2016-06-01 Nr. AB-11977-3-61-3-01218-2012-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-49-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01218-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio ir apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. F. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja E. F. kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) 32 089,03 Lt darbo užmokesčio skirtumą susidariusį tarp jau faktiškai apskaičiuoto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kurį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. jai buvo privalu mokėti.

Paaiškino, kad Specialiųjų tyrimų tarnyboje tarnauja nuo 2001 m. liepos 17 d. ir yra statutinė valstybės tarnautoja (pareigūnė). Pagal šios institucijos statutą (toliau – ir STT statutas) jos darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai už tarnybos stažą, kvalifikacinę kategoriją, taip pat priemokos, kurie mokami Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) ir STT statuto nustatyta tvarka. Nuo 2001 m. liepos 17 d. yra paskirta STT (duomenys neskelbtini) (A lygio, 16 kategorijos pareigybė). Iki 2009 m. gegužės 1 d. pareiginės algos koeficientas (16 kategorija) buvo 8,7. Nuo 2009 m. gegužės 1 d. Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymu buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai aukštesnės nei 14 pareigybių kategorijos valstybės tarnautojams, t. y. pareiginės algos koeficientai sumažinti tik tam tikrai valstybės tarnautojų daliai. Nuo 2009 m. gegužės 1 d. 16 kategorijai priskirto pareiginės algos koeficientas tapo 8,4. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu vėl buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai ir 16 kategorijai priskirto pareiginės algos koeficientas tapo 8,1.Dėl šių

įstatymų pakeitimų pareiškėjai buvo nepagrįstai sumažintas pareiginės algos koeficientas.

Dėl priedo už kvalifikacinę kategoriją dydžio sumažinimo paaiškino, kad 2004 sausio 1 d. nustatyta tvarka buvo jai suteikta l-oji kvalifikacinė kategorija, už kurią pagal tuo metu galiojusią STT statuto 30 straipsnio redakciją buvo skirtas 45 procentų pareiginės algos dydžio priedas. STT statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d., vėliau ir iki 2013 m. sausio 1 d., priedai už kvalifikacines kategorijas STT pareigūnams buvo sumažinti (pvz, už 1-ąją kvalifikacinę kategoriją gaunamas 45 procentų pareiginės algos dydžio priedas sumažintas iki 30 procentų pareiginės algos dydžio). Dėl šių įstatymų pakeitimų jai nepagrįstai buvo sumažintas priedo dydis už kvalifikacinę kategoriją.

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiais Konstitucijai Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymą ir tolimesnį šio įstatymo straipsnių pakeitimą sąlygojančius įstatymus bei STT statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymą ir tolimesnį šio straipsnio pakeitimą sąlygojančius įstatymus. Dėl šių priežasčių, minėti Konstitucijai prieštaraujantys įstatymai, šioje byloje negali būti taikomi, todėl atsakovas jais remtis negali ir turi būti laikytina, kad pažeista pareiškėjos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą todėl privaloma išmokėti darbo užmokesčio skirtumą susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento ir sumažinto priedo už suteiktą kvalifikacinę kategoriją dydžio: nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. apskaičiuojant pareiškėjos darbo užmokestį turėjo būti taikomas pareiginės algos dydžio koeficientas 8,7; o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. apskaičiuojant darbo užmokestį turėjo būti mokamas 45 procentų pareiginės algos dydžio priedas už kvalifikacinę kategoriją.

Mano, kad nesumokėtos pareiginės algos skola nebuvo nulemta STT neteisėtų veiksmų, nes ši institucija taikė galiojusias įstatymo normas apskaičiuojant atlyginimo dydį, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Dėl susidariusios situacijos ir neišmokėto atlyginimo dalies yra atsakinga Lietuvos valstybė, iš kurios turi būti priteistas darbo užmokesčio skirtumas.

Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba, kartu atstovaudama ir Lietuvos valstybę, pateiktuose atsiliepimuose (b. 1. 12–14, 44–48) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pirmą kartą pareiškėjos pareiginės algos koeficientas buvo sumažintas 2009 m. gegužės 1 d. įsigaliojus Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymui, kuriuo sumažinti 15-20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai: 16 pareigybės kategorijos valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientas sumažintas nuo 8,7 iki 8,4. 2009 rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymui, pareiškėjos pareiginės algos koeficientas buvo sumažintas mažinant 11 ir aukštesnių pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus: 16 pareigybės kategorijos pareiginės algos dydis sumažintas iki 8,1. Pagal STT statuto 30 straipsnio 2 ir 4 dalis STT pareigūnams priedai už tarnybinį rangą ir kvalifikacinę kategoriją skaičiuojami procentais nuo pareiginės algos, todėl, sumažėjus pareiginei algai, pareiškėjai tuo pačiu sumažėjo priedų už tarnybinį rangą ir kvalifikacinę kategoriją dydžiai. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. STT pareigūnams priedas pagal Valstybės tarnybos įstatymą už 1-ąją kvalifikacinę kategoriją buvo sumažintas iki 30 procentų. Pažymėjo, kad STT, mokėdama pareiškėjai darbo užmokestį iki Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo įsigaliojimo, vadovavosi darbo užmokesčio mokėjimo metu galiojusiomis aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatomis, o šiuo metu nėra priimtas joks teisės aktas, kuriuo vadovaudamasi STT galėtų pareiškėjai išmokėti darbo užmokesčio skirtumą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjos E. F. skundą tenkino iš dalies.

Priteisė pareiškėjai E. F. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos 32 089,02 Lt valstybės pareigūno darbo užmokesčio nepriemoką (neatskaičius mokesčių) už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. Kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.

Teismo vertinimu, aplinkybė, kad šiuo metu dar nėra nustatytas patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas, nesukuria jokių prielaidų paneigti pareiškėjos teisės į pažeistų teisių teisminę gynybą.

Pažymėjo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymas nereglamentuoja terminų, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Tokio termino nenustatyta ir Valstybės tarnybos įstatyme. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. Nr. IX-926 redakcija) 27 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas šio kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Šio kodekso 27 straipsnio 5 dalis numato, kad ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu šiame kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-638/2005), konstatvo, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekse kitokio senaties termino reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo nenumatyta, todėl Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio pagrindu Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas taikytinas ir pareikštiems valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo.

Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja į teismą kreipėsi su 2012 m. balandžio 30 d. skundu, sprendė, jog jos reikalavimai tenkintini nuo 2009 m. gegužės 1 d.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad iš STT pažymų apie pareiškėjos darbo užmokestį matyti, jog pareiškėjai dėl pareiginės algos koeficientų bei dėl kvalifikacinės kategorijos sumažinimo nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. susidarė darbo užmokesčio nepriemoka 32 089,02 Lt (neatskaičius mokesčių). Pareiškėja prašo priteisti 32 089,03 Lt., t.y. vienu centu daugiau, nei nurodyta minėtose pažymose. Teismas skundą tenkindamas iš dalies rėmėsi šiomis pažymomis.

III. Atsakovas Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Jei apeliacinės instancijos teismas atsakovo apeliacinį skundą atmestų, prašo teismo sprendimo vykdymą atidėti kitiems biudžetiniams metams.

Apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kurie buvo suformuluoti atsakovo atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad šiuo metu nėra priimtas joks norminis teisės aktas, kuriuo vadovaujantis STT galėtų pareiškėjai išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, todėl nėra teisinio pagrindo išmokėti sumą, kuri iki 2013 m. liepos 1 d. Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo neišmokėta dėl darbo užmokesčio mokėjimo metu galiojusių valstybės tarnybos įstatymo bei STT statuto 30 straipsnio nuostatų taikymo.

Pareiškėja E. F. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas pirmosios instancijos teismo sprendimą ginčija vykdymo aspektu, nors tokio prašymo pirmosios instancijos teismui atsakovas pateikęs nebuvo, todėl apeliaciniame skunde nurodytas prašymas taikyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 851 straipsnį ar Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio nuostatas ir atidėti teismo sprendimo vykdymą, atmestinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai, valstybės tarnautojai, E. F. nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, ir priedus už kvalifikacinę kategorija, priteisimo.

Byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėja ginčo laikotarpiu ėjo 16 kategorijos valstybės tarnautojos pareigas Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyboje. Jai suteikta 1 kvalifikacinė kategorija.

Tarnybos pareigūnų darbo apmokėjimo tvarką nustato Valstybės tarnybos įstatymas ir Specialių tyrimų tarnybos Statutas. Pagal Įstatymo 23 straipsnį valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties Įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Statuto 30 straipsnyje įtvirtintos Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnams mokamų priedų ir priemokų rūšys, dydžiai ir apskaičiavimo tvarka.

Seimas 2009 m. balandžio 23 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu (įsigaliojusiu 2009 m. gegužės 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą ir sumažino 15–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–14) pareiginės algos koeficientai minėtu įstatymu mažinami nebuvo. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas buvo pakeistas dar kartą, sumažinant 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–10) pareiginės algos koeficientai nebuvo mažinami. Pažymėtina, kad sumažinti pareiginių algų koeficientai galiojo iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

Tarnybos statuto 30 straipsnio 4 dalyje, galiojusioje iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., buvo numatyta, kad Tarnybos pareigūnams priedas pagal Valstybės tarnybos įstatymą už 1-ąją kvalifikacinę kategoriją sudaro 45 procentus pareiginės algos. 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-364 nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo pakeista STT statuto 30 straipsnio 4 dalis, nustatant, kad Tarnybos pareigūnams priedas už 1-ąją kvalifikacinę kategoriją sudaro 30 procentų pareiginės algos.

Taigi nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d. pareiškėjai buvo sumažintas priedo dydis už 1-ąją kvalifikacinę kategoriją ir pareiginės algos koeficientas. Byloje nėra ginčo, kad Tarnyba, vadovaudamasi tuo metu galiojusia Įstatymo ir Statuto redakcija, ginčo laikotarpiu pareiškėjai mokėjo sumažintą darbo užmokestį.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime inter alia pripažino, kad:

1) Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

2) Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

3) Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio 4 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. rugpjūčio 1 d., Žin., 2009, Nr. 91-3919) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

4) Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3919; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4303; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7034; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7997) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas „Valstybės žiniose“ buvo oficialiai paskelbtas 2013 m. spalio 1 d. Pareiškėja, manydama, kad jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant jai visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo (dėl sumažintų pareiginės algos koeficientų) susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą, t. y. pareiškėja iš esmės prašė ginčą išspręsti tiesiogiai taikant Konstituciją. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą skundžiamame sprendime išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjos (valstybės tarnautojos) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, ir nustatė, jog pareiškėjos darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Įstatymo 1 priedo nuostatų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų dydį, ir Statuto 30 straipsnio 4 dalies nuostatų, reglamentuojančių priedų už kvalifikacinę kategoriją dydį, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjos pažeistos teisės turi būti ginamos priteisiant jai dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų taikymo susidariusią darbo užmokesčio nepriemokos sumą. Atsakovai neginčija aplinkybių, kad ginčo laikotarpiu dėl sumažintų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžių taikymo susidarė pareiškėjos skunde nurodyta darbo užmokesčio nepriemoka, kurią pareiškėjai priteisė pirmosios instancijos teismas, tačiau tiek atsiliepime į skundą, tiek apeliaciniame skunde teigia, jog pareiškėjos skundas yra nepagrįstas, nes jos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą.

Teisėjų kolegija, pažymėdama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo nustatymo ar Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo pažeistos asmens teisės gali būti ginamos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jam dėl tokių Konstituciją pažeidžiančių teisinio reguliavimo trūkumų susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (žr. 2010 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-59/2010, 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2689/2012 ir kt.), šiuo atveju sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjos teisės yra gintinos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jai darbo užmokesčio nepriemoką nepripažintina pagrįsta.

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjama situacija nuo minėtoje teismų praktikoje nurodytų atvejų skiriasi tuo, jog Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinta, kad tam tikros Įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jomis buvo nustatyti neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, ir taip pat išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo.

Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos. Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 suformuota praktika. Šiame sprendime Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Akcentuotina, kad 2015 m. birželio 30 d., t. y. jau po skundžiamo neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patenkinti pareiškėjos skundą ir priteisti jai dalį darbo užmokesčio nepriemokos priėmimo, Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės bei 1 straipsnio 1 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai.

Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Priėmus Grąžinimo įstatymą, išnyko pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodoma pareiškėjos teisinės padėties neapibrėžtumo situacija. Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo pozicija, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi.

Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjos pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Specialiųjų tyrimų tarnybos. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. 2016 m. vasario 15 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016; 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016; 2016 m. vasario 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-730-520/2016; 2016 m. vasario 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-883-520/2016; kt.).

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog yra pagrindas priteisti pareiškėjai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, iš esmės netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Dėl šioje nutartyje nurodytų argumentų atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjos skundą atmesti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu teisėjų kolegija,

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos E. F. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Veslava Ruskan

Skirgailė Žalimienė