2020-07-08 Nr. AB-13269-3-62-3-01637-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1196-575/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01637-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, atsakovo atstovas), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2015 m. rugpjūčio 3 d. iki 2016 m. kovo 3 d. buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 1-me sektoriuje netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad kamerose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, o šį plotą dar labiau mažino baldų užimamas plotas. 9 būrio 1 gyvenamosios patalpos plotas 20 kv. m, joje gyveno iki 11 nuteistųjų. Patalpos apšvietimas nesiekė 200 lx, langai nesandarūs, jų rėmai išpuvę, dėl to žiemos metu temperatūra patalpoje siekė 7–8 Co. Būryje virtuvėlės nebuvo, todėl maistą gamino ir laikė gyvenamojoje patalpoje. Būryje taip pat nebuvo laisvalaikio kambario, todėl nebuvo ką veikti. Minėti pažeidimai sukėlė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos ir gyvenimo kokybės pablogėjimą.

3. Pareiškėjas teigė, kad atsakovo atstovo duomenys apie gyvenamųjų patalpų plotus neatitinka tikrovės. 10 būrio 1 gyvenamosios patalpos ir 9 būrio 5 gyvenamosios patalpos plotas yra 18 kv. m. Be to, 2 būrys yra drausmės grupė, todėl šiuo atveju vienam asmeniui patalpoje negali tekti mažiau nei 3,6 kv. m ploto.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad minimali gyvenamojo ploto norma gyvenamosiose patalpose ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta, jis buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose. 1-jo sektoriaus būriuose įrengtas dieninis elektros apšvietimas, gavus informaciją apie perdegusias lemputes, ar sugadintus šviestuvus jie nedelsiant keičiami naujais. Įstaigos 1-jo sektoriaus būriuose langai tvarkingi ir skaidrūs. Sulūžę langai nedelsiant tvarkomi arba keičiami naujais. 1-jo sektoriaus 2 būryje yra įrengtas poilsio kambarys, jo plotas 21,93 kv. m, 9 ir 10 būriuose poilsio kambarių nėra, tačiau laisvu laiku nuteistieji gali būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore. Gyvenamosiose patalpose yra įrengta centrinė šildymo sistema, kuri užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą. Esant būtinumui nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai. Pataisos namų 1-me sektoriuje virtuvėlės įrengtos visuose būriuose. Duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybą dėl sveikatos sutrikimų, kurių atsiradimą galėjo įtakoti blogos gyvenimo sąlygos, nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą, ir neįrodė, jog pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalą, todėl jo skundas nepagrįstas.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimu pareiškėjo A. L. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

7. Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš jam padarytos žalos neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK 1-me sektoriuje netinkamomis sąlygomis laikotarpiais nuo 2015 m. rugpjūčio 3 d. iki 2016 m. kovo 3 d.

8. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimą, kad jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, akcentuodamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, reglamentuojančias deliktinę atsakomybę, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės) nuostatas, pažymėjo, jog skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose Pravieniškių PN-AK 1-jo sektoriaus gyvenamosios patalpose: nuo 2015 m. rugpjūčio 3 d. iki 2015 m. lapkričio 3 d. – 10 būrio (101 brigada) 1 gyvenamojoje patalpoje, nuo 2015 m. lapkričio 3 d. iki 2016 m. kovo 1 d. – 9 būrio (93 brigada) 5 gyvenamojoje patalpoje, nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 3 d. – 2 būrio (21 brigada) 1 gyvenamojoje patalpoje.

9. Teismas sprendė, kad vertinant pareiškėjui tekusį plotą drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, nėra pagrindo taikyti didesnę nei 3,1 kv. m ploto normą, nors pareiškėjas mano, kad šiuo atveju vienam asmeniui patalpoje negali tekti mažiau nei 3,6 kv. m. ploto. Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas drausmės grupėje, taigi plotas vienam asmeniui 2 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje turėjo būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui. Teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad atsakovo atstovo pateikti duomenys apie 2 būrio 1 gyvenamosios patalpos plotą yra prieštaringi, nes atsiliepime ir 2018 m. rugsėjo 20 d. pažymoje nurodo, kad 2 būrio 1 gyvenamosios patalpos plotas 30,11 kv. m, tačiau iš jo pateiktos 2 būrio patalpų schemos matyti, jog 1 gyvenamosios patalpos plotas yra 26,04 kv. m.

Todėl teismas rėmėsi pareiškėjo argumentais ir konstatavo, kad 2 būrio 1 gyvenamosios patalpos plotas 26,04 kv. m. Teismas nustatė, kad 10 būrio (101 brigada) 1 gyvenamosios patalpos plotas 24,90 kv. m, joje įrengtos 8 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui patalpoje teko 3,11 kv. m (24,90/8) ploto, 9 būrio 5 gyvenamosios patalpos plotas 35,40 kv. m, joje įrengta 11 miegamųjų vietų, t. y., vienam asmeniui teko 3,21 kv. m (35,40/11) ploto, 2 būrio 1 gyvenamosios patalpos plotas 26,04 kv. m, įrengtos 9 miegamosios vietos, t. y. vienam asmeniui teko 2,89 kv. m (26,04/9) ploto.

Teismas vertino, kad nors pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą pažymėjo, jog 10 būrio 1 gyvenamosios patalpos ir 9 būrio 5 gyvenamosios patalpos plotas buvo 18 kv. m, tačiau jokių objektyvių įrodymų savo argumentams pagrįsti į bylą nepateikė. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas būtų laikomas 18 kv. m ploto gyvenamosiose patalpose. Teismas vertino, kad pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl 10 būrio 1 gyvenamosios patalpos ir 9 būrio 5 gyvenamosios patalpos plotų iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais.

Teismas sprendė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 10 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje ir 9 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma. Teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, jog 2 būrio 1 patalpoje pareiškėjui teko 2,89 kv. m ploto, todėl nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 3 d. (2 paras) Taisyklių 111.1. nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma pareiškėjui nebuvo užtikrinta, nes trūko 0,21 kv. m ploto.

10. Teismas, įvertinęs pareiškėjo teiginį, kad didelę gyvenamosios patalpos dalį užėmė baldai, dėl to nebuvo galimybės judėti, pažymėjo, jog pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tačiau į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Teismas vertino, pareiškėjo skundo aplinkybės dėl baldų užimamo ploto yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, todėl vertintinos kaip šio pažeidimo dalis.

11. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus, kad 9 būrio gyvenamosios patalpos apšvietimas buvo mažesnis nei 200 lx, kameros langai nesandarūs, jų rėmai supuvę ir kiauri, todėl šaltuoju metų laiku patalpoje buvo šalta, vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) ir nustatė, kad nors byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, apšvietimą, oro temperatūrą, ar langų būklę, tačiau pažymėjo, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes, konstatuodamas, jog, jo nuomone, minėti parametrai neatitiko minimalių reikalavimų. Teismas atsižvelgė, kad atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog įstaiga užtikrina Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimų laikymąsi ir pažymėjo, kad gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis; pataisos namuose yra įrengta centrinė šildymo sistema taip užtikrinant tinkamą temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose šaltuoju metų laiku; esant būtinumui, pagal nuteistųjų prašymus jiems išduodami elektriniai šildytuvai. Todėl teismas vertino, kad nėra pagrindo abejoti atsakovo atstovo paaiškinimais apie gyvenamųjų patalpų apšvietimo, oro temperatūros ar įrenginių (langų) atitiktį nustatytiems reikalavimams, todėl jais remiasi. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tarp jų ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nenurodė, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad dirbtinis apšvietimas, oro temperatūra, įrenginių (langų) būklė neatitiko nustatytų reikalavimų, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl šių aplinkybių. Taigi teismas sprendė, kad pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, ir jo argumentus dėl nepakankamo apšvietimo, oro temperatūros, langų būklės atmetė kaip deklaratyvius.

12. Teismas, vertindamas skundo argumentus dėl būrio virtuvėlės bei laisvalaikio kambario neįrengimo, iš Pravieniškių PN–AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2018 m. rugsėjo 20 d. pažymos Nr. 88-577 nustatė, jog 1 sektoriaus būriuose virtuvėlės yra įrengtos, be to, šią aplinkybę taip pat patvirtina 2, 9, 10 būrių patalpų schemos. Todėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų dėl šių aplinkybių teismas nekonstatavo.

13. Teismas sprendė, kad bylos duomenys patvirtina pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl poilsio kambarių neįrengimo būriuose Nr. 9 ir 10, todėl šiuo atveju konstatuotini neteisėti atsakovo atstovo veiksmai dėl laisvalaikio kambarių neįrengimo. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra jokių duomenų, jog dėl laisvalaikio kambario neįrengimo pareiškėjui būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes, taip pat deklaratyviai pažymėjo, kad dėl neįrengtų poilsio kambarių neturėjo ką veikti. Teismas vertino, kad pareiškėjo patirti laikini nepatogumai dėl poilsio kambarių neįrengimo negali būti tokie intensyvūs, kad atsirastų pagrindas neturtinei žalai atlyginti.

14. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, konstatavo, jog Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija ginčui aktualiu laikotarpiu 2 paras (nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 3 d.) neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos (kameroje trūko 0,21 kv. m ploto), taip pat nuo 2015 m. rugpjūčio 3 d. iki 2016 m. kovo 1 d. neaprūpino pareiškėjo laisvalaikio kambariu, todėl konstatavo, kad Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis.

15. Teismas vertino, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Iš atsakovo atstovo pateikto Medicinos pažymėjimo (išrašas iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos) teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui sveikatos sutrikimų dėl netinkamų kalinimo sąlygų nekonstatuota. Byloje nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Įvertinęs nustatytus pažeidimus, jų trukmę, mastą, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų (gyvenamojo ploto trūkumo 2 paras ir laisvalaikio kambarių neįrengimo) galėjo patirti tam tikrų papildomų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

16. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, bei nenustatęs, kad dėl minėtų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (išgyvenimai, sukrėtimai, kurie būtų darę įtaką tolimesniam pareiškėjo gyvenimui), sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į bausmės atlikimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III. 17. Pareiškėjas A. L. apeliaciniame skunde, nesutikdamas su Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimu, prašo jo skundą nagrinėti visa apimti ir jį tenkinti visiškai.

18. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad drausmės grupėje laikomi nuteistieji rakinami tik nakties metu, nes pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 75 straipsnio 2 dalį drausmės grupei priskirti nuteistieji laikomi užrakinti kamerų tipo patalpoje. Pareiškėjas buvo laikomas užrakintas visą parą, išskyrus 2 pasivaikščiojimo valandas, kurias galėjo praleisti lauke. Todėl šiuo atveju privaloma taikyti 3,6 kv. m minimalaus ploto vienam asmeniui standartą. Teigia, kad teismas neatsižvelgė į pareiškėjo ne kartą teiktus duomenis apie patalpų numerius, plotus bei asmenų skaičių.

19. Pareiškėjas teigia, kad jis savo skunde nurodė, jog 9 būrio gyvenamosios patalpos apšvietimas buvo mažesnis nei 200lx, langai nesandarūs, rėmai supuvę ir kiauri, todėl patalpoje buvo šalta. Teismas nepagrįstai šiuo pareiškėjo nusiskundimus atmetė kaip deklaratyvius ir neįrodytus.

20. Pareiškėjas nurodo, kad teismas taip pat nesigilino į aplinkybes dėl negalėjimo naudotis virtuvėle, neišsireikalavo virtuvėlės naudojimosi grafiko aktualiu laikotarpiu. Teismas nepagrįstai nurodė, kad nėra duomenų apie poilsio kambario nebuvimo pareiškėjui kilusias kokias nors pasekmes, taip pat neteisingai vertino, jog tai buvo tik laikini nepatogumai, nors pažeidimų trukmė – 7 mėnesiai. Teigia, kad pareiškėjas neturėjo ką veikti, atsakovo atstovo administracija jam darbo nepasiūlė.

21. Pareiškėjas pažymi, kad jis yra nuteistasis ir jo galimybės rinkti įrodymus yra ribotos. Jis negali fotografuoti ir įrodyti, kad atsakovo atstovo pateikti duomenys apie patalpų per mažą plotą yra neteisingi. Atsakovo atstovas pateikė jau sutvarkytų langų nuotraukas, nors ginčo laikotarpiu buvo jie nesutvarkyti. Pareiškėjas negali pateikti jokių įrodymų, todėl teismas turi juos išsireikalauti pats. Atsakovo atstovas sąmoningai neteikia fotonuotraukų su patalpų išmatavimais, nes tai įrodytų atsakovo atstovo teikiamų argumentų neteisingumą.

22. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

23. Atsakovo atstovas nurodo, kad apeliacinis skundas yra visiškai nemotyvuotas, abstraktus ir nepagrįstas jokiais argumentais, kuriais remdamasis pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas arba panaikintas. Atsakovo atstovas visiškai sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimu, kadangi neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Akcentuoja, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra konstatavęs, jog tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Pareiškėjo samprotavimai nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Nesant būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas. Atsakovo atstovas pažymi, kad apeliantas skunde nurodė deklaratyvaus pobūdžio argumentus, kuriuos teismas tinkamai įvertino pagal pateiktus įrodymus. Akcentuoja, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos.

24. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala buvo patirta, tenka pareiškėjui, jis tai pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos bei neteisėtų veiksmų. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertino visas faktines byloje reikšmingas aplinkybes, taip pat atlikęs išsamią teisės normų, reguliuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose analizę, konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikė jokių svarių argumentų, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, būtų neišnagrinėjęs kurių nors jo pateiktame skunde keliamų klausimų ar nurodytų argumentų ar būtų pažeidęs proceso arba materialiosios teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK nuo 2015 m. rugpjūčio 3 d. iki 2016 m. kovo 3 d.

26. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytus nusiskundimus dėl jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad dėl ginčo laikotarpiu (2015 m. rugpjūčio 3 d. iki 2016 m. kovo 3 d.) nustatytų pažeidimų (t .y. Pravieniškių PN–AK 2 paras (nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 3 d.) neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos (kameroje trūko 0,21 kv. m ploto), taip pat nuo 2015 m. rugpjūčio 3 d. iki 2016 m. kovo 1 d. neaprūpino pareiškėjo laisvalaikio kambariu) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuriai atlyginti pakankama satisfakcija yra šių pažeidimų pripažinimas.

27. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi neteisingais atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, nepagrįstai nepriteisė jam už nustatytus pažeidimus žalos atlyginimo pinigais. Pareiškėjas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia ir kitais aspektais, t. y. byloje privaloma taikyti 3,6 kv. m minimalaus ploto vienam asmeniui standartą, 9 būrio gyvenamosios patalpos apšvietimas buvo mažesnis nei 200lx, langai nesandarūs, rėmai supuvę ir kiauri, teismas taip pat nesigilino į aplinkybes dėl negalėjimo naudotis virtuvėle, neišsireikalavo virtuvėlės naudojimosi grafiko aktualiu laikotarpiu. Teigia, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog nėra duomenų apie poilsio kambario nebuvimo pareiškėjui kilusias kokias nors pasekmes, taip pat teismas neteisingai vertino, jog tai buvo tik laikini nepatogumai, nors pažeidimų trukmė – 7 mėnesiai. Pažymi, kad pareiškėjas neturėjo ką veikti, atsakovo atstovo administracija jam darbo nepasiūlė. Pareiškėjas mano, kad teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo pareigą pareiškėjui ir nebuvo aktyvus pats išsireikalaudamas reikalingus duomenis.

28. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Taigi kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

29. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

30. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno Pravieniškių PN-AK 1-jo sektoriaus bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose: nuo 2015 m. rugpjūčio 3 d. iki 2015 m. lapkričio 3 d. – 10 būrio (101 brigada) 1 gyvenamojoje patalpoje, nuo 2015 m. lapkričio 3 d. iki 2016 m. kovo 1 d. – 9 būrio (93 brigada) 5 gyvenamojoje patalpoje, nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 3 d. – 2 būrio (drausmės grupė) (21 brigada) 1 gyvenamojoje patalpoje (b. l. 22, 54).

31. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose teko nuo 3,11 kv. m iki 3,21 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. buvo užtikrinta daugiau ploto, nei nustato nacionalinės teisės aktai (3,1 kv. m ploto standartas bendrabučio tipo patalpose), išskyrus 2 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurioje pareiškėjas buvo laikomas dvi paras ir jam teko 2,89 kv. m (b. l. 14, 22, 23, 52, 67, 68, 69). Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus bei atsakovo atstovo teiktus duomenis (be kita ko, ir jų dalies prieštaringumą), pagrįstai sprendė, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu 9 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje ir 10 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma, o 2 būrio 1 patalpoje nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 3 d. (2 paras) jam teko 2,89 kv. m ploto, todėl buvo pažeista Taisyklių 111.1 punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma pareiškėjui (t. y. trūko 0,21 kv. m ploto). Priešingas išvadas leidžiančių padaryti argumentų ir įrodymų apie tai, kad reikėtų kitaip vertinti (skaičiuoti) pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą 9 būrio 5 ir 10 būrio 1 gyvenamosiose patalpose, pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė, bylos duomenys taip pat pareiškėjo nesutikimo su teismo vertinimu dėl apskaičiuoto ploto nepatvirtina, todėl pareiškėjo teiginiai, kad byloje privaloma taikyti 3,6 kv. m minimalaus ploto vienam asmeniui standartą ir teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovo atstovo teiktais neteisingais duomenimis, atmestini kaip nepagrįsti ir deklaratyvūs.

32. Taigi darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo ginčo laikotarpiu vienam nuteistajam patalpoje tenkantį gyvenamąjį plotą ir pareiškėjas apeliaciniame skunde priešingas išvadas leidžiančių padaryti įrodymų ir argumentų nepateikė.

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad pareiškėjas neįrodė, o atsakovo atstovas iš esmės paneigė ir bylos duomenys nepatvirtina pareiškėjo nusiskundimo, jog dirbtinis apšvietimas, oro temperatūra, įrenginių (langų) būklė neatitiko nustatytų reikalavimų, o aplinkybę, kad virtuvėlės yra įrengtos, įrodo į bylą pateiktos 2, 9, 10 būrių patalpų schemos (b. l. 67–69) ir Pravieniškių PN–AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2018 m. rugsėjo 20 d. pažyma Nr. 88-577 (b. l. 23). Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl nepakankamo apšvietimo, oro temperatūros, langų būklės, neįrengtos virtuvėlės iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmetami. Dėl nurodytų priežasčių atmestini kaip nepagrįsti ir pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas nesigilino į minėtas aplinkybes ir netinkamai vertino įrodymus.

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo, taip pat pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018). Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1854-624/2018; 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4537-968/2019).

35. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Pravieniškių PN-AK. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas minėtų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad teismas ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus ir jų visumą, taigi byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai ir išsamiai aprašė, kokius įrodymus atmeta kaip nepagrįstus, o kuriais vadovaujasi, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

36. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), LVAT 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Pravieniškių PN-AK buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovo atstovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2034-624/2019). Taigi šiuo atveju taip pat nėra jokio pagrindo teigti, kad, pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo teisiniu reguliavimu ir teismų praktika dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo šios kategorijos bylose.

37. Nagrinėjant pareiškėjo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, pažymėtina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

38. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytų pažeidimų pobūdį ir trukmę (padaryti nesunkaus pobūdžio pažeidimai, t. y. 2 būrio 1 patalpoje 2 paras pareiškėjui trūko 0,21 kv. m ploto, ir nuo 2015 m. rugpjūčio 3 d. iki 2016 m. kovo 1 d. neaprūpino pareiškėjo laisvalaikio kambariu), atsižvelgusi į tai, kad nenustatyta, jog pareiškėjui dėl šių pažeidimų būtų kilę kokie nors ilgalaikio pobūdžio neigiami padariniai (pvz., sveikatos sutrikimai), neturi pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, dėl ko būtų pagrindas konstatuoti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies pažeidimus.

40. Pripažintina, kad pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų neatsirado tokio masto pasekmės, jog būtų pagrindas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą atlyginti pinigais. Atsižvelgiant į tai bei nesant duomenų, kad dėl šių pažeidimų sukeltų nepatogumų pareiškėjas kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

41. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė