2020-09-09 Nr. AB-16199-3-61-3-03884-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2160-415/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03884-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas H. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovo atstovas), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. gegužės 15 d. iki 2017 m. spalio 20 d. jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu; nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 14 d. duše nebuvo užtikrintas tinkamos temperatūros vanduo – pareiškėjas negalėjo individualiai reguliuoti vandens temperatūros, vanduo buvo per karštas; nuo 2016 m. gegužės 15 d. iki 2018 m. lapkričio 14 d. nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas kalbant telefonu – telefonai įrengti lauke, vienas šalia kito, visi aplinkiniai girdi pokalbius, be to, lauke nuteistieji triukšmaudavo, nuo 2018 m. lapkričio 15 d. taksofonai buvo perkelti į pastato vidų, įrengti koridoriuje, kur yra nuolatinis triukšmas ir neįmanoma girdėti pašnekovo.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Vilniaus PN nurodė, kad teisės aktai nenustato reikalavimo įrengti pertvaras dušinėse, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, be to, Vilniaus PN jau įrengė dušų su sienelėmis. Pareiškėjo skundo argumentai dėl per karšto vandens yra abstraktūs ir negali būti laikomi pagrįstais. Vilniaus PN pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu įstaigoje buvo sumontuoti standartinės techninės specifikacijos taksofonai, suteikiantys galimybę naudotis laidiniu ryšiu visoje Lietuvoje, teisės aktai nenustatė papildomų reikalavimų telefonams (taksofonams) įrengti. Nuo 2018 m. spalio 15 d. I gyvenamajame korpuse kiekviename aukšte sumontuoti nauji taksofonai. Pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją dėl taksofonų su prašymais (pareiškimais) ar skundais nesikreipė.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjo H. R. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaros dušuose, nėra pagrindas atleisti Vilniaus PN nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo privatumas naudojantis pertvarų neturinčiu dušu buvo pažeistas nuo 2016 m. gegužės 15 d. iki 2017 m. spalio 20 d., t. y. 73 kartus.

7. Pareiškėjo argumentus dėl netinkamos vandens temperatūros pirmosios instancijos teismas laikė abstrakčiais, pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ir prašęs sumažinti temperatūrą, todėl šiuo aspektu Vilniaus PN neteisėtų veiksmų nenustatė.

8. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjo aiškinimai, kad kalbant telefonu aplink buvo daug žmonių, dėl to buvo sunku susikalbėti, negali būti vertinami kaip Vilniaus PN neteisėti veiksmai. Vilniaus PN neturi pareigos drausminti kitų asmenų, kai pareiškėjas kalba telefonu. Skundų dėl šių aplinkybių pareiškėjas įstaigos administracijai neteikė. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad nuolatinė laikomų asmenų stebėjimo kontrolė yra teisėta, todėl Vilniaus PN darbuotojų veiksmai kontroliuojant nuteistojo telefoninius pokalbius buvo teisėti.

9. Įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį (privatumo naudojantis dušu nesuteikimas), mastą (dušu pareiškėjas naudojosi 1 kartą per savaitę) ir trukmę (ginčo laikotarpis – nuo 2016 m. gegužės 15 d. iki 2017 m spalio 20 d.), atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, taip pat tai, jog nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, byloje nenustatyta duomenų, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati priteistina suma yra 100 Eur.

III. 10. Pareiškėjas H. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjui 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

11. Pareiškėjas nurodo, kad visą pareiškėjo nurodytą laikotarpį nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis taksofonais, nes jie buvo įrengti lauke (mažame rūkymo kiemelyje) su minimaliu stogeliu, šalia posto, per kurį nuolat vyko pareigūnų ir nuteistųjų judėjimas, kiemelyje buvo daug nuteistųjų, kurie triukšmavo ir keikėsi, keiksmus girdėjo pareiškėjo nepilnametė dukra, su kuria jis nuolat bendraudavo, be to, dėl kiemelyje buvusio triukšmo buvo sunku susikalbėti telefonu.

12. Pareiškėjas taip pat pažymi, jog iš byloje pateiktų dušo nuotraukų matyti, kad duše yra tik vienas maišytuvas, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės susireguliuoti sau tinkamos vandens temperatūros, vanduo duše jam buvo per karštas. Be to, nuo 2016 m. gegužės 15 d. iki 2017 m. spalio 20 d. (73 paras) pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu, tačiau teismas už tai priteisė tik 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad dėl minėtų netinkamų kalinimo sąlygų pradėjo vartoti narkotines medžiagas, dėl to buvo priverstas kreiptis pagalbos, reabilitacijoje praleido devynis mėnesius.

14. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui H. R. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN.

16. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ginčo laikotarpiu – nuo 2016 m. gegužės 15 d. iki 2017 m spalio 20 d. Vilniaus PN 73 kartus buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

17. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad visą jo nurodytą laikotarpį nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis taksofonais, nuo 2016 m. gegužės 15 d. iki 2017 m. spalio 20 d. (73 kartus) pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu, be to, vanduo duše buvo per karštas, tačiau teismas pareiškėjui priteisė tik 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pradėjo vartoti narkotines medžiagas, dėl to buvo priverstas kreiptis pagalbos, reabilitacijoje praleido devynis mėnesius. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo.

18. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

20. Kaip minėta, pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui, be kita ko, nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN pradėjo vartoti narkotines medžiagas, dėl to buvo priverstas kreiptis pagalbos, reabilitacijoje praleido devynis mėnesius. Tačiau šių aplinkybių skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas nebuvo nurodęs, iš jų nekildino prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šie pareiškėjo apeliaciniame skunde naujai nurodyti argumentai apeliacinės instancijos teisme taip pat nenagrinėtini (ABTĮ 134 str. 6 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017; 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017; 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016; 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016; kt.).

21. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu dėl sąlygų Vilniaus PN (privatumo naudojantis taksofonais neužtikrinimo ir per karšto vandens duše).

22. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

23. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

24. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus (įskaitant pareiškėjo bei atsakovo atstovo paaiškinimus) ir vadovaudamasis pirmiau minėtomis nuostatomis padarė išvadas dėl ginčo aplinkybių. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl taksofonų įrengimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nuostatomis, vertino byloje pateiktas Vilniaus PN įrengtų taksofonų nuotraukas bei sprendė, kad pareiškėjo teisė paskambinti nebuvo pažeista. Pažymėtina, jog teisės aktai, užtikrinantys kalinamojo teisę paskambinti, nenumato pataisos įstaigų pareigos įrengti atskiras telefonų kabinas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1546-502/2019). Šiuo atveju pareiškėjo nusiskundimai dėl didelio žmonių skaičiaus, keiksmų bei sudėtingo susikalbėjimo vertintini kaip subjektyvi gynybinė pozicija, kuri nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo išvadas aptariamu klausimu laikyti nepagrįstomis.

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo argumentas, esą vanduo duše buvo per karštas, nepagrindžia jokių neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų. Nei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, nei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nėra nustatyti reikalavimai į dušinę tiekiamo vandens temperatūrai. Pareiškėjas jokiais bylos faktais ir teisės aktų normomis nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išvadų, byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius dėl, kaip jis teigia, per karšto vandens duše (pvz., pareiškėjo ir (ar) kitų nuteistųjų skundų Vilniaus PN administracijai ar kitoms higienos reikalavimų laikymosi kontrolę vykdančioms institucijoms).

26. Dėl privatumo naudojantis dušu neužtikrinimo, pažymėtina, kad pareiškėjas iš esmės sutinka ir neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jog ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. gegužės 15 d. iki 2017 m spalio 20 d.) Vilniaus PN pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu nebuvo užtikrinta 73 kartus ir kad Vilniaus PN tokiais veiksmais pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas. Todėl apeliacinės instancijos teismas šią aplinkybę laiko nustatyta ir pakartotinai jos nevertina. Kaip minėta, pareiškėjas nesutinka su jam už minėtą pažeidimą priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžiu.

27. Akcentuotina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

28. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

29. Atsižvelgus į šioje byloje nustatytą pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį, į tai, kad pareiškėjo laikymas netinkamomis sąlygomis truko pakankamai ilgą laiką, ir į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas (100 Eur) nėra adekvatus atsakovo atstovo padarytam pažeidimui ir pareiškėjo patirtai žalai.

30. Šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas nustatyti, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati priteistina suma yra 525 Eur. Nustatant pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimą taip pat atsižvelgiama į tai, jog byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, jog būtent dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų (atsakovo neteisėtų veiksmų) būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, jam sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai.

31. Pareiškėjas prašo priteisti jam 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

32. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pripažįsta iš dalies pagrįstu apeliacinio skundo reikalavimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, t. y. priteistą pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti sumą padidina iki 525 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo H. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimą.

Pareiškėjui H. R. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteistą 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo sumą padidinti iki 525 Eur (penkių šimtų dvidešimt penkių eurų).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys