadovavosi būtent UAB „Inreal“ nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaita, kas iš esmės atitinka Lietuvos administracinių teismų formuojamą praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A11-1276/2005, 2011 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1374/2011, 2010 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-735/2010 ir kt.).
Tai įvertinus, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo atnaujinti mokestinio ginčo procesą pagal MAĮ 160 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Kartu pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neprašė atnaujinti mokestinio ginčo procesą kitais MAĮ 160 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais, o apeliacinės instancijos teismas, papildomai patikrinęs bylą (ABTĮ 136 str.), tokių pagrindų nenustatė.
Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjo I. B. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Irmantas Jarukaitis
Ričardas Piličiauskas
Dainius Raižys