2016-12-05 Nr. AB-22794-3-61-3-04343-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2892-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04343-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus APVK), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 21 d. iki 2013 m. gruodžio 25 d. buvo laikomas Vilniaus miesto policijos areštinėje nežmoniškomis sąlygomis, t. y. kamera neatitiko vienam kalinamajam asmeniui reikalaujamo ploto dydžio, todėl pareiškėjo judėjimo laisvė buvo itin suvaržyta, nebuvo tinkamos ventiliacijos, per langą patekdavo nedaug šviesos, gulto čiužinys buvo šlapias, kameroje iš kanalizacijos sklido blogas kvapas. Be to, pareiškėjas pažymėjo, kad sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo bendros patalpos, todėl buvo pažeistas asmens privatumas. Dėl šių priežasčių pareiškėjas nurodo patyręs pažeminimą ir prašo atlyginti neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į skundą nurodė su juo nesutinkantis ir prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas areštinėje buvo laikomas nuo 2013 m. gruodžio 22 d. iki 2013 m. gruodžio 27 m., nepilnas 4 paras, vieną valandą per parą jam buvo sudaroma galimybė pasivaikščioti kieme. Atsakovo teigimu, areštinę periodiškai tikrina Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba bei Visuomenės sveikatos centras, 2014 m. vykdytos kontrolės metu esminių pažeidimų nenustatyta, o pažeidimai, kurie buvo užfiksuoti anksčiau, buvo operatyviai pašalinti. Pareiškėjo teiginiai, kad areštinės kameroje jam trūko ploto, neatitinka tikrovės, jam visada teko daugiau nei 5 kv. m ploto. Kameros įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus, asmenims maitinimo metu skiriami stalo indai. Areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai yra atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto pertvara, pažeidimų dėl jų įrengimo nenustatyta. Švara ir tvarka areštinės kameroje pasirūpinti privalo patys sulaikytieji, jie aprūpinami tam skirtu inventoriumi. Per areštinės langus patenka natūrali šviesa, papildomai įrengtas dirbtinis apšvietimas, taip pat yra oro šalinimo sistema, orlaidės, išmatuota oro temperatūra ir santykinė drėgmė atitinka higienos normų reikalavimus. Policijos areštinėje laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi, higienos priemonėmis, lovos skalbiniai keičiami ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Atsakovo teigimu, pareiškėjas jokių duomenų apie savo fizines ar psichines savybes, kurios būtų reikšmingos sprendžiant dėl laikymo areštinėje sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė, nėra duomenų, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėją ar nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas areštinėje buvo labai trumpą laiką, nėra įrodymų, kad dėl to jam būtų kilusios konkrečios pasekmės, pareiškėjo teiginiai abstraktūs, todėl jo reikalavimas atlyginti žalą yra nepagrįstas. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrindė valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, todėl skundas atmestinas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, teisės aktais garantuojamų teisių užtikrinimą laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 24 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d. buvo pažeista, o reikalavimą dėl 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Vilniaus AVPK areštinę buvo pristatytas 2013 m. gruodžio 22 d. 16.35 val. ir joje buvo laikomas iki 2013 m. gruodžio 27 d. 9.20 val. Remdamasis atsakovo pateiktais duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 24 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d. (3 pilnas paras ir 1 parą tam tikromis valandomis) tekęs gyvenamasis plotas areštinės kameroje buvo 0,65 kv. m mažesnis, nei numatyta Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 (toliau – ir Taisyklės), 80 punkte, o nuo 2013 m. gruodžio 22 d. iki 2013 m. gruodžio 23 d. pareiškėjui tekęs areštinės kameros plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Teismo vertinimu, tai rodo, kad 4 nepilnas paras iš 6 pareiškėjo teisė į vienam asmeniui tenkantį areštinės kameros plotą buvo pažeista.

Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų, teismas nustatė, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyrius 2013 m. spalio-lapkričio mėn. atliko periodinę Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-280 (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 37:2009), nuostatų laikymosi kontrolę Vilniaus AVPK areštinėje ir konstatavo 27 ir 28.1 punktų pažeidimus, o būtent, kad kamerose Nr. 1, 2, 3, 6 ir 17 buvo susidėvėjusi grindų danga, nuo sienų vietomis nubyrėję dažai, dušinėje nubyrėję sienų keraminės plytelės, nuo lubų nubyrėjęs tinkas, nubyrėję sienų dažai. Kitų Lietuvos higienos normos HN 37:2009 reikalavimų neatitikimų nenustatyta. Šie duomenys taip pat patvirtino, kad policijos areštinės kamerose yra langai, kameros vėdinamos per langus, visose kamerose įrengti nauji šviestuvai, tikrintose kamerose yra šalto vandens tiekimo kranai, praustuvai, sanitariniai įrengimai (unitazai), spintelės. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad Vilniaus AVPK areštinės kamerų sanitarinė būklė, taip pat jose įrengtas sanitarinis mazgas bei kamerose esanti oro šalinimo sistema (ištraukiamoji ventiliacija) atitinka Lietuvos higienos normos HN 37:2009 reikalavimus. Teismas, remdamasis Taisyklių 9.2 punktu, taip pat pažymėjo, kad už kamerų švarą ir tvarką atsakingi patys joje laikomi asmenys, kuriems Vilniaus AVPK areštinė išduoda valymo inventorių. Be to, teismas nustatė, kad čiužiniai areštinėje laikomiems asmenims yra išduodami apvilkti dezinfekavimui atsparia, neperšlampama medžiaga, Vilniaus AVPK yra sudariusi paslaugų teikimo sutartis dėl minkšto inventoriaus (lovos čiužinių, antklodžių, pledų, pagalvių) dezinfekcijos paslaugų, asmenys aprūpinami dezinfekuotu minkštu inventoriumi ir švaria patalyne.

Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad pareiškėjas 2013 m. gruodžio 24 d., 2013 m. gruodžio 25 d., 2013 m. gruodžio 26 d. pilnai ir 2013 m. gruodžio 27 d. iki 9.20 val. buvo laikomas Vilniaus AVPK areštinės kamerose, neužtikrinant jam minimalaus 5 kv. m gyvenamojo ploto vienam asmeniui normos. Kita vertus, teismas pažymėjo, kad pažeidimas truko trumpą laiko tarpą (nepilnas 4 paras), pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, jog ginčui aktualiu laikotarpiu kreipėsi į areštinės administraciją dėl suėmimo sąlygų gerinimo ar į gydytojus dėl sveikatos ar psichologinių problemų. Nurodydamas aplinkybes dėl neturtinės žalos atsiradimo, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais. Byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad netinkamos gyvenimo sąlygos, nors ir neatitiko teisės aktų reikalavimų, nebuvo žeminančios pareiškėjo orumą, o tik sukeliančios minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą.

Teismas pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką, šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas pripažino, jog pareiškėjo teisė į asmenims, kuriems paskirtas suėmimas, teisės aktais garantuojamų teisių užtikrinimą buvo pažeista laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 24 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d., o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas V. K. apeliaciniu skundu nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimu ir prašo jo skundą tenkinti visiškai.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas netinkamomis kalinimo sąlygomis, tačiau nepagrįstai atmetė jo skundą ir tai neatitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatų. Pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis gyvenimo sąlygomis, todėl jam turi būti atlyginta neturtinė žala.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė su juo nesutinkantis ir prašė jį atmesti.

Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie nurodyti atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai pažymėjo, kad ne visais atvejais, tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamosios patalpos plotą pažeista nežymiai ir truko itin trumpą laiką, todėl pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos, kilusios dėl tinkamų laikymo sąlygų Vilniaus AVPK areštinėje nesudarymo, atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamosios patalpos plotą buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, konstatuotų pažeidimų apimties ar trukmės iš esmės neginčija, tačiau nesutinka su teismo pozicija, kad pažeidimo pripažinimas yra pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

Pasisakydama dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos teisėjų kolegija akcentuoja, kad neturtinė žala Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)). Analogiškos pozicijos, esant atitinkamoms faktinėms aplinkybėms, laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. Civilinio kodekso 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). Civilinio kodekso 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje S. Š. prieš UAB „Lietuvos rytas“, Nr. 3K-7-2/2008).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamosios patalpos plotą buvo pažeista nepilnas 4 dienas, nuo 2013 m. gruodžio 24 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas minėtu laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi įstaigos administracijai būtent dėl netinkamų jo laikymo sąlygų. Be to, byloje nenustatyta, jog Vilniaus AVPK būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Be to, nenustatyta ir byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu dėl jo laikymo areštinėje sąlygų būtų kilusios sveikatos problemos ir jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Taigi teisėjų kolegija, papildomai įvertinusi byloje esančią medžiagą ir pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, dėl kurių, kaip minėta, šiuo atveju ginčo iš esmės nėra, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpiu pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui.

Kita vertus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas dėl byloje nustatytų pažeidimų galėjo patirti neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tačiau, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, pažeidimų mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

Atkreiptinas dėmesys, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė