2016-12-06 Nr. AB-23252-3-64-3-02032-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1818-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02032-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. T. (B. T.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas B. T. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 2–8) į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2011 m. lapkričio 15 d. su pertraukomis iki 2012 m. rugsėjo 18 d. buvo periodiškai kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje ir ten laikomas pažeidžiant kalinimo sąlygas. Kamerose šalta, drėgna, jos būdavo perpildytos, jose būdavo iki 6 asmenų, ploto tekdavo mažiau, nei numato teisės normos, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai, sanitarinis mazgas. Tekdavo visą laiką gulėti ar sėdėti, nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas, tai labai kenkė regėjimui, rūkantys asmenys buvo laikomi su nerūkančiais, dėl to kildavo konfliktinės situacijos. Patikrinimo punkte atvykus apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, šalta, purvina, dėžės nešvarios, atliekant kratą, pusnuogis asmuo yra filmuojamas. Dėl to jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą ir kt. Kartu jis patyrė neturtinę žalą. Prašė už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Be to, prašė taikyti 10 metų ieškinio senaties terminą, nes, jam kalint nežmoniškomis sąlygomis, sutrumpintas ieškinio senaties terminas negali būti taikomas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į skundą (b. l. 36–43) prašė taikyti reikalavimo senaties terminą ir atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. CK 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimams, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, reiškia, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma.

Atsakovas, vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė teismo, nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Pažymėjo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymas Nr. V-124) nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Remdamasis Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus pateikta pažyma, teismas nustatė, kad pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą etapuotas 2011 m. lapkričio 23 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2012 m. spalio 18 d. Pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikytina senatis, buvo laikomas įstaigoje kamerose Nr. 67, 66, kameroje būdavo 5–10 asmenų.

Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 2,26 kv. m iki 4,6 kv. m gyvenamasis plotas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Nurodė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu nebuvo atliktas sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimas. Tualetai kamerose buvo įrengti, laikantis teisės normų reikalavimų, patalpas suimtieji turi valyti patys.

Atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems kratos atliekamos apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpose pagal galiojančias instrukcijas, patikrinimų metu pažeidimų nenustatyta. Pasivaikščiojimai organizuojami pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus.

Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimu (b. l. 95–102) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 330 Eur neturtinei žalai atlyginti už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 30 d. iki 2012 m. spalio 18 d., o likusią prašymo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, jog Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų.

Teismas pažymėjo, jog CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012.

Teismas nurodė, kad, pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Teismas vadovavosi CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, nuo 2011 m. lapkričio 23 d. iki 2012 m. spalio 18 d. periodiškai kalintas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimų, išdėstytų Lietuvos Respublikos priimtų teisės aktų, kurie skelbiami lietuvių kalba.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv. m, ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124, kuriame nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, yra viešai paskelbti teisės aktai.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2015 m. birželio 30 d. (kreipimosi į teismą diena), ir tai reiškia, kad, taikant senaties terminą, pareiškėjui, nustačius valstybės pareigą atlyginti neturtinę žalą, ji galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 30 d. iki 2012 m. spalio 18 d.

Remdamasis Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2015 m. liepos 10 d. pažyma Nr. 69/06-22971 „Dėl B. T.“, teismas nustatė, kad pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą etapuotas 2011 m. lapkričio 23 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2012 m. spalio 18 d. Teismas, taikydamas atsakovo prašomą trejų metų senaties terminą bei atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde nurodytą laikotarpį bei reikalavimą, aptarė pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpį nuo 2012 m. birželio 30 d. iki 2012 m. spalio 18 d.

Konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 23 d. iki 2012 m. birželio 29 d. yra taikytinas trejų metų senaties terminas, ir tą skundo dalį atmetė.

Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 nustato, jog suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m2 gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi teismas padarė išvadą, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Remdamasis atsakovo pateikta 2015 m. liepos 10 d. pažyma Nr. 69/06-22971 „Dėl B. T.“, teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikomas senaties terminas, į Šiaulių tardymo izoliatorių etapuotas 2012 m. birželio 30 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2012 m. spalio 18 d. Pažymoje nurodyta, kokią dieną, kokioje kameroje ir su kiek žmonių buvo kalinamas pareiškėjas, tai leido detalizuoti kiekvieną dieną jam tenkantį kameros plotą. Iš viso pareiškėjas per laikotarpį nuo 2012 m. birželio 30 d. iki 2012 m. spalio 18 d. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas 56 dienas, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 2,26 kv. m iki 4,60 kv. m kameros ploto. Pažymėjo, jog nurodytu laikotarpiu 4 dienas pareiškėjui teko nuo 3,84 kv. m iki 4,60 kv. m kameros ploto. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas aptariamu laikotarpiu, iš viso 52 dienas, buvo laikomas pažeidžiančiomis teisės aktų nustatytą kameros plotą vienam asmeniui sąlygomis, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Aplinkybės, kad pareiškėjas buvo kalinamas kameroje, kurioje jam teko mažesnis nei teisės aktų nustatytas minimalus plotas, atsakovas iš esmės neginčijo. Būtent šia aplinkybe pareiškėjas iš esmės ir motyvavo neturtinės žalos padarymą. Duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių su skundais dėl netinkamų gyvenimo sąlygų, nebuvo.

Teismas įvertino Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015 m. liepos 14 d. pažymą Nr. 62/08-742 „Apie B. T. laikymo sąlygas“, kurioje nurodyta, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus korpuse gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, priėmimo paskirstymo kameros įrengtos pagal higienos normų reikalavimus, joms netaikomos tos higienos normos, kurios taikomos gyvenamosioms patalpoms. Pasivaikščiojimai organizuojami pagal teisės normų reikalavimus. Nustatė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu Šiaulių visuomenės sveikatos centras neatliko patikrinimų dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams pareiškėjo buvimo kamerose. 2011 m. birželio 27 d. surašytame Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte nurodyta, jog priėmimo paskirstymo patalpos įrengtos rūsyje, jos išvalytos, karantino kameros pusrūsyje išvalytos, daugeliui kamerų reikalingas paprastasis remontas. 2012 m. liepos 9 d. surašytame Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte nurodyta, jog priėmimo paskirstymo patalpos įrengtos rūsyje, kabinos švarios, kamerose reikalingas paprastasis remontas, karantino kamerose grindų danga nelygi, dažai vietomis atsilupę. Kitų pažeidimų nenurodyta. Pasivaikščiojimų trukmė reglamentuota Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymu. Susipažinęs su asmens sveikatos istorija, teismas nustatė, jog pareiškėjas nesikreipė dėl regėjimo pablogėjimo, kad kiti susirgimai būtų susiję su sąlygomis kameroje, nenurodė.

Teismas padarė išvadą, kad, kaip nurodė pareiškėjas, pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo pareiškėjui tenkantis per mažas plotas apgyvendinimo kamerose, tačiau bylos medžiaga nepaneigti ir pareiškėjo skundo teiginiai dėl antisanitarinių sąlygų jo buvimo kameroje. Galbūt prastos sąlygos atvykstant į tardymo izoliatorių nelaikytina ilgalaikiu poveikiu dėl trumpo apžiūros atlikimo laiko. Argumentą dėl trumpo pasivaikščiojimo laiko teismas atmetė, nes jis reguliuojamas Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio. Pareiškėjas nurodė, kad kratos metu išrengto žmogaus filmavimas pažeidžia Konstitucijos 8 straipsnį, tačiau, kuo šis pažeidimas pasireiškė, nenurodė. Teismas vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 6 punktu ir konstatavo, kad pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, jog asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, todėl yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Teismas atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95. Teismo vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nebuvo duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to buvo pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo tam tikros pasekmės. Atsižvelgęs į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, teismas teigė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktų garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Teismas pabrėžė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2009 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-734/2009). Ši aplinkybė konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo tam tikros pasekmės.

Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos, pažymėjo, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, teismas pastebėjo, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, atkreipė dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus 21 mėnesiui nuo tada, kai jis išvyko iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus po įvykdytų teisės pažeidimų. Pažymėjo, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba 21 mėnesį, leido teismui padaryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip nurodyta pareiškime. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, nėra nustatyta, kad pareiškėjas būtų laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, nors tai ir nėra paneigta byloje surinkta medžiaga, taip pat į tai, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje netinkamos kalinimo sąlygos (apgyvendinimas perpildytose kamerose) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai, nors pareiškėjas nurodė, kad sąlygos kenkė regėjimui, tai nepatvirtinta bylos medžiaga). Todėl, teismo nuomone, įvertinus tai, kad pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, laikotarpis, kurio metu buvo pažeidžiamos jo teisės, buvo neilgas, tačiau beveik visą buvimo kamerose laiką plotas užtikrintas nebuvo, pažymint, jog pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus 21 mėnesiui nuo jo išvykimo iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, pareiškėjui priteistinas 330 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 104–107) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas neteisėtai apribojo nagrinėtiną laikotarpį iki trejų metų. Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Negalėjo kreiptis anksčiau, nes nėra teisininkas, trūksta informacijos, kaip apginti savo teises, be to, tuo metu vyko teismo posėdžiai. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai neišversti į lietuvių kalbą, todėl negalėjo su jais susipažinti. Visa tai apribojo galimybę efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise. Pareiškėjas teigia, jog teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis. Šiaulių tardymo izoliatoriui nepateikus duomenų dėl tikslaus apgyvendinimo kamerose laiko, teismas privalėjo skaičiuoti laiką jo naudai, o ne apytiksliai, parą dalijant per pusę. Teismas netaikė europietiško standarto – 4 kv. m vienam asmeniui, be baldų. Jis neprašė remtis Lietuvos teise. Pastebi, kad atsakovas pripažino, jog laikomų asmenų skaičius nuolat viršydavo nustatytą. Perpildymas ir skurdžios sąlygos gali būti laikoma nežmonišku ir žeminančiu elgesiu, ypatingai laikant asmenį ilgesnį laiką. Pareiškėjas taip pat akcentuoja oro trūkumą. Nurodo, kad teismas nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Jo sveikatai ir psichikai buvo padaryta neatitaisoma žala. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, nevertino visų aplinkybių. Priteista žala neatitinka patirtų išgyvenimų, nepatogumų, dvasinių kančių. Prašo remtis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 111–114) prašo atmesti apeliacinį skundą.

Atsakovas nurodo, kad apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Teismas, vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, taikė ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Apeliantas nepagrįstai ilgai, manydamas, jog pažeistos jo teisės, jų negynė. Teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Nesant įrodymų dėl ieškinio senaties terminui atnaujinti svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pabrėžia, kad Šiaulių tardymo izoliatorius ėmėsi visų įmanomų veiksmų, jog pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos, ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, jokių aplinkybių, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė jo sveikatai, nenustatyta. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją. Be to, nors apeliantas tvirtino, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, šių teiginių jis niekaip nedetalizavo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašo priteisti 5 000 Eur neturtinę žalą, jo teigimu, patirtą kalint Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 15 d. iki 2012 m. rugsėjo 18 d. Atsakovas, atsikirsdamas į pareiškėjo skundą, be kita ko, prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Todėl nagrinėjamai bylai yra aktualus ir spręstinas šio termino taikymas byloje nagrinėjamoje situacijoje.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad (kaip jau buvo pasakyta) pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 15 d. iki 2012 m. rugsėjo 18 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Atsižvelgus į paminėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų (tarp jų ir Konvencijos) reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013-05-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinusi paminėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. birželio 30 d., tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 23 d. iki 2012 m. birželio 29 d.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjo teisių gynimo prasme nagrinėjamoje byloje aktualus jo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpis nuo 2012 m. birželio 30 d. iki 2012 m. spalio 18 d.

Kolegija pažymi, kad reikalavimą priteisti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus atstovaujamos valstybės 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti pareiškėjas grindžia nuorodomis į tai, kad buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas, prašydamas priteisti jam paminėtą neturtinę žalą, akcentuoja, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam tekę gyvenamojo ploto dydžiai ženkliai skyrėsi nuo teisės aktų nustatytų vienam asmeniui tenkančių minimalių gyvenamojo ploto normų. Atsižvelgiant į pareiškėjo teismui nurodytus argumentus (kurie atskleidžia jo teismui paduoto skundo pagrindą), nagrinėjamoje byloje yra būtina išaiškinti pareiškėjo skunde nurodytų Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 86 straipsnio taikymo požiūriu bylai reikšmingų faktinių aplinkybių buvimo faktą ir (jas nustačius) pateikti jų vertinimą valstybės deliktinės atsakomybės taikymo prasme.

Pasisakydama dėl teisės normų taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl tam tikros valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar tam tikros pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiklos neteisėtumą pareiškėjas grindžia nuoroda į šiuos santykius reglamentuojančius teisės aktus. Todėl nagrinėjamoje byloje turi būti taikomas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, pagal kurį, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pasisakydama dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo, kolegija pažymi, kad byloje iš esmės nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo nustatyta ir aptarta faktinė aplinkybė, jog bylai aktualiu laikotarpiu pareiškėjas 52 paras buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo nuolat mažesnis, nei nustatyta 3,6 kv. m norma. Šios faktinės aplinkybės yra pakankamos tam, kad būtų galima konstatuoti, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas paminėtos 3,6 kv. m dydžio gyvenamojo ploto normos laikymasis. Todėl Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto pažeidimo faktas kolegijos pripažintinas nustatytu. Kartu pripažintinas nustatytu ir atsakovo veiksmų neteisėtumo faktas CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme. Pažymėtina, kad tokiam atsakovo veiksmų neteisėtumui konstatuoti neturi reikšmės atsakovo nurodyti argumentai dėl jo kaltės nebuvimo, nes kaltės institutas tokio pobūdžio bylose nėra taikomas (CK 6.271 str. 1 d.). Atsižvelgdama į šio pažeidimo trukmę, kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje kartu turi būti konstatuotas ir pareiškėjo atžvilgiu padarytas Konvencijos 3 straipsnio (pagal jį, niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas) nuostatų pažeidimas. Tokio pažeidimo reikšmė nagrinėjamai bylai ir jo sąsaja su pareiškėjo nurodyta (tariamai jo patirta) neturtine žala turi būti nustatomi pagal CK 6.250 straipsnyje nurodytas taisykles.

Pasisakydama dėl pareiškėjo nurodytų higienos sąlygų, kitų jo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygų tariamo pažeidimo, kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir detaliai aptarė kiekvienos iš pareiškėjo nurodytų aplinkybių reikšmingumo bylai klausimą. Kolegija, sutikdama su teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais ir jų nekartodama, pritaria teismo padarytoms išvadoms, kad teisės taikymo ir fakto nustatymo požiūriais pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl to, kad buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, vertinant pareiškėjo išsakytus argumentus jam palankesniu būdu, gali būti pripažintas pagrįstu tik iš dalies.

Pasisakydama dėl CK 6.250 straipsnio taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išsakytus argumentus, pirmiausia sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šios teisės normos (pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos nustatymo) taikymo prasme nagrinėjamai bylai yra aktualūs ir reikšmingi paminėti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto pažeidimai, t. y. aplinkybė, kad pareiškėjas 52 paras buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo nuolat mažesnis, nei nustatyta 3,6 kv. m norma.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindama išvardytų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi paminėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio (kartu ir Konvencijos 3 str.) taikymo bei į konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytiems argumentams, sutinka su teismo padaryta išvada, kad pareiškėjui priteistina 330 Eur dydžio suma teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvati jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisinga.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams dėl teisės taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje (jų nekartodama), kolegija sutinka su teismo padaryta išvada dėl pareiškėjo skundo reikalavimų patenkinimo teismo nustatyta dalimi.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo B. T. (B. T.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė